Lietuvių protėviai – baltų tautos tikėjo ne į dabartinį krikščionių Dievą, o į daugybę, savo stichiją valdančių dievų. Daugelio dievų garbinimas, pagonybė (Šis žodis yra kilęs iš lotyniško "Paganus" - naudoto apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius, pašiepiant juos kaip "kaimo moliūgus". Įsigalėjus krikščionybei šio būdvardžiu būdavo apibūdinami visi nekrikščionys), buvo plačiai paplitusi tarp baltų, senovėje. Vėliau pagonybę išstūmė krikščionybė, nors ilgą laiką po masinio lietuvių krikšto, daugelis ir toliau tikėjo į senuosius dievus. Lyginant pagonybę ir krikščionybę, galima pamanyti, kad pagonys buvo neišauklėti ir žiaurūs žmonės, vien aukoję žmones ir užsiimdavę keisčiausiomis ir kraupiausiomis apeigomis. Bet ištikrųjų pagonys manė, kad vykdo savo dievų valią, o jei to nepadarys jiems gali nesisekti karuose, medžioklėje, gali vykti įvairios nelaimės. Krikščionybė ir pagonybė skiriasi tuo, kad krikščionybėje garbinamas vienas dievas,o pagonybėje daugybė įvairiausių dievų. Religijose, kur garbinama daug dievų yra daug tapačių, tą pačią, ar panašią stichiją, galią valdžiusių dievų. Pagonių dievai buvo tokie : Praamžius - šis dievas valdė žmonių, viso pasaulio ir dievų likimus. Ukapirmas - buvęs anksčiau už laiką, jam skirta šventė gruodžio 25 dieną, vadinama Okkaatgimimas (o kad atgimimas, O ka gimimas? A.C. pagal Daukantą, visų nesupratusių lietuviškai klaida) Viršaitis - globojo namus, turtą, naminius gyvulius, jo stabas buvo Romovėje. Dar kitaip vadinamas Auxtejas Wissagistis, tapatus antikos Saturnui. Perkūnas - Jupiteris Griausmavaldis, dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas. Valdomiras Didysis 980 metais įveda Perūno garbinimą Kijeve. Jis jo garbintoju tapo būdamas Prūsijoje (Prūsijos varingijų Rusijoje), kur slėpėsi nuo savo brolio Jaropolko. Vladimiro vietininkas Svainoldas (Swinield) tuo pat metu įveda Perūno garbinimą Didžiajame Naugarde. Slavai neturi žodžių su Per- šaknimi, o griausmą vadina Grom, Molnija, tai įrodo baltišką Perkūno kilmę. Kovas - Chaurirari, Chaulyarari, Zwerinne - Karo dievas, (Dar kitap Kaularijys (iš čia Kostėjus, Koščėjus - Kostėda) iš čia ir Slavų kovos šūkis Uraa - A.C. pastaba). Ragutis arba Bubilius - midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių dievas. Santvaras - dienos šviesos, poetų, gydytojų dievas. Atrimpas - jūros ir vandens dievas. Gardaitis (Gardeoldiis) - vėjų, audrų, jūros potvynių dievas, laivų globėjas. Jam tarnaujantis žynys vadinamas - Sigonotta. Poklius (Poklus) - požemio dievas, numirėlių valdovas. Dar vadinamas Pokolus, Pokole, Pikol, Pikole, Pragartis - nuo žodžio pragaras, pekla. Kriukis - kalvių dievas. Žiemininkas - žemės dievas, valdė derlių ir tamsą, priešingybė šviesos dievui. Dar vadinamas Kurko, Kurchus. Patelas - skraidančių oro dvasių dievas, panašus į angelą. Dar vadinamas Pateno, Potelo. Jo stabas buvo Romovėje, Perkūno dešinėje. Lietuviškai patalas reiškia mirties neštuvus, šis dievas globojo laužus ant kurių buvo deginami numirėliai. Poteliszka - yra naktinis drugys, tokiu pavidalu pasirodantis mirties angelas. Šneibratas - paukščių ir medžioklės dievas. jam aukojami povai. Dar kitaip vadinamas Iszwambratus. Tai vienas iš svarbiausių dievų, turėjusių stabą Romovėje. Tai galėjo būti sudievintas Prutenis (Prutenes), sudievinto Vaidevučio (Wejdewuta, Wirszajtos) brolis.

Istorija  Paruoštukės   (11,7 kB)