Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 472 rezultatai

Visuotinė istorija. Datos ir savokos. Nuo Romos, Graikijos, iki Napaleono
Istorija  Konspektai   (11 psl., 29,77 kB)
Žymiausi romėnai
2011-05-04
Čia aprašyti trys žymiausi romėnai : Markas Tulijus Ciceronas, Publijus Vergilijus Maronas ir Liucijus Anejus Seneka. Jų trumpa biografija ir svarbiausi bruožai
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 24,95 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Žmogus suvokė save tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją”. Tačiau renesansinėje Italijoje “ši uždanga pirmą kartą ištirpo ore. Žmogus tapo dvasiniu individu ir įsisavino tai”. Renesansas reiškė modernumą. “Italas, - rašė Burckhardtas, - buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų”. XIV amžiaus poetas Petrarca buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Didysis meno ir idėjų atsinaujinimas prasidėjo Italijoje, o vėliau nauji požiūriai ir naujos meninės formos paplito likusioje Europos dalyje. Ši Renesanso samprata yra mitas. Žinoma, mitas - daugiaprasmis terminas, ir čia jis sąmoningai vartojamas dviem skirtingomis prasmėmis. Kai istorikai profesionalai kalba apie mitą, jie paprastai turi omeny teiginius apie praeitį, kurių klaidingumą ar bent jau apgaulingumą galima įrodyti. Kita mito termino prasmė yra labiau literatūrinė. Mitas yra simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni negu paprasti žmonės. Mitas taip pat - pamokantis pasakojimas, o ypač toks, kuriuo siekiama paaiškinti ar pateisinti dabartinę dalykų padėtį. Ir šia prasme Burckhardto Renesansas yra mitas. Jo istorijos personažai, ar jie būtų herojai kaip Alberti ir Michelangelo, ar piktadariai kaip Borgios, - visi yra ryškesni nei paprasti žmonės. Pati istorija kartu paaiškina ir pateisina modernųjį pasaulį. Tai simbolinė istorija ta prasme, kad ji apibūdina kultūrinį pasikeitimą pabudimo ir atgimimo metaforomis. Šios metaforos nėra tik dekoratyvios - jos sudaro Burckhardto interpretacijos esmę. Tačiau šios metaforos Burckhardto laikais nebuvo naujos. Nuo XIV šimtmečio vidurio vis daugiau mokslininkų ir menininkų ėmė vartoti atsinaujinimo įvaizdžius, reikšdami gyvenimo naujame amžiuje pojūtį; amžiuje, kuriam būdingas atsinaujinimas, atstatymas, prisiminimas, atgimimas, pabudimas ar vėl suspindusi šviesa, po to laikotarpio, kurį jie pirmieji pavadino “tamsiaisiais amžiais”. Renesanso mokslininkų bei menininkų savivaizdis yra drauge informatyvus ir klaidinantis. Kaip ir visi sūnūs, sukilę prieš savo tėvų kartą, šie žmonės daug buvo skolingi “Viduriniams amžiams”, kuriuos taip dažnai smerkdavo. Tardamiesi nutolę nuo netolimos praeities, jie taip pat klydo, kaip ir vildamiesi priartėję pire Antikos, kurią taip garbino. Jų atgimimo samprata buvo mitas ta prasme, kad ji rėmėsi klaidingu praeities įvertinimu; kad ji buvo svajonė, bandymas išpildyti troškimus; ir kad ji buvo nauja senovinio mito apie amžinąjį sugrįžimą inscenizacija. Burckhardtas klydo sutikdamas su tuo, kaip šio laikotarpio mokslininkai bei menininkai vertino save, priimdamas atgimimo teoriją už gryną pinigą ir išplėtodamas šią temą savo knygoje. Prie senų formulių apie menų atgimimą ir klasikinės Antikos atgaivinimą jis pridėjo naujas: individualizmą, realizmą bei modernizmą. E.H.Carro posakis “ prieš studijuodamas istoriją, pasidomėk istoriku” būtų pravartus šiuo atveju. Burckhardto potraukiui Renesansui bei tokiam jo įvaizdžiui paaiškinti egzistavo įtikinamos asmeninės priežastys. Burckhardtas buvusią ir dabartinę Italiją regėjo kaip išsigelbėjimą nuo Šveicarijos, kurią jis laikė nuobodžia ir konservatyvia. Jaunystėje jis netgi kartais pasirašinėdavo itališkai - “Giacomo Burcardo”. Save jis apibūdino kaip “gerą privatų individą”, o Renesansą vadino individualizmo amžiumi. Šį Renesanso mitą iš XIX amžiaus daugelis žmonių dar tebelaiko pagrįstu. Istorikų medievistų tyrinėjimai parodo, kad taip vadinamieji “renesansiniai žmonės” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti, o taip pat žymiai tradiciškesni nei jie patys tarėsi esą. Žvilgsnis į praeitį rodo, kad netgi Petrarca turėjo daug bendra su amžiais, kuriuos jis pavadino “tamsiaisiais”. Medievistai yra surinkę argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burckhardtas bei jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaitine forma. Viduramžiais buvo įvairiausių “renesansų”, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Arnoldas Toynbee savo veikale Istorijos studija yra nuėjęs šia kryptimi dar toliau ir radęs “renesansus” už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ar netgi Tolimuosiuose Rytuose. ”Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, - rašė Toynbee, - mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskirais pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis”. Taigi, Renesansą negalima vaizduoti kaip purpuro ir aukso amžių, kaip izoliuotą kultūrinį stebuklą arba kaip netikėtą modernumo prasiveržimą. Tačiau jei šis terminas vartojamas be išankstinio neigiamo nusistatymo Viduramžių ar nevakarietiškų kultūrų atžvilgiu, juo žymint tam tikrų pokyčių sankaupą Vakarų kultūroje, tada jį galima laikyti organizuojančia sąvoka, kuri ir dabar naudinga. 2. Italija : atgaivinimas ir naujovė Šiame skyriuje bus kalbama apie pagrindinius menų, literatūros bei idėjų pokyčius nuo Giotto ( m. 1337 ) iki Tintoretto ( 1518 - 1594 ) ir nuo Petrarcos ( 1304 - 1374 ) iki Tasso (1544 - 1595 ). Čia bus mėginama parodyti šias permainas - atgaivinimus ar naujoves - jų kultūriniame bei socialiniame kontekste. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant puošybos detalėmis. Nenuostabu, kad graikų ir romėnų architektūra atgimė Italijoje, kur iškilo gana daug antikinių pastatų. Be to, Europos pietuose klimatas yra palankesnis architektūrinei Antikos imitacijai. Ištisos architektų kartos vyko į Romą studijuoti ir matuoti antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Jų studijoms padėjo iškilęs romėno Vitruvijaus traktatas apie architektūrą. Vitruvijus pabrėžė simetrijos ir proporcijos svarbą architektūroje, lygindamas pastato bei žmogaus kūno sandarą. Jis taip pat išaiškino teisingo “trijų orderių” vartojimo taisykles, kitaip tariant, dorėninę, jonėninę ir korintinę kolonas su atitinkamais frizais, atbrailomis ir taip toliau. Klasikinės proporcijų sistemos laikomasi Brunelleschi San Lorenzo ir Santo Spirito bažnyčiose Florencijoje, Leono Battista Alberti San Francesco Bažnyčioje Rimini mieste. Bramante San Pietro bažnyčioje, pastatytoje 1502 metais, atmetė įprasta Viduramžiais kryžiaus pavidalo bažnyčios planą, laikydamasis romėnų Šventykloms būdingos apvalios formos. Skulptūros srityje neišliko nieko panašaus į Vitruvijaus traktatą, tačiau klasikiniai modeliai čia taip pat turėjo milžiniškos reikšmės. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti antikines marmurines skulptūras, o vienas didžiausiu šios srities entuziastu buvo popiežius Julijus II. Jam priklausė dauguma tais laikais atrastų šedevrų. Nauji Renesanso skulptūros žanrai - tai į esmes atgaivinti antikiniai, tokie kaip portretinis biustas, raitelio paminklas, statula ar jų grupe antikines mitologijos motyvais. Tapyboje antikiniai šaltiniai bei modeliai buvo sunkiau prieinami. Aukso rūmuose Romoje, klasikine tapyba buvo nežinoma; ši situacija nepasikeitė iki kasinėjimų Pompėjoje XVII amžiaus pabaigoje. Kaip ir jų kolegos architektai bei skulptoriai, tapytojai norėjo mėgdžioti Antika, tačiau galėjo naudotis tik netiesioginėmis, piešdami figūras garsių antikinių skulptūrų pozomis ar bandydami rekonstruoti pradingusius klasikinius paveikslus iš jų aprašymo literatūroje. Pavyzdžiui, Botticelli meizte pasinaudota dailininko Apelio dingusio paveikslo aprašymu graikų rašytojo Luiano raštuose. Ir muzikoje buvo bandoma - ypač penktajame ir šeštajame XVI a. dešimtmetyje - atkurti antikinį stilių, remiantis literatūriniais šaltiniais, visu pirma klasikiniais traktatais. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. XV amžiaus portretai buvo tapomi iš profilio, tarsi imituojant imperatorių galvas romėniškuose monetose. Tik apie 1500 metus Leonardas, Rafaelis ir kiti menininkai atmetę šias konvencijas ir nutapę darbus, neturinčius klasikinio atitikmens, kurie vaizdavo modelį en face arba trijų ketvirčiu pasukimu, iki pusės arba visu ūgiu, stovintį ar sėdintį, besišnekučiuojantį su draugais arba įsakinėjantį tarnams. Tačiau bent jau vienas įvykis to laikotarpio tapyboje nesusijęs su antikine tradicija: tai linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Tiek Antikos, tiek Renesanso laikais menininkai buvo ypač susirūpinę daiktu išvaizda: tuo, ką Burckhardtas vadino “realizmu”. Šis terminas pavartotas kabutėse todėl, kad visi menininkai vaizduoja tai, kas jiems tikra, ir kad nebūna meno be konvencijų. Kitaip tariant, vaizduojant pasaulį pagal perspektyvos dėsnius, reikėjo priimti vienas vertybes ir atmesti kitas. Viduramžių menininkams šios vertybes turi būti atspėjamos iš jų paveikslu. Nagrinėjant Giotto kūrybą, tik iš jo darbų galima suvokti, kokį didelį dėmesį jis skyrė perspektyvai, o ypač žmogaus figūros materialumui. Renesanso epochoje literatūra ir mokslas, vadinamieji “laisvieji menai”, buvo laikomi rimtesniais už “mechaninius”: šiai kategorijai, nepaisant Leonardo ir kitų menininkų protestų, kartu su žemdirbyste, audimu ir laivininkyste buvo priskiriama ir tapyba, skulptūra bei architektūra. Naujoje eroje atgimę būtent bonae litterae, kitaip tariant, kalba, literatūra ir mokslas. Bent jau taip svarstė tie mokslininkai ir rašytojai, kurių nuomonė apie didįjį atgimimą pasiekė mus. Pagrindinė tuo metu “atgimusi” arba “atgaivinta” kalba buvo klasikinė lotynų. Vidurinių amžių lotynų kalba - jos žodynas, rašyba, sintaksė imta laikyti barbariška. Penktajame XVa. dešimtmetyje buvo atgaivinti pagrindiniai senosios Romos literatūriniai žanrai: epas, odė, pastoralė ir t.t. Jau XIV amžiaus viduryje didysis Toskanos poetas bei mokslininkas Francesco Petrarca sukūrė lotynišką epą Afrika, paremtą didžiojo Romos karvedžio Scipijono Afrikiečio gyvenimu. Tai buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus Eneidos imitacijų. Lotyniškoje renesansines Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marciali ir pastoralių, sekant Vergilijaus Eklogomis. Idėjos buvo dažnai išdėstomos dialogo forma. Pabrėžtina tai, kad bent jau iki XVI amžiaus nacionalinė literatūra buvo laikoma menkesne už lotyniškąją. Būtent klasikinė lotynu kalba buvo novatoriškumo kalba. Kai amžininkai kalbėdavo apie literatūros atgimimą, jie dažniausiai turėdavo omeny ne tiek literatūrą šiuolaikine prasme, kiek tai, kas dabar vadinama humanizmo atsiradimu. “Humanizmas” yra platus terminas. Žodis Humanismus pradėtas vartoti XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje, žymint tradicinį klasikinio auklėjimo būdą, kurio vertingumu imta abejoti. Terminas “humanistas” atsirado XV amžiuje : studentų slenge jis reiškė humanitarinių dalykų dėstytoją universitete. Studia humanitatis romėnai vadino penkių akademinių