Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Įvadas. Pramonės revoliucija, arba pramonės perversmu, vadiname pokyčius, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse. Pirmiausia pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Jose nuo manufaktūrų buvo pereita prie fabrikų. XVIII a. pb. ir XIX a. buvo padaryta daugybė mokslinių atradimų. XIX a. mes galime vadinti ne tik technikos, bet ir mokslo plėtros amžiumi. Pokyčių įvyko medicinoje, ryšiuose, pasaulėžiūroje. Šiame pranešime bandysime atskleisti pagrindinius pramonės revoliucijos bruožus, padarinius, esminius įvykius, pakeitusius visuomenę. Pramoninio perversmo prielaidos. Prievarta nuvaryti nuo žemių valstiečiai labai nuskurdo, todėl Anglijoje atsirado žmonių ieškančių darbo, pasirengusių už grašius parduoti savo darbo jėgą. Laisvų darbininkų XVIII a. Anglijoje skirtingai nuo to meto baudžiavinės Rusijos buvo labai daug. Anglijoje buvo sukaupta daug lėšų, pirmiausia dėlto, kad buvo plėšiamos kolonijos ir prekiaujama vergais. Anglai Afrikoje vergą įsigydavo už 40 – 60 dol., o Amerikoje parduodavo už 400 – 500 dol. Vergų prekyba davė pasakiškas pajamas. Iš šių įplaukų buvo steigiamos manufaktūros, statomi fabrikai, augo miestai, pvz, Liverpulis. XVIIIa. Vid. manufaktūrinis kapitalizmas Anglijoje pasiekė didžiausią brandą. Bet vėliau išseko rankų darbo šaltinis ir tada prasidėjo nauji pokyčiai. Buvo pereita nuo rankų darbo prie mašininio ir nuo manufaktūros prie fabriko. Techninė perversmo esmė. Kapitalistiniame fabrike dirbo samdomi darbininkai, kurie naudodavosi mašinomis. Mašinas pirmiausia imta naudoti lengvojoje pramonėje, kur mašinoms diegti reikėjo mažiau kapitalinių įdėjimų negu sunkiojoje pramonėje. Pirmiausia jis apėmė jauną medvilnės šaką. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai – išradimų, sukėlusių pramonės revoliuciją, pradžia. Daugumos jų tėvynė – Didžioji Britanija. Didžiausią perversmą sukėlė Džeimso Vato 1769 m.sukonstruota garo mašina. Jos pagrindu buvo sukurtos audimo ir verpimo mašinos. Pramonės raida reikalavo gaminti vis daugiau geležies ir plieno.Džordžas Stefensonas 1825 m. nutiesė pirmąją geležinkelio liniją Didžiojoje Britanijoje.. šie išradimai sukėlė tikrą revoliuciją tekstilės pramonėje, metalurgijoje, kasyboje, transporte. Akmens anglis, buvusi pagrindiniu energijos šaltiniu, nepajėgė patenkinti industrinės visuomenės poreikių. Kai buvo išrastas elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis, naujomis energijos rūšimis tapo elektra ir nafta. Variklio išradimas ne tik davė pradžią automobilių gamybai, bet ir suteikė žmogui galimybę lėktuvu pakilti nuo žemės. Chemijos ir fizikos atradimai pakeitė tekstilės pramonę, spalvotųjų metalų, parfumerijos, vaistų gamybą. Milžiniški pokyčiai įvyko statyboje. Naujų cheminių elementų atradimas padėjo Vilhelmui Rentgenui sukurti aparatą vidaus organams tirti. Buvo išrasti skiepai, pasterizacija, nustatyti daugelio ligų sukėlėjai. Dėlto sumažėjo žmonių mirtingumas. Telefono, telegrafo, elektros lemputės, siuvimo mašinos ir kiti išradimai pakeitė žmogaus buitį. Tačiau ne visi išradimai bei mokslo laimėjimai buvo naudojami žmonių gerovei. Dinamito, bedūmio parako išradimas, tankų, lėktuvų, patobulintų šautuvų gamyba tarnavo kariniams tikslams.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (6,53 kB)

