"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7,54 kB)

Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Pranešimas „Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos“. Dvarų paveldo apsauga ir naudojimas pilniau ar fragmentiškiau apibrėžtas Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje (2003 m.), Želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategijoje (2002), Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonėse (2005 m.) ir kt. Pvz., strateginiame teisės akte -„Ilgalaikėje kultūros vertybių išsaugojimo programoje“ (2002 m. Kultūros ministro įsakymas Nr. 271) yra nustatyta, kad trimetės kultūros vertybių išsaugojimo programos sudaromos išskiriant šiuos prioritetus „7.3. reikšmė valstybės mastu, teikiant pirmenybę dvarams, etnografiniams kaimams bei įvertinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytus vertės arealus ir valstybės gebėjimą rūpintis kultūros paveldu“. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2004 m.) yra nustatyta, kad „nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kurios vertingųjų savybių pobūdis taip pat gali būti pripažintas reikšmingu“ (3 str. 4 d.).

Architektūra ir dizainas  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (10 psl., 26,01 kB)

Tradiciniai amatai tampa gyva tautos kultūros dalimi

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,68 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

Kiekviena civilizacija turi savo kultūrą, tradicijas ir papročius, perduodamus iš kartos į kartą. Mūsų užduotis yra išsiaiškinti kuo daugiau užmarštin nukeliavusių senovės kultūrinių vertybių. Savo darbe aš pabandysiu aptarti vestuvių apeigas ir papročius, tradicijas kurios jau šimtus metų Lietuvoje perduodamos iš kartos į kartą, ir kurios pamažu pamirštamos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl keičiasi vertybių samprata ir papročiai. Vestuves, kaip darbo objektą pasirinkau dėl daugelio priežasčių. Pirma- tai viena kultūriškai turtingiausių švenčių, be to vestuvėse žmogus dažniausiai dalyvauja vos pora kartų gyvenime ir papročiai papraščiausiai pasimiršta. Kalėdas, užgavėnes ir kitas kalendorines šventes mes minime kasmetai, o tai sustiprina jų vertybinį išlikimą. Darbo tikslas- išsiaiškinti kuo daugiau apie Lietuvos kultūrą ir tradicijas, susipažinti su senovės papročiais. Palyginti kaip pasikeitė mūsų kultūrinis suvokimas ir kaip tai atsilieps tolesnioms kartoms. Manau kad šis darbas paskatins mane ir toliau domėtis kultūrinėmis vertybėmis, kurias aš galėsiu perduoti savo ateities kartoms, tuo prisidėdama prie tradicijų išlikimo. „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstanius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje. Pagal tai galima rekonstruoti žmonių sąmonės vystymąsi. Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kurios, nedaug pakeistos, buvo perduodamos iš kartos į kartą.... Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra praeities liaudies kultūros išsaugotojai ir gali būti tam tikri istoriniai šaltiniai, galintys padėti atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros vystimosi progresą. Apeigas pagimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis.“ (P.Dundulienė p.11) Aš nesiruošiu atpasakoti senovės vestuvių scenarijaus, o tikiuosi paaiškinti kiekvieno proceso reikšmę ir tikslus, kodėl buvo elgiamasi vienaip ar kitaip ir kas pasikeitė dabar. Visuomenės požiūris ar kitų kultūrų įsikišimas, mūsų nepagarba senoliams ir tradicijoms ar užmarštis. Partnerio pasirinkimas Vedybos paprastai prasideda nuo partnerio atsiradimo. Senovėje partnerius parinkdavo tėvai priklausomai nuo ekonominio statuso, kraičio dydžio, vaikų skaičiaus šeimoje ir amžiaus. Tam įtakos turėjo šeimyninis ekonominis priklausomumas, tai yra priklausomybė šeimai ir neturėjimas ekonominės nepriklausomybės. Kaip žinome, šiais laikais Lietuvoje tokių atvejų, kad jaunikį parinktų tėvai ir priverstų tekėti ar vesti nebepasitaiko arba pasitaiko labai retai. Šiame amžiuje santuoka prasideda draugyste, partnerio pažinimu, ko negalima pasakyti apie mūsų protėvius. Jiems vesti ateidavo laikas, reikėdavo vyro namie arba, stigo pinigų. Antrosios pusė jie dažniausiai ne tik kad negalėjo pažinti bet dažniausiai pirmą kartą pamatydavo tik per piršlybas. Dar kas labai svarbu partnerio paieškoje, tai ekonominė padėtis. Kuo didesnį kraitį turėjo jaunamartė, tuo didesnės galimybės buvo ištekėti už aukštesnį statusą užimančio jaunikio. Šiuo metu didesnę svarbą sudaro abiejų partnerių išvaizda, protas, charaktero savybės ir turbūt tik paskutinėje vietoje pinigų kiekis. Nemanau kad tokia tradicija galėjo išlikti iki šių dienų, kai individai dažniausiai yra emociškai ir finansiškai nebepriklausomi nuo tėvų. Sulaukes pilnametystės individas jau yra pakankamai subrendęs šiuolaikinėje visuomenėje priimti sprendimus pats.