disciplinų, būtent gramatikos, retorikos, poezijos, etikos ir istorijos, junginį. Ypatingu “žmogiškumu” pasižymėjo šitaip apibrėžti humanitariniai dalykai. Jie yra taip vadinami, - rašė Leonardo Bruni, vienas iš sąjūdžio už šių studentų atgaivinimą lyderiu, - nes “tobulina žmogų”. Kodėl šios disciplinos turi būti laikomos tobulinančiomis žmogų? Žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų, visu pirma, sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Štai dėl ko pagrindinės disciplinos buvo susijusios arba su kalba, arba su etika; istorija ir poezija laikytos tik taikomosios etikos poskyriais, mokančiais studentus sekti gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Prie disciplinų labiausiai vertintų humanistų sąjūdžio, nebuvo priskiriama tai, ką dabar vadiname “tiksliaisiais mokslais”. Tačiau kai kurie humanistai domėjosi ir matematika. Senovės graikų ar romėnų tekstų apie matematiką, astronomiją ir apie magiją sugrąžinimas buvo humanistų programos dalis, ir antikiniai tekstai suvaidino svarbų vaidmenį tolesnėje šių disciplinų raidoje. Todėl galima teigti, kad tuo laikotarpiu vyko matematikos, gamtos mokslų ir netgi magijos “renesansas”. Keliose Italijos mokyklose bei universitetuose, ypač Florencijos ir Paduvos, buvo galima studijuoti klasikinę graikų kalbą. Graikų kalba domino tyrinėtojus. Pirmieji jos dėstytojai buvo pabėgėliai iš Bizantijos imperijos. Šių pabėgėlių dėka kai kurie Italijos mokslininkai turėjo galimybę skaityti svarbius graikiškus tekstus originalo kalba. Kiti tekstai, kurių graikiški originalai dabar tapo prieinami, ankščiau buvo žinomi iš lotyniškų vertimų. Tačiau humanistai pastebėjo rimtų prieštaravimų tarp šių vertimų ir originalų. Vertimai kartais būdavo daromi ne tiesiai iš graikų kalbos, bet per arabų kalbą. Anot humanistu, netgi prieinami lotyniški tekstai ilgą laiką buvo suprantami neteisingai. Buvo pastebėta, kad skirtinguose to paties teksto nuorašuose net pagrindiniai žodžiai buvo pateikiami skirtingai, todėl turėjo būti išplėtota “teksto kritika”, kitaip tariant, tikrųjų autoriaus žodžių, kuriuos iškraipė perrašinėtojai, atstatymo metodai. Atsirado naujos antikinių tekstų, žinotų dar Viduramžiais, interpretacijos. Romėnų teisė buvo studijuojama Italijos universitetuose jau nuo XI amžiaus, bet humanistai pirmieji pradėjo aiškinti įstatymus antikinės Romos kultūros ir visuomenes kontekste, kuris tapo jiems artimesnis, pastudijavus antikinę literatūrą bei paminklinius įrašus. Humanistų ir jiems artimų menininkų santykyje su Antika galima išskirti du aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Viena vertus, humanistai daug geriau nei jų pirmtakai Viduramžiais suvokė atstumą tarp antikines praeities bei dabarties ir buvo susirūpinę tuo, ką jie vadino kalbos užterštumu bei menų nuosmukiu po barbarų įsiveržimo Italijon. Kita vertus, jie patys jautėsi esą asmeniškai artimi didiesiems romėnams. Norint suprasti antikinių formų atgaivinimą, tarkime, architektūroje ar dramoje, arba entuziastingą antikinių manuskriptų atradimą bei redagavimą, reikia visa tai laikyti kur kas ambicingesnio užmojo dalimi. O šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos atgaivinimas. Kaip Antikos žmonės, humanistai tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, pagal kurį viena epocha gali atkartoti kitą, senesnę. Kai kurie humanistai manė, kad jie ir jų bendrapiliečiai galėtų tapti “naujaisiais romėnais” kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai. Tai buvo mitas, kuriuo kai kurie žmonės ne tik tikėjo, bet ir gyveno. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo “imitacija” - mėgdžiojant ne tiek gamtą, kiek didžiuosius rašytojus bei menininkus. Atmesdami pažįstamus vėlyvuosius Viduramžius, savo garbintą Antiką humanistai kartais palaikydavo ankstyvuosius Viduramžius. Sakykime, kai humanistai Poggio sukūrė šriftą, dabar vadinama “renesansiniu”, arba “itališku”, jis manė sekęs antikiniais pavyzdžiais. O iš tikrųjų, jo raidyno formos yra kilusios iš iki gotikinių ankstyvųjų Viduramžių. Viduramžių tradicijos tąsa yra pastebima netgi XV amžiuje, tokių pavyzdinių “renesanso žmonių” kaip Lodovico Ariosto ir Baldassare Castiglione darbuose. Žymiausias Ariosto kūrinys yra epinė poema Pašėlęs Orlandas. Joje atsispindi tai, kad autorius studijavo antikinį epą. Poema nėra eilinis riterinis romanas : viduramžiška medžiaga čia traktuojama perdėm ironiškai. Dar viena sritis, kurioje aikštėn iškilo humanistu pozicijai būdingos dviprasmybes bei prieštaravimai, buvo istorijos rašymas. Kai kurie istorikai norėjo apie netolimą Italijos praeitį rašyti Livijaus Romos istoriją, ir mėgdžioti jo kalbą. Tačiau tai buvo neįmanoma: klasikinėje lotynų kalboje nebuvo žodžių Lombardijai, politinėms gvelfų ir gibelinų frakcijoms, musulmonams, patrankoms ir t.t. pavadinti, nes romėnams neegzistavo šie dalykai bei institucijos. Taigi buvo neįmanoma supilti visą naują turinį į seną forma. Prieštaravimai humanistinėje pozicijoje labiausiai išryškėja diskusijose apie religija. Humanistai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Atskirus šio laikotarpio kūrinius galima laikyti itin artimomis antikiniu pavyzdžiu imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima pavadinti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus - krikščioniškais. Epinė poema gali būti parašyta klasikine lotynų kalba, sekant Vergilijumi, tačiau pasakoti apie Kristaus gyvenimą. Teologas humanistas gali vadinti bažnyčias “šventyklomis”, Biblija - “orakulu”, o pragarą - “mirusiųjų pasauliu” arba užvardinti savo traktatą Platoniška teologija. Kad ir koks nuodugnus butu buvęs Antikos atgaivinimas, jis nesiekė pakeisti krikščionybės. Tačiau šis teiginys ištrina ribas tarp Renesanso ir Viduramžių. Mes neturėtumėme laikyti Renesanso kultūrine “revoliucija” ta prasme, kad jis nebuvo staigus ryšių su praeitimi nutraukimas. Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje - nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta. Gana neaišku, kiek sutapo humanistų bei menininkų. Kita vertus, gana neaišku, ar dauguma humanistų suprato Brunelleschi, Donatello ir kitu menininkų aistringą susidomėjimą formaliais antikines antikinės architektūros bei skulptūros aspektais. ”Universalus žmogus”, galintis įvaldyti bet ką, buvo tuometinis idealas, tačiau netgi tada, kai specializacijos būtinybė buvo kur kas mažesnė nei šiandien, sunku surasti daug žmonių, įkūnijusių jį. Antikos atgaivinimas skirtingoms socialinėms grupėms turėjo skirtingą prasmę. Jis buvo savaip suprantamas Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir t.t. Tačiau už Italijos ribų Antikos atgaivinimas vis dar buvo naujove. 3. Renesansas svetur, arba kaip pasinaudoti Italija Kai kalbama apie italus užsienyje, turime išsiaiškinti ne tik kas, kada ir dėl kokios priežasties keliavo užsienin, bet ir kaip jie buvo “priimti”. Italijos menininkai ir humanistai vyko užsienin dviem skirtingomis bangomis.Pirmieji pradėjo keliauti humanistai. Nors Petrarcą aplanke Nyderlandus ir Paryžių dar XIV amžiuje, tikrasis humanistu “smegenų nuotėkis” berods įvyko tarp 1430 ir 1530m., o XV amžiaus pabaigoje pasiekė aukščiausią savo tašką. Tik nedaugelis išeivių buvo aukščiausios klasės specialistai; išties galima įtarti, kad kai kurie jų iškeliavo tik todėl, jog negalėjo užsitikrinti geros padėties namuose. O didžioji dalis menininkų, tarp kurių buvo nemaža garsių asmenybių, pradėjo vykti užsienin karta vėliau negu humanistai, ir jų kelionės pasiekė aukščiausią tašką XVI amžiaus pradžioje. Kai kurie menininkai ir humanistai paliko Italiją dėl priežasčių, menkai tesusijusių su Renesansu. Keletas jų vyko su diplomatinėmis misijomis, kiti emigravo dėl politinių ar dar kitokių priežasčių. Religiniai pabėgėliai taip pat buvo gerai žinomi. Emigruojama buvo taip pat dėl asmeninių priežasčių. Kai kurie italai vyko užsienin, nes juos kvietė tokie globėjai kaip Prancūzijos karalius Pranciškus ir vietiniai aristokratai, besidomintys literatūra bei menu. Užsienio globėjai galėjo būti ir italai, gyvenantys pirklių kolonijose tokiuose miestuose kaip Bruges ir Lyons. Netgi kariškiai stengėsi prisidėti globojant menininkus : dailininką Masolino Vengrijon pakvietė toskaniečių samdinių kapitonas Pippo Spano. Kai kurie emigrantai iš Italijos buvo priimti ypač šiltai, kiti buvo priimti žymiai šalčiau, jeigu įrodymu laikysime tai, kad jie ilgiau neapsistojo vienoje vietoje. Kartais ne tokios didelės asmenybės, kurios niekados nebuvo gerai žinomos Italijoje, turėjo galimybę tapti svarbiais žmonėmis svetur, pavyzdžiui, Antonio Bonfini, kuris, prieš tapdamas Vengrijos karaliaus Montiejaus dvaro istorikų, buvo mokyklos mokytojas mažame Recanati miestelyje. Vienas iš ženklų, rodančių vietinį susidomėjimą Renesanso kultūra daugelyje Europos kraštų, yra kelionės priešinga kryptimi. Lankytojai vyko Italijon dėl daugybės skirtingų priežasčių. Ne visi jie keliavo susitikti su mokslininkais ar pamatyti naujojo meno bei senosios Romos griuvėsių. Kaip ir Viduramžiais, diplomatai, dvasiškiai, kariai, pirkliai bei piligrimai nuolat keliavo į Italiją. Tarp atvykėlių didžiausią dalį sudarė studentai, studijavę teisę ir mediciną, teisė ir medicina nebuvo studia humanitatis dalis. Humanizmui veikiant šie mokslai po truputį keitėsi. Kai kurie menininkai keliavo i Italiją norėdami pastudijuoti naująjį tapybos stilių arba antikines skulptūros bei architektūros liekanas. Mokslininkai vyko Italijon, kad susipažintų su savo šalyse neprieinamais tekstais bei požiūriais. Du turbūt patys garsiausi XVI amžiaus mokslininkai, arba “gamtos filosofai”, yra Kopernikas ir Vesalius. Tačiau daugeliu kitų atvejų vėl gi buvo svarbios nenumatytos pasekmės: keliautojai, kurių kelionės tikslai būdavo visai kiti, atrasdavo sau Antiką ar Renesansą. Pavyzdžiui, Vokietijos didikas Ulrichas von Huttenas nuvyko į Italiją studijuoti teisės, bet čia būdamas susidomėjo antikine literatūra. Žinoma, pavienių žmonių kelionės - tai dar ne visa Renesanso plėtros istorija. Keliavo statulos ir paveikslai, keliavo ir knygos - Petrarcos eilėraščių originalai ir vertimai, politiniai Machiavelli veikalai ir t.t. Renesansinės Italijos architektūra plito svetur ne kaip vientisa sistema, bet fragmentais. Galima pagristai kalbėti apie bricolage - nauju itališkų elementų įjungimą į tradicines vietines struktūras. Pavyzdžiui, XVI amžiaus pradžioje Prancūzijoje itališki architektūriniai papuošimai buvo kur kas populiaresni nei itališki pastatų planai. Anglijoje Serlio stilius, mėgdžiojamas Elzbietos laikų architekto Roberto Smythsono, ar Palladio manierą, kurią sekė Inigo Jones, buvo modifikuojami tiek dėl praktinių priežasčių, tiek norint išreikšti paties architekto idėjas. Pakeitimai ne visados būdavo pakankamai drąsūs. Nenorima teigti, kad itališki projektai buvo keičiami vien dėl praktinių priežasčių. Pakeitimus lėmė daug priežasčių. Vienos iš jų buvo sąmoningesnės, kitos - ne tiek. Kai kuriais atvejais nukrypta nuo itališkų pavyzdžių todėl, kad pasamdyti vietiniai meistrai su savo vietinėmis tradicijomis nesugebėjo ar nepanorėjo tiksliai