Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka neseniai pasisakė už trumpesnes studijas ir išvadino studentus "dundukais".

Labai vertinu ir didžiąja dalimi sutinku su šiomis mintimis, tačiau pažiūrėkime į šią situaciją iš visuomenės pusės, tuomet gal labiau suprasime, kodėl turime tokią švietimo sistemą.

Nors, atrodo, vidurinę mokyklą baigiančio žmogaus asmenybė ir jo ateities vizija turėtų būti susiformavusi, stojantieji vis dar renkasi aukštąsias mokyklas ir specialybes pagal "populiarumą". Netgi būsimojo studento nemėgstama studijų programa neretai įrašoma aukštesnesniu prioritetu.

Vienas didesnių tai lemiančių faktorių yra moksleivio šeima. Neretai senamadiškų pažiūrų ir siekianti ne paties jaunuolio gėrovės, o savo įvaizdžio gerinimo. Kaip dabar kaimynams pasakysi, kad tavo vaikas įstojo į kokią nors kirpėjo specialybė profesinio rengimo centre? Juk kur kas maloniau prieš aplinkinius pasigirti: "Mano vaikas įstojo į ekonomiką!", nors jis pats nejaučia visiško komforto ten. Be to, vis dar tikima, jog populiaresnės specialybės darbuotojai uždirba didesnius pinigus, užima aukštesnę padėtį visuomenėje ir yra labiau gerbiami. Deja, dažnai tokie žmonės paskęsta "kolegų" minioje ir tampa vidutinybėmis, kurios nei daug uždirba, nei yra gerbiami. Visiškai nesuvokiama, jog būtent išskirtinumas yra kelias į pripažinimą. Ir nesvarbu, kas toks būsi - stalius, santechnikas ar kirpėjas, jei tik būsi savo srities profesionalas. O profesionalumą pasiekti galima tik tuo atveju, kada darai tai, ką mėgsti.

Pastarąją frazę turbūt girdėjo kiekvienas abiturientas. Tačiau, čia nei skatinimas, nei gąsdinimas. Esmė ta, jog mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kiek ir į kokius universitetus įstojo moksleivių. Tai yra tarsi neoficialus mokyklos reitingas. Deja, visiškai neobjektyvus, o abiturientus įviliojančius į mokyklų tarpusavio konkurencijos pinkles, kurioje moksleivis kaip individas yra visiškai nesvarbus.

Mokyklose trūksta objektyvios informacijos apie įvairias mokslo įstaigas, studijų programas. Mokyklų administracijos ir mokytojai yra suinteresuoti skatinti moksleivį tęsti studijas universitetuose. Ne kolegijose, ne profesinio rengimo centruose, ne pradėti darbinę veiklą ir kaupti darbinę patirtį. Kiekvienam moksleiviui yra tinkamas skirtingas tolimesnės jo karjeros modelis, tačiau mokyklose į tai neatsižvelgiama ir skatinama iš kiekvieno moksleivio padaryti mokslininką.

Abiturientai skatinami rinktis "populiarių" universitetų specialybes, tačiau taip tik žlugdoma moksleivio savirealizacija. Be to, moksleiviai jaučia gėdos jausmą prieš bendramokslius, jei stoja į žemesnio lygio mokyklą. Dėl to, dauguma pasiduoda "bandos jausmui" ir neretai įstoja visai ne ten, kur galėtų save pilnai realizuoti. Mano nuomone, prašymo formoje 20 skirtingų studijų programų yra ryškiai per daug, kadangi tai negali atspindėti realios būsenos apie apeliuojančio asmens pageidavimą. Ar tikrai studentas, įstojęs 19 ar 20 numeriu, nori studijuoti būtent tą specialybę? Taip ir atsiranda "dundukai".

"Vilniaus universiteto misija nėra rengti praktikus konkrečiai darbo vietai..." /B. Juodka/

Kiekvieno universiteto misija yra gilintis ir plėtoti konkrečią mokslo sritį, atlikti mokslinę veiklą ir tyrimus daugiausia teoriniu modeliu. To ir reikalaujama iš studentų, kurie gilina teorines žinias, kremta teoremas ir yra visiškai atribojami nuo verslo pasaulio, kuriame žaidžiama visiškai kitomis taisyklėmis. Čia reikalingas minimumas žinių, suteikiamų universitete, o kur kas svarbesnės kitos savybės: komunikabilumas, verslumas, iniciatyvumas, greitas tobulėjimas. Sakysite, universitetai "pagamina" mąstančią ir kuriančią asmenybę? Kodėl tuomet Lietuvoje toks nusirašinėjimo lygis?