Istorija  Analizės   (11,59 kB)

Nei amžininkai kronikininkai, nei oficialūs dokumentai įsakmiai nepažymėjo Gedimino kilmės ir jo įsiviešpatavimo aplinkybių. Tik palyginti neseniai buvo nustatytas Gediminaičių dinastijos pradininkas - Skalmantas, gyvenęs apie XIII a. vidurį. Jis buvo veikiausiai Pukuvero – Butvydo tėvas, Gedimino senelis. Manoma, kad po 1295 m. (žuvus Daumantui) Skalmanto sūnus Butigeidis tapo did˛iuoju kunigaikščiu, o apie 1292 m. did˛iojo kunigaikščio sostą užėmė kitas Skalmanto sūnus, Gedimino tėvas Pukuveras – Butvydas. Dar ankstyvosios Gedimino jaunystės metais aukščiausia valdžia LDK pateko į jo šeimos rankas. Tai sudarė labai palankias sąlygas Gediminui, kaip to meto politiniam veikėjui, reikštis. Nors teisę būti pirmuoju Lietuvoje jam reikėjo dar išsikovoti. Gediminas turėjo keturis brolius: Vytenį, Vainių, Teodorą ir veikiausiai Margirį. Vyriausiasis iš brolių turbūt buvo Vytenis. Dar valdant tėvui jis užėmė submonarcho vietą (antras po didžiojo kunigaikščio LDK), o ma˛daug nuo 1294 m. tapo ir did˛iuoju kunigaikščiu. Vainius pagal amžių galėjo būti ketvirtas Pukuvero-Butvydo sūnus. Ilgiausiai iš visų Gedimino brolių gyvenęs Teodoras, 1362 m. dar buvo gyvas, apie 1325 m. Gedimino padedamas, tapo Kijevo kunigaikščiu. Pats sudėtingiausias trečiojo Gedimino brolio – Margirio klausimas. Manoma, kad Margiris buvęs aukštos kilmės kunigaikštis, su kuriuo dvikovon stoti buvo negėda pačiam Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgui. Margiris iki 1336 m. po Gedimino buvo antrasis ˛mogus LDK. Gediminas turėjo 8 sūnus (iki šiol buvo žinomi 7): Algirdą, Kęstutį, Jaunutį, Manvydą, Kariotą, Liubartą. Kad Gediminas turėjo 8 sūnus, teigia XIV a. vokiečių kronikininkas Jonas Vinterturietis, kalbėdamas apie 1323 – 1324 m. Gedimino mėginimą apsikrikštyti. Nežinoma, kiek Gediminas turėjo žmonų. Patikimų duomenų turime tik apie vieną – Jaunę, mirusią 1344 m. Su ja Gediminas turėjo ne tik 8 sūnus, bet ir 5 ar 6 dukteris. Gedimino gimimo metai nežinomi. 1305 m. Dusburgas mini castrum Gedemini, o apie 1320 m. Gediminas apvesdino arba išleido už vyrų net keturis savo vaikus, taigi jis galėjo gimti apie 1275 m. Manoma, kad Gediminas žuvo kautynėse su kryžiuočiais prie Veliuonos ar Bajerburgo pilių, kai jam buvo 70 metų. Gedimino laikais Lietuva, sėkmingai plėsdama valdas į rytus, pamažu vis labiau ėmė integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jau ankščiau užkariautas rusų žemes. Prijungus daugelį rusų žemių, Lietuva tapo daugiataute Lietuvos monarchija. Labai padidėjus palyginti nedidelės pagoniškosios Lietuvos valstybės teritorijai, užvaldžius jai Kijevo Rusios, buvusios senosios rusų valstybės, dalį, pasikeitė ne tik tautinė ir religinė gyventojų sudėtis, bet ir pačios valstybės pavadinimas. Valstybės valdovas pradedamas tituluoti didžiuoju (vyriausiuoju) kunigaikščiu, o pati valstybė imama vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Valdant Gediminui, prijungtos šios žemės: Žemaitija, Polocko ir Vitebsko, Polesės žemės, Volynė ir Palenkė. Nors valdant Gediminui, rusų žemės buvo menkai integruotos į Lietuvos valstybę ir neturėjo svaresnės reikšmės lietuvių kare su kryžiuočiais, tačiau Gedimino Lietuva žengė ta linkme svarbų žingsnį. Antai Gediminas,1323 m. kviesdamas svetimtaučius iš Vakarų į Lietuvą, gundė juos prekybos su Šiaurės rytų Rusios kunigaikštystėmis galimybe, taip panaudodamas rusų kunigaikštysčių ekonomines galimybes. Valdant Gediminui, buvo atremti dideli Kry˛iuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta atsakomųjų žygių. Gediminas rūpinosi sudaryti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, išleido už Mazovijaus kunigaikščio Vaclovo, kariavusio su ordinu dėl Pamario, savo dukterį. Gediminas plėtė Vytenio užmegztus ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio kitais miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. spalio 2 d. Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius. Pagoniška Lietuva pirm¹kart buvo pripa˛inta tarptautiniu mastu. 1323 m. Gediminas pirmasis išgarsino Vilnių savo laiškais. Tapęs Lietuvos valstybės sostine, miestas sparčiai augo. Čia buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Vilnius Gedimino laikais buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybėmis, Lenkijos valdovų, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje būdavo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Gedimino diplomatinės veiklos dėka garsas apie Lietuvos sostinę pasiekė ne tik Vokietijos miestus, bet ir tolimąjį Avinjoną Prancūzijoje - tuometinę popiežiaus rezidenciją. Taigi Vilnius, valdant Gediminui, tapo ne tik pastovia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine, bet ir miestu su visais jam būdingais bruo˛ais. Taip pat Gediminas savo laiškuose iškėlė aikštėn Ordino piktadarybes, trukdančias lietuviams priimti naująjį tikėjimą. Dėl tų piktadarybių esą ir Mindaugas atsimetęs nuo krikšto. 1324 m., kada popiežiaus legatai, atvykę į Rygą, atsiuntė savo atstovus į Vilnių tartis dėl krikšto, Gediminas jiems pareiškė ketinimo krikštytis neturėjęs. Atstovams priminus, kad apie tai buvo rašyta jo laiškuose, jis sakėsi to rašyti vienuoliui neliepęs ir piktindamasis atkirto: “Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį blogį”. Gediminui valdant, susiklostė nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sost¹ paveldi tas palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo didelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžios patvarumui. Gedimino valdžios stiprėjimą ir jos plitimą liudijo jo titulai. Jis pats iš pradžių save vadino “lietuvių karaliumi”, vėliau “lietuvių