Anotacija. Summary. Įvadas. Pagrindinės laivo charakteristikos. Laivo propulsinės charakteristikos. Laivo jėgainė. Gaisro gesinimo sistema. Kovos su vandeniu avarinis inventorius. Trumpas laivo reiso užduoties aprašymas. Resursų reiso vykdymui apskaičiavimai. Eigos variklio parametrų skaičiavimas. Reikalingo reisui kuro apskaičiavimas. Laive naudojamo kuro charakteristikos. Reikalingas reisui tepalo apskaičiavimas. Laive naudojamo tepalo charakteristikos. Papildoma informacija, bei atsargos reisui. Reiso dokumentacijos paruošimas. Reiso vykdymo aprašymas. Užduotyje nurodyto gedimo diagnostika, remontas. Aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymas. Reiso ekonominių rodiklių įvertinimas. Priemonės ir rekomendacijos laivo ekonominių rodiklių pagerinimui. Išvados.

Mechanika  Diplominiai darbai   (58 psl., 9,04 MB)

Įrengti veją - ilgas ir sunkus darbas. Dar didesnis darbas - ją prižiūrėti. Nuo to priklausys ar veja žaliuos, ar merdės. Ne paslaptis, kad gražiai tvarkomų sodybų pagrindas- išpuoselėta ir prižiūrėta veja. Kraštovaizdžio architektai laikosi nuomonės, kad daugiau nei pusę sodybos aplinkos grožio lemia veja. Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos žaliosios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia vejos spalva ramina, lyg minkštas kilimas žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius. Kartu tai – ir natūralus fonas, ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti.

Aplinka  Namų darbai   (7 psl., 27,97 kB)

Fermentas – baltyminis katalizatorius, pagreitinantis gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir gyvasis organizmas negalėtų egzistuoti. Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti.

Biologija  Referatai   (8 psl., 289,85 kB)

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 16,08 kB)

Brangstantis kuras – viena aktualiausių šiandienos problemų. Ji reikšminga kiekvienam – pradedant eiliniu Lietuvos darbininku ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, ragindamas ruoštis degalų kainų kilimui, tai apibūdino kaip natūralų ekonominį procesą, tačiau kasmet vis didėjant įvairaus transporto srautams, tuo pačiu didėja sunaudojamų degalų bei išmetamų į atmosferą teršalų kiekiai. Tai jau tampa globaline problema, skatinanti mokslininkus ieškoti naujų alternatyvų šios problemos sprendimui.

Vadyba  Referatai   (36 psl., 69,97 kB)

Gyvulių skerdimo egzaminui.

Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)

Aplinkos tarša – tai šie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiesiogiai sąveikauja. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 19,6 kB)

April 2007 Climate Change: Recent News Feb 7 2007: United Nations Env Programme - Intergovt Panel on Climate Change - observed warming since the 20thC is very likely due to anthropogenic greenhouse gases April 2 2007: US Supreme Court: anthropogenic CO2 is a pollutant April 7 2007: UNEP IPCC WG 2 - warming has had discernible influence on physical and biological systems Changing Composition of the Atmosphere

Anglų kalba  Pateiktys   (17 psl., 7,36 MB)

Cheminių reakcijų lentėlėje pateikti reakcijų pavyzdžiai, indikatorių spalvų pasikeitimai.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,24 kB)

