Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.

Istorija  Referatai   (24,11 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.

Istorija  Referatai   (24,11 kB)

XVII a. Pradžioje Lietuvoje pastatyta nemažai pereinamojo iš gotikos į renesansą stiliaus pastatų. Kaune jis klestėjo iki XVII a. vid. Vilniuje pirmuosius šio stiliaus daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais. Dėl to Kauno renesanso architektūra labiau manieristinė negu Vilniaus. XVII a. pastatų stogų konstrukcijos buvo medinės, dengti jie stiegėmis arba malksnomis. Kauno renesanso architektūra labai persipynusi su gotika. Tai būdinga tiek statybinėms medžiagoms, konstrukcijoms, tiek ir fasadų formoms. Ypač puošnūs frontonai.Frontonų kontūrą pagyvina nesudėtingos voliutos, kurių viršūnė-pusapskritė arba tiesi.Apie miestiečių namų interjerus galima spręsti tik iš pavienių išlikusių detalių.jie buvo lakoniški ir funkcionalūs, tinkuotomis sienomis, kurias kaip ir gotikoje skaidė įvairios nišos.Vilniuje renesanso architektūros stilius gyvavo neilgai.tačiau jį atspindi Žemutinė pilis, Aušros vartai, Šv.Mykolo bažnyčia, kai kurie universiteto kiemai, buvęs alumnatas. XVII a. pirmoje pusėje daug Lietuvos miestų ir miestelių, gavusių savivaldos teises, stengėsi statytis renesansinio stiliaus rotušes.Kaip ir gotikinės, jos statytos turgaus aikštėse, o jei aikštė nedidelė tai ir pakraštyje.Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos XVII a. pr. Jose kitaip interpretuojamos renesansinės formos.Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos.Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo-įsigalėjo aukšti fontanai su voliutų kontūrais ir dekoratyviniais obeliskais.Įvairūs puošnūs apvadai ir orderių apvadai ir orderių elementai būdingi portalams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupę, išlikusią iki šiol.Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai-mokyklos, rūmai, miestiečių namai.Paskirtimi ir meninėmis formomis daug įvairesnė yra renesansinė vaizduojamoji ir taikomoji dailė.Medalių kūryba-svarbi renesanso kultūros dalis-XVII a. ėmė eiti iš mados.XVII a. uždarius Vilniaus ir kitas monetų kalyklas, ji netrukus užgeso. XVII a. atsirado erdvė, plastika, realistinės dailės pradai.Portretas vystėsi veikiamas progresyvių renesanso dailės tradicijų.XVII a. viduryje ir XVIII a. pirmoje pusėje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pradeda plisti reprezentacinis portretas su pretenzijomis į pompastiškumą, efektą, perdėtą puošnumą.Šis stilius buvo giliai įleidęs šaknis į rūmų ir bažnyčių interjerus.Patosas ryškus ir žanrinėje to meto Lietuvos tapyboje. XVIII a. Vilniuje gyveno ir dirbo dailininkas Simonas Čechavičius.Nors jo religinio turinio paveiksluose daug to meto tapybai būdingo eklektiškumo ir sentimentalumo iš esmės tai buvo labai jautrus tapytojas, geriausiuose savo darbuose sugebėjęs išvengti pompastiškumo ir kūrybos paviršutiniškumo.Jo paveikslai gražūs savo paprastumu, švelnia tapyba, psichologiškumu. XVIII a. pabaigoje didelis visuomenės domėjimasis daile ir dinamiškas, nors ne visados nuoseklus, pačios dailės augimas sudarė rimtas prielaidas atsirasti savajai dailės mokyklai su savo mokymo institucija, t.y. aukštąja dailės mokykla. Renesanso architektūros stilius Lietuvoje gyvavo neilgai.Atsigavusi katalikų bažnyčia skubėjo savo įtaką stiprinti ir menu..Tuo metu Europoje jau klestėjo barokas, tiesias renesanso linijas ir ramias plokštumas pakeitęs plastika, dinamika ir puošnumu.Stambiems Lietuvos feodalams šis prabangus stilius taipogi imponavo, tad Vilniuje buvo karštligiškai statomi nauji kulto pastatai, perstatinėjami senieji.Ir tai truko maždaug pusantro šimtmečio.Dekoratyvūs fasadai, kupolai, bokštai, varpinės savo banguotomis linijomis, šviesos žaismu gana darniai įsiliejo į kalvotą Vilniaus apylinkių ritmą, sukūrė naują miesto siluetą, nuotaiką. Nors XVIII a. Lietuvą niokojo beprasmiški Žečpospolitos karai su Švedija ir Rusija, nyko krašto ūkis, nors aplink siautė badas ir maras, Sapiegos, Sluškos, Pacai ir kiti feodalai statėsi puošnius rūmus, bažnyčias mauzoliejus, koketuodami su dievais kalambūrų eilutėmis ant frontonų. Barokas į Lietuvą atėjo iš Romos, čia įgydamas savitų bruožų.Jis kuklesnis ir grakštesnių proporcijų, tarsi vis dar simpatizuotų gotikai.Ryškiai išsiskiria dvi ar net trys baroko fazės.Pirmajai, ankstyvajai, atstovauja gana masyvius kupolus turį pastatai-šv.Kazimiero, Domininkonų, Vizitiečių, Trinitorių, šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o antrajai, vėlyvajai, neturinčios kupolų, užtat pasipuošusios dviem bokštais-šv.Kotrynos, Augustinų, šv. Rapolo, šv. Jokūbo, Misionierių bažnyčios, šv. Dvasios cerkvė.