1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.

Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)

Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.

Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)

Pasaulyje visur, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių. Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.

Vadyba  Referatai   (29 psl., 349,13 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių - draudimas. Buvęs valstybės monopoliu, dabar jis vis labiau tampa privačių bendrovių, dirbančių draudimo rinkoje, sėkmingos veiklos sritimi (Girdzijauskas S. 2002, p. 5). Dar ne taip seniai, vos prieš 16 metų, draudimo verslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šiandien galima teigti, kad Lietuvoje yra moderniais principais veikianti, sparčiai besivystanti draudimo rinka bei pažangius tarptautinius standartus atitinkanti draudimo priežiūros sistema (Draudimas Lietuvoje 2006, p. 5).

Finansai  Diplominiai darbai   (33 psl., 188,08 kB)

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.

Geografija  Referatai   (14,93 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Nuo senųjų laikų nuolat vyko tarptautinė prekyba. Tarptautinė prekyba (international trade) – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu. Tad kiekviena šalis stengėsi ir stengiasi tobulinti savo užsienio prekybos poliką, tuo siekant gauti kuo daugiau naudos. Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystimo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliais ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis. Tuo tikslu buvo bandoma visaip suvienyti šalis, lengvinant tarptautinės prekybos sąlygas. Iki praėjusio amžiaus vidurio Europą bandyta suvienyti jėga. Po II pasaulinio karo pabandyta tą padaryti taikiai ir tai puikiai pavyko : šiuo metu ES vienyja 15 narių, dar 13 laukia būti priimtos. Po šios didžiosios plėtros ES taps dar didesniu ūkiniu vienetu. Tai bus didžiausia pasaulyje bendroji rinka , kurioje gyvens apie 500 mln. gyventojų. Europos sąjungoje nustatytos sąziningos konkurencijos taisyklės, įvesta bendra valiuta, panaikinti arba sumažinti muitai, sukurtas ir toliau tobulinamas bendros ekonomikos planas ir t.t. Kiekvienos sąjungos, bendrijos ir šalys nuolat kuria ir tobulina savos ekonomikos plėtros planus ir tikslus. Šiame darbe apžvelgsiu Lietuvos ir užsienio šaliu šiuolaikines ekonomikos plėtros tikslus. Europos sąjungos ekonomikos plėtros tikslai Europos Sąjunga buvo sukurta politiniams tikslams pasiekti, bet jos dinamizmą ir sėkmę nulemia jos ekonominiai pamatai - visų ES valstybių narių sukurta bendroji rinka ir 12-oje iš jų naudojama bendra valiuta. ES valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl, norėdami užtikrinti ekonominį augimą ir konkuruoti pasaulyje su stambiausiomis pasaulio ekonomikomis, jie turi vis labiau susitelkti. Ne viena ES valstybė nėra pakankamai stipri savarankiškai rungtis pasaulio prekyboje. Europos bendrovės, norėdamos susirasti naujų klientų, turi veikti didesnėje nei savo valstybės rinkoje. Būtent todėl ES taip stengiasi sukurti bendrą Europos rinką - pašalinti senąsias prekybos kliūtis ir ūkio subjektus varžancią biurokratiją. Visą žemyną apimanti 450 mln. vartotojų rinka turi duoti naudą kuo daugiau žmonių. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių ir regioninių institucijų pastangas šalinti ivairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto ir Europos investicijų banko surinkti pinigai naudojami Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų pletrai), susisiekimui su nuošalesniais regionais ir prekybai Europoje gerinti. Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą pletotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerejimą ir glaudesnius valstybių narių santykius. Laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politika leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 m. ES regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000-2006 m. laikotarpiui skirti 213 mlrd. eurų. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms. Šie pinigai išmokami per konkrecius fondus - Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, ES nustatė tris prioritetinius tikslus: • "1 tikslas": pagalba regioninei plėtrai ten, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. eurų siekianti pagalba sudaro du trecdalius visų regioninei politikai skirtų pinigų 2000-2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas i vietos verslą. • "2 tikslu" siekiama suteikti pagalba sunkumų turintiems regionams. Tai gali buti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai. • "3 tikslu" siekiama iveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas. Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sajunga taps ivairesnė, todel reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami ivairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti "Phare" programa. 2000-2006 m. jos gaus 10,9 mlrd. eurų pagalbą rengiantis stojimui. Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7,2 mlrd. euru. Trečioji yra "Sapard" (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3,6 mlrd. euru. Po pletros, t.y. istojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas. ES siekia pagerinti Europos socialines salygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai prikauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos. ES daugiausia pajamų gauna iš paslaugų sektoriaus, kuris yra liberalizuojamas, nors vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems - lėčiau.  Telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimas jau leido labai sumažinti kainas. 2001 m. pabaigoje tarpmiestiniai pokalbiai, lyginant su 2000 m., atpigo vidutiniškai 11%, o lyginant su 1998 m. - 45%.  Nors energijos prekyba yra subtilus dalykas, imtasi žingsnių bendrai gamtinių dujų ir elektros rinkai sukurti. Rinka turi užtikrinti, kad visi vartotojai galės prieinamomis kainomis isigyti patikimai tiekiamos energijos.  2000 m. lapkriti Komisija paskelbė diskusijų dokumentą (žaliąją knygą), kuriame pateikė gaires dėl bendros Europos energetikos politikos, numatančios ivairių energijos šaltinių naudojimą ir tiekimo pastovumo garantavimą. Jei ES neįgyvendins šios politikos, po 20-30 metų ji turės importuoti jau nebe 50%, o 70% energijos išteklių. Dabar Artimieji Rytai jai teikia 45% naftos, o Rusija - 40% gamtinių dujų.  Vienas iš ES tikslų yra sukurti naujus ir atsinaujinančius energijos išteklius (iskaitant biokurą), kad iki 2010 m. tokie "švarūs" ištekliai sudarytų jau nebe 6%, o 12%.  Vienas iš pagrindinių ES energijos taupymo ir aplinkos gerinimo būdų yra vykdoma transporto politika. Dabar apie 50% visų transportuojamų prekių Europoje gabenamos keliais, kuriais taip pat keliauja 80% visų keleivių. Tam reikia daug energijos, susidaro grūstys ir daroma žala aplinkai. Kai kuriose miestų zonose susidaro transporto spūstys, ypač užteršiamas oras. Bandydama išspręsti šią problemą, ES planuoja, kad kuo daugiau krovinių būtų vežama ne keliais, o geležinkeliais ir vidaus vandens keliais.  ES reikia tokios transporto politikos, kuri užtikrintų kiek imanoma didesnį žmonių ir prekių judėjimą visoje sienų neturinčioje bendroje rinkoje. Būtent todėl reikia liberalizuoti Europos geležinkelių transportą, suderinti naudojimosi Europos geležinkeliais techninius standartus ir leisti konkuruojantiems operatoriams naudotis nacionaliniais geležinkelių tinklais. Siekiant užbaigti bendros rinkos kūrimą, reikia sutelkti dėmesį i paslaugų sektorių, kuris kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo nacionalinių tiekėjų monopolis. Atvėrus jį konkurencijai, būtų galima sukurti daugiau darbo vietų ir sustiprinti Europos ekonomiką. Nuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos piliecių kasdien naudojasi euru. Euras pakeite valiutas, kurios daugelyje Europos valstybių šimtmečiais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonėmis. Naujosios valiutos įvedimas paspartino Europos ekonominės sąjungos kūrimasį. Mažos ir vidutinės įmonės (MVI) sudaro Europos ekonomikos stuburą. Pernelyg dažnai jų konkurencingumą ir dinamiškumą stabdo įvairiose šalyse skirtingi ir sudėtingi įstatymai bei taisyklės. Viena iš užduocių yra parengti smulkaus verslo įmonių statutą ir suteikti verslininkams reikalingą kapitalą modernių technologijų verslui pradėti. Čia paminėjau nedidelę dalį Europos Sąjungos ekonomikos vienijimo, plėtimo ir gerinimo tiklsų. Jų, kaip ir kitų tikslų siekinat pagerint gyvenimo sąlygas ir kt. yra labia daug. Taip pat norečiau apžvelgt Lietuvos ekonomikos tikslus ir strateginį planą sudarytą 2001-2015 metams.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,3 kB)

Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.

Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago. LIETUVA PRITRAUKIA VIS DAUGIAU INVESTICIJŲ Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, pastaruoju metu pritraukia daugiau užsienio investicijų. Praėjusiais metais į Lietuvą investuota 880 mln.litų, Estiją -552 mln. litų, Latviją -400 mln. litų užsienio investicijų. Iki šių metų balandžio visos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė beveik 2,8 mlrd. litų. “Investicijų bumas į Lietuvą tęsiasi šiais metais ir turėtų dar didėti ateityje”, -teigia Lietuvos investicijų agentūros vadybininkas su visuomene Davidas Burgessas. Pasak jo, didelių strateginių objektų privatizavimas sudarys galimybių pritraukti į Lietuvą milijardus dolerių, ir Lietuva, palyginti su Baltijos kaimynėmis, pirmaus ir investicijų mastais, ir jų kiekiu vienam gyventojui. Pernai daugiausia tiesioginių investicijų teko vienam estui- iš viso 368 litai. Vienam Lietuvos gyventojui teko 240 litų, latviui- 160 litų tiesioginių užsienio investicijų. Į Lietuvą JAV investavo -662,6 mln. litų, Vokietija -300,76 mln., Švedija -275,08 mln. litų. Bendrų įmonių kūrimas Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 1997 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1996 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1995 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1996 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1994 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1995 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 1997 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 1997 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1996 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1996 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1996 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 1997 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. Investicinių fondų būtinybė Lietuvoje iki šiol nėra nei vieno investicinio fondo, nors Estijoje tokie fondai jau veikia nuo 1993 m. Kol lietuviai delsia dėl mokesčių politikos trūkumų ir kitų apribojimų, gyventojai, organizacijos bei užsienio investuotojai praranda progą pelningai panaudoti turimas lėšas. Įstatymiškos galimybės uždariesiems ir atviriesiems investiciniams fondams kurtis buvo sudarytos jau nuo 1996 m. vidurio. Investiciniai fondai kaupia smulkių investuotojų llėšas, ir tie iš jų, kurie gali investuoti į vertybinius popierius yra neatsiejama rinkos dalis, be jų neįsivaizduojama vertybinių popierių rinkos plėtra. Jie seniai įkurti ir sėkmingai veikia visose pirmaujančiose Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Kol kas Lietuvoje nėra nei vieno investicinio fondo, nors egzistuoja investicinės akcinės bendrovės, iki liepos 1 d. turėjusios persiregistruoti į Kontroliuojančiąsias, arba į uždarąsias, arba į atvirąsias investicines bendroves. Pasak specialistų, investicinio fondo steigėjas paprastai būna finansinė institucija, nes ji turi kapitalo užsiimti investicine veikla. Atvirasis investicinis fondas išleidžia savo akcijas, kurias išperka suinteresuoti asmenys, o gautus pinigus investuoja į vertybinius popierius. Tuo tarpu uždarojo investicinio fondo akcijomis prekiaujama tik biržoje ir parduoti jas galima tik tuomet, kai atsiranda pirkėjas. Šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijos smarkiai atpigo ir jas reikia pirkti. Šios investicijos bus pelningos, nes akcijos pigo ne dėl priežasčių, susijusių suLietuvos ekonominėmis, politinėmis ar k.t. priežastimis. Tačiau smulkūs pirkėjai negali veikti rinkos, o stambių- investicinių, pensijų- fondų Lietuvoje dar nėra. Nesant Lietuvoje investicinių fondų, nesuteikiama galimybė gyventojams daryti smulkias investicijas, taip pat nepritraukiamos investicijos iš vietinių bei užsienio organizacijų. Svarbiausios priežastys, dėl kurių Lietuvoje neveikia investiciniai fondai (IF), yra dvigubas apmokestinimas bei iki galo neapgalvotas su IF susijusių asmenų savarankiškos veiklos ribojimas, dėl kurio gali būti pažeidžiami asmens privatūs interesai, konfidencialumas ir realiai pakenkta IF ir jo akcininkams, nurodo Iniciatyvinė grupė. Jei fizinis asmuo investuotų į investicinį fondą, iš jo pajamų būtų atskaitoma juridinio asmens (fondo) pelno mokestis, kelių mokestis nuo apyvartos, valdymo mokestis, fondo veiklos organizavimo išlaidos. Jei juridinis asmuo investuotų į IF, kurio veikla yra investavimas į akcijas, tai jo gautos pajamos būtų apmokestinamos du kartus- pirmą kartą fondo lygmenyje, antrą- investuotojo lygmenyje. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ Naftos pramonė Spalio pabaigoje dvi dienas Klaipėdoje vykusi tarptautinė konferencija “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” užkulisiuose buvo vadinama įtakingiausių Rytų Europos naftininkų susitikimu. Tarp konferencijos dalyvių- naftos kompanijų “Jukos”, “Lukoil Baltia Group”, “Woodison Trading Ltd”, “Osman Trading”, “Neft”, “Statoil”, “Komi Arktik Oil”, “Rosneft”, “Rockfeller & Co” atstovai bei žymių tarptautinių bankų, audito firmų, konsultacinių firmų darbuotojai. Gausus svečių būrys akivaizdžiai rodo, kad tiek Rytų, tiek Vakarų verslininkai susidomėję Lietuvos naftos verslu, jos tranzito galimybėmis ir siekia kol ne vėlu įsitvirtinti mūsų šalyje. Rusijos nafta per Lietuvą keliauja į Vakarų šalis, kur už ją mokama 3-4 kartus daugiau nei pačioje Rusijoje. Tačiau Rusijos nafta svarbi ir Lietuvos ekonomikai, todel Rusijos kuro ministerijos informacinio centro “Infotec Consult” vadovo Rustamo Tankajevo žodžiai, kad Lietuva turės pakankamai naftos, visai konferencijai suteikė optimizmo. -Šiemet Rusijos kuro rinkoje atsirado tendencija didinti ne tik eksporto apimtį, bet ir pačios žaliavos gamybą,- pateikė duomenis apie Rusijos naftą žurnalo “Neft i kapital” atstovė Ana Podniek.- Šių metų sausio- rugpjūčio mėnesiais Rusijoje išgauta 203 mln. tonų naftos ir suskystintųjų dujų- vienu procetu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Beveik 40 procentų visos naftos išgavo trys stambiausios rusų naftos bendrovės- “LUKoil”, “Jukos” ir “Surgutneftgez”. Kas mėnesį Rusijos bendrovės pateikia vidaus rinkai perdirbti 14.4 mln. tonų naftos, kurios 96 procentai transportuojama naftotiekių vamzdynais. Šių metų vasarą įvyko esminių Rusijos naftos eksporto pakitimų. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1997 metų liepos 8 dieną pasirašė įsaką, kurį įgyvendinant prekybinės bendrovės netenka galimybių eksportuoti naftą pagal Rusijos Federacijos Vyriausybės potvarkius. Eksportu turi rūpintis naftos gavybos bendrovės, atsižvelgdamos į savo kvotą naudojantis eksporto magistralėmis. Tam tikras laisvų žaliavų kiekis bus paskirstytas ir Rusijai, ir naujoms rinkoms už šalies ribų. AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. AB “Mažeikių nafta” AB “Mažeikių nafta” yra vienintelė Baltijos valstybėse naftos perdirbimo įmonė, šioje rinkoje iki 1990 metų būdavo suvartojama po 12 mln. tonų naftos produktų per metus.Tačiau dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų mažeikiškių benzinas gali prarasti rinką, todėl įmonė, bendradarbiaudama su bendra įmone “Hytech” ir “Foster Wheller USA Corporation” bei “Grozgiproneftechim” parengė įmonės modernizavimo programą. Pirmasis etapas, kuriam reikia 105 mln. dolerių, bus skirtas benzino kokybei gerinti. 223 mln. dolerių kainuojantis antrasis etapas padidins mazuto konversiją. Įmonė planuoja modernizavimo programą įgyvendinti iki 2002 metų, o jau 1999 metais pasiekti 8 mln. tonų metų perdirbimo apimtis. Rusijos naftos rinkos lyderis koncernas “LUKoil turi rimtų ketinimų investuoti Lietuvoje, bet nuo realių žingsnių jį sulaiko Lietuvos valdžios blaškymasis. “Dalyvautume privatizuojant Lietuvos naftos bendroves, bet prieš tai jūs turite patys apsispręsti, kaip vyks privatizacija”,- sako V.Fedotovas, “LUKoil” viceprezidentas. Iš dabartinių valstybės kontruoliuojamų Lietuvos naftos įmonių “LUKoilui” patraukliausia yra AB “Mažeikių nafta” (MN). Rusijos koncernas nedvejodamas įsigytų MN akcijų, jei tik sužinotų, kad gaus nusipirkti jį tenkinantį paketą. Bet kuriuo atveju dalį MN akcijų, matyt, pirks “LUKoil Baltija”, kuriai “LUKoil” parūpintų garantinių kreditų. “Būtingės naftos” akcijos “LUKoilo” dabar nedomina. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1994 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Bendrai... Lietuvos prezidentas A.Brazauskas, dalyvavęs tarptautinėje konferencijoje “Investicijų ir verslo galimybės Lietuvos naftos sektoriuje” ,sakė, kad naftos verslą norima padaryti dar efektyvesnį ir paskatinti valstybės biudžeto pajamų dalies didėjimą, todėl neseniai parinktas tarptautinis konsultantų konsorciumas, padėsiantis Vyriausybei parengti AB “Mažeikių nafta” privatizuoti. Prezidentas laidavo, kad privatizavimo procesas bus viešas, bus remiamasi tarptautiniu mastu pripažinta patirtimi, privatizavimo sąlygos bei kita informacija bus prieinama visiems partneriams. Europos ir Rusijos naftos kompanijos domisi “Mažeikių naftos” privatizavimu. Didžiausios užsienio kapitalo investicijos- į naftos prekybos infrastruktūrą.Lietuvoje jau ne vieni metai dirba pasaulyje garsios kompanijos: Norvegijos “Statoil”, JAV “Texaco” ir “Mobil”, JAV, Olandijos, Didžiosios Britanijos “Shell”, Suomijos “Neste”, Rusijos “LUKoil”, “Jukos” ir “Transneft”. Iš 659 šiuo metu Lietuvoje veikiančių degalinių 10 procentų- užsienio kapitali įmonių degalinės. “Mažeikių naftos” akcijos sustiprintų jų pozicijas, nes Lietuvą degalais aprūpina bųtent ši įmonė. 1996 metais benzino importas sudarė 30 proc., o dyzelinio kuro- 20 proc. AB “Mažeikių nafta” 1996 metais Lietuvoje pardavė 55.5 proc. savo produkcijos. Kita dalis produkcijos keliauja į Lenkiją, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Ukrainą. Išskirtume “Lukoil Baltiją”, kuri nori turėti degalinių tinklą visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose. Ji yra užsibrėžusi pastatyti savas degalines visuose miestuose ir miesteliuose, kur gyvena ne mažiau kaip 10.000 žmonių. “Lukoil Baltija” Lietuvoje jau valdo apie 30 proc. automobilių degalų rinkos. Jai priklauso 27 stacionarios ir 3 konteinerinės degalinės. Iki 2000-ųjų kompanija planuoja valdyti ne mažesnį kaip 50 degalinių tinklą. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 1997 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 3 mln. tonų perkrauti 5 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. 