1812 m. geriausiais savo metais, Napoleonas valdė Europą nuo Baltijos jūros iki Romos ir į pietus nuo jos, o jo artimieji valdė Ispaniją, Italiją ir kai kurias Vokietijos dalis. Kitos Vokietijos dalys, Šveicarija ir Lenkija tai pat buvo Prancūzijos įtakoje, o Danija, Austrija ir Prūsija buvo jos sąjungininkės. Nepriklausomos tebuvo tik Portugalija, Didžioji Britanija, Švedija ir Rusija. Traukimasis iš Maskvos. 1812 m. Birželio mėnesį Napoleonas įsiveržė į Rusiją su daugiau kaip 500 000 vyrų armija. Rusai ėmė trauktis, ir prancūzų kariuomenė žygiavo vis tolyn į šalį Napoleonas užėmė sostinę Maskvą, tačiau turėjo trauktis , nes negalėjo išmaitinti savo kariuomenės. Nusilpusiai Napoleono kariuomenei grįžtant į Prancūziją, daug karių pražudė atšiauri Rusijos žiema. Napoleono karai. Prieš 200 metų kruvini karai vienas po kito siaubė Europą, atnešdami vargus milijonams žmonių ir pakirsdami prekybą šalyse. Napoleono karai, įžiebti prancūzų revoliucijos, prasidėjo 1792 m. ir truko kone ketvirtį amžiaus. Vienoje pusėje kovėsi revoliucinė Prancūzija, kitoje – senosios . Didžiosios Britanijos, Austrijos, Rusijos imperijos ir Prūsija. Šalys, esančios aplink Prancūziją, iš pradžių kovojo prieš naująją respubliką, norėdamas numalšinti revoliuciją. Tačiau 1799 m. Napoleonui užėmus valdžią, prancūzai užkariavo didžiąją dalį Europos, ir galiausiai liko laisva tik Didžioji Britanija. Prancūzų kariuomenė buvo galingiausia Europoje, tačiau jai išlaikyti teko mokėti didžiulius mokesčius. Nedaug kas norėjo eiti į kariuomenę, tad vyriausybė turėjo taikyti prievartą. Šitokios priemonės buvo nepopuliarios Prancūzijos užgrobtose šalyse, ir žmonės Ispanijoje bei kitur maištavo Napoleonas puikiai tvarkė savo kariuomenę. Jis genialiai mokėjo pasirinkti tinkamus sprendimus ir veiksmingiausiai panaudoti savo pajėgas. Daug didesnes priešo jėgas jis nugalėdavo pranašesne taktika. Karas su Prancūzija. Tilžės taikos sukurta Rusijos ir Prancūzijos sąjunga buvo laikina, nes jau tuo metu šių valstybių tarpusavio prieštaravimai nustelbė siekimą bendradarbiauti. Abi šalys rengėsi karui visus 1811 m. Napoleonas pirmasis telkė savo kariuomenę prie Rusijos vakarinių sienų tikėdamasis stiprių staigių smūgiu priversti ją kapituliuoti. Rusijos kariuomenės vadovybe kiek pavėluotai pradėjo karštligiškai statyti įtvirtinimus prie Nemuno, Dauguvos ir Berezinos. Napoleonas Bonapartas. 1804 m. vyko iškilminga ceremonija, kurios metu Napoleonas Bonapartas vainikavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jis nebuvo tinkama asmenybė šaliai valdyti be to, prancūziškai kalbėjo su ryškiu korsikietišku akcentu. Tačiau jis buvo vienas talentingiausias karvedžių istorijoje. Pirma kartą Napoleonas patraukė visuomenės dėmesį 1793 m. kai vadovavo puolimui prieš britų laivyną, užėmusi prancūzų uostą Tuloną. 1795 m. jis numalšino maištą Paryžiuje, o netrukus jo vadovaujama prancūzų kariuomenė laimėjo pergalę Italijoje. 1799 m. Napoleonas jau buvo toks stiprus, kad armijos padedamas užėmė valdžią. Jis pasiskelbė pirmuoju konsulu ir po suirutės kuri kilo pasibaigus prancūzų revoliucijai atkūrė Prancūzijos vyriausybės galią. Jis įdiegė daug socialinių reformų ir prancūzų teisinės, švietimo bei finansų pamatus. Napoleonas buvo genialus karvedys, užkariavęs visą Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rusijos sienų. Tačiau Rusijoje jis patyrė gėdingą pralaimėjimą. Kai anglų ir prūsų kariuomenės 1815 m. Napoleoną sutriuškino Vaterlo mūšyje, jis buvo ištremtas iš Prancūzijos į anglų valdoma salą pietų Atlante. Po šešerių metų jis mirė.