Mūsų aplinkoje yra daugybė žinomų ir vartojamų rūgščių. Jų yra vaisiuose, daržovėse, pieno produktuose. Tai obuolių, rūgštynių, citrinų, pieno, sviesto, vyno, acto, kavos ir kitos rūgštys. Žmogaus organizme yra askorbo rūgšties (vitamino C), aminorūgščių (įeina į baltymų sudėtį). Žmogaus skrandyje yra druskos rūgšties. Ji padeda virškinti maistą ir naikina bakterijas. Vasarą nesėskite prie skruzdėlyno, nes ilgai jį įsiminsite: skruzdės ne tik įkanda, bet dar ir išvirkščia nuodų, kurių sudėtyje yra skruzdžių rūgšties HCOOH. Tropikų voras, gelbėdamasis nuo priešų, trykšteli skysčio, kuriame yra 84% acto rūgšties CH3COOH. Buityje naudojama daug įvairių rūgštinių valiklių. Lietaus vanduo taip pat truputį rūgštus, nes ore esantis anglies dioksidas tirpsta lietaus lašeliuose ir sudaro tirpalą – silpną anglies rūgštį. Po vasaros griaustinio lietaus vanduo taip pat parūgštėja, nes jame susidaro azoto rūgšties. Dėl žmogaus veiklos susidarę įvairios rūgštys teršia atmosferą, daro žalą gamtai ir statiniams. Taip pat nemažai kasdieninių namų apyvokos priemonių yra bazės, pvz.: soda, potašas, amoniako tirpalas. Nustatyti, ar tirpalas yra rūgštinis ar šarminis, galima, pavyzdžiui, vadinamuoju lakmuso popierėliu – sudrėkinus jį tuo skysčiu. Jei violetinis popierėlis parausta, skystis rūgštus; o jei pamėlynuoja, - šarminis. Daugumos rūgščių skonis esti rūgštus, o bazių dažniausiai “muiliškas”. Vis dėl to ragauti, norint nustatyti, ar medžiaga rūgštis, ar bazė – ne per geriausia išeitis. Mat rūgštys ir bazės gali labai graužti audinius. Bazei ar rūgščiai patekus ant odos gleivinės, reikia tučtuojau nuplauti tą vietą vandeniu. Ypač svarbu ilgai ir kruopščiai skalauti įtiškus į akis, kitaip gali pakenkti regėjimui. Bazės paprastai esti pavojingesnės nei rūgštys. Kai kurios rūgštys ir bazės, leidžiamos naudoti maisto produktų gamyboje – kaip maisto priedai, yra pateiktos sąraše medžiagų, kurias šiandien priimta laikyti saugiomis naudoti. Pavojingos žmonių sveikatai, degios, pavojingos aplinkai medžiagos žymimos specialiais ženklais. Pavojingų medžiagų sąraše yra ir rūgščių, ir bazių. Rūgštieji lietūs kenkia ir gamtai, ir statiniams. Ežerai ir upeliai ilgainiui tampa rūgštūs, t.y.jų vandens pH sumažėja, o tai kenkia žuvims bei augalams. Žuvys geriausiai jaučiasi, kai pH didesnis kaip 5, o nukritus pH vertei žemiau 3, žūsta. Daugumos mokslininkų nuomone, rūgštieji krituliai yra ir vis didėjančio medžių nykimo priežastis. Medžių šaknis, lapus