suprasti to, kas jiems buvo pasakyta. Kartais užsakovas liepdavo pakeisti itališkus projektus labiau dėl simbolinių nei dėl praktinių priežasčių. Pagrindinis skirtumas tarp Renesanso į šiaurę nuo Alpių ir sąjūdžio pačioje Italijoje yra “krikščioniškojo humanizmo”, ypač siejamo su Erazmu, atsiradimas šiaurėje. Italijos sąjūdžio lyderiai rūpinosi tiek teologiniais, tiek humanistiniais dalykais, ir sąmoningai bandė suderinti tikimybę Antikai su krikščionybe. Juos galima apibūdinti kaip žmones, atsidavusius dviems Antikoms. Humanistinis sąjūdis į šiaurę nuo Alpių buvo dar labiau susijęs su teologinėmis studijomis. Taip atsitiko dėl to, kad jo laikais sutapo su Bažnyčios reformavimo judėjimu tiek prieš, tiek ir po Martyno Liuterio. XVI amžiaus pradžia buvo svarbiausias humanistinio sąjūdžio ir teologinių studijų sąveikos laikotarpis. 1508m. Ispanijoje, Alcala mieste buvo įkurtas “trikalbis” koledžas, skirtas trijų Biblijos kalbu - hebrajų, graikų ir lotynų - studijoms. Humanizmo ir teologijos sąjunga pasiekė aukščiausią savo tašką dviem pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais, prieš Liuterio ekskomunikaciją ir jo konfliktą su Erazmu, bet ji neišnyko ir po šių įvykių. Užuot išnykę, humanistų išvystytos idėjos ir įgūdžiai buvo pritaikyti naujoms sąlygoms. Kai humanizmas būdavo apibūdinamas “žmogiško orumo” kategorijomis, tai Liuteris laikytas antihumanistu, nes jis netikėjo laisva žmogaus valia. Tačiau jis nelaikytinas humanizmo priešininku, kai šis suprantamas kaip studia humanitatis. Taip pat ir katalikiškoje Europoje religiniu studijų bei humanistinio sąjūdžio sąjunga pergyveno Reformaciją. Kaip buvo Bažnyčios veikėju, bandžiusių suderinti humanistinius ir Viduramžių filosofijos metodus, taip atsirado ir didikų, besistengiančių sulydyti humanizmą su karinės aristokratijos pažiūromis bei vertybėmis, todėl istorikai turėjo sugalvoti tokius hibridiškus terminus kaip “apsišvietusi riterija” arba “riteriškas humanizmas” tam, kad apibrėžtų padėtį ir šiaurinės Italijos dvaruose, ir XV amžiaus Burgundijoje, ir Anglijoje, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikais. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių teiginiui, kad humanistų sąjūdis, tapęs sėkmingesniu, tuo pačiu pasidarė nuosaikesnis ir neapibrėžtesnis. Politinės minties istorija patvirtina pastarąją išvadą. Humanistų sąjūdis prasidėjo šiaurinės ir vidurio Italijos miestų - valstybių aplinkoje. Veikdamas šią aplinką, jis buvo ir jos veikiamas. Florencijos valstybė, kuri buvo glaudžiausiai susijusi su humanizmu, išliko respublika bent jau savo pavadinimu iki 1530m. Florencijoje ir kitose respublikose, ypač Venecijoje ir Genujoje, valdantiems sluoksniams ir su jais susijusiems humanistams buvo lengva susitapatinti su žmonėmis, valdžiusiais senovės Atėnų ir Romos respublikas, o ypač su Ciceronu, kurio asmenyje derėjo politikas, oratorius ir filosofas. Šis humanistinis respublikonizmas turėjo tam tikrą atgarsį laisvuosiuose Šveicarijos ir Vokietijos miestuose. Likusioje Europos dalyje vyravo monarchija, ir antikiniu ar tuometiniu Italijos respublikų pavyzdžiai čia mažai tetiko. Čia buvo vadinamojo “renesanso valdovo” pasaulis. Esmines politikos ir Renesanso plėtros sąsajos buvo visai kitokio pobūdžio. Šiaurinės Europos politinė kultūra padėjo nuspręsti, ką paimti iš antikinės tradicijos, o ką - iš tuometinės Italijos, o taip pat - kaip tai interpretuoti. Pavyzdžiui, Erazmas, kad ir ką jis būtų galvojęs apie erelius, parašė knygą Krikščioniško valdovo auklėjimas, paskyręs ją jaunajam imperatoriui Karoliui V. Toje knygoje, be viso kito, Erazmas patarė valdovui, kad jeigu šis nesugebėtų valdyti teisingai ir negriaudamas religijos, tai privalėtų atsisakyti sosto. Erazmas tikriausiai turėjo omeny pavyzdį iš Antikos laikų - imperatoriaus Diokletiano nusišalinimą nuo valdžios. Karolio dvaro pamokslininkas, ispanų vienuolis Antonio de Guerava taip pat dalyvavo humanistų sąjūdyje ir savo perspėjimus išreiškė traktate, pavadintame Valdovu ciferblata, kuris plačiai rėmėsi romėnų moralisto Senekos išmintimi, o kaip pavyzdys Karoliui jame buvo pateiktas imperatorius Markas Aurelijus. Guevaros darbas yra garsus neostoicizmo Renesanse. Pasyvi pastovumo dorybė labiau tiko monarcho valdiniams negu politiškai aktyviems respublikos piliečiams. Romos teisės atgaivinimas tapo ypač svarbiu dalyku monarchijose šiauriau Alpių. Romėnų teisė buvo studijuojama ir Viduramžiais. Tačiau XV ir XVI amžiuje mokslininkai pamažu suvokė ryšį tarp šios teisės bei ją sukūrusios visuomenės ir suprato, kad laikui bėgant teisinė sistema kinta. Daugelis Italijos humanistų domėjosi antikiniais teisiniais tekstais, tačiau kaip teisininkai jie tebuvo mėgėjai. Pažanga šioje srityje padare tik žmonės, gerai išmanę teisę, ir humanitarines disciplinas. XVI amžiaus pradžioje iš trijų didžiausių romėnų teisės interpretatorių tik vienas buvo italas. Prozoje šiaurės ir Vakarų europiečiai taip pat pralenkė savo mokytojus italus. Komedijų rašytojui buvo labai sunku aplenkti Ariosto ar Aretino; epų kūrėjui - peršokti Riosto užkeltą kartelę, o Guarini romantišką pjesę apie ištikimą mylimąjį. Italai buvo nepralenkiami novelės meistrai bet šis žanras peraugo į sudėtingesnes formas jau už Italijos ribų. Šių prozos veikalų ištakos - Antikoje : komiškuose Lukiano dialoguose, graikų romanuose, tokiuose kaip Dafnis ir Chloje , o labiausiai - vėlyvojoje lotyniškoje prozoje, Apulejaus Aukso asile bei Petronijaus Satyrikone. Šiek tiek jiems įtakos turėjo ir Viduramžių romanai, ypač ironiškos šių