tai magistrinio darbo teorine dalis.

Komunikacijos  Analizės   (22 psl., 39,39 kB)

Moteris Getės akimis J. V. Getė knygos „Faustas“ I dalyje randame moterį Margaritą. Sutikęs Faustas gatvėje Margaritą, leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Gėtė lyriškai vaizduoja bundantį meilės jausmą, pakilų palaimos, džiaugsmo išgyvenimą, tragišką istorijos atomazgą. Faustui malonu patirti, “kaip širdį degina aistrų saldi kančia”, jis nuoširdžiai trokšta justi palaimą, jį jaudina jauna Margarita, jos jaukus pasaulėlis. O štai Margarita nuo pat pradžių pasirodo kukli ir drovi. Ji savęs nepripažįsta gražia. Taip pat ji atsisako, kad Faustas ją lydėtų, ir taip ji parodo savo paslaptingumą, kuris ir žavi Faustą. Nors Faustas iš pradžių siekia lengvo flirto su Margarita, bet pamažu ją iš tiesų pamilsta. Kaip jau minėjau, Margarita yra nuoširdi ir kukli. Ji pirmiausia nori pažinti Faustą, sužinoti „kas gi buvo jis“. Ji Faustą laiko labai drąsiu ir išmintingu, o ji jo akimis lyg dievaitė, kuri yra tobulas kūrinys ir kurio neįmanoma negeisti. ............................................. Kuris Fausto herojus šiuolaikiškiausias, kurį galima būtų pavadinti XXI amžiaus žmogumi? J. V. Getės knygoje „Faustas“ aprašoma žmogaus ieškojimas, maištas ir kovojimas. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie buvo svarbūs ne tik praeities žmonėms, bet ir yra svarbus dabar. O juk šiuos visa tai atspindi pagrindinis knygos herojus Faustas. Kaip jau minėjau savo darbe, Faustas buvo visada siekiantis naujovių, niekada nepasiduodantis, visada norintis kažką naujo pažinti.Ir štai todėl as jau galiu sakyti, kad jis yra XXI amžiaus žmogus. ..................... Kuo jums priimtina Fausto asmenybė ir kodėl ne? J. V. Getės knygoje „Faustas“ pagrindinis herojus vardu Faustas. Jis yra labai išsilavinęs, nors tai jam nelabai padėjo surasti laimę gyvenime. Taip pat jis nėra detalus, paprasti ir menki dalykai jam nėra įdomūs. O tai, mano manymu yra labai svarbu gyvenime, nes jei kiekvieną kartą keipsime dėmesį į menkiausias smulkmenas, negalėsime būti laimingi. Net ir antros pusės sau negalėtume susirasti, jei visada mums svarbu menkniekiai. Juk kiekvienas dalykas, kiekvienas žmogus daro viską savaip, supranta gyvenimą savaip. Todėl mes neturime kreipti į tai dėmesio, kaip darė Faustas. ................... Mūsų laikmečio Mefistofeliai Dabar žmonės dažniausiai trokšta pinigų. Jei tai nėra pagrindinis dalykas, tai troškimais tampa mokslas, noras viską žinoti, viską pažinti. O nepasitenkinimas esama padėtimi yra pagrindinis dalykas šiuo laikmečiu. Toks buvo Faustas. Todėl jį galėčiau lyginti su dabartiniu žmogumi. Tačiau kai kuriais aspektais ir Mefistofelis atspindi daugelį mūsų dienų žmonių. Pirmiausia, jis įkūnija visą, kas žmoguje yra bloga, tai yra gyvuliški instinktai ir malonumai. (Nors žinoma, dėl to galėtume ginčytis, ir net pati nelabai tikiu jog tai yra blogis, bet geriau pasvarsčius manau visi sutiksite su mano anksčiau parašytu sakiniu.) Kadangi jam svarbiau malonumai, tai jis pamiršta ir nustumia į šoną sielos ugdymą, pasitelkiant protą, intelektą ar įžvalgumą. ................ Kam reikia sustabdyti „akimirką žavingą“ ? I dalyje Faustas sudarydamas sutartį su velniu netiki, kad jo siela, paragavusi įvairiausių jutiminių gyvenimiškų potyrių, pajus visišką pilnatvę ir palaimą, nes tai jam reikštų dvasinę mirtį. Juk jei pasiektų tai, jis nebeturėtų ko norėti, ko trokšti, neturėtų ką naujo pažinti. O juk žmogus negali taip gyventi. Kiekvieną minutę juk norime žinoti tai, ko dar nežinome, patirti tai, ko dar nepatyrėme.

Filologija  Analizės   (5 psl., 13,49 kB)

Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis. Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Šiame darbe bus pasistengta apžvelgti tango, kaip šokio ir kultūrinio reiškinio, svarbiausius aspektus ir istorinę raidą, ir taip pat pasigilinti į priežastis, kodėl ir šių dienų jaunimas vis dažniau renkasi tango šokio pamokas kaip tam tikrą fizinio aktyvumo formą.

Sportas  Referatai   (8 psl., 18,5 kB)

Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.

Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)

Nanotechnologijos yra tarpdisciplininė taikomojo mokslo ir technologijų šaka, apimanti darbą su mažomis medžiagų dalelėmis - nanodalelėmis, matuojamomis nanometrais (viena milijardinė metro dalis) bei jų pritaikymą technologijose. Nanotechnologijos apima medžiagas ir objektus ne didesnius nei apytiksliai 100nm. Nanotechnologijos remiasi taikomosios fizikos, medžiagų mokslo, koloidų mokslų, įrangos fizikos, supramolekulinės chemijos, šiek tiek mechanikos ir elektrotechnikos disciplinomis.

Vadyba  Namų darbai   (8 psl., 13,01 kB)

Aurelijus Augustinas galbūt žemėje ir nėra garsiausių filosofų dešimtuke, bet jo biografija labai įdomi, jo parašyti veikalai tikrai verčia susimąstyti. Apie šį filosofą yra įdomu kalbėti ir, manau, jis vertas ne vieno gero žodžio. Jo pagrindinė darbų tema yra orientuota ne tik į būtį ir įvairius filosofinius klausimus, bet ir į Dievą.

