Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 150 rezultatų

Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Amžius ir kalba
2010-04-11
Referato formos rašinys įskaitos potemei. Kalba, visų pirma, yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, leidžianti bendrauti, susikalbėti, suprasti vieniem kitus skirtingų kartų atstovams, gyvenantiems tuo pačiu laikotarpiu. Žinoma, perduodama kalba kinta – ji gyva. Kiekviena karta keičia kalbą, pritaikydama ją prie gyvenimo aplinkybių, situacijų. Kalbos baigties – tradicijos nutraukimo – atvejai akivaizdžiai parodo, kad tarp kartų vis dėlto yra spraga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 20,33 kB)
XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.
Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)
Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)
Izaokas Niutonas
2009-12-10
Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).
Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)
Geri mokymo būdai ir metodai - mokytojo sėkmė. Sėkmingas darbas mokykloje. Mokytojas – pavyzdys vaikui. Mokytojo dėmesys ir teisingumas kiekvienam vaikui. Koks yra mokytojo vaidmuo mokymo sistemos reformoje? Mokytojas - ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios klasės ar grupelės vadovas. Reiketu pabrėžti, kad ugdymo ir švietimo reformą vykdo ne vadovėliai, programos ar kitos mokymo priemonės, o mokytojai. Norint reformuoti ugdymo sistemą, reikia ,,reformuoti” moktoją. Tik naujai mąstantis mokytojas gali sukurti naujus vadovėlius, naujas programas.
Pedagogika  Referatai   (8 psl., 22,66 kB)
Dvejetainis programavimas. Informacija ir duomenys. Kompiuteriniai duomenys. Skaičiavimo sistema yra visuma būdų ir priemonių, leidžianti užrašyti ar kitaip pateikti skaičius. Skaitmens reikšmė priklauso nuo užimamos vietos (pozicijos) skaičiuje. Skaičiavimo sistemos pagrindu laikomas skaičius, kuris parodo kiek kartų padidėja arba sumažėja vieno ir to paties skaitmens reikšmė, kai jis perkeliamas į vieną iš šalia esančių pozicijų.
Informatika  Konspektai   (82 psl., 162,89 kB)
Vadybos pagrindai
2009-09-04
Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.
Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
Atmintis
2009-07-09
Šiame darbe pateikiama analizė dviejų atminties pakopų – užkodavimo ir atkūrimo. Taip pat supažindinama ir su atminties apibrėžimu. Psichologijoje įvairūs atminties ypatumai yra tyrinėti daugiau, nei kitų psichinių procesų. Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Ne tik mokslininkus ir tyrinėtojus domina šis psichinis reiškinys. Atminties savybių aktualumas būdingas kiekvienam visuomenės nariui.
Lietuvių kalba  Referatai   (4,98 kB)
Į naujuosius amžius Europos filosofija įžengė jau turėdama ilgą istoriją, apėmusią apie šimtą teorijų ir doktrinų, sistemų ir mažiausiai dvejopą - antikinį ir viduramžišką - požiūrį į pasaulį. Vieni naujųjų amžių mąstytojai matė pasaulį iš viduramžių pozicijos, kiti laikėsi senovei būdingo požiūrio, treti – naujos pozicijos, kuri nesudarė prielaidų naujai pasaulio sampratai, tai yra nesudarė loginio pamato naujam senų problemų sprendimui.
Filosofija  Rašiniai   (5,21 kB)
"Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas; jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, tačiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta visas žmogaus proto galimybes. kadangi klausimai niekada nesibaigia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuose teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo patyrimo ribų ir vis dėlto atrodo tokie neabejotini, kad ir įprastinis žmogaus protas su jais sutinka.
Filosofija  Rašiniai   (5,02 kB)
Antanas Maceina
2009-07-09
"Filosofija gyvuoja jau keletą tūkstantmečių, bet aš nežinau tokio meto , kad jai būtų buvusi uždėta princesės karūna ar kad jai būtų plojusi minia. Dažniausiai filosofijai tekdavo kuklus tarnaitės vaidmuo. Iš pradžių ji buvo teologijos, paskui mokslo, o galiausiai ideologijos tarnaitė. Todėl jai nereikia nei komplimentų, nei liaupsių. Filosofija visų pirma yra dviejų laisvos dvasios žmonių dialogas...
Filosofija  Referatai   (7,18 kB)
Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus.Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais.Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas,skurdėjimas.
Filosofija  Referatai   (23,66 kB)
Filosofijos temos
2009-07-09
Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas - svarbiausias Kas yra tikroji būtis, o kas tik regimybė. Atskyrus tikrą būtį nuo netikros kyla jų santykio kl. Kaip reikia gyvent arba ką aš privalau daryti. Pažinimo ir žinojimo klausimai. Klausimai ką mokslas nagrinėja vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Filosofija aiškina būties pagrindus. žmogaus santykį su pasauliu ir su pačiu savimi.
Filosofija  Konspektai   (4,78 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra. Filosofija ir specialieji mokslai. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Heraklitas. Pitagoro socialinė veikla, jo...
Filosofija  Konspektai   (5,36 kB)
Filosofija
2009-07-09
Kalbėdami apie graikų kultūrą, pirmiausia turime omeny Atėnus. Atėniečiai tikėjo tik viešumoje galintys atskleisti visus savo talentus ir “išreikšt save”. Tokia visuotinė bendruomenė vadinama polis. Šis žodis reiškė daugiau negu miestą ar valstybę - tai buvo way of life, gyvensena, kuria piliečiai didžiavosi. Iš to per kelias kartas išsirutuliuoja kultūra, nebe atgamtinę būtybę, bet patį žmogų iškėlusi kaip visuomenės vertės matą. Graikų mąstysenai realu buvo tai, kas pastovu. Ikisokratikai (prieš Sokratą buvusieji) graikų filosofai ieškojo, kas yra visų tų apraiškų pamatas.
