Nepatvirtinti rašto darbai

"Romantizmo epocha muzikoje"

Darbo dalykas
Dalyko potemė
Įkėlimo data
2010-10-25
Trumpas aprašymas
Romantizmo epochos muzikos stiliaus raida XIX amžius dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors ir netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis XIXa. stilius. Tačiau romantizmas – tai ir pasaulėžiūros...
Aprašymas


Romantizmo epochos muzikos stiliaus raida

XIX amžius dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors ir netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis XIXa. stilius. Tačiau romantizmas – tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs XIXa. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Todėl pats romantizmas nėra visą laiką vienodas stilius. Muzikoje reikia skirti ankstyvąjį , vidurinįjį ir vėlyvąjį romantizmo stilių.
Ankstyvasis romantizmas gyvavo pirmuosius tris XIXa. dešimtmečius. Jis dar yra veikiamas klasicizmo tradicijų ir egzistuoja šalia jo. Ankstyvieji romantikai – F.Šūbertas, E.T.Hofmanas, K.M.Vėberis, Dž.Rosinis, N.Paganinis, Dž. Fildas, F.Mendelsonas tebesilaiko klasicistinių formų ir žanrų, muzikinės kalbos, komponavimo principų, nors juos modifikuoja, “suromantina”. Šiuo laikotarpiu suklesti instrumentinė ir vokalinė miniatiūra bei jų ciklai, sukuriama romantinė lyrinė simfonija, programinė simfoninė uvertiūra., romantinė fantazija. Ankstyvasis romantizmas iškelia būdingas romantizmo menines temas, formuoja svarbiausias estetines nuostatas, muzikos formos kūrimo principus ir dramaturginio plėtojimo priemones.
Svarbiausiąją estetine nuostata tampa meninių vaizdų lyrinė išraiška. Ji kyla iš to, kad romantikai, būdami individualistais, viską vertina ir išreiškia subjektyviai. O subjektyvus įdėjų, temų, nuotaikų reiškimas neišvengiamai esti paženklintas didesne ar mažesne lyrizmo doze, nes subjektyvioje kūryboje, kuri remiasi emocijomis ir intuicija, pirmiausia dalyvauja asmeninis kūrėjo “Aš” , o ne objektyvios, visuotinai priimtos estetinės nuostatos. Todėl lyrizmas tapo būdingiausiu romantizmo meno ir stiliaus bruožu. Tačiau tai nereiškia, kad visas romantinis menas tėra vien lyrinis išsisakymas. Priešingai: romantizmo menas kaip reta tragedijinis ir komiškas, dramatiškas ir ekspresyvus. Bet ir tragizmas ir komiškumas, dramatizmas ir ekspresija neišvengiamai “sušildyti” lyriškumo. Jie sulyrinti.
Ankstyvieji romantikai kaip tik ir iškėlė, sureikšmino lyrinį muzikos pradą. Muzikos lyrizacija natūraliai sukėlė tikrą miniatiūros žanro bumą. Miniatiūra visų pirma ir tikro lyrinio išsisakymo, romantinių temų subjektyviai išraiškai. Neregėtai suklesti dainos ir instrumentinės miniatiūros žanrai: muzikinis momenta, ekspromtas, daina be žodžių, noktiurnas. Tačiau tipiškas romantikams siekimas išreikšti kontrastingą, prieštaringą, dramatišką pasaulio ir gyvenimo, jausmų ir aistrų vaizdą, netrukus priverčia miniatiūros jungti į ciklus – vieningus ir vientisus idėjine koncepcija, bet kontrastingus ir prieštaringus vidiniais meniniais vaizdais.
Muzikos lyrizacija iškėlė ir sureikšmino buitinius žanrus , jų intonacijas, rimtai greitai prasismelkė i akademinius žanrus.
Romantikai lyriškai traktavo ir klasicistinius žanrus: sonatą, simfoniją, konertą, kvartetą bei sonatos formą. Pastarojoje svarbiausiuoju komponentu tampa išraiškinga, turtunga, dažnai voklaiška
Kiti darbai