Filosofija  Referatai   (5 psl., 9,21 kB)

Šiandien tiek mokyklos bendruomenei, tiek visuomenei nekyla abejonių, jog būtina valdyti vaikų socialinę aplinką, siekiant kuo labiau užtikrinti saugumo poreikį, laiku pastebėti ir sustabdyti neigiamų reiškinių plitimą ugdymo institucijose. Pasak N. Janulaitienės (1987), kurią cituoja I. Leliūgienė (2002), kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia, visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. G. Navaitis (1997) analizuodamas vaikų išgyvenamus psichologinius sunkumus, atkreipė dėmesį, kad dažnai jie mini nesupratimą; skundžiasi, jog tėvai ir pedagogai klaidingai vertina jų elgesio motyvus, nepritaria pomėgiams, neteisingai baudžia ir pan. Be to vaikai lengviau nei suaugusieji pasiduoda įvairioms įtakoms, jautresni vertinimams ir pajuokai. Kitaip tariant pasižymi didesniu jautrumu išoriniams savo elgesio ir savijautos „programavimui“. Toks nekontroliuojamas ir aplinkinių ne visiškai įsisąmonintas „programavimas“ dažnai nepalankus vaikui.

Pedagogika  Referatai   (11 psl., 17,59 kB)

PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.

Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Istorija  Referatai   (18,6 kB)

Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus. Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – reiškiančio kaimietis, daugiausia naudotas viduramžiais, kuomet Romos imperijoje įvesta krikščionybė, kaip valstybinė religija. Ilgainiui viduramžiai šis žodis įgijo menkinamąją reikšmę susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Viduramžiais priėmus krikščionybę greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge, kai kuriose šalyse senosios liaudies religijos palyginti seniai įteisintos ir globojamos įstatymų ir tebepraktikuojamos drauge su naujosiomis, kaip šintoizmas Japonijoje, arba Korėjos šamanizmas. Daugelyje Europos vietų tokia situacija išsilaikė iki šių laikų, bažnytinis kalendorius ir šventės dengia senąsias pagoniškas šventes ir papročius. Deja dėl globalizacijos ir pasaulinių karų senoviniai papročiai sparčiai nyksta, daugeliu atveju visi ritualai iš religinio lygmens pasitraukė į etnografinį. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys). Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių. Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė. • Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės. • Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos... • Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos... • Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai). • Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai. Dievai ir Deivės Gabija „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“. Vydūnas Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj. Vydūnas Aukuro ugnis – tai geriausia maldos tarpininkė. Per ugnį maldos žodžiai, pageidavimai, prašymai nueina Dievams bei Protėviams. Svarbiausios santuokos, krikštynų, vardo suteikimo apeigos atliekamos prie židinio tėvų ir protėvių akivaizdoje, todėl ji yra laikoma šventa, nesugriaunama. Gabija – ugnies deivė. Ji maitinama druska. Šventa Gabija, būk pasotinta. Prie Ugnies stato puodelį švaraus vandens, kad Ugnelė turėtų kuo nusiprausti. Ugnies lytėjimas – šią žmogaus sielos švarinimo apeigą aprašė L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“ (1928, p. 85). Prie Dubysos Bubių piliakalnyje gyvenę trys žyniai. „Ant kalno rusėjusi Ugnelė, kiekvienas ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties Ugnimi kokia dešimt minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis“.

Istorija  Referatai   (18,6 kB)

Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Šis teiginys yra bendras ir Vakarų šalims, ir pokomunistinėms Rytų bei Vidurio Europos šalims. Tačiau pokomunistinėms šalims ši problema yra kur kas sudėtingesnė, nes; iš esmės ūkio sferos perstrūktūrizuojamos (pvz.,iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi socialiniai santykiai.

Vadyba  Referatai   (20 psl., 36,1 kB)

Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausių egzistencinių situacijų pastovumą: moteris per meilę ieško savo vietos Dieve, jos teisės į Dievo malonę yra ne mažesnės nei kunigo ar vienuolio, kurie taip pat yra nuodėmingi. Romanas prisodrintas ir posovietinių realijų, ir kūniškumo (net ir homoseksualių santykių). Pateikiamos istorinės variacijos ta pačia meilės tema: dabartyje jauna moteris (Viktorija, toliau Vika), kankinama aistros kunigui Pauliui, kuris ruošiasi duoti vienuolio įžadus, ieško psichoterapeutės Normos pagalbos.

Literatūra  Analizės   (3 psl., 17,76 kB)

Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)

Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.

Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)

XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.

Socialinis darbas  Referatai   (15 psl., 34,01 kB)