1998 metų antrąjį pusmetį numatyta terminalo darbo pradžia. Vyriausybės programoje numatyta KLASCO privatizuoti. Prieš privatizaciją nutarta atlikti tam tikrus darbus, gerinančius kompanijos finansinę, ekonominę padėtį ir didinančius akcijų vertę. Investiciniai projektai dėl metalo terminalo galimybių didinimo, konteinerių terminalo statymo, uosto krantinių gilinimo leis daugiau perkrauti krovinių ir išsikovoti dar geresnę vietą tarp Baltijos uostų.Krovinių srautą siekiama ne tik išlaikyti, bet ir padidinti, todėl plečiama įmonės teritorija, efektyviau naudojama esama teritorija. Be to, vykdoma intensyvirinkodaros politika: kelerius pastaruosius metus nekeičiami krovos darbų įkainiai, kompanija dalyvauja konferencijose ir parodose, skiria lėšų reklamai vietos ir užsienio leidiniuose. Šios priemonės leidžia įmonei, net ir mažėjant visam krovinių srautui, nemažinti pastovių darbų. Norint padidinti veiklos efektyvumą bei pritraukti būtinų investicijų, buvo nutarta KLASCO privatizuoti tarptautinio viešojo konkurso būdu. Šiuo metu KLASCO nėra kitų akcininkų, kurių turimų akcijų bendra nominali vertė viršytų 5 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, išskyrus valstybę. Siekint gauti kuo daugiau naudos iš KLASCO privatizavimo, buvo nutarta samdyti nepriklausomą patarėją privatizavimo programai rengti. Galimiems patarėjams buvo išsiuntinėti kvietimo laiškai ir techninė užduotis. Kandidatai savo techninius pasiūlymus turėjo pristatyti iki 1997 metų rugpjūčio 25 dienos. Savo pasiūlymus pateikė 7 konsorsiumai. Komisija, įvertinusi techninius ir finansinius pasiūlymus, išrinko nugalėtoją- Vokietijos firmą “Rogge Marine Consulting G.M.B.H.” Šiuo metu su būsimu patarėju jau yra parengta sutartis, jai pritarė Lietuvos Vyriausybė. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kauniškė alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1997 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1995 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1996 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. Bendrai... Grėsmingi konkurentai įsikūrę kaimyninėse šalyse. Prie Gdansko (Lenkija) įsikūrusi Australijos kapitalo įmonė “Elblag Brewery” (verda EB alų) pagamina 2 kartus daugiau alaus nei visos Lietuvos alaus daryklos kartu. Estijos aludariai, nelikus importo mokesčių įvežamam alui, jau pajuto galingų Europos aludarių kvėpavimą į pakaušį. Kai neliks muitų barjerų alaus importui, Lietuvoje prasidės tikroji konkurencija, ir nemodernios šalies alaus daryklos bus pasmerktos žlugti Bankai “Litimpeks” “Litimpeks” bankas, liepos mėn. sėkmingai baigė platinti naują akcijų emisiją, ir iki 64.1 mln. litų padidino akcinį kapitalą, kurį per mėnesį užregistravo Lietuvos banke. “Litimpeks” banko valdybos pirmininkas teigia, kad užsienio kapitalas dabar valdys apie 76 proc. “Litimpeks” banko akcijų, tačiau tik vienas akcininkas- Šveicarijoje įregistruotas “Uber See Bank”- turės daugiau kaip 10 proc. akcijų paketą. Šiam bankui priklauso 10.7 proc. “Litimpeks” akcijų. Akcijų turi Skandinavijos kompanijos, 12 proc.- Estijos ir apie 8 proc. vietiniai investuotojai. Didžiausių naujųjų “Litimpeks” banko akcininkų sąraše- Estijos prekybos bendrovė “Bregot”, Norvegijos “Skeie Groppen”, valdanti naftos gręžinius, naftos bendrovė “Norvegian Oil Trading” ir kitos Skandinavijos šalių bendrovės bei privatūs verslininkai. Lietuvos investuotojai įsigijo 16 mln. litų nominalios vertės akcijų. Didžiausius akcijų paketus pirko bendrovės “Alna”, “Viti” ir “Lietuvos geležinkeliai”. Iki šių metų pabaigos numatoma dar didinti “Litimpeks” bako akcinį kapitalą, bet dabartiniame akcijų emisijos projekte dalyvavusios bendrovės “Balticum Management”- “Litimpeks” banko finansinės patarėjos- valdybos pirmininkas Magneas Reme sako, kad apie tai šnekėti dar anksti. Lenkijos “Kredyt Bank” taip pat buvo minimas kaip vienas realiausių galimų “Litimpeks” banko akcininkų. “Kredyt Bank” kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (EBRD) ketino valdyti 51 proc. “Litimpeks”akcijų. Tačiau dėl biurokratinių EBRD procedūrų investicijų buvo galima tikėtis ne anksčiau kaip rugsėjį, o “Litimpeks” banko tokie terminai nepatenkino. P moratoriumo paskelbimo 1995 gruodį “Litimpeks” bankas visavrtę veiklą atnaujino tik po pusmečio. Pernai banko nuos639582*1toliai sudarė 6.4 mln. litų. J.Bobelis “Litimpeks” valdybos pirmininko patarėjas, teigia, jog po to, kai į “Litimpeks” kapitalą naujieji savininkai dar investuos apie 40 mln. USD, jis bus pajėgus konkuruoti ne tik su Lietuvos bankais, bet ir su kolegomis Baltijos valstybėse. Pasak jo, sustiprėjus tikimasi aktyviai dalyvauti privatizacijos procese. “Litimpeks siekiamybė- investicinė bankininkystė”,- sako J.Bobelis ir aiškina, kad bankas ketina tolti nuo mažmeninės bankininkystės laipsniškai. Banko struktūra tvarkoma nuo viršaus iki apačios. Užsienio bankai Nors finansų ekspertai ir neprognozuoja užsienio bankų filialų bumo Lietuvoje, ledus pralaužusio kaimynų lenkų “Kredyt Bank PBI S.A.” pavyzdžiu Vilniuje ketina žvalgytis svečių šalių bankai. Prancūzijos bankas “Societe Generale” jau įteikė ofocialų prašymą steigti savo skyrių Lietuvoje ir laukia Lietuvos banko (LB) pritarimo bei licencijos, o “Norddeutsche Landesbank” apsisprendė dėl atstovybės Vilniuje atidarymo. Tik šiemet apsisprendęs kurti Lietuvoje “Societe Generale” pirmąjį žingsnį į Baltijos valstybes žengė dar prieš tris metus. “Kredyt Bank PBI S.A.” skyriaus Vilniuje direktoriaus pavaduotojas V.Galvelė sako, kad spalį pradėjusiame veikti skyriuje jau atidaryta 41 sąskaita. Bankas dar nesuteikė nei vieno kredito, tačiau turi projektų ir juos svarsto. Tikimasi jog pirmoji paskola bus suteikta dar šiemet. Šis bankas orientuotas į Lietuvos ir Lenkijos prekybos finansavimą bei kartu su vietiniais bankais norėtų kredituoti stambius investicinius projektus “Deutsche Bank” į Lietuvą neketina ateiti. Jam nereikia atstovybės, mat jie ir taip puikiai žino, kas vyksta Lietuvoje. Nepaisant to,kad Vilniuje nėra banko atstovybės, aktyviai bendradarbiaujama su lietuviškais bankais, dalyvaujama privatizavimo procese. Į Lietuvos rinką koją keliavienas didžiausių Suomijos komercinių bankų “Merita Ltd.”, ketinantis čia plėsti savo veiklą. “Lietuva- viena iš prioritetinių valstybių, kuriose mes ketiname artimiausiu metu investuoti daugiau”,- sako “Merita Ltd.” pirmasis viceprezidentas. Žvalgybą Lietuvoje suomiai pradėjo rugsėjo 23 d. suteikdami trumpalaikę 4.4 mln. USD paskolą telekomunikacijų UAB “Omnitel”, kuri rengiasi už šiuos pinigus įsigyti “Nokia” komunikacijų stotį. Paskola “Omnitel”- tik pirmasis “Merita Ltd.” žingsnis Lietuvoje. Estijos “Hansapank” nusprendė steigti Lietuvoje savo banką, nes veikiantys Lietuvos bankai estams atrodo nepakankamai perspektyvūs. “Hansapank” vadovai prognozuoja, kad bankas Lietuvoje pradės veikti kitąmet. “Hansapank” taryba pritarė valdybos siūlymui išleisti 7 mln. naujų akcijų, kurios bus parduodamos rinkos kaina, o dalis lėšų investuota į naują banką Lietuvoje. Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Pvz.: Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. LT pajamos per 1996 m. padvigubėjo iki 135 mln. dolerių, bendrovė gavo apie 20 mln. dolerių pelno. Jos mobiliojo ryšio GSM tinklo vartotojai sudaro tik apie 2 proc. gyventojų. Vidutiniškai 100 gyventojų Lietuvoje tenka 27 telefono linijos. “Balandžio 1 d. gersime šampaną”,- žadėjo ryšių ir informatikos ministras R.Pleikys, kai rugpjūčio 5 d. buvo pasirašyta sutartis su LT privatizavimo konsultantu- Šveicarijos banku “Union bank of Switzerland” (UBS). Suradę LT pirkėją šveicarai už savo paslaugas iš Lietuvos Vyriausybės gaus apie 10 mln. dolerių- tai daug mažiau, nei uųdirbo kiti konsultantai, privatizuodami kitų Rytų Europos šalių kompanijas. Privatizuoti LT šveicarai sudarė konsorciumą su Kanados investiciniu banku “CIBS Wood Gundy” bei tarptautinėmis bendrovėmis “Debevoise and Plimpton”, “McDermott, Will and Emery”. Konsultantų techninė užduotis numato darbų atlikimo grafiką: per tris mėn. parengti privatizavimo programą, o vėlų rudenį turi būti parengtas informacinis memorandumas. Šiemet jis turi būti išsiuntinėtas potencialiems pirkėjams. LT privatizavimo programą rengiąs Šveicarijos bankas UBS ir konsorciumas jau baigė pirmąjį parengimo etapą ir atliko įmonės auditą. Pasak Europos reikalų ministerijos (ERM) vadovų, viskas trunka ilgiau nei tikėtasi. Po truputį aiškėja, kas dalyvaus LT privatizavime. LT jau susidomėjo 8 investuotojai: Prancūzijos bei Graikijos telekomai, Švedijos kompanija “Telia”, Danijos “Tele Denmark” bei kitos telekomunikacijų kompanijos. “Tele Denmark” vadovai Reuters sakė bandysią įsigyti kuo daugiau siūlomų LT akcijų. LT patrauklus pirkėjams dėl gana spartaus ekonominio šalies augimo, geros geografinės padėties ir galimybių plėstis. “Telia” Švedijos telekomunikacijų kompanija “Telia” 1998 m. atidaro savo antrinės įmonės “Lietelija” biurą Vilniuje. Kompanija sudarys konkurenciją didmeniniams “Internet” tiekėjams ir “Lietuvos telekomui”. Švedų milžino- tikslas privatizuoti LT. Į duomenų perdavimo verslą kompanija Lietuvoje ketina investuoti 80 mln. USD. Pirmasis “Telia” investicijų vaisius- telefoninius pokalbius ir įvairiausią informaciją (vaizdo, garso, telefono, kompiuterio duomenų) galintis perduoti optinis kabelis nuo Gotlando salos Švedijoje iki Šventosios. “Lietelia” iš RIM 1997 m. pavasarį gavo licenciją. Joje, be duomenų perdavimo paslaugų, “Lietelia” gavo teisę ir kurti nuosavą duomenų perdavimo tinklą. Iki šiol didmena “Internet” paslaugas teikė UAB “Omnitel” ir UAB “Taidė”. Jos prie pasaulinių “Internet” centrų jungėsi palydoviniu ryšiu, kuris yra lėtesnis už šviesolaidinį. Kartu “Lietelija” teiks kitas duomenų perdavimo paslaugas- nutolusių kompiuterinių tinklų jungimą ir X.25 protokolo ryšį. “Telia” jau rengia biurą Kaune, planuoja juos atidaryti ir kituose Lietuvos miestuose. “Bitė GSM” Iš UAB “Mobilios telekomunikacijos” (Bitė GSM) akcininkų gretų pasitraukė dvi lietuviškos kompanijos- UAB “Elsis” ir UAB “Dobilas”. Daugiau kaip pusę “Bitės GSM” akcijų valdo užsienio kompanijos. Po 35.8 proc. jų yra Danijos kompanijos “TeleDenmark International” (TDI) ir Liuksemburgo “Cellular Millicom International” (MIC) portfeliuose. “Bitės GSM” tinklą kurinti UAB “Mobilios telekomunikacijo” įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Tuomet didžioji akcijų dalis priklausė lituviškoms kompanijoms- kauniškė BĮ “Lintel” valdė 33.5 proc. akcijų, “Dobilas”- 25.5 proc., o “Elsis”- 24 proc. Daniškoji TDI “Bitės GSM” veiklos pradžioje turėjo 17 proc. akcijų, MIC akcijų oficialiai neturėjo, bet jau veikė po TDI vėliava.Laipsniškai, kelis kartus persiskirstant akcijas, užsienio kompanijų įtaka “Bitėje GSM” padidėjo. Paskutines turimas akcijas “Elsis” (2 proc.) ir “Dobilas” (1.5 proc.) sumanė parduoti 1996 m. gruodį. Joms iškritus iš akcininkų sąrašo, į užsieniečių portfelius pateko po 35.8 proc. “Bitės GSM” akcijų. Kompanija iki 1998 m. numato investuoti dar 20 mln. USD. Kompanijos generalinė linija ir toliau lieka kokybė. “Comliet” NMT 450 standarto mobiliojo ryšio paslaugas teikianti UAB “Comliet” turi į Daniją išeinantį nuo “Lietuvos telekomo” nepriklausantį kanalą. Pirmoji Lietuvoje mobiliojo ryšio paslaugas pradėjusi teikti UAB “Comliet” įregistruota 1991 m., o jos tinklas pradėjo veikti 1992-ųjų pavasarį. Danų indėlis į “Comliet” yra ne tik investicijos, bet ir darbo bei rinkodaros patirtis. Didžioji dalis “Comliet” akcijų priklauso VĮ LT (41 proc.). Po 24.5 proc. turi Danijos TDI ir liuksemburgo MIC, o 10 proc. valdo UAB “Antena”. KITOS INVESTICIJOS Žemės ūkis Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (72,39 kB)

Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistai tvirtina, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys žada užsieniečiams puikias investicijų galimybes, ir prognozuoja tikrą investicijų bumą šiame regione. Rytų ir Vidurio Europos rinkos, ERPB ekonomistų teigimu, plėtojasi vis sparčiau sulig kiekvienais metais ir tampa vis konkurencingesnės. Per kelerius metus jų įnašas į pasaulio ekonomiką išaugs trigubai o investicijų rizika šiame regione pastebimai sumažės. “Rytų ir Vidurio Europos rinkos dėl savo dydžio bei greitos plėtros taps ypač patrauklios užsienio investuotojams ateinančio amžiaus pradžioje”, -pareiškė Europos ir plėtros banko ekonomistas Richardas Lago. Dvidešimt šešios buvusio Rytų bloko bei Sovietų Sąjungos valstybės, turinčios 400 milijonų gyventojų, -iš tiesų didelė rinka. Nors šiuo metu jų įnašas į pasaulio ekonomiką gana menkas- bendras šių šalių vidaus produktas sudaro vos vieną trilijoną JAV dolerių, palyginti su 30 trln. JAV dolerių pasaulio BVP, sėkmingos rinkos reformos daugelyje jų jau pradeda duoti pirmuosius vaisius. Sparčiai gerėja šių šalių eksporto prekių bei paslaugų kokybė, didėja pramonės produkcija bei realiosios gyvetojų pajamos. Pramonės produkcijos, eksporto padidėjimo bei griežtos finansinės politikos dėka minėto regiono šalių bendras vidaus produktas per ateinančius dešimt metų turėtų padidėti iki 3 trln. JAV dolerių, t.y. beveik 10 procentų viso pasaulio BVP. Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistų nuomone, investicijos Rytų ir Vidurio Europos valstybėsešiuo metu yra mažiau rizikingos nei investicijos į kai kurias Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. “Tai stabilios šalys, rimtai besirengiančios Europos sąjungos narystei, nepaisant didėjančių jų užsienio prekybos deficitų, kurie, beje, sumažės, kai tik šioms šalims pavyks atsistoti ant kojų. Be to, importas reikalingas tiek gamybos, tiek ir visos ekonomikos plėtrai”, -tvirtina Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko ekonomistas R.Lago.Viena reikšmingiausių užsienio kapitalo pritraukimo į Lietuvą formų- tiesioginės užsienio kapitalo investicijos, kuriant bendras Lietuvos ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmones. Pirmoji bendra Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo įmonė Lietuvoje įkurta 1987 metais. Tačiau užsienio investuotojai Lietuvos rinka pradėjo rimėiau domėtis tik 1991 metais. Daugiau kaip 90 procentų tiesioginių užsienio investicijų buvo gauta per pastaruosius dvejus metus. Iki 2000 metų gegužės 10 d. Lietuvoje įregistruotos 5577 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo bei užsienio kapitalo įmonės, į kurias investuota užsienio kapitalo. Šių įmonių įstatinis kapitalas yra daugiau kaip 2919 mln. litų, iš jų užsienio kapitalo dalis sudaro apie 60 procentų. Į Lietuvos ūkį kapitalo yra investavę 98 pasaulio valstybių invesstuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo į Lietuvos ekonomiką yra investavusios Europos Sąjungos šalys- 55.2 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal atskiras valstybes pirmauja JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos investuotojai. Tiesioginės užsienio iinvesticijos į Lietuvą 1999 metais padidėjo 609.7 mln. litų, arba 152.4 mln. JAV dolerių. Palyginti su 1998 metais, jų padidėjo 319.5 mln. litų, arba 79.9 mln. JAV dolerių. Didžioji dalis 1999 metų investicijų, tai yra 511.1mln. litų, arba 83.8 proc. visų tiesioginių investicijų, padidėjo papildomais užsienio subjektų įnašais į akcinį kapitalą, kitą dalį, t.y. 98.6 mln. litų,sudarė reinvestuotas palnas. Tai 16.2 proc. visų tiesioginių investicijų. Tokią investicinio proceso tendeciją reikia vertinti teigiamai. 1997 metais, pagal statistinius duomenis, reinvesticija dar buvo nedidelė, tačiau nuo 1998 metų, kada reinvestuotas pelnas jau sudarė 9.9 proc., bendras BVP padidėjo 3 proc. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) šalių bendrų ir užsienio kapitalo įmonių kūrimas. Iki 2000 metų gegužės 10 d. su ES šalimis registruota 2066 bendros ir užsienio kapitalo įmonės, kurių įstatinis kapitalas viršija 1.68 mlrd. litų. Užsienio kapitalas jose siekia apie 56 proc. Tam, aišku, didelės įtakos turėjo laisvosios prekybos sutartis su ES, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Daugiausia užsienio kapitalo investuoja šios ES šalys: Didžioji Britanija, Vokietija. Aktyvios ir Šiaurės šalių- Švedijos, Danijos, Norvegijos- bendrovės. Beje, iki šių metų registruota per 1000 bendrų su Rusijos Federacija įmonių. Tačiau jų įstatinis kapitalas nėra didelis, nes dominuoja daugiausia komercinio pobūdžio įmonės. Jos verslininkams sudaro palankias sąlygas savo produkcijai Rytų rinkoje realizuoti. 3.5 Užsienio paskolos Nemaža dalis užsienio kapitalo ateina į Lietuvą, kaip užsienio paskolos ir finansinė parama, gaunama iš tarptautinių finansinių organizacijų bei atskirų užsienio valstybių kaip oficiali parama Lietuvos valstybei arba kaip užsienio komercinių bankų paskolos Lietuvos verslo įmonėms (Lietuvos valstybei garantavus).Valstybės užsienio skola (Statistikos departamento duomenimis) 2000 m. pradžioje sudarė 1183 mln. JAV dol. (vienam Lietuvos gyventojui tenka 319,7 JAV dol. valstybės užsienio skolos), o 1998 m. pradžioje sudarė 825,4 mln. JAV dol. (atitinkamai 222,4 JAV dol. vienam Lietuvos gyventojui). Ypač padidėjo gautų pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantiją paskolų. 1991 - 1996 m. Vyriausybė suteikė 573,25 mln. JAV dol. vertės garantijų 137 investiciniams projektams finansuoti. 1997 m. sausio 1 d. gauta ir panaudota 386,53 mln. JAV dol., t.y. 67,4 proc. bendros suteiktų garantijų sumos. Jau grąžinta 108,52 mln. JAV dol., skola- 278,01 mln. JAV dol. Daugiausia garantijų buvo suteikta 1996 metais- 57 investiciniams projektams. Šios užsienio paskolos, kurioms suteiktos valstybės garantijos, skirtos įmonių investiciniams projektams finansuoti, tačiau iš jų 20,1 proc. panaudota kurui ir kitiems energijos resursams pirkti. Iš tarptautinių finansinių organizacijų gaunamas paskolas Vyriausybė skirsto daugiausia per šalies komercinius bankus, nurodydama, kad šios paskolos iš esmės turi tekti pramonės, žemės ūkio statybos ir transporto bei energetikos objektams. Skatinant investicijas į gamybą, ne mažiau kaip 50 proc. lengvatinių užsienio paskolų, kaip numatyta vyriausybės veiklos programoje, bus skirta gamybinėms įmonėms naujoms technologijoms diegti. Bus skatinamos investicijos, skirtos šilumos nuostoliams mažinti, šilumos tiekimo ir pastatų išorinėms sienoms rekonstruoti bei modernizuoti. Ikišiol užsienio paskolos daugiausia panaudotos sprendžiant energetikos problemas, statant transporto bei aplinkosaugos objektus, pertvarkant ryšių ir informatikos sistemas. Tai Klaipėdos naftos terminalas, magistraliniai dujotiekio tinklai, geležinkelių transportas, Klaipėdos uostas, automagistralė “Via Baltica”, vandens valymo įrenginių statyba ir t.t. Valstybės skolinimasis turi būti pagrįstas, racionalus. Tam reikėtų aiškiai apibrėžti ir sugriežtinti užsienio paskolų, gaunamų valstybės vardu ir imamų su valstybės garantija, gavimo ir skirstymo kriterijus bei sąlygas, palengva atsisakant valstybės garantijų. Vyriausybė ateityje rems tik tuos investicinius projektus, kuriuos įgyvendinus sukuriamos naujos darbo vietos arba kai paskolos naudojamos infrastruktūrai plėtoti ar strategiškai svarbiems objektams statyti, rekonstruoti. Svarbiomis valstybės vardu skolinto kapitalo reguliavimo priemonėmis tapo 1998 m. priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos ir viešojo pirkimo įstatymai bei kiti su jais susiję teisės aktai, Vyriausybės reglamentuota valstybės garantijų teikimo užsienio paskoloms tvarka, naujų technologijų, įrengimų, paslaugų pirkimo (konkurso būdu) taikymo tvarka. Užsienio paskolų paskirstymas (proc.) 1. Investiciniams projektams (51.9) 2. Kurui ir energetiniams ištekliams (21.1) 3. Žemės ūkiui (3.7) 4. Valiutai stabilizuoti (8.4) 5. Biudžeto deficitui padengti (12) 6. Smulkiam ir vidutiniam verslui (2.9) 3.6 Lengvatos investuotojams Užsienio ūkio subjektams veikti Lietuvoje sudaromos ne blogesnės sąlygos nei Lietuvos ūkio subjektams. Paminėsiu šiuo metu teikiamas lengvatas: • neapmokestinama investicijoms panaudota pelno (pajamų) dalis; • užsienio investuotojų įnašai į formuojamą arba didinamą įstatinį (nuosavą) kapitalą naudojami kaip ilgalaikis turtas, įvežami be muito mokesčių; • jeigu įmonė likviduojama steigėjo, akcininkų arba pajininkų sprendimu, užsienio investuotojams priklausantis turtas arba jo dalis, atitinkanti užsienio kapitalo investicijoc dydį, išvežama be muito mokesčių; • teisėtaigautas pelnas, pajamos arba dividendai nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams; • užsienio investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną, pajamasarba dividendus, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų; • užsienio investuotojų dividendai už akcijas negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims; • užsienio investuotojai gali savo pelną, pajamas arba dividendus išvežti vidaus rinkoje nupirktomis prekėmis bei paslaugomis arba reinvestuoti į Lietuvos Respublikos ūkį; • užsienio investuotojas, kilus investiciniam ginčui, turi teisę tiesiogiai kreiptis į tarptautinį investicinių ginčų centrą; • įmonės, reglamentuojamos Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme, taip pat turi pelno mokesčių lengvatų. 