Universiteto studentas turėtų savanoriškai gilintis į mokslą, siekti mokslinio laipsnio ir dirbti mokslinį darbą. Deja, mokslininkų poreikis Lietuvoje itin mažas, o ir universitetuose neretai girdimi postringavimai: "Baigę universitetą, galėsite dirbti įmonėse....". Kur logika? Baigęs universitetą žmogus turi būti skatinamas toliau siekti mokslinės karjeros, o ne eiti į darbo rinką, kur jis bus nuolankus, kuklus darbuotojas, neturintis gebėjimų veikti savarankiškai ir grupėje žmonių, dirbančių konkretų darbą, o ne atliekantys mokslinę veiklą teoriniu aspektu.

Tuo tarpu kolegijos ir profesinio rengimo centrai, kurie yra tikrosios darbo jėgos kalvės, yra užmiršti ir šių mokyklų studentai laikomi kažkokiais antrarūšiais, neva, nesugebėjusiais įstoti į universitetus.

Deja, bet net ir pajutę, jog studijuoja tai, ko nemėgsta ir tai, kuo turbūt niekada neužsiims gyvenime, studentai bijo žengti žingsnį ir keisti savo gyvenimą ta linkme, kur veda širdis. "Įstojau, tai ką darysi. Pabaigsiu. Nepamaišys tas popierius" - galima išgirsti iš studentų. Tai - dar vidurinės mokyklos įtaka, kai buvo įskiepyta, jog "aukštasis mokslas ir jo siekimas - svarbiausas etapas gyvenime".

Skamba galbūt juokingai, tačiau darbdavių požiūris į mokyklų absolventus yra labiau nei iškreiptas. Patys darbdaviai vengia investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir tikisi, jog aukštąją mokyklą baigęs asmuo atitiks visus kriterijus ir turės tiek teorines, tiek praktines žinias ir lengvai įsilies į bendrą kolektyvo veiklą. Kažkodėl yra tikimasi, jog būtent universitetai parengia geriausius darbuotojus, nors pagal visą logiką tai turėtų daryti kolegijos, akademijos, profesinio rengimo centrai.

Talentingiausi ir labiausiai vertinami darbo rinkoje asmenys Lietuvoje yra baigę populiariausius universitetus - tai tiesa. Tačiau ar tas pats žmogus nepasiektų to paties, baigęs mažiau prestižinį universitetą ar kolegiją? Universitetas neišmoko žmogaus mąstyti savarankiškai, domėtis ir gilintis į mokslą. Tai - asmeninė žmogaus savybė, kurią jis realizuoja (arba ne), nepriklausomai nuo mokslo įstaigos, tad kodėl nuopelnus už tokio žmogaus sėkmę sau prisiima universitetas?

Dėl statiško visuomenės požiūrio į aukštojo mokslo įstaigas, talentingiausi žmonės studijuoja "prestižiniuose" universitetuose, tuo tarpu žemesnio lygio mokymo įstaigų studentai neretai būna žemesnio intelekto asmenys. Taip suformuojamas įspūdis, jog universitetai suteikia gilesnes ir aukštesnio lygio žinias.

Ir analogiškai, moksleiviai renkasi aukštojo mokslo įstaigas pagal tą pačią suformuotą įvaizdžio piramidę. Tai stabdo ir žemesnio lygio mokslo įstaigų tobulėjimą.

Tam, kad situacija pasikeistų, turi keistis visuomenės požiūris į mokslo įstaigas, turi būti nebijoma rinktis studijų kolegijose ar profesinio rengimo centruose. Universitetas nėra vienintelis kelias į profesinę sėkmę!

Tik visuomenei suvokus, jog studentai mokslo įstaigą ir studijų programą turi rinktis, vadovaudamiesi savo pačių norais bei poreikiais ir, galbūt, situacija darbo rinkoje, švietimo sistemoje turėtų įvykti savireguliacija: teorinį pagrindą suteikiančių mokymo įstaigų bei jų studijų programų turėtų mažėti, o susidomėjimas praktinį išsilavinimą suteikiančiomis mokslo įstaigomis - augti. Tada kils jų įvaizdis, dėstytojai bus skatinami tobulėti, keisis visuomenės (ir, ypač, darbdavių) požiūris į tų mokyklų absolventus ir Lietuvoje bus pakankamas kiekis kvalifikuotos įvairių sričių darbo jėgos.