ar spyglius pažeidžia rūgščios iškrintančių teršalų dalelės. Pastaraisiais 10-20 metų buvo rimtai susirūpinta rūgščiųjų lietų problemomis. Visoje Vakarų Europoje kiekvieną sekundę į atmosferą išmetama apie 2 tonas NO2 bei SO2. Oro tarša yra tarptautinė problema, nes teršalai nepaiso valstybinių sienų. Dujiniai teršalai vėjo išnešiojami labai toli – sieros ir azoto dioksidai gali iškristi net už 2000 km atstumu nuo savo “gimtinės”. Tik 4proc. Danijoje kasmet į atmosferą išmetamo NO2 iškrinta pačioje Danijoje. Užtat daug jo gaunama iš Anglijos. Ir kitos šalys “keičiasi” teršalais. Daugiausią rūgščių į Lietuvą atneša pietvakarių vėjai iš Lenkijos, kurioje kurui vartojama akmens anglis. Sieros oksido išmetimą galima apriboti mažinant degaluose esančios sieros kiekį dar prieš sudeginant degalus. Kitas kelias – valyti dūmus jau po degimo. Šis metodas taikomas kūrenamosiose elektrinėse. Dūmai iš elektrinės praleidžiami pro vandeninį kalcio hidroksido tirpalą. Druskos rūgštį žinduolių skrandyje atrado viduramžių alchemikas Žanas Baptista Helmontas. Jis atskleidė skrandžio sulčių rūgštingumo svarbą virškinimui. Druskos rūgštį pramoniniu būdu pradėta gaminti XVI a., vokiečiui chemikui technologui Johanui Glauberiui atradus natrio chlorido ir sieros rūgšties reakciją. Vėliau druskos rūgštį imta gaminti iš vandenilio chlorido, kuris buvo sintetinamas iš vandenilio ir chloro – pašalinių kaustinės sodos gamybos produktų. Anglies rūgštis, arba karbonato (IV) rūgštis, H2CO3 yra be galo nepatvarus junginys. Vandeniniame tirpale ji praktiškai būna tik H3O+ ir HCO3 jonų pavidalo. Anglies (IV) oksido tirpimas – grįžtamoji reakcija. Kambario temperatūroje beveik visa H2CO3 (~99%) yra suskilusi į CO2 ir H2O. Oksonio jonų koncentracija anglies (IV) oksido prisotintame vandenyje yra tokia, kurios pakanka, kad lakmusas nusidažytų raudonai, bet ji yra per maža, kad metilo oranžinis nusidažytų avietine spalva. Beveik visas mineralinis vanduo yra su angliarūgšte (taip buityje vadinamas CO2). Jos pridedama pilstant vandenį versmės vietoje. Angliarūgštė pagerina mineralinio vandens skonį, tiksliau sakant, padeda išlaikyti tokį koks jis buvo vandeniui ištryškus iš žemės. Angliarūgštė dezinfekuoja vandenį (trukdo bakterijoms daugintis), pagerina jo gydomąsias savybes, paspartina medžiagų rezorbciją į kraują,skysčių pašalinimą iš organizmo. Gydoma ir angliarūgštės vandens voniomis. Vartojamas dirbtinis angliarūgštės vanduo – vanduo, prisotintas CO2.

