1. Įvadas 4 2. Atsargų vidaus audito pagrindinės teorinės nuostatos 6 2.1. Atsargų audito reikšmė ir uždaviniai 6 2.2. Atsargų audito ypatybės ir sunkumai 7 2.3. Atsargų audito nuoseklumas 8 2.4. Atsargų gavimo auditas 10 2.5. Atsargų laikymo, išdavimo ir naudojimo auditas 11 2.6. Atsargų apskaitos būdų įvertinimas 12 2.7. Atsargų įkainojimo metodų įvertinimas 14 2.8. Auditoriaus vaidmuo inventorizuojant atsargas 17 2.9. Auditoriaus ir įmonės vadovybės atsakomybė ir veiksmai darant atsargų auditą 19 3. Atsargų vidaus audito atlikimas UAB "Inoventus" 21 UAB “XXX” atsargų vidaus audito programa 2008 12 01 24 Vidaus auditorių išvada 30 Literatūros sąrašas 31

Administravimas  Namų darbai   (31 psl., 60,52 kB)

Stiklo ir keramikos analize, gamyba, istoriniai duomenys, Lietuva.

Chemija  Pristatymas   (7 psl., 201,29 kB)

Informacija apie Amatus. Galima panaudoti kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 7,96 kB)

Pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sparčiai tiriamos ir kuriamos naujos keraminės medžiagos, tobulinamos jų gamybos technologijos, auga keramikos gamybos apimtys, plečiasi keraminių medžiagų taikymo technikoje galimybės. Dabartiniu metu be keramikos neįsivaizduojamos tokios svarbios pramonės šakos kaip elektrotechnika, energetika, radiotechnika, atominė energetika, aviacinė ir raketinė technika, šiluminė technika, automobilių pramonė ir daugelis kitų. Šiuolaikinės keramikos terminas apima vis daugiau medžiagų klasių, net ir stiklo bei cemento gaminius ir jų technologijas. Šiame darbe fundamentalios žinios apie šiuolaikinę keramiką siejamos su jos naudojimu ir naudojimo perspektyvomis.

Chemija  Referatai   (83 psl., 3,78 MB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

