Šio darbo tikslas - panagrinėti užimtumo pokyčius Lietuvoje integracijos į Es sąlygomis. Apžvelgti, kaip vykdoma ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinanti politika, kuriamos naujos darbo vietos Lietuvoje bei siekiama visiško užimtumo. Jame aprasyti integracijos samprata, principai, ekonomines integracijos lygiai,darbo rinka ir uzimtumas,nedarbas, visisko uzimtumo siekis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (35 psl., 74,23 kB)

Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją

Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Po ilgo Lietuvos piliečių kovojimo dėl šalies neriklausomybės, vis dėlto patriotai bei visi šalies gyventojai pasiekė puikų rezultatą- 1990m. Lietuva tapo nepriklausoma respublika. Taigi nepriklausomai valstybei atsivėrė galimybės dominuoti ir tapti patrauklia šalimi pasaulyje. Vienas akivaizdžiausių rezultatų yra tai, jog Europos Bendrija (Europos Sąjungos pirmtakė), pripažinusi šalies nepriklausomybę, ėmė vystyti oficialius santykius bei bendradarbiavimą su Lietuva.

Politologija  Referatai   (15 psl., 24,59 kB)

Iš Prancūzijos planavo atimti elzasą ir Lotaringiją bei Afrikos valdas.Hitleris viešai skelbia, siekia paversti Vokietijos tvirtovę prieš bolševikybę.1933m. Vokietija pasitraukia iš tautų sąjungos, o 1935m. paskelbia visuotinės karo prievolės sugražinimą ir karinės aviacijos atkūrimą.Šie faktai nesulaukė jokio atgrsio Europos valstybėse. Tai paskatino Hitlerį ir Vokietija buvo pradėta sparčiai ginkluoti. 1938m. Hitleris suplanuoja prijungti Austriją prie Vokietijos(austrijos anšliuzas). 1936m. Vokietija ir Italija pasirašo sutartį dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje.Netrukus prie šios sutarties prisijungia ir Japonija.Tokiu būdu susidaro agresyvus blokas-Berlynas, Roma,Tokijas.Pasaulyje susikuria 2 karo židiniai – Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Tolimuosiuose Rytuose nuo 1931m. Japonija veržėsi į Kiniją siekdama nuo jos atplėšti Mandžiuriją, kuri jai buvo reikalinga žaliavų šaltinis.Japonijai čia pavyksta įkurti mandžiuko valstybę, tačiau šios valstybė įkūrimas nepatiko Sovietų Sąjungai, nes tos valstybės sienos tiesiogiai priėjo prie rusų.Tautų sąjunga nereaguoja į šiuos japonijos siekimus.Pirmiausiai dėl to, kad Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad Japonija neužgrobtų jų valdų Rytų Azijoje ir tikėjosi jog Japonija įsivėlus į karą su Kinija Japonija nusilps ir neturės jėgų pulti europiečių ir amerikiečių valdų. 1937m. Japonija atnaujina karą su Kinija.Taip ji padaro dėl to, kad pasipiktina, kad tautų sąjungoje yra svarstomi ir smerkiami jos veiksmai.Japonija planuoja užpulti Vakarų valstybių kolonijas Japonijos Rytuose, tačiau tam jiems reikalingas sąjungininkas.Juo tampa Vokietija ir italija.

Istorija  Konspektai   (3,48 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (16,42 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (753,53 kB)

Iš Prancūzijos planavo atimti elzasą ir Lotaringiją bei Afrikos valdas.Hitleris viešai skelbia, siekia paversti Vokietijos tvirtovę prieš bolševikybę.1933m. Vokietija pasitraukia iš tautų sąjungos, o 1935m. paskelbia visuotinės karo prievolės sugražinimą ir karinės aviacijos atkūrimą.Šie faktai nesulaukė jokio atgrsio Europos valstybėse. Tai paskatino Hitlerį ir Vokietija buvo pradėta sparčiai ginkluoti. 1938m. Hitleris suplanuoja prijungti Austriją prie Vokietijos(austrijos anšliuzas). 1936m. Vokietija ir Italija pasirašo sutartį dėl įtakos sferų pasidalijimo Europoje.Netrukus prie šios sutarties prisijungia ir Japonija.Tokiu būdu susidaro agresyvus blokas-Berlynas, Roma,Tokijas.Pasaulyje susikuria 2 karo židiniai – Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Tolimuosiuose Rytuose nuo 1931m. Japonija veržėsi į Kiniją siekdama nuo jos atplėšti Mandžiuriją, kuri jai buvo reikalinga žaliavų šaltinis.Japonijai čia pavyksta įkurti mandžiuko valstybę, tačiau šios valstybė įkūrimas nepatiko Sovietų Sąjungai, nes tos valstybės sienos tiesiogiai priėjo prie rusų.Tautų sąjunga nereaguoja į šiuos japonijos siekimus.Pirmiausiai dėl to, kad Anglija, Prancūzija ir JAV bijojo, kad Japonija neužgrobtų jų valdų Rytų Azijoje ir tikėjosi jog Japonija įsivėlus į karą su Kinija Japonija nusilps ir neturės jėgų pulti europiečių ir amerikiečių valdų. 1937m. Japonija atnaujina karą su Kinija.Taip ji padaro dėl to, kad pasipiktina, kad tautų sąjungoje yra svarstomi ir smerkiami jos veiksmai.Japonija planuoja užpulti Vakarų valstybių kolonijas Japonijos Rytuose, tačiau tam jiems reikalingas sąjungininkas.Juo tampa Vokietija ir italija.

