Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 1232 rezultatai

Spaudos dažai
2010-01-04
Didelę reikšmę užtikrinant spaudos leidinių kokybę turi spausdinimo procesas, kurio svarbiausia medžiaga yra spaudos dažai, kadangi pastarieji tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Todėl spaudos produkcijos kokybė daugiausia priklauso nuo to, ar gerai spaustuvininkas žino spaudos dažų savybes, jų paruošimo spausdinimui taisykles ir nuo to, kaip greitai jis sugeba pašalinti defektus, atsirandančius dėl blogos dažų kokybės arba netinkamo jų paruošimo. Šiame darbe ir bus nagrinėjama spaudos dažų tema. Visų pirma apžvelgsiu dažų fizikinę ir cheminę struktūrą, aprašysiu pigmentus ir dažalus bei riebaluose tirpius dažalus. Vėliau trumpai apibūdinsiu dažų gamybos technologiją, tačiau dėl vietos stokos per daug į cheminę struktūrą bei technologijas ir prietaisus nesigilinsiu. Tuomet panagrinėsiu dažų rūšis bei jiems keliamus bendriausius reikalavimus. Plačiausiai apžvelgsiu dažų savybes (optines, struktūrines bei mechanines, savybes, dažų fisavimąsi ir dažų sluoksnio stabilumą atsapaude), jų nustatymą, tam naudojamus būdus ir prietaisus. 1. Dažų fizikinė ir cheminė struktūra Spaudos dažai – tai koloidinė sistema arba vienalytė masė, susidedanti iš dažančiosios medžiagos arba pigmento (dispersinės fazės), rišiklio (dispersinės terpės) bei tam tikrų priedų. Pigmentas suteikia dažams reikalingą spalvą, o rišiklis užfiksuoja pigmentą popieriaus ar kito posluoksnio paviršiuje ir suteikia dažams spausdinamąsias ypatybes, todėl velenėliais (iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos) dažai plonu sluoksniu paskleidžiami spaudos formos paviršiuje ir, spaudžiant spaudos cilindrui, nuo formos arba ofsetinio cilindo pereina ant popieriaus paviršiaus. Mažo klampumo giliaspaudės dažai sudrėkina spaudos formos paviršių ir gerai užpildo visas, net mažiausias, jos įdubas; plieninis rakelis visiškai nubraukia dažų perteklių nuo spaudos formos tarpinių elementų. Kaip rišikliai naudojami lakai, t.y. dervų tirpalai aliejuose arba organiniuose tirpikliuose. Pigmentas ne tik tolygiai pasiskirstęs rišikyje, bet ir patikimai jame stabilizuotas, t.y. kiekviena pirminė pigmento dalelė apsupta ištiso stipraus apsauginio apvalkalėlio, susidedančio iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių, kurių visada yra rišiklyje. Tarp pigmento dalelių, apsuptų apsauginiais apvalkalėliais, yra šiek tiek rišiklio, kuris suteikia dažams reikalingą takumą ir geras spausdinamąsias savybes, nes, velenėliams ištrinant dažus ir jais dengiant, trintis atsiranda ne tarp kietų pigmento dalelių, o tame rišiklio tarpsluoksnyje, t.y. vietoj sausosios trinties yra skysčio trintis. Pigmento dalelės su apsaugniais apvalkalėliais tarsi slysta viena kitos atžvilgiu. Nesant apsauginių apvalkalėlių, pigmento dalelės susijungia į kietus grumstelius. Tuomet dažai prastai voluojasi, gali užkimšti rastrinę klišę su smulkia rastro liniatūra ir net susisluoksniuoti (pigmentas nusėda ant statinių ir bidonų dugno). Į kai kuriuos poligrafinius dažus dedama sikatyvų, kad, veikiant oro deguoniui, sparčiau vyktų plėvėdaros procesas. Spalvotuose dažaluose gali būti užpildų (pvz., bario sulfato ir aliuminio hidroksido), kurie išryškina pigmento spalvą, pagerina spausdinamąsias ypatybes ir atpigina dažus. Į juodus dažus, be pagrindinio pigmento (suodžių), dedama papildomų pigmentų, kad juoda spalva būtų sodresnė ir kad būtų geresnis atspaudo atspalvis. Juodi dažai sodrinami intensyviais mėlynais ir violetiniasi pigmentais, taip pat mažo tirpumo dažalais. Kokį pasirinkti papildomąjį pigmentą, daugiausia priklauso nuo rišiklio. Be to, į dažus galima dėti įvairių pagalbinių medžiagų, pavyzdžiui, pastos, kad sumažėtų lipnumas, kad dažai neteptų popieriaus, kad pagerėtų spausdinamosios ypatybės ir kt. 2. Pigmentai ir dažalai Pigmentai. Tai vandenyje ir organiniuose tirpikliuose netirpūs spalvoti, juodi ar balti labai dispersiški kristalinės struktūros milteliai. Jie gali būti organiniai arba neorganiniai. Pigmentai vartojami poligrafinių, industrinių, statybinių ir meninių dažų, spalvotųjų pieštukų gamybai, taip pat plastmasėms, gumai, sintetiniams pluoštams dažyti. Organinius pigmentus reikia skirti nuo dažalų. Dažalai. Tai sausų dažančių miltelių pavidalo organiniai junginiai. Nuo pigmentų skiriasi tuo, kad tirpsta vandenyje, o kartais ir organiniuose tirpikliuose, aliejuose, ir pasidaro sodrūs spalvoti tirpalai. Dažalais daugiausia dažomi siūlai ir audiniai. Be to, iš kai kurių dažalų gaminamos netirpios spalvotos nuosėdos – lakiniai pigmentai, kurie naudojami kaip pigmentai poligrafinių dažų gamybai. Organiniai pigmentai ir dažalai – arba dažančiosios medžiagos – sudėtingi junginiai, kuriuose aromatiniai radikalai ir jų aksochrominės grupės sujungti chromoformomis (tai gali būti azogrupė, cinoidinis žiedas ir kt.). Pagal vartojimo sąlygas dažančiosios medžiagos skirstomos į technines grupes: organinius pigmentus, dažalus (bazinius, rūgštinius, lakinius, riebaluose tirpstančius ir kt.). Pagal chromoforų cheminę sandarą bei pobūdį dažančiąsias medžiagas galima skirstyti į chemines klases, kurių šiame darbe plačiau nenagrinėsiu. Organinių pigmentų ir dažalų labai daug – keletas tūkstančių. Poligrafiniams pigmentams ir dažalams keliami dideli koloristiniai reikalavimai, jų gamyba turi būti netoksiška ir ekonomiška; be to, jie turi tikti trijų ir keturių spalvų spaudai bei automatizuotiems poligrafiniams procesams. Šiuos reikalavimus atitinka maždaug 15 markių organiniai pigmentai ir dažalai. Dirbtiniai neorganiniai pigmentai – tai labai dispersiškos vandenyje netirpios spalvotos ir baltos kai kurių metalų (geležies, titano, aliuminio, chromo, švino, bario ir kt.) druskos ir oksidai. Iš jų poligrafinių dažų gamybai naudojamas mėlynasis miloris, įvairių rūšių balti pigmentai ir užpildai. Prie neorganinių pigmentų priskiriamas ir juodasis pigmentas – suodžiai, aliuminio ir bronzos pudra bei milteliai. Poligrafiniams pigmentams keliami reikalavimai. Jie ypač dideli, ypač spalvos, dispersiškumo, atsparumo šviesai ir skaidrumo požiūriu. Pageidautina, kad spalvotieji pigmantai būtų artimo spektro spalvoms atspalvio ir kiek galima sodresni. Purpuriniai, žydri ir geltoni pigmentai, skirti dažų triadai, turi būti skaidrūs. Visi pigmentai turi būti atsparūs vandeniui, minkštos struktūros, t.y. lengvai susimaišyti su rišikliais. Pigmentų aliejaus imlumas turi būti ne per daug didelis, nes į dažus bus neįmanoma įdėti reikalingo kiekio pigmento. Taip pat pageidautina, kad pigmentai būtų atsparūs šarmams, rūgštims, alkoholiams, šilumai, dažai greitai džiūtų bei būtų ekonomiški. Lakiniai pigmentai. Tai dvivalenčių ir trivalenčių metalų rūgštinių dažalų netirpios druskos arba kai kurių bazinių dažalų kompleksinės druskos. 3. Riebaluose tirpūs dažalai Bazinių dažalų bazėmis, kurios netirpsta vandenyje, bet tirpsta kaitinamos oleino ir nafteno rūgštyse, sodrinami juodi laikraščių, knygų ir kai kurie kiti iškiliaspaudės dažai, taip pat ofsetiniai dažai, kurie į atspaudą susigeria tik selektyviuoju būdu. Riebaluose tirpūs intensifikatoriai geri tuo, kad nedidina dažų klampumo, todėl nereikia mažinti suodžių dozės. Be to, nuo jų pagerėja spausdinamosios ypatybės. Jie stabilizuoja pigmentus, dėl to dažai geriau fiksuojasi atspauduose. Tačiau esant riebaluose tirpių intensifikatorių pertekliui, dažai gali prasisunkti į kitą atspaudo pusę. 4. Dažų gamybos technologija Gaminant dažus, pigmentai gerai sumaišomi su rišikliu įvairių konstrukcijų maišymo mašinomis, paskui gauta aliejinė pasta pertrinama dažų trynimo veleninėmis mašinomis arba rutuliniais malūnais. Čia pigmentai dezagreguojami, t.y. jų antrinė struktūra suskaidoma į pirmines daleles (kristaliukus), jos stabilizuojamos solvatiniais apvalkalėliais iš aktyvaus paviršiaus medžiagų molekulių. Šių medžiagų visada yra rišiklyje. Pirminės pigmento dalelės turi būti susmulkintos, nes kitaip dažai neteks sodrumo ir pasidarys prastesnės spalvos. Geriausi minkštos struktūros pigmentai, nes, intensyviai ir ilgai trinant kietus pigmentus, dažai pasidaro prastesnės kokybės, sumažėja įrenginių našumas, susidaro elektros energijos nuostoliai. 4.1. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai Orasausiai spalvoti pigmentai arba suodžiai kruopščiai sumaišomi su lakais ir kitais rišiklio komponentais galingomis greitaeigėmis maišymo mašinomis. Mišiniai palaikomi tam tikrą laiką, kad pigmentas geriau prisigertų rišiklio, po to pertrinami dažų trintuvėmis. Kaip sutrinti dažai, tikrinama pleišto pavidalo prietaisu. Naujesnėje dažų gamybos technologijoje taikomi rutuliniai malūnai pigmentams rišikliuose dezagreguoti. Pigmentai sumaišomi su rišikliais planetiniais maišytuvais. Po to pasta (mišinys) patenka į rutulinį malūną, paskui pertrinti dažai dar kartą leidžiami pro trivelenę dažų trintuvę, kad taptų vienalytiškesni ir kad iš jų pasišalintų oro burbuliukai, kurių visuomet susidaro trinant dažus rutuliniuose malūnuose. 5. Dažų klasifikavimas ir nomenklatūra Klasifikavimas. Atsižvelgiant į spaudos būdą, dažai skirstomi į penkias svarbiausias klases: skirtus ofsetinei spaudai, iškiliaspaudei, giliaspaudei, fleksografinei spaudai, trafaretinei spaudai. Šių klasių dažai pasižymi skirtingomis ypatybėmis: klampumu, lipnumu, fiksavimosi greičiu ir pobūdžiu, atsparumu drėgmei. Atsižvelgiant į spausdinimo greitį, ofsetiniai dažai skirstomi į dvi grupes: skirti spausdinti ritininiame popieriuje ir skirti spausdinti lakštiniame popieriuje. Iškiliaspaudės dažai, atsižvelgiant į spaudos mašinų konstrukciją ir spausdinimo greitį, taip pat skirstomi į dvi grupes: rotacinius ir plokščiaspaudės dažus. Pagal spaudos formos pobūdį ir paskirtį kiekvienos grupės dažai skirstomi į šias rūšis: lakštinius, knyginius bei žyrnalinius, iliustracinius, triadinius, kartografinius, dažus pakuotėms spausdinti, viršelinius dažus ir kt. Dažai būna spalvoti, juodi ir balti. Makroporingam ir mikroporingam popieriui, polimerinėms plėvelėms, skardai gaminami skirtingi dažai. Nomenklatūra. Dažams žymėti priimta tam tikra indeksavimo (numeracijos) sistema. Dažų indeksas rodo jų paskirtį, spalvą, kartais ir spausdinamąsias savybes. Ofsetinių, iškiliaspaudės ir giliaspaudės dažų indeksą sudaro šešiaženklis skaičius. Pirmasis skaitmuo žymi, kokio būdo spaudai skirti dažai: 1 – iškiliaspaudei; 2 – ofsetinei spaudai; 3 – giliaspaudei. Antrasis skaitmuo rodo spausdinimo mašinos tipą: 1 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 20 tūkst. per valandą; 2 – laikraštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 40 tūkst. per valandą; 3 – knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 9 tūkst. per valandą; 4 - knyginė bei žurnalinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 25 tūkst. per valandą ir kurioje yra džiovinimo įtaisas; 5 – lakštinė rotacinė, kurios formos cilindro sukimosi dažnis iki 7 tūkst. per valandą; 7 – plokščiaspaudė, kurios spausdinimo greitis iki 2 tūkst. ciklų per valandą. Trečiasis skaitmuo reiškia atliekamo darbo pobūdį: 1 – matinis, 2 – blizgus, 3- foninis, 5 – kartografinis. Ketvirtasis skaitmuo rodo rūšį popieriaus, kuriame numatoma spausdinti šiais dažais: 1- laikraštinis, 2 – antrojo numerio spaudos popierius, 3 – pirmojo numerio spaudos popierius, 4 – plonas kreidinis popierius, 5 – įprastinio lygumo kreidinis popierius, 6 – kreidinis superblizgusis popierius. Penktasis ir šeštasis skaitmenys rodo dažų spalvą (jie atskirti nuo pirmųjų keturių skaitmenų brūkšneliu): 1-9 – juodi, 10-19 – oranžiniai, 20-29 – raudoni, 30-39 – mėlyni, 40-49 – žali, 50-59 – geltoni, 60-69 – rudi, 70-79 – violetiniai, 80-89 – balti. Pavyzdžiui, indeksu 2413-26 žymimi raudoni ofsetiniai dažai, skirti ritininėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama pirmojo numerio popieriuje; indeksu 1313-01 žymimi juodi iliustraciniai dažai, skirti iškiliaspaudei rotacinėms mašinoms, kuriose yra džiovinimo įtaisai, spausdinama nekreidintame popieriuje. 