1 tema. Antikinės Graikijos teritorija (žemėlapis). Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo http://plato-dialogues.org/tools/gk_wrld.htm žemėlapis su atskirų vietovių aprašais ir trumpa istorija http://darkwing.uoregon.edu/~atlas/europe/static/map02.html gamtinių išteklių žemėlapis Teritorinis Graikijos padalijimas Šiaurėje ribojasi su Ilyrija ( dab. Albanija ), Makedonija ( dalis dab. Graikijos, dalis dab. Makedonijos ), Trakija ( dab.Bulgarija ). Visas Balkanų pusiasalis yra apsuptas vidinių Viduržemio jūros jūrų : vakaruose – Jonijos, pietuose – Kretos, rytuose – Egėjo jūros. Vakarinė antikinės Graikijos dalis, įsikūrusi Mažojoje Azijoje, ribojosi su Frygija, Lidija, Karija ( Anatolija ). Skiriama Šiaurės, Vidurio ir Pietų Graikija. Šiaurės Graikiją sudaro Tesalija ir Epyras. Epyras ( gr. epeiros – žemynas ) – taip buvo pavadintas Kerkyros salos gyventojų, tapo nuolatiniu krašto geografiniu pavadinimu. Abi sritis vieną nuo kitos skiria Pindo kalnynas. Senajame laike abu šie kraštai svarbūs dėl to, jog būtent juose migracijose iš šiaurės į pietus pirmąsyk apsistojo indoeuropiečiai, būsimųjų graikų protėviai. Tą liudija išlikusios kulto vietos ir šventavietės. Tesalijoje – Olimpo kalnas ( 2917 m ) – jame ide. įkurdino savo olimpinį dievų panteoną, būtent čia lokalizuojami pirmieji graikų mitai ( iš Tesalijos išplaukė Jasonas, Ftiotidė – mirmidonų ir Achilo tėvynė etc.). Epyras taip pat turėjęs būti svarbus, nes jame garsiausia vyriausiojo dievo šventavietė Dodonė. Istoriniais laikais Epyras nepriklausė graikiškiems kraštams, kultūros neįtakojo, buvo vadinamas laukiniu kraštu. Vidurio Graikija įrėminta Pagaso ir Korinto įlankomis. Pagrindinis kelias patekti į Vidurio Graikiją – per Termopilų perėją. Pagrindinės sritys : kai kurios jų - Akarnanija, Aitolija, Lokrija – kultūrinio klestėjimo laikais nebuvo itin reikšmingos ; svarbi Doridė ir Fokidė, kurioje Parnaso kalnas, Kastalijos šaltinis ir pagrindinis antikinio pasaulio religinis centras Delfai. Labai svarbi nemaža Bojotijos sritis, skiriama kalnynų (Helikono, Kitairono ) pelkėta žemuma , viena derlingiausių Graikijos sričių, turtinga bandomis, garsėjanti žvejyba Kopaiso ežere, žymiausias miestas – Tėbai. Dėl savo padėties (pereinamas kraštas) bei gan lygaus reljefo turėjo starteginę reikšmę– Bojotijoje vyko daugelis pagrindinių karinių mūšių( Chaironėja 338 m., Platajai 479 m.). Atika – Atėnų valstybės teritorija. Iki tol – sritis – pusiasalis, iš trijų pusių supamas jūros, šiaurėje ribojamas Kitairono kalnų grandinės. Žemdirbystei kraštas nedėkingas, derliaus sulaukiama tik lygumose ( Maratono, Eleusino, Atėnų ). Stoka gėlo vandens. Gamtiniai turtai – marmuras (Pentelikono kalnas ) ir sidabras ( Laurijo kasyklos ). Augino daug vaisių ( figų ) ir daržovių, javų, vynuogių ir alyvuogių derliai menkoki. Svarbi jūreivystė, tačiau išėjimą prie jūros trukdė Salamino sala ( dėl hegemonijos jūroje kovota su Megara ir Eginos sala ). Pietų Graikija – tai Peloponeso pusiasalis už Korinto sąsiaurio. Vertikaliai išsidėstęs Arkadijos kalnynas dalino pusiasalį beveik pusiau. Sritys : centre miškinga Arkadija, laukinių žvėrių ir piemenų sritis ; derlingos sritys – Mesenija ir Lakonika ( Lakedemonas, Sparta ) ; Elidė vakaruose - Olimpijos miestas, religinis ir sportinių žaidynių centras ; svarbiausioji Argolidės