1999 m. birželį Seimas priėmė konstitucinį įstatymą dėl ne žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams. Nuo 2000 metų šalyje įgyvendinta nauja tiesioginių užsienio investicijų apskaitos sistema pagal OECD rekomendacijas. Tai leidžia palyginti Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių rodiklius ir tiksliau atspindėti realią šios srities situaciją. 3.7 Investicijų skatinimo programa Europos reikalų ministerija (ERM) pristatė Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skatinimo programą, kurią įgyvendinus tikimasi iki 2000 m. į Lietuvą pritraukti ne mažiau kaip 1 mlrd. USD.Europos reikalų viceministras M.Paunksnis pažymi, kad pati programa nėra konkrečių veiksmų planas, o strategija, kaip vystyti Lietuvos ūkį vykdant aktyvią TUI pritraukimo politiką. Kad gerėtų investicinis klimatas, reikia įstatyminę bazę derinti su ES įstatymais, aktyviai pristatyti investicijų galimybes Lietuvoje ir kurti stambių investicijų projektus. ERM investicijų reklamos tikslais ketina atidaryti užsienio valstybėse prekybos atstovybes. Nors vienos atstovybės įkurimas kainuos per 100.000 lt., V.Budrys, ERM Investicijų departamento direktorius, teigia, jog ateityje atstovybės kompensuos dalį išlaidų. Jis neatmetė galimybės tokias atstovybes steigti prie Lietuvos ambasadų ir sutaupyti. Iš dar iki galo nesutvarkytos TUI skatinimo programos matyti, kad tikimasi, jog 1997 m. pabaigoje užsienio investuotojai gali laukti tolesnio ekonominės veiklos sąlygų liberalizavimo, eksporto skatinimo programos, eksporto draudimo tarnybos, laisvųjų ekonominių zonų Šiauliuose bei Klaipėdoje veiklos. 4. KELETAS STAMBIAUSIŲ INVESTICIJŲ Į LIETUVĄ 4.1Naftos pramonė AB “Klaipėdos nafta” Rusijos naftos eksportas į užsienį 1.5-2 kartus efektyvesnis nei realizacija vidaus rinkoje, kur viena tona vidutiniškai kainuoja 58 JAV dolerius, o užsienyje parduodama po 180 dolerių. Todėl natūralus didelių Rusijos kompanijų dėmesys Lietuvos naftos terminalams. Tarp AB “Klaipėdos nafta” akcininkų- “Osman Trading Ltd” (Švedija), turinti 15 procetų akcijų, ir “Woodison S.A.” (Šveicarija), turinti 10 procentų akcijų. Abi šios įmonės prekiauja Rusijos koncerno “Jukos” naftos produktais. “Osman Trading Ltd” lapkričio mėnesį nuo 10 iki 15 procentų padidino savo akcijų kiekį. Vienas įmonės savininkų Aleksejus Vinčenka, gyvenantis Latvijoje, Ventspilyje, ne kartą viešai pareiškęs,kad AB “Naftos terminalas” duoda daug nuostolių, kad “Osmanui” būtų naudingiau tiekti naftą Ventspiliui.Šiais metais Klaipėdos naftos terminalas perkraus 3.5-3.8 mln. tonų, o jau kitais metais tikimasi perkrauti 6 mln. tonų, iki 2000 metų planuojama pasiekti 7 mln. tonų ribą. Ir nors ilgą laiką buvo tvirtinama, kad rekonstruojamas Klaipėdos terminalas- ne konkurentas statomam Būtingės terminalui, įmonės jau pradeda konkuruoti. AB “Klaipėdos nafta” neseniai pareiškė apie savo siekius turėti produktotiekį su “Mažeikių nafta”. Būtingės naftos terminalas Būtingės naftos terminalas skirtas Rusijos naftą eksportuoti į Vakarų šalis ir importuoti į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nafta bus pakraunama prie plūduro Baltijos jūroje 7.3 km nuo kranto, kur jūros gylis siekia 20 metrų. Bus aptarnaujami iki 80 tūkstančių tonų talpos tankeriai. Būtingės terminalo projektas labai brangus, bendras paskolų poreikis siekia 202 milijonus JAV dolerių, statybos kaina- 267 mln. dolerių. 1997 metų spalio 1-ajai bendra gautų užsienio paskolų su valstybės garantija suma siekė 75.1 mln. dolerių.Po ketvirtosios AB “Būtingės nafta”akcijų emisijos įregistruotas 182 mln. litų akcinis kapitalas. Įmonės akcijos pasiskirstė taip: 72.85 proc. priklauso Ūkio ministerijai, 21.43 proc.- “Preussag Wasser & Rohrtehnik”, 1.96 proc.- AB “Mažeikių nafta”, 3.04 proc.- AB “Naftotiekis”. Procento dalių turi AB “Turto bankas”, AB “Naftos terminalas”, Palangos miesto savivaldybė. Pagal grafiką statybą numatoma baigti 1998 metų spalio mėnesį. “Genčių nafta” Didžiausiame ir tinkamiausiame gavybai Lietuvos naftos telkinyje, pavadintame Genčių telkiniu (jis yra maždaug 20 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdoa), pramoninė gavyba prasidėjo 1995 metais. Genčių naftos tekkinį eksploatuoja bendra įmonė “Genčių nafta”, kurią įkūrė Lietuvos bendrovė “Geonafta” ir Švedijos kompanija “Svenska Petroleum”. Lietuvos investicijų agentūros duomenimis, iki šių metų balandžio švedai į “Genčių naftą” buvo investavę 10.50 mln. JAV dolerių.Šiuo metu pagrindinės jėgos ir investicijos nukreiptos į Genčių naftos verslovės statybą. Verslovėje jau atlikta maždaug du trečdaliai visų statybos montavimo darbų, kuriuos numatoma baigti rudenį. Švedijos ir Lietuvos bendrąjai įmonei “Genčių nafta” verslovę stato olandų firma “Tebodin”, pasirašiusi 9 milijonų JAV dolerių vertės sutartį dėl įrenginių tiekimo ir modernios naftos verslovės statybos.Antras kontraktas (9 milijonams litų) pasirašytas su konkursą laimėjusia Gargždų AB “Hidrostatyba”, kuri atlieka bendruosius civilinės statybos darbus. “Hidrostatyba” jau buvo gerai įvertinta statant Klaipėdos naftos terminalą. Norint įgyvendinti visą Genčių naftos verslovės projektą nuo priešprojektinių tyrimų iki statybos pabaigos kainuos apie 25 mln. JAV dolerių. Investicijoms naudojami trys šaltiniai. Tai- steigėjų-akcininkų įnašai, iš kurių pagal pasirašytą steigimo sutartį tris ketvirtadalius sudaro “Svenska Petroleum” ir ketvirtadalį- “Geonaftos” lėšos, o kita dalis finansuojama iš pajamų, gaunamų už naftos gavybą trijuose “Genčių naftos” gręžiniuose. Remintis turimais duomenimis, tikimasi , kad įrengus verslovę, naftos gavybos maksimumas padidės iki 800 kubinių metrų per parą. Dabar Genčių telkinyje per parą išgaunama apie 400 kubinių metrų. Iš viso 1996 metais “Genčių nafta” iš trijų gręžinių išgavo 84 tūkst. tonų naftos ir beveik visą ją eksportavo į užsienį, daugiausia į Lenkiją. Genčių naftos telkinį planuojama eksploatuoti maždaug 10-12 metų ir per tą laiką išgauti apie 10 milijonų barelių, arba apie 1.2 mln. tonų naftos. “Minijos nafta” Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė “Minijos nafta” buvo įkurta 1995 metų birželio pabaigoje. Įmonės specialistai dirba nedideliuose naftos telkiniuose, aptiktuose į pietus nuo Gargždų prieš 20-30 metų. Pasak AB “Geonafta” (“Geonafta” yra viena “Minijos nafta” steigėjų ir jai priklauso 50 proc. įmonės akcijų) direktoriaus R.Vaitiekūno, juose yra ne itin palankios kolektorinės savybės, todėl naftai išgauti reikia specialių metodų. “Minijos naftos” direktoriaus pavaduotojas I.Vaičeliūnas priminė, kad įmonei išduotoje licencijoje numatytas 18 mėnesių įvertinimo periodas vėliau buvo pratęstas. Jis paaiškino, kad 50 proc. “Minijos naftos” akcijų savininkai yra 5 Danijos kompanijos, iki metų pabaigos turinčios nustatyti geologines telkinių sąlygas, priemones ir būdus naftai efektyviau išgauti bei apsispręsti, ar imsis Lietuvoje išgauti naftą. Visiems šiems darbams atlikti iki balandžio mėn. (Lietuvos investicijų agentūros duomenimis) danai buvo investavę į naftos gręžinius 12.25 mln. JAV dolerių. Vasaros pradžioje naftos telkinyje Vilkyčiai-15 buvo atliktas vienas tokių bandymų- t.y. padarytas dirbtinis plyšys, per kurį dabar daug geriau teka nafta. Kitame naftos telkinyje- Vilkyčiai-9 buvo atlikta vadinamoji smėlio perforacija- atidengtos naftingos uolienos, kad į jas pritekėtų naftos. Danams ne mažiau svarbios ir ekonominės bei juridinės sąlygos dirbti Lietuvoje. Juos domina, ar galės užsienio piliečiai gauti Lietuvoje atlyginimą, saugiai gyventi, ar galės laikinai įvežti įrenginius ir pan. Danų apsisprendimą lems ne tik telkinio perspektyvumas, bet ir tai, ar Seimas su Vyriausybe nusprės sumažinti žemės gelmių mokestį. Šis mokestis Lietuvoje siekia 29 proc. nuo išgautos naftos ir yra vienas didžiausių pasaulyje. Beveik visą išgautą naftą “Minijos nafta” eksportuoja, daugiausia- Lenkijos kompanijoms, mokančioms pasaulinėmis kainomis. Transportuojant per Kaliningradą, išlaidos už vienos naftos tonos pervežimą sudaro 76 Lt, iš kurių Rusijai atitenka 57 Lt, o Lietuvai- tik 19 Lt. Transportuoti naftą per Būtingės naftos terminalą- tolima perspektyva, todėl planuojama kreiptis į Vyriausybę, kad ši atkreiptų dėmesį į susiklosčiusią padėtį. “Manifoldas” Naftos darbų licencijų komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad Kretingos bendrovei “Manifoldas” būtų išduota naftos paieškos, žvalgybos ir atrastų telkinių eksploatavimo Klaipėdos plote licencija. Ši bendrovė laimėjo neseniai pasibaigusį konkursą. Didžiają dalį “Manifoldo” akcijų valdo pagrindinė gamtinių dujų importuotoja į Lietuvą- Lietuvos ir Rusijos bendroji įmonė “Stella Vita’e”, pretenduojanti tapti ir lietuviškos elektros eksportuotoja. Minėtame Klaipėdos plote, kuriame šeimininkaus “Manifoldas”, esančius Ablingos ir Vėžaičių naftos telkinius jau seniai yra gavusi valstybės bendrovė “Geonafta”. Taėiau dėl lėšų stygiaus naftos gavybos bandomuosius darbus bendrovė atlieka tik Vėžaičių telkinyje. “Manifoldas” naujų naftos telkinių paieškai pasirengęs investuoti 6 mln. litų, o jei jam atitektų Ablingos ir Vėžaičių telkiniai, investicijos siektų 36 mln. litų. “Manifoldo” ir “Geonaftos” benrovėms pavesta pateikti pasiūlymus, kaip išplėsti naftos gavybą šiuose telkiniuose. Be Kretigos bendrovės “Manifoldas”, į Klaipėdos plotą pretendavo Danijos ir Švedijos konsorciumas, kuriame dalyvavo “Odin Energy”, “Sands Petroleum” ir Troy Petroleum Management” bendrovės. Didžiausių prekiautojų naftos produktais naujos stacionarios degalinės: Kompanija Degalinių skaičius 1997 07 Planuojama atidaryti iki 1998 01 UAB “Lukoil Baltija” 24 3-5 UKĮ “Lietuva Statoil” 14 6 UKĮ “Shell Lietuva UAB” 10 4 AB “Lietuvos kuras” 10 3 UAB “Dega” 10 n.d. UKĮ “Neste Oil LT” 7 0 AB “Mažeikių nafta” 7 n.d. UKĮ “Hydro Texaco” 4 n.d. UAB “Uotas” 4 n.d. 4.2 Jūros perkėlos, uostai KLASCO Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO)- tai buvęs valstybinis jūrų prekybos uostas, nuo seno įkurtas Kuršių marių žiotyse. 