Rašinys humaniškumo tema.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 11,02 kB)

Įžanga Šiuolaikinis žmogus – kasdienybės rūpesčių išvarginta ir į rutiną įsukta asmenybė, nuolat ieškanti savo tikrojo gyvenimo kelio ir susidurianti su begale sunkumų. Nuolatinis skubėjimas gyventi ir apsispręsti žmogų daro aklą amžinosioms vertybėms, todėl artimesnės tampa materialaus pasaulio idėjos. Pasaulis skirstomas į juodą ir baltą, o riba tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas sava ir svetima, tampa labai siaura. Taigi žmogui tampa sunku pasirinkti teisingą kelią ir atrasti save dualistiniame pasaulyje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,19 kB)

1.FOLOSOFIJOS KILME, OBJEKTAS Filosofija- isminties meile.Senones Graikijoje ismintis tapatinama su zinojimu apskritai.Reikia siekti isminties, ja myleti.Pats zodis filosofija atsirado VI a pr kr. Pavartojo Pitagoras.Filisofija susiformavo VI a pr kr. 3 salyse: Indijoje Kinijoje Graikijoje.Aukstumas pasieke Grakijoje. Filosofijai atsirasti butinas laisvalaikis, kad butu laiko filosofuoti. Gali kilti tik laisvoje salyje. Objektas- tai ka nagrineja mokslas. Filosofija turi pagrindini, centrini klausima: kas yra butis? Kokia vieta zmogus uzima pasaulyje? Pazinimo problemos : kas yra pazinimas? Jo saltiniai? Ribos? Kas yra tiesa? Geris? Grozis? Zmogus? Laime? Teisingumas? Ir kiti fundamentalus klausimai. Pagrindines strukturines filosofijos dalys : buties teorija (ontologija)- metafizika; gnoseologija( epistemologija)- pazinimo teorija; politine ir socialine filosofija; estetika- grozio teorija; logika. Butis yra viena, ji supantis pasaulis be materialiu daiktu.

Kita  Paruoštukės   (4 psl., 50,3 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .

Istorija  Konspektai   (28,85 kB)

Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .

Istorija  Konspektai   (28,85 kB)

Šią tema pasirinkau neatsitiktinai, mane sudomino tai, kad paklausus „ kas yra feminizmas?“ daugelis negalėjo atsakyti. Nors šiuolaikinėje visuomenėje ši sąvoka, nuolat girdima. Tačiau ją sukonkretinki man sunkiai sekėsi. Pasirinkau feminizmą, nes pati norėjau plačiau sužinoti apie šį judėjimą, jo istoriją, raidą bei kryptis. Bet labiausiai man rūpėjo sužinoti vyrų nuomonę apie moterų feminizmą. Todėl bandžiau plačiau pasidomėti, kokia vyrų nuomonė, ką jie žino apie tai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 84,25 kB)

Kalbėti apie patriotizmą šiandien nepopuliaru. Turime kur kas įdomesnių temų: pinigai, politika, seksas, kelionės, turtuolių gyvenimo pikantiškos detalės tapo kasdieninės mūsų pokalbių temos. Patriotizmas - kaži kaip senamadiška, neoriginalu. Tiesa, Lietuvos krepšinio komandos pergalės, “Žalgirio” ar “Lietuvos Ryto” pasiekimai trumpam padaro mus patriotais.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,49 kB)

Patriotizmas - kaži kaip senamadiška, neoriginalu. Tiesa, Lietuvos krepšinio komandos pergalės, “Žalgirio” ar “Lietuvos Ryto” pasiekimai trumpam padaro mus patriotais. Mums taip maga susitapatinti su pergale, jaustis pranašesniais už kitus. Tačiau mylimai komandai pralaimėjus, patriotizmas staiga išgaruoja. Tada ieškoma kaltų - tų, kurie sutrukdė pabūti tikru patriotu, nors ir trumpam.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 4,17 kB)

Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniuosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažiūras. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Pabandykim apžvelgti bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus . 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominę mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštuoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems dėstant kai kurias ekonomines disciplinas. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai, o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma inteligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonomikos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atspari konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveika būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stambieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kitokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystymosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl inteligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenimą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą.