Chemija  Referatai   (18,19 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

Tačiaunei vienos, nei kitos tiesiogiai organiniuose junginiuose akumuliuotos energijos panaudoti negali, ji atsilaisvina tik organiniams junginiams skylant. Ši energija visada panaudojama pagrindinės ląstelės energetinės medžiagos ATP sintezei. Naudojami organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O arba tarpinių produktų (pvz., etilo alkoholio). O gauta ATP panaudojama įvairiems ląstelės poreikiams. Organinius junginius ląstelės skaido tiek aerobinėm, tiek anaerobinėm sąlygom. Procesas, kai organiniai junginiai skaidomi iki CO2 ir H2O aerobinėmis sąlygomis, o atsipalaidavusi energija naudojama ATP sintezei, vadinamas kvėpavimu. Kvėpuojant dažniausiai skaidomi angliavandeniai, o iš jų - heksozės (C6H12O6 - gliukozė). Pirmoji stadija yra anaerobinė: C6H12O6  C3H6O3 + Q, kur 60% Q išsiskiria šilumos pavidalu, o 40% Q panaudojama 2ADP+P2+Q2ATP reakcijai. Antroji stadija užrašoma lygtimi (kur Pi - neorganinis fosfatas): 2C3H6O3 + 6O2 + 36ADP + 36Pi  6CO2 + 36ATP + 42H2O Taip kad iš viso aerobinio kvėpavimo metu iš ADP susintetinamos 2+36=38 ATP molekulės. Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl kvėpavimas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje, jose esančių organoidų - mitochondrijų dėka. Mitochondrijos vadinamos ląstelės energetinėmis jėgainėmis. Mitochondrijos - tai viduląstelinės oksidacijos centrai, jose egzistuoja kvėpavimo ir ATP sintezės sistemos. Kiekvieną mitochondriją gaubia apvalkalėlis, sudarytas iš dviejų membranų. Vidinė sritis vadinama matriksu, o vidinės membranos raukšlės - kristomis. Kristose ir matrikse, veikiant įvairiems fermentams, vyksta kvėpavimo procesai. Įvairiems poreikiams ląstelės sunaudoja apie 30% išsiskyrusios energijos, kita energijos dalis virsta šiluma, kuri savo ruožtu greitina chemines reakcijas. Kartais dalis energijos gali virsti šviesa (jonvabaliai). Anaerobinis organinių medžiagų skaidymas vadinamas rūgimu. Tai procesas, kai organinė medžiaga skaidoma ne iki CO2 ir H2O, bet iki tarpinių produktų. Rūgimo produktų cheminė prigimtis priklauso nuo organizmo ypatumų. Anaerobinis organinių junginių skaidymas nenaudingas dėl mažos energijos išeigos (18 kartų mažiau efektyvus nei aerobinis). Daugumai mikroorganizmų rūgimas yra pagrindinis ar net vienintelis energijos gavimo būdas. Rūgimo produktai jų gyvybinių funkcijų neveikia, tačiau labai didelė rūgimo produktų koncentracija pražūtinga net patiems mikroorganizmams (pvz., mielės žūva, kai jos pagamina 16 - 17% alkoholio). Energijos virsmai organizme Medžiagų ir energijos apykaita yra svarbiausia gyvybės egzistavimo sąlyga, viena svarbiausių gyva ir negyva skiriančių savybių. Medžiagų (energijos) apykaita susideda iš dviejų viens kitam priešingų procesų - asimiliavimo (anabolizmo) ir disimiliavimo (katabolizmo). Asimiliavimas. Sintezė sudėtingų junginių iš paprastesnių, organinių iš neorganinių, vienų organizmų pagamintų medžiagų pavertimas kitų organizmų specifinėmis medžiagomis. Asimiliavimas būne dvejopas - autotrofinis ir heterotrofinis. Svarbesnis yra autotrofinis, nes šiuo būdu iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės ar kitą energiją, gaunama pirminė organinė medžiaga - pirminė produkcija. Heterotrofinis asimiliavimas daug paprastesnis. Iš esmės tai vienų organinių medžiagų vertimas kitomis. Disimiliavimas. Sudėtingų organinių medžiagų (junginių) skaidymas į paprastesnius junginius, arba galutinius skilimo produktus CO2 ir H2O, bei atpalaidavimas jų molekulėse akumuliuotos energijos, būtinos ląstelių gyvybei palaikyti. Dėl to asimiliavimas vyksta vienodai ir autotrofinėse, ir heterotrofinėse ląstelėse. Asimiliavimas ir disimiliavimas yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausantys procesai. Disimiliavimui naudojami asimiliavimo produktai. Jei asimiliuojama daugiau nei disimiliuojama, tai šis asimiliacijos produktų perteklius organizme kaupiasi atsarginių medžiagų pavidalu (pvz., augalai kaupia krakmolą. Svarbiausios atsarginės medžiagos: baltymai, riebalai ir angliavandeniai). Toks kūno masės (biomasės) prieaugis vadinamas produkcija. Tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis. Mūsų kūno masė didėja, kai augame arba tunkame. Kai organizmas asimiliuoja tiek, kiek disimiliuoja, biomasė nekinta. Organinę medžiagą gali produkuoti iš tikrųjų tik producentai (gamintojai), kurių dauguma - žalieji augalai. Visi kiti organizmai - tik vartotojai. Kai didėja augalo masė, tai masės prieaugis - pirminė, arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus arba kitų vartotojų masės didėjimas - antrinė, tretinė ir t.t produkcija. Vartotojai tik perdirba maiste esančias organines medžiagas į savo kūno medžiagas, o patys jų neprodukuoja. Ta energija, kuri yra sukaupta vartotojų kūnuose, buvo augalinėje biomasėje, jie ją tik pasisavino, o ne patys pagamino. Todėl ji nėra pirminė.