Šių grakščių bokštų sąšauka Neries slėnyje Vilniaus baroką daro labai savitą. Vilniaus perlu laikoma šv.Petro ir Povilo bažnyčia, kurią pagal didiko M.Paco užsakymą XVII a. antrojoje pusėje suprojektavo ir pastatė J.Zaoras.Nors pastato išorė taipogi patraukli, tačiau jo architektūrinę vertę lemia vidus, kurį dekoravo vilniškiai meistrai.Talentingi menininkai tarsi pamiršo, kad puošia kulto pastatą.Jo frizuose šventųjų akivaizdoje bučiuojasi amūrai, iš koplyčios skliauto žvelgia renesansinė kūdikį maitinanti motina, į puošnius ornamentus įpinamos paprasčiausios laukų gėlės ir miestietės krepšys.Vienur kitur suskamba netgi socialinės nelygybės tema.Apie du tūkstančiai skulptūrų, vienaip ar kitaip vaizduojančių žmones, tarsi giedodamos himną žmogaus kūrybinėms galioms, žvalia karusele sukasi aplink grakštų kupolą. Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas.Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.Lietuvoje baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Kaune baroko architektūros plėtra prasidėjo XVII a. Pirmoje pusėje.Žymiausi Kauno baroko statiniai yra Pažaislio vienuolynas, Karmelitų ir Domininkonų bažnyčia, Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Klasicizmo architektūra Kaune plito XVIII a. paskutiniame ketvirtyje.Lietuvos, taigi ir Kauno, klasicizmo architektūra skirstoma į ankstyvąjį ir brandųjį bei vėlyvąjį laikotarpius.Šalia įmantrių, plastiškų vėlyvojo baroko formų pasirodo naujojo stiliaus bruožų: griežtesnis ir tikslesnis orderis, plokščio portiko imitacija, prieangio kolonos. Pavasarinė naujos krypties kregždė-universiteto astronomijos observatorijos priestatas.Stačiakampis statinys su dviem cilindriniais bokštais, masyvus karnizas, langų išpjovos, dekoratyvaus frizo juosta iš metopų su Zodiako ženklais ir triglifų jau kalba ramia, logiška klasicizmo kalba.Tolimesnis žodis priklausė baudžiauninkų kilmės lietuvių architektui L.Stuokai-Gucevičiui.Su didele kūrybine energija jis ėmėsi M.Knakfuso pradėto Verkių ansamblio statybos.Kitas L.Stuokos-Gucevičiaus kūrinys-perstatyta miesto Rotušė.Jos šešių kolonų portike viešpatauja proporcijų harmonija, taurumas.Tačiau ryškiausią paminklą sau L.Stuoka-Gucevičius sukūrė pačiame Vilniaus centre, perstatydamas audros sužalotą Katedrą. Tapyboje klasicizmo laikotarpiu labiausiai plito kompozicijos pagrįstos antikinės istorijos herojiniais siužetais ir ugdančios pilietinius visuomenės jausmus.Klasicistų kompozicijos pasižymi lakoniškumu, aiškumu.Kompoziciniai paveikslo elementai pajungti vienai minčiai.Klasicistų kūriniams būdingas ryškaus kontūro piešinys, pabrėžiantis daikto formą.Šešėliai naudojami tik modeliavimui.Dailėje buvo propaguojamas natūralus nuogo žmogaus kūno grožis.Dailininkai dažnai tapė figūras su laisvais antikiniais drabužiais, teikiančiais galimybę pabrėžti kūno formas ir judesius. Pirmasis tapybos katedros vedėjas ir profesorius, žymiausias klasicistinės tapybos atstovas Lietuvoje-P.Smuglevičius. Nuo VII a. pradžios ėmė plisti vario raižiniai.Be medžio raižinių, knygos buvo puošiamos ir lietu iš metalo spaustuviniu ornamentu.Puošnesnių leidinių tituliniai lapai buvo puošiami triumfo arkos motyvu.Imama iliustruoti ir kai ką iš mokslo veikalų.Pasirodo satyrinių iliustracijų, taip pat Vilniaus leidiniuose buvo ir valstybės veikėjų portretų.XVII a. pirmojoje pusėje, didėjant grafikos pareikalavimui ir plintant vario raižybai, atsirado ir lakštinė grafika.Techniškai nesuderinti su knygų spauda vario raižiniai buvo dedami į jas kaip įklijos.Didėjant tokių kūrinių formatui, vis dažniau pradėta atskirai leisti portretų, mažų ir didesnių religinių paveikslų, miestų bei pilių architektūrinių vaizdų, heraldinių bei satyrinių kompozicijų, kortų. Kai kurie dekoratyvūs daiktai buvo liejami iš alavo.Būdingiausi alaviniai pasidabruoti karstai, puošti skulptūrinėmis detalėmis, kuriuos teikė dramatinės įtampos. Dekoratyviniai kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai (grotelės, užraktai, vėjarodės, žvakidės) atspindi pirmiausia rūpinimąsi daikto konstrukcija; ji lėmė ir saikingą, logišką dekoravimą. XVII a. pr. išeiginiams drabužiams turėjo įtakos Vakarų Europos mados.Meninį kostiumų pobūdį lėmė ne tik siluetas, bet ir spalvų deriniai, storų, plonų audinių bei jų drapiravimo kontrastai, perkirpimai, išpūtimai, apsiuvimai, siuvinėjimas.Pagrindiniai vyriškos aprangos elementai buvo drobinė palaidinė, siaura liemenė su pritvirtintomis rankovėmis, trumpos kelnės ir siauros pėdkelnės.Viršutiniai drabužiai buvo įvairūs.Lietuvoje svarbiausias vyrų didikų drabužis buvo sajanas.Juo vilkėjo civiliai ir kariai.Smulkieji feodalai, miestiečiai ir valstiečiai vietoj trumpikės vilkėjo iki kelių iš priekio atvirą, tik per krūtinę užsegamą žiponą juosiamą diržu.Kariai pėstininkai dėvėjo kailinę kepurę, ilgą skeltą žiponą su kitos spalvos apvadais. Ant jo vilkėjo trumpomis rankovėmis beveik iki kelių žiedinius šarvus. Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo labai puošniai įrištos. Įrišimas rodė savininko turtingumą, knygos vertingumą.Seniausi viršeliai buvo daromi iš ąžuolinių lentų, aptrauktų oda.