ir daugelio rusų karaliumi” ir pagaliau “lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu”. Jis galėjo atimti iš lietuvio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, teisti jį, bausti ne tiktai kaltininką, bet ir jo artimuosius. Galėjo apdovanoti ˛eme ateivius. Gediminas suskirstė valstybę į sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio i˛d¹, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui – didžiajam kunigaikščiui, jo pašaukti turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Sustiprėjo valdymo sistema: susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. LDK valstybės galios stiprinimas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėsti ir gerinti, miestams augti, amatams ir prekybai kilti. Be did˛iojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių: antspaudo laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. Tuomet sutartys ar kiti valstybiniai aktai buvo tvirtinami ne valdovų parašais, o priesaikomis arba antspaudais. Antspaudo saugotojo pareigos buvo labai atsakingos. Antspaudo su˛alojimas arba sunaikinimas buvo laikomas nusikaltimu valstybei. Vilniuje dirbo mokytojų vienuolių pranciškonų, kuriems Gediminas buvo pastatęs bažnyči¹. Gediminas sustiprino Lietuvos kariuomenę ir pastatė pirmuosius laivus (pėstininkų ir lankininkų kariuomenė). Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso ordos veržimąsi į Vakarus. Lietuvai priklausiusios rusų žemės išvengė Aukso ordos jungo. Kad viduriniais amžiais Lietuva išsaugojo valstybingumą, yra nemažas įžvalgios Gedimino Rytų politikos nuopelnas. LDK Kunigaikštį Gediminą aš vertinu labai teigiamai. Jį galima laikyti vienu iš žymiausių vidurinių amžių Lietuvos diplomatų. Jo nuopelnai itin gerai matyti, lyginant karinės ir diplomatinės veiklos rezultatus. Gediminas visai nemėgo kariauti, todėl pagrindinė jo priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Ir aš tai labai vertinu. Gedimino politika buvo labai apgalvota ir protinga, jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų ir dukterų vedybomis. Aš labai gerbiu šį LDK valdovą, nes jis siekė pakelti Lietuvos kultūrą, europeizuoti Lietuvą. Gedimino valdoma valstybė iš “barbariškos” perėjo į “teisinę” ankstyvojo feodalizmo valstybės stadiją. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, kuri sugebėjo sustabdyti Vokiečių ordino agresiją į Rytus ir apsaugoti lietuvių tautą nuo išnykimo. Kartu jis davė laiko Lietuvos visuomenei subręsti ir įgyvendinti jo iškeltas idėjas. Lietuvos politikos vairą Gediminas kreipė į Vakarus, visais būdais ieškodamas bendradarbiavimo su aukštesnės kultūros kraštais. Gediminas buvo vienas iš trijų žymiausiųjų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių . Mindaugo, Gedimino, Vytauto vardai ir dabar su pasididžiavimu mūsų visų itin dažnai minimi.