Istorija  Konspektai   (3,48 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (16,42 kB)

Pirmas Pasaulinis karas Pirmasis pasaulinis karas vyko 1914 m. rugpjūčio 1 d. - 1918 m. lapkričio 11 d.. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga yra ir Naujųjų laikų pabaiga. Kariniai blokai XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Europa pasidalijo į du priešiškus blokus. Karinių blokų susikūrimą inicijuoja Vokietija. Pagrindinis abiejų karinių blokų narių įsipareigojimas - nesudarinėti separatinių taikos sutarčių. Trilypė sąjunga (1882 m.) Susikūrė pirmoji,tai yra anksčiau už Antantę. Priežastys: • dar 1873 m., norėdamas sustiprinti Vokietijos imperijos pozicijas Europoje, Bismarkas siekia izoliuoti Prancūziją, dėl to minėtais metais buvo sudaryta Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos susitarimas. • 1875 m. kilo pavojus, kad kils karas tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nes vokiečiai siekė galutinai sutriuškinti Prancūziją. Su tuo labai jau nesutiko Rusija ir D. Britanija. Karas nekilo, bet šie nesutarimai liko opiausia XX a. problema. • labai sustiprėjo prieštaravimai dėl įsigalėjimo Balkanuose - labai jau norėjo Rusija, D.Britanija ir Austrija ten užimti teritorijas. • Po Berlyne įvykusio kongreso paaiškėjo, kad Rusija linksta į sąjungą su Prancūzija. Todėl Vokietija nutarė remti Austriją-Vengriją ir 1879 m. sudarė su ja sąjungą. 1882 m. prie šių dviejų valstybių prisijungia Italija ir taip ši sąjunga gauna Trilypės sąjungos pavadinimą. Jų įsipareigojimai - teikti viena kitai visokeriopą pagalbą, jei vieną iš jų užpultų priešininkės (Prancūzija ar Rusija), arba laikytis neutraliteto, jei kuriai iš jų tektų kovoti su kita valstybe. Narės: Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija (kuri vėliau perstojo į Antantę); vėliau prisijungė Rumunija, Osmanų imperija ir Bulgarija. Antantės sąjunga (1907 m.) Susidarius Trilypei sąjungai, Rusija ir Prancūzija 1891-1893 m. sudarė sąjungą ir įsipareigojo kartu kovoti su Vokietija ir Austrija-Vengrija, jei šios užpultų vieną iš jų. D. Britanija laikėsi “sėkmingos izoliacijos” principo. Ji nesidėjo nei prie vienos, nei prie kitos sąjungos, nes valstybių prieštaravimus stengėsi panaudoti savo interesams. Tačiau vėlesni įvykiai, ypač Vokietijos kėsinimasis į kolonijas, privertė ją ieškoti sąjungininkų. 1904 m. ji pasirašė sutartį su Prancūzija, ir tik 1907m. su Rusija - taip ir susikuria Antantės sąjunga. Ji tampa tarsi atsvara Trilypei sąjungai. Narės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija; vėliau prisijungė Italija, Serbija, Rumunija, Japonija ir JAV.. Karo (1914-1918) priežastys ir rezultatai 1914-1918m. Europa skendėjo baisiame kare, kuris buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu arba Didžiuoju karu, nes palietė 30 pasaulio valstybių.Karas kilo tarp kelių galingų Europos valstybių. Jis prasidėjo, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai. Greitai į karą įsitraukė ir kitos šalys. Jos susivienijo į dvi grupuotes: sąjungininkų, kuriems priklausė Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, bei centrines pajėgas-Vokietiją, Austriją-Vengriją ir Turkiją. Iš pradžių visi manė, kad karas bus trumpas ir šlovingas. Jauni vyrai skubėjo stoti į armiją ar laivyną. Tačiau greitai paaiškėjo, jog nė viena iš kovojančių pusių nėra pakankamai stipri pasiekti aiškią pergalę. Priežastys: 1. Europos tautų nacionalizmas(buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė). 2. Europos valstybių nesutarimai dėl: • Kolonijų(Rusija troško užimti Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jūros sąsiaurius); • Teritorijų(Prancūzija siekė susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją); • Viešpatavimo Europoje ir visame pasaulyje(Vokietija ir Italija ieškojo„savo vietos po saule“). 3. Serbų teroristas nužudo Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį P. Ferdinandą. Eiga: 1914m. rugpjūčio 1d. Europoje įsiliepsnoja karinis konfliktas. Jame buvo panaudoti moderniausi ginklai: kulkosvaidžiai, tankai, nuodingosios dujos, povandeniniai laivai, lėktuvai. 1914m. birželio 28 d. pavakarę visos Europos laikraščių redakcijose buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengrijos imperijoje nužudytą sosto įpėdinį.Teroristiniu aktu, vadovaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui apie neteisėtą Austrijos-Vengrijos valdymą pietų slavų žemėse. Pirmajame pasauliniame kare Austrijos-Vengrijos imperiją palaikė Vokietija, o Serbiją-Rusija ir Prancūzija. Rugpjūčio 1 d. Vokietija pasiuntė į Peterburgą notą, kad skelbia karą Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburgą, rugpjūčio 3 d. įžengė į Belgiją ir tą pačią dieną paskelbė karą Prancūzijai. Rugpjūčio 4 d. vykdydama savo sąjunginius įsipareigojimus į karą įsitraukė Anglija, vėliau ir Austrija-Vengrija. Taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas

Istorija  Konspektai   (753,53 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. Europos Sąjungoje įvyko gana daug pokyčių - atsirado naujos valstybės, su kuriomis ES turėjo naujas sienas ir su kuriomis būtinai reikėjo nustatyti naujus santykius, atsivėrė naujos ekonomikos rinkos. Visą šitą procesą aš pavadinčiau Bendų Europos Namų projektų, nes nuo to laiko iki dabar yra kuriama nauja ES, nauja jos teritorija bei politika. Savo darbe į naują Europos Sąjungos kūrimosi/integracijos naują etapą aš pažvelgiau per Europos kaimynystės politiką. EKP tai ES strategija, kurios tikslas apsupti Europos Sąjungą valstybėmis, kurios būtų partnerės tiek ekonomikoje, tiek regioninių konfliktų sprendime, tiek bendradarbiavime mokslo ar migracijos srityje.