6. Dažams keliami techniniai reikalavimai Ofsetiniams ir iškiliaspaudės dažams keliami šie svarbiausi techniai reikalavimai: 2. Dažai turi būti vienalyčiai, gerai pertrinti, slankios aliejinės pastos pavidalo, kad glaistytuvu nubrauktų dažų paviršius būtų lygus tarsi veidrodis. 3. Klampumas turi atitikti spausdinimo greitį; be to, kuo didesnis spausdinimo greitis, tuo mažiau klampūs ir lipnūs turi būti dažai. 4. Dažai turi laiku ir gerai užsifiksuoti popieriaus arba kito posluoksnio paviršiuje. 5. Dažų spalva ir atspalvis turi atitikti nustatytą etaloną. 6. Juodų dažų optinis tankis turi būti kuo didesnis, bet ne mažesnis kaip 1,6. 7. Dažai turi būti atsparūs šviesai. 8. Triadiniai dažai (dažai, skirti trispalvei ir keturspalvei spaudai) turi būti skaidrūs. 9. Ofsetiniai dažai turi netepti tarpinių (nespausdinamųjų spaudos formos elementų) ir nesudaryti emulsijos su drėkinamuoju skysčiu. Drėkinamasis skystis gali šiek tiek emulguotis dažuose, tačiau neleistina, kad nuo to pablogėtų spausdinamosios ypatybės. 10. Dažų sudėtyje neturi būti toksiškų ir nemalonaus kvapo organinių tirpiklių. 11. Spausdinant dažai turi neišpešioti popieriaus paviršiaus, t.y. jie neturi būti pernelyg lipnūs. 12. Dažai turi gerai maišytis dažų dėžėje tuomet, kai dirba spausdinimo mašina, ir nedulkėti patekę tarp dažų velenėlių. Iškiliaspaudės ir ofsetinės spaudos dažai dažniausiai gaminami kaip greitai užsifiksuojantys. Ofsetiniams dažams vartojami pakankamai sodrūs, vandeniui atsparūs pigmentai ir šiek tiek klampesni bei lipnesni rišikliai, todėl dažai nesudaro emulsijų su drėkinamuoju skysčiu ir netepa spaudos formos tarpinių (nespausdinamųjų) elementų. Tačiau griežtos ribos tarp ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų nėra. Pavyzdžiui, bet kurie ofsetiniai dažai tinka analogiškomis sąlygomis ir iškiliaspaudei, bet ne visi iškiliaspaudės dažai tinka ofsetui. Taigi tikslinga į asortimentą įeinančius kai kuriuos iškiliaspaudės dažus pakeisti universaliais, tinkamais spausdinti ne tik ofsetu, bet ir iškiliuoju būdu. 7. Dažų savybės ir jų nustatymas 7.1. Optinės dažų savybės Optinės dažų ypatybės yra šios: spalva, skaidrumas (dengiamoji geba – dydis, atvirkščias skaidrumui) ir atspaudo dažų sluoksnio blizgumas. Dažų spalva. Tai svarbiausia dažų spausdinamoji ypatybė, nes popieriuje ar kitame posluoksnyje turi būti gautas geras spalvotas atspaudas. Spausdinant juodais dažais, svarbiausia, kad atsapudas būtų kuo juodesnis. Objektyviai atspaudo dažų spalvą galima nustatyti prietaisais, t.y. atlikus spektrofometrinius arba kolorimetrinius matavimus. Tačiau visuomet labai svarbus ir vizualinis atspaudų, atspausdintų reprodukcijų spalvų skalės vertinimas, nes sunku įsivaizduoti, kad kas nors tobuliau suvoktų spalvinius pojūčius negu žmogaus akis. Juk ir milijonai skaitytojų tik vizualiai vertina spausdintą produkciją. Spektrofometrais gaunamos spektrofometrinės atspindžio kreivės. Iš šių kreivių galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kolorimetrais (arba densitometrais, turinčiais tris šviesos filtrus) spauda vertinama pagal tai, kiek bandinyje yra standartinių spalvų (mėlynos, žalios ir raudonos), po to jau galima apskaičiuoti kolorimetrines konstantas. Kokią kontrolės sistemą pasirinkti, priklauso nuo jos paskirties ir dažų techninių sąlygų. Poligrafinių dažų gamyklose naudojami laboratoriniai automatiniai spalvos analizatoriai, kuriais, be gana sudėtingų apskaičiavimų, tikrinant atspaudų dažų spalvą, nustatomi visi reikalingi rodikliai, tarp jų ir spalvos nuokrypis nuo standartuose pateiktų normatyvų. Tuomet nebereikia kasdien sistemingai prietaisais tikrinti triadinių dažų optinių konstantų poligrafijos įmonėse, kadangi šiuos duomenis joms pateikia poligrafijos dažų gamyklos. Nustatant triadinių dažų kokybę ir jų tinkamumą atkurti spalvotą originalą, naudojamos triadinių dažų spalvų skalės. Spalvų skalės – tai triadinių dažų atspaudai – individualūs, dvigubi ir trigubi (kartais su ketvirtąja spalva – juoda arba pilka) esant skirtingam spausdinamųjų elementų tankiui, taigi ir skirtingam sodrumui. Keturspalvės spaudos procesui tikrinti naudojamas densitometras “Makbet”, kuriuo išmatuojamas spalvų skalės atspaudų optinis tankis, kurį vėliau galima palyginti su normatyvais. Blizgumas. Dažų blizgumas daugiausia priklauso nuo to, ar lygus, ar šiurkštus atspaudo paviršius. Kuo lygesnis atspaudo paviršius, tuo jis bus blizgesnis ir sodresnis. Taip yra todėl, kad matiniai paviršiai krintančius į juos spindulius ne tik atspindi, bet ir išsklaido, o blizgūs atspindi kaip veidrodis. Atspaudas tuo labiau blizga, kuo lygesnis ir tankesnis popierius, kuo greičiau užsifiksuoja dažai, kuo labiau mikroporingas (kapiliarus) kreidinio popieriaus paviršius. Ofsetiniame nekreidiniame popieriuje atspaudas būna matinis net spausdinant bilzgiaisiais dažais. Atspaudų dažų blizgumas poligrafijos įmonėse nustatomas vizualiai. Atspaudai skirstomi į dvi kategorijas – blizgius ir matinius. Netikslinga čia naudoti gana sudėtingą ir sunkiai eksploatuojamą gonifometrinį blizgomatį ŌĮ. Poligrafinių dažų skaidrumas. Dažų skaidrumas (kaip ir neskaidrumas arba dengiamoji geba) priklauso nuo pigmento ir rišiklio lūžio rodiklių skirtumo. Jeigu šie rodikliai beveik sutampa, tai dažai bus skaidrūs, jeigu jie smarkiai skiriasi – dengiamieji. Dažų skaidrumas žinomas iš anksto ir visų partijų vienodas. Todėl jam nustatyti netikslinga taikyti daug darbo reikalaujančią laboratorinę metodiką pagal standartą. Dažų dažomosios galios bandymas. Tai juose esančios dažomosios medžiagos koncentracijos nustatymas. Atliekant šį bandymą, dažai maišomi su cinko baltalais, nes dviejų vienodos spalvos dažų dažomosios galios skirtumas ypač išryškėja sumaišius juos su cinko balatalais. Todėl bandomieji ir etaloniai dažai sumaišomi su vienodu kiekiu trintų cinko baltalų (1 g dažų, 10 g cinko baltalų), tuomet palyginamas jų spalvos sodrumas bei atspalvis. Etaloninių ir bandomųjų dažų sodrumui suvienodinti į sodresnį pavyzdį pridedama atitinkamai daugiau baltalų. Tuomet dažomąją galią galima išreikšti procentais etalononių dažų atžvilgiu. 7.2. Struktūrinės bei mechaninės dažų ypatybės Dažų struktūrinės bei mechaninės (deformacinės) ypatybės yra šios: klampumas, struktūrinis klampumas, plastiškumas, elastingumas, lipnumas.Ypatybės vadinamos struktūrinėmis mechaninėmis todėl, kad jos priklauso nuo struktūros, kurią sudaro pigmentas, tolygiai pasiskirstęs rišiklyje. Šiai ypatybių grupei priklauso ir sutrynimo laipsnis (dažuose neturi būti rupių dalelių) bei kiekis emulsinio vandens, stabiliai pasiskirsčiusio dažų masėje. Klampumas. Tai vidinė trintis, kuri atsiranda tarp skysčio sluoksnių tuomet, kai jie, atitinkamos mechaninės apkrovos veikiami, slenka vienas kito atžvilgiu. Kuo stambesnės skysčio molekulės, tuo didesnis jų sąlyčio paviršius ir tuo didesnė tarp jų trintis, todėl didesnis ir klampumas. Struktūrinis dažų klampumas. Koloidinės sistemos struktūrinė klampa – nepastovus dydis: ji priklauso nuo mechaninių įtempimų bandant. Kai apkrova nedidelė, tuomet dažų struktūra ?ra labai iš lėto, todėl spėja atsistatyti. Taigi dažų klampumas šiame intervale esti stabilus ir nedidelis. Kai įtempimai labai dideli ir dažų struktūra visiškai suyra, klampumas pasidaro stabilus ir minimalus, nebepriklausantis nuo mechaninių įtempimų. Ištirti struktūrinį dažų klampumą galima specialiais laboratoriniais prietaisais. Tačiau šie prietaisai sudėtingos konstrukcijos, brangūs; be to, juos turi aptarnauti labai kvalifikuoti darbuotojai ir prižiūrėti mechanikas ir elektrikas. Todėl dažų kokybei ir jų tinkamumui spaudai įvertinti kasdieninėje praktikoje naudojamas tik efektyvusis klampumas paprastu ir gana tiksliu Lorėjaus viskozimetru; be to, cechuose vis dar taikomi sąlyginio klampumo bandymų metodai, t.y. stebimas krintantis rutuliukas ir matuojamas dažų sklidumas. Dažų sklidumo bandymas. Nustatytos masės dažų lašas užlašinamas ant stiklinės plokštelės, kurios skersmuo apie 70 mm ir storis 3-5 mm, užklojamas tokia pat antra plokštele, ant jos uždedamas 350g masės pasvaras ir įdedama į termostatą, kuriame palaikoma 30o C temperatūra. Po 5 minučių pasvaras nukeliamas ir išmatuojamas dažų dėmės skersmuo milimetrais. Kuo didesnis dėmės skersmuo, tuo mažesnė dažų struktūrinė klampa, tuo mažiau jie struktūruoti. Iš sklidumo galima apytiksliai nustatyti dažų struktūrines bei mechanines ypatybes – klampumą ir plastiškumą, tinkamumą spaudai atitinkamomis sąlygomis. Dažų lipnumas. Tai dažų adhezinių ir kohezinių savybių derinys. Adhezija, arba prilipimas (paviršiaus ypatybė) – tai jėga, kuria dažų arba klijų sluoksnis prilimpa prie popieriaus, velenėlių, spaudos formos paviršiaus. Kohezija, arba sluoksnio stiprumas (erdvinė ypatybė) – tai medžiagos dalelių sukibimas koloidinės arba polimerinės sistemos sluoksnyje. Lipnūs yra tie dažai ir klijai, kurie gerai sukimba su paviršiumi (adhezija) ir sudaro pakankamai (bet ne per daug) stiprų sluoksnį (kohezija). Lipnumas labai svarbus spausdinimo procese, nes nuo jo priklauso dažų sutrynimo kokybė, jų dengiamoji geba ir geba pereiti nuo formos ant popieriaus. Nelipnūs dažai spaudos mašinos dažų aparate neperkeliami nuo vieno velenėlio ant kito, tiesiog dengia juos kaip plastiškas tepalas. Ofsetinių ir iškiliaspaudės dažų adhezija visada stipresnė negu kohezija. Todėl, pereidami nuo velenėlio ant velenėlio, ant spaudos formos paviršiaus ir ant popieriaus, dažai visada atirtūksa sluoksnio viduje (vadinamasis kohezinis trūkimas). Nuo dažų adhezinių ir kohezinių savybių tinkamo derinio priklauso spausdinimo proceso “drėgnu ant drėgno” kokybė. Dažų adhezija stipresnė tuomet, kai didesnio elastingumo rišiklis, t.y. kai jame gausudervų ir labai klampių alkidų, ir silpnesnė tuomet, kai didesnė pigmentų ir užpildo koncentracija. Dažų kohezija stipresnė tuomet, kai juose yra didesnė pigmentų ir užpildų koncentracija, taip pat kai rišiklyje gausu stambiamolekulinių komponentų. Taig lipnumas tam tikru mastu priklauso ir nuo klampumo. Dažų lipnumas nustatomas dvejopai – lipnumo matuokliu ir įtaisu ???. Dažų lipnumo bandymas įtaisu ??? – tai stebėjimas, kaip dažai išpešioja tiražinio ir etaloninio popieriaus paviršių. Tiražinio ir etaloninio popieriaus stiprumas nevienodas ir žinomas iš anksto. Pertrynimo laipsnis. Ar yra rupių, nesutrintų pigmento dalelių, patikrinama prietaisų su pleištiniu grioveliu. Truputis dažų įpilama į įdubą ir greitai paskirstoma po visą griovelį ta kryptimi, kuria mažėja gylis. Tuomet rupios, nesutrinto pigmento dalelės dažų sluoksnyje paliks pėdsakus, t.y. brūkšnelius. Griovelio gylis mikrometrais tose vietose, kur prasideda brūkšneliai, ir bus dažų pertrynimo laipsnio rodiklis. Vandens kiekio tyrimai. Kiek dažuose yra vandes, tiriama Dino ir Starko metodu. Į specialų prietaisą sudedama 10 g bandomųjų dažų ir 40 ml ksilolio. Pakaitinus šį mišinį, jis ima garuoti. Garai kondensuojasi specialioje gaudyklėje. Vanduo ksilole netirpsta, todėl jis, būdamas sunkesis, susikaupia gaudyklės dugne. Pagal gaudyklės padalas nustatomas išgaravusio iš vandens dažų tūris ir apskaičiuojama, kiek dažų masėje yra vandens (*). 