Istorija  Konspektai   (8,3 kB)

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 11,69 kB)

Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (7 psl., 7,7 kB)

Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.

Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)

Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Konspektai   (8,16 kB)

I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Dailė  Konspektai   (8,33 kB)

Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.

Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)

Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.

Dailė  Konspektai   (2 psl., 4,92 kB)

Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.

Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)

Smulkioji (mažoji) architektūra tėra viena iš daugelio architektūros rūšių. Jos nagrinėjimo objektas – tai įvairūs smulkūs statiniai, paminklai, skulptūros ir pan. Šiame darbe aprašomi keli Lietuvos mažosios architektūros objektai - koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai ir krikštai. Kai kurie jų ar tik jų puošybiniai elementai atsirado dar ikikrikščioniškais laikais. Taigi tai senovės lietuvių menas. Be to temos pasirinkimą inspiravo ir tai, jog Tarptautinė SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2001 metais Lietuvos kryždirbystę įtraukė į nematerialių pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Dailė  Referatai   (4,89 kB)

Pamatyti dinamiškąją Vengrijos sostinę vertėtų kiekvienam abejojančiam, kad Rytų Europa išties gali sužavėti savo didingumu. Atminty ilgam įsirėš stulbinanti architektūra, aštri vengriška virtuvė ir lėtapėdžiui lietuviui „neįkandamas“ pašėlęs miesto ritmas. Budapešto Keleti traukinių stotis pasitinka tave šviesomis ir dundėjimu. Išlipęs iš traukinio, iš karto apstulbsti nuo šimtų į visas pasaulio puses skubančių žmonių, tarp kurių tu nepažįsti nei vieno.

Geografija  Rašiniai   (6,9 kB)

Šiuolaikinės SVS yra kuriamos panaudojant MP.MP vadinamas elektroninis įrenginys,skirtas skaitmeninės informacijos apdorojami ir šio apdorojimo proceso valdymui. Pagrindinės MP bruožas-visas skaitmeninės informacijos apdorojimo procesas valdomas programiškai.T.y.tas pas MP gali būt naudojamas skirtingiems valdymo uždaviniams spręsti keičiant tik jos valdymo programą.