Politologija  Referatai   (17 psl., 45,13 kB)

Ankstyvaisiais savo vystymosi periodais, tarptautiniai santykiai išreiškiami dvišaliais susitarimais, kurie būdavo reikalingi gretimose arba netoli esančiose šalyse. Palaipsniui šie ryšiai plėtėsi, periodiškai atsirasdavo sąjungos ir koalicijos, kurios, dažniausiai, būdavo karinio pobūdžio. Dėl visuomenės vystymosi, stabilių organizacijų, kurios gintų daug didesnį valstybių skaičių, būtinumas išaugo. Tai buvo reikalinga tiek dėl politinių, tiek ir dėl ekonominių poreikių. Palaipsniui atsirasdavo ir tobulėjo tarptautinio bendravimo, elgesio taisyklės, kurių būdavo reikalaujama ne tik kurios nors vienos šalies diplomatams, bet ir visoms kitoms valstybėms. Žinoma, didžiausią vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo pačios galingiausios šalys. Dar žiloje senovėje, esant vergovinei santvarkai, tarp valstybių atsirasdavo įvairiausi susitarimai. Dėl to, vis dažniau šalių atstovų suvažiavimai buvo vadinami kongresais ir konferencijomis. Iš pradžių, konferencijos ir kongresai vykdavo kartas nuo karto, po to, visa tai peraugo į periodiškus tarptautinius pasitarimus, sudarytus iš mažiau ar daugiau pastovių institucijų, kurioms buvo skirtos kongresų ir konferencijų sušaukimo ir aptarnavimo užduotys, o kartais, esant pertraukoms tarp susirinkimų, jos turėjo vykdyti ir kitas funkcijas. Būtent šios institucijos ir tapo būsimų tarptautinių organizacijų užuomazga. Tarptautinių santykių istorija liudija, kad buvo bandoma sukurti kiek galima pastovesnes tarptautines organizacijas dar žiloje senovėje. Senojoje Graikijoje egzistavo religinės-politinės sąjungos, o Senojoje Romoje buvo netgi sukurta komisija dėl tarptautinių santykių su kitomis valstybėmis tvarkymo. Tarptautinių organizacijų susikūrimui didžiulę įtaka turėjo prekyba, o taip pat ir religija, pirmiausia katalikų bažnyčia, kuri turėjo plačius tarptautinius ryšius. Tarptautinių organizacijų sukūrimą lydėjo tai, kad buvo sukurti tarptautiniai-teisiniai papročiai ir konvencine tvarka sudarytos tarptautinės teisės įstatai, kurie buvo skirti reguliuoti tarptautinių konferencijų, o vėliau ir pačių organizacijų veiklą. Idėja sukurti daugiašalę, o kartais ir universalią sąjungą, buvo vystoma jau nuo labai senai, dar prieš tai, kai pradėjo kurtis pačios tarptautinės organizacijos. Vienu ar kitu būdu šias mintis išsakė mąstytojai. Yra žinoma daug krikščioniškųjų šalių ideologų projektų, pavyzdžiui, Augustino ir Tomo Akviniečio, kurie propogavo visų žmonių susivienijimą ir Romos popiežiaus valdymą. Ypač dažnai tarptautinių organizacijų planai buvo kuriami Europos žemyne. Pirmas, detaliai išbaigtas, planas, kuris buvo skirtas taikai palaikyti, priklauso čekų karaliui Jurijui Podebradui, gyvenusiam ir valdžiusiam XV amžiuje. Didžiosios prancūzų revoliucijos epochoje atsirado nemažai utopinių idėjų apie tarptautines organizacijas. Daugiau ar mažiau, šios idėjos yra išreiškiamos tokių ideologų kaip Žano-Žako Ruso, anglų moralisto I.Bentamo, vokiečių filosofo-idealisto I.Kanto ir kitų darbuose. XIX amžiaus pradžioje atsirado planai sukurti bendraeuropietišką organizaciją, kuriai vadovautų Prancūzija. Šio plano autoriumi buvo Napoleonas. Istorijos ironija buvo ta, kad tokia organizacija sukurta po to, kai buvo nuverstas Napoleonas ir sužlugdyta jo imperija. XVIII amžiaus viduryje įvairių utopinių projektų, dėl bendraeuropietiškos organizacijos, iškėlimas buvo lydimas eilės kongresų, kuriuose buvo aptarinėjami Europos Jungtinių Tautų Organizacijos variantai. Pirmųjų tarptautinių organizacijų susikūrimas Tarptautinės organizacijos, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame dabar, atsirado palyginti neseniai-XIX amžiaus viduryje. Jos buvo sukurtos pirmiausia dėl pasaulinės rinkos vystymosi ir organizavimo. Šis procesas iš vienos pusės buvo lydimas vi aštrėjančių nesutarimų ir konkurencinės kovos, iš kitos pusės- reikalavo daugiau ar mažiau stabilaus reguliavimo, kuris remtųsi tarptautine teise. Didelį vaidmenį organizacijų kūrime suvaidino tuo metu atsiradusi, taip vadinama, darbininkų klasė, kuri turėjo pakankamai įtakos ne tik tarptautiniams santykiams, bet ir tarptautinei politikai ir diplomatijai. Būtent jų dėka buvo sukurta daug tarptautinių organizacijų. Būtina paminėti, kad tarptautinių organizacijų kūrimą palengvino tai, kad XIX amžiaus viduryje jau buvo sukurta daug institutų, kurie dirbo tarptautinės teisės srityje. Jie nagrinėjo