7.3. Dažų fiksavimasis atspaude Dažų fiksavimasis. Tai plėvelės susidarymas atspaudo paviršiuje. Stipri elastinga nenutrinama dažų plėvelė popieriaus paviršiuje susidaro vykstant fizikiniams ir cheminiams reiškiniams. Dažų fiksavimasis tikrinamas jau minėtu įtaisu ??? arba visiško užsifiksavimo užsifiksavimo reguliatoriumi. Bandant įtaisu ???, dažų užsifiksavimo laipsnis nustatomas taip: prie ką tik atspausto bandomųjų dažų atspaudo po 30s, 5 min ir 10 min prispaudžiama švari popieriaus juostelė ir išmatuojamas joje gautas dažų dėmės optinis tankis. Naudojant dviejų rūšių etaloninį popierių – mikroporingą ir makroporingą, nustatoma dažų geba sudaryti plėvelę arba susigerti selektyviuoju būdu. Bandant laboratoriniu fiksavimosi registratoriumi, atspaudas įtvirtinamas ant automatinio reigstratoriaus būgno, kurį suka laikrodžio mechanizmas. Prie atspaudo, kuriame dar nevisiškai užsifiksavo dažai, tam tikra jėga prispaudžiamas nedidelis slenkantis guminis strypelis, paliekantis jo paviršiuje spiralės pavidalo pėdsaką. Pažymimas laikas, kai strypelis nebepalieka pėdsako. Šis laikas ir nustato dažų užsifiksavimo atsapudo paviršiuje greitį. Dažų oksidacinė polimerizacija. Ji nustatoma stebint, ar susidaro stipri nelipni dažų plėvelė nesugeriančiame paviršiuje, pavyzdžiui, stiklo paviršiuje (kambario temperatūroje). Kokiu greičiu vyksta oksidacinės polimerizacijos procesas, nustatoma pagal laiką, per kurį susidaro stipri nelipni plėvelė. Tai nustatoma ridinėjant 10 mm skersmens plieninį rutuliuką dangos paviršiuje 10-15o kampu arba bandant atplėšti plėvelę. Sausos stiprios plėvelės susidarymo greitis stiklo paviršiuje – labai svarbus kokybės rodiklis tų dažų, kurių rišiklyje yra nesočiųjų komponentų. Be to, taikant šį paprastą metodą, galima beveik tiksliai vizualiai patikrinti prieš šviesą dažų spalvą ir atspalvius, nustatyti, ar jie nenukrypsta nuo etalono. 7.4. Dažų sluoksnio stabilumas atspaude Atsparumas šviesai. Tai atspaudo dažų spalvos atsparumas išsklaidytai dienos šviesai ir tiesioginiams saulės spinduliams. Dažų atsparumas šviesai priklauso nuo atsparumo šviesai to pigmento, iš kurio jie pagaminti, ir šiek tiek nuo koncentracijos: kuo didesnė pigmento koncentracija dažuose, tuo jie atsparesni šviesai. Todėl praskiesti dažai visada mažiau atsparūs šviesai negu koncentruoti. Nustatant atsparumą šviesai, dažai veikiami tiesioginės saulės spinduliais arba išsklaidytąja dienos šviesa. Prieš tyrimą atspaudas perpjaunamas pusiau: viena dalis kartu su etalonu pritvirtinama prie planšetės, kurią veikia šviesa, kita laikoma aplanke. Kartkartėmis eksponuojamų atspaudų spalva palyginama su atspariais šviesai etalonais ir aplanke esančio atspaudo spalva. Dažų plėvelės stiprumas. Skiriamas plėvelės trapumas, lankstant atspaudus, ir paviršiaus atsparumas trynimui. Kaip žinoma, ilgai vartojamų leidinių, pavyzdžiui, vaikiškų knygų, žurnalų, albumų ir kt., dažų sluoksnis pamažu nusitrina, tarsi nubyra. Pridėjus alkidinių polimerų ir polimerizuotų aliejų, dažų plėvelės pasidaro stiprios, netrapios. Todėl kietos dervos, sudarančios trapias plėveles, visada derinamos su alkidiniais polimerais ir polimerizuotais aliejais. Yra keli laboratoriniai prietaisai dažų plėvelės atsparumui trinčiai išbandyti. Jie pagrįsti tuo, kad atspaudo paviršius ilgiau ar trumpiau veikiamas trintimi. Standartinėmis sąlygomis jį trina šliaužiklis, slankiojantis į priekį ir atgal arba sukdamasis. Plėvelės atsparumas trinčiai nustatomas pagal tai, kiek jos paviršių pažeis trinantysis šliaužiklis po tam tikro skaičiaus judesių ciklų. Dažų plėvelės netrapumas. Norint nustatyti, ar netrapi dažų plėvelė, atspaudas gerąja puse sulenkiamas 180o kampu ir per sulenktą vietą švelniai pabraukiama lygiu daiktu. Atlenkus atspaudą, toje vietoje, kur buvo sulenkta, turi nebūti įtrūkimų. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui. Dažų atsparumas šarmams svarbus tuomet, kai spausdinamos šarmingų produktų etiketės: muilo, skalbimo miltelių, tabako gaminių ir kt. Dažai turi būti atsparūs rūgštims tuomet, kai ofsetinėje spaudoje vartojami labai rūgštūs drėkinamieji tirpalai, taip pat kai atspaudus gali veikti rūgštys, pavyzdžiui, konditerijos gaminių pakuotė. Dažų atsparumas rūgštims ir šarmams priklauso nuo pigmentų atsparumo šiems cheminiams reagentams. Atspaudų atsparumas rūgščių ir šarmų poveikiui nustaomas tokiu būdu. 50x50 mm didumo atspaudai 5 minutėms panardinami į 5* šarmų arba rūgščių vandeninius tirpalus. Po to jie išimami iš tirpalo ir nusausinami gabalėliu sugeriamojo popieriaus. Išdžiovinus kambario temperatūroje, atsižvelgiant į tai, kiek pasikeitė bandinio spalva palyginti su ankstense jo išvaizda, nustatomas atsparumas šarmams arba rūgštims. Atspaudo dažų atsparumas alkoholiams, vandeniui ir aliejams. Skiriams dažų atsparumas vandeniui, pavyzdžiui, ofsetinėje spaudoje jis susijęs su pigmento atsparumu vandeniui, ir atspaudų atsparumas vandeniui, daugiausia priklausantis nuo plėvėdario netirpumo vandenyje. Kai užsifiksavę atspaudai dar turi būti nulakuoti spiritiniais lakais, labai svarbus dažų atsparumas alkoholiui, kuris priklauso nuo pigmento atsparumo alkoholiui. Visi svarbiausieji pigmentai neatsparūs alkoholiui, visi kiti - daugiau ar mažiau atsparūs. Pigmentų atsparumas aliejams – tai pigmentų netirpumas aliejuose ir rišikliuose. Atsparumas aliejams svarbus tik tuomet, kai spausdinamos įvairių riebalų ir riebių produktų etiketės. Kitais atvejais pigmentų atsparumas aliejams neturi reikšmės, tuo labiau, kad spalvoti dažai gerinami aliejuose tirpiais intensifikatoriais. Šiems atsparumams nustatyti iš visiškai užsifiksavusių atspaudų išpjaunami 50x50 mm dydžio gabaliukai ir tarp dviejų stikliukų suglaudžiami su keliais filtruojamojo popieriaus lapeliais, suvilgytais alkoholiu, vandeniu arba aliejumi. Ant viršaus uždedamas 100g pasvaras. Po 24 valandų atspaudai išimami. Pagal tai, kiek nusidažė antrasis filtruojamojo popieriaus lapelis, daroma išvada, ar bandomieji dažai atsparūs alkoholiui, vandeniui arba aliejui. Išvados Popierius ir dažai – tai medžiagos, be kurių poligrafijos produkcijos gamyba būtų neįmanoma. Spaudos dažų svarba nenuginčijama, kadangi dažai tiesiogiai dalyvauja formuojant spaudos produkcijos – teksto ar iliustracijų – vaizdą. Šiame darbe ir buvo nagrinėjami spaudos dažai. Kadangi populiariausias, pigiausias ir dažniausiai naudojamas spaudos būdas yra ofsetas (po jo – giliaspaudė), šiame darbe šios spaudos formos dažams buvo teikiamas didesnis dėmesys. Spaudos dažai – tai koloidinė sistema, kurią sudaro pigmentai arba dažalai, dervos ir aliejai bei įvairūs priedai, kurie suteikia dažams pageidaujamą atspalvį, ryškumą ir kitas reikiamas savybes. Spaudos dažai turi daug savybių, kurios yra reglamentuojamos specialiomis instrukcijomis. Specialiais prietaisais galima nustatyti tokias optines dažų savybes, kaip spalva, skaidrumas, blizgumas, dažomoji galia bei mechanines savybes, prie kurių priskiriama klampumas, sklidumas, lipnumas, pertrynimo laipsnis, vandens kiekis, bei ypatybės, svarbios spausdinant ir vartojant: atsparumas šviesai, dažų plėvelės netrapumas, atsparumas vandeniui, aliejams, rūgštims, šarmams, alkoholiams, oksidacinė polimerizacija, dažų fiksavimasis atspaude. Visos šios savybės ir jų normatyvų išmanymas poligrafininko darbe nulemia spaudos kokybę, o tai yra labai svarbu dabartinėmis konkurencinės ekonomikos sąlygomis.
Chemija  Referatai   (24,44 kB)
Origamis
2010-01-04
Japonija... Traukiniai su magnetinėmis pagalvėmis, visiškai automatizuotos surinkimo linijos automobilių gamyklose, robotai, gaminantys robotus, pageidavimų koncertas per kompiuterį- tokią Japoniją mes pažįstame, ja stebimės ir žavimės. Tačiau egzotiškose salose įsikūrusi šalis garsėja ne tik technika, bet ir menais. Ikebana, bonsajai, bonsekis, osibana, origamis- tai ne burtažodžiai, o vis plačiau po pasaulį plintantys japonų menai. Ikebana-savitas gėlių aranžavimo menas- mums ne naujiena. Apie bonsajus (nykštukinius medžius) galbūt esame skaitę žurnale ar laikraštyje. Na, o apie bonsekį (miniatiūrinį sodą ant padėklo), osibaną (džiovintų augalų kompozicija) ir origamį Lietuvoje turbūt vienas kitas yra girdėjęs. Tačiau dabar mes susipažinsime su origamiu. Taigi „origamis“- sudėtinis japonų kalbos žodis, rašomas dviem hieroglifais, kurie reiškia „ori“- lankstyti, „kami“- popierius. Origamis ne šiaip sau lankstyba. Tai sena liaudies meno šaka, turinti gilias tradicijas. Origamio istorija prasidėjo VI amžiuje, kai budistų šventikai iš Kinijos per Korėja į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros. Čia vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės, žmonės iš jų darė specialų origamį, skirtą apeigoms. Dar iš XII amžiaus yra išlikęs toks paprotys: kam nors siunčiamą dovaną įpakuoti į baltą popierių. Dabar išlankstyta skiautelė popieriaus, pridėta prie dovanos yra seno papročio atgarsis. Tai reiškia, kad davėjas linki gavėjui geros kloties. Tokie origamiai Japonijoje yra labai populiarūs. Tik 1871 metais popieriaus gamintojų rankinį darbą palengvino mechanizmai. Popierius atpigo ir jo galėjo įsigyti ne tik aristokratija, bet ir žemesnieji gyventojų visuomenės sluoksniai.Kartu populiarėjo lankstyba. Atsirado nauja origamio rūšis- laisvalaikio origamis. Pats populiariausias origamis yra gervė. Japonijoje gervė- ilgo gyvenimo simbolis. Viena legenda pasakoja, kad gervės gyvena 1000 metų. Manoma, kad įteikus sergančiam žmogui tūkstantį išlankstytų ir ant siūlo suvertas gerves, jis greičiau pasveiksta. Sunku tiksliai pasakyti, ką japonui reiškia origamis, tačiau labai gerai žinome, kaip mes patys vertiname visokius niekučius, išlankstytus iš popieriaus. Europietis žavisi keramika, mediena, oda, o popieriaus lankstiniai- tai vaikų žaidimas. O japonai labiausiai vertina ne dirbinio medžiagą, bet rankų darbą. Tai galime pajusti ir iš šio nutikimo. Esą garsią pasaulyje japonų perlų firmą aplankė užsienio delegacija. Firmos valdytojas, pagerbdamas svečius, įteikė delegacijos vadovui dovanėlę. Galime įsivaizduoti, koks buvo visų nusivylimas, kai atidarę mažytę dėžutę, vietoj laukto perlo visi pamatė iš žalio popieriaus išlankstytą miniatiūrinę varlytę.
Dailė  Rašiniai   (59,54 kB)
Pablas Pikasas
2010-01-04
1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.
Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)
Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.
Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)
Darbo tikslas – susipažinti kokios yra civilinės dujokaukės, kokia jų paskirtis, bei išanalizuoti dozės galios matuoklius. Uždaviniai: Išsiaiškinti kas tai yra - dozės galios matuoklis, jo sudėtis, rūšys, jų paskirtys. Dujokaukių paskirtis. Dujokaukės parinkimas. Dujokaukės paruošimas naudojimui.
Darbo ir civilinė sauga  Namų darbai   (10 psl., 24,68 kB)
Bibliografija
2010-01-07
Bibliografijos teorijos samprata ilgą laiką buvo siejama su visa bibliografine veikla. Bibliografijos objektu buvo laikomas dokumentas ir žinios apie jį. Bibliografinės žinios buvo pavienės, neapjugtos į visumą, todėl joms trūko vidinių loginių ryšių. Bibliografijos teorijas kūrė ne viena smokslininkas. Šiuo metu egzistuoja kelios bibliografijos teorijos koncepcijos, kurios viena kitą papildo naujomis idėjomis ir požiūriais ir leidžia bibliografijos teorijai kaip mokslo sričiai vytytis toliau.
Socialinis darbas  Rašiniai   (6 psl., 8,09 kB)
Pasaulio medis
2010-01-07
Mitologija. Aukščiausiasis Dievas. Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis. Velinas. Laima. Giltinė — mirties deivė. Skirtingos mitinės būtybės: laumės, aitvarai, raganos, kaukai. Tautosaka. Pasakojamoji tautosaka. Dainuojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Pasaulio medis lietuvių tautosakoje ir mitologijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (11 psl., 24,13 kB)
Sekminės (samboriai) gamtos ir augalijos sužaliavimo šventė. Mergikės grįžta iš miško dainuodamos su glėbiais žolynų. Vainikais apipinamos gryčių ir klėčių durys, seklyčių palubės ir kiemo vartai.
Aplinka  Referatai   (6 psl., 11,73 kB)
Durų analizė
2010-01-12
Skydinės vidinės durys. Skydinės, atsparios atmosferos poveikiams lauko durys. Faneruotos vidinės durys. Dažytos vidinės durys. Dažytos, skydinės lauko durys. Įsprūdinės medžio masyvo vidinės durys. Plieninės "šarvuotos" durys.
Statyba  Analizės   (14 psl., 197,53 kB)
Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (6 psl., 9,71 kB)
Vidinis monologas derinamas su menamąja kalba ir pasakojimu pirmuoju asmeniu - tai pagrindinė tradicinio epinio pasakojimo modifikacija, kurio raidą iki šių formų aptaria A. Krasnovas savo studijoje Vidinio monologo proza. Šiuo autoriumi remdamiesi bandysime trumpai nusakyti vidinio monologo ir sąmonės srauto pagrindines ypatybes, vidiniu monologu ar sąmonės srautu vykdomo pasakojimo pagrindinius bruožus, nes juos išskirti labai svarbu norint tinkamai suvokti lietuvių literatūroje šeštajame-septintajame dešimtmečiuose atėjusią įvairaus tipo vidinio kalbėjimo tradiciją, kurios ėjimą žymi išeivijoje - Škėmos, A. Landsbergio ir kt. kūriniai, sovietų Lietuvoje - Bieliausko, Sluckio ir kt. romanai.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 7,83 kB)
Valentina ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse kaip dūmas kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Gegės jau nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo lakštingalos balsas. Iš lizdų skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriaušėj ant šakos ir, krutindamos gurklius, laukė motinos su kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striksėjo ir bandė muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes.
Lietuvių kalba  Namų darbai   (2 psl., 7,33 kB)
Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 14,09 kB)
Renesansas tai yra pereinamasis laikotarpis: yranti viduramžių tradicia susiliečia su besiformuojančiais naujaisiais laikais. Tai ne didžių filosofijos sistemų o greičiau eksperimentuojančio, naujas galimybes isbandančio persiorentavimo laikotarpis. Taip pat reformacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis.
Filosofija  Referatai   (7 psl., 12,01 kB)
Citologijos savarankiškas darbas.
Kita  Referatai   (6 psl., 11,51 kB)
Informatika
2010-01-18
Kas yra informatika? Informatika - tai mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą. Kas yra informacinės technologijos? Informacinės technologijos - tai informatikos taikymas, kompiuterio ir kitos kompiuterinės įrangos naudojimas įvairiose srityse. Kas yra kompiuteris? Kompiuteris - tai elektroninis įrenginys, kuris gali apdoroti duomenis ir valdyti kitus įrenginius bei procesus. Duomenų bazių valdymo programos? Duomenų bazių valdymo programa - programa palengvinančios darbą su dideliais susietų duomenų kiekiais.
Informatika  Paruoštukės   (6 psl., 18,78 kB)
Didysis Barjerinis Rifas Didysis Barjerinis Rifas yra pats didžiausias pasaulyje Koralinis Rifas. Jis yra įsikūręs Australijoje, o jo ilgis siekia daugiau nei 2000 kilometrų. Rifas yra palei šiaurinės Australijos krantus nuo Kvynslendo iki Papua Naujosios Gvinėjos įlankos. Didysis barjerinis rifas nėra vientisas, skirtingose vietose nuo krantų nutolęs nuo 15 iki 200 km ir užima daugiau kaip 200 000 km. Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsų planetos vietų. (žr. Priedą nr.1) Pagrindinė rifo dalis jungia daugiau kaip 2100 pavienių rifų, apsuptų beveik 540 barjerų, sudarančių pakrantės salas. Vidurinėje dalyje rifai labiau išsibarstę, šiaurėje ir pietuose – vienas šalia kito. Tarp Didžiojo barjerinio rifo ir pakrantės yra lagūna. Čia mažai kur yra giliau nei 100 m., dugną dengia drumstas sluoksnis. Nepaprastą Didįjį Barjerinį rifą sudaro apie 3000 atskirų koralinių rifų, salų, seklumų ir lagūnų, ir visi šie dariniai išgyvena skirtingus evoliucijos etapus. Tai 10 000 metų trukusio darbo rezultatas. Metų, per kuriuos vandenyno lygis po paskutiniojo ledynmečio pakilo iki šiandieninio lygio. Barjerinio Rifo susidarymas Didysis barjerinis rifas pradėjo kurtis dar prieš 18 mln. metų. Barjeriniai rifai yra kolonijinių koralų statiniai. Jie sudaryti iš tūkstančių polipų. Šie sluoksnis po sluoksnio tvirtai gula vienas ant kito, sudarydami kalkių skeletus. Jie susijungia su kaimyniniais polipais, taip sutvirtindami rifą. Jį dar sutvirtina ir kalkiniai dumbliai, gaminantys kalkes, taip pat kiti dumbliai, gaminantys kitą, pamatą sutvirtinančią medžiagą. Polipų dauginimosi metu rifai plečiasi. Rifas labiausiai veikiamas bangų ir vėjų nuo jūros pusės – ten šlaitai staiga ima leistis tūkstančius metrų gilyn. Šioje vietoje koralai auga sparčiausiai. Daugiausiai statybinių medžiagų rifai netenka ten, kur aukšta vandens temperatūra ir ypač didelės bangos.Rifą pamažu ardo koralais mintančios pintys, kriauklės, jūrų ežiai ir sraigės. Rife yra apie 400 rūšių koralų. Visi jie yra skirtingi, įvairių spalvų, nors dažniausiai jie būna balti, ir didžioji barjerinio rifo dalis yra balta. Tai medžiaga, iš kurios suformuotas rifo skeletas, sudarytas iš negyvų polipų. Gyvi polipai būna įvairių spalvų ir formų. Čia gausu pačių įvairiausių koralų, pinčių, kitų spalvingų būtybių. Čia taip pat gyvena daugiau kaip 3000 gyvūnų rūšių.(žr. Priede nr.2-4) Ypač gausu aktinijų, krevečių, jūros žvaigždžių, krabų, bežiaunių moliuskų, holoturijų, jūrų sraigių. Niekur kitur nėra tiek daug jūrų vėžlių. Sekliame vandenyje grobio ieško vandens paukščiai. Yra apie 200 rūšių moliuskų, daugiau kaip 2000 žuvų (Maždaug dešimtadalis visų žinomų rūšių). Šios minta koralais, yra plėšrūnų. Rife daug simbiozės (įvairios skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos) pavyzdžiui - smulkios žuvelės valo nuo stambiųjų parazitus ir negyvus audinius. Taip smulkios žuvys pasimaitina, o didžiosios būna švarios ir sveikos. Krabų pora gyvena urve kartu su gerai matančiais gružliais, kurie prastą regą turinčius krabus perspėja apie pavojų.
Geografija  Referatai   (196,58 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Kuršėnai
2010-01-19
Kuršėnai – didžiausias Šiaulių rajono miestas, nutolęs nuo rajono centro 22 kilometrus. Šiuo metu Kuršėnuose gyvena apie 14,2 tūkstančio gyventojų. Miestas išsidėstęs abipus Ventos upės prie Šiaulių – Palangos ir Šiaulių – Mažeikių kelių. Per Kuršėnus eina dvi geležinkelio linijos – Šiauliai – Mažeikiai ir Šiauliai – Klaipėda. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame yra dvi geležinkelio stotys. Kuršėnai užima 1200 hektarų plotą, turi per 100 gatvių. Pirmosios rašytinės žinios apie Kuršėnus yra iš XVI amžiaus. Vadovaudamasis Raseinių žemės teismo aktais, istorikas J.Sprogis nurodo Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį su bažnyčia. Miesto teises Kuršėnai gavo 1947 metais. Kuršėnai iki 1962 metų buvo apskrities, rajono centras, šiuo metu rajoninio pavaldumo miestas. Kuršėnuose yra gimę ir užaugę žymūs mūsų respublikos visuomenės, kultūros ir meno veikėjai: poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickis. Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1810 – 1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam švietėjui (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius). Kuršėnų kultūros namuose įkurtas kalendorių muziejus. Siekiant skatinti dabartinių kalendorių sudarytojus, Kuršėnuose kasmet įteikiama L. Ivinskio premija geriausio metų kalendoriaus autoriui. Kuršėnų miestas yra susigiminiavęs su Švedijos Almhulto ir Vokietijos Teterovo miestais. Oficiali Kuršėnų miesto įkūrimo data laikoma 1581 m, 2001 m. miestas šventė 420-ąsias gyvavimo metines. Kuršėnuose yra dveji kultūros namai – kultūros namai „Venta“ ir Kuršėnų kultūros namai. Juose veikia įvairaus žanro meno kolektyvai, jungiantys per 450 žmonių. 1985 metais Leontina ir Petras Valskai subūrė vaikų liaudies „Ikaras“, kuris garsina Kuršėnų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik kuršėniškiai tautodailininkai: V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis. KURŠĖNŲ ISTORIJA Kuršėnų miesto pavadinimas kildinimas ir nuo žodžio ‚kuršis‘. Pasak istoriko M. Balinskio Kuršėnai kažkada buvę laivų gyvenviete. Pirmosios raštinės žinios apie Kuršėnus yra XVI a. Remdamasis Raseinių žemės teismo aktais istorikas J. Sprogis tuo laiku buvus Kuršėnų valsčių, dvarą ir miestelį su bažnyčia. Manoma, kad buvo pastatyta apie 1523 m. Kuršėnų dvaras buvo paminėtas 1581 m. miestelyje buvo amatininkų, kurie vertėsi alaus, midaus gamyba, buvo batsiuvių, siuvėjų, stiklių. M. Valančius teigė, kad 1918 m. Kuršėnų bažnyčia buvo atimta iš kalvinių. O priklausė kalviniams, kadangi tokį tikėjimą išpažino tuometiniai miestelio valdytojai - Guževiskiai. 1621 – 1622 m. Kuršėnus lėno teisėmis valdė S. Pacas. Šiam didikui feodalinė valda priklausė ir vėliau, nes 1631 m. karalius Zigmantas Vaza sutiko, kad S. Pacas užleistų Kuršėnus lėno teisėmis K. Gružiaviskiui. 1636 m. tam pačiam dvarininkui buvo išnuomotos Kuršėnų valsčius. Gruževiskių – Gurskių giminei miestelis priklausė iki pirmojo pasaulinio karo. 1650 m. minimi Kuršėnų prekymečiai. 1781 m. kilo gaisras, kurio metu sudegė dauguma sodybų. 1776 m. Kuršėnuose jau veikė parapijinė mokykla, kuri nuo 1865 m. tapo valdiška. 1833 m. buvo trisdešimt trys mediniai namai, dvi karčiamos, medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje.1873 m. per Kuršėnus buvo nutiestos Liepojos – Romnų geležinkelis. 1878 m. Kuršėnuose atidaroma vaistinė. 