sritis – viena derlingesnių, turtinga uostais ir prekyba, centrai Korintas, Argas, Mikėnai, Epidauras, Tirintas, Pilas. Egėjo jūros vakarinę ir rytinę pakrantes lyg tiltai jungė salynai. Viso daugiau nei 2 500 salų, kurių apie 150 gyvenamų. Vakaruose garsios Korkyros ir Itakės salos, rytuose – du salynai. Kikladų salos (lyg ratu suptų Delo s.) – šv.Delo, Paro (marmuras), Nakso, Melo, Teros salos. Sporadų salynas : Rodas, Kosas ( medicina ), Samas, Chijas, Lesbas, Lemnas, Samotrakė. Euboja – labai siaura juosta atskirta palei rytinę vidurio Graikijos pakrantę. Uostas Chalkidė, sala turtinga variu ( gr. chalkis ). Dar vienas “tiltas” į pietus – Kiteros ir Kretos salos. Klimatas būdingas Viduržemio jūros pakrantėms – nėra įprastų keturių metų laikų, skiriama karšta sausa vasara ( akcentuojant jos pradžią), kurios vidutinė t. 25, ir lietinga vėjuota žiema, kurios vid. t. apie 9 – 12 laipsnių. Vidutinė metinė t. 17 – 19 laipsnių. Iškasenos menkos. Yra, bet nedaug, aukso, sidabro, vario. Svarbiausias turtas – molis ( keramika ) ir marmuras. Auginamos kultūros: javai, vynuogės, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai, citrusinės kultūros etc. Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo Paleolitas iki 10 000. Gausiau gyvenamos buvo pietvakarinės Balkanų sritys, kurių klimatas buvo drėgnesnis, plačios pakrančių lygumos ( jūros lygis buvo žemesnis 100 metrų, Korkyra buvo susijungusi su Epyru, Chalkidikė su Pierija, jūra dar neskyrė Peloponeso nuo vid. Graikijos ), ganyklos vešlesnės ir gausesnės, taigi gausiau ir žvėrių. Medžiotojų bendruomenės gyveno prie ežerų, upių, šaltinių, medžiojo elnius, danielius. Manoma, kad medžiotojai palengva keliavo į pietus : rytiniu Adrijos pajūriu į pietinę Albaniją, Korkyrą, Epyrą, net Tesaliją. Pagrindinė gyventojų koncentracija – p. Epyras ir š.v. Tesalija. Mezolitas nuo 10 000 iki 7000 / 6500. Neolitas nuo 7000 / 6500 iki 3500 / 3000. Poledynmetis, kuomet labai pakito klimato sąlygos, pablogėjo medžioklės laimikis. Ieškant naujų pramitimo būdų, randasi žemdirbystė ( Artimuosiuose Rytuose, iš kur Balkanus pasiekia aštunto tūkstantmečio pabaigoje pradėdama Neolitą ). Jaukinami laukiniai žvėrys. Gyvenvietės kuriasi jau rytinėse srityse, Tesalijoje. Manoma, jog pirmieji gyventojai atvyko iš Artimųjų Rytų (Anatolijos), nes radiniai liudija susiformavusią civilizaciją : atsiranda keramika ( be paruošiamųjų laikotarpių, staiga). Galbūt, kai kurie gyventojai atvyko jūra ( tuomet jie turėjo iš naujo jaukintis laukinius Tesalijos gyvūnus ), bet įtikinamiau, jog su prijaukintais gyvūnais pamažu keliavo Trakijos pakrante. Vidurio neolito gyvenvietės lokalizuotos rytinėje dalyje, pakrantėje. Iš 67 registruotų gyvenviečių – tik 4 vakarinėje dalyje. Veikiausiai tai lėmė migracijos iš rytų. Tesalija - svarbiausia sritis, laikotarpis net kartais vadinamas Sesklo kultūros (vienos iš radimviečių) vardu. Randasi spalvota keramika, pakeičianti monochrominę.Veikiausiai ją atnešė dar viena migracijos banga iš Art. Rytų Derinama žemdirbystė ir bandų ganymas. Mėgstamiausios gyventi vietos – upių baseinai, kurių dirva derlinga ir pakankami vandens ištekliai, ežerų pakrantės, lygumos. Kultūrai būdingas taikumas ( neįtvirtintos gyvenvietės ) galėjo rastis dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, žemių gausos, sėslios gyvensenos.