pagrindinius principus ir tarptautinės teisės normas. Tarptautinės organizacijos sudarymas tam tikrose, specializuotose, srityse (transporto, ryšių, prekybos) reikalauja teisingo ginčijamų klausimų, kurie iškyla dėl valstybių įstatymų skirtumo, išsprendimo. Atskirų tarptautinių organizacijų atsiradimo istorija liudija apie tai, kad tarptautinių organizacijų, t.y. kuriose oficialiai dalyvauja valstybės ir vyriausybės, lydėjo tai, kad buvo kuriamos nevyriausybinės sąjungos, kurių nariais buvo arba tautinės organizacijos, arba fiziniai asmenys iš įvairių šalių. Tai aiškinama tuo, kad yra mažiau formalumų ir teisinių pasekmių, lengvina nevyriausybinius ryšius. Kas liečia tarpvalstybinį supratimą ir santykių reguliavimą, tai, šiuo atveju, bendradarbiavimui nuo pat pradžių buvo reikalingas tarpvyriausybinės organizacijos sukūrimas. Dažniausiai, viena iš pirmųjų tarptautinių organizacijų yra vadinamas tarptautinis susivienijimas, kuris buvo sukurtas 1840 m. dėl kovos prieš pasaulinę vergovę. Ši organizacija realiai nieko nenuveikė, nes tiktai 1956 m. Ženevos konferencijoje buvo priimtas papildomas nutarimas dėl vergovės pasmerkimo. XIX amžiaus viduryje ir iki Pirmo pasaulinio karo pradžios susikūrė apie 500 pastovių tarptautinių organizacijų; per tą patį laiką daugiau nei pusė iš jų dėl įvairių priežasčių nustojo egzistuoti. 1910-1914 m. buvo priskaičiuojama 212 organizacijų, iš kurių 192 buvo nevyriausybinės ir 20 buvo tarpvalstybinės. Oficialią tarptautinių organizacijų registraciją atlieka Tarptautinių Asociacijų Sąjunga, kuri buvo įkurta Briuselyje 1909 m.. Ši sąjunga savo tikslu laiko tarptautinių organizacijų registraciją ir jų veiklos koordinaciją, o taip pat informacijos apie jų veiklą teikimą, narystės įstatų leidmą. Palaipsniui atsiranda organizacijos su, taip vadinamais, maišytais nariais, t.y. jie pradėjo įtraukinėti valstybių atstovus, įstaigas, tautines sąjungas ir atskirus asmenis. Ypatingą vietą tarp tarptautinių organizacijų užėmė nevyriausybinės organizacijos, pradėtos kurti XIX amžiaus pabaigoje, ir, išplitusios pacifistiniuose Vakarų Europos sluoksniuose atsiradus planams dėl specialių organizacijų sukūrimo. Ši idėja įvairių šalių parlamentus privedė prie to, kad buvo įkurta nauja organizacija-Tarptautinė Konferencija. Nuo 1899 m. ji vadinama Tarpparlamentine Sąjunga. Trapvyriausybinis bendradarbiavimas visų pirma prasidėjo transporto srityje. Palaipsniui buvo įkurtos tarptautinės upių, geležinkelių transporto organizacijos . 1890 m. Berne buvo pasirašyta konvencija, kuri patvirtino Tarptautinę Geležinkelio Trasporto Sąjungą. Nuo pat pradžių tarpvyriausybinėse organizacijose didelę įtaką turėjo didžiosios ir galingiausios šalys, kurios vykdė ekspansinę politiką. Ši tendencija ypač išryškėjo kolonijų grobime. Būtent taip atsirado, taip vadinamos, graikų finansų kontrolės komisija ir kitos. Svarbu pabrėžti būdingiausius pirmųjų organizacijų susidarymo etapus. Pirmiausia atsiranda bendradarbiavimas tarp riboto skaičiaus valstybių, dažniausiai kaimyninių, o klausimai, kurių srityje yra bendradarbiaujama, daugiausiai yra finansinio pobūdžio. Vis tik jų santykiuose vyravo tam tikras feodalizmas, kadangi kiekviena šalis norėjo turėti absoliučias suvereniteto teises. Tai buvo įveikiama palaipsniui, o tarp šalių buvo pasiekiamas vis didesnis bendradarbiavimas dėka techninės bazės ir naujų teisinių priemonių., kurios leido sudaryti pakankamai stabilias tarptautines organizacijas įvairiose bendradarbiavimo srityse. Charakterizuojant tarptautinių organizacijų susidarymą ir pirmojo etapo vystymąsi XIX amžiuje, reikia pastebėti, kad jų kompetencija dažniausiai apsiribodavo specializuotomis problemomis ir tai buvo parašyta jų įstatuose. Organizacijos, turėjusios bendrą kompetenciją politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse, atsirado tiktai XIX amžiuje. Galima konstatuoti, kad eilės tarptautinių organizacijų susikūrimas reiškė pažangą teisiniame tvarkyme kai kurių rūšių tarptautiniuose bendradarbiavimuose. Jų veikla, tam tikra prasme, praturtino patirtį valstybių bendradarbiavime specializuotose srityse. Ir nors tarptautinių organizacijų veiklos sritis buvo nedidelė, o jų narių skaičius apribotas, vien šių organizacijų atsiradimas reiškė žingsnį pirmyn tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinių organizacijų teorija Šiuo metu tarptautinės organizacijos yra labai svarbios sprendžiant tarptautinius