Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Sviestas – pieno produktas. Gaminamas išsukant grietinę ir atskiriant vandenį. Dažniausiai naudojamas kaip užtepas ant duonos, taip pat kepimui, pyragams, troškinimui bei padažams gaminti. Sviesto yra gana daug tipų, besiskiriančių ongonoleptinėmis savybėmis, komponentų kiekiu, biologiniu vertingumu, paskirtimi.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (7 psl., 10,75 kB)

Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Ekonometrija pagal empirinius duomenis vertina ir analizuoja ekonominių objektų ir procesų sąryšius. Tam tikslui pritaikomi (adaptuojami) žinomi statistikos metodai arba kuriami specialūs. Kaip tik savų metodų vystymas išskyrė ekonometriją kaip savarankišką mokslo šaką, užimančią deramą vietą tarp dviejų mokslo krypčių gigantų: ekonomikos ir matematikos. Ekonometrija susieja ekonomikos teoriją ir ekonominę statistiką bei matematiką.

Ekonomika  Referatai   (35 psl., 96,19 kB)

Personalo strategijos sudarymas – tai galimybė atidžiau įvertinti ir sėkmingiau pasitelkti organizacijoje glūdinčią žmonių galią. Svarbiausi organizacijos ištekliai yra žmonės, teikiantys savo darbą, talentą, kūrybiškumą ir energiją įmonei. Tad svarbiausia vadovų užduotis yra parinkti, mokyti bei lavinti žmones, kurie geriausiai padės įmonei pasiekti tikslus. Šiame darbe aptariama kaip vadovai verbuoja, parenka,moko ir tobulina organizacijos narius, nagrinėjamos darbuotojų diskriminacijos problemos, aiškinamasi su kokiais sunkumais susiduriama norint darbuotoją perkelti, paaukštinti, kokia yra darbuotojų motyvacija ir kokios problemos iškyla šiame etape.

Administravimas  Kursiniai darbai   (26 psl., 44,99 kB)

Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.

Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Šeima yra pagrindinis socializacijos veiksnys, kurio dėka vaikas įgyja esminių socialinių žinių, susiformuoja įgūdžius bei gebėjimus, perima vertybes ir idealus, taisykles ir normas, kurios yra būtinos gyvenant vaiką supančioje aplinkoje.

Sociologija  Referatai   (12 psl., 22,08 kB)

Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.

Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)

1966 m. vokiečių entomologas V.Henigas išleido “PHYLOGENETIC SYSTEMATICS”. Taip vadinama filogenetinė sistematika daugiau žinoma kladistikos pavadinimu, kurį pasiūlė E.Mayras. Pradžioje ją populiarino zoologai, bet nuo 1970 metų daug botanikų, ypač JAV, pripažino kladistikos principus. Atskiras, bet artimas kladistikai yra W.H.Wagnerio– pagrįstos divergencijos (groundplan divergence) metodas. Nė vienas dalykas negali rungtyniauti su kladistika dėl sukeltų nuomonių skirtumų ir ginčų, ypač asmeninių.

Biologija  Konspektai   (11 psl., 14,92 kB)

Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo. Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 23,73 kB)

Marketingo samprata. Marketingo kompleksas ir jo aplinka. Rinka ir rinkos tyrimas. Prekių klasifikavimas, prekės gyvavimo ciklas, naujų prekių kūrimas, prekės identifikavimas ir įpakavimas. Kaina ir jos samprata. Prekių paskirstymas. Rėmimas ir jo samprata. Marketingo planavimas ir valdymas. Marketingo turinys. Marketingas - verslo samprata. Marketingo kompleksas. Vartotojų elgesį lemiantys faktoriai. Marketingo strategijos parengimas. Pardavimų prognozavimas.

Rinkodara  Konspektai   (147 psl., 259,66 kB)

Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.

Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)

Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.

Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)

Įmonės. Individuali įmonė. Ūkinės bendrijos. Viešoji įstaiga. Akcinė bendrovė. Kooperatinė bendrovė. Europos ekonominių interesų grupė. Europos bendrovė. Lietuvoje įmonės kuriamos ir veikia bei atsako už savo veiklą pagal Įmonių įstatymą, taip pat pagal atskirų įmonių įstatymus bei kitus įstatymus. Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.

Ekonomika  Referatai   (15 psl., 21,23 kB)

Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)

Skiriamos pozicinės ir nepozicinės skaičiavimo sistemos. Mes kasdieną susiduriame su dešimtaine skaičiavimo sistema, kuri yra pozicinė skaičiavimo sistema. Pozicinėje skaičiavimo sistemoje simbolio, reiškiančio skaitmenį, prasmė priklauso nuo jo vietos skaičiuje. Nepozicinėje skaičiavimo sistemoje tokio simbolio prasmė nepriklauso nuo jo vietos skaičiuje.

Informatika  Konspektai   (62 psl., 616,55 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)

Dorovinio ugdymas prioritetinė Japonijos bendrojo lavinimo sritis. Dorovinis ugdymas kaip savarankiška disciplina. Uždaviniai. Dorovinis ugdymas per kitus mokomuosius dalykus. Dorovinis mokinių ugdymas specialiųjų užsiėmimų metu. Dorovinis mokinių ugdymas kasdieninėje veikloje. Doroviniai japonų visuomenės bruožai. Religijos ir dorovės ryšys Japonijoje.

Pedagogika  Referatai   (17 psl., 31,02 kB)

Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.

Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)

Aristotelio filosofinės idėjos. Jusliškas pažinimas. Aristotelio tikrovė. Būtis. Kategorijos. Materija ir forma. Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.

Filologija  Referatai   (10 psl., 12,77 kB)

Kvalifikacijos kėlimo būtinybė. Kvalifikacijos kėlimo strategijos. Kvalifikacijos kėlimo strategijos įgyvendinimas. Kvalifikacijos kėlimo metodai ir tendencijos. Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi būti pasiruošę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Šis teiginys yra bendras ir Vakarų šalims, ir pokomunistinėms Rytų bei Vidurio Europos šalims.

Vadyba  Referatai   (20 psl., 36,22 kB)

Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.

Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)

Įvairūs istorijos konspektai: Didieji geografiniai atradimai, reformacija ir kontrreformacija Europoje, Renesansas, Didžioji Prancūzijos revoliucija, JAV susikūrimas, Švietimo epocha, Napoleonas Bonapartas, Renesansas, reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje, žmonijos raida paleolito laikotarpiu, Liublino unija, pramonės perversmas, politinių doktrinų susiformavimas XIXa., JAV pilietinis karas, Tautų pavasaris, svarbiausių istorinių įvykių lentelė.

Istorija  Konspektai   (16 psl., 937,58 kB)

Viskas ko reikia pasikartojimui prieš istorijos egzaminą. Absoliučiai visos temos: nuo Mezopotamijos civilizacijų iki SSRS. Svarbiausi įvykiai, datos, sąvokos.

Istorija  Konspektai   (108 psl., 160,74 kB)

Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.

Politologija  Referatai   (12 psl., 23,43 kB)

Šiame referate mes aptarsime keturias potemes: a) Priešpriešos. Trys baltų arealai. b) Mitologija regioniniu aspektu c) Lietuvių tautosakos skirtumai d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis. Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus: • Priešpriešos • Arealuose vyraujančios priešpriešos • Dievų panteonai • Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės • Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas

Istorija  Referatai   (22,23 kB)

Temos tikslas ir uždaviniai: išsiaiškinti pinigų sąvokos sampratą, nurodant pinigų savybes, jų funkcijas bei išnagrinėti pinigų pasiūlą ir paklausą. Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sferą, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinama skola, kaupiamas turtas. Nei vienas ekonomikos reiškinys arba procesas nepaaiškinamas be kainos, o pastaroji yra ne kas kita kaip pinigų atspindys.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,83 kB)