Istorija  Konspektai   (9,35 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Lietuvių kalbos įskaita. Tema 'Kultūra', potemė 'Patriotizmas - taurus darbas savo šaliai, jos kalbai ir kultūrai. Argumentuokite'

Etika  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,69 kB)

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.

Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)

V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 3,94 kB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Pagrindiniai teiginiai apie Lietuvą Lietuva – žalias lygumų kraštas šiaurės Europoje ant Baltijos jūros kranto, viena iš trijų Baltijos šalių, kaimynystėje turinti Latviją, Baltarusiją, Lenkiją ir Kaliningrado sritį (Rusija). Tai šalis, išsaugojusi daug natūralios gamtos kraštovaizdžių, girių, ežerų ir upių bei turinti ypatingą pajūrį – ne tik gražius smėlėtus paplūdimius, bet ir Kuršių neriją -smėlio juostą, atskiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Nors minima jau nuo 1009 m., Lietuva - dar jauna valstybė, tiktai kelianti galvą po sunkios sovietų priespaudos. Nepriklausomybė atgauta tiktai 1990 m, tačiau Lietuvos valstybingumo istorija prasideda dar XIII a., kai pirmasis valdovas Mindaugas gavo karūną. Lietuvos istorija – permaininga, turinti ir didžių pergalių ir skaudžių patyrimų. Dabar Lietuva – vos 65 tūkst. kv. km ploto valstybė, tačiau vienuose istoriniuose žemėlapiuose ji siekia Juodąją jūrą, kituose – jos iš viso nėra. Šiuo metu šalis, vis dar įtakojama 50 metų trukusios sovietų priespaudos, bando įsilieti į Europos Sąjungos ekonominę ir kultūrinę erdvę. Kaip viena iš vėliausiai apkrikštytų šalių Europoje, Lietuva išsaugojusi daug pagoniškų tradicijų, kaimo vietovėse vis dar gyva liaudies kultūra, kitur ji atgyja tradicinių švenčių metu. Kultūrinis gyvenimas klesti didžiuosiuose miestuose. Lietuvos kultūra Europa atranda Lietuvą per kultūrą – lietuvių menininkai pelno vis didesnį pripažinimą užsienyje. Nors ne visuomet afišose, skelbiančiose apie užburiančio balso soprano, dieviškai grojančio violončelininko ar išskirtinio grakštumo balerinos koncertą yra minima Lietuva, vis tik tikimybė, kad Jūs apsilankėte atlikėjo iš Lietuvos koncerte, yra didelė ir būnant Niujorke, ir Londone, ir Berlyne, ir Vilniuje. Tik šiek tiek daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame Vilniuje gausu meno galerijų, parodų, koncertų, spektaklių. Meno kupinas gyvenimas verda ir tradicinėse galerijose, koncertų salėse ir mažiau įprastose erdvėse, o ir pats Vilniaus senamiestis yra savotiška jauki Baroko meno galerija po atviru dangumi. Kultūrinis gyvenimas verda ne tik sostinėje – kiekviename didesniame Lietuvos mieste veikia profesionalūs teatrai, koncertų salės ir vyksta įvairūs renginiai, turintys savo nuolatinę publiką. Ypač daug renginių vyksta vasarą. Lietuvoje jau ilgus šimtmečius gyvena slavai, žydai, karaimai, prūsai ir kitų tautų atstovai, tad daugiakultūriškumas bei figuratyvumas literatūroje, teatre, kine ir taikomojoje dailėje tapo išskirtiniu Lietuvos meno bruožu. Dauguma lietuviško meno gerbėjų Europoje ir Rytuose ypatingai vertina sugebėjimą susieti praeitį su dabartimi bei toleranciją ir atvirumą kitoms kultūroms.

Geografija  Referatai   (516,81 kB)

Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,06 kB)

Atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje buvo rengtasi 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą atkurti kaip svarbiausią Lietuvos mokslo ir švietimo įstaigą. 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kuriame buvo skelbiama, jog universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Tačiau 1919 metais, lenkams užėmus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto. Jį atkūrė lenkų valdžia, sykiu suteikdama Stepono Batoro vardą – tuo norėta pabrėžti, jog universitetas yra lenkiškas, įkurtas lenkų karaliaus.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,28 kB)

1941 liepos 17 d. Adolfas Hitleris pasirašė dekretą, kuriuo įkūrė administracinį vienetą – Ostlandą, sudarytą iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų. Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru buvo paskirtas A. Rentelnas. Lietuva buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintus bolševikų nacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais“ bolševikų nacionalizuoto Lietuvos turto paveldėtojais.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,75 kB)

1944 m. birželį sovietų Raudonoji armija (kurioje I Pabaltijo fronto sudėtyje buvo ir 16-oji lietuviškoji divizija) pradėjo didelį puolimą Baltarusijoje. Jau liepos 3 d. sovietai užėmė Minską ir likvidavo į rytus nuo jo apsuptą vokiečių grupuotę. Artėjant frontui, daugelis lietuvių, bėgdami nuo sovietinio teroro, pasitraukė į Vakarus. Didelę dalį iš 60 000 pabėgėlių, sudarė lietuvių inteligentai – kunigai, mokslininkai, mokytojai, menininkai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,22 kB)

Sovietizavus Lietuvos ūkį, buvo siekiama plėsti šalyje komunistinį režimą. Tačiau tam dar reikėjo susovietinti patį lietuvį. Antraip Lietuvos politinė integracija į SSRS bei ūkinė sovietizacija būtų išorinio ir laikino pobūdžio. Tad svarbiausias Maskvos tikslas buvo paversti lietuvių tautą „homo sovietikus“, t.y. ugdyti ištikimybę ir atsidėjimą SSRS ir komunistų partijai, skatinti bendravimą su rusais ir šios tautos aukštinimą, menkinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, klastoti Lietuvos istoriją, diegti rusų kalbą visose gyvenimo srityse, tautinius papročius ir tradicijas transformuoti į sovietinius.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,28 kB)

Lietuva nuo LDK laikų garsėjo religine ir tautine tolerancija. Valstybės valdovai dar XIV amžiuje įkurdino Lietuvoje karaimų bei totorių tautines bendrijas, globojo jas. Iki pat II Pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo žydų bendruomenės bei jų kultūra. Lietuvoje prieglobstį atrado kitose valstybėse persekiojamos bendruomenės: Reformacijos laikais į Lietuvą kėlėsi atskiros anabaptistų grupės, o XVIII amžiuje čia nuo žiaurių persekiojimų iš Rusijos bėgo sentikiai.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,4 kB)

Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (...) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 9,05 kB)

Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo.

Istorija  Referatai   (4 psl., 6,83 kB)

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.

Lietuvių kalba  Analizės   (10 psl., 44,1 kB)

Geležies amžius Lietuvoje skirstomas į ankstyvąjį, senąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose pasigaminti geležies vietoje dar nemokėta. Ilgą laiką geležiniai dirbiniai buvo tik atvežtiniai. Todėl sunku apčiuopti ryškesnę chronologinę ribą tarp bronzos ir geležies amžių. Istoriografijoje šių epochų sandūra nusistovėjo ties sąlygine 550 - 500 m. pr. Kr. data . kultūriniai pokyčiai tarp vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus taip pat nėra dideli brūkšniuotosios keramikos kultūroje šie laikotarpiai net neišskirti, kiek ryškesni pasikeitimai matomi vakarinėje Lietuvos dalyje, tačiau ir juos galima aiškinti natūralia kultūros raida.

Istorija  Referatai   (9,09 kB)

Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie S. Daukantą. Apie šį žmogų yra parašyta daugybė knygų, jo atvaizdas puikuojasi ant šimto litų banknoto kupiūros. Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos - Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napaleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas…Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio.

Istorija  Referatai   (18,58 kB)

Nacionalinėje Lisabonos strategijos įgyvendinimo programoje numatytas bendrasis ekonominės strategijos tikslas – mažinti šalies ekonominio išsivystymo lygio atsilikimą nuo ES šalių vidurkio. Lietuvos 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo strategija remiasi strategine vizija, jog 2015 m. Lietuva pasieks kai kurių senųjų ES šalių narių socialinio ir ekonominio išsivystymo lygį.

Ekonomika  Konspektai   (18,27 kB)

Sovietmečiu Lietuvos kultūros politika buvo labai centralizuota, nebuvo jokių galimybių plėtotis demokratiškai kultūros savivaldai. Sovietinė kultūros politika buvo griežtai reglamentuota ir visose srityse persmelkta partijos ideologija. Vis dėlto Lietuvos menininkai rado būdų per kūrybą išreikšti vidinę laisvę, vertybes ir tautiškumą – ir sovietmečiu dalis literatūros, kino, muzikos, teatro veikalų neatitiko Sovietinės valdžios keliamų griežtų vienpusiškų reikalavimų.

Politologija  Konspektai   (2,63 kB)

Pirmieji M. Daukšos gyvenimo metai ir studijos Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje.

Lietuvių kalba  Testai   (5,36 kB)

Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis.

Istorija  Kursiniai darbai   (4,97 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)

Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)