Biologija  Konspektai   (5,36 kB)

Kvėpavimas – tai procesas, kai organiniai junginiai panaudojant O2 skaidomi iki CO2 ir H2O, o atsipalaidavusi energija naudojama darbui atlikti ir kaupiama ATP pavidalu Kaip kvėpuoja įvairūs organizmai Bakterijos Bakterijos gali gyventi anaerobinėje ir aerobinėje aplinkoje, kvėpuodamos atmosferos deguonimi, visu kūno paviršiumi. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę, kurios metu išskiria O2 Protistai PIRMUONYS: AMEBA – kvėpuoja difuzijos būdu vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu i citoplazmą pro visą kūno paviršių. Deguonis padeda suskaidyti maisto medžiagas. Išsiskiria energija, reikalinga organizmo gyvybinei veiklai. Taip pat difuzijos būdu CO2 ląstelės pašalinamas. KLUMPELĖ – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. DUMBLIAI: Visi dumbliai vykdo fotosintezę, todėl deguonimi apsirūpina pati jį pasigamindama. Grybai Pagal poreikį deguoniui grybai gali būti anaerobai ir aerobai. Grybai kvėpuoja visu paviršiumi, difuzijos būdu. Augalai Pro žioteles, pro kurias vyksta dujų mainai, paimamas atmosferos deguonis ir išskiriamas CO2. Augalų šaknys difuzijos būdu kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Gyvūnai Duobagyviai: Kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Kirmėlės: PLOKŠČIOSIOS KIRMĖLĖS – neturi specialių kvėpavimo organų, kvėpuoja visu kūno paviršiumi. Parazitinės gali gyventi ir bedeguonėje terpėje, kvėpuoja rūgimo būdu. APVALIOSIOS KIRMĖELĖS – kvėpuoja visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Parazitinės kirmėlės – prisitaikusios gyventi ir bedeguoninėje terpėje. ŽIEDUOTOSIOS KIRMĖLĖS – kvėpuoja atmosferos deguonimi, per drėgną odą. VARLIAGYVIAI Kvėpuoja atmosferos deguonimi. Kvėpavimo organai- plaučiai ir oda. Plaučiai panašus į maišelius, sienelėse gausu kraujagyslių. Plaučiai silpnai išsivystę, todėl kvėpavimas per odą yra labai svarbus. Dujų apykaita gali vykti tik tada, kai oda drėgna. Vandenyje varliagyviai kvėpuoja tik drėgna oda. ROPLIAI Ropliai turi plaučius ir kvėpuoja jų pagalba. Jų plaučiai – korėti. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽUVYS Iš burnos ertmės vanduo teka pro žiaunų plyšius, esančius ryklės sienelėse, ir skalauja kvėpavimo organus- žiaunas. Išdžiuvę žiaunų lapeliai negali praleisti deguonies ir anglies dioksido. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi. PAUKŠČIAI Skraidantiems paukščiams reikia daugiau deguonies, todėl jų kvėpavimo sistema yra sudėtingesnė. Be įprastų plaučių, paukščių organizme yra oro maišai. Jie susijungę su plaučiais. Šie oro maišai padeda paukščiui su kiekvienu įkvėpimu gauti kuo daugiau O2. Dujų apykaita juose nevyksta. Jie tėra šviežio oro saugykla. Paukščiui įkvėpus oras per plaučius patenka į oro maišus, paskui iš galinių oro maišų per plaučius pereina į priekinius ir yra iškvėpiamas. Taigi, šviežias ir O2 prisotintas oras patenka į plaučius ir iškvėpimo iš oro maišų metu. ŽINDUOLIAI Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai ir plaučiai. Kvėpuoja atmosferos deguonimi. ŽMOGUS Turi kvėpavimo organų sistemą, kurią sudaro kvėpavimo takai (kuriais oras patenka į plaučius) ir plaučiai, kuriuose vyksta dujų apykaita. Kvėpavimo organai: • Kvėpavimo takai: nosies ertmė, nosiaryklė, gerklos, trachėja, bronchai • Plaučiai

Biologija  Referatai   (213,49 kB)

Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Visas fotosintezės procesas susideda iš dviejų fazių: šviesos ir tamsos. Fotosintezės šviesos fazė prasideda apšvietus chloroplastą regimąja šviesa. Šviesos kvantų veikiami chlorofilo molekulės elektronai pereina į aukštesnę orbitalę ir yra sužadinami. Dėl to elektronai lengviau atitrūksta nuo molekulių. Vienas toks sudirgintas elektronas patenka ant molekulės nešiotojų, kurie nuneša jį į kitą membranos pusę. Chlorofilo molekulė vietoj šio elektrono pasiima kitą iš vandens molekulės. Netekusios elektronų, vandens molekulės suyra į deguonies atomus ir protonus. Iš deguonies atomų susidaro molekulinis deguonis, kuris prasiskverbia pro membraną ir išskiriamas į atmosferą. Protonai negali prasiskverbti į atmosferą. Taigi vienoje membranos pusėje susikaupia teigiamai įelektrinti protonai, o kitoje – neigiamai įelektrintos dalelės. Granulių membranose yra įsiterpusių ATP sintetinančių fermentų molekulių. Šiose molekulėse yra kanalas, pro kurį gali praeiti protonai. Kai protonų potencialas pasiekia kritinį tašką, elektrinio lauko jėga stumia juos pro tą kanalą. Tuo metu išsiskirianti energija sunaudojama ATP sintezei. Kitoje membranos pusėje atsidūrę protonai susitinka čia su molekulių nešiotojų atgabentais elektronais ir virsta vandenilio atomais. Šie nunešami į tas chloroplasto vietas, kur sintetinami angliavandeniai. Ten pat patenka ir ATP. Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Kad reakcijos galėtų vykti ir tamsoje, į chloroplastus visą laiką turi būti transportuojamos pradinės medžiagos ir energija. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje, skaidantis vandeniui. Energijos šaltinis yra ATP, kuri susintetinama fotosintezės šviesos fazėje. Kai visos medžiagos patenka į chloroplastą, čia prasideda angliavandenių sintezė. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, oro temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant O2. Atmosferoje O2 susidaro, vykstant fotosintezei ir aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai skylant vandens garams. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inertines dujas, ir sudaro labai daug cheminių junginių. Todėl jo apytaka biosferoje labai sudėtinga. Deguonies junginių yra vandenyje, uolienose, humuse, gyvuose organizmuose. O2 apytaka biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyvų organizmų. Deguonis naudojamas organizmų kvėpavimui, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Visas atmosferos deguonis atsinaujina per 1000 - 2500 metų. Anglies apytakai svarbūs yra CO2 ir CO junginiai. Anglis labai greit cirkuliuoja tarp įvairių neorganinių junginių. Anglis ir jos gamtiniai junginiai yra svarbus energijos šaltinis ir cheminės pramonės žaliava. Augalų asimiliuota anglis virsta durpėmis, humusu ar kita organine medž. Anglies apytaka biosferoje trunka 300-400 m. Naftos, akmens anglies degimas, kvėpavimas didina CO2 kiekį. Padidėjus CO2 kiekiui atmosferoje susidaro “šiltnamio efektas”.

Biologija  Konspektai   (4,46 kB)