klausimus. Dauguma iš jų pakankamai efektyviai dirba politikos, ekonomikos, mokslo, kultūros, teisėsir religijos srityse. Kalbant apie teorinius tarptautinių organizacijų aspektus, reikėtų atsakyti į du klausimus: kokiai mokslinių tyrinėjimų sričiai priklauso tarptautinės organizacijos ir jų klasifikacija. Atsakant į pirmąjį klausimą, turime pasakyti, kad tai yra sudėtinis mokslas apie tarptautines organizacijas. Sudėtinis todėl, kad ir pačios organizacijos yra sukurtos spręsti tarptautinius klausimus ne vienoje srityje. Šis mokslas tiria šių organizacijų vietą ir vaidmenį tarptautiniuose klausimuose, analizuoja jų politinę ir valdymo sistemas, charakteringus bruožus ir tikslus, įstatus ir kitus aktus, institucijų struktūrą, jų kompetenciją, personalą ir kitus klausimus. Didelę reikšmę turi organizacijų įtakos tarptautiniams santykiams ir atskirų valstybių politikai tyrimas. Teoriniais tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų aspektais užsiima tarptautiniai teisėjai. Jie tiria tarptautinę organizaciją kaip vieną iš tarptautinės teisės institutų, analizuoja teisines šių organizacijų struktūras, jų institucijų kompetenciją, juridinę priimtų dokumentų, nutarimų galią, normas, reguliuojančias jų veiklą ir t.t.. Galime nevyriausybines organizacijas atskirti nuo tarpvyriausybinių. Tai nereiškia, kad mes sumažiname nevyriausybinių organizacijų įtaką, kadangi dauguma jų turi didelės reikšmės tarptautiniuose santykiuose. Šios organizacijos aktyviai dalyvauja ideologinėje ir politinėje kovoje. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų negalima būtų įsivaizduoti be joms būdingų ir reikalingų institutų, jų kompetencijos, darbo procedūrų ir t.t.. Teisė, tame tarpe ir tarptautinė,asmeninė turi tiesioginę reikšmę šiose organizacijose. Todėl vienu iš svarbiausių mokslo, kuris tiria šias organizacijas, dalių yra teisė. Buvo tiriamas šių organizacijų poveikis tarptautinei teisei, jų struktūrų charakteristikos, priimami sprendimai. Mokslas apie tarptautinius santykius, paliečiant ir tarptautinių organizacijų problemas, tiria jų įtaką išorinei politikai ir santykius tarp valstybių, tarptautinės visuomenės nuomonę, tarptautinių organizacijų vaidmenį tarpvalstybiniuose santykiuose. Neretai tarptautinių organizacijų veikla padeda suteikti informacijos apie atskiras valstybes. Tarptautinių organizacijų specifika tame, kad yra būtinybė formuluoti bendrus veiklos principus įvairioms tarptautinėms organizacijoms, kurie tiktų valstybėms su skirtinga socialine struktūra ir t.t.. Kartais tarptautinėse organizacijose yra neatsižvelgiama į visų narių nuomonę ir klausimas išsprendžiamas stipriosios narės naudai. Pabandysime suformuluoti pagrindinius kriterijus, kuriais galime apibūdinti tarptautinę organizaciją. Taigi, tarptautinė organizacija-tai tarptautinių santykių stabili forma, kuomet yra įtraukiamos bent trys šalys , tarpusavyje aptarusios bendrus tikslus, veiklos kompetenciją, savo institucijas, o taip pat ir kitus organizacinius klausimus (įstatus, narystę, darbotvarkę, sprendimų priėmimą ir kt.). Bet kokios tarptautinės organizacijos tikslai ir veikla turi atitikti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. Labai retai pasitaiko organizacijų, kurios savo sudėtyje turi tik du narius. Pagrindas, kodėl tokia organizacija egzistuoja yra dvišalis susitarimas. Jeigu yra numatytas nuolatinės tarptautinės organizacijos sukūrimas su visomis jai priklausančiomis institucijomis, nėra jokio pagrindo laikyti tokią organizaciją netinkama. Pavyzdžiui, TSRS ir Mongolijos dvišalis susitarimas, pasirašytas 1930 m.; Tarptautinė Reino Komisija nuo 1871 m. iki 1918 m. buvo iš dviejų narių: Vokietijos ir Nyderlandų. Tarptautinės organizacijos tikslus gali įgyvendinti keletas šalių. Mokslininkų R.Rigso ir D.Plano nuomone, tarptautnę organizaciją dėl jos atliekamų funkcijų, galima prilyginti valstybei. Valstybės ir pačios didelę reikšmę teikia tarptautinėms organizacijoms. Tačiau prieš tai paminėtas tarptautinės organizacijos palyginimas su valstybe turi ir tam tikrų prieštaravimų, kadangi šalis turi suverenitetą, teritoriją, gyventojus ir t.t.. To negali turėti tarptautinė organizacija, kuri yra tik tarptautinių santykių forma. Galima paminėti ir kitas mintis apie tarptautinę organizaciją: anglas G.Brajerlis yra pasakęs: “Tarptautinė organizacija-tai sąjunga, turinti bendras institucijas ir to pasekoje sudaranti nutarimus.” M.Chadsonas: “Tai