Istorija  Paruoštukės   (9,19 kB)

Istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 m. Vėliau, XI – XIIa., rusų ir vokiečių kronikose kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tėrvetės pilis. Rytų žiemgalos – Mežuotnė, kurią Livonijos ordinas sunaikino 1220-aisiais. Žiemgaliai buvo ne tik narsūs kariai, bet ir geri žemdirbiai: savo derlingose žemėse augi-no rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi ir gyvulininkyste, be to dar medžiojo ir žvejojo. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius ne tik su kitomis baltų gentimis, bet ir skandinavais bei slavais. Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse turėjo uostą. Jų pilys buvo įtvirtintos. Žiemgaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XVa. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Žiemgalių laidojimo papročiai Nuo kitų baltų žiemgaliai skiriasi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Nuo VIII amžiaus imama laidoti skobtiniuose karstuose, o iki tol , matyt, prieš laidojant mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Kaip ir žemaičiai, sėliai bei latgaliai, žiemgaliai tebesilaikė mirusiųjų nedeginimo tradicijos. Tai juos skyrė nuo genčių, perėmusių deginimo paprotį iš lietuvių (aukštaičiai – VI, kuršiai – VIII amžiuje).V – VII amžiuje vyrai laidoti galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrui į kapą įdėdavo keletą iečių, plačiųjų kovos peilių – kalavijų, kaplių.VII – VIII amžiuje įvyksta mirusiųjų laidosenos pokyčių krypties atžvilgiu. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Šis reiškinys pastebimas tik žiemgališkose kapinynuose. Tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo, žiemgaliai artimi latgaliams.Žiemgaliai, kaip ir kitos baltų gentys, viename kapinyne laidojo ilgą laiką.Pradedami laidoti V ir baigiama XII – XIII amžiuje. Dažnai kapinynuose esti ir XVI – XVII amžiaus kapų. Vyrų darbai ir ginklai Svarbiausia visų vyrų pareiga buvo aprūpinti bendruomenę maistu, tai yra medžioklė, žūklė ir žemės arimas, o amatai – tik kai kurių užsiėmimas. Tačiau visa, kas susiję su maisto paruošimu, jau yra moterų darbas. Todėl medžiotojas vyras nuolat nešiojasi ginklų. Ir medžiotojų šeimai keliantis į kitą vietą, vyras pasiima tik ginklus, kad, pasitaikius progai, kiekvienu metu galėtų ką sumedžioti. O moterys gabenasi ne tik kūdikius, bet ir visą šeimos turtą. Šitaip elgiasi ir dabartinės medžiotojų bendruomenės. Todėl ginklas vyrui – ne tik pagrindinė darbo priemonė, bet ir jo simbolis, garbės reikalas. Akmens amžiaus pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje visoje Europoje paplito titnaginiai durklai. Tokiam durklui pagaminti reikėjo labai didelio gero titnago gabalo. Todėl tose vietose, kur tokio titnago buvo daug, ir kūrėsi dirbtuvės, o jų gaminiai plito toli. Žalvario amžiaus pradžia Danijoje net vadinama durklų laikotarpiu. Lietuvoje irgi gaminosi durklus, tačiau jie buvo mažesni, nors labai dailiai apdirbti. Toks durklas turėjo rankeną ir buvo laikomas makštyse. Mums daug ką paaiškina 3 tūkst. pr. Kr. sušalęs Alpių keliautojas. Be kitų medžioklės ginklų, jis turėjo ir titnaginį durklą: trumputį, kaip mūsiškiai durklai, gražiai iš abiejų pusių retušuotą ir giliai įtvirtintą į uosinį kotą, dar aprištą gyslomis. Greičiausiai tai jau nebe pirmas to durklo kotas, nes ne visai atitiko jo pavidalą. Prie koto viršuje pririšta virvutė, už jos durklas, matyt, buvo prikabintas prie diržo. Bet įdomiausia, kad durklas įdėtas į nupintas iš karnos makštis. Makštų galas tiesiog užrištas, o pakraštys dvigubai apipintas. Šiuo durklu jis, matyt, ir dirbo, nes galas nulūžęs, o ir pats durklas jau taisytas. Kotų galėjo būti labai įvairių. Antai Šveicarijoje rastas durklas virvele apvyniotu kotu. Pasitaiko ir su odos skiautėm. Be abejo, visus šiuos būdus žinojo ir mūsų šalies durklų nešiotojai: mokėjo ir dailiai odą apdirbti, ir susiūti, mokėjo ir lygiai taip pinti kaip Alpių keliautojas. Labiausiai, be abejo, buvo vertinami žalvariniai ginklai: įvairūs kirviai, durklai. Galimas daiktas, kai kuriuos šių kirvių, ypač vėlyvųjų, vartojo ir darbui – medžiams kirsti. Tačiau daugumos jų ašmenyse darbo nematyti. Patys ankstyviausi buvo atkraštiniai kirviai, tvirtinami į lenktą, kablio pavidalo kotą, o atkraštės tvirtai laikė koto atšaką. Be to, kotas dar būdavo gerai pririštas. Taip pritvirtintą varinį kirvelį turėjo ir jau minėtas 3 tūkst. pr. Kr. Alpių keliautojas. Ankstyvi yra ir baltiški kovos kirviai su skylute kotui. Vėlyvajame žalvario amžiuje įtvarą su atkraštėmis pakeitė įmova, kuri dar tvirčiau laikėsi ant koto. Be to, šie kirviai dar turėjo ąselę virvei pririšti. Juos gamino vietoje pagal įvežtinius pavyzdžius, tačiau vis po truputį keisdavo, todėl ir galima pažinti, kad tai mūsų dirbiniai. Įdomūs kotiniai durklai. Ant pusės metro ilgio koto statmenai pritvirtinta durklo geležtė. Tai pačios žalvario amžiaus pradžios ginklas, vartotas tarp Oderio ir Vyslos. Šalia ginklų galim paminėti ir žalvarinius žirgo aprangos daiktus. Jie rodo, kad jota ne tik atsitiktinai ar naudoti žirgai susisiekimui, bet kad jojimas buvo pagarbos vertas dalykas. Žirgo kamanas puošė žalvarinėmis plokštelėmis, o pusmėnulio pavidalo kabutis turbūt dabino žirgo kaktą Kyla klausimas: ar žmonės kariavo tais ginklais? Medžiotojai gerai mokėjo vartoti ginklą, bet vargu ar jiems tekdavo jį pakelti prieš žmones, nes nereikėjo. Beje, to laikotarpio gyvenvietėse nebuvo jokių reprezentacinių, ne įprastinei medžioklei skirtų ginklų. Tik įsigijus turto – gyvulių, apsėtų laukų, atsirado reikalas ir ginti. Apie tai sprendžiama ne tik iš rastų akmeninių bei žalvarinių ginklų, bet aplinkiniais būdais. Geriausia tai rodo žmonių kovose gautos žaizdos ir randai. Moterų darbai ir įrankiai Nagrinėdami vyrų darbus, drauge kalbėjome ir apie ginklus, kaip svarbiausią vyro ženklą ir pagrindinį darbo įrankį.Tačiau moters pečius slėgė visi šeimos bei na-mų rūpesčiai.Keramika buvo ypač populiari tarp moterų. 