Istorija  Referatai   (11,71 kB)

Didžioji Prancūzų revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Revoliuciją sukėlė visas kompleksas aplinkybių. Gyventojų daugumą sudarė valstiečiai (80%), kurie naudojosi dvarininkų žeme. Nors nuo XV a. nebuvo baudžiauninkų, bet valstiečius slėgė prievolės žemvaldžiams ir dideli mokesčiai valstybei. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi verslininkystės laisvės varžymu: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitais. Vis labiau atgyvenęs atrodė gyventojų skirstymas į luomus (dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas). Pirmas ir antras luomai valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių, užėmė aukštas pareigas valstybinėse įstaigose ir armijoje. Prekybos plėtrai trukdė vidaus muitai. Prancūzijos santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžia buvo neribota. Visuomenės nekontroliuojamas monarchas švaistė dideles lėšas karaliaus rūmams ir gausybei dvariškių išlaikyti, įvesdavo šalį į nesėkmingus karus. Prancūzija pralaimėjo Septynerių metų karą Prūsijai ir Anglijai. Dauguma jos kolonijų Indijoje ir visos Šiaurės Amerikoje atiteko anglams. Žmones erzino karalių išlaidumas, palaidas rūmų gyvenimo būdas, masių skurdas ,daugumos prancūzų išnaudojimas,neitegruotai skirstoma valstybės biudžetas, absoliutizmas ėmė darytis nepriimtinas. Tuometinėje Prancūzije įstatymai buvo nepalankūs gyvenimo būdui,sudėtingos struktūros ekonomika, ribotos karjeros ir veiklos galimybės trukdė galimybei praturtėt. Liudviko XVI valdymo laikotarpiu išryškėjo bajorijos ir absoliutizmo prieštaravimai, vis grėsmingesnė darėsi finansų krizė. Toliau didėjo valstybės skolos. Revoliucines idėjas įkvėpė Anglijos revoliucija,jos pasekmių pavyzdys ,JAV pozicija ir jos sėkminga raida. Kita vertus, bendra Prancūzijos padėtis nebuvo katastrofiška. Nors Prancūzija gerokai atsiliko nuo Anglijos, bet pralenkė visas kitas Europos šalis.

Istorija  Referatai   (20,13 kB)