Ši šalis Renesanso epochoje pagimdė pasaulinės reikšmės menininkus-Leonardą da Vinčį,Rafaelį,Mikelandželą irkitus. Italų menininkai išlaikė palinkimą į stiprią formą,ištisines sienas,saikingą ornamentiką,natūralią ir aiškią šviesą.Jųvaizduotės bruožas-talentas ir tvarkos pamėgimas,darnios,griežtos formos įsisavinimas.Ta vaizduotė aukština išorinį,o ne vidinį gyvenimą.Ji stabmeldiška,ribota,bet dėl to gražesnė. Renesanso tapyba ir skulptūra mielai gėrisi jėgos,grožio,didybės pavyzdžiais įvairiose pozose.Tapyba ir skulptūra-visumos dalis. BRUNALESKIS IR DONATELAS Sklido gandas,kad du jaunuoliai nori surasti lobį Karvių lauke.Visi aplinkiniai stebėjosi ir manė,kad šie yra keistuoliai ar pamišėliai.Filypas Brunaleskis ir Donatas di Nikola di Betas Bardis arba paprasčiausiai Donatelas tikrai rado lobį.Jie eskizavo Romos Forumo liekanas.Tai draugams ir padėjo tapti garsiais menininkais. Brunaleskis tiesiog medžiojo antikinius pavyzdžius.Jo nedideli,bet dailių proporcijų pastatai buvo papuošti paprastomis,griežtomis kolonomis,piliastrais.Ypač garsus yra Brunaleskio pastatytas didysis Florencijos katedros kupolas.Katedra keletą dešimtmečių metų stovėjo su anga stogo centre,kadangi niekas nemokėjo pastatyti kupolo.Kai Brunaleskis išdėstė savoprojektą statytojams,susirinkusiems katedroje pasitarti,jie ne tik nepriėmė jo pasiūlymo,bet ir gėdingai išmetė architektą iš savo tarpo;vis dėl to jam pavyko juos įtikinti.Brunaleskio pastatytas Florencijos katedros kupolas ir iki šiol byloja apie talentingą Renesanso epochos architektūrą. Skulptorius Donatelas tyrinėjo kaukolės struktūrą,veido sudėjimą,domėjosi mimika.Jis vaizdavo gyvus žmones,jųgražius ir negražius bruožus. Donatelui priklauso ir pirmoji Italijoje jaunojo herojaus Dovydo skulptūra,nulieta iš bronzos ir primenanti senovės graikų skulptūras;jis taip pat įteisino raitelio skulptūrą,Pudujos mieste pastatydamas didingą paminklą karvedžiui Gatametalai. Florencijos mieste yra be galo graži Donatelo skulptūra.Joje liūtas savo letenose laiko sustingusią raudonąją leliją-miesto emblemą.Daugeliui ši lelija -Florencijos įsikūnijimas. MIKELANDŽELAS BUONAROTIS Jo kūryba-tai šios epochos meno kulminacija.Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”.Per visą Mikelandželo kūrybą eina konflikto tema.Jo darbai apima ir vėlyvojo Renesanso laikotarpį,kaiItalijos miestų laisvę aptemdo šešėliai ir vis labiau įsigali feodalinio tipo tironija,kaisvetimos kariuomenės trypia Italijos žemę,kai ji tampa Prancūzijos,Vokietijos,Ispanijos varžybų arena.Todėl ir Mikelandželo kūryba -savo epochos atspindys-kupina tragizmo.Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje.Jis amžinai degė,nerimo.Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia,kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Mikelandželas gimė 1475 m.kovo 6 d.netoli Florecijos,Kaprezės miestelyje.Tėvas Lodovikas Buonarotis-neramaus ir karšto būdo žmogus.Septynerių metų Mikelandželas liko be motinos.Dešimtmetį berniuką tėvas atidavė į mokyklą,iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves ir “mieliau praleisdavo laiką su tais,kurie mokosi”,-rašo vienas jo biografų Vazaris.Trylikametis,įveikęs tėvo atkaklumą(tėvas sūnų plakdavo už pamėgimą piešti,nes menininko profesijos nekentė),stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Domenyką Girlandajų.Po metų jis jau garsiųjų šv.Morkaus vienuolyno mokinys.Mikelandželas ten mokėsi ketverius metus,susidraugavo su žymiais humanistais,pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną.Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų”ir”Kentaurų kova su lapitais”.Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos -švelnios motinos,žaidžiančios su sūneliu,vaizdo.Jo madona didinga,susimąsčiusi,tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą.Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą,pilną ekspresijos ir įtampos masę.Tai darbas,kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas. Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje.Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų-dvifigūrinę pietos kompoziciją.Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus.Jis vaizduoja Mariją jauną,neprislėgtą metų naštos,tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį.Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje.Kompozicija rodo,kad jos autorius-puikus anatomijos žinovas.Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas.Bejėgiškai nusvirusi ranka-ženklas,kad kūne nėra gyvybės.Vazaris pasakoja,jog šis kūrinys,pastatytas šv.Petro bazilikoje viešai apžiūrai,sukėlęs visuotinį susižavėjimą.Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams,nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas.Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą.Taivienintelis kūrinys,ant kurio pasirašė pats skulptorius. Romoje Mikelandželas nerimsta.1497m. rugpjūčio 19 d. jis rašo pilną nostalgijos laišką į Florenciją: “Mane kartais pagauna gilus ilgesys,kaip kad atsitinka žmonėms,atsidūrusiems toli nuo gimtojo židinio.”Pagaliau 1501-1505 m. Mikelandželas vėl savo mylimojoje Florencijoje, “kur stūkso niūrūs rūmai smailais tarsi ietys bokštais,o už ju vilnija nuplikusių kalvų keteros...kur kiekvienas buvo laisvas ir kiekvienas buvo tironas...tai miestas,kurio piliečiai buvo išmin tingi,netolerantiški,moką džiūgauti ir neapkęsti...” Čia gimsta vienas geriausių Mikelandželo darbų-”Dovydas”.5,5 m. aukščio marmuro luitas,kurį prieš keliasdešimt metų kitas skulptorius nevykusiai apskaldė,bandydamas iškalti statulą,paliestas genialios Mikelandželo rankos,įgavo gyvybę.Tai ne Donatelo ar Verokjo Dovydas.Ten buvo protingi ,narsūs berniukai,nugalėję milžiną.Čia įkūnyta beribė jėga,pasiryžimas įveikti visas klūtis.Figūra ir veidas alsuoja tokia sukoncentruota gyva aistra ir valia ,kad amžininkai jį pavadino “teribilita”.Mikelandželas nusprendė pasirinkti tą momentą,kai Dovydas ryžtasi kautis su Galijotu.Jo Dovydas simbolizuoja visus žmones,kurie nuo pat pasaulio pradžios turėjo ryžtis kovai už laisvę.Jaunuolio skulptūrą Mikelandželas kalė 2 metus.Tokia didžiulė marmuro skulptūra dar niekada nebuvo gabenama Florencijos gatvėmis.”Dovydas turėjo tikrą liaudies pripažinimą. 1505 m.Mikelandželas kviečiamas į Romą.Popiežius Julijus // svajoja Romą padaryti “pasaulio sostine”.Mikelandželas turįs jam sukurti antkapį,kuris savo didingumu prilygtų antikinės Romos paminklams.Mikelandželą uždegė ši idėja.Jis sugalvojo įspūdingą projektą.Paminklą turėjo puošti daugiau kaip keturiasdešimt didesnių už žmogaus figūrą statulų ir daugybė reljefų.Tai Renesanso žmogaus užmojai.Aštuonis mėnesius Mikelandželas,nuvykęs į Kararą,renka marmurą .Atrink tas marmuras gabenamas į Romą.Staiga nepastovaus charakterio popiežius paminklo atsisako.Įsižeidęs Mikelandželas be jo leidimo išvyksta į Floren ciją.Savavališkai išvykti iš Romos tais laikais buvo neregėtas įžūlumas.Jį vejasi pikti,įtūžę popiežiaus laiškai,adresuoti Florencijos sinjorijai.Pagaliau ši iškvietė Mikelandželą ir pareiškė:”Tu iškrėtei popiežiui tokią išdaigą,kokios nedrįstų nė pats Prancūzijos karalius.Mes nenorime dėl tavęs įsivelti į karą su popiežiumi:vadinasi,tu turi grįžti į Romą...”Mikelandželas kurį laiką atsisakinėja grįžti ten,kur jis buvo taip įskaudintas.Be to,Florencijoje skulptorius užsimoja įvykdyti dar 1503 m.duotą pažadą-papuošti katedrą dvylikos apaštalų skulptūromis.Tačiau ,nebaigęs pirmosios statulos ,vaizduojančios apaštalą Matą,primygtinai reikalaujant popiežiui,1506 m.pabaigoje grįžta į Romą.Nors ir nebaigta Mato statula daro didžiulį įspūdį.Aukštyn pakeltas ryžtingas veidas,išryškinta dešinioji ranka,visa galinga figūra, vos pridengta rūbu,tarsi veržte veržiasi iš ją kaustančio akmens.Milžiniški figūros maštabai,būdingi Renesansui (aukštis 2,61 m.) ,dar sustiprina monumentalumo įspūdį.Šiame kūrinyje atsiranda naujas Mikelandželo stilistinis bruožas-pirmą kartą prabyla protesto,tragizmo dvasia. Grandioziškiausias Mikelandželo kūrinys-tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje.Keturiolika metų (1520-1534) su ilgomis pertraukomis ją kūrė Mikelandželas.Pertraukti darbą jis turėjo dėl politinės situacijos.Ispanai užėmė Romą.Rūpindamasis apsaugoti žymiausius architektūros paminklus ,jis sugalvojo naujų gynybos būdų ir išgelbėjo,kaip pasakoja- ma,kampanilę nuo sugriovimo,apkarstęs ją ryšuliais vilnų ir čiužiniais. Nebaigtoje “Susirietusio berniuko” figūroje (dabar saugoma ermitaže) įkūnyta Mikelandželo mintis apie geros skulptūros privalumus: skulptūra turinti būti tokia kompaktiška,kad ir nustumta nuo aukšto kalno liktų sveika. Prieštaringą,pilną nerimo nuotaiką kuria keturios alegorinės figūros,nuo įtempto judesio tarsi vos besilaikančios ant nuolaidžių sarkofagų voliutų.Visų keturių figūrų pozos pilnos grožio,gyvybės,kuri pasireiškia ne audringu temperamentu ar veržlia valia,kaip kituose jo darbuose,bet nuovargiu ir giliu liūdesiu.Tomis figūromis Mikelandželas norėjęs pavaizduoti greitai bėgantį laiką,bet iš tikrųjų jose slypi daug gilesnė esmė ir jėga.Lorenco antkapį puošia statulos “Vakaras” ir “Aušra”,savo emocijomis giminingos Lorenco prieštaringai nuotaikai ir susimąstymui.”Vakaras”-galinga vyro figūra.grimztanti į miegą,ir “Aušra”-nuoga moteris nusvirusia galva,tarsi per jėgą besivaduojanti iš sapno pančių.Tai apie ją Vazaris pasakė: “Ji iš sielvarto palinkusi ir kenčianti,tačiau nepaprastai žavi.” “Vidurdienis” ir “Naktis” sukelia dar didesnį prieštaringumo ,vidinio konflikto jausmą.Lyg nenoromis pro petį žvelgia nepatogioje pozoje pusiau gulintis “Vidurdienis”.”Naktis”-išdidaus profilio moteris nuleista galva,pilna skausmingo nerimo,sukaustyta kankinančio sapno.Jos garbei pašvęstame Mikelandželo bičiulio Džovanio Srocio eilėraštyje sakoma,kad “Naktis” nors nejuda,bet joje yra gyvybės liepsna.- “tik pažadink,ir ji prakalbės.”Į tai Mikelandželas “Nakties” lūpomis atsakė nemirtingu ketureiliu: Kasdien aplink save girdėti dejones, Į nuoskaudas žiūrėt, širdy užgniaužus pyktį,- O ne Kur tas geriau suakmenėti, užmigti... Tyliau kalbėkite, nežadinkit manęs Ketureilis paaiškina, kodėl koplyčią puošiančios figūros kupinos prieštaravimo ir nerimo. Čia skamba genijaus liūdesys, sukeltas laiko negerovių. Mikelandželo amžininkas Donis savo “ Memuaruose “, išspausdintuose 1552m., pasakoja , kad Mikelandželas kartą kalbėjęsis su atgijusia “Naktimi”. Kai “Naktis” vėl atsigulusi, jos ranka atrodžiusi kitaip negu anksčiau, todėl meistrui tekę ją dirbti iš naujo. Tai rodo, kokį didžiulį įspūdį šis Mikelandželo kūrinys darė jo amžininkams. 