1897 m. veikė koklių dirbtuvės, pašto stotis, plytinė. XIX a. pabaigoje Kuršėnuose įsikūrė geležies dirbtuvių fabrikas, kur buvo gaminamos grandinės, buvo pastatyta lentpjūvė, išplėstos koklių dirbtuvės. 1932 m. mieste veikė plytinė, malūnas, buvo atidaryta šešių skyrių pradinė mokykla. Nepriklausomos Lietuvos metais Kuršėnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1935 m. plytinė, kuri peraugo į stambią statybinių medžiagų įmonę. 1940 m. buvo atidaryta progimnazija, kuri pokario metais peraugo į gimnaziją. Antrojo pasaulinio metais buvo labai sugriautas miestas, nukentėjo didžiosios pramonės įmonės, sudegė daug namų, buvo susprogdintas tiltas per Ventą. 1947 m. miestui suteiktos miesto teisės. KURŠĖNŲ LANKYTINOS VIETOS B. Radecko keramikos muziejus Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostine“. Tai rodo ir puodžiaus B. Radecko namuose įkurtas muziejus. Anot jo dabartiniai eksponatai esantys muziejuje sukaupti per dvidešimt metų. Visi jie sukurti tautodailininko rankomis, nors jis šio amato ir nesimokė, anot jo „Viskas ėjo iš savęs“. Muziejuje gausu įvairiausių dirbinių iš molio: švilpynių, kaukių, puodų, ąsočių, vazų, žibintų ir kt. Šiuo metu tautodailininkas dirbinių nebekuria. Senosios Kuršėnų kapinės Jos įkurtos 1810 m. Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių. Tai L. Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius, T. Zauka – vienas pirmųjų civilinių lakūnų, J. Ambraška – nepriklausomos Lietuvos vadovėlių autorius, J. Dilpša – poetas. Senosios Kuršėnų evangelikų liuteronų kapinės yra įsikūrusios Kuršėnų mieste, Daugėlių gatvėje, šalia Ventos upės dešiniojo kranto, ant nedidelės kalvos. Kadaise čia stovėjo liuteronų kirchė. Tai buvo medinė, nedažyta, tik nuo saulės, vėjo ir sniego medis buvo vietomis patamsėjęs. Per karą kirchė sudegė ir liko tik kapinės. Šiuo metu likę tik antkapiniai paminklai. Jie padaryti iš geležies ir betono. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia Bažnyčia pastatyta 1927 – 1933 m., Vaclovo Dumbrausko – Kuršėnų klebono rūpesčiu. Antro pasaulinio karo metu bažnyčios bokštas buvo susprogdintas ir atstatytas tik 1999 m. ,kurio aukštis siekia 42 m. Prie bažnyčios stovi tremtinių kryžiaus postamentas, pastatytas iš akmens ir betono 1990 m. Didžioji viršum kylanti dalis – tai ąžuolinės dviejų merginų figūros ir puošnus, didingas kryžius. Jo autorius tautodailininkas, medžio drožėjas Petras Janeliūnas. Taip pat prie bažnyčios yra akmeninė koplyčia. Joje yra Marijos skulptūra ir šventorius. 1941 metais miesto parke buvo nužudytas kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir šioje vietoje pastatytas kryžius. 1950 m. kryžius nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai iš Akmenės Adomaičiai pastato kryžių kunigo nužudymo vietoje. Lauryno Ivinskio paminklas Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas įžymiam švietėjui L. Ivinskiui. Paminklo architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius. Vyčio kryžiaus paminklas Tai pirmasis paminklas atstatytas Kuršėnuose atgimimo metais. Jis buvo pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1947 m. liepos 8 dieną buvo nugriautas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1989 m. buvo atstatytas ir tų pačių metų birželio 14 d. iškilmingai pašventintas. Prie šio paminklo vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas švenčių metu. Paminklas rezistentams Paminklas rezistentams – Ventos upės pakrantėje. Šioje vietoje buvo užkasami žuvę apylinkėse partizanai. 1993 metais liepos 6 dieną šioje vietoje buvo atidengtas paminklas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva. Projektą paruošė A. Danilaitis. Paminklinis akmuo Paminklinis akmuo Pavenčių geležinkelio stotyje pastatytas 1991 m. tremtinių iniciatyva, nes iš čia 1941 metais prasidėjo lietuvių priverstinė kelionė į Sibirą. Projekto autorius – A. Šilkus, akmenį iškalė akmenkalys V. Pocius. Tremtinių kryžius Šis tremtinių kryžius pastatytas 1990 metais birželio 14 d. kapų gatvėje prie bažnyčios. Tai tautodailininko Petro Janeliūno rankų darbas. Paminklas pastatytas tremtinių iniciatyva. Kuršėnų kalendorių muziejus Muziejus atidarytas 1996 m. gruodžio 21 d. įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose. Pavenčių vidurinės mokyklos ivinskiečiai yra nuolatiniai ekskursijų gidai. Muziejuje yra šeši skyriai. Pirmajame skyriuje supažindami su kalendorių atsiradimo istorija. Pirmieji kalendoriai atsirado Egipte VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai buvo įvairūs ženklai medyje ir akmenyje. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – tai Kiolne išspausdintas Jono Šioflerio parengtas1513 metų kalendorius „Almanach“ (jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Antrajame muziejaus skyriuje sukaupta apie L. Ivinskį, pirmųjų lietuviškų kalendorių atsiradimą, apie jo veiklą, čia eksponuojamas ir jo parengtas 1856 metais kalendorius, knygos, laikraščių ir žurnalų straipsniai apie L. Ivinskį. Trečiasis skyrius – tai senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, pasakojanti kokie kalendoriai buvo leidžiami Lietuvoje po L. Ivinskio. Ketvirtasis skyrius pasakojama apie Ivinskio premijos laureatus. Penktasis skyrius yra pats įdomiausias, kuriame pasakojama apie kalendorių įvairovę. Tai proginiai, sieniniai, staliniai, organizacijų ir draugijų leidžiami kalendoriai, periodinių leidinių priedai, kalendoriai – suvenyrai, kalendoriai – skarelė, net degtukų dėžučių etiketės. Paskutiniame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų pasaulio žemynų išskyrus Antarktidą. Gruževskio dvaras Kuršėnų mieste kadaise gyveno Ruževskiai. Čia išlikęs leno teisėmis paveldėtas dvaras ir šalia parkas. Tai senas, gražus Kuršėnų parkas. Dvaro pastatas yra medinis, gausiai puoštas ornamentika. Jo pastatuose įsikūręs tautodailės muziejus ir amatų centras. Parke yra pastatytas paminklas kunigo V. Dambrausko žūties vietoje. Jį pastatė parapijos tikintieji pokario metais, tačiau 1950 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai Adomaičiai čia pastatė naują kryžių. Kryžius yra medinis ir įtvirtintas akmenyje.
Geografija  Referatai   (11,11 kB)
Palanga (pop. 17.6 thousand; www.palanga.lt ) is the biggest and most universal seaside resort of Lithuania. The Lithuanian seacoast is famous for its beaches of beautiful white sand and dunes, which can be found nowhere else on the Baltic Sea coast. Originally a fishermen’s village, Palanga was first mentioned in the written sources in the 12th century. The inhabitants were engaged not only in fishery, they also gathered amber which would reach the distant countries of Europe and Asia via the merchants’ routes. In the 19th century, Palanga started developing into a health resort, which was a great merit of the dynasty of the Count Tiškevičius (Tyszkiewicz), who moved to the town at that time. A park was laid out, a new palace was built, a port was equipped, a natural therapy centre was launched, a new church was constructed, and the sea pier was built then. During the press prohibition period, the route of book spreaders was crossing Palanga. The first national play in Lithuania, “Amerika pirtyje” (America in the Bath) by A. Keturakis, was staged in this resort in 1899. Over recent years, a great number of new hotels and guesthouses of various levels have been opened in the resort. Palanga also boasts several high-standard sanatoriums that provide treatment for the vestibular mechanism, nervous system as well as cardio-vascular disorders. Resting can be combined with heath improving here. The resort boasts a large variety of pubs, cafes, restaurants, discotheques, bars, night clubs, and casinos. Those who enjoy active holiday are offered pedal boats, bicycles, horse-riding, tennis courts, pools, a complex of baths, etc. A number of trails are intended for cycling or hiking. The Palanga Regional Park, stretching somewhat southward in the direction of Klaipėda, attracts visitors by impressive scenes of wild and severe nature. One of the most beautiful places in Palanga is the Tiškevičius Palace surrounded by a large park that was laid out by E. Andre. Presently, this building houses the Amber Museum, which holds a great variety of amber pieces and the collection of inclusions, the biggest in the world. Amber is the symbol of Lithuania. In August evenings, concerts and poetry readings are hosted in the terrace of the palace. Palanga offers a big choice of cultural entertainments during the holiday season. The resort is home to a very interesting museum of Antanas Mončys, the Lithuanian artist who created in Paris. Its small exposition shows expressive works of big artistic power. The Savickas Gallery often hosts memorable exhibitions of modern artists. One can see the views of old Palanga in the Local Lore Museum of the town. Palanga is the resort submerged in the shadows of trees, which is fascinating at any season of the year. During a colder period, it is an ideal place to hold conferences and seminars.
Geografija  Rašiniai   (128,04 kB)
Suomija
2010-01-19
Sostinė: Helsinkis Santvarka: respublika Gyventojų skaičius: 5,1 mln. Plotas: 337 100 km2 Valstybinė kalba: suomių, švedų ir samių ES narė nuo: 1995 m. Valiuta: euras (Suomijos markė iki 2002 m.) Prezidentas: Tarja Halonen Helsinkis - Suomijos sostinė ir didžiausias miestas. Miestas įkurtas 1550 šalia Vantos (Vantaa) upės, o sostine tapo tik 1812, Rusijai okupavus Suomiją ir nusprendus perkelti sostinę iš Turku į arčiau Rusijos esantį miestą. 1952 metais Helsinkyje vyko vasaros olimpinės žaidynės. Miestas išsidėstęs šalia daugybės įlankų ir salų. Žymiausios salos: Seurasaari, Lauttasaari ir Korkeasaari, kurioje yra didžiausias šalies zoologijos sodas, taip pat sala-tvirtovė Suomenlinna (Sveaborg). Miestas savo architektūra labai panašus į Sankt Peterburgą, galbūt todėl, kad abu jie pastatyti Rusijos caro liepimu. Suomio stereotipinis įvaizdis: neskubantis, sąžiningas, patikimas, stiprus, tylus. Suomijos vėliava pradėta naudoti XXa. pradžioje, o sukurta Danijos vėliavos pagrindu. Suomija yra švariausia nepriklausoma valstybė. Suomijos himnas - odė šalies gamtai. Vėliavoje naudojama mėlyna spalva simbolizuoja ežerus ir dangų, o balta - sniegą. Vėliava yra stačiakampė ir vaizduoja mėlyną kryžių baltame fone. Suomijos istorija Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje apie 8000 m.pr.m.e., kai pasitraukė ledynas. Anksčiausi gyventojai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to ką galėjo rasti miške ir jūroje. Nuo maždaug 5300 m.pr.m.e. randame keramiką. Archeologiniai radiniai rodo dar geležies amžiuje buvusius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat pietų Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karaliai. Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.
Geografija  Referatai   (62,97 kB)
Upės ir ežerai
2010-01-19
Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.