Įvadas. Pramonės revoliucija, arba pramonės perversmu, vadiname pokyčius, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse. Pirmiausia pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje. Jose nuo manufaktūrų buvo pereita prie fabrikų. XVIII a. pb. ir XIX a. buvo padaryta daugybė mokslinių atradimų. XIX a. mes galime vadinti ne tik technikos, bet ir mokslo plėtros amžiumi. Pokyčių įvyko medicinoje, ryšiuose, pasaulėžiūroje. Šiame pranešime bandysime atskleisti pagrindinius pramonės revoliucijos bruožus, padarinius, esminius įvykius, pakeitusius visuomenę. Pramoninio perversmo prielaidos. Prievarta nuvaryti nuo žemių valstiečiai labai nuskurdo, todėl Anglijoje atsirado žmonių ieškančių darbo, pasirengusių už grašius parduoti savo darbo jėgą. Laisvų darbininkų XVIII a. Anglijoje skirtingai nuo to meto baudžiavinės Rusijos buvo labai daug. Anglijoje buvo sukaupta daug lėšų, pirmiausia dėlto, kad buvo plėšiamos kolonijos ir prekiaujama vergais. Anglai Afrikoje vergą įsigydavo už 40 – 60 dol., o Amerikoje parduodavo už 400 – 500 dol. Vergų prekyba davė pasakiškas pajamas. Iš šių įplaukų buvo steigiamos manufaktūros, statomi fabrikai, augo miestai, pvz, Liverpulis. XVIIIa. Vid. manufaktūrinis kapitalizmas Anglijoje pasiekė didžiausią brandą. Bet vėliau išseko rankų darbo šaltinis ir tada prasidėjo nauji pokyčiai. Buvo pereita nuo rankų darbo prie mašininio ir nuo manufaktūros prie fabriko. Techninė perversmo esmė. Kapitalistiniame fabrike dirbo samdomi darbininkai, kurie naudodavosi mašinomis. Mašinas pirmiausia imta naudoti lengvojoje pramonėje, kur mašinoms diegti reikėjo mažiau kapitalinių įdėjimų negu sunkiojoje pramonėje. Pirmiausia jis apėmė jauną medvilnės šaką. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai – išradimų, sukėlusių pramonės revoliuciją, pradžia. Daugumos jų tėvynė – Didžioji Britanija. Didžiausią perversmą sukėlė Džeimso Vato 1769 m.sukonstruota garo mašina. Jos pagrindu buvo sukurtos audimo ir verpimo mašinos. Pramonės raida reikalavo gaminti vis daugiau geležies ir plieno.Džordžas Stefensonas 1825 m. nutiesė pirmąją geležinkelio liniją Didžiojoje Britanijoje.. šie išradimai sukėlė tikrą revoliuciją tekstilės pramonėje, metalurgijoje, kasyboje, transporte. Akmens anglis, buvusi pagrindiniu energijos šaltiniu, nepajėgė patenkinti industrinės visuomenės poreikių. Kai buvo išrastas elektros generatorius ir benzininis vidaus degimo variklis, naujomis energijos rūšimis tapo elektra ir nafta. Variklio išradimas ne tik davė pradžią automobilių gamybai, bet ir suteikė žmogui galimybę lėktuvu pakilti nuo žemės. Chemijos ir fizikos atradimai pakeitė tekstilės pramonę, spalvotųjų metalų, parfumerijos, vaistų gamybą. Milžiniški pokyčiai įvyko statyboje. Naujų cheminių elementų atradimas padėjo Vilhelmui Rentgenui sukurti aparatą vidaus organams tirti. Buvo išrasti skiepai, pasterizacija, nustatyti daugelio ligų sukėlėjai. Dėlto sumažėjo žmonių mirtingumas. Telefono, telegrafo, elektros lemputės, siuvimo mašinos ir kiti išradimai pakeitė žmogaus buitį. Tačiau ne visi išradimai bei mokslo laimėjimai buvo naudojami žmonių gerovei. Dinamito, bedūmio parako išradimas, tankų, lėktuvų, patobulintų šautuvų gamyba tarnavo kariniams tikslams.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (6,53 kB)