1534 m. Mikelandželas išvyksta į Florencijos Romą ir ten lieka iki mirties. Romoje genialiu savo kūriniu - freska “Paskutinis teismas” jis papuošia Siksto koplyčią ir pasišvenčia daugaiusia architektūrai. Jis projektuoja atstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu. Amžininkai teigia, kad keturių figūrų pietą (“Nuėmimą nuo kryžiaus”), kuri yra Florencijos Santa Marija del Fjores katedroje, Mikelandželas skyrė pastatyti ant savo kapo, todėl Nikodemui, prilaikančiam svyrantį Kristaus kūną, suteikė savo veido bruožų. Šio kūrinio istorija dramatiška. Nepatenkintas kompoziciniu sprendimu, meistras skulptūrą suskaldė, ir tik jo mokinys Urbinas išgelbėjo ją nuo visiško sunaikinimo. Nors šį savo darbą Mikelandželas laikė nepavykusiu, bet jis išstovėjo meistro dirbtuvėje iki mirties. Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė išvaryti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir brangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek gaug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip antai “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis. Sakoma, kad Mikelandželas sąmoningai kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus, vengdamas per daug nudailintos faktūros. Vietomis palikdamas pirmapradį šiurkštų marmuro paviršių su kalto pėdsakais, jis tarsi atskleisdavo medžiagos prigimtį. Įsimylėjęs grubų ir kietą akmenį, Mikelandželas nenorėjo jo prievartauti ir atimti iš jo akmeninės sielos. Iš tiesų, gaivališku grožiu ir gyvybe alsuoja tie jo nebaigtieji darbai, kuriuose figūros tarsi veržiasi iš jas kaustančio akmens arba lyg pro rūką išplaukia jų taurios dinamiškos formos prieš nustebusį ir sužavėtą žmogaus žvilgsnį. Tarp žiūrovo ir šių nebaigtų kūrinių nėra tos distancijos, kuri atsiranda, žiūrint į tobulai iki smulkiausios deyalės nušlifuotą kūrinį. “Jeigu, nudengęs statulą, jis pastebėdavo nors mažiausią netikslumą, mesdavo ją ir imdavosi kito marmuro gabalo, tikėdamasis geresnio rezultato”,- rašo Vazaris. Liguista reikmė veikti Mikelandželui buvo išsigimusi į tam tikrą maniją: jis prisiimdavo darbų daugiau negu galėdavo atlikti. Kai jau reikėdavo statyti paminklą, jis metų metus gaišdavo akmenų skaldyklose, rinkdamasis luitus, tiesdamas kelius jiems parsigabenti, jis norėjo pats viskuo būti: ir inžinieriumi, ir darbininku, ir akmentašiu; jis norėdavo viską pats daryti: statyti rūmus, bažnyčias- viską vienas, viską savomis rankomis. Tai buvo katorgininko gyvenimas. Nenorėdamas gaišti laiko, jis net nevalgydavo ir neišsimiegodavo kaip reikiant. Jis buvo vienišas. Jis nekentė kitų, ir kiti jo nekentė. Mikelandželas mylėjo, bet pats meilės nepatyrė. Jį garbino ir jo bijojo. Paskutiniaisiais metais jis kėlė žmonėms religinę pagrbą. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Tai rodo prasmingi jo žodžiai, taikomi tiems, kurie patys savyje nieko neturėdami, ieško garsių žmonių draugystės, tarsi ji padidintų jų pačių vertę: “Kai žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl savo išsiauklėjimo yra toks, kad nekenčia etiketo ir niekina veidmainystę, tai nėra išmintinga neleisti jam gyventi taip kaip jam patinka. Jeigu jis nieko iš jūsų nereikalauja ir neieško jūsų draugystės, tai kuriam galui jūs geidžiate užkrauti jam savąją?.. Žmogus negali būti laikomas didžiu, jeigu jis siekia įtikti mulkiams, o ne savo genijui”. Į senatvę jis vis labiau tolo nuo žmonių. Vienas Mikelandželo bičiulis kunogas jam pasakė :”Gaila, kad jūs nevedėte žmonos,- būtumėte turėjęs daug vaikų, kuriems paliktumėte savo šlovingo darbo vaisius.” Į tai Mikelandželas atsakė:” Ir be moterų pakamkamai sielvarto man suteikė menas, o mano vaikai bus kūriniai,kuriuos aš paliksiu. Jeigu jie ko nors verti, tai ilgai gyvens. Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”. Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas Leonardas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. Ten jau laukė laidotuvių komisija, kuria sudarė: Džordžas Vazaris, Benvenutas Čelinis ir kiti įžymūs Florencijos dailininkai ir piliečiai. Mikelandželas buvo iškilmangai palaidotas Santa Kročės bažnyčioje. Išjo krūtinės nėra išsiveržęs nė vienas gaivalingas “ Odės džiaugsmui “ šauksmas. Iki paskutinio atodūsio tatai buvo Odė sielvartui ir Mirčiai - Išvaduotojai. Jis buvo visiškai nugalėtas. Toks buvo vienas iš tų kurie laikomi nugalėtojais. Mes gėrimės jo genijaus veikalais, kaip gėrimės senolių kariniais laimėjimais, užmiršdami pralietą kraują. LEONARDAS DA VINČI Vienas žymiausių Renesanso epochos dailininkų Leonardas da Vinči gimė 1452.04.15. Vinčio miestelyje. Jau vaikystėje Leonardas mėgo piešti.Su savimi jis visada nešiodavosi popieriaus lapą ir pieštuką.Tačiau kartais berniukas galvodavo išmokti lotynų kalbą ir tapti notaru kaip tėvas. Senelis išsiunčia anūką į Florenciją mokytis kilnaus mokslo-dailės.