Ekonomika  Referatai   (15,67 kB)

Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26). Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius - XX a. ekonominę mintį ir kt. Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis atspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti. Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7). Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, praverstų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo. Kad būtų aišku, kas lėmė ekonomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose. Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu. Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, reiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti - atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai. Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pirmoje pusėje. Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje. Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas. Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis. Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą. Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku susikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis. 1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra - manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos. Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika. XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų. 1832 - 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese - tautinis atgimimas. Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai - žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio atgimimo organizacijos. Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone. Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė. Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti. 1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus. 1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti. Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis. Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt. Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas - demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą. Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo. Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius. Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra. Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai. Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę. Tik autonomiškai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų. Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis - valstybinis sektorius. Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas. Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios. Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai. Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą. Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai - ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą. 2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik "ūkių ekonomus", įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus. Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų. Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų. Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai "iškreiptame veidrodyje". Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas. Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus). Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete. Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą "Finansų mokslo pagrindai", kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė. Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus "Ekonomikos pagrindams" buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką. D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: "vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto" (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją - su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan. Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija. Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju. Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942). D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos. Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis - iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas - ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage. Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute. Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti "Ūkio mokslų institutu", nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus. Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti. Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komisaro žinioje. Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų. Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas. Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, - Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto. Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: "Bruožai iš politinės ekonomijos", "Kooperacijos teorija" ir kt. Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais. Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai "Lietuvos ūkis" (1921-1928) ir ypač "Tautos ūkis" (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio "akademizmo", taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais. Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių. Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą "Ekonomika" (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką. 3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 3.1. P. Šalčius Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius ("Lietuvos žinios", "Lietuvos ūkininkas", "Aušrinė"), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose. 1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą "Kooperacija ir tautos uždaviniai" (Petrapilis, 1917. - P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje. Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais - 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius - čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi. 1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė "katalikiškus" kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų "Taika" (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių. 1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. - K., 1933. - P. 515; Ekonominės doktrinos. - K., 1935. - P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. - K., 1937. - P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. - profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos - idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė "Lietūkio" veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį. Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laikotarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką. Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: "Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis" (40, 15-16). Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t. Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį "Šalin kooperatyvus!" P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: "Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį" (40, 18). P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje "Kooperatizmas". Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti "visuomenės ūkio mokslo", t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti. P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos - akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali. Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų "teisinga" kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas. P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, - sakė jis, - reikėtų įrodyti, kad "kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais" (41, 111). Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu "visuomenės ūkiui demokratinti" (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas "tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui", todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve "stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą". O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai "sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės" (40, 23). P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras. Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių "Osnovy političeskoj ekonomii". Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47). Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos objektu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas - tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję. Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. "Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija - objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [...] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo" (47, 35). Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos - nenagrinėjama. Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa - nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo. Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir "socialinę darbininkų klasės jėga". M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą. Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita. Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos. Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą "Ekonomikos pagrindai" (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad "autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis" (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų. G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: "Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas" (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe. Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio. Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso" metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai - tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų "darbas", ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta. Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija. G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo "Ekonomikos pagrinduose". Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia "tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius" (43, 24). O "visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą" (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, "rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių" (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra "ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas" (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, "atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema - gėrybių mainymo problema, - su jos vertės ir kainos problemomis" (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai - tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai - kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų "grynosios pajamos", atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu - Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis - nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai. Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45). Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones. Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo "Visuomenės ūkio teorijos" (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad "veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą" šio mokslo teorijų santrauką, "istoriškai joms skleidžiantis", ir kartu "iškelti jo pagrindines problemas". Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino. Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (59,79 kB)

Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)

Auga Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje gausiai paplitęs. Auga įvairiose miškuose. Auginamas parkuose, soduose, pakelėse, auga lapuočių, spygliuočių bei mišrių miškų trake, pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, paežerėse, drėgnuose, gerai vėdinamose dirvožemiuose.

Biologija  Referatai   (1 psl., 21,55 kB)

Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)