1812 m. geriausiais savo metais, Napoleonas valdė Europą nuo Baltijos jūros iki Romos ir į pietus nuo jos, o jo artimieji valdė Ispaniją, Italiją ir kai kurias Vokietijos dalis. Kitos Vokietijos dalys, Šveicarija ir Lenkija tai pat buvo Prancūzijos įtakoje, o Danija, Austrija ir Prūsija buvo jos sąjungininkės. Nepriklausomos tebuvo tik Portugalija, Didžioji Britanija, Švedija ir Rusija. Traukimasis iš Maskvos. 1812 m. Birželio mėnesį Napoleonas įsiveržė į Rusiją su daugiau kaip 500 000 vyrų armija. Rusai ėmė trauktis, ir prancūzų kariuomenė žygiavo vis tolyn į šalį Napoleonas užėmė sostinę Maskvą, tačiau turėjo trauktis , nes negalėjo išmaitinti savo kariuomenės. Nusilpusiai Napoleono kariuomenei grįžtant į Prancūziją, daug karių pražudė atšiauri Rusijos žiema. Napoleono karai. Prieš 200 metų kruvini karai vienas po kito siaubė Europą, atnešdami vargus milijonams žmonių ir pakirsdami prekybą šalyse. Napoleono karai, įžiebti prancūzų revoliucijos, prasidėjo 1792 m. ir truko kone ketvirtį amžiaus. Vienoje pusėje kovėsi revoliucinė Prancūzija, kitoje – senosios . Didžiosios Britanijos, Austrijos, Rusijos imperijos ir Prūsija. Šalys, esančios aplink Prancūziją, iš pradžių kovojo prieš naująją respubliką, norėdamas numalšinti revoliuciją. Tačiau 1799 m. Napoleonui užėmus valdžią, prancūzai užkariavo didžiąją dalį Europos, ir galiausiai liko laisva tik Didžioji Britanija. Prancūzų kariuomenė buvo galingiausia Europoje, tačiau jai išlaikyti teko mokėti didžiulius mokesčius. Nedaug kas norėjo eiti į kariuomenę, tad vyriausybė turėjo taikyti prievartą. Šitokios priemonės buvo nepopuliarios Prancūzijos užgrobtose šalyse, ir žmonės Ispanijoje bei kitur maištavo Napoleonas puikiai tvarkė savo kariuomenę. Jis genialiai mokėjo pasirinkti tinkamus sprendimus ir veiksmingiausiai panaudoti savo pajėgas. Daug didesnes priešo jėgas jis nugalėdavo pranašesne taktika. Karas su Prancūzija. Tilžės taikos sukurta Rusijos ir Prancūzijos sąjunga buvo laikina, nes jau tuo metu šių valstybių tarpusavio prieštaravimai nustelbė siekimą bendradarbiauti. Abi šalys rengėsi karui visus 1811 m. Napoleonas pirmasis telkė savo kariuomenę prie Rusijos vakarinių sienų tikėdamasis stiprių staigių smūgiu priversti ją kapituliuoti. Rusijos kariuomenės vadovybe kiek pavėluotai pradėjo karštligiškai statyti įtvirtinimus prie Nemuno, Dauguvos ir Berezinos. Napoleonas Bonapartas. 1804 m. vyko iškilminga ceremonija, kurios metu Napoleonas Bonapartas vainikavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jis nebuvo tinkama asmenybė šaliai valdyti be to, prancūziškai kalbėjo su ryškiu korsikietišku akcentu. Tačiau jis buvo vienas talentingiausias karvedžių istorijoje. Pirma kartą Napoleonas patraukė visuomenės dėmesį 1793 m. kai vadovavo puolimui prieš britų laivyną, užėmusi prancūzų uostą Tuloną. 1795 m. jis numalšino maištą Paryžiuje, o netrukus jo vadovaujama prancūzų kariuomenė laimėjo pergalę Italijoje. 1799 m. Napoleonas jau buvo toks stiprus, kad armijos padedamas užėmė valdžią. Jis pasiskelbė pirmuoju konsulu ir po suirutės kuri kilo pasibaigus prancūzų revoliucijai atkūrė Prancūzijos vyriausybės galią. Jis įdiegė daug socialinių reformų ir prancūzų teisinės, švietimo bei finansų pamatus. Napoleonas buvo genialus karvedys, užkariavęs visą Europą nuo Lamanšo sąsiaurio iki Rusijos sienų. Tačiau Rusijoje jis patyrė gėdingą pralaimėjimą. Kai anglų ir prūsų kariuomenės 1815 m. Napoleoną sutriuškino Vaterlo mūšyje, jis buvo ištremtas iš Prancūzijos į anglų valdoma salą pietų Atlante. Po šešerių metų jis mirė.

Istorija  Referatai   (11,71 kB)