organizmas, sukurtas tam tikro skaičiaus valstybių ir turintis nuolatines institucijas, kurios turi įgaliojimus veikti jų kompetenciją atitinkančioje srityje.” amerikietis A.Rozenbergas: “Tai pastovi sudėtinga socialinių tarpusavio veiksmų, kurie įgyvendinami už tautinių valstybės ribų, sistema, jungianti mažiausiai tris šalis.” Tarptautinių organizacijų klasifikacija Kadangi dauguma tarptautinių organizacijų apsunkina jų tyrinėjimą, tai organizacijos yra klasifikuojamos. Klasifikacija reikalinga ir todėl, kad organizacijas galime suskirstyti į grupes, nes dauguma jų turi panašių bruožų. Tarptautinei Asociacijų Sąjungai prireikė daugiau nei 20 metų, kad įvesti šioje srityje šiokią tokią tvarką, t.y., sudaryti sąrašus ir suskirstyti į kategorijas visas daugiau ar mažiau žinomas vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas, kurios atitinka bent minimalius tarptautinei organizacijai būdingus bruožus. Įvertindamas tarptautinių organizacijų klasifikavimo sunkumus, amerikietis K.Igltonas rašė: “Klasifikuoti tarptautines organizacijas beveik neįmanoma: tai taip pat sunku, kaip ir klasifikuoti smiltis pajūryje.”. Klasifikuoti yra sunku ne dėl to, kad organizacijų yra daug, tačiau dėl to, kad klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų. Taigi, į organizaciją galima žiūrėti iš keleto taškų: laikina ji ar pastovi, specializuota ar universali ir t.t.. Todėl svarbu turėti pagrindinius klasifikacijos kriterijus, kurių dėka ji lengvesnė. Tarptautinių organizacijų klasifikacija visų pirma siūlo atsižvelgti į lygiateisiškumo kriterijų. Visoms organizacijoms turėtų būti būdinga jų veiklos kryptingumas: siekimas tarptautinio bendradarbiavimo (tarpvyriausybinio ir ne, įvairiose srityse). Būdingi turėtų būti ir veiklos principai, nepriklausomai nuo organizacijos struktūros, t.y., turėtų būti lygiateisiškumas tarp tarpvalstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, o taip pat laikymasis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių principų. Šie reikalavimai yra skirti tam, kad užtikrinti taikos palaikymą ir tarptautinį saugumą, bendradarbiavimo vystymąsi. Tačiau egzistuoja daug organizacijų, kurios niekaip neatitinka šių kriterijų. Tai dažniausiai yra kariniai blokai. Taigi, klasifikacijos schemoje reikia atitinkamai išskirti ir šias organizacijas. Toliau reikėtų paminėti narystės kriterijų. Šiuo atžvilgiu organizacijos skirstomos į dvi pagrindines grupes: tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos. Pirmųjų narėmis gali būti valstybės, vyriausybės arba jų atstovai, antrųjų narėmis gali būti tautinės nevyriausybinės organizacijos, atskiri asmenys, o kai kada ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Tarptautinių organizacijų dalinimas į grupes pagal narystės kriterijų, neretai yra sutartinis. Egzistuoja organizacijos, kurias galima priskirti ir vienai, ir kitai grupei, kadangi jos turi maišytą narystę. Tai reiškia, kad vienos organizacijos gali jungti vyriausybes arba valstybes, kitos—tiktai tautines organizacijas arba atskirus asmenis, na o trečios savo sudėtyje gali turėti ir vienokių ir kitokių narių. Kartais į jas įeina tarptautinės organizacijos, dažniausiai to regiono, tuo pačiu metu esančios ir kitos organizacijos narėmis. Tarpvalstybinių arba tarpvyriausybinių organizacijų grupę, savo ruožtu, galima suskirstyti smulkiau pagal įvairius kriterijus: socialinius—politinius ir formalius. Atsižvelgiant į socialinį—politinį kriterijų, galime išskirti tokias organizacijas: tarpvalstybinės socialistinių šalių organizacijos; tarpvalstybinės besivystančių šalių organizacijos; tarpvalstybinės organizacijos, į kurių sudėtį įeina skirtingų socialinių blokų šalys; tarpvalstybinės kapitalistinių šalių organizacijos. Svarbiausią vietą tarp tarptautinių organizacijų šiuo metu užima Jungtinės Tautos, kurios iki 1994 m. jungė 185 šalis. Daugelis kitų organizacijų yra vienaip ar kitaip susiję su pastarąja arba jos padaliniais. Tarpvalstybinės ir nevyriausybinės organizacijos nėra izoliuotos vienos nuo kitų. Pavyzdžiui, 1974 m. 589 nevyriausybinės organizacijos, oficialiais duomenimis, buvo susijusiossu tarpvyriausybinėmis. Prie tarptautinių nevyriausybinių organizacijų neretai yra priskiriamos ir monopolinio kapitalo organizacijos. Kai kurios iš jų yra susijusios su valstybiniais—monopoliniais susivienijimais, pavyzdžiui, Europos Laisvosios Rinkos Asociacija. Tarptautinė Asociacijų Sąjunga nevyriausybines