romanų parafrazės, kurių autorius - Ariosto. Pagrindinius skirtumus tarp Renesanso bei Viduramžių galima paaiškinti “spaudos kultūros” atsiradimu. Kartais netgi sakoma, kad be spaudos atsiradimo nebūtų buvę ir Renesanso. Tai be abejo, labai svarbi tezė, tačiau ją pernelyg lengva pervertinti ar klaidingai interpretuoti. Kadangi spausdinimo mašinos su keičiama matrica atsirado tik XV amžiaus viduryje, aišku, kad tai negalėjo paveikti ankstyvojo Renesanso. Tačiau taip pat aišku, jog naujoji technologija labai palengvino vadinamąjį Renesanso “paplitimą”. O ryšys tarp Antikos atgaivinimo ir galimybės skaityti atspausdintus antikinius autorius yra visiškai akivaizdus. Antikos atgaivinimo sąjūdyje lemiamą vaidmenį suvaidino grupė mokslininkų - spaustuvininkų Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitur, kurie buvo tarsi tarpininkai tarp mokslininkų, humanistų bei išsilavinusios publikos. Kai kurie iš šių spaustuvininkų patys buvo mokslininkai. Tačiau nors spauda labai padėjo Renesansui paplisti, tai nebuvo vienintelė jos funkcija tuo metu. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų galėjusi vystytis humanistų teksto kritika, jei nebūtų buvę priemonių išsaugoti bei paskleisti tekstų taisymams. Žinoma, Reformacija sklido ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tą patį galima pasakyti ir apie Renesansą. Dialoge, viename svarbiausių tos epochos literatūriniu žanrų, dažnai atsispindėdavo iš tikro įvykę ginčai, o jo stiliuje literatūriniai elementai derinti su tuo, ką kai kurie mokslininkai vadina “sakytinėmis liekanomis”. Kai kurie literatūriniai Renesanso šedevrai taip pat sėmėsi įkvėpimo iš tradicinės liaudies kultūros, kuri buvo vien tik sakytinė kultūra. 4. Renesanso suirimas Jeigu sunku pasakyti, kada Renesansas prasidėjo, tai visiškai neįmanoma nustatyti, kada jis baigėsi. Visados nelengva nustatyti, kada baigiasi judėjimas. ”Pabaiga” yra per staigus, per daug kategoriškas žodis. Geresnis - nes tikslesnis - terminas galėtų būti “suirimas”. Italijoje, vizualinių menų srityje, trečiasis XVI a. dešimtmetis žymi perėjimą nuo aukštojo Renesanso prie to, ką meno istorikai dabar vadina “manierizmu”. Tai buvo tik tendencija neįprastai pabrėžti “manierą” ar stilių; akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Tapyboje ir architektūroje sunkiau nuspręsti, ką reikėtų laikyti “manierizmu”. Proporcijos ir perspektyvos taisyklės atmetamos kai kuriu tapytojų paveiksluose, derinant tai su stilinga, bet gana šalta elegancija. Skulptūroje elegantiškai išsilenkusios, ištęstos figūros yra pagrindinis kriterijus nustatant perėjimą prie manierizmo. Manierizmo žaismingumas akivaizdus sodų ir grotų mene. Literatūroje skirstymas į manieristus ir nemanieristus yra dar sunkesnis ir nevaisingesnis. Dažnai manierizmu vadinamos pastorales Tasso ir Guarini dramos. Iš tikrųjų šie kūriniai yra sąmoningai stilingi, bet problema ta, kad tai galima pasakyti ir apie daugelį ankstesnių renesansinių literatūros kūrinių. Dar sunkiau apibrėžti manierizmą už Italijos ribų. Didžiausia problema kyla iš to, kad nors trečiajame XVI a. dešimtmetyje Italijoje Renesansas artėjo prie pabaigos, tai Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Centrinėje ir Rytų Europoje jis dar tik prasidėjo. Manierizmas ankstokai pasireiškė Nyderlanduose, tačiau keliantys mažiausiai abejonių ir žinomiausi šios krypties pavyzdžiai už Italijos ribų buvo sukurti netgi devintajame XVI a. dešimtmetyje. O literatūrinio manierizmo už Italijos ribų ieškojimas gal tik atskleistų šios sąvokos daugiaprasmiškumą. Ar manierizmas buvo atsakas į socialinę krizę? Visados sunku apibrėžti, kas yra socialinė krizė, nekalbant jau apie jos datavimą, tačiau esama įrodymų, kad tuo metu vyko pakitimai politinėse bei socialinėse struktūrose. Manierizmas kartais apibūdinamas kaip “anti - Renesansas” ar “kontra - Renesansas”, tačiau geriausia jį būtų apibrėžti kaip vėlyvąją Renesanso stadiją. Jeigu pažvelgtume į to meto humanistų - mokslininkų bei literatų - darbus, tai paaiškėtų, kad jie nesistengė atmesti renesansines praeities, o tik pabrėžti kai kuriuos jos aspektus kitų sąskaita. Kitas atsakas į krizę buvo stoicizmo atgaivinimas. ”Pastovumo” kultas pasiekė savo viršūnę antrojoje XVI amžiaus pusėje, kai dėl pilietinių karų Prancūzijoje ir Nyderlanduose proto ramybė tapo tiek būtina, kiek ir sunkiai pasiekiama žmogaus savybė. XVI amžiaus pabaiga dar vadinama “kriticizmo epocha”. Terminas “kritikas” buvo pradėtas vartoti kaip tik tuo laiku, visu pirma apibūdinant išsilavinusius antikinių tekstų redaktorius, kurių metodai surasti klaidas senuose rankraščiuose tapo vis rafinuotesni. Taip pat buvo rašomi traktatai, kritikuojantys arba ginantys Dantę ar bandantys nustatyti epo arba tragedijos rašymo taisykles. Visos šios tendencijos, pradedant platonizmu ir baigiant kriticizmu, turi atitikmenis XV amžiaus Italijoje. Kai kurie Renesanso elementai - būdingi požiūriai, formos, temos ir t.t - ilgai išliko Europos kultūroje. Susižavėjimas Antika ir renesansine Italija po truputį keitė savo prasmę, sąlygojamas kitų pakitimų kultūroje bei visuomenėje. O vienas iš didžiausių pakitimu - padarinys judėjimo, istorikų dažnai vadinamo XVII amžiaus “moksline revoliucija”, kurią sukėlė Galilėjaus, Descartes’o, Newtono ir daugelio kitų darbai. Pasikeitė pats Visatos supratimas. Pagrindiniais gamtos tyrimo būdais tapo sistemingas stebėjimas ir eksperimentas, o ne autoritetingų tekstų studijos. Antikinė ir renesansinė Visatos samprata buvo atmesta. Manyta, kad naujieji atradimai liudija “modernių žmonių” pranašumą prieš “Antikos žmones” bent kai kuriose srityse. Dėl tokių priežasčių istorikai laiko, kad Renesansas suiro trečiajame ir ketvirtajame XVII a. dešimtmetyje. Išvados Šiame darbe Renesansas laikomas ne “laikotarpiu”, o “sąjūdžiu”. Tačiau netgi kaip sąjūdis jis buvo apibrėžtas gana siaurai, akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką, o ne kitas kultūrinių pakitimų rūšis, į kurias atkreipė dėmesį Bruckhardtas. “Renesansinį individualizmą” galime apibrėžti ir kaip individualumo suvokimą. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurie istorikai teigia, kad “individualumo atradimas” prasidėjo XII amžiuje. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis - juk protą garbino humanistai; atradus perspektyvą, tapo įmanoma racionaliai sutvarkyti erdvę; atsirado tai, ką Bruckhardtas pavadino “kalkuliacijos dvasia”. Nors Petrarcos, Leonardo ir daugelio kitu šedevrais vis dar žavimasi, daug sunkiau nei Bruckhardto laikais tapo atskirti juos nuo, viena vertus, Viduramžių, o, kita vertus, nuo XVII ir XVIII amžiaus pasiekimų. Antras požiūris į kultūrinius pakitimus Viduriniais amžiais ir Naujųjų amžių pradžioje pabrėžia komunikacijos būdų raidos įtaką mentalitetui. Kai kurie istorikai kalba apie “retorinę evoliuciją” ar netgi “kalbinę revoliuciją”, įvykusią Viduramžių pabaigoje, įrodinėdami, kad kaip tik tuo metu filosofai pradėjo suvokti kalbos ir tikrovės santykių problemiškumą. Kiti pabrėžia raštingumo paplitimą Viduramžiais tiek dėl prekybinių, tiek dėl administracinių priežasčių. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad Antikos kultūros patrauklumas visa šį laikotarpį, ypač XV ir XVI amžiuje, didžia dalimi buvo sąlygotas jos praktinio aktualumo. Antikos žmonėmis buvo žavimasi, nes jie rodė, kaip gyventi. Sekdami jų pavyzdžiu Renesanso žmonės galėjo su didesniu pasitikėjimu keliauti ta kryptimi, kurią patys jau buvo pasirinkę.
Istorija  Referatai   (24,11 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.
Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)
Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.
Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)
Visos tautos ir karaliai dėmesingai sekė dviejų stipriausių pasaulio tautų kovą. Ypač ja dėl artimos Italijos,nuo kurios skyrė tik sąsiauris,kaiminystės domėjosi Makedonijos karalius Pilypas.Kai tik jis sužinojo,kad Hanibalas perėjo Alpes,buvo patenkintas išgirdęs apie įsiliepsnojusį karą tarp romėnų ir kartaginiečių,bet nežinodamas, kas stipresnis ,dvejojo,kam linkėti pergalės.Tačiau jau trečiame mūšyje pergalė buvo palanki kartaginiečiams, todėl Pilypas irgi linko į tą pačią pusę ,kuri laimėjo, ir nusiuntė pasiuntinius pas Hanibalą.
Istorija  Testai   (4 psl., 81,72 kB)
Karolis Didysis vienas iš nedaugelio Europos valdovo gavusių “Didžiojo” prievardį, tokių išties būta nedaug. Savo titulą jis sugebėjo pelnyti savo žygių, užkariavimų, Europos suvienijimo, krikščionybės kaip visuotinės religijos įvedimu Europoje.
Istorija  Referatai   (11 psl., 19,33 kB)
Prekyba ir prekybos keliai – vienas iš svarbiausių seniausios Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų. Kiek gyvuoja žmonių bendruomenė – tiek gyvuoja ir prekyba. Prekiauta visais laikais, skyrėsi tik prekybiniai interesai, kelių kryptys ir prekybos partneriai. Per visą akmens ir bronzos amžių pagrindinis prekybos objektas buvo žaliavos. Pradžioje titnagas, gintaras, žalvario amžiuje – varis, cinkas, alavas, bronziniai ginklai bei papuošalai, ankstyvajame geležies amžiuje – geležis ir jos dirbiniai.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,11 kB)
Istorijos egzaminui
2009-08-31
30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.
Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)
Krikščionybės atsiradimo pradžia Romos Imperijos laikais. Krikščionybės atsiradimo priežastys. Krikščionybės tobulėjimas ir apeigų skolinimasis iš senesnių religijų. Nauja religija. Krikščionybės atsiradimas Lietuvoje. Neišvengiamo lietuvių krikšto priežastys. Mindaugas. Lietuvos valstybės sukūrimas. Pirmasis krikštas. Antrasis Lietuvos krikšto etapas. Vytautas ir Jogaila. Krikščionybės diferenciacija, savarankiškos atmainos bei sektos. Katalikybės atsiradimas. Protestantizmo gimimas. Protestantizmas ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas I. M.Liuterio moklas Lietuvoje. A.Kulvietis. Katalikybės ir protestantizmo panašumai bei skirtumai.
Istorija  Referatai   (10 psl., 14,45 kB)
Baltai ir Europa
2009-07-09
Politiškai geriau organizuotos už kitas, lietuvių gentys, būdamos baltų etninio masyvo viduryje, kur kas vėliau pateko į kaimynų ir apskritai Europos tautų akiratį. Germanų tautų informatoriai iki Vulfstano imtinai konkrečioms baltų gentims apibūdinti dar Tacito laikais vartojo apibendrinamąjį "estų (aisčių)" terminą. Adomas Bremenietis, rašęs dviem kartoms išgyvenus po šv. Brunono ir šį bei tą galėjęs pasakyti apie Kuršą, paminėjo atskiras prūsų gentis (sembus), tačiau apie lietuvius neužsiminė.
Istorija  Rašiniai   (5,19 kB)
Krikščionybė – viena iš pasaulinių religijų, monoteistinis tikėjimas, atsiradęs Romos imperijos rytų provincijų žydų bendruomenėse I a. pr. Kr. IV a. paskelbta valstybine Romos imperijos religija. Pagrindas – tikėjimas išganytojiška Jėzaus auka ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Ilgainiui skilo į keletą šakų: katalikybė, stačiatikybė (XI a.) ir protestantizmas (XVI a.). Šiandien turi 1,5 mlrd. tikinčiųjų. Lietuvoje pradėjo plisti X-XI a., oficialia religija tapo nuo 1387 m.
