(C) Virginijus Skroblas, Alytaus Adolfo Ramanausko - Vanago vidurinės mokyklos direktorius.

 Taip visų gerbiamas (?) ir mylimas (?) mokyklos vadas pasakė 12okams šių metų pavasarį, 100-dienio proga.

Gražus palinkėjimas, ar ne?

Tuomet mums, dar nerūpestingumu besimėgaujantiems 11okams, buvo labai linksma (veikiausiai dėl to, kad šie žodžių akmenukai buvo mesti dar ne į mūsų daržą).

Tačiau dabar, kai nors už lango vis dar paskutinė mokyklinė vasara, pamažu jaučiasi, kaip nors ir nelaukiami, bet artėja ir kiti paskutiniai mokykliniai kartai.

Artėja egzaminai (su siaubu, baime ir didžiule pagarba stebėjau draugus abiturientus, kai jie ėjo į pirmą egzaminą, laukė jų rezultatų, o šiandien tarsi apvaizdos tikėjos žinios apie įstojimą į taip labai svajotą studijų programą).

Ir tikrai nuoširdžiai baugu. Būtų taip gera rugsėjį užimti senąją vietą, vietoj laukiančio jau-beveik-palikusio-mokyklą statuso. 

Ir tiek atsakomybės ant visiškai tam nepasiruošusių pečių‼ Tiek streso dar ne iki galo susiformavusiai nervų sistemai‼ 

Iš kur reikės semtis jėgų, kur tie šaltiniai, kurie neleis palūšti ir nuleisti rankų?

Kas padės siekti tikslo? Ypač, kai jis taip toli ir toks sunkiai pasiekiamas.

Gal verta kitaip, jau rimtesniu veidu, įsiklausyti į direktoriaus žodžius?

Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.Arti ir melstis.

 

 

Juk ne visada gyventi būna lengva taip, kaip norėtųsi, kad būtų.

Pasidalink Facebook'e