organizacijas skirsto į 30--35 grupes. Galima paminėti keletą iš jų: politinės, ideologinės, jaunimo, moterų, šeimos ir vaikų apsaugos, mokslinės, spaudos, televizijos ir kitos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų skirstymo kriterijus yra jos charakteris, t.y., laikina ji ar pastovi. Pirmajai grupei priklauso tarptautinės konferencijos, pasitarimai, kongresai ir t.t.. Supratimas, kad viena ar kita organizacija yra laikina—ribotas. Dauguma tarptautinių organizacijų yra sukuriamos 10, 15 arba 20 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, jeigu organizacijos įstatuose yra numatyta šį klausimą atitinkanti procedūra. Laikina tarptautinė organizacija yra suprantama kaip tam tikros formos bendradarbiavimas, kuris yra paskaičiuotas neilgam laiko tarpui (dienoms, savaitėms, labai retai mėnesiams). Laikinos tarptautinės organizacijos visada buvo viena iš labiausiai paplitusių bendradarbiavimo formų. Pavyzdžiui, 1966 m. įvyko 2500 įvairių tarptautinių pasitarimų ir konferencijų, kuriose dalyvavo 2 milijonai delegatų. Charakterizuojant labiausiai būdingus šių tarptautinių organizacijų grupės bruožus, reikėtų pasakyti, kad jos turi tam tikrus tikslus, t.y., yra klasifikuojamos pagal savo pobūdį: taikos, politinės, ekonominės, diplomatinės, mišrios konferencijos. Kitas svarbus tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijus yra jų skirstymas pagal veiklos sritį. Organizacijas čia galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priklauso organizacijos, kurios turi pakankamai platų klausimų ratą: politinio, ekonominio, socialinio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos. Antroji turi specialią kompetenciją, apribotą pakankamai siauru ratu bendradarbiavimo klausimų. Organizacijos yra skirstomos ir pagal geografinį kriterijų. Yra pasaulinės organizacijos (universalios), kurios apima daugumą valstybių (Jungtinės Tautos, Tarptautinė Sveikatos Apsaugos Organizacija). Antrai grupei priklauso regioninės organizacijos, apjungiančios valstybes, kurios priklauso tam tikram geografiniam rajonui. Pastarųjų skaičius yra pakankamai žymus: pavyzdžiui, 1974 m. joms priklauso 80 procentų tarpvalstybinių ir 50 procentų nevyriausybinių organizacijų. Tokie yra pagrindiniai tarptautinių organizacijų klasifikavimo kriterijai. Tuomet galime pateikti klasifikavimo schemą: 1. Tarptautinės tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės socialistinių šalių organizacijos. B. Tarptautinės besivystančių šalių organizacijos. C. Tarptautinės organizacijos, kurių sudėtyje yra šalys, turinčios skirtingą socialinę struktūrą: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijo;. b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. D. Tarptautinės kapitalistinių šalių organizacijos: a) bendros kompetencijos tarptautinės organizacijos; b) specialios kompetencijos tarptautinės organizacijos. 2. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: A. Tarptautinės demokratinės nevyriausybinės organizacijos. B. Kitos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: a) socialinės—politinės ir ideologinės; b) mokslinės; c) moterų, šeimos ir vaikų apsaugos; d) jaunimo, švietimo; e) sportinės, turistinės; f) ekonominės, prekybos ir transporto; g) sveikatos apsaugos; h) kultūros, meno, spaudos, televizijos,radijo; i) religijos; Tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės organizacijos Šių organizacijų reikšmė, visų pirma, priklauso nuo to, kiek valstybių ir vyriausybių jos apjungia, bei nuo jų sprendžiamų klausimų. Įstojimas į tarptautinę organizaciją daugumoje valstybių yra traktuojamas kaip vienas iš pagrindinių užsienio politikos klausimų. Savo ruožtu, įstojusi į organizaciją, valstybė ar vyriausybė prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Tarptautinių organizacijų kūrimasis vyksta todėl, kad valstybės ar vyriausybės stengiasi drauge spręsti iškilusias problemas. Amžiaus pradžioje susikūrusios tarptautinės organizacijos buvo vienalytės, t.y., jų narėmis tapdavo vienodos socialinės struktūros šalys. Organizacijos tuo metu buvo reikalingos išspręsti tik kai kuriuos tarptautinius klausimus arba buvo kaip papildoma priemonė politiniame bendradarbiavime. Po 1917 metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Pradėjo atsirasti organizacijos, turinčios pakankamai didelę kompetenciją daugelyje sričių, kas buvo labai svarbu bandradarbiaujant valstybėms. Tarpvalstybinės