1995 m. gegužės 5d. įmonė perregistruota į akcinę bendrovę. KLASCO veiklos sritis- pakrauti ir iškrauti uosto krovinius. Ji teikia ir kitas paslaugas: saugo krovinius, ekspedijuoja, pagalbinio laivyno vilkikais aptarnauja prie krantinių prisišvartavusius laivus. Įmonė dirba pelningai. 1996 metais rentabilumas buvo 19 proc., visos pajamos- 191 mln. litų, pelnas- 31 mln. litų. KLASCO- viena stipriausių ir pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių. Jos darbuotojai labiausiai patyrę atlikti uosto krovos darbus. 80 proc. krovinių- tranzitiniai. Iš Rytų juos siunčia Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Baltarusija, Ukraina. Iš Vakarų- Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos valstybės. Tai rodo, kad KLASCO- tarptautinio jūrų verslo dalyvė. Kompanija žinoma visame pasaulyje. 2000 metai įmonei sėkmingi. Sėkmę lemia tai, kad sausį KLASCO su “Trans WORLD Metal” pasirašė sutartį, pagal kurią turi būti įgyvendintas planas vietoj 6 mln. tonų perkrauti 10 mln. metalo.Pagrindiniai naujos programos akcentai- įsigyti naujų krautuvų, kranų, pastatyti didžiulį 8 tųkstančių kv. metrų dengtą sandėlį metalui saugoti.KLASCO jau antrus metus intensyviai formuoja konteinerių srautą per Klaipėdos uostą. Uosto plėtros programoje numatyta pastatyti naują konteinerių terminalą. Jis bus statomas uosto direkcijos jėgomis, o KLASCO, kuri valdys ir kraus krovinius, pavesta išspręsti visus pagrindinius klausimus. Tai bus naujas terminalas netoli Tarptautinės jūrų perkėlos. Sudaryta investicinė programa, kurioje numatyta įsigyti kranų ir kitos reikiamos technikos. Terminalo statybos darbai pradėti 1996 metais. Terminalas veikia nuo 1998 m. LISCO Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigta nemažai laivybos kompanijų, tačiau AB “Lietuvos jūrų laivininkystė” (LISCO) yra didžiausia laivybos kompanija, per metus galinti pervežti per 8 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kompanija turi 36 laivus su bendra keliamaja galia 278.5 tūkstančio tonų. Pagrindinės LISCO veiklos kryptys yra sausakrūvių krovinių pervežimai bei pervežimai keltais. Pagrindiniai laivų darbo regionai yra Baltijos, Viduržiemio ,Juodoji bei Raudonoji jūros. LISCO sausakrūvių krovinių pervežimų verslas skiriasi nuo pervežimų keltais. Sausakrūviai laivai dirba beveik nepriklausomai nuo Leituvos transporto srautų dydžio, tuo tarpu keltų verslo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo integruotos Lietuvos transporto sistemos. Pervežamų krovinių kiekis LISCO keltais priklauso ir nuo AB “Lietuvos geležinkeliai” darbo, ir nuo Klaipėdos uosto Tarptautinės jūrų perkėlos, kuri yra KLASCO padalinys. Šiuo metu LISCO aptarnauja keltų linijas į Kylį ir Mukraną (Vokietija), Kopenhagą (Danija), Achus ir Stokholmą (Švedija). Keltų linijų verslas yra rizikingas, palyginti su pervežimais sausakrūviais laivais. Kad keltai veiktų sėkmingai, būtų pakankamai didelis krovinių srautas, reikia ne vienų metų pastangų ir paprastai iš pradžių tokia veikla nėra pelninga. Šiuo metu bendromis transportininkų pastangomis suformuoti “transporto koridoriai”, per Lietuvą einantys daugiausia tranzitu į Vokietiją, Švediją,Rusiją. Ilgalaikės pastangos leidžia sėkmingai dirbti LISCO keltams. Kitų laivybos kompanijų, kaip kad “Color Line”, “Stena Line”, DFDS, “Silja Line”, pinigų srauto ir nuosavo kapitalo santykis svyruoja nuo 35 iki 78 proc., vidurkis yra beveik 49 proc. Nuo 1997 metų balandžio įmonė nemoka pelno mokesčio nuo reinvestuoto pelno dalies, tad sumokėtas valstybei pelno mokestis dar mažės. Dėl sumažėjusio Vokietijos markės ir lito kurso šiemet negauta 2.4 mln. litų pelno iš keltų linijų. Iš viso dėl Vokietijos markės kurso svyravimų kompanija patyrė apie 10 mln. litų nuostolių. LISCO finansiniai rodikliai (mln. Lt): Pajamos Grynasis pelnas 1994 m. 319.8 100.9 1995 m. 307.9 67.7 1996 m. 325.5 45.1 1997 m. 327.0 48.0 Per pastaruosius tris metus LISCO dirbo stabiliai ir per metus gavo daugiau nei 355 mln. litų pajamų, o grynasis pelnas sparčiai mažėjo. Įmonė neturi skolų biudžetui ir “Sodrai”. LISCO turi atstovus šiuose uostuose ir miestuose: • Mukrano uoste (Vokietija) • Huelvoje (Ispanija) • Maskvoje (Rusija) LISCO registruotas akcinis kapitalas šiuo metu sudaro 526 mln. litų. 80 procentų akcijų priklauso valstybei ir 20 proc. privatiems asmenims. Akcijomis, priklausančiomis privatiems asmenims, prekiaujama Lietuvos nacionalinėje vertybinių biržoje. Tarpžinybinė viešo konkurso komisija transporto įmonėms privatizuoti, susumavusi tarptautinio konkurso rezultatus, Lietuvos jūrų laivininkystės privatizavimo konsultantais paskelbė Jungtinės Karalystėsc kompaniją “Coopers & Lybrand” su keliais partneriais. Beje, ši kompanija užėmė 2-ą vietą tarp KLASCO privatizavimo konsultantų. LISCO privatizavimo konsultantų konkurse antrąja tapo taip pat Jungtinės Karalystės firma MOORE STEPHENS. Atrenkant kandidatus privatizavimo programai parengti, buvo įvertinta firmų patirtis privatizuojant jūrų kompanijas, darbo patirtis Rytų ir Vidurio Europoje bei kompetencija finansinėje ir juridinėje srityse. Pasirašius sutartį su konsultantais, LISCO privatizavimo programa nuo sutarties dienos turi būti parengta per 4 mėn. 4.3Investicijos į alaus gamybą Lietuvoje alaus gamyba 2000 m. 1 ketvirtį % (dal) alaus: Apie kai kurias alaus daryklas: “Ragutis” Kaunio alaus darykla “Ragutis”, valdanti apie 11 proc. Lietuvos rinkos ir ilgai pelniusi vos penktą vietą tarp Lietuvos aludarių, rengiasi nusimesti pilkas bjauriojo ančiuko plunksnas: 1999 metų pradžioje pardavusi 51 proc. savo akcijų Čekijos alaus daryklai “Pilzner Urquel”, bendrovė laukia 11 mln. Lt investicijų. Ketvirtos pagal dydį šalyje alaus gamintojos AB “Ragutis” vadovai įsitikinę, kad jų bendrovės gamyba 30 proc. padidėjo dėl pagerėjusios alaus kokybės. “Pilsner Urquel”, valdanti 51 proc. įmonės akcinio kapitalo, iki rudens į įmonę jau investavo apie 10 mln. litų. Per pirmą pusmetį įmonė pardavė 644.000 dal alaus, iš jų 437.000 dal- buteliuose. 1998 m. užėmęs tik 5-ą vietą šalies alaus gamintojų rinkoje, 1999 m. “Ragutis” iškopė į 4-ąją, kur ir laikosi iki šiol. Palyginti su pernai 1 pusmečiu, “Biržiečių” alaus gamyba padidėjo 62 proc., “Šnekorių”- 32 proc., o “Širvenos”- 25 proc. Per 3.5 mėn. atlikę dalį rekonstrukcijos darbų, čekai atvežė iš “Pilsner Urquell” ir sumontavo įrengimų už 7.5 mln. litų. Rekonstravus salyklo cechą, pagal čekų technologiją pasigamina pusę viso reikalingo salyklo, o kitą pusę parsiveža iš Čekijos.Tik ką pradėjus gaminti Čekijoje populiariausią “Gambrinus” alų, dar planuojama pristatyti dvi naujas čekiško alaus rūšis. Pasak finansų maklerių, įmonės rezultatų augimas gali teigiamai paveikti bendrovės akcijų rinkos kainą. “Utenos gėrimai” Liepos 21 d. Utenos alaus daryklos “Utenos gėrimai” (UG) akcininkų susirinkime skandinavų kontroliuojančioji įmonė BBH aplenkė Europos alaus milžiną “Carlsberg”. BBH gavo 101.279 balsus (53.7 proc.) o “Carlsberg”- 83.068 balsus (44 proc.), iš kurių pusę sudarė valstybės (Žemės ūkio ministerija) valdomi balsai. Komentuodami BBH pergalę daugelis teigia, kad jų pasiūlymai labiau patiko smulkiesiems akcininkams, kurie ir lėmė pergalę. BBh pažadėjo supirkti akcijas iš karto. Tuo tarpu “Carlsberg” to nežadėjo ir akcininkai baiminosi, kad dėl infliacijos ar pasikeitus Lt kursui jie patirs nuostolių. “Carlsberg” pralaimėjo praktiškai laimėtą partiją, kurioje turėjo visus kozirius.Prieš metus pradėjusi derėtis dėl UG “Carlsberg” kompanija pasirinko akcijų pirkimo per biržą ir susitarimo su valstybės institucijomis kelią. Jų atstovai užtikrino valstybės valdomų balsų paramą bei konkurencijos tarnybos pastabas, kad BBH jau turi įmonę Lietuvoje (“Kalnapilis”) ir konkurencijos požiūriu “tikslingiau kurti bendrą įmonę su “Carlsberg”. “Carlsberg” manė, kad garsus prekinis ženklas ir įmonės autoritetas yra pranašesni už bevardę kontroliuojančią bendrovę. Tačiau investicijų patirties Baltijos šalyse ir NVS sėmusi kontroliuojančioji bendrovė, savo gretose turinti vietinių vadybininkų, daugiausia dėmesio ir resursų skyrė privačių akcininkų lūkesčiams patenkinti, tuo įrodydami, kad ne visada lemia garsūs vardai. BBH įsipareigoja išsaugoto ir stiprinti vietinį prekinį ženklą “Utena”, išlaikyti vietinius vadybininkus bei administraciją. UG įnašą į naujos įmonės steigimą BBH įvertina 50 mln. Lt. Investicija į Utenos alaus daryklą sudarys apie 20 mln. USD, iš kurių 16 mln. USD skiriama gamybai modernizuoti. Projekte rašoma, kad įmonė turėtų pasiekti 50 mln. l gamybos apimtis išlaikydama 20-25 proc. bendrovės pelningumą. Panašiomis sąlygomis prieš 3 m. BBH įsigijo “Kalnapilį”. 