Šiame darbe yra suformuluotos banko “Snoras” vartotojų poreikių problemos, susijusios su banko teikiamomis paslaugomis, išanalizuoti ir susisteminti įvairių Lietuvos bei užsienio autorių teoriniai rinkos, rinkodaros tyrimai. Taip pat pateiktas vartotojų tyrimas, kur anketinės apklausos būdu buvo apklausti banko vartotojai. Pateikti pasiūlymai bei tobulinimo galimybė tolimesnei banko veiklai. Pasitvirtino autorės suformuluota hipotezė: jei bankas nevykdytų vartotojų tyrimų, tai nepasiektų aukštų rezultatų ir nesugebėtų tenkinti vartotojų poreikių.

Rinkodara  Diplominiai darbai   (59 psl., 457,01 kB)

Šiaulių miesto Globos namai buvo įkurti 1993 m. liepos 1 dieną buvusioje vaikų infekcinėje ligoninėje Trakų gatvėje Nr. 14, kaip katalikiškos pakraipos senelių namai. Įstaigos steigėjais buvo Šiaulių vyskupija ir katalikių moterų organizacija „Caritas“. Ekonominiai šalies pokyčiai ir kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys įtakojo, kad steigėjai nebesugebėjo materialiai išlaikyti įsteigtų Globos namų, jie buvo priskirti Šiaulių miesto savivaldybei. O 1999 05 18 Šiaulių miesto valdyba pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės „Caritas“ globos namų pavadinimą į Šiaulių miesto savivaldybės Globos namus.

Socialinis darbas  Ataskaitos   (14 psl., 22,07 kB)

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.

Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)

Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.

Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)

Gimė Anykščių Jurdzike, valstiečių šeimoje. 1841-1843 m. tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845-1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. 1848-1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851-1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose (1853-1856 m.).Tebedirbant Sedoje su jo eilėraščiais susipažino Telšiuose gyvenanti lenkiškai rašiusi poetė Karolina Pronievska (Proniewska, Praniauckaitė, Praniauskaitė). Ji atkreipė į A. Baranauską savo brolio prelato Otono Pronievskio, įtakingo vysk. Valančiaus sekretoriaus ir Utenos klebono dėmesį, kuris paskatino A. Baranauską stoti į Varnių seminariją.

Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 1016,73 kB)

Vidutinis žmogus turi apie 5 mln plaukų. Plaukai auga ant viso kūno odos, išskyrus lūpas, delnus ir padus. Dauguma plaukų auga apie šešerius metus, o vėliau iškrenta. Ant žmogaus galvos auga nuo 120 iki 150 tūkstančių plaukų. Kiekvieną dieną išslenka 100-500 plaukų, o jų vietoje išauga nauji. Plauko stiprumas priklauso nuo viso organizmo būklės, kūno sudėjimo, paveldėjimo savybių. Plaukai šildo, saugo nuo nešvarumų akis, ausis ir nosį.

Medicina  Referatai   (18 psl., 439,32 kB)

Šiandien pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei pieš mus gyvenusios kartos, tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoto – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau. Pastaruoju metu vis dažniau girdime faktus apie vaikų teisių pažeidimus, vis daugiau vaikų išgyvena psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizininis smurtas, emocinė nepriežiūra, seksualinė prievarta – vaikams skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą, ar išgyventi krizę. Vieniems patirtą nuoskaudą užgydis laikas, kitus tai persekios visą gyvenimą, palikdama nusivylimą suaugusiųju pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti džiaugsmingas, įdomus ir geras.

Sociologija  Analizės   (5 psl., 9,68 kB)

AB „Autoverslas“ buvo įkurta 2004 m. Šiandien tai žinoma logistikos (su kompleksinių paslaugų teikimo sistema) įmonė. Bendrovė įsikūrusi 4,3 ha teritorijoje, strategiškai patogioje vietoje: Vilniaus miesto pakraštyje, šalia pagrindinių kelių, jungiančių Baltijos šalių, Rusijos bei Europos magistrales. AB „Autoverslas“ klientai – daugiau kaip 700 įmonių (nuo smulkios individualios įmonės Lietuvoje iki stambaus tarptautinio koncerno užsienyje) ir kelios dešimtys fizinių asmenų. Vienu iš esminių bendrovės sėkmės garantų buvo ir ateityje išliks partnerių ir klientų pasitikėjimas vykdant bendrus projektus. Palanki kainų politika ir griežtesni reikalavimai sau yra tik dalis įmonės pastangų tenkinant augančius vartotojų poreikius.

Vadyba  Referatai   (14 psl., 31,44 kB)

Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko augimą, auklėjimą bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama. Svarbu, kad tėvų ir jam artimų žmonių elgesys ir tarpusavio santykiai būtų teigiami. Vaikas turi jausti psichologinį komfortą.

Socialinis darbas  Referatai   (11 psl., 22,55 kB)

Civilinė sauga - civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (16 psl., 28,07 kB)

Neįsivaizduojame, koks būtų pasaulis, jeigu žmonės nebendrautų. Jei nebūtų įmanoma bendrauti kasdieniniame gyvenime, informacija nepasiektų nei vieno žemės kampelio, pasaulis negalėtų tobulėti, negalėtų žengti vystimosi keliu. Bet bendraudami žmonės ne visą laiką tai daro tobulai, humaniškai, nuolankiai. Visą laiką atsiranda atskiri individai ar jų grupės, kurie visada yra kažkuo nepatenkinti. Jie tarsi maištininkai, kurie konfliktuoja su savo konkurentais kiekviename žingsnyje.

Pedagogika  Referatai   (13 psl., 8,51 MB)

Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.

Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.

Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)

Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)

Žmonės nuo kitų gyvų būtybių pirmiausiai skiriasi tuo, kad veikia, siekdami iš anksto užsibrėžtų ir suplanuotų tikslų, o ne aklai pasiduoda kokiems nors instinktų ar emocijų protrūkiams. Politika, kaip veikla, šiuo atveju nėra išimtis. Vienokiomis ar kitokiomis idėjomis yra paremti bet kurie politiniai projektai bei politinė veikla apskritai ir net pačios šiuolaikinės valstybės. Viešoji politika – tai įvairių institucijų elgsena. Svarbiausias viešosios politikos požymis yra tikslinga elgsena, veiksmas, veiklos pasirinkimas ir įgyvendinimas, politinių problemų sprendimas.

Vadyba  Kursiniai darbai   (17 psl., 19,74 kB)

Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas - praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos “užsakovu”: iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Teisiškai reguliuojant teisiniais įsakymais (liepimais) nustatomi reguliuojamų santykių dalyvių veiklos orientyrai ir pasiekiama faktinių teisės tikslų. Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą. Teisinis reguliavimas - tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.

Teisė  Referatai   (7 psl., 11,52 kB)

Jurgucio gyvenimas. Visa jo biografija, svarbiausi darbai...problemos ir pan. Lito sukurimas bei ivedimas Lietuvoje... Pirmieji Vlado Jurgučio žingsniai. Lietuvos Banko bei lito raida. V.Jurgučio pedagoginė veikla. V.Jurgučio veikalai. Taip pat cia rasite jurgucio poziuri i moksla bei mokslininkus. Na zodziu jei kam reiks referato apie v.jurguti - tai pats tas. Uz referata gavau 10 balu.

Ekonomika  Referatai   (21,4 kB)

XIIIa. pab. - XIXa. pr. šiaurinės Kuršių nerijos gyvenviečių plėtros raidą įtakojo tranzitinis nerijos kelias. Jis jungė Karaliaučių - Klaipėdą - Rygą - Taliną - Sankt Peterburgą (Prūsija - Kuršą - Livoniją - Rusiją). Nerijos keliu žygiavo kariuomenė, gabentas paštas, įvairios prekės. XIV - XIXa. tranzitu per neriją keliavo daug žymių asmenybių: prancūzų enciklopedistas Didro, Rusijos imperatorius Petras I, Prūsijos karalienė Luizė ir kt. Šalia kelio steigtos karčemos, vėliau - pašto stotys. Aplink jas išaugdavo gyvenvietės. Nuo XIVa. greta kelio pradėjo formuotis gyvenviečių tinklas, kuris kito kartu su tranzitiniu keliu. Dabartinės nerijos gyvenvietes jungia XIX - XXa. sankirtoje nusistovėjęs kelias.

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (229,02 kB)

Susisiekimo priemoniu raida nuo seniausiu laiku iki telefono isradimo..(raitieji pasiuntiniai, pasto karietos, telegrafas, telefonas). Prezentacija buvo skirta 9klases fizikos temos pristatymui... prezentacijoje pamineti telefono, telegrafo isradimo faktai, istorijos

Fizika  Pateiktys   (247,12 kB)

Konsensusas Prigimtinė teisė Teisė Socialinė utopija Socialinė evoliucija Istorija Vektorinis laikas Ciklinis laikas Laikas Amžinybė Socialinė etika Dorovė Moralė Technokratija Modernizavimas Pažangos idėja Nacionalsocializmas Visuomeniniai santykiai – Visuomeniniai ryšiai – Posistemė – Gamybos būdas – Materialinės gėrybės – Nematerialinės gėrybės – Ekonominė sistema – Politinis kapitalas – Kultūrinis kapitalas – Gyvenimo kokybė – Žmogaus socialinė raida – Politinis procesas – Politinė valdžia – Valdžios resursai – Interesų grupės – Nevyriausybinės organizacijos – Socialinė valstybė – Socialinė struktūra – Socialiniai santykiai – Socialinės nstitucijos –Reali (organinė, funkcinė) socialinė bendrija – Socialinės vertybės – Socialinė tvarka – Socialinė veikla – Socialinė politika – Dvasingumas – Etninė kultūra – Globalinės problemos – Virtualus žmogus – Socialinė prognozė – Moderni visuomenė – Industrinė visuomenė – Postindustrinė visuomenė – Informacinė visuomenė – Žinių visuomenė – "Ašinis laikas” - Individo revoliucijos - Mokslo ir technikos revolicija – "Daiktų logika” – Socialinė reforma – socialinė revoliucija –

Filosofija  Konspektai   (12,95 kB)

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, gavęs Budos vardą. Tai istorinis indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Budos mokymas Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms.

Geografija  Pristatymas   (14 psl., 1,07 MB)

Temos aktualumas. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos politinės valios išraiška. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” . Taigi, rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas.

Teisė  Kursiniai darbai   (27 psl., 34,08 kB)

varbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė. Tai gili ir intymi asmenybės sritis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės problema, tiksliau, problemos dėl sąžinės neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, teisingumo, meilės, tikėjimo vardan aukoja daug ką, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Paradoksalu, bet vienam jo sąžinė liepia mylėti priešus, o iš kito reikalauja nuiminėti priešų skalpus.

Socialinis darbas  Referatai   (25 psl., 62,87 kB)

1953 metais pravėrė duris Duonos kombinatas. Veikusiose kepyklėlėse buvo nesudėtingi įrengimai, mašinos pavaduodavo tik dalį rankų darbo, todėl per parą spėdavo iškepti apie 3 tonas duonos. Simnas, Daugai tuomet duoną kepėsi atskirai savo kepyklose. Netoli Duonos kombinato buvo įrengtas ir vaisvandenių cechas, kuris aprūpino Alytaus miesto ir kaimų gyventojus. Nuo 1953 metų spalio iki 1954 metų rugsėjo kepyklos vedėju dirbo V.Senkus, kuris vėliau 13 metų vadovavo Alytaus miesto vartotojų kooperatyvui, vėliau Duonos kombinatui vadovavo A.Remeikis, J.Lazauskas, nuo 1973 m. liepos 2 d. A.Pugačiauskienė. Dabar įmonei vadovauja direktorius R.Adomavičius. UAB "Alytaus duona" turi senas tradicijas - kepa duoną dideliais kepalais ant ajerų lapų, plikytą, dėl ko ji nesensta. Duonos tešla ruošiama natūraliais raugais. Kad duona būtų aromatingesnė, į ją dedama natūralaus salyklo, kmynų, sėmenų, sėlenų, kalendros, todėl duona skani ir kvapni.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 113,6 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Vilniaus universiteto biblioteka iš kitų Lietuvos valstybinių mokslinių bibliotekų išsiskiria savo trauka : ji rodoma garbingiausiems Lietuvos svečiams, gausiai lankoma turistų. Ir taip yra ne vien todėl, kad tai viena seniausių Lietuvos bibliotekų (įkurta 1570). Svarbu, jog ji nuo pat įkūrimo tebėra tuose pačiuose pastatuose – senajame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje. Ir dabartinėje Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, kur XVII a. buvo studentų refektoriumas (valgykla) ir tadainykščiai jėzuitai stiprinosi ir meditavo, ir tamsokuose skliautuotuose koridoriuose, ir uždaruose universiteto kiemeliuose tebetvyro anų laikų dvasia. 2003 Vilniaus universiteto biblioteka pateko į gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kurį išleido Švedijos ISIM leidykla. Jame greta Sorbonos universiteto Niujorko medicinos akademijos ar Dublino trinitorių koledžo bibliotekų bei kitų garsenybių yra ir Smuglevičiaus salės vaizdas. Be šios salės, 1803 Smuglevičiaus ištapytos vėlyvojo klasicizmo stiliumi, kur įsikūręs bibliotekos Retų spaudinių skyrius, lankytojams ne mažiau įdomios ir kitos bibliotekos salės: Baltoji, įrengta 1753 įkūrus Vilniaus universiteto observatoriją, Joachimo Lelevelio (XX a. pradž. sieninė tapyba), Profesorių skaitykla (su kesoninėmis XIX a. pradž. lubomis), taip pat buvęs universiteto rektoriaus Martino Počobuto (dabar bibliotekos direktoriaus) kabinetas. Bet svarbiausia – autentiškos, anuos laikus liudijančios senosios knygos, eksponoujamos Smuglevičiaus salės muziejiniuose, dar XIX a. pagamintuose stenduose. Ir ne vien senąja lituanistika gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka. Jos istoriškai susiklostę rinkiniai vaizdžiai iliustruoja Lituvos kultūros raidą ; nuo XV-XVIII a. iš įvairių Europos miestų Bažnyčios veikėjų, LDK didikų ar jų atžalų į Lietuvą parsivežtų knygų iki XIX a. knygnešių iš Rytprusių parsigabentų knygelių. Taip bibliotekos istorija savitai atspindi visos Lietuvos kultūros istoriją ir yra neatskiriama nuo Vilniaus universiteto istorijos, kai 1570, matydamas, kad protestantizmas Lietuvoje įgauna vis stipresnes pozicijas, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pasikvietė jėzuitus – naujai sukurtą švietėjiškos pakraipos vienuolių ordiną. Jie čia įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. Dėstyti kolegijoje buvo kviečiami profesoriai iš įvairių Europos šalių. Atvykdami į Vilnių, jie kartu atsivežė ir knygų – tai buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos bibliotekos kūrimosi pradžia. Bibliotekos reikšmę tuometinėje akademinėjevisuomenėje geriausiai apibūdina Petro Kanizijaus žodžiai: „Geriau kolegija be nuosavos bibliotekos“. Knyga tuo metu gerbta pirmiausia kaip Dievo žodžio išraiška, labai buvo vertinama ir kaip meterialus daiktas – knygos buvusios labai brangios. Pagal Viduramžių universitetų tradiciją, profesoriai, išvykdami skaityti paskaitų kitur, savo knygas palikdavo tos mokyklos bibliotekai. Taip rasdavosi ir didėdavo mokyklos bibliotekos.

Istorija  Rašiniai   (9,51 kB)

Įvadas. Pramonės revoliucija, arba pramonės perversmu, vadiname pokyčius, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse. Pirmiausia pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Jose nuo manufaktūrų buvo pereita prie fabrikų. XVIII a. pb. ir XIX a. buvo padaryta daugybė mokslinių atradimų. XIX a. mes galime vadinti ne tik technikos, bet ir mokslo plėtros amžiumi. Pokyčių įvyko medicinoje, ryšiuose, pasaulėžiūroje. Šiame pranešime bandysime atskleisti pagrindinius pramonės revoliucijos bruožus, padarinius, esminius įvykius, pakeitusius visuomenę. Pramoninio perversmo prielaidos. Prievarta nuvaryti nuo žemių valstiečiai labai nuskurdo, todėl Anglijoje atsirado žmonių ieškančių darbo, pasirengusių už grašius parduoti savo darbo jėgą. Laisvų darbininkų XVIII a. Anglijoje skirtingai nuo to meto baudžiavinės Rusijos buvo labai daug. Anglijoje buvo sukaupta daug lėšų, pirmiausia dėlto, kad buvo plėšiamos kolonijos ir prekiaujama vergais. Anglai Afrikoje vergą įsigydavo už 40 – 60 dol., o Amerikoje parduodavo už 400 – 500 dol. Vergų prekyba davė pasakiškas pajamas. Iš šių įplaukų buvo steigiamos manufaktūros, statomi fabrikai, augo miestai, pvz, Liverpulis. XVIIIa. Vid. manufaktūrinis kapitalizmas Anglijoje pasiekė didžiausią brandą. Bet vėliau išseko rankų darbo šaltinis ir tada prasidėjo nauji pokyčiai. Buvo pereita nuo rankų darbo prie mašininio ir nuo manufaktūros prie fabriko. Techninė perversmo esmė. Kapitalistiniame fabrike dirbo samdomi darbininkai, kurie naudodavosi mašinomis. Mašinas pirmiausia imta naudoti lengvojoje pramonėje, kur mašinoms diegti reikėjo mažiau kapitalinių įdėjimų negu sunkiojoje pramonėje. Pirmiausia jis apėmė jauną medvilnės šaką. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai – išradimų, sukėlusių pramonės revoliuciją, pradžia. Daugumos jų tėvynė – Didžioji Britanija. Didžiausią perversmą sukėlė Džeimso Vato 1769 m.sukonstruota garo mašina. Jos pagrindu buvo sukurtos audimo ir verpimo mašinos. Pramonės raida reikalavo gaminti vis daugiau geležies ir plieno.Džordžas Stefensonas 1825 m. nutiesė pirmąją geležinkelio liniją Didžiojoje Britanijoje.. šie išradimai sukėlė tikrą revoliuciją tekstilės pramonėje, metalurgijoje, kasyboje, transporte. Akmens anglis, buvusi pagrindiniu energijos šaltiniu, nepajėgė patenkinti industrinės visuomenės poreikių. Kai buvo išrastas elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis, naujomis energijos rūšimis tapo elektra ir nafta. Variklio išradimas ne tik davė pradžią automobilių gamybai, bet ir suteikė žmogui galimybę lėktuvu pakilti nuo žemės. Chemijos ir fizikos atradimai pakeitė tekstilės pramonę, spalvotųjų metalų, parfumerijos, vaistų gamybą. Milžiniški pokyčiai įvyko statyboje. Naujų cheminių elementų atradimas padėjo Vilhelmui Rentgenui sukurti aparatą vidaus organams tirti. Buvo išrasti skiepai, pasterizacija, nustatyti daugelio ligų sukėlėjai. Dėlto sumažėjo žmonių mirtingumas. Telefono, telegrafo, elektros lemputės, siuvimo mašinos ir kiti išradimai pakeitė žmogaus buitį. Tačiau ne visi išradimai bei mokslo laimėjimai buvo naudojami žmonių gerovei. Dinamito, bedūmio parako išradimas, tankų, lėktuvų, patobulintų šautuvų gamyba tarnavo kariniams tikslams.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (6,53 kB)

Įvadas. Pramonės revoliucija, arba pramonės perversmu, vadiname pokyčius, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse. Pirmiausia pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Jose nuo manufaktūrų buvo pereita prie fabrikų. XVIII a. pb. ir XIX a. buvo padaryta daugybė mokslinių atradimų. XIX a. mes galime vadinti ne tik technikos, bet ir mokslo plėtros amžiumi. Pokyčių įvyko medicinoje, ryšiuose, pasaulėžiūroje. Šiame pranešime bandysime atskleisti pagrindinius pramonės revoliucijos bruožus, padarinius, esminius įvykius, pakeitusius visuomenę. Pramoninio perversmo prielaidos. Prievarta nuvaryti nuo žemių valstiečiai labai nuskurdo, todėl Anglijoje atsirado žmonių ieškančių darbo, pasirengusių už grašius parduoti savo darbo jėgą. Laisvų darbininkų XVIII a. Anglijoje skirtingai nuo to meto baudžiavinės Rusijos buvo labai daug. Anglijoje buvo sukaupta daug lėšų, pirmiausia dėlto, kad buvo plėšiamos kolonijos ir prekiaujama vergais. Anglai Afrikoje vergą įsigydavo už 40 – 60 dol., o Amerikoje parduodavo už 400 – 500 dol. Vergų prekyba davė pasakiškas pajamas. Iš šių įplaukų buvo steigiamos manufaktūros, statomi fabrikai, augo miestai, pvz, Liverpulis. XVIIIa. Vid. manufaktūrinis kapitalizmas Anglijoje pasiekė didžiausią brandą. Bet vėliau išseko rankų darbo šaltinis ir tada prasidėjo nauji pokyčiai. Buvo pereita nuo rankų darbo prie mašininio ir nuo manufaktūros prie fabriko. Techninė perversmo esmė. Kapitalistiniame fabrike dirbo samdomi darbininkai, kurie naudodavosi mašinomis. Mašinas pirmiausia imta naudoti lengvojoje pramonėje, kur mašinoms diegti reikėjo mažiau kapitalinių įdėjimų negu sunkiojoje pramonėje. Pirmiausia jis apėmė jauną medvilnės šaką. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai – išradimų, sukėlusių pramonės revoliuciją, pradžia. Daugumos jų tėvynė – Didžioji Britanija. Didžiausią perversmą sukėlė Džeimso Vato 1769 m.sukonstruota garo mašina. Jos pagrindu buvo sukurtos audimo ir verpimo mašinos. Pramonės raida reikalavo gaminti vis daugiau geležies ir plieno.Džordžas Stefensonas 1825 m. nutiesė pirmąją geležinkelio liniją Didžiojoje Britanijoje.. šie išradimai sukėlė tikrą revoliuciją tekstilės pramonėje, metalurgijoje, kasyboje, transporte. Akmens anglis, buvusi pagrindiniu energijos šaltiniu, nepajėgė patenkinti industrinės visuomenės poreikių. Kai buvo išrastas elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis, naujomis energijos rūšimis tapo elektra ir nafta. Variklio išradimas ne tik davė pradžią automobilių gamybai, bet ir suteikė žmogui galimybę lėktuvu pakilti nuo žemės. Chemijos ir fizikos atradimai pakeitė tekstilės pramonę, spalvotųjų metalų, parfumerijos, vaistų gamybą. Milžiniški pokyčiai įvyko statyboje. Naujų cheminių elementų atradimas padėjo Vilhelmui Rentgenui sukurti aparatą vidaus organams tirti. Buvo išrasti skiepai, pasterizacija, nustatyti daugelio ligų sukėlėjai. Dėlto sumažėjo žmonių mirtingumas. Telefono, telegrafo, elektros lemputės, siuvimo mašinos ir kiti išradimai pakeitė žmogaus buitį. Tačiau ne visi išradimai bei mokslo laimėjimai buvo naudojami žmonių gerovei. Dinamito, bedūmio parako išradimas, tankų, lėktuvų, patobulintų šautuvų gamyba tarnavo kariniams tikslams.

Istorija  Rašiniai   (7,26 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)