Didžioji Prancūzų revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Revoliuciją sukėlė visas kompleksas aplinkybių. Gyventojų daugumą sudarė valstiečiai (80%), kurie naudojosi dvarininkų žeme. Nors nuo XV a. nebuvo baudžiauninkų, bet valstiečius slėgė prievolės žemvaldžiams ir dideli mokesčiai valstybei. Pasiturintys miestiečiai vis labiau piktinosi verslininkystės laisvės varžymu: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitais. Vis labiau atgyvenęs atrodė gyventojų skirstymas į luomus (dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas). Pirmas ir antras luomai valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių, užėmė aukštas pareigas valstybinėse įstaigose ir armijoje. Prekybos plėtrai trukdė vidaus muitai. Prancūzijos santvarką įasmenino monarchas, kurio valdžia buvo neribota. Visuomenės nekontroliuojamas monarchas švaistė dideles lėšas karaliaus rūmams ir gausybei dvariškių išlaikyti, įvesdavo šalį į nesėkmingus karus. Prancūzija pralaimėjo Septynerių metų karą Prūsijai ir Anglijai. Dauguma jos kolonijų Indijoje ir visos Šiaurės Amerikoje atiteko anglams. Žmones erzino karalių išlaidumas, palaidas rūmų gyvenimo būdas, masių skurdas ,daugumos prancūzų išnaudojimas,neitegruotai skirstoma valstybės biudžetas, absoliutizmas ėmė darytis nepriimtinas. Tuometinėje Prancūzije įstatymai buvo nepalankūs gyvenimo būdui,sudėtingos struktūros ekonomika, ribotos karjeros ir veiklos galimybės trukdė galimybei praturtėt. Liudviko XVI valdymo laikotarpiu išryškėjo bajorijos ir absoliutizmo prieštaravimai, vis grėsmingesnė darėsi finansų krizė. Toliau didėjo valstybės skolos. Revoliucines idėjas įkvėpė Anglijos revoliucija,jos pasekmių pavyzdys ,JAV pozicija ir jos sėkminga raida. Kita vertus, bendra Prancūzijos padėtis nebuvo katastrofiška. Nors Prancūzija gerokai atsiliko nuo Anglijos, bet pralenkė visas kitas Europos šalis.

Istorija  Referatai   (20,13 kB)

Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.

Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.

Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)

Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)

Praeities puslapiais. Psichologinės ir fizioliginės moters seksualumo menkinimo šaknys. Senojo Testamento epocha. Naujojo Testamento epocha. Viduramžiai ir Renesansas. ,,Iš purvo ant pjedestalo”. Moters auklėjimas. Kolektyvinė pasąmonė. Sąmonės ir seksualinė revoliucija. Dabartinės Europos kultūros pagrindas – krikščionybė, graikų filosofija, romėnų teisė. Dviejų pastarųjų temų neliesiu. Vienos didžiausios pasaulyje religijos šaknys judėjiškame tikėjime, kuris padarė įtaką vakarietiškojo pasaulio dvasinei ,,kultūrai“.

Psichologija  Referatai   (14 psl., 20 kB)

B. Mooras straipsnyje “Socialinės diktatūros ir demokratijos prielaidos” analizuoja ikiindustrinių Europos ir Azijos valstybių socialinę santvarką ir bando išvesti paraleles tarp jos ir industrializacijos pasekoje įsivyravusio politinio režimo. Nagrinėdamas šį sąryšį jis ima tokius kintamuosius kaip industrializacijos pasekoje kilęs žemvaldžių klasių susidomėjimas žemės ūkio modernizacija, perėjimu prie produktyvesnių ūkininkavimo formų, bei šio intereso realizavimo formą – ar valstiečiai paprasčiausiai buvo nuvaryti nuo žemės ir tapo miesto proletariatu kaip tai įvyko Didžiojoje Britanijoje, ar priešingai, aristokratija naudojo socialines ir ekonomines priemones išlaikyti darbo jėgą.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 4,57 kB)

Didžioji Prancūzų revoliucija – laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ancien régime (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos.

Istorija  Referatai   (2,76 kB)

Prancūzija – didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Jos forma primena kompaktišką šešiakampį; du pajūrio „frontai“Atlanto vandenyno (Biskajos įlanka, Lamanšo ir Pa de Kales sąsiauriai) 2500 km ir Viduržemio jūros 625 km. Prancūzijos geografinė padėtis labai patogi. Tačiau ne tik vandenyno ir jūrų artumas lemia Prancūzijos geografinę padėtį. Svarbu ir tai, kad ši šalis ribojasi su ekonomiškai stipriomis valstybėmis: Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (20,65 kB)

Yra skirtingų nuomonių apie globalizacijos proceso pradžią. Vieni autoriai globalizacijos pradžią sieja su XX amžiumi, kiti globalizacijos pradžią laiko XV amžių - Didžiųjų Geografinių atradimų laikotarpį. Geografinių atradimų pasekmė - kolonializmas, sujungė žemynus ir privertė ne vieną tautą keliaklupsčiauti prieš užkariautojus. Kolonizacija ir lėmė tokius globalizacijos procesus kaip kultūrinių, ekonominių, socialinių, politinių idėjų sklaidą bei šių idėjų skirtingą įtaką atskiriems pasaulio regionams.