Žymiausias Italijos dailininkas Andrea del Verokijo ,pas kurį mokėsi geriausi meistrai “buvo abstulbintas” vien pirmųjų Leonardo bandymų. Kaip ir daugelis kitų Verokijo mokinių,Leonardas gyveno jo namuose.Jis norėjo visa žinoti ir ne tik žinoti,bet ir mokėti.Mokytojas kantriai aiškino mokiniams tapybos ir skulptūros taisykles.Norėdamas praplėsti jų akiratį,dėstė ir architektūros pagrindus. Dar būdamas jaunas , Leonardas priėjo išvadą,kad negalima tapti tikru menininku nepažįstant gyvenimo.Jis norėjo piešti ne riterius ir ne šventuosius,o paprastus žmones,medžius,paukščius ir gyvulius.Leonardas turėjo talentą,tačiau trūko žinių,be kurių vienas talentas nieko negali.Jis suprato,kad neužtenka vien noro ir įkvėpimo,bet kad reikia gilesnio gyvenimo ir meno dėsnių pažinimo.Leonardas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele.Dailininkai juokėsi,kad jis godžiai renka medžiagą,tvirtino,kad nutapyti paveikslui užtenka vaizduotės. Kartą Verokijas pasiūlė Leonardui padėti jam nutapyti paveikslą tema “Kristaus krikštas”.Tai reiškė jaunuolio gabumų pripažinimą.Leonardas turėjo nutapyti angelus.Šiame paveiksle jaunasis dailininkas pirmą kartą pralenkė savo mokytoją.Natūralumas ir pozos laisvumas ryškiai skyrė Leonardo angelą nuo tų negyvų figūrų,kurias vaizdavo kiti dailininkai.Jaunojo dailininko angelas stebino veido grožiu ir meilumu,nepaprastu grakštumu ir švelnumu.Daug dėmesio ir darbo skyrė rūbams.Jis ir čia norėjo būti kuo artimesnis tikrovei.Viskas drauge-pradedant angelo veido išraiška,kurioje visai nesimatė nuolankumo,o tik susidomėjimas įvykiu,baigiant rūbų klostėmis-viskas skyrė Leonardo angelą nuo kitų paveikslo figūrų. Jaunuolis mylėjo paprastus žmones.Su jais jis jautėsi geriau negu ištaiginguose Medičių ar Pacų rūmuose.Ten-beprotiškas aukso vaikymasis,nuolatinis pavydas iškylantiems,nesantaika,pyktis,intrigos,šmeižtas.Visa tai Leonardui buvo ne tik svetima,bet šlykštu ir nepakenčiama.Jį traukė tokie pat kaip jis,darbo žmonės.Jis svajojo sujungti Florenciją su Piza kanalu,sudrėkinti šimtus tūkstančių vandens ištroškusių žemės sklypų,pastatyti mieste naujus pastatus,paleisti į darbą daugelį vandens mašinų.Savo norą Leonardas papasakojo “nevainikuotam Florencijos karaliui” Lorencui Medičiui.Bet šis pasiūlymą sutiko šaltu,abejingu veidu ir užsakė pas Leonardą paveikslą,kuriame turi būti madona su šventaisiais. Pakilia nuotaika Leonardas ėmėsi darbo.Marijos ir Jėzaus vaizdai turėjo įkvėpti žiūrovui nuolankumą Dievo galybei.Leonardui šauna mintis.Motina ir vaikas!Didis motinystės jausmas-nuoširdus,natūralus.Vaizduoti jį reikia teisingai, paprastai, gyvenimiškai.Motinos žydintis,besišypsantis veidas ne gražus,tačiau nepaprastai patrauklus,pilnas kažkokio ypatingo žavesio.Lygiai sušukuotais plaukais,gražiai apsirengusi,ji sėdi visai paprastai,be jokios pozos-pusiau pasisukusi į žiūrovą.Ant kelių-linksmas,riebus,stiprus berniukas.Šypsodamasi motina duoda jam gėlytę,vaikas palinksta į ją visu savo putliu kūneliu.Akutės įsmeigtos į gėlę. Nepaprastai natūralūs veidai,figūros,pozos,stebėtinai teisingai atvaizduotos paprastps gyvenimiškos scenos.Nieko “dieviško” , nieko “švento”.Ne “nekalčiausią mergelę Mariją” išaukštino savo paveiksle dailininkas,bet motiną.Šis kūrinys buvo pavadintas “Madona su gėle”(“Madona Benua”). 1481 m.liepos mėnesį San Donato vienuolyno vienuoliai užsakė Leonardui nutapyti paveikslą senos evangelijos legendos išminčių pagarbinimo tema.Dailinin kas sukūrė daug naujų piešinių,eskizų.Vis dėl to paveikslo baigti neteko;įvyko didelis lūžis gyvenime-Leonardas persikėlė į Milaną.Bet ir nebaigtas paveikslas daro didelį įspūdį.Centre-mergelė Marija su Jėzumi ant kelių.Vaikas viena ranka laimina nusilenkusius jam išminčius,kita ranka siekia vazą,kurią duoda vienas iš jų.Aplinkui minia žmonių.Visi pagauti vieno jausmo-nuostabos ir pasigėrėjimo.Bet paveiksle nėra nė vienos antros tokios pat figūros.Įdomus galinis fonas.Dešinėje-kalnuotas peizažas,kairėje iškyla antikinių pastatų griuvėsiai.Antikiniais drabužiais apsirengę raiteliai joja,kaunasi.Žavi nepaprastai meniškai nupieštas medis.Atrodė,kad jos šakelės siūbuoja nuo lyguma padvelkiančio vėjelio. Leonardas da Vinči taip pat daug dirbo mokslo srityje.Patikrindamas savo prielaidas ir apskaičiavimus bandymais,jis pirmasis mokslo istorijoje suformulavo kai kuriuos pagrindinius mechanikos dėsnius ir sukūrė eilę mašinų projektų.Tai buvo pirmasis mokslininkas ,suformulavęs jėgų sudėties dėsnį.Remdamasis praktika,be kurios Leonardas neįsivaizdavo mokslinio darbo,pagamino vėlimo ,verpimo,audimo ir kitų mašinų projektus.Dailininko sumanymai buvo dideli.Jis svajojo sunkų žmogaus darbą užkrauti gamtos jėgoms ir mašinoms.Tačiau daugelis Leonardo sukurtų tekstilės ir kitų mašinų projektų likdavo tik popieriuje.Godūs,šykštūs pramonininkai ir pirkliai labai nenoriai sutikdavo įvesti technikos naujoves. Be viso to Leonardas dar studijavo anatomiją.Gerai pažino ir aistringai mylėjo gimtąją literatūrą,ištisas valandas praleisdavo studijuodamas Dantės nemirtingąją “Dieviškąją komediją”.Visas laisvas nuo dvaro valandas Leonardas skirdavo matematikai.Tačiau ji negalėjo visiškai patenkinti dailininko,nes tapybos trauka buvo stipresnė. Mažiau yra žinomas “Damos su šermuonėliu”portretas.Manoma,kad tai yra Cecilija Galeroni,Lodoviko Moro mylimoji.Vienas iš kelių šedevrų-”Madona Lita”..