2 tūkst. pr. Kr. pasaulis atrado varį ir žalvarį. Ir visų dėmesys nukrypo į jį. Šio amžiaus puodai, dažniausiai būna ne išraiškingo piltuvėlio ar statinėlės pavidalo.Paviršius paprastai nulyginamas virbų šluotele ar žolių grįžte, todėl ši keramika vadinama brūkšniuotąja, o visa kultūra – Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Tokią keramiką daugiausia gamino baltų gentys, nors šių puodų turėjo ir kai kurie kaimynai. 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje puodų paviršių prieš degant pradedama rupiai apdrėbti skysto molio sluoksneliu. Todėl ši keramika vadinama grublėtąja. Vieni įdomiausių keramikos gaminių, be jau minėtų spingsulių, yra kiaurasieniai puodai. Nuo pat akmens amžiaus jų aptinkama visose kultūrose, o ankstyvuosiuose piliakalniuose jau pasidarė būtini kiekvienos šeimininkės židynyje. Jie skirti žarijoms sagoti naktį. Beje, tokių puodų, jei bedugnius kiaurasienius taip būtų galima pavadinti, rasime visame pasaulyje – šiek tiek skiriasi jų forma, bet paskirtis ta pati. Jau žalvario amžiuje ne tik Penelopė, laukdama grįžtančiojo iš Trojos karo Odisėjo, bet ir visos Vidurio Europos moterys audė statmenomis staklėmis. Štai Vengrijoje plačiu sijonėliu apsirengusi mergelė irgi audžia statmenomis staklėmis. Tokių staklių apmatus įtempia moliniai ( kartais akmeniniai ) pasvarėliai, kurių rasta Šveicarijos neolito gyvenvietėse. Tokių pasvarėlių pasitaiko ir ankstyvuosiuose Lietuvos piliakalniuose. Statmenomis staklėmis galima austi tik paprastą dvinytį audeklą. Beje, tuo metu neaudė ištisinių audinių, tik tam tikro dydžio gabalą, iš kurio nekarpant galima pasisiūti drabužį. Pakraštį dažnai užausdavo vytinėmis lentelėmis arba siūlų galus supindavo. Daugiausia tokiomis staklėmis austų jau vilnonių audinių rasta Danijos žalvario amžiaus kapuose. Ir kailį, ir odą, ir audinį dar reikėjo susiūti. Siūdavo ir tošines kraiteles. Net sudužusius puodus, pragręžę skylutes, susiūdavo siūlais, kartais net beržo tošies lopą uždėdavo. Sakais užlipdę skylutę ir plyšius, galėjo puodą ir toliau vartoti. Ilgai siuvo ylomis, vėliau plonomis lazdelėmis su galvute, prie kuris pririšdavo siūlą. Tik akmens amžiaus pabaigoje atsirado kaulinių adatų su skylute. Vėliau jas pakeitė žalvarinės. Pilkapiai Pilkapiai aiškiau matomi žemės paviršiuje, nes iki šiol tebėra išlikę gana aukšti jų sampilai. Geriau pilkapiai išsilaikę miškuose, o esantys laukuose beariant beveik sulyginti su žemės paviršiumi – pastebimi tik išarus radinių ar pagal skirtingos spalvos dirvą su angliukų priemaišomis. Pirmaisiais amžiais po Kristaus pilkapiai buvo svarbiausia kapų forma Žemaičiuose, Žiemgaliuose, Sėliuose ir Latgaliuose. Jų būta iki 1,5 metro aukščio ir nuo 3 iki 12 metrų skersmens. Mirusieji laidoti nedeginti po kelis viename sampile. Rytų Lietuvoje pilkapiuose pradėta laidoti nuo IV – V amžiaus. Tuo metu kitose teritorijose vyravo plokštiniai kapai, todėl tai padeda išryškinti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumus. IV – VIII a. pilkapiai buvo 12 ir daugiau metrų skersmens bei iki 1,5 metro aukščio. Ant pilkapių pagrindo – taisyklingi akmenų vainikai, kurie ilgainiui išnyko. Vėliau aplink pilkapius imtos kasti trys ar keturios duobės arba ištisinis griovys. Ankstesniuose pilkapiuose kapai būdavo įrengiami ant sampilo pagrindo arba duobėse. Degintus kapus dažnai apdėdavo akmenimis. Vėlesni kapai – nedidelės duobutės, kur supilami iš laužo susemti žmogaus kaulai ir šalia sudedamos įkapės – ginklai, įrankiai, papuošalai. Dažnai palaikai ir įkapės paskleidžiamos 2 kvadratinių metrų ar net didesniame plote. Žiemgalių tikėjimas Pagal religiją, Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys. Jie tikėjo į daug dievų, lenkėsi jiems, bijojo ir gerbė juos. Jie tikėjo, kad sekmė dearbuose, žemdirbystėje, medžioklėje juos lydi tada, kai visi žmonės garbina dievus, jiems lenkiasi, tada dievai laimina jų visus namų židinio, bei kitus darbus. Žiemgaliai tikėjo, kad pagrindinė, suteikianti ir atimančios gyvybę yra deivės Laima, Ragana ir Žemyna. Laima pasinaudodama gegutės pavidalu, savo kukavimu pranašaudama žmonėms laimę arba nelaimę. Mirties deivė- Giltinė. Savo ilgu ir nuodingu liežuviu ji įgeldavo žmonėms ir tie mirdavo. Mirties ir atgimimo deivė- Ragana- labai graži arba atvirkščiai, labai baisi, ilgais nagais ir susuivėlusi. Dažnai savo švaizdą keitė į gyvulių. Žemyna- gyvybės, derlingumą skatinanti deivė. Baisius nusikaltelius bausdavo prarydama į žemę. Miškų deivė- Medeina. Vyriausias deivas- danagaus, šviesos, draugystės globėjas, galingiausiais- Perkūnas. Iki šių dienų yra likę nemažai legendų ir pasakojimų pasakojantys apie tai, kaip dievai bauzdavo žmones uz jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus. (bet gaila, mes jokių pasakojimų nežinome ir papasakoti jums nieko negalim..).