Politologija  Kursiniai darbai   (23,34 kB)

Viena iš svarbiausių politinių doktrinų, susiformavusių kaip atsakas į situaciją, Europoje, kuri susidarė po to, kai Prancūzų Didžioji revoliucija peraugo į jakobinų diktatūrą ir ėmė kelti grėsmę Europos stabilumui ir gerovei. Konservatizmo pagrindines mintis suformavo E.Berkas savo veikale "Apmastymai apie prancūzų revoliuciją". Tas idėjas vėliau išplėtojo kiti mąstytojai bei politikai.

Politologija  Konspektai   (6,21 kB)

Pasaulio politikoje jau daugelį metų egzistuoja dvi didžiosios politinės jėgos, viena jų liaudiškai vadinama kairiąja kita – dešiniąja. Kairiųjų politinės pažiūros dažnai siejamos su radikalizmu bei revoliucionizmu. Šnekamojoje kalboje sąvokos revoliucionizmas bei radikalizmas dažnai painiojamos. Iš pirmo žvilgsnio jos apibūdina siekį keisti politinę doktriną, tačiau tarp jų esti pagrindinis skirtumas.

Filosofija  Rašiniai   (6,24 kB)

K. Marksas ir F. Engelsas – „mokslinio socializmo“ arba marksizmo pradininkai. Siekis į moksliškumą – charakterinis XIX a. vidurio filosofijos bruožas. Marksas ir Engelsas dalijosi juo su daugeliu savo pirmtakų ir amžininkų – utilitaristais, pozityvistais, sociologais. Jie ėjo toliau bandydami ne tik parodyto objektyvų ir praktiškai naudingą reiškinių vaizdą, bet ir įsiskverbti į jų esmę, atverti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius.

Filosofija  Namų darbai   (15,15 kB)

Šiame darbe aš apžvelgsiu moderniųjų laikų žmogiškosios tapatybės transformacijas, ištikusias Vakarų visuomenes visų gyvenimo sričių modernizacijos akivaizdoje, bei išnagrinėsiu šio proceso pasekmes, sukeltas problemas bei išryškėjusius visiškai naujus ir sudėtingus reiškinius, tokius kaip modernioji tapatybė bei jos krizė, identitetas ir jo variacijos, o taip pat savineapykanta kaip tapatybės konstravimo pagrindas.

Filosofija  Analizės   (5,31 kB)

Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.

Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)

Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl "stalininių nukrypimų".

Istorija  Kursiniai darbai   (21,94 kB)

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos amba¬sadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.

Istorija  Testai   (24,46 kB)

Dviejų karinių-politinių blokų susidarymas ir jų prieštaravimų didėjimas. Vokietija XIXa. pabaigoje-XXa. pradžioj virto viena galingiausių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu valstybių. Ji su silpnesnėmis valstybėmis - Italija, Austrija-Vengrija, Japonija - siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios daug svetimų žemių ir kolonijų turinčios valstybės.

Istorija  Analizės   (2,67 kB)

Napoleono Bonaparto atėjimas į valdžią Prancūzijoje. Prancūzijos paskelbimas imperija. Napoleono kodeksai. Napoleono karai. Napoleono imperijos žlugimas ir "Šventosios sąjungos" įkūrimas. Napoleonas Bonapartas ( 1789 - 1821 ), prancūzų generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius, paliko ryškų pėdsaką Prancūzijos ir visos Europos istorijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 9,67 kB)

Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)

Karinio-politinio bloko susidarymas ir jo prieštaravimo didėjimas. Karo pradžia. Karo planai. Karo veiksmų eiga 1914m. Karo veiksmai 1915-1916m. 1917-1918m. Įvykiai. Karo pabaiga. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 8,92 kB)

Karinio-politinio bloko susidarymas ir jo prieštaravimo didėjimas. Karo pradžia. Karo planai. Karo veiksmų eiga 1914m. Karo veiksmai 1915-1916m. 1917-1918m. Įvykiai. Karo pabaiga. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 8,92 kB)