Geografija  Referatai   (14,74 kB)
ALGORITMU vadinama baigtinė nuoseklių veiksmų seka, kurią procesorius turi atlikti su pradiniais duomenimis, kad gautų uždavinio sprendinį. Priklausomai nuo to, kas sprendžia uždavinį (kas yra uždavinio sprendimo procesorius), algoritmas gali būti pateikiamas įvairiai: -kompiuterio mikroprocesoriui algoritmą reikia pateikti mašinine kalba (dvejetainis, aštuntainis arba šešioliktainis kodai), nes tik tokią kalbą supranta mikroprocesorius; -žmogui, esančiam procesoriaus vaidmenyje, algoritmą galima pateikti daugelyje formų: -teksto forma, t.y, programos , parašytos pseudo kodu, arba bet kuria, algoritmine kalba (paskalis, fortranas,..., asembleris, mašininė kalba); -grafine forma, t.y, blok-schemos arba struktūrogramos pavidalu. Pirmiausia išsiaškinkime, kodėl pradėjom kalbėti apie žmogų kaip procesorių. Reikia priminti, kad kompiuteris pats dar nėra išsprendęs nei vieno uždavinio, o sprendžia uždavinį tik tuomet, kai žmogus sudaro to uždavinio sprendimo ALGORITMĄ ir jį užkoduoja (parašo programą) taip, kad būtų “aišku” kompiuteriui. Tagi, žmogus paprastai k u r i a uždavinio sprendimo algoritmą, o kompiuteris tik v y k d o sukurtą ir patikrintą algoritmą. Pateiksime tekstinės algoritmo formos pavyzdį, parodydami algoritmą dviejų sveikų skaičių bendro didžiausio daliklio radimui. Bendru atveju, minėtam uždaviniui galima parašyti visą eilę algoritmų, mes pateiksime Euklido pasiulytą variantą, naudojant atėmimo veiksmą. 1.2. Žodinis algoritmas 1. Pradžia 2. Užrašyti du sveikus teigiamus skaičius M ir N 3. Nustatyti, kuris iš užrašytųjų skaičių yra didesnis.Didesnįjį skaičių pavadinti TURiniu, o mažesnįjį - ATĖminiu 4. Rasti TURinio ir ATĖminio skirtumą (SKIR=TUR-ATĖ ) 5. Patikrinti ar skirtumas nelygus nuliui ( SKIR<>0 ?) 5.1. Jeigu TAIP (SKIR<>0), eiti į 6 punktą 5.2. Jeigu NE (SKIR=0), eiti į 11 punktą 6. Patikrinti ar gautas SKIRtumas didesnis už buvusį ATĖminį (SKIR>ATĖ ?) 6.1. Jei TAIP, eiti į 7 punktą 6.2. Jei NE, eiti į 8 punktą 7. Naujam TURiniui priskirti buvusiojo SKIRtumo reikšmę ir eiti į 9 punktą 8. Naujam TURiniui priskirti buvusiojo ATĖminio reikšmę, o naujajam ATĖminiui priskirti buvusio SKIRtumo reikšmę. 9. Rasti naują SKIRtumo reikšmę 10. Eiti į 5 punktą 11. Bendru didžiausiu dalikliu (BDD) pavadinti paskutiniojo skirtumo veiksmo ATĖminį (BDD=ATĖ) 12. Atsakymas: Dviejų sveikų skaičių M= ir N= bendras didžiausias daliklis BDD= 13. Pabaiga Kūrimo ir tikrinimo procese naudotina informatyviausia - grafinė algoritmo forma, pvz., algoritmo blokinė schema. 1.3. Algoritmo blokinės schemos elementai Atskirus algoritmo veiksmus (veiksmų grupes) grafiškai priimta vaizduoti skirtingomis geometrinėmis figūromis vadinamomis blokais. Projektuojant arba analizuojant algoritmo blok-schemą nustatoma sprendimo proceso valdymo perdavimo, iš vieno bloko į kitą, tvarka. Kiekvienam algoritmui privalu turėti pradžios ir pabaigos blokus. Valdymo procesas prasideda PRADŽIOS bloke , nuosekliai praeina visus algoritmo blokus ir bagiasi PABAIGOS bloke. Priimta tuos blokus vaizduoti tam tikrų matmenų ovalais, su juose įrašytais žodžiais PRADŽIA ir PABAIGA (kaip parodyta pav.1). Kiekvieną bloką rėminanti linija kairiajame viršutiniame kampe privalo būti trūki, čia įrašomas bloko numeris. Visi blokai numeruojami pradedant pradžios ir baigiant pabaigos bloku. PASTABA. Kadangi PRADŽIOS ir PABAIGOS blokai yra unikalūs, tai jų numeracija nebūtina. Paprastai sprendimą (algoritmą) sudaro nuosekli veiksmų kompozicija, todėl pageidautina ir blokus numeruoti pagal valdymo perdavimo eigą . Nesudėtingame algoritme, kai jo blokinė schema telpa į vieną lapą, blokus numeruojame sveikais skaičiais. Jeigu algoritmas sudėtingas ir jam pavaizduoti reikia kelių lapų, tai bloko numeracija gali turėti kelias dalis, atskirtas taškais: pvz. -2.12 (lapo numeris.bloko numeris). Santakos blokus (paprastai tai atitinkamo spindulio apskritimai, kurių viduje nurodytas vardas) įvardinti taip pat galima skaičiais, bet galima ir raidėmis. Pav. 1. Algoritmo blokinės schemos grafinio vaizdavimo elementai Aritmetinių ir loginių veksmų blokas vaizduojamas stačiakampiu, su jame įrašytais aritmetinių (loginių) išraiškų sakiniais (pav.1. -2 blokas). Sąlygos tikrinimo blokui vaizduoti naudojama rombo forma (4-blokas) , jo viduje įrašoma tikrinama sąlyga. Informacijos įvedimo/išvedimo blokui panaudota lygiagretainio forma, kur įvedami/išvedami duomenys užrašomi skliaustuose. Įvedimo bloko kairiojoje pusėje įrašomas požymis IN, išvedimo bloke-požymis OUT (8-BLOKAS). Kreipimosi į paprogramę blokas turi stačiakampio su dvigubom šoninėm linijom formą, jame nurodoma, kuriai paprogramei bus perduodamas valdymas. Visi algoritmo blokai tarpusavyje sujungiami taip vadinamomis valdymo linijomis, kurios gali būti tik vertikalios arba tik horizontalios.Valdymo krypčiai nurodyti valdymo linijos užsibaigia rodyklėmis. PASTABA. Jeigu valdymas perduodamas į dešinę arba žemyn, linijos gale rodyklės nebūtinos. Išskyrus blokus, kuriuose vienaip ar kitaip tikrinama sąlyga, valdymo linijos į bloką patenka tik iš viršaus, išeina tik iš apačios. Į sąlygos tikrinimo blokus valdymas gali patekti tik iš viršaus, išeiti - tik per šonus. Išimtį sudaro tik FOR ciklo parametro modifikavimo ir sąlygos tikrinimo blokas (pav.1- 5 blokas), kur šalia pagrindinio įėjimo viršuje, kairėje pusėje yra dar modifikuoto parametro įėjimas. Valdymo linijos gali sueiti į vieną vietą, ji žymima apskritimu ir vadinama sąntakos bloku. Apskritimo viduje gali būti nurodyta sąntakos žymė (pav1.-α). Į sąntaką valdymo linijos gali įėiti ir išėiti iš bet kurios pusės, tačiau keliama sąlyga-įėjimai gali būti keli, išėjimas tik vienas. Kai algoritmo schema gaunasi sudėtinga, neimanoma išvengti valdymo linijų kryžiavimosi, tenka linijas nutraukti. Nutraukimo vietose dedamos ŽYMĖS, rodančios iš kur ateina nutrauktoji linija (iš kurio bloko) ir kur ji nueina toliau (į kurį bloką) (pav1. -6 ir 7 blokai).
Informatika  Konspektai   (149,14 kB)
Case technologijos
2010-01-19
Terminas CASE (Computer Aided Software Engineering) šiais laikais naudojamas labai plačia prasme. Pirminė termino CASE reikšmė, apribota programinės įrangos (toliau PĮ) kūrimo automatizavimo klausimais, šiais laikais įgyjo naują reikšmę, kuri apglebia sudėtingų IS kūrimo procesą bendrai. Dabar CASE – priemonės suprantamos kaip programiniai įrankiai, palaikantys IS kūrimo bei išlaikymo procesus, taip pat reikalavimų formuluotę bei analizę, taikomsios PĮ ir duomenų bazių (toliau DB) projektavimą, kodo generavimą, testavimą, dokumentavimą, kokybės užtikrinimą, konfiguracinį valdymą bei projekto valdymą, taip pat kitus procesus. CASE – priemonių, sisteminės PĮ ir techninių priemonių visuma – pilnai sukomplektuota IS kūrimo aplinka. CASE – technologija – tai IS projektavimo metodologija, taip pat instrumentinių priemonių, kurios leidžia aiškia forma modeliuoti daiktinę sritį, analizuoti minėtą modelį visuose kūrimo arba išlaikimo etapuose ir kurti priedus atitinkančius vartotojo informacinius poreikius. Nežiūrint į visas CASE – priemonių potencialias galimybes, egzistuoja daug nesėkmingų jų diegimo pavyzdžių, ko pasekoje CASE – priemonės tampa “lentynine” PĮ (shelfware). Taikant CASE – priemones yra keletas galimo efekto apibrėžimą komplikuojančių faktorių: 1. CASE – priemonių galimybių ir kokybės įvairovė. 2. Naudojimosi CASE – priemonėmis patirties stoka organizacijose. 3. Detalių metrikų ir duomenų nebuvimas jau atliktiems bei atliekamiems projektams. 4. Skirtingas CASE – priemonių integracijos projektuose laipsnis. Kai kurie analitikai mano, jog reali kai kurių CASE – priemonių pritaikymo nauda gali būti gauta tik po 1-2 metų patirties. Kiti mano, kad įtaką gali būti daroma jau IS gyvenimo ciklo (toliau GC) eksploatacijos fazėje, kai technologiniai patobulinimai gali privesti prie eksploatacinių išlaidų mažėjimo. Sėkmingam CASE – priemonių įdiegimui organizacija turi turėti tokias savybes: 1. Technologija. Egzistuojančių galimybių ribotumo suvokimas bei sugebėjimas priimti naujas technologijas. 2. Kultūra. Pasiruošimas naujųjų procesų diegimui. 3. Valdymas. Tikslus vadovavimas ir organizuotumas svarbiausių diegimo etapų ir procesų atžvilgiu. Jeigu organizacija neturi nors vienos iš aukščiau išvardytų savybių CASE – priemonių diegimas gali nepasisekti neatsižvelgiant į vadovavimosi diegimo rekomendacijomis kruopštumo laipsnį.IS projektavimo metodologijos pagrindai IS PĮ gyvenimo ciklas PĮ gyvenimo ciklas (PĮ GC) – nepertraukiamas procesas, kuris prasideda nuo sprendimo apie jo sukurimo būtinumą momento ir baigiasi jo išėmimo iš eksploatacijos momentu. (paruošimas, eksploatacija, projekto valdymas, konfiguracijos valdymas ir pan.) Bendras normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis PĮ GC, yra tarptautinis standartas ISO/IEC 12207 (ISO – International Organization of Standartization, IEC – International Electronical Commission). Standartas apibūdina GC struktūrą. PĮ GC modeliai Standartas ISO/IEC 12207 apibūdina GC struktūrą, bet nekonkretizuoja detaliai, kaip realizuoti arba atlikti veiksmus arba uzduotis, įtrauktus į šuos procesus. Šiuo metu labiausiai paplitę kaskadinis ir spiroklinis GC modeliai. Kaskadinis modelis. Pagrindinė charakteristika – paruošimo proceso padalinimas į etapus, kur perėjimas į sekantį etapą vykdomas tik tuomet kai darbas einamajame etape yra pilnai atliktas.
Informatika  Konspektai   (67,54 kB)
Baitas (angl. byte) labai panašus į simbolį ar raidę žodyje. Paprastutis pavyzdukas: žodis šakar-makar turi 11 baitų (brūkšnelis irgi skaičiuojamas kaip vienas baitas). Informatikai ir kompiuterių kūrėjai žymiai greičiau už mus prisiminė metrinę sistemą ir ėmė naudoti kilobaitus (1000 baitų), megabaitus (1000000 baitų), gigabaitus (1000000000 baitų), terabaitus (1000000000000 baitų). Jeigu būsime visai tikslūs, tai kilobaitas turi 1024 (210) baitus, megabaitas – 1048576 (220) baitus, gigabaitas – 1073741824 (230) baitus, terabaitas - 1099511627776 (240) (kompiuteriai mėgsta daugybą, kuriuoje yra įsivėlęs skaičius 2). Tūkstantis kilobaitų yra lygiai tas pats, kaip ir vienas megabaitas (sutrumpintas žymėjimas: 1 Mb.). Tūkstantis megabaitų vadinama vienu gigabaitu (1 Gb). Vieną tūkstantį gigabaitų priimta vadinti vienu terabaitu (1 Tb.). Šiandien perkant gerą (žinoma, naują) kompiuterį iš geros firmos kietojo disko talpos standartas ne mažiau kaip trys gigabaitai. Tai nėra labai daug, nes vien jau firmos Microsoft operacinė sistema "Windows 98" pilna komplektacija (su visom galimybėm) užima apie 300 megabaitų, o kur dar biuro įrangos programa "Office 97" su savo 200 megabaitų (gamintojas - Microsoft, JAV), kūrybingiems (dizaineriams, dailininkams) sunku apsieiti ir be kanadiečių korporacijos Corel profesionalios grafikos paketo "Draw 8.0" (dydis - ~200 megabaitų). Tačiau kompiuteristų (taip vadinu žmones, kurie naudojasi kompiuteriu) laimei ne visos programos tokios griozdiškos. BigHead'o pamastymas kompiuterinės programinės įrangos klausimu: Programos naudingumas atvirkščiai proporcingas jos kainai ir dydžiui. Dvigubu intervalu tarp eilučių surinkto paprasto teksto DIN A4 formato lapas užima apie tūkstantį baitų arba vieną kilobaitą (tekstas be paveiksliukų, nemaketuotas), spalvota foto nuotrauka (matmenys: 10*15 cm., kokybė: 150 taškų colyje) - apie vieną megabaitą, muzikos minutė (sukompresuota Mpeg3 formatu) - taip pat apie vieną megabaitą. Tačiau, tik klasikiniai pavyzdžiai (tikrovė - sudėtingesnė)... Aš sąmoningai paminėjau, kad: 4. Vienas kilobaitas - tai TIK TEKSTAS (jokių paveiksliukų, formavimo, stiliaus). Kitaip tariant, tai LABAI kintamas dydis. Vienas paprastas pavyzdys: nors, tarkim, laikraštyje "Express Kontaktas" didžiąją vietos dalį sudaro tekstas, tačiau vieno numerio (numeryje - 24 lapai) maketas (su nuotraukomis, paveiksliukais, logotipais, skirtingais šriftais, stiliumi, antraštėmis) užima kiek daugiau nei (2*A4)*24 (paaiškinimas: į vieną laikraščio puslapį telpa 2 DIN A4 formato lapai, o laikraštyje jų - 24. Paaiškėja, kad tai TURĖTŲ užimti apie 48 lapai*1 kb.). Tikrasis maketo dydis - ~50 megabaitų (laikraštis maketuojamas naudojantis programa "Aldus PageMaker 5.0")! Daug? Nelabai, nors pirmą kartą išgirdus šį skaičių atrodo daugoka (reiktų prisiminti, kad laikraštis - NESPALVOTAS (o jei tiksliai - iš dviejų spalvų)). 5. Vienas megabaitas - tai SPALVOTA (matmenys: 10*15 cm, vaizdo kokybė: 150 taškų į colį) nuotrauka. O jeigu skanuojama nuotrauka didesnė? O jei aš užsimanysiu geresnės vaizdo kokybės? Kas tada? Atsakymas: baitų - stipriai padaugės... LABAI stipriai... Nes - ta pati nuotrauka, tik jau geresnės - 300 taškų į colį - kokybės užima ~4 megabaitus. Tikrai daugiau, ar ne? 6. Rašiau apie muziką, garsus... Rašiau, kad tai tik megas (kompiuteristai taip vadina megabaitus)/minutė... NEVISADA...! O jei aš muzikos nesukompresuosiu? Jei sukompresuosiu prastu kompresijos laipsniu? Tada vėl, visų nelaimei dydis... didės! Kyla paprastas (ir tuo pačiu sudėtingas) klausimėlis: o kaip gi aš galėsiu dalintis tąja informacija (tekstu, vaizdu, garsu)? Atsakymukas vėl paprastas (ir vėl tuo pačiu sudėtingas): gerai, jei tai užima mažiau nei 1.44 megabaitą (3,5 colio dydžio magnetinio diskelio talpa), nes tada aš galėsiu ir įsirašyti informaciją į standartinį (taip vadinu 3.5 colio dydžio) lankstųjį diskelį ir ten saugoti, bei duoti tam, kam reikia (ir kam nereikia). Yra ir kitas būdas - patalpinti informaciją pasauliniame, gigantiškame InterNete (kokiame nors tolimame nuo namų serveryje)... Viskas lyg ir gerai, kol bylos dydis neviršija 1.44 megabaito, bet šešiais atvejais ir dešimties taip nebūna. Aiškinsiu pavyzdžiu: man reikia pernešti iš Šiaulių į, tarkim, Maskvą dešimties megabaitų dydžio (išties gana didelė, ar ne?) bylą. Galimi mano veiksmai: 1. Suarchyvuoju (kitaip sakant, suspaudžiu ir supjaustau į gabalus) bylą 1.44 megabaito dydžio tomais, tuomet nueinu į orgtechnikos parduotuvę, nusiperku diskelių, nusideriu kainą, susimoku, ir tomus (po 1.44 megabaito) nukopijuoju (padarau tomų kopijas į diskelius (kopijos kompiuteryje lieka)) į diskelius ir galiausiai kokiu nors fantastišku būdu juos transportuoju. 2. Vėl suarchyvuoju (dydis mano laimei, pamažėja), tada per pažystamus susirandu kur nors tokią vietą, kur dideliais greičiais juda InterNet'as ir nusiunčiu minėtą gigantiškąją (ir ko gero svarbią) bylą tiems vargšams elektroniniu paštu). 3. Susirandu kokią nors gerą, šiltą, jaukią vietelę, kur yra aparatūra, galinti rašyti į kompaktinius diskus arba magnetoptinius diskelius (pastarieji sutinkami rečiau) ir tuomet įrašau failą į tą informacijos laikmeną, kuri man atrodo tinkamesnė. Galiausiai – transportacija.