Fotosintezę įtakojantys veiksniai ir fotosintezės reikšmė. a) pagrindiniai fotosintezę lemiantys veiksniai. Reikalinga šviesa, CO2 bei temperatūra. Šviesos fazėje chlorofilas sugeria saulės šviesą ir jos energiją pavercia ATP, taip pas suskaidoma vandens molekulė i H2 bei O2. Tamsos fazėje ATP bei H2 panaudojamas iš CO2 sudaryti anglavandenius. Šios fazės vyksta tol, kol pakanka energijos, vandenilio bei anglies dioksido. Svarbi fotosintezei šiluma, nes procese dalyvaujančių fermentų aktyvumas priklauso nuo temperatūros. Bet jei temperatūra per aukšta, fermentai gali denatūruoti b) augalų lapų prisitaikymas aktyviai vykdyti fotosintezę. Lapo paviršius sudarytas iš skaidrių ląstelių, pro jas lengvai praeina šviesa. Pagrindinis lapalakščio audinys – mezofilis. Jis susideda iš dviejų dalių – stačiojo bei puriojo mezofilių. Stačiasis susideda iš pailgų ląstelių, purusis iš netaisyklingai išsidėsčiusių su gausiais tarpuląsčiais. Dideli tarpuląsčiai padidina puriajame mezofilyje paviršių, reikalingą dujų apykaitai., Šių dviejų sluoksnių ląstelėse gausu chloroplastų, todėl čia intensyviai vyksta fotosintezė. Lapo apačioje, epidermyje, yra žiotelių, per kurias dujos patenka į augalą ir iš jo išeina. Kiekviena žiotelė turi dvi varstomąsias ląsteles, kurios žiotelės plyšį atidaro arba uždaro. Augalų lapai prisitaiko prie aplinkos, kurioje augalas auga. Jie erdvėje išsidėsto taip, kad beveik neuždengia vienas kito, kad vienas kitam netrukdytų vykdyti fotosintezės. Toks lapų išsidėstymas vadinamas lapų mozaika. c) fotosintezės reikšmė atmosferos dujų apykaitai Fotosintezės metu susidaro junginiai, kurie daugumai augalų ir gyvūnų yra vienitelis panaudojamas energijos šaltinis. Fotosintezės metu sunaudojamas CO2, susidaro O2. Fotosintezė padeda reguliuoti anglies dioksido ir deguonies keikį atmosferoje.

Biologija  Rašiniai   (1,21 MB)

Eurostrategija “Sveikata visiems XXIa." Gyventojų sveikatos rodikliai. Gyventojų sergamumo rodikliai. Gyventojų mirtingumo rodikliai. Atmosferos oras ir sveikata. Mobilūs atmosferos oro taršos šaltiniai. Teršalų poveikis sveikatai. Oro apsaugos priemonės. Vandens užterštumas ir gyventojų sveikata. Dirvožemio kokybė ir sveikata. Aplinkos ir sveikatos monitoringo sistema. Aplinkos saugos programos. Medicinos atliekų tvarkymas. Vaikų sveikata. Rūkymas. Alkoholis. Narkomanija. Globos namų auklėtiniai. Maistas ir sveikata. Apsinuodijimai maistu. Jų profilaktika. Profesinė sveikata. Kompiuteriai ir sveikata. Žalingų veiksnių įtaka žmogui.

Maistas, sveikata, higiena  Konspektai   (62 psl., 152,01 kB)

Ląstelės citozolyje ir tarp ląstelių esančiame audinių skystyje visuomet yra gliukozės, aminorūgščių, lipidų ir kt. medžiagų. [Kiek?] Iš kur ten atsiranda šios medžiagos? Visi heterotrofiniai organizmai jas gauna iš aplinkos pro virškinimo sistemą. Žmogaus organizme žarnyno epitelio ląstelės įsiurbia gliukozę, aminorūgštis, gliceriną, riebalų rūgštis, nukleotidus ir kitas smulkiamolekules medžiagas iš žarnos ertmės ir perduoda jas kraujui. Kraujas jas išnešioja po organizmą - pro plonytes kapiliarų sieneles šios medžiagos patenka į tarpuląsčius užpildantį audinių skystį.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,85 kB)

Daugelį metų į mus supantį pasaulį žiūrėjome kaip į naudojimo šaltinį. Žmogus yra plėšrūnas, galbūt plėšresnis už visus žinomus pasaulio grobuonis. Jis degino miškus, kad galėtų tose vietose sėti, žudė dramblius, kad gamintų iš jų biliardo rutulius ir šachmatų figūras, gaudė drugelius kambariams puošti. Dar visai neseniai sėmėme iš pasaulio kaip iš gausybės rago. Atrodė, kiek miško kirstume ar degintume, kiek gyvūnų naikintume, jų vis dar pakaks.