Informatika  Konspektai   (4,78 kB)

Stogastulpiai rikiuojasi prie senųjų memorialinių ir sakralinių stulpų. Tačiau manoma, kad ne visada taip buvo. Kai kurie lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojai (K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis) jų kilmę siejo su neaukštais stulpiniais krikštais. Ilgainiui jų aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Iš kitų sakralinių paminklų jie ėmė ryškiai išsiskirti ir savo stulpų aukštumu, profiliavimu, ir ypač originaliomis stogelių formomis: vienos jų - apskritos, į viršų smailėjančios (konusinės), kitos (jų daugiausia) - keturšlaitės, trečios - daugiašlaitės.

Žemės ūkis  Referatai   (4,45 kB)

Už šį darbą gavau 10, jame aprašomi sporto, pramogų ir verslo centrai ("Europa“, „FORUM PALACE“,"Siemens” arena) jų architektūriniai sprendimai, statybinės ypatybės, panaudotos konstrukcinės naujovės. Architektūros neįmanoma ilgą laiką išvengti. Su ja susiduriame beveik kiekvieną gyvenimo akimirką – galime pasirinkti laiką, kada grožėtis paveikslais, kada skaityti literatūros kūrinius, kada žiūrėti filmus, bet architektūrinių statinių atžvilgiu tokios pasirinkimo laisvės neturime.

Statyba  Referatai   (5,43 kB)

Viduramžių miestas – tai siauros gatvelės ir nedideli namai, kurių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės.Visuomeninio gyvenimo permainos, amatų ir priekybos plėtra skatino augti miestus. Miestai kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno ir buvo apjuosti gynybiniais mūrais. Gotikinė katedra kilo centrinėje aikštėje tarp gyvenamųjų namų, kurie prieš ją atrodė lyg žaisliukai. Katedra matoma iš toli kaip švyturys, rodantis kelią keliautojams.

Dailė  Referatai   (5,18 kB)

Krikščionių šventykla yra Bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos. Kryžius kiekvienam krikščioniui turi priminti Kristaus nukryžiavimą. Išilginė bažnyčios erdvės dalis (paprastai ilgesnė) vadinama nava, o ją kertanti skersinė nava – transpertu.

Geologija  Referatai   (4,57 kB)

Taikomosios dekoratyvinės dailės meninių principų kaita visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai deklaruojamu šūkiu “dailę - į buitį”. Dešimtmečių sandūroje kilusi tipinės architektūros banga diktavo lakoniškos ir funkcionalios formos reikalavimus taikomajai dailei. Moderni ir taupi išraiška tapo programiniu taikomosios dailės siekiu. Daikto estetinė pusė pradėta tapatinti su tikslingumu.

Dailė  Referatai   (5,12 kB)

XVI a. pab. - XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI - XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika. Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. - XVII a. italų architektūrą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5,45 kB)

Lenkija – tai reti kaimai ir didingi viduramžių miestai. Ši lygumų šalis didesnė nei kitos trys Vidurio Europos valstybės kartu paėmus. Vienas nuostabiausių Lenkijos miestų – Krokuva, 1040-1609 m. buvusi šalies sostinė. Čia puiki viduramžių architektūra primena, kad XV-XVI a. Lenkija buvo didelė ir stipri valstybė, kurią vėliau pasidalino kitos šalys. Visa Lenkija turi daug senų bažnyčių, rūmų ir valstybinių pastatų, kurie yra vieni iš gražiausių Europoje.

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 86,47 kB)

XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose Vakarų Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausių žmonijos perversmų, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.

Istorija  Referatai   (6 psl., 7,94 kB)

Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai. XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (5 psl., 7,81 kB)

Palydovinės sistemos architektūra. Retransliatorių klasifikacija. Pagrindiniai retransliatoriams keliami reikalavimai. Skaidrūs ir regeneruojantys retransliatoriai. Skaidrūs retransliatoriai. Pagrindiniai regeneruojančių ir skaidrių retransliatorių skirtumai. Skaitmeninis signalų apdorojimas palydoviniuose retransliatoriuose. Skaitmeninio signalų apdorojimo sritys. SSA palydovinėse telekomunikacijose.

Elektronika  Referatai   (14 psl., 111,03 kB)

Alcatel OmniPCX - elektroninių komunikacijų įrankiai. Alcatel OmniPCX valdymo platforma OmniVista 4760. Telefoninis katalogas. Tinklo topologija. Aliarmų registracijos modulis. Sistemos konfigūravimo modulis. Skambučių apskaita. Alcatel kompanija siūlo verslo įmonėms du sprendimus, priklausomai nuo įmonės dydžio, pilnai atitinkančius verslo klasės poreikius – Alcatel OmniPCX Office skirta mažoms ir vidutinėms įmonėms ir Alcatel OmniPCX Enterprise (Alcatel 4400)- stambioms įmonėms.

Elektronika  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 12,28 kB)

Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.

Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)

Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.

Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)