Informatika  Referatai   (8,37 kB)
Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3) Asmeniniai kompiuteriai Istorija Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7) Asmeniniai kompiuteriai dabar Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8) Asmeninio kompiuterio priedai CD ROM įrenginys Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8) Vaizdo plokštė Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9) Spausdintuvas Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas. Fotoskeneris Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8) Radijo imtuvas-adapteris Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8) Televizinis imtuvas-adapteris Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu. Telefonai Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4) Videotelefonai Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4) Videokonferencijų įranga Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8) Telefono pokalbių registravimo priemonė Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14) Radijo ieška Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius. Toninis gaviklis Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.). Balso gaviklis Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas. Numerinis gaviklis Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų. Tekstinis gaviklis Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų. Radijo ieškos sistema Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15) Skeneriai Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas. Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo” Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika. JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms. ,,Protingesni” skeneriai Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16) Modemai Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja. Modemų suteikimos galimybės Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4) Faksas-modemas Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti. MP3 grotuvai Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17) Skaitmeniai fotoaparatai Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus. Skaitmeninės vaizdo kameros Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14) ,,Keli viename” ,,Interneto” telefonija Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5) Mažieji kompiuteriai Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6) Skaitmeninė užrašų knygelė Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10) Telekompiuteris KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12) Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5) Informacijos technologijų naujovės ,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną. Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5) Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12) Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.
Informatika  Referatai   (26,49 kB)
Informatika
2010-01-19
Visuma programų, naudojamų kompiuteriui valdyti bei jame esančiai informacijai apdoroti, vadinama programine įranga. Programinė įranga skirstoma į dvi grupes: operacinę programinę įrangą ir taikomąją programinę įrangą. Programos, tiesiogiai valdančios kompiuterio veiksmus ir susiejančios žmogaus darbą su kompiuterio veiksmais, sudaro darnią visumą, vadinamą operacine sistema. Pagal svarbumą ir vartojimo dažnį išskiriama didelė grupė, kuri dažnai vadinama bendrosiomis taikomosiomis programomis. Šiai grupei reikėtų priskirti teksto, grafikos, muzikos rengykles, skaičiuokles, el. pašto, interneto peržiūros programas ir pan. Taikomosiomis programomis vadinamos tokios, kurios padeda vartotojui atlikti reikiamus veiksmus: rašyti tekstus, piešti piešinius, kurti muziką, sudaryti įvairių duomenų lenteles, braižyti grafikus ir pan. ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ Procesorius – pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis. Pagrindinė atmintinė – svarbiausia vidinės atmintinės dalis, kurioje laikoma informacija, su kuria dirba centrinis procesorius. Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, bet ne įrašyti (ROM). Joje esti ir BIOS, t.y. pagrindinė įvesties ir išvesties sistema. Kompiuteris – elektroninis įrenginys, galintis apdoroti duomenis ir valdyti kitus įrenginius bei procesus. Piktograma – darbalaukyje matomas sutartinis mažytis paveikslėlis programai valdyti. Byla/rinkmena – autonominė duomenų grupė, pavadinta vienu vardu ir laikoma kompiuterio atmintinėje ar kurioje nors laikmenoje. Aplankalas – tai atminties dalis, kurioje saugoma panašios paskirties informacija. Aplankalų medis – tai struktūra, parodanti visus kompiuterio atmintyje esančius aplankalus ir išorines atmintines.
Informatika  Paruoštukės   (3,4 kB)
Objektų saugyklos Pagrindinės informacijos saugyklos yra: 1. Registrai. Jie yra procesoriaus viduje, todėl tai pats sparčiausias išrinkimo tipas. Deja, registrų skaičius labai ribotas. Jais pagal poreikius manipuliuoja tik pats kompiliatorius. 2. Stekas. Yra RAM’e (tiesioginės kreipties atmintyje). Procesorius saugo nuorodą į šį steką, ir, vaikštant “aukštyn”/”žemyn”, informacija įrašoma ir paimama. Gana greitas būdas (antras po registrų). Šiaip jau Java pačių objektų steke nesaugo, nes reikėtų nuolat perskaičiuoti objektų dydžius, perstumiant steko nuorodą „aukštyn”/„žemyn”. C++ tai galima. 3. Krūva (heap - „netvarkusis masyvas”). Yra RAM’e. Tai ir yra ta vieta, kur saugomi visi Java programos objektai. Pagrindinis privalumas tas, kad kompiliatoriui nereikia žinoti kiek kiekvienas objektas užima vietos. Su new sakiniu sukurtas objektas vykdymo metu automatiškai pateks į „krūvą”. Aišku, operacijos sulėtės. 4. Statinė atmintis. Ji taip pat yra RAM’e, tik specialiai tam skirtoje vietoje. „Krūvoje” esantys tuo momentu nebereikalingi objektai gali būti šiukšlių rinktuvo automatiškai pašalinti, o statiniai objektų elementai išlieka iki programos darbo pabaigos. Tokie elementai sukuriami naudojant atributą static. Paprastieji tipai. Vis dėlto elementariems aritmetiniems veiksmams paspartinti Java turi ir paprastų duomenų tipų (byte, int, double, ...). Tai nėra objektai, todėl jiems sukurti nereikia new sakinio. Jų įvedimo priežastis ta, kad tokiems elementariems objektams sukurti ir padėti į „krūvą” būtų sugaištama per daug laiko. Paprastųjų tipų kintamieji saugomi steke. Kiekvienam procesui Java turi atskirą steką. Nepriklausymas nuo asmeninio kompiuterio (PC) architektūros Daugumos programavimo kalbų galutinis produktas yra vykdomasis (.exe tipo) modulis, susidedantis iš konkrečių instrukcijų PC procesoriui. Tačiau Windows sistemos dažniausiai naudoja Intel firmos procesorius, Macintosh sistema naudoja Motorola arba PowerPC procesorius ir t.t. Be to, kiekviena sistema (Windows,Unix, Linux) naudoja savas papildomas bibliotekas. Todėl klasikinė schema Kodas Kompiliatorius Redaktorius vykdomasis failas (*.exe) PC turi vieną gana didelį trūkumą – vienos sistemos produktas dažnai neveikia kitoje sistemoje. Šio trūkumo neturi programa, parašyta Java kalba. Esmė ta, kad čia negeneruojamos instrukcijos procesoriui, bet programos tekstas (kodas) kompiliuojamas į specialų objektinį kodą, vadinamą baitkodu. Šį kodą toliau skaito ir vykdo Java abstrakti virtualioji mašina (JVM), kurią turi kiekviena kompiuterinė sistema. Taigi turime tokią schemą: Kodas Kompiliatorius bait-kodas JVM Java abstrakti virtualioji mašina JVM JVM – tai speciali Sun Microsystems firmos programa (bait-kodo interpretatorius), parašyta kiekvienai operacinei sistemai atskirai. Tai JRE (Java Runtime Environment). Ji itraukta į populiariausių naršyklių sudėtį (Microsoft Internet Explorer, Netscape Navigator, Opera), į JDK (Java Development Kit ). Ją galima įdiegti ir atskirai. JVM jau gaminama ir atskiromis mikroshemomis. Taigi ją galima įdėti ne tik į PC, bet ir į TV stotis, o ateityje ir į buitinius prietaisus. Daugiaprocesė Programa tuo pat metu gali vykdyti keletą procesų (thread). Daugiaprocesiškumas yra organizuotas objektų lygmeniu – kiekvienas procesas yra atskiras objektas. Panaudojant synchronized modifikatorių resursai „užrakinami” (būtų blogai, jei keli procesai vienu metu rašytų informaciją į tą patį failą). Programų saugumas Saugumas užtikrinamas keliais lygiais. Tai ypač svarbu apletams (specialaus tipo taikomoji programa), nes jie plačiai naudojami interneto puslapiuose. Tam yra net speciali klasė java.lang.SecurityManager su eile metodų. Programinis lygis: - kadangi nėra adresų aritmetikos, tai neįmanoma programiškai sugadinti atminties; - neįmanoma perpildyti masyvo; - negalima ne tik rašyti, bet ir skaityti informacijos už masyvo ir eilutės ribų (todėl Java kalboje eilutė String nemodifikuojama). Baitkodo tikrintojas patikrina: - ar neperpildytas stekas; - ar su objektais neatliekamos draudžiamos operacijos; - ar tinkamai naudojami registrai; - ar teisingai keičiami kintamųjų tipai. „Smėlio dėžės” principas apletui: „įtartina” (neturinti skaitmeninio parašo) programa kaip vaikas įkeliama į smėlio dėžę ir negali : - skaityti/rašyti failo iš/į jūsų (kliento) PC; - išmesti, pervardyti, kurti naujų failų ir t.t. kliento PC. Vykdant apletą ne per tinklą, bet vietinėje failų sistemoje, didesnė dalis šių apribojimų netaikoma. Dar didesnes teises turi apletų paleidimo programa appletviewer.exe. Situacijų valdymas (exception) Nepageidautina situacija (klaida) – tai Java objektas, kuris sužadinamas klaidos vietoje ir vėliau gali būti „pagautas” ir apdorotas programoje. Taigi susidarius nepageidaujamai situacijai, pavyzdžiui, kai indeksas yra už masyvo ribų, galima ją „sugauti”, apdoroti ir tolesnius veiksmus jau nukreipti norima linkme. Tai nėra tas pats kaip tokių situacijų „gaudymas” naudojantis grąžinamomis reikšmėmis ar papildomais požymiais-kintamaisiais, kai galima tiesiog patingėti tai atlikti (arba blogai atlikti). Privalumas tas, kad kai kurių situacijų Java praleisti neleis – jas privalu kažkur apdoroti. Objektinis programavimas Java kalba Dar pačiai pirmajai objektinio programavimo kalbai Smalltalk Alan Kay suformulavo šiuos penkis objektinio programavimo (OP) principus: 1. Viskas yra objektas. Objektas ir saugo duomenis, ir atlieka operacijas su jais (duomenų ir metodų sujungimas į visumą). 2. Programa – tai grupė objektų, bendraujančių per pranešimus (pranešimu galima laikyti ir objekto metodo iškvietimą). 3. Kiekvienas objektas turi savąją atmintį, susidedančią iš kitų objektų (kompozicija - objekto viduje naudojami prieš tai sukurti objektai). 4. Kiekvienas objektas yra kurio nors tipo (klasės). 