Šiame paveiksle pavaizduota madona su kūdikėliu ant rankų.Ir čia Leonardas tapo ne dievybes,bet motiną su sūnumi.Motina su didžiule meile akyse žvelgia į vaiką. 1483 m. balandžio 25 d.Leonardas drauge su dviem kitais dailininkais sudarė sutartį,apsiimdamas nutapyti madonos paveikslą,kuris buvo pavadintas “Madona uolose”.Fantastinio peizažo fone,tarpeklyje,tarp mūrų,ant viena kitos susigrūdusių į stalaktitus panašių uolų,buvo nupieštas nedidelis būrelis žmonių.Viduryje-madona. Veide ir visoje jos pozoje visiška ramybė.Kaip ir ankstesniuose paveiksluose,Leonar das vaizduoja madoną paprasta moterimi.Ji graži tačiau jos veide nėra nieko švento. Madona apsivilkusi plačiu rūbu,krintančiu sunkiomis,didelėmis klostėmis.Rūbai nutapyti taip,tarytum būtų apčiuopiamas jų audeklas.Dešiniąja ranka madona liečia Joną,stumdama jį į Jėzų,kairiąją ranką laiko virš pastarojo galvos.Abi rankos nutapytos nuostabiai meistriškai,rodosi,kad matytųsi jų judesys.Berniukų figūros tokios gyvos ir natūralios,jog tik Jėzaus piršteliai,sudėti laiminimui,primena,kad paveiksle vaizduojami šventieji.Čia viskas sukomponuota taip,kad žiūrovas pajustų erdvės gilumą.Visa scena nušviesta ramios vakaro šviesos,trykštančios iš tarpeklio gilumos ir krintančios ant veidų ir figūrų. Pagrindinis tikslas,dėl kurio buvo kvuečiamas Leonardas į Milaną-paminklas,kurį reikėjo pastatyti hercogų Sforcų dinastijos įkūrėjui Frančekui Sforcai.Dailininkas norėjo pavaizduoti raitelį.Jam atrodė,kad tai turi būti ne ramiai,iškilmingai jojantis,savo savo vertę ir didybę jaučiantis raitelis,bet staigus,veržlus judesys.Ne po pergalės,bet pačiu pergalės momentu.Darbas užėmė visą dešimtį metų.Milžiniško ūgio raitelis sulaiko šuolyje pašėlusiai įsibėgėjusį arklį,kuris stoja piestu,rodos,tuoj grius,bet tvirta ranka jį sutramdo.Modelis,pastatytas aikštėje,buvo padarytas iš molio. Nulieti statulą iš bronzos nepavyko dėl mums nežinomų priežasčių.Ji taip ir stovėjo molinė iki tol,kol prancūzai,užėmę Milaną 1499 m.,barbariškai ją sunaikino,pavertę taikiniu šaudymo pratyboms. Apie 1496 m. Leonardas da Vinči pradėjo savo didžiausią kūrinį,paveikslą,tapusį vienu iš pasaulio meno šedevrų-”Paskutinę vakarienę”.Tapoma buvo ant Santa Marija dele Gracijos vienuolyno valgomojo sienų.Leonardui ir anksčiau teko piešti madonas ir šventuosius,bet jam labiau rūpėjo atvaizduoti tikrus žmones.Dailininkas nutarė,pasinaudodamas legenda apie Judą,parodyti šlykštaus nusikaltimo-išdavystės- visą bjaurumą. Tame paveiksle geriausiai buvo įkūnyta Leonardo svajonė,kad meno kūriniai prilygtų gamtai.Savo meistiškumu jis pasiekė tokios išraiškingumo ir tikroviškumo jėgos,jog įėjęs į valgomąjį,atrodo,matai priešais save ilgos salės gilumoje didelį stalą,už kurio sėdi žmonės.Paveikslas tartum valgomojo tęsinys.Ilgas,siauras stalas,apdengtas raštuota staltiese,apstatytas indais.Už jo sėdi trylika žmonių.Kiekvienas yra kitoks,individualus,savitas.Tarp jų yra ir senų,ir jaunų.Žmonės skiriasi charakteriu: vieni romūs ir nuosaikūs,kiti ūmūs ir smarkūs.Paveiksle nepasikartoja ne tik nei vienas veidas,bet taip pat nei vienas judesys,nei viena rūbų klostė. Paveikslo likimas liūdnas ir genialus.Drėgmė per šimtmečius išmargino freską balkšvomis dėmėmis.O kad būtų patogiau vaikščioti iš virtuvės į valgomąjį “šventieji tėvai” pramušė sieną,ant kurios buvo nutapytas paveikslas,ir įstatė duris.Kai 1796-1797 m. Napoleono armija užėmė Milaną,Gracijos valgomajame buvo įrengta iš pradžių arklidė,paskui šieno sandėlis,o po to kalėjimas. 1506 m. didysis dailinikas nutapė vieną reikšmingiausių kūrinių-”Monos Lizos” (“Džokondos”)portretą.Džokondos negali pavadinti gražuole,bet jos veidas stebina ypatingu žavumu.Dailininkas aprengė Moną Lizą paprasta,be jokių papuošalų tamsia suknia.Tai dar labiau pabrėžia jos veidą.Paprastumo ir natūralumo įspūdį sustiprina meistriškas suknios klosčių ir švelnios medžiagos nutapymas.Visas paveikslas apgaubtas lengva šviesa ir šėšėliu,švelniu,nestaigiu perėjimu(vad.sfumato). Paveikslo peizažas-dėka lengvo spalvų keitimosi nuo rudų pirmame plane per pustonius iki neaiškiai melsvų tolių-daro nepaprasto erdvės gilumo įspūdį. Dabar šis meno šedevras saugomas Luvre,Paryžiuje.Dar ir šiais laikais lieka mįsle Džokondos mistiška šypsena,žvilgsnis.Ir niekas nežino,kieno portretą nutapė dailininkas.Ar iš tikrųjų tai sinjoro del Džokondo žmonos atvaizdas? Dabar atsiranda vis naujų versijų,kad tai yra vyro portretas,arba net paties Leonardo autoportretas.Viena iš naujausių versijų-gal būt tai sumuštos,be dantų moters atvaizdas... Leonardas da Vinči-didis Renesanso dailininkas.Biblijinėse scenose jis vizdavo realųjį pasaulį ,dėl ko ir buvo dvasininkų nemėgiamas.Leonardas savo kūriniuose išaukštino žmogaus vertybes ir paniekino ydas. Dailininko mirties data-1519 metų