organizacijos yra charakterizuojamos taip: tai turinčios pastovią formą ir, dažniausiai, pastovų skaičių suverenių valstybių, organizacijos, kurios yra sukurtos susitarimo dėka. Susitarime yra numatomi tikslai ir principai, nepažeidžiantys tarptautinės teisės. Organizacija yra pilnateisė tik tuomet, kai jos organizaciniai pagrindai, struktūra ir veikla atitinka anksčiau minėtus tarptautinės teisės principus. Visų tarptautinių organizacijų struktūra yra, galima sakyti, stereotipiška. Didžiausią kompetenciją turi institucijos, kurios yra sudarytos iš visų šalių—narių atstovų ir sušaukiamos į numatytas periodiškas sesijas arba konferencijas. Ši pagrindinė institucija dažniausiai formuoja kitas, jai pavaldžias institucijas, kurios apsiriboja veikla tam tikroje srityje. Dauguma tarptautinių tarpvalstybinių organizacijų turi savo vykdomąją instituciją, kurios juridinė galia dažniausiai būna pakankamai didelė, ir paskiria vadovą arba generalinį sekretorių, kuris ir atsakingas už vykdomąsias funkcijas ir vadovauja tarnautojams. Valstybė, įstodama į tarptautinę organizaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tos organizacijos įstatais. Tai patvirtinama tam tikru aktu, kuris ratifikuoja valstybės aukščiausiųjų institucijų sutikimą su organizacijos įstatais ir jų pataisymais. Susitarimuose dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo dažniausiai būna nurodomas jos egzistavimo laikotarpis. Yra žinoma daug atvejų, kuomet susitarimai nebūna nutraukiami, tačiau organizacija pradeda egzistuoti jau nauju pavadinimu arba pasikeičia jos struktūra, kompetencija. Visa eilė organizacijų paprasčiausiai nustoja egzistuoti po to, kai yra pasiekiami užsibrėžti tikslai. Vienas iš būdingiausių tokių organizacijų bruožų yra tas, kad šie susitarimai dėl tarptautinės organizacijos įkūrimo lieka atviri, t.y., visos norinčios prisijungti valstybės yra priimamos. Daugumos organizacijų įstatuose natgi yra numatytas šalies—narės išstojimas iš organizacijos jai pageidaujant. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra visų pripažintas principas apie šalies—narės išsaugotą suverenitetą. Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas yra neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų. Tarptautinės organizacijos institucijų struktūra ir kompetencija turi tarptautinį charakterį: vykdomosios institucijos turi tarnauti visų valstybių interesams, neatiduodant pirmenybės kokiai nors šalių grupei. Dauguma tarptautinių organizacijų turi pakankamai didelį ratą taisyklių, kuris yra vadinamas “vidine teise”. Šios taisyklės vienaip ar kitaip apibūdina organizacijos vidinį gyvenimą. Visų organizacijų “vidinės teisės” yra panašios viena į kitą, kadangi tai tėra modifikuotas Jungtinių Tautų modelis. Ši teisė turi atitikti demokratinius reikalavimus ir užtikrinti organizacijos ir jos padalinių efektingą darbą. Paminėti galime keletą klausimų, susijusių su “vidine teise”. Svarbų vaidmenį organizacijos veikloje vaidina procedūros, kurios yra sukuriamos valdančiųjų institucijų ir turi didelę politinę ir ekonominę galią. Šios procedūros numato organizacijos veiklą daugeliu klausimų: balsavimo tvarka, pagrindinių ir pagalbinių institucijų veikla ir kt.. Skirtingai nuo laikinų konferencijų, tarptautinių organizacijų “vidinė teisė” yra pakankamai pastovi. Praktikoje dažnai naudojama teisė, kuri leidžia, esant reikalui, sudaryti papildomas institucijas (vieno ar kito klausimo nagrinėjimui reikalingus komitetus, administracines institucijas). Tokių padalinių kompetencija yra apribota juos sukūrusios institucijos nustatytomis funkcijomis. Kiti jų nutarimai gali turėti reikšmės tik jų pačių veiklai. Didelę reikšmę “vidinėje teisėje” užima taisyklės, apibrėžiančios tarnautojų statusą. Tai reikalinga norint užtikrinti efektingą organizacijos darbą, apibrėžti konkrečias tarnautojų pareigas ir sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Visa tai būna patvirtinta specialiais dokumentais. Skirtingose organizacijose tarnautojų privilegijos gali skirtis. Daugeliu atvejų organizacijų “vidinė teisė” persipina su jų “išorine teise”. Pastarąja yra išreiškiama organizacijos vieta ir statusas, jos ryšys su valstybinėmis arba kitomis, tame tarpe ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Daug tokių dokumentų yra bendri, t.y., vienodi visose organizacijose, ir jais dažniausiai išreiškiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Nevyriausybