Įžanga Šiuolaikinis žmogus – kasdienybės rūpesčių išvarginta ir į rutiną įsukta asmenybė, nuolat ieškanti savo tikrojo gyvenimo kelio ir susidurianti su begale sunkumų. Nuolatinis skubėjimas gyventi ir apsispręsti žmogų daro aklą amžinosioms vertybėms, todėl artimesnės tampa materialaus pasaulio idėjos. Pasaulis skirstomas į juodą ir baltą, o riba tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas sava ir svetima, tampa labai siaura. Taigi žmogui tampa sunku pasirinkti teisingą kelią ir atrasti save dualistiniame pasaulyje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,19 kB)

Pasaulyje yra kelių tipų žmonių. Religine prasme vieni iš jų yra tikintys, kiti netikintys. Pagrindinė pasaulio religija yra Krikščionybė, žmonės tiki tik vienu Dievu. Norint tikėti Kristų, reikia kiek nors apie jį žinoti. Kokiu būdu galima susipažinti su Kristumi? Tuo būdu, kuriuo kiekvienas galėtų, nes tai „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“. Šviesa kaip dieviškasis žodis, Logosas ar protas iki įsikūnijimo. Kas yra Dievas, tegalima sužinoti tik per Kristų. Kristus nėra tik šimto aštuoniasdešimt centimetrų ūgio ir trisdešimt trejų metų žydas dailidė. Jis yra antrasis amžinosios Trejybės asmuo, visiškai apreiškęs Tėvą, jo apsireiškimas arba Logosas. Jis susijęs su Tėvu kaip Saulės šviesa su Saule. Kaip toks, jis yra „šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ per protą ir sąžinę. Ar privalu daug žinoti apie Dievą, kad jį tikėtume ir būtume išganyti? Reikalingas žinojimas nustatomas ne pagal statistinių faktų apimtį. Mums puikiai žinoma , kad apie Dievą žinome pakankamai daug, kad galėtume būti jam atsakingi. Net jei jūs apie Dievą žinote labai mažai, kaip apie „aukščiausią jėgą“, ar Dievą, kurį tik nujaučiate, jums žinoma pakankamai daug, kad jus laikytų pajėgiu atsakyti Dievui. Na, o tikėdamas Dievu žmogus kažko iš jo tikisi. Taigi, ko žmogus tikisi iš Dievo? Ar visi tikisi to paties?

Filosofija  Namų darbai   (5 psl., 241,69 kB)

Apie knygą ir mus

Lietuvių kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,31 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Demokratinės valstybės ateitis- vaikai, paaugliai ir jaunimas. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, labai savitai reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius, turįs sudėtingą vidinį pasaulį. Perėjimas iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų pasaulį yra sunkumų ir išbandymų metas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Pripažindami paauglio individualybę, suaugusieji perduoda visuomenės patirtį ir siekia jaunąją kartą geriau parengti gyvenimui ir darbui.

Socialinis darbas  Referatai   (21 psl., 35,6 kB)

Renesansas tai yra pereinamasis laikotarpis: yranti viduramžių tradicia susiliečia su besiformuojančiais naujaisiais laikais. Tai ne didžių filosofijos sistemų o greičiau eksperimentuojančio, naujas galimybes isbandančio persiorentavimo laikotarpis. Taip pat reformacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.

Filosofija  Referatai   (7 psl., 12,01 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Religija nėra žmogaus sudedamoji dalis, kurios jis galėtų atsisakyti; religija yra tai - iš ko jis kyla. Žmogus gali atsisakyti nebent religingumo, tačiau ne religijos. Įvairių religijų pasekėjai periodiškai švenčia su tikėjimu susijusius įvykius (šventes), studijuoja, gilinasi ir skaito šventuosius raštus, meldžiasi ir teikia vieni kitiems dvasinę bei kitokią pagalbą.

Psichologija  Referatai   (12 psl., 23,35 kB)

Dvasinės ir materialistinės tendencijos nuolatos grumiasi tarpusavyje. Dėl erdvės, dėl žmonių širdžių, kurie nuolat linksta tai į vieną, tai į kitą pusę. Žmogus be dvasinių polinkių save nupigina. Kitus žmones jis mato tik materialioje plotmėje, jis taip brangina gyvenimą. Priešingai tiems, kurie tiki, gyvena turėdami tikslą. Jie žvelgia ir analizuoja žmones pagal savo patirtį.

Filosofija  Referatai   (5 psl., 11,8 kB)

Robinzonas Kruzas buvo gimęs garbingoje, padorioje, vidutinės klasės šeimoje. Tėtis jam aiškino kokia gero jo esą padėtis, kaip jis išmoks amato ir be vargo galės gyventi. Deja, Robinzonui tokios mintys nelabai patiko... juk juode nebuvo nė kruopelės nuotykių. O Robinzonas nuo pat to laiko kai jam sukako aštuoniolika svajojo ir svajojo apie nuotykius, keliones po pasauly laivais.

Lietuvių kalba  Ataskaitos   (4 psl., 9,53 kB)

Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.

Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

V.M.P. romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis "gyvenimas eina". Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis "Išsivadavimas"

Lietuvių kalba  Analizės   (6 psl., 25,05 kB)

Tarp klausimų, kuriuos sau kelia žmonės, yra vienas, kuris juos ypač domina ir į kurį jiems labai sunku rasti tinkamą atsakymą: kodėl egzistuoja blogis?.. Atsakymas iš tikrųjų labai paprastas. Štai jums pavyzdys. Senovėje vandeniui iš šulinio semti dažnai buvo naudojamas didelis ratas, kurį sukdavo įkinkyti jaučiai, arkliai ar net žmonės. Tai stebintis žmogus vienus matydavo besiartinančius iš priekio, o kitus, nutolstančius – iš nugaros ir būtų galėjęs daryti išvadą, kad jie juda dviem priešingomis kryptimis.

Etika  Referatai   (16,21 kB)

Tiksliai pasakyti, kada prasideda suaugusio žmogaus amžius, sudėtinga. Daugelis ekspertų mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu momentu, tačiau svarbiausia yra ne chronologinis amžius, bet psichologiniai pokyčiai. Suaugusio žmogaus gyvenimas gali būti skirstomas į tris pagrindinius periodus: · jauno suaugusio (apytiksliai 20 – 40 metų) · vidutinio amžiaus suaugusio (apytiksliai 40 – 65 metų) · senatvės (apytiksliai nuo 65 metpų) Kiekvienas gyvenimo tarpsnis kelia specifinius uždavinius, kuriuos spręsdamas žmogus keičia savo gyvenseną.

Administravimas  Referatai   (5,44 kB)

Šiame darbe rašoma apie helenizmo laikotarpį kuris prasidėjo nuo III amžiaus prieš mūsų erą ir baigėsi I amžiuje prieš mūsų erą. Per šį laikotarpi išryškėjo keturios jo kryptis – stoicizmas, epikūrizmas, skepticizmas ir eklektizmas. Šias kryptis aš aprašysiu savo darbe – kiekvienos jų pradininkus, siekėjus, mokyklas, jų etines pažiūras ir esmę. Darbo tikslas išnagrinėti ir aprašyti helenizmo etikos kryptis.

Filosofija  Referatai   (5,55 kB)

Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalėtų sukelti priekaištų dėl savo tinkamumo. Tam pačiam reikalui galima lygiomis teisėmis vartoti tokius sudėtingus terminus, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kūno kultūros teorija, nekalbant jau apie kitus pavadinimus, kurie šiais laikais atsitiktinai vartojami ryšium su įsigalėjusiu susidomėjimu gimnastika ir sportu. Vis dėlto pavadinimas „fizinio lavinimo teorija“ dėl kelių motyvų verčia jį pripažinti pranašesniu už kitus minėtuosius pavadinimus.

Sportas  Referatai   (4,57 kB)

Atgimstančios tautos tikslas – asmenybė. Pagrindinė asmenybės (išsilavinusio, apsišvietusio, mokyto, kultūringo žmogaus) formavimosi sąlyga yra laikas, kurį žmogus turi, kuriuo gali laisvai naudotis. Laisvo laiko reikšmę būtina pabrėžti todėl, kad, viena, “laikas, esantis žmogaus nuosavybėje”, kartais pamirštamas, kai kalbama apie asmenybės ugdymą, antra, į “žmogiškąjį turtą” – žinias, meistriškumą, išsilavinimą, - kurio pagrindas laikas, kurį žmogus turi, nepakankamai kreipia dėmesio, kai skaičiuojamas nacionalinis materialinis turtas.

Socialinis darbas  Referatai   (13,75 kB)

Konfucianizmas ("intelektualų mokykla") – Kinijoje atsiradusi ir po Rytų Aziją paplitusi etinė ir filosofinė sistema, neretai priskiriama prie religijų. Svarbiausiu autoritetu dažniausiai laikomas žymus kinų mąstytojas, kurio mokymai darė didelę įtaką kinų, japonų, korėjiečių, vietnamiečių civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms, VI-V a. pr. m. e. gyvenęs filosofas Konfucijus. Konfucijus – tai Kong Fuce vardas, sulotynintas pirmojo europiečio sinologo Mato Rikko. Jis buvo šviesiosios aristokratų pasaulėžiūros reiškėjas.

Teologija  Referatai   (8,16 kB)

Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,43 kB)

Klasicizmas (lot. classicus - ,,pavyzdingas, tobulas“) – meno ir literatūros kryptis, atsiradusi XVI a. Italijoje, ištobulinta XVII a. Prancūzijoje. Vėliau klasicizmas paplito kitose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Šios krypties apraiškos tapyboje, architektūroje, teatre išsilaikė iki XIX a. pradžios. Klasicistiniam menui būdinga simetrinė kūrinio kompozicija ir taisyklinga forma, saikingos puošybinės detalės, griežtas literatūros ar tapybos žanrų skirstymas, rėmimasis antikinėmis formomis. Klasikiniame kūrinyje išlaikomas nuotaikos vienumas, ramus paprastumas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (4,46 kB)

Rašto darbo tema yra „Laisvės problema filosofijoje”. Laisvės tema yra viena iš dažniausiai diskutuojamų problemų tiek filosofijoje tiek ir kituose moksluose. Yra daug laisvės apibrėžimų, tačiau kuris jų yra tiksliausias sunku pasakyti. Kiekviename iš jų yra dalele tiesos ir kiekvienas žmogus turi pasirinkti kas jam yra Laisvė, ir kokį jis gyvenimą tūrėtų gyventi, kad būtų laisvas.

Filosofija  Referatai   (8,49 kB)

Valios laisvė - laisvės esmė, bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.

Filosofija  Analizės   (4,28 kB)

Pristatytas Utenos kolegijoje, darbas apie individų tarpusavio bendravimo ypatumus. Šią temą pasirinkau todėl, kad ji yra aktuali man ir daugeliui žmonių. Norėčiau pacituoti J.Ebnerio žodžius: “Žmogaus ryšys su žmogumi - viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be jo neįmanoma jokia visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterių, skonio, interesų. Šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje natūralus žmonių bendravimas tapo probleminiu reiškiniu.

Psichologija  Analizės   (18,74 kB)

E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 63,34 kB)

Tragikomedijos “Meilė, džiazas ir velnias” veikėjų charakteriai. "Herkus Mantas". “Meilė, džiazas ir velnias” kūrinio analizė. “Meilė, džiazas ir velnias” kūrinio analizė pasirinktu aspektu. “Meilė, džiazas ir velnias” - tai J.Grušo tragikomedija, parašyta 1967 metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai - trys jaunuoliai - džiazistai - Andrius, Julius, Lukas - groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su drauge Beatriče.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 16,44 kB)

"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)

Darbe nagrinėjama situacija: "Vaikas pavagia pinigų savo mirtinai sergančiai motinai vaistams pirkti. Įvertinti vaiko poelgio moralumą pagal įvadines etines teorijas". Etika apima žinias apie moralę ir dorovę bei jų filosofinę refleksija. Kartais etika vadinama mokymu apie teisingą ir gerą gyvenimą, ypač jos klasikinis, normatyvinis variantas. Šiuolaikinė etika yra daug platesnė už normatyvinį mokymą kaip teisingai gyventi, tačiau etikos objektas išliko tas pats: moralė ir dorovė, tačiau ne tik vertybinės orientacijos prasme. Darbas rašytas 2007 m., MRU universite, įvertinimas - įskaita.

Etika  Namų darbai   (3 psl., 11,59 kB)

Maironis, jo biografija, kūryba, veikla.

Lietuvių kalba  Referatai   (16 psl., 34,38 kB)