Filosofija  Namų darbai   (5,56 kB)
Logika
2009-07-09
Logika – termino kilmė graikiška (logikė), nuo žodžio l o g o s – žodis, sąvoka, tvarka, persmelkianti ir būtį ir žmogaus sąmonę. Šia prasme terminą Logika pradėjo vartoti dar Herakleitas (apie 544 – 483 m. pr. Kr). Taigi etimologiškai – logiškas, vadinasi sąmoningas, atsakingas prieš Būtį, žmogaus mąstymas. Mąstymas tik tuomet logiškas, kai savimi išreiškia didžiąją Kosminę pasaulio tvarką, Būties tvarką. Taigi Herakleitas logikos kaip filosofinio termino autorius suteikia šiai sąvokai ontologinį turinį.
Matematika  Konspektai   (18,92 kB)
Antikos išminčiai
2009-07-09
Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. artu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje. Gyvenimas 384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje.
Etika  Referatai   (22,91 kB)
Etikos objektas
2009-07-09
Prieš pradedant kalbėti apie specialiąją socialinio darbo etiką mes turime susipažinti su bendrąja - klasikine etika, jos objektu bei tikslais. Etika - mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmogaus su kitu žmogumi, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę. Tai sąvoka kilusi iš žodžio ethos, kuris reiškia paprotį, įprotį. Pirmasis etiką kaip moralės teoriją įvardino Aristotelis.
Etika  Referatai   (7,23 kB)
Politinė kultūra
2009-07-09
Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimuosiuose Rytuose atsirado pirmosios stiprios centralizuotos vergovinės valstybės. Savo energiją jos nukreipė į kaimynų nukariavimus: viena imperija žlugdė kitą. Karas čia buvo svarbiu verslu, jis sumenkino žmogaus gyvybės vertę ir orientavo į mirtį. Rengimasis pomirtiniam gyvenimui tapo neatskiriama tų tautų dvasinio gyvenimo dalimi. Visai kitokią civilizaciją kūrė Viduržemio jūros pakrančių gyventojai graikai.
Politologija  Konspektai   (5,52 kB)
Vaikų autizmas – vienas sunkiausių sutrikimų, su kuriais susiduria vaikų psichiatrai. Šią negalią sukelia organiniai centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimai, atsiradę dėl genetinių priežasčių, įgimtų infekcijų. Svarbu žinoti, kad psichologinės priežastys, akušerio klaidos ar prasta naujagimio priežiūra čia niekuo dėtos. 10-14 naujagimių iš 10 000 gimsta su šiuo CNS defektu. Referatas įvertintas 10 (puikiai). Darbas buvo pristatytas Klaipėdos universitete.
Medicina  Referatai   (22,29 kB)
Filosofija
2009-07-09
Žodį “filosofija” pirmasis pavartojo Sokratas teigdamas, jog žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad būtų laimingas. Žodis “filosofija” yra graikiškos kilmės. Veiksmažodis “philein” reiškia “mylėti”; “sophia” iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, visų pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną.
Filosofija  Referatai   (6,88 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.
Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)
Tiesos problema
2009-07-09
Pagrindinis gyvenimo tikslas - siekti visko, kas geriausia, gražiausia, tobuliausia. Norint pasiekti bent vieną iš šių idealų, reikia sugebėti atskirti kas yra tikra, o kas yra tik apgaulė. Tuo pačiu atskirti Tiesą nuo pačio “pavojingiausio ir klastingiausio” - Melo.
Filosofija  Referatai   (10,19 kB)
Filosofija
2009-07-09
Mitas – tai pasakojimas, kurio kulūra paaiškina ar suvokia kokį nors realybės ar gamtos aspektą. Primityvūs mitai pasakoja apie: gyvenima ir mirtį, žmones ir dievus, gėrį ir blogį... Šiuolaikiniai mitai pasakoja apie: vyriškumą ir moteriškumą, šeimą, karjerą, mokslą...
Filosofija  Konspektai   (4,39 kB)
Aplinkosauga
2009-07-09
VU 1 kursas, 1 semestras. Armalio paskaitų aplinkosaugos konspektas. Tai žmogaus santykis su aplinka( gamtą teršia vartotojas, o ne chemikas).Kaip taikiai sugyvent su aplinka („Common sense not so common“). EPA- teisingai informuoti. Teisingus sprendimus priima politikai. Žmonės įkvepia įvairias dujas, visas maistas oksiduojamas, kai kas iškvepiama( pvz.CO du, CH keturi). Dozė- sukauptas medžiagos kiekis per laiko vienetą.Norma- leidžiama koncentracija, kuri nedaro žalos žmogui.
Kita  Konspektai   (25,35 kB)
Kiekvienas žino, kas yra reklama. Reklamos neišgirsti ar nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji kasdien mus pasiekia namuose, skaitant laikraščius ar žiūrint televizorių, automobilyje, gatvėje, kino teatre, baruose, klubuose ir kitose įstaigose. Kiekvienas savaip supranta ir traktuoja reklamą. Vieniems- tai informacijos ir žinių šaltinis, kitiems- tiesioginis darbas, reikalaujantis daug žinių, o dar kitiems- nepageidaujamas reiškinys, sukeliantis neigiamas emocijas.
Rinkodara  Referatai   (5,35 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)