Biologija  Namų darbai   (4 psl., 9,49 kB)

Geras ekologijos terminų žodynėlis nuo A iki Z

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 16,44 kB)

Saulės sistemą sudaro pati saulė ir devynios didžiosios planetos - merkurijus, venera, žemė, marsas, jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas, plutonas, taip pat daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.

Astronomija  Konspektai   (2 psl., 7,78 kB)

Lazeris – tai koherentinių optinio dažnio elektromagnetinių bangų generatorius, veikiantis priverstinio spinduliavimo būdu. Pats žodis "lazeris" yra sudarytas iš pirmųjų angliškojo šio įrenginio pavadinimo raidžių Light Amplification by Stimulated Emission of Radiation, tai yra šviesos stiprinimas priverstiniu spinduliavimu. Pavadinimas iš esmės atspindi lazerio veikimo principą.

Fizika  Referatai   (8,26 kB)

Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas - plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų. Merkurijus. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairasių dydžių kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.

Astronomija  Referatai   (4,71 kB)

Saulė – tai viena žvaigždė milijardus žvaigždžių jungiančioje sistemoje, kuri vadinama Galaktika arba Paukščių Taku (Milky Way).Saulė – tai įkaitusių dujų kamuolys.Saulė teikia žemei šviesą ir šilumą.Saulės spinduliai Žemę pasiekia per 8 minutes Saulė yra daug didesnė už Žemę, į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė 333 000 Žemės masių.Saulė turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5500 °C.

Astronomija  Referatai   (5,38 kB)

Pati svarbiausia dujinė elektroizoliacinė medžiaga yra oras. Sausas oras (jūros lygyje) susideda iš 78,23% azoto, 20,81% deguonies (pagal tūrį) ir 0,96% įvairių dujų (Ar, H2, CO2, Ne, He, Kr, CH4, Xe, NH3, I, Rn). Realiai oras beveik visada turi tam tikrą kiekį vandens garų, kuris išreiškiamas absoliutine arba santykine drėgme. Vandens garai pablogina oro elektroizoliacines savybes.

Chemija  Referatai   (5,11 kB)

Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas turi žymų potencialą ir teoriškai gali beveik neribotai tiekti santykinai švaria energija. Paskutiniu metu energijos gamyba naudojant atsinaujinančius išteklius sparčiai augo, apytiksliai 30% per metus. Tačiau tai vis dar sudaro labai maža dalį visos pagaminamos energijos, t.y. apie 4%, įskaitant ir didžiąją hidroenergetiką.

Mechanika  Referatai   (4,77 kB)

Fizikos labaratorinis darbas, uz kurį gavau 8! O tokį pažymį gauti iš fizikos nelengva.. labiausiai tinka LZUU studentams..

Fizika  Laboratoriniai darbai   (3,88 kB)

Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas - plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.

Astronomija  Referatai   (5,05 kB)

Halogenų gavimas. Fluoras gaunamas elektrolizės būdu iš skysto vandenilio fluorido. Laboratorijoje chloros gaunamas stipriais oksidatoriais veikiant druskos rūgštį. Fluoras - aktyviausias nemetalas ir stipriausias oksidatorius. Jis lengvai jungiasi su kitais halogenais, oksiduoja net inertines dujas. Didėjant cheminių elementų branduolio krūviui ir mažėjant elektrodų neigiamumui, oksidacinės savybės grupėje silpnėja.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 8,63 kB)

Alkoholinės medžiagos. Metanolis. Alkoholis žmogaus organizme. Požymiai, susiję su alkoholio koncentracija kraujyje. Alkoholių žala. Alkoholizmas. Naujas požiūris į alkoholį. Alkoholių nauda ir panaudojimas. Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Padidėjusiam alkoholinių gėrimų vartojimui didelę įtaką turi ir prasta Lietuvos ekonominė padėtis. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui, mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”.

Chemija  Referatai   (8 psl., 26,62 kB)

Terminai, sąvokos ir apibrėžimai.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 14,59 kB)