5. Tam tikros grupės objektai gali priimti tuos pačius pranešimus (paveldėjimas). Pabandykime perfrazuoti šiuos OP principus Java kalbos požiūriu. Duomenų ir metodų sujungimas į visumą (encapsulation) Duomenų ir jų apdorojimo metodų sujungimas į visumą Java kalboje atliekamas naudojant klasę. Taigi klasė yra tipas arba objekto šablonas, kurį sudaro duomenys ir metodai. Objektas jau yra realus klasės egzempliorius kompiuterio atmintyje. Objekto modelį galime pavaizduoti kaip kapsulę: Taigi sudarius A klasę, joks realus objektas atmintyje dar nesukuriamas: class A { // klasės turinys } Objekto dar nėra ir paskelbus A klasės tipo kintamąjį x: A x; Objektas gali būt sukurtas ir sakiniu new: x = new A(); //Objektas sukurtas! // arba iš karto: A x = new A(); Taigi objektas sukuriamas dinamiškai programos vykdymo metu sakiniu new: KlasėsVardas objektoVardas = new KlasėsVardas(); Arba dviem etapais : KlasėsVardas objektoVardas; ObjektoVardas = new KlasėsVardas(); Klasei galima sukurti neribotą skaičių objektų. Grižkime prie kapsulės. Jis turi būti uždaras. Pirma, tai užtikrina duomenų apsaugą, nes vartotojas gali atlikti su duomenimis tik tas operacijas, kurias jam leidžia tam skirti metodai. Antra, programuotojas-vartotojas gali rašyti programas „aukštesniu” lygiu, t.y. jis visiškai pasitiki esamais metodais ir jam nebereikia leistis į smulkmenas ir jų tikrinti. Ir trečia, programų (metodų) pakeitimai ir atnaujinimai programuotojui-vartotojui visai neturi reikšmės. Paveldėjimas (inheritance) ir kompozicija Tai klasės sugebėjimas paveldėti protėvių klasės duomenis ir metodus. Literatūroje vartojama daug skirtingų terminų. Pagrindinė klasė vadinama paveldimąja klase, superklase, protėvių klase, bazine arbs tėvo klase. Analogiškai naujoji klasė vadinama paveldinčiąja klase, subklase, palikuonių klase, išvestine arba vaiko klase. Mes vartosime terminus tėvo klasė ir vaiko klasė. Taigi vaiko klasė paveldi visus matomus (ne private tipo) tėvo klasės metodus ir kintamuosius. Visos Java klasės yra kilusios iš java.lang.Object klasės ir automatiškai palaiko visus jos metodus. Java neturi daugialypio paveldėjimo (netiesiogiai tai galima išspręsti naudojant interfeisus). Nereikia painioti sąvokų „kompozicija” ir „paveldėjimas”. Kompozicija – tai kitos klasės objekto panaudojimas naujai projektuojamoje klasėje. Kompozicija naudojama tada, kai kuriama nauja klasė tiesiog naudoja kitos klasės metodus. Paveldėjimas naudojamas tada, kai nauja klasė naudoja kitos klasės struktūra (interfeisą). Plačiau apie paveldėjimą aprašoma ketvirtame skyriuje. Polimorfizmas (polymorphism) Galime skirti dvi polimorfizmo rūšis. Tai metodų perkrova ir metodų užklotis. Metodų perkrova (overloading). Klasėje naudojama keletas metodų tuo pačiu vardu. Būtina sąlyga – metodai turi skirtis savo antraštėmis (parametrų skaičiumi arba parametrų tipais). Grąžinamos reikšmės tipas čia įtakos neturi. Metodo pasirinkimą nusako jo iškvietimo formatas. Tai atliekama jau kompiliavimo metu (tai dar vadinama „ankstyvuoju susiejimu”). Plačiau apie metodų perkrovą rašoma 3.5. skyrelyje „Metodų perkrova”. Metodų užklotis (overriding). Tėvo ir vaiko klasės turi vienodus metodus. Būtinos sąlygos: turi sutapti ne tik šių metodų vardai, bet ir jų antraštes bei grąžinamų reikšmių tipai. Taigi vaiko klasės metodas gali pakeisti (užkloti) tėvo klasės metodą. Metodo pasirinkimą lemia objekto, kuriam šis metodas kviečiamas, tipas (jei objektas yra tėvo klasės tipo, tai bus kviečiamas jos metodas, priešingu atveju – vaiko). Metodas parenkamas vykdymo metu (tai dar vadinama „susiejimu vykdant”). Plačiau apie metodų užklotį rašoma 4.2. skyrelyje “Metodų užklotis”. 1.3. Trys Java programų tipai Pirmas. Taikomoji programa (application) su komandų eilutės sąsaja Tai pats paprasčiausias ir kartu nevaizdžiausias programos tipas. Programa paleidžiama main metodu. Taigi bent viena programos klasė privalo turėti main metodą. Šiaip jau kiekviena klasė gali turėti po vieną main metodą (tai patogu testuojant klases), tačiau vienu metu galima naudoti tiktai vieną main metodą. Pasibaigus visiems main metodo sakiniams, programa baigia darbą. Parašykime tradicinę pirmąją Java programėlę, kuri juodame Command Prompt (arba FAR Manager) lange išveda tekstą „Labas, Java”. ETAPAI: 1. Bet kuriuo redaktoriumi (kad ir NotePad) parašome pirmosios programos tekstą (visi Java kalbos žodžiai pajuodinti): // Pirmoji Java programa public class Labas { public static void main(String args[]) { System.out.println("Labas, Java"); } } ir įrašome į diską vardu „KlasėsVardas.java” (šiuo atveju vardu „Labas.java”). 2. Kviečiame kompiliatorių javac.exe, kuris patikrina programos sintaksę, perkoduoja jos tekstą į bait-kodą ir įrašo jį į diską vardu „KlasėsVardas.class” (šiuo atveju vardu „Labas.class”): >javac Labas.java P.S. Jei jūsų kompiuteryje nėra nustatyto kelio į katalogą, kur yra kompiliatorius javac.exe, tai reikia nurodyti visą kelią iki jo. Pvz.: >D:\jdk1.3\bin\javac Labas.java Jei nėra klaidų, tai kompiliatorius paprastai jokių pranešimų ir neišveda. Taip po kompiliacijos atrodo Far Manager langas (šiuo atveju failas Labas.java įrašytas į katalogą D:\Java\Pavyzdziai\labas): 3. Kviečiama JVM java.exe vykdyti programą (failo tipas class nenurodomas): >java Labas Naudojant vizualias aplinkas (JBuilder, Visual Studio J++, VisualCafe ar kitas), vykdymo scenarijus keičiasi. Antras. Taikomoji programa su vartotojo sąsaja Programa čia taip pat paleidžiama main metodu. Tačiau paleidimo tikslas dažniausiai yra tik vienas – sukurti vartotojo sąsajos langą ir perduoti jam visą valdymą. Toliau jau sąsajos elementais (meniu, mygtukais, teksto laukais ir t.t.) atliekami norimi veiksmai ir programa veiks tol, kol uždarysime šios sąsajos langą. Vėlgi parašykime tą pačią programą, išvedančią tekstą „Labas, Java”. Programos rašymo ir paleidimo scenarijus visiškai toks pat kaip ir pirmojo tipo programos. Tiesa, programos tekstas atrodys truputėlį kitoks: // Pirmoji Java programa su vartotojo sąsaja. import javax.swing.*; import java.awt.*; public class LabasSuSasaja extends JFrame { public void paint(Graphics g) { g.drawString("Labas, Java", 50, 60); } public static void main(String[] args) { LabasSuSasaja langas = new LabasSuSasaja(); langas.setDefaultCloseOperation (JFrame.EXIT_ON_CLOSE); langas.setSize(200, 100); langas.setTitle("Programa su sasaja"); langas.setVisible(true); } } Vėl kompiliuojame ir vykdome programą: >D:\jdk1.3\bin\javac LabasSuSasaja.java >java LabasSuSasaja Tačiau dabar ekrane pamatysime tokį vaizdą: Trečias. Apletas (applet) Šio tipo taikomąją programą turi tiktai Java. Apletas – tai programa, klaidžiojanti internete ir vykdoma „kliento” kompiuteryje. Ji nenaudoja main metodo. Tačiau kaip ir taikomojoje programoje su vartotojo sąsaja, apleto vykdymas paremtas įvykių apdorojimu. Naršyklė pati rūpinasi apleto veikimu: stabdo jį pereinant į kitą langą, perpiešia keičiant lango dydį ir t.t. Parašykime tą pačią tradicinę programą, bet jau kaip apletą. ETAPAI: 1. Naudodamiesi bet kuriuo redaktoriumi parašome programos-apleto tekstą: // Pirmasis Java apletas import java.applet.*; import java.awt.*; public class LabasApletas extends Applet { public void paint(Graphics g) { g.drawString("Labas, Java", 50, 60); } } ir įrašome į diską vardu „LabasApletas.java”. 2. Šis etapas analogiškas - kviečiame kompiliatorių javac, ir šis gautą baitkodą įrašo į diską vardu „LabasApletas.class”: >javac LabasApletas.java 3. Tačiau jis vykdomas visiškai kitaip negu taikomoji programa. Apletas vykdomas naršykle (galima ir su appletviewer.exe), todėl bet kuriuo redaktoriumi sukuriamas nedidelis HTML failas. Šį failą bet kuriuo vardu įrašome ten pat, kur yra mūsų gautas LabasApletas.class failas: <HTML> <applet CODE = "LabasApletas.class" width = 200 height = 100> </applet> </HTML> P.S. a) Kabutės nebūtinos; b) CODE = „tik paprastas failo vardas, be kelio!”; c) Norint nurodyti kelią, naudojamas CODEBASE = URL. 4. Atidarome šį HTML failą bet kuria naršykle (Explorer, Netscape ar Opera) arba pasinaudojame SDK sudėtyje esančia appletviewer programa (appletviewer xxx.html). Prisiminkime, jog naršyklė savo viduje turi JVM, todėl ji pati ir vykdo šį apletą: Kai kurios vizualios aplinkos HTML failą generuoja automatiškai. Naudojant aplete Swing elementus (pirmųjų sąsajų elementai buvo vadinami AWT), anksčiau minėtos struktūros HTML failas kai kurioms naršyklėms nebetinka (appletviewer niekas nepasikeitė). Esmė ta, kad Java 2 versijos nuorodos applet html faile buvo atsisakyta. Apletai dabar paleidžiami naršyklių papildymo programomis Java Plug-in.
Informatika  Konspektai   (83,34 kB)
Klaviatūra
2010-01-19
RTY klaviatūros išdėstymas yra artimas rašomosios mašinėlės klaviatūros išdėstymui. Ji, kaip ir rašomosios mašinėlės klaviatūra, turi tik du lygius. Dėl to į ją nepateko daugelis kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų: raidės Q, W ir X, ženklas @ ir kt. Dėl to ši klaviatūra yra nepilnavertė ir gali būti vartojama tik kaip papildoma priemonė lietuviškiems rašto ženklams surinkti greta kurios nors kitos valstybės klaviatūros. Ergonominėje klaviatūroje raidės išdėstytos atsižvelgiant į jų dažnius bei gretimumus lietuviškame tekste. Tačiau ji turi taip pat tik du lygius ir dėl to joje nėra daugelio kompiuterio vartotojui reikalingų ženklų. Ji praktiškai nenaudojama. Ženklų aibė Svarbiausi skyrybos ženklai dėstomi viršutinės eilės pirmajame lygyje. Daugelis kompiuterio klaviatūrų turi skaitmenų sritį, esančią dešinėje pusėje .Ši dalis imituoja skaičiuotuvo klaviatūrą, kuria galima rinkti skaičius ir aritmetinių operacijų su jais ženklus. Vadinamąjį QWERTY klaviatūros klavišų išsidėstymą pasaulis pirmąkart išvydo prieš daugiau nei 130 metų - 1873 metais pagamintoje pirmojoje spausdinimo mašinėlėje. Įdomu, kad po šitiek laiko mygtukų išsidėstymas pasikeitė minimaliai - atsirado keliolika klavišų specifinėms kompiuterio funkcijoms valdyti. Originalioji QWERTY klaviatūra buvo tyčia sukurta taip, jog prilėtintų teksto rinkimą. Šios savybės dėka spausdinimo mašinėle dirbančiam žmogui mažėjo grėsmė padaryti klaidų, kurias ištaisyti - sudėtingiau, nei dabartinių kompiuterių klaviatūroje spustelėti "Backspace". 5 Ženklų sritis 5.1 Ženklų sritį sudaro pagrindinė klaviatūros dalis ir valdymo klavišai. 5.2 Pagrindinėje klaviatūros dalyje grafiniams ženklams įvesti skirti 47 klavišai, o tarpo ženklui – vienas klavišas. 5.3 Klavišų išdėstymo ir identifikavimo schema pateikta paveiksle. Klavišų eilės žymimos iš apačios į viršų – A eilė, B eilė, C eilė, D eilė ir E eilė, o klavišai eilėse – nuo 00 iki 12. Klavišo padėtį klaviatūroje apibūdina eilės ir stulpelio, kurių sankirtoje yra klavišas, žymenys. Šie du žymenys yra klavišo identifikatorius. PASTABA. Klavišas B00 gali būti E13 pozicijoje.
3. Teksto procesoriai Leidyba, raštvedyba ir kompiuteris Programos, skirtos teksto rašymui ir taisymui pradėjo sparčiai plisti kartu su asmeniniais kompiuteriais. Pirmos iš jų leido rašyti tekstą, o taisymai buvo atliekami papildomomis komandomis, vėliau atsirado programos, leidžiančios tą daryti ekrane. Dar vėliau - leidžiančios keisti raidžių formas, įterpti iliustracijas. Pagal savo paskirtį ir galimybes teksto apdorojimo programos skirstomos į tris grupes: teksto redaktoriai, teksto procesoriai, maketavimo sistemos. Knygos paruošimas leidybai dažnai sudarytas iš dviejų etapų: teksto rinkimo ir teksto maketavimo. Šriftai Teksto ženklų pavidalą nusako panaudotas šriftas. Vienodos formos raidžių, skaičių, skyrybos ženklų ir kitokių simbolių rinkinys vadinamas - šriftu. Kadangi kodavimui priimtas 8 bitų ASCII standartas tai vienodos formos simbolių gali būti ne daugiau kaip 256. Šriftų yra daugybė, juos galima skirstyti į grupes pagal įvairius požymius. Pagal kūrimo technologiją šriftai gali būti: • taškiniai (Bitmap), simboliai sudaryti iš taškų ir juos didinant išryškėja laiptuota raidžių forma. • TrueType šriftai aprašyti formulėmis, simbolių vaizdas nepriklauso nuo jų dydžio. Pagal simbolių išvaizdą visi šriftai gali būti suskistyti į tokias grupes (šriftų pavyzdžiai lentelėje): • Times arba Serif. Šie šriftai linijų galuose turi pagražinimus t. y. statmenus brūkšnelius vadinamus serifais (serif). • Helvetica arba San Serif. Tai modernūs (atsiradę XX a. pradžioje) šriftai, neturintys serifų. • Script . Tai rašytiniai, gotiškieji, egzotiniai, brūkšninių kodų šriftai. Times grupės šriftai naudojami didžiausiai teksto daliai rašyti. Helvetica grupės šriftai naudojami pavadinimams, faksimilinių pranešimų siuntimui, „griežtam“ techniniam ar moksliniam tekstui ir labai mažoms raidėms. Dauguma šiuolaikinių šriftų yra proporcingieji: simbolių užimamas plotis eilutėje priklauso nuo jo grafinės formos. Pirmieji kompiuteriniai šriftai buvo lygiapločiai: kiekvienam simboliui skiriamas vienodas plotis. Pvz.: Rašant ilgus tekstus, nepatartina viename puslapyje naudoti daugiau kaip 2-3 skirtingų šriftų. Tame pačiame šrifte raidės gali būti šiek tiek paįvairintos, iš esmės nekeičiant jų formos. Simboliai gali būti pastorinti, pakreipti, pabraukti, kitos spalvos, dydžio, paversti indeksais ir pan. Šrifto dydis ir simbolių spalva laikomi nepriklausomomis šrifto savybėmis. Visos kitos savybės apibendrintai vadinamos šrifto stiliaus efektais.
Informatika  Konspektai   (777,5 kB)