gegužės 2 diena. RAFAELIS Sančių šeima nuo seno garsėjo menininkais.Naujagymiui Rafaeliui buvo lemta tapti penktuoju.Džovanis Santis buvo miekas svečias rūmuose,jam būdavo pavedama sugalvoti šventes.Mažasis Rafaelis dažnai lydėdavo tėvą,grožėjosi ryškiais paveikslėliais,lietė statulų marmurą,klausėsi koncertų.Jis augo apsuptas meno,bet brangiausia liko tapyba.Turėdamas aštuonerius metus,jis nešiojo tėvui teptukus,dažus.Tėvas Rafaelį mokė tapyti.Netikėtai mirė abu jo tėvai.Vienuolikametis liko našlaitis. Vienas garsiausių jo kūrinių-”Siksto madona”.Jame pavaizduota jauna moteris su kūdikiu ant rankų.Basos kojos žengia debesimis.Plačiai atvertos,mąslios ,liūdnos akys žvelgia kažkur į tolį.Paveikslas kupinas švelnumo,svajingumo,meilės,santūrumo. Motina su kūdikiu viduryje ir suklupusios ant kelių švento Siksto ir šventos Barboros figūros,išsidėsčiusios trikampiu sudaro ramybės įspūdį.Paveikslo apačioje du angeliukai,nors į dangaus gyventojus jie visai nepanašūs.Jie per daug žemiški.Paveiksle vyrauja ryškūs tonai,geltonos,mėlynos,žalios drabužių spalvos.Rafaelis kontrastus sušvelnina atspalviais,kurie sujungė viską į naują visumą. Dauguma antikos paminklų jaunajam dailininkui padarė milžinišką įspūdį.Jie praturtino jo talentą,lėmė pripažinimą. Drauge su savo buvusiu mokytoju Perudžinu Rafaelis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų antrąjį aukštą.Uždavinys buvo nelengvas.Daugybė langų ir durų skaidė sienas, lubų skliautai reikalavo,kad viršuje freskos būtų apvalių formų. Genialusis Rafaelio teptukas nuostabiai atliko užduotį sujungdamas architektūrą ir tapybą į vieną visumą.”Atėnų mokyklos” freskoje negalima atskirti,kur Vatikano mokslo šventovės skliautas.Puošnūs lubų skliautai remiasi į marmuro kolonas.Nišose stovi deivės Atėnės ir Apolono statulos. Skliautų ir kolonų perspektyvinis mažėjimas sukelia tikrą erdvės ir gilumos iliuziją.Freskoje viskas pagrįsta tiksliais matematiniais apskaičiavimais. “Atėnų mokykla”-himnas žmogaus protui,grožiui,didybei,galiai-monumentaliosios dailės šedevras. JERONIMAS BOSCHAS Tikrasis jo vardas-Jeronimas van Akenas.Jis laikomas vienu iš paslaptingiausių pasaulio meistrų.Meno tyrinėtojai mano,kad Boschas buvo religinis fanatikas,abejojantis eretikas,griežtas atsiskyrėlis,mylintis gyvenimą,blaiviai jį tyrinėjantis.Todėl nustatyti jo tikrąjį charakterį neįmanoma. Boschas kilęs iš nyderlandų amatininkų,iš dailininkų kartos.Jo proseneliai statė ir puošė Hertgenboro miesto soborą.Tapybos J.van Akenas mokėsi šiaurėje,tikriausiai Garleme arba Dalfte.Vedęs merginą iš vietinės aukštuomenės Jeronimas įgauna kūrybinių laisvių,galimybę be kliūčių malšinti susidomėjimą žmonėmis. Ankstyvųjų paveikslų herojai-klajojantys fokusininkai,komediantai,gydytojai-šarlatanai.Paveiksle “Septynios mirtinos nuodėmės” autorius ne tiek kaltina,kiek žavisi nuodėmingaisiais.”Fokusininkas”ir“Kvailysčiių operacijos” atskleidžia Europos menininkui patrauklų,savarankišką buitinį meną.Kūrinyje “Kvailių laivas” už pajuokos ir kvailysčių kauke slepiasi gilus gyvenimiškų klausimų apibendrinimas.Fantastinio laivo keleiviai,plaukiantys į “kvailysčių šalį”,rodo žmogaus ydas.Boschas mėgsta vaizduoti išsigimusius herojus.Ne atsitiktiniai paveikslo centre yra vienuolis ir vienuolė,kurie toli gražu neatsidavę maldai. Boschas ir realus,ir simboliškas.Pats dailininko sukurtas pasaulis savotiškai puikus,bet jame viešpatauja kvailystė ir blogis. ALBRECHTAS DIURERIS Tai žymiausias Renesanso dailininkas Vokietijoje.Gimė Niurnberge,auksakalių šeimoje.Būdamas dar visai vaikas gerai susipažino su XV a. daile,keliauja po Vokietiją,Italiją. Diureris tapo begaliniai originaliu,nacionaliniu,susipažinusiu su Renesanso ir Viduramžių epochoje menu.Jo stilių suformavo gotikinės mokyklos tradicijos.Todėl Diurerio kūryboje savitai dera gotikinis dvasingumas. Labai mėgo piešti,raižyti,tapyti autoportretus.Pirmajame autoportrete Diureris save nusipiešė iki pusės,truputį pasisukusį nuo žiūrovo.Jam tuo metu buvo 13 metų. Šį darbą atliko instrumentu,kuris to meto dailininkų buvo naudojamas kaip dabartinis grafitinis pieštukas.Tas instrumentas palikdavo sidabrinį pėdsaką popieriuje,kuris,laikui bėgant,paruduodavo.panaikinti tą pėdsaką ,nepažeidžiant paviršiaus buvo neįmanoma,todėl aišku,kad jaunasis Diureris pasitikėjo savo akies ir rankos tikskumu. Albrechto tėvas taip pat piešė ta pačia technika autoportretus.Palyginus šiuos darbus galima įžiūrėti begalę skirtumų.Pirmiausia tėvo piešinys skaidėsi įtris planus. Pirmame plane-stalas,antrame-figūra,trečiame-oro sluoksnis,skiriantis figūrą nuo neaiškiai tolimo fono.Albrechto piešinyje siluetas neturi jokio atramos taško,bet todėl šiame darbe nejaučiame tuštumos. Trys didieji genijai Leonardas da Vinčis,Mikelandželas ir Rafaelis iškėlė į nepasiekiamas aukštumas Renesanso tapybą ir skulptūrą.Jie padėjo realizmo pagrindus visam Vakarų Europos menui.Albrechtas Diureris padėjo renesansišką pagrindą vokiečių dailei.Jeronimą Boschą galima pavadinti talentingu žmogaus savybių žinovu,tikrojo pasaulio veido pažinėju.Jie pasiekė meno viršūnę.

Dailė  Referatai   (26,98 kB)