1994 m. jie buvo pažadėję akcininkams supirkti Panevėžio alaus daryklos akcijas po 5.44 Lt (nominalas 1 Lt) ir savo pažadą įvykdė, nors VPB akcijas buvo galima pirkti gerokai pigiau (apie 3.5 Lt). “Švyturys” Spalio 23 d. vykusiame Klaipėdos alaus daryklos AB “Švyturys” akcininkų susirinkime 2/3 balsų buvo nutarta kurti bendrą įmonę su užsienio alaus gamintojais. Realiausias pretendentas yra danų bendrovė “Carlsberg”.Pasak “Švyturio generalinio direktoriaus, akcininkams pritarus, įmonės įstatinis kapitalas bus didinamas ne mažiau kaip 15 mln. litų (iki 26 mln. litų). “Švyturys yra gavęs pasiūlymų dėl investicijų iš 5 alaus gamintojų bei dar daugiau iš finansinių institucijų. Tarp jų yra ir 3-čia pagal dydį alaus gamintoje Europoje bendrovė “Carlsberg”. “Carlsberg”, patyręs fiasko varžybose su Švedijos ir Suomijos koncernu BBH dėl AB “Utenos gėrimai”, rugsėjį nusiuntėpreliminarų ketinimo protokolą dėl investicijų “Švyturio” vadovams. Ryžtą investuoti Lietuvoje rodo ir “Carlsberg” klaipėdiečiams iš pradžių pasiūlytas apsisprendimo terminas- 7 d. Danai iškart norėjo įsigyti 51 proc. “Švyturio” akcijų, tačiau vėliau sutiko su “Švyturio” sąlygomis ir nusileido iki 50 proc. Tačiau bendrovės akcijos priklauso apie 350 akcininkų, todėl realu, kad naujieji akcininkai sugebės įsigyti papildomų akcijų. Jei būtų įkurta bendra įmonė su “Carlsberg”, Klaipėdoje pagal licenciją būtų gaminamos “Carlsberg” ir”Tuborg” alaus rūšys bei išsaugotas dabartinis “Švyturio” asortimentas. Preliminariai derantis su “Carlsberg”, esamą 11.347.600 Lt “Švyturio” įstatinį kapitalą buvo ketinama padvigubinti. Investicijos “Švyturiui” reikalingos norint sėkmingai konkuruoti su kitomis didžiausiomis Lietuvos alaus daryklomis, jau turinčiomis užsienio partnerius: AB “Kalnapilis” ir UG (BBH), AB “Ragutis” (čekų “Pilsner Urquell”). Pagal parengtą investicijų planą per artimiausius 1.5 metų gamybai plėsti klaipėdiečiams reikėtų 15-24 mln. Lt. Šiemet įmonė per 9 mėn. gavo tiek pat pelno, kiek per visus 1996 m., o metų pabaigoje planuojamas grynasis pelnas- 13 mln. Lt. Į gamybą per 1997 m. investuota per 5 mln. Lt. “Švyturiui” ir “Carlsberg” nepavykus susitarti, danų žvilgsnis galėtų nukrypti į AB “Gubernija”, esančią šalia Šiaulių LEZ bei Latvijos. 4.4 Investicijos į VVP Baltijos šalių vertybinių popierių rinkos ir toliau lieka patrauklios užsienio investitojams- nutarta Rygoje vykusioje konferencijoje “Baltijos kapitalo rinkos”. Manoma, kad jų aktyvumas dar padidės,- teigia finansų maklerio įmonė “Vilfilma”. Užsienio investuotojai ypač patenkinti Estijos VP rinkos likvidumu ir nori, jog Latvijos ir Lietuvos rinkose atsirastų nauji postūmiai, didinantys jų likvidumą. Kai vertybinių popierių rinka subrendusi, investuotojams pakanka pažvelgti į kompanijos finansinius rodiklius. Pasak specialistų, Lietuvoje jau irgi vadovaujamasi rodikliais, tačiau tai daryti reikia atsargiai. Finansų makleriai, rengdami įmonių prospektus, ten įtraukia pelningumo, finansų struktūros, rinkos vertės bei turto panaudojimo efektyvumo rodiklius. Tačiau negalima vadovautis tik vienu ar net keliais finansiniais rodikliais. Jei rodikliai yra neįtikėtinai dideli ar maži, reikia pasidomėti, kodėl jie tokie, be to, reikia atsižvelgti į rinkos vidurkį. Vienas iš labiausiai priimtų ir naudojamų rodiklių- P/E- akcijos rinkos kainos ir pelno akcijai santykis, rodantis, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. P/E atspindi investicijos pelningumą, investuotojų pasitikėjimą rinka. Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo (LCVPD) duomenimis, užsienio investicijų vertė finansinių tarpininkų sąskaitose nuo metų pradžios padidėjo nuo 282 mln. Lt iki 1 mlrd. 144 mln. Lt. VP portfelių apimtys padidėjo dėl dviejų priežasčių- dėl naujų investicijų į akcijas ir dėl akcijų kainų didėjimo. Spalio 1 d. užsienio investuotojų lėšos finansinių tarpininkų sąskaitose sudarė 58.6 proc. investicijų į Lietuvos bendrovių ir bankų akcijas. Šiais metais gana smarkiai išsiplėtė investuotojų geografija- šiuo metu Lietuvos bendrovių akcijų turi 31 valstybės investuotojai. Per paskutinį šių metų ketvirtį labiausiai- 190 mln. Lt- padidėjo Didžiosios Britanijos investuotojų portfelis. Antrąjį šių metų ketvirtį aktyvumas buvo sumažėjęs, o per trečiąjį šių metų ketvirtį savo investicijas labai padidino ir Estijos investuotojai (127 mln. Lt). Švedijos investuotojai akcijų portfelis Lietuvoje padidėjo 28 mln. Lt, JAV- 25 mln. Lt, Danijos- 22 mln. Lt, Suomijos-17 mln. Lt, Šveicarijos- 12 mln. Lt. Estijos investuotojų dalis Lietuvos akcijų rinkoje buvo pakankamai solidi- spalio 1-ą d. ji sudarė 10.8 proc. visų finansinių tarpininkų sąskaitose buvusių investicijų į akcijas. Tarp nerezidentų, investavusių į Lietuvos akcijas, estų investuotojai po Didžiosios Britanijos investuotojų buvo antri. Nemažai užsienio investuotojų įsigijo bendrovių akcijų pirminėje rinkoje, t.y. įmonėms platinant naujas akcijų emisijas. Vien pernai naujų akcijų emisijų Lietuvoje išplatinta už 1 mlrd. 175 mln. litų, per šių metų 8 mėn.- už 650 mln. litų. Vietos investuotojų dalis nuo metų pradžios iki spalio mėn. sumažėjo atitinkamai nuo 66 iki 41.4 proc., nors jų investicijų portfelis finansinių tarpininkų sąskaitose padidėjo nuo 545 iki 808.6 mln. litų. Lietuvos žemės ūkis kol kas nepatraukia užsienio investuotojų dėmesio. Specialistai mano, kad dėl to kalta valstybė, per daug besikišanti į šią sritį ir nesugebanti baigti reformų. Investicijos į žemės ūkį šių metų liepos 1 d. sudarė 0.3 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesiogines užsienio investicijas į žemės ūkį stabdo nesibaigusi žemės reforma, vis dar iškylantis žemės nuosavybės klausimas bei neišvystyta žemės rinka. Taip pat neaiškios ekonominės žemės ūkio perspektyvos.Užsieniečiams į Lietuvą paprasčiau atvežti produkciją, negu investuoti į perdirbamąją pramonę. Lietuvoje, kaip ir likusiose Baltijos šalyse, daugiausia investuojama į tabako, alaus, konditerijos ir nealkoholinių gėrimų pramonę. Statistikos departamento duomenimis, šios investicijos sudaro 16.6 proc. Visų užsienio investicijų. Tuo tarpu pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, investicijos į žemės ūkį, žuvininkystę ir miškų ruošą sumažėjo beveik perpus, t.y. balandžio 1 d. jos sudarė 38.791.000 Lt, o liepos 1 d.- 16.355.000 Lt. Į pieno, mėsos ar grūdų perdirbamąją pramonę užsieniečiai vengia investuoti dėl ribotos rinkos. Šiuo metu nėra nei vienos mėsos perdirbimo įmonės, į kurią būtų investavę užsieniečiai. Pagrindinė priežastis- mėsos perdirbimo pramonė yra reguliuojama Vyriausybės, be to,jai neigiamą įtaką daroturguose nekontroliuojama prekyba mėsos gamaniais, vadinamoji juodoji rinka. Investuotojai pastaruoju metu mieliau kalba apie investicijas į naujų įmonių statybą bei modernias technologijas. Užsieniečiams pigiau ir efektyviau pastatyti įmonę, negu investuoti į beviltiškai pasenusią maisto pramonę. Visais atvejais tokios įmonės efektyviau naudoja gamybinius išteklius, diegia modernias technologijas ir kuria naujus produktus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia su Lietuva BĮ yra sukūrusi Rusija, o pagal investuoto kapitalo dydį lyderė yra Vokietija. Po jos eina Rusija ir JAV. Šiame savo rašinyje smulkiau papasakojau tik apie keletą stambiausių užsienio investicijų į Lietuvą. O kur dar investicijos į tabako, konditerijos, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, pieno ir apskritai į visą maisto gamybos pramonę? Kur investicijos į tekstilės, elektronikos, mašinų gamybos, popieriaus ir farmacijos pramonę, bei apdailos medžiagų, tepalų ir kitas gamybines sritis? Kur investicijos į didmeninę ir mažmeninę prekybą, aptarnavimo sferas, poilsį ir turizmą, viešbučius, restoranus, visuomenės informavimo priemones ir t.t.? O kur dar tokių gigantų, kaip “Coca-Cola”, “Pepsi”, “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”, “Samsung” ir kitų investicijos. Norint smulkiai išnagrinėti užsienio investicijas į Lietuvą reikėtų atskiro kurso. Lietuvai žengiant į pasaulį, kiekvieną dieną investicijų fronte kažkas vis keičiasi, vyksta, verda gyvenimas. Lietuva tiesiog reikalinga investicijų savo ūkiui pakelti į naują gyvenimą. Pritraukiant ir panaudojantinvesticijas lietuvoje vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis šalies ūkio plėtojimo prioritetinėmis kryptimis, pirmiausia nukreipiant lėšas gamybinei infrastruktūrai plėtoti: energetikai, transportui, telekomunikacijoms, gamtosaugai, pažangioms užsienio technologijoms diegti, eksportabiliai produkcijai gaminti, smulkiajam irvidutiniam verslui plėtoti bei būtiniausioms socialinėms reikmėms tenkinti. Neabejotina, kad be užsienio pažangių technologijų ar vadybos patirties ir investicijų Lietuva nepajėgi nei restruktūrizuoti ūkio, nei integruotis į Vakarų rinką, nei ekonominį nuosmukį įveikti. Vertinant Lietuvos ūkio investicinį procesą, pastebima irpozityvių reiškinių, ir esminių darbo trūkumų, stabdančių ūkio restruktūrizavimą, o kartu ir ekonominę bei socialinę pažangą. Kaip rodo valstybių, transformuojančių komandinės (planinės) ekonomikos ūkį į rinkos sąlygas, patirtis, gerų rezultatų pasiekiama ten, kur sudaromos palankios sąlygos užsienio investicijoms pritraukti. Pasiskirstant rinkas vienu iš lemiamų veiksnių turi gūti efektyvios investicijos- jų pritraukimas, skatinimas ir racionalus paskirstymas. Šioje srityje Lietuvoje yra pasiekta tam tikrų rezultatų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (49,51 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)

Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.

Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)

Pagrindinės filosofijos sąmpratos, jų apibrėžimai.

Filologija  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 25,95 kB)

Gaminių įvairovė sąlygoja problemą: kaip išmatuoti visą ncionalinį produktą (NP). NP - tai pinigais išreikšta prekių ir paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį, vertė. Kai gaminame produktus, tai tuo pačiu kuriame ir pajamas. Todėl reikia apskaičiuoti ir nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos - tai suma pajamų, atitenkančių visiems gamybos veiksniams. Jas sudaro DU, renta, palūkanos ir pelnas. Labai svarbu neįvertinti to paties produkto kelis kartus. Tai nėra paprasta, nes gaminiai dažnai pereina daug gamybos stadijų.

Ekonomika  Paruoštukės   (1 psl., 7,68 kB)

Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios, savo ūkį reformuojančios pokomunistinės šalys, todėl ši tema yra aktuali ir šiandieninei Lietuvai, bandančiai pasirinkti savo kelią į laisvos rinkos ekonomiką. Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį ekonomikai. Esant spartiems, bet neprognozuojamiems jos tempams sutrinka sandorių, kredito, taupymo, investicijų procesų dalyvių orientavimasis, menkėja fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas.

Ekonomika  Analizės   (5,21 kB)

Šiame darbe pristatomi Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) pasekmių vertinimo būdai bei Lietuvoje atlikti integracijos pasekmių vertinimo tyrimai ir jų pagrindinės išvados. Taip pat pagrindžiama, kodėl svarbu vertinti integracijos pasekmes, kokie pasekmių vertinimo metodai gali būti naudojami ir kaip tai gali padėti geriau suprasti narystės ES poveikį konkrečiai įmonei ar ūkio šakai. Pagrindinis dėmesys skiriamas ekonominių integracijos į ES padarinių analizei bei tokio pobūdžio studijų privalumams ir ribotumams atskleisti.

Politologija  Konspektai   (4,61 kB)

Šiuo metu, kai aktyviai kuriama informacijos visuomenė, mokyklinės informatikos vaidmuo šiame procese darosi vis svarbesnis, nes „kiekvienas mokyklos mokymo dalykas yra visuomenės gyvenimo realybės, kultūros dalies projekcija“ [1]. Informacijos visuomenės esminis požymis: jos svarbiausias produktas – informacija, o pagrindiniai ištekliai – žinios. Informacija tampa plačiai vartojama preke. Jos realizavimas tampa galimas naujų telekomunikacijų aplinkoje.

Informatika  Kursiniai darbai   (4,81 kB)

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Sociologija  Referatai   (21,12 kB)

Psichologija - moksiąs apie sielą. Žodis "psichologija" kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose "psichologijos" terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu.

Psichologija  Konspektai   (22,17 kB)

Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, vienos sparčiausiai besivystančių Europos šalių. 2004 m. šios šalys įstojo į Europos sąjungą (ES), kuri yra viena iš trijų didžiausių pasaulio rinkų. ES bendroji rinka – tai tokia valstybių ekonominės integracijos forma, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Todėl labai svarbu sužinoti, kaip šie pokyčiai veikia valstybių makroekonominę situaciją. Analizės objektas – Lietuvos, Latvijos ir Estijos makroekonomika bei jos pokyčiai.

Ekonomika  Analizės   (9 kB)

Darbe išnagrinėjamos ekologinės žemdirbystės plėtros problemos Lietuvoje. Nagrinėjama ekologinių ir tradicinių ūkių skirtumai technologiniu ir ekonominiu aspektais; ekologinės žemdirbystės mastas Europoje; ekologinio žemės ūkio atsiradimo...

Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,47 kB)

Mokesčiai — tai viena iš trijų pagrindinių vyriausybės poveikio ekonomikai krypčių, kuri mažina privačių gėrybių vartojimą bei sudaro sąlygas vartoti visuomenines gėrybes. Valstybės biudžetas formuojamas iš mokestinių pajamų ir nemokestinių pajamų (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų, konfiskavimų ir t.t.).

Apskaita  Konspektai   (4,62 kB)

Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis). Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23,58 kB)

Lietuva puoselėja gilias sodininkystės tradicijas. Augintojai naudoja mažiau augalų apsaugos priemonių nei šiltesnio klimato kraštuose, todėl rinkoje įgyjamas pranašumas. 2005 metais 73 proc. visų iš Lietuvos eksportuotų vaisių ir uogų parduota ES šalyse. Plėtojama vaisių ir uogų perdirbimo pramonė. 2005-aisiais įmonės 56 proc. pardavimo pajamų gavo už eksportuotus gaminius.

Žemės ūkis  Referatai   (11,5 kB)

Strateginio valdymo teoriniai aspektai. Strateginio valdymo samprata. Strateginio valdymo modelių analizė. Strategijų rūšys. Strategijos formavimo procesas. Tikslai ir misija. Strategiją veikiančių veiksnių įvertinimas. Aplinkos įvertinimas. Konkurencingumo įvertinimas. Strategijos formavimas UAB "Interscalit" pavyzdžiu panaudojus ES struktūrinius fondus. Verslo raida ir ūkinės veiklos rezultatai. Bendrovės misija, vizija ir kokybės politika. Tiksliniai rinkos segmentai. Finansinė būklė. Gamybos technologija. Gamybos procesas. Daigstymo technologijos. Pardavimo rinka ir konkurentai. Pardavimo rinkos. Rinkos segmentai. Konkurentai. Numatoma įdiegti technologija. Technologinio kompleksiškumo privalumai. SWOT analizė. Rizikos analizė. Valdymo rizika. Išorinė rizika. Įmonėje taikomos strategijos. Numatytos priemonės bendrovės strategijos įgyvendinimui. Pajamų ir sąnaudų prognozavimas. Bendrosios skaičiavimų rengimo prielaidos. Labiausiai tikėtinas scenarijus. Alternatyvūs prognozės scenarijai. Bendrovės strategijos įgyvendinimas negavus ERPF paramos.

Vadyba  Diplominiai darbai   (73 psl., 216,05 kB)

Įvadas, šalies bendras vidaus produktas, namų ūkiai, prekių kainų lygis (infliacija,)nedarbas, kreditas, išvados.

Rinkodara  Referatai   (38 psl., 82,52 kB)