Istorija  Konspektai   (3,78 kB)
Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija - stalius, prigimtimi - Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje. Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė.
Teologija  Referatai   (5,55 kB)
Romėnų religija
2009-07-09
Romėnų religija politeistinė religija, išsivysčiusi greičiausiai iš indoeuropiečiams būdingų dangaus su jo atmosferiniais reiškiniais ir ugnies kultų. Svarbiausias pirmykštės romėnų religijos bruožas - tikėjimas beasmene dievybe - numenu, o veikiau - jėga, slypinčia kiekviename reiškinyje (pvz., žaibo blyksnyje, grūdo dygime, blogoje arba geroje bandos būklėje ir pan.).
Teologija  Referatai   (7,1 kB)
Senovės Roma
2009-07-09
Senovės Roma vadinama senovės civilizacija apėmusi Romos miesto valdomas teritorijas nuo VI a.pr.m.e. iki V-VI a. Nedidelė žemdirbių bendruomenė IX a. pr. m. e. įkurta Apeninų pusisalyje išsiplėtė iki didžiulės Viduržemio jūros regioną apėmusios imperijos. Per XII amžių trukusį Romos valstybės gyvavimą jos valdymo forma keitėsi nuo monarchijos į respubliką (oligarchijos ir demokratijos derinys) ir galiausiai imperiją.
Istorija  Referatai   (1,92 kB)
Kultūros istorija
2009-07-09
Kultūros istorijos konspektas nuo mesopotamijos iki pasaulio ir lietuvos XXa. kultūros. Ankstyviausioji upės slėnių civilizacija atsirado šumerų dėka. Ji suklestėjo derlingoje lygumoje tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Graikai tą kraštą pavadino Mesopotamija, t.y teritorija tarp šių upių.Šumerai vieni pirmųjų senovės pasaulyje pradėjo statyti miestus, sukūrė raštą, valdymo sistemą, pasiekė gražių laimėjimų architektūroje, amatuose, moksle.
Istorija  Konspektai   (24,61 kB)
Aš stuijuoju Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, trečiame kurse. Šis darbas buvo, kaip leidimas laikyti egzaminą. Viskas atlikta labai gerai, įvertinimas nebuvo rašomas.
Teisė  Analizės   (5,09 kB)
Kiekviena tauta turi savo istorja kurioje svarbią vietą užėmė religija. Ji nustatydavo žmonių gyvenimo taisykles, papročius. Ypač įdomi religijos raida buvo Graikijoje ir Romos imperjoje. Graikų ir romėnų religija buvo gana panaši bet turėjo ir skirtumų kurie bent šiek tiek skyrė romėnų ir graikų tikėjimą. Romėnams ypatingai patikdavo perimti kitų šalių tikėjimus, bet taip elgtis turėjo priežaščių. Graikai tarsi perdavė savo papročių kartu su religija.
Teologija  Referatai   (2,3 kB)
Italija
2009-07-09
Italija - Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos.
Geografija  Namų darbai   (16,79 kB)
Dvejybinio įrašo atsiradimo apskaitoje ir Galilėjaus bei Niutono sistemų sukūrimo idėjos buvo vienodai reikšmingos. Kerneris Sombartas Buhalterinė apskaita BUHALTERINĖS APSKAITOS ISTORIJA. Apskaitos istorija siekia iki 4000 pr. m. e., kai buvo pradėta registruoti finansines ir kitas operacijas. Maždaug tuo metu įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių. Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje. Tada kiekvienas žmogus atsimindavo kiek ir ko jisai turi. Atsiradus gentims, svarbesnius procesus pradėjo registruoti ir analizuoti genčių vadai ir to pasekoje priimti sprendimus.
Apskaita  Referatai   (4,85 kB)
Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.
Politologija  Konspektai   (21,77 kB)
Tuo metu, kai helėnų pasaulyje plito Homero poemos, senovės žmonių Italija vadinamo Apeninų pusiasalio vidurio vakaruose įsikūrė Romos miestas. Tai įvyko apie 753 m. Pr. Kr. Nuo pradžių pradžios romėnai buvo žemdirbiai, kariai, piliečiai ir labiausiai vertino valstiečio, valstybės vyro ar kario užsiėmimą. Rašytojo kūryba buvo ilgai laikyta nereikšmingu laisvalaikio, likusio nuo rimtų vyriškų darbų, užsiėmimu.
Lietuvių kalba  Testai   (5,56 kB)
Romėnų ugdymas
2009-07-09
Pedagogikos mokslo šaknys siekia senovės Graikiją, iš ten ir žodis “ paidagogike techne “ graikiškai reiškiantis ugdymo mokslą ir meną. Pirmieji, įvedę mokymo sistemą buvo antikos mokytojo Sokrato mokiniai Platonas ir Aristotelis, vėlesnę antikinę mokymo sistemą vystė Plutarchas, Ciceronas ir Quintilionas. Plutarchas davė išbaigtą graikų ugdymo sampratą, Ciceronas perteikė gaikų pedagoginius bei kultūrinius idealus romėnams.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (5,22 kB)
Kleopatra
2009-07-09
Kai Klepoatra išsivyniojo iš kilimo, į kurį buvo įsivyniojusi, Cezaris ją išvydo pirmą kartą. Jaunutė 21-erių metų Kleopatra iš karto prikaustė į Aleksandriją atvykusio karybos genijaus Gajaus Julijaus Cezario dėmesį. Nėra tiksliai žinoma, tačiau spėjama, kad Kleopatra buvo paskutinioji Egipto faraonė. Kleopatra VII gimė Ptolemėjui XII pirmaisiais 69 m. pr. Kr. mėnesiais.
Istorija  Rašiniai   (4,54 kB)
Viduramžiai
2009-07-09
Viduramžiai - istorinė epocha, esanti tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai ( vakaru Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais: Didžiaisiais geografiniais atradimais ,Renesansu ir Reformacija. Viduramžiais visa valdžia buvo bažnyčios rankose , kai kurie kunigai varžėsi net su turtingais bajorais.
Istorija  Referatai   (8 kB)
Ostgotų valstybė, Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje- vestgotų, Šiaurės Afrikoje- vandalų, o Via. Italijoje- langobardų valstybė. Beje, ypač iškalbinga viena data: paskutinės Olimpinės žaidynės įvyko 395 metais. Iš senovės kultūros išliko tiek, kiek jos išsaugojo Bažnyčia ir Bizantija. Tuo metu krikščionybės religija plito visoje Europoje.
Istorija  Namų darbai   (5,78 kB)
Barokas Lietuvoje
2009-07-09
Barokas - meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus.
Istorija  Referatai   (10,73 kB)
Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,45 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)