Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, bažnyčių ir gyvenamųjų namų architektūroje (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Zapyškio bažnyčia, Perkūno namas Kaune).

Etika  Referatai   (23 psl., 6,23 MB)

Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI

Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)

Lietuvos energetikos referatas

Mechanika  Referatai   (17 psl., 5,25 MB)

Darbas ekonomikoje – esminis gerovės šaltinis ir konkurencingumo prielaida. Susiformavus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas, tai – pagrindinė įvairių šalių darbo rinkos problema, kuri šiuo metu aktuali ir Lietuvoje. Su nedarbo problema Lietuva susiduria nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pirmosios nedarbo priežastys tuo laikotarpiu buvo intensyviai vykdomos reformos, planinio ūkio transformacija į rinkos ūkį bei užsilikę sovietiniai reliktai. Vienas iš pagrindinių ekonomikos teiginių yra tas, kad bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Naujumas, aktualumas. Šiuo metu dažnai pasaulyje minima problema yra nedarbas. Jis sukelia ne tik ekonominius, bet ir įvairius socialinius neigiamus padarinius. Masinis darbuotojų atleidimas, gyvenimo lygio smukimas, artėjimas prie skurdo ribos, žmonių dvejonės dėl laukiančio rytojaus, nedarbo nulemtų kitų makroekonominių rodiklių blogėjimas – visa tai linksniuojama kiekvieną dieną. Visi supranta šio reiškinio didėjančią grėsmę ir stengiasi ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Šiame darbe bus nagrinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, bandysime išsiaiškinti, kaip buvo kovojama su nedarbu bei jo sukeltomis pasekmėmis, kas yra daroma dabar ir kokių teigiamų bei neigiamų perspektyvų galima tikėtis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (71 psl., 898,7 kB)

Tema aktuali, nes Lietuvoje vis labiau populiarėja smulkusis verslas. Europos Sąjungoje yra apie 23 milijonus mažų ir vidutinių įmonių, o tai sudaro 99 % viso Europos Sąjungos verslo. Veikla, kuria užsiima smulkūs verslininkai yra labai įvairi, pradedant maisto prekių mažmenine prekyba, baigiant floristika ir jos paslaugomis. Gėlės, kaip rodo statistika, yra pirmajame dešimtuke labiausiai vartojamų prekių pasaulyje. Žmonės gėles perka įvairiausiomis progomis, kurių yra labai daug. Lietuvoje yra nemažai smulkiųjų verslininkų, užsiimančių būtent floristikos verslu. Labiau išsivysčiusiose ir ekonomiškai stabilesnėse Europos valstybėse floristikos verslui yra sudarytos palankesnės sąlygos nei Lietuvoje.

Administravimas  Tyrimai   (33 psl., 68,61 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Nuo senų laikų Kauno Laisvės alėja buvo ir tebėra kaip viena gražiausių, įspūdingiausių gatvių ne vien Kaune, bet ir, ne vieno specialisto nuomone, visoje šalyje. Praėjusiame amžiuje, keliasdešimt metų, čia veikė dviejų krypčių transporto eismas. Žymioji alėja jungia miesto Senamiestį su Nepriklausomybės aikšte, Vytauto parku, iš jos šakojasi gatvės į lygiagrečias Kęstučio ir S.Donelaičio gatves. Vidurinę alėjos gatvę puošia kuplios liepos – vienas išskirtinių jos elementų. Dar – fontanas, įdomūs šviestuvai, abipus išsirikiavusios senos ir naujesnės parduotuvės, kavinės, kavinukės, daug prieškariu ir dar anksčiau statytų namų. Tikriausiai visi gidai miesto svečius būtinai atveda į šią Kauno širdį. Turistams (ir ne tik jiems) patinka fotografuotis prie fontano, pasidairyti į parduotuvių vitrinas, pasėdėti kavinėse.

Kalbos kultūra  Analizės   (7 psl., 16,76 kB)

Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji Lietuvos sostinė. Kauno apskrities, miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras.

Darbo ir civilinė sauga  Paruoštukės   (26 psl., 2,64 MB)

Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.

Geografija  Referatai   (15,06 kB)

Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

Geografija  Referatai   (24,44 kB)

Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, Nemuno slėnyje, aukščiau Kauno hidroelektrinės užtvankos, 223,4 km nuo Nemuno žiočių. Marios ir jų pakrantės priklauso Kauno marių regioniniam parkui. Prie marių, netoli Rumšiškių, įkurtas Liaudies buities muziejus. Kauno marių apylinkės lankomos poilsiautojų – pakrantėse yra poilsiaviečių, veikia jachtklubas. Marių plotas – 63,5 km², ilgis – 80 km, bendras pakrančių ilgis – 200 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 24,6 m. Tvenkinyje sukaupta apie 460 mln. m³ vandens. Žemutinėje marių dalyje vanduo užliejęs visą Nemuno slėnį. Čia Kauno marios plačiausios ir giliausios. Krantai labai vingiuoti, ypač žemutinėje dalyje. Vidutinėje atkarpoje užlieta tik dalis slėnio; marių plotis 500-800 m, gylis 10-12 m. Aukštutinėje atkarpoje Nemunas teka savo vaga; plotis 200-300 m, gylis 4-5 m. Dešiniajame marių krante įrengta Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (vandens lygis 109,5 m aukščiau Kauno marių lygio). Vandens lygis vasarą svyruoja 1,5 m, prieš pavasario potvynį pažeminamas ~ 4 m. Kauno marios sulaiko pavasario ledonešį, saugo Kauno miestą nuo potvynių. Darsūniškį ir Birštoną, esančius prie Kauno marių, nuo užliejimo saugo pylimai, sausinimo kanalai, vandens perpumpavimo stotys. Per Kauno HE užtvanką eina Kauno – Marijampolės plentas.5 salos: dvi Dabintos (39,2 ir 2,1 ha), dvi Paukščių (4,6 ir 4,5 ha) ir sala ties Arlaviškėmis. Į Kauno marias įteka: iš dešinės – Verknė, Sobuva, Astraga, Lapainia, Strėva, Praviena, Karčiupis, Kruna; iš kairės – Šventupė, Žaisa. Kauno marios – vienas tinkamiausių vandens telkinių Lietuvoje mėgstantiems buriuoti bei plaukioti motorinėmis valtimis. Galima pasinaudoti Kauno „Žalgirio“ jachtų klubo paslaugomis, čia organizuojami pramoginiai plaukiojimai jachtomis, kateriais, mokoma buriuoti. Daugiausia tinkamų poilsiauti bei maudytis pakrančių yra žemutinėje marių dalyje – Pažaislio pusiasalyje, ties Jakštonimis, Grabučiškėmis, Girionimis. Pasistatyti palapinę ar susikurti laužą galima Duobkalnio, Laumėnų, Samylų, Rumšiškių poilsiavietėse. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje galima pajodinėti ar pavažnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Marios ir jų apylinkės mėgstamos žvejų ir medžiotojų, pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti. Galima pakeliauti 3 km ilgio Pakalniškių ekologiniu taku. Parke švenčiamos Užgavėnės, Velykos, Atvelykis, Jurginės, Sekminės, Žemės diena, vyksta Pažaislio muzikos festivalis.

Geografija  Rašiniai   (5,21 kB)

Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. Jis yra lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.).

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 28,47 kB)

Laisvės alėja jau 1847 metų Kauno naujosios dalies suplanavimo projekte buvo numatyta kaip pagrindinė miesto gatvė. Ji buvo apstatyta XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, tačiau tai vienur, tai kitur statyta ir vėliau. Dabar abipus susiglaudę dviejų – trijų aukštų gyvenamieji namai ir pavieniai aukštesni visuomeninės paskirties pastatai, turintys daugiausia istorizmo epochos arba tarpukario meto modernizmo bruožų. Laisvės alėja buvo skirta transportui ir pėstiesiems: per vidurį pasodintos dvi medžių eilės sudarė pasivaikščiojimų ir poilsio vietą.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 494,19 kB)

Nors 1863 m. Rusijos valdžia leido Lietuvos (be Užnemunės) valstiečiams palankesnėmis sąlygomis išsipirkti skirtinę žemę, dėl ginčų su dvarininkais išpirkos aktai buvo tvirtinami ilgai. Ligi 1870 m. buvo patvirtinta 91,5 Vilniaus gubernijos skirtinės žemės aktų ir tik 47,7 Kauno. Ligi XX a. pradžios baigti tvirtinti visi Vilniaus gubernijos išpirkimo aktai, tačiau ir 1914 metais 352 Kauno gubernijos gyvenviečių aktai dar nebuvo patvirtinti. Jų valstiečiai tebemokėjo dvarininkams činšą, o ne išperkamuosius mokesčius.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 7,35 kB)

1861 m. pavasarį Lenkijos Karalystės miestuose prasidėjo patriotinės manifestacijos. Jos kėlė valstybės atgaivinimo šūkius. Įvyko kruvinų susidūrimų su Rusijos kariuomene. Netrukus manifestacijų banga kilo ir Lietuvos miestuose. Paprastai jos prasidėdavo bažnyčiose ar kitose katalikams šventose vietose ir išsiliedavo į gatvių eitynes. Po kurio laiko jos įgijo ir masinių susirinkimų po atviru dangumi formą.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,33 kB)

Lietuvos, vėliau – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas tapo pagrindiniu šalies mokslo centru. Čia susitelkė beveik visi žymiausi Lietuvos mokslininkai, išskyrus žemės ūkio specialistus, kurie darbavosi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Kauno universitete dėstė žymiausi to meto Lietuvos kalbininkai, savo darbus pradėję dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Iki 1926 m. Kauno universitete dirbo vienas svarbiausių bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Jonas Jablonskis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,81 kB)

Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)

Istorikai teigia, jog rankinio pradžia siekia Antikos laikus. Mat išmokti veiksmų rankomis daug paprasčiau nei kojomis. Žinoma, nuo Antikos laikų rankinio, aprašyto Homero „Odisėjoje“ , arba Romos Imperijos laikų gydytojo Klaudijaus Galeno (Claudius Galenus, gyvenusio 130-200 m. Po Kr), taip pat nuo Viduramžių Valterio fon Fogelvaido rankinio, pavadinto „Fangballspiel“, pradmenų, XX a. Modernusis rankinis labai skiriasi.

Sportas  Referatai   (4,62 kB)

Kiekviena savivaldybė turi savo atskirą bei savarankišką biudžetą, kuri tvirtina savivaldybės taryba.Savivaldybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieneriems metams - nuo sausio 01 iki gruodžio 31. Nagrinėjant kauno r. savivaldybės biudžetą 2002-2003m. , kurio sudėtis pateikta 1 priede(duomenų daugiau gauti nepavyko), padariau išvadą,kad šis biudžetas yra socialiai orentuotas - daugiausia išlaidų skirta švietimui ir socialinei apsaugai.

Finansai  Analizės   (3,24 kB)

Prasidėjęs pavasaris atkreipė dėmesį, kad per žiemą kiemuose, aikštėse, upių pakrantėse, poilsio aikštelėse susikaupė daug šiukšlių. Šiuo metu talkas rengia įvairios įstaigos, akademinis jaunimas ir net visuomeninės organizacijos. Į talkas kviečiantys iškabinti skelbimai ir daugiabučių namų laiptinėse. Visiems norisi gyventi sveikoje, švarioje ir saugioje aplinkoje.

Sociologija  Referatai   (10,01 kB)

1939 m. Didžioji Britanija visiškai uždarė Palestinos duris žydų imigrantams. Atėjus sovietams, kurie atėmė Vilnių iš lenkų ir grąžino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lietuvai, žydų šalyje padaugėjo nuo 160 tūkst. Iki 250 tūkst., jie sudarė apie 10 proc. visų gyventojų. Į šį skaičių įeina 25 tūkst. Žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir Rusijos okupuotų Lenkijos sričių.

Istorija  Rašiniai   (6,52 kB)

Gavau 10. Visur mus supa elektra. Ji tapo neatsiejama pagalbininke mūsų gyvenime... Juk kasdien mes gaminame valgyt ant elektrinės viryklės, arba ką nors pasišildom mikrobangų krosnelėje. Taip pat kiekvieną dieną mes klausomės muzikos, dirbam kompiuteriu ir darom begales kitų darbų.

Fizika  Referatai   (21,77 kB)

Kauno miesto herbo formavimuisi didžiausios įtakos turėjo religiniai, kultūriniai, bei žmonių mąstymo pokyčiai, susiję su tuometiniu istoriniu laikotarpiu. Seniausieji miesto antspaudai- vieninteliai ikonografijos šaltiniai, leidžiantys spręsti apie herbą. Pirmasis herbas buvo sukurtas apie 1400 metus. Šio herbinio anspaudo centrinę vietą užima vėlyvosios gotikos herbinis skydas suapvalinta apačia.

Dailė  Referatai   (3,11 kB)

"Kauno holdingo kompanija”. “KHK” veiklos shema. “Vicuros” žlugimas. Bankas “Sekundė”. Šiandien norint, jog organizacija klestėtų, didelis dėmesys turi būti skiriamas vadybininkų vaidmeniui joje. Pagrindinės vadybos funkcijos yra paskirstyti ribotus išteklius, vadovauti žmonėms ir įgyvendinti tikslus. Svarbiausia – kaip šios funkcijos atliekamos.

Vadyba  Referatai   (10 psl., 15,65 kB)

Kauno rajonas. Prienų rajonas. Balbieriškio mineralinė versmė. Stakliškių mineraliniai šaltiniai. Kaišiadorių rajonas. Kaišiadorių parkas. Jonavos rajonas. Markutiškių parkas. Raseinių rajonas. Kėdainių rajonas. Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų.

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 6,65 kB)

Transportas ir jo produktas. Transporto efektyvumas. Transporto sistemos funkciniai komponentai. Transporto politika. Lietuva Europos transporto rinkoje. Transporto rūšies parinkimas. Bendra vežimų koncepcija. Kelių transportas. Geležinkelių transportas. Jūrų transportas. Oro transportas. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas. Vežimų organizavimas. Kelių transporto kontrolė. Žyminis mokestis ir tarifai. Keleivių ir bagažo vežimas. Krovinių ir pašto vežimas. Atsakomybė ir draudimas. Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklės. Transporto priemonių ir jų ekipažų kontrolė. Kroviniai ir jų srautai.

Logistika  Pagalbinė medžiaga   (62 psl., 197,67 kB)

"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)