Istorija  Referatai   (44,79 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

Pirmoji ir svarbiausia knyga, kuria buvo remtasi rašant šį referatą, tai Prano Kulikauso knyga „Užnemunės piliakalniai I-XIII amžiuje“. Ji šiam referatui buvo labai naudinga, nes detaliai aprašo visus piliakalnyje vykdytus tyrinėjimus: aprašomi rasti dirbiniai, pateikiamia pastatų liekanų radinių apžvalga, aprašomas menamas žmonių gyvenimo būdas, nustatytas pagal rastus archeologinius dirbinius. Tačiau dėl to, kad šioje knygoje aprašomi visi Užnemunės piliakalnių tyrinėjimai, trūksta konkretesnių atskirų radinių grupių aprašymų, todėl buvo remtasi keletu knygų, kurios specifiškai aprašo vienus ar kitus piliakąlnių tyrinėjimus.

Istorija  Referatai   (9 psl., 16,95 kB)

Kermikos tradicijos lietuvoje labai senos.koklius gaminti lietuvoje pradėta XIV amžiuje.Gamybos patirtis atėjo iš vakarų.Manoma,kad VIII amžiaus pusėje koklius pradėjogminti ir naudoti vokiečiai.Vėliau jų gamyba persikėlė į pabaltijį.Patys ankstyvieji kokliai buvo apvalūs,kiek vėliau ketyrkampių puodeliųapvalūs ir mūryti dugneliu į kruosnies vidų.XVI amžiuje atsirado keturkampiai (dėžiniai) kokliai.Jie buvo skirtingų formų-tiesus,kampiniai,karniziniai. 1951 metais Jašiūnuose pradėjo veikti maža plytinė.ji išaugo ir tapo keramikos gamykla,kurioje įsteigtas ir metalo konstrukcijų cechas.Ši įmonė –vienintėlė Lietuvoje,gaminanti įvairiausias plytas,čerpes,koklius,apdailos plyteles ir kitus senovinių formų dirbinius. 1970 etais keramikos gamykla gamino dekorativines plyteles Lietuvos operos ir baleto teatro statybai.Išorės sienos,žiūrovų salė,foje ir ložių apdaila buvo pagaminta kombinate.1974 metais kombinatas tampa Dvarčionių statybinių medžiagų kombinatu. Pagal Respublikos kultūros paminklų reastauravimo planą,kombinatas gamino plytas ir plyteles istoriniams architekturos paminklams restauruoti.Reastauravimo darbai buvo pradėti Trakų pilyje,kauno senamistyje,jūrų muzejuje ir kt.Gamybos technologijos buvo labai aukštos:galėjo patenkinti individualius užsakovų pageidavimus. 1978 metais Jašiūnų dvračionių keramikos gamykla Nr.2 tampa Jašiūnų bandomąja gamykla.Cechai yra restauruojami,pastatomas naujas pastatas.Keramikos gaminiai buvo parduodami visoje TSRS.1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo Keramikos gamykla tapo UAB „Termolita“,kuri dar neblogai laikėsi iki 1992 metų.Tačiau sumažėjus produkcijos paklausai labai sumažėjo apyvarta ir 1995 metai „Termolitos“ paskelbė bankrotą. Šiuo metu šiuose pastatuose įsikūrusios dvi privačios įmonės:UAB „Polivektras“ ir UAB „Jašiūnų keramika“.UAB „Polivektras“ perdirba įvairius plastiko įvairius plastiko gaminius į granules,kurios eksportuojamos į užsenį.UAB „Jašiūnų keramika“ gamina keramikinius restauracinius gaminius.

Dailė  Rašiniai   (3,45 kB)

Miltelinės elektrokontaktinės ir elektromagnetinės medžiagos. Angliniai plienai. Legiruotieji plienai. Legiruojantys elementai ir jų įtaka plienų savybėms. Legiruotų plienų klasifikacija. Plieno suvirinimas. Al ir jo lydiniai. Lydiniai su g ir Ti pagrindu. Cu ir jo lydiniai. Korozija, jos esmė ir rūšys. Kovos su metalų korozija priemonės. Polimerai. Užpildai ir plastifikatoriai. Grandininė polimerizacija. Angliavandenilių polimerai ir kitos polimerinės plastmasės. Plastmasės pagamintos iš polikondensacijos ir pakopinės kondensacijos produktų. Guma ir jos gaminiai. Lakai, tepalai, dažai.

Chemija  Konspektai   (15 psl., 35,09 kB)

Senųjų Lietuvos autochtonų kultūros sparčiai vystėsi neolite. Skiriami trys neolito laikotarpiai: ankstyvasis, kai dar tebesitęsia senosios mezolito kultūros; vidurinis, kai išsivysto naujos vietinės kultūros ir pradedama bendrauti su kitomis kultūromis (tarp jų ir su Šukine-duobeline) ir vėlyvasis, kai Lietuvos teritoriją pasiekia pirmosios indoeuropiečių kultūros.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,82 kB)

Europoje keramika atsirado jau apie 6000 m. pr. Kr. Seniausios Pietų Europos puodų formos primena moliūgą su nupjauta viršūne. Sakoma, kad molinių puodų pradžia sietina su žemdirbystės atsiradimu ir pirmaisiais prijaukintais gyvuliais. Tačiau tai ne visai teisinga, nes seniausios puodų formos sukurtos dar medžiotojų, žvejų ir rankiotojų visuomenėse. Žmogus negali apsieiti be vandens. Tad jam visada reikėjo kokio nors indo skysčiui laikyti. Paprasčiausi indai žinomi dar paleolite.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,82 kB)

Aprašykite ir paaiškinkite dielektrikų lyginamosios varžos priklausomybę nuo temperatūros. Apibrėžkite temperatūrinio lyginamosios varžos koeficiento sąvoką.Išdėstykite segnetoelektrikų poliarizacijos ypatybes, lyginant su paprastų dielektrikų. Kas tai yra Kiuri taškas, bei histerezė? Ir pan.

Kita  Namų darbai   (21 psl., 209,18 kB)

Bendra rinkos charakteristika. Stomatologinių įmonių įvairovė ir jų išsidėstymas. Rinkos veiksniai, formuojantys pasiūlą ir paklausą. Savikaina. Vartotojų pajamos. Sezonas. Kaina. Pasiūlos tyrimas. Stomatologinių paslaugų teikėjų kiekybinis įvertinimas ir jų galimybių analizė. Svarbiausios paslaugų grupės, jų charakteristinė analizė ir kainos. Dantų gydymas. Protezavimas. Chirurginis gydymas. Higienistų paslaugos. Naujos stomatologinės paslaugos, jų perspektyvos. Kainų tyrimas. Paklausos tyrimas. Gyventojų poreikis paslaugai. Paklausos priklausomybė nuo gyventojų perkamosios galios.

Vadyba  Namų darbai   (18 psl., 28,32 kB)

Senovės graikų teatras. Vienos tragedijos aptarimas. A.Miškinio arba B.Brazdžionio poezija. Pasirinkto eilėraščio analizė. Senovės Graikija sukaupė milžiniškus kultūros turtus, VllI a. pr. m.e., Graikijoje pasirodo Homeras, kiti kūrėjai, suklesti teatras, architektūra, keramika. Graikų drama atsirado VI a. pr.m.e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Jų choro dalyviai giedodavo giesmes apsirengę ožių kailiais. lš to kilo tragedijos pavadinimas (tragedija - ožių daina). lš Dioniso švenčių kilo ir komedija.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,64 kB)

Teritoriją kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius, vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. Baltai gyveno didelėje teritorijoje. Dideliame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Pagal tai skiriamos trys baltų grupės. Dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų –dvi grupės rytų baltų. Vakarų ir rytų baltų gyvenimo būdas labai skyrėsi laidojimo papročiai, skirtinga buvo keramika.

Istorija  Rašiniai   (3,4 kB)

Gamtoje silikatai yra labiausiai paplitę junginiai. Jie sudaro 97% Žemės plutos.Silikatai, į kurių sudėtį įena Al2O3, vadinami aliumosilikatais. Silikatų formulių pavyzdžiai: Al2O3 ∙ 2SiO2 ∙ 2H2 koalinas, CaO ∙ 3MgO ∙ 4SiO2 asbestas, K2O ∙ Al2O3 ∙ 6SiO2 lauko špatas. Stiklas gaunamas kaitinant iki 1400 oC baltojo smėlio SiO2, sodos Na2CO3 ir klinčių arba kreidos CaCO3 mišinį specialiose krosnyse. Soda pažemina mišinio lydymosi temperatūrą, kreida padidina stiklo tvirtumą ir sumažina tirpumą vandenyje. 6SiO2 + CaCO3+ Na2CO3→ Na2O ∙ CaO ∙ 6SiO2 + 2CO2 .

Chemija  Konspektai   (2,62 kB)

Marketingo planas paprastai yra rašytinis dokumentas, kuriame nusakyta visa firmos marketingo veikla, įskaitant tokius dalykus kaip visą šią veiklą įvykdyti ir kaip vėliau ją kontroliuoti. Marketingo planas atlieka labai daug funkcijų: 1. Jis parodo kelią kaip įdiegti pasirinktą firmos marketingo strategiją ir kaip pasiekti jos norimus tikslus. 2. Marketingo planas padeda kontroliuoti ir prižiūrėti kaip vyksta strategijos vykdymas. 3. Informuoja naujus dalyvius su jų pareigomis ir funkcijomis marketingo plane.

Rinkodara  Referatai   (4,66 kB)

Taikomosios dekoratyvinės dailės meninių principų kaita visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai deklaruojamu šūkiu “dailę - į buitį”. Dešimtmečių sandūroje kilusi tipinės architektūros banga diktavo lakoniškos ir funkcionalios formos reikalavimus taikomajai dailei. Moderni ir taupi išraiška tapo programiniu taikomosios dailės siekiu. Daikto estetinė pusė pradėta tapatinti su tikslingumu.

Dailė  Referatai   (5,12 kB)

Dailioji keramika : šią profesiją galima įgyti D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykloje, Kaune. Dailiosios keramikos meistras projektuoja ir gamina dirbinius iš molio, akmens masės, įvairių rūšių porceliano ir kt. Pagrindinės profesinės veiklos kryptys - papuošalų, meno dirbinių, namų apyvokos reikmenų, interjero ir eksterjero detalių gamyba. Šios profesijos darbuotojo darbas susideda iš eskizavimo, projektavimo, eksperimentinių bandymų, masių ir glazūrų paruošimo, formų gamybos, dekoravimo, glazūravimo, dirbinių degimo.

Dailė  Referatai   (4,27 kB)

Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraščio) geografinė padėtis yra trijų žemynų sąvartoje: kontinentine dalimi glaudžiai susijusi su priešakine Azija, rytinės sritys siekia Sirijos - Mesopotamijos stepę, šiaurinė dalis - Mažąją Aziją, o pietinė dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių.

Geografija  Rašiniai   (12,01 kB)

Manoma, kad Pietų Amerika pirmiausia buvo apgyvendinta žmonių atvykusių į Ameriką per Beringo sąsiaurio vietoje buvusią sausumą. Per ilgą laiko tarpą žmonės pasklido po visą žemyną. Nors dauguma archeologų seniausia žmonių kultūra Amerikoje laiko Clovis kultūrą paplitusią prieš 13 000 metų, kai kurie tyrinėtojai tuo abejoja. Taip Tom Dillehay radinius iš Čilės kapinyno Monte Verde datuoja mažiausiai 14 000 metų.

Geografija  Referatai   (6,07 kB)

Dvarčionyse 1888m. buvo įkurta plytinė. Iki II pasaulinio karo pradžios plytinėje dirbo apie 100 žmonių. Plytinėje per metus pagamindavo apie 2-3 mln. plytų. Su Italijos įmone Nassetti S.p.A. 1994m. įkuriama bendra Lietuvos - Italijos įmonė “Dvarčionių keramika” ir pradedama veikla.

Rinkodara  Analizės   (5,26 kB)

Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11) Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23) Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (16,04 kB)

Ornamentas lietuvių liaudies darbuose buvo naudojamas visur: audiniuose, balduose, kryžiuose. Pagrindinės ornamento rūšys yra šios: geometrinis, augalinis, gyvūninis ir kt. O norėdami daugiau sužinoti apie ornamento reikšmę ir kilmę,...

Istorija  Kursiniai darbai   (14,33 kB)

Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žemę, audė, verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis. Užsiiminėjo taip pat ir namų puošyda. Dirbdami dainavo dainas, vakarais sekė pasakas, sakmes, kūrė įvairias istorijas.

Istorija  Referatai   (13,32 kB)

XVIa. pr. anglų aukštuomenės moterų drabužių siluetas ir proporcijos priminė to meto prancūzų drabužius.

Dailė  Konspektai   (6,14 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)