Anot žemininkų, visavertė egzistencija įmanoma tik gimtinėje, atsidūrus svetur širdį spaudžia nuliūdimas. Egzodo poeto Kazio Bradūno kūryboje žemė reiškia ne tik prarastą Lietuvą, bet yra svarbiausias prasmingo gyvenimo tikslas. Praradęs šį pasaulį žmogus jaučia ilgesį ir skausmą. Visos eilėraščio ,,Svetimas vakaras“ strofos prasideda vaizdu, kurį, neperskaitę kūrinio, galėtume palaikyti vakarėjančio gimtinės kaimo realijomis, tačiau kiekvienąkart dalelyte ,,tik“ mūsų pirminė prielaida paneigiama – pasirodo, tai – svetima žemė, išoriškai panaši į gimtąją, tačiau emociškai negalinti jos atstoti. Finalinės visų strofų eilutės beveik vienodos – skiriasi tik paskutinieji žodžiai – tai poeto gimtųjų vietų pavadinimai: Kiršai, Širvinta, Alvitė. Šios eilutės – atsidūsimas, apgailestavimas, kad tai kas matoma, nėra tai, ką trokštama regėti. Taigi, Kazys Bradūnas, kaip ir kiti žemininkai (Nagys, Nyka – Niliūnas, Mačernis), leidžia suvokti gimtinės svarbą lietuvio širdžiai ir atskleidžia liūdesį praradus svarbiausią vertybę – tėvynę, gimtuosius namus. Dar giliau jaučiama ne į egzilę pasitraukusio, o koncentracijos lageryje kalinamo lietuvio širdgėla. Ši emocija tiesiogiai nenusakoma, tačiau akivaizdžiai nujaučiama Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas“. Čia lietuvis patenka į absurdo pasaulį, kuriame vertybės ir antivertybės apsiverčia ,,aukštyn kojomis“. Romane pateikiamas prastas knygos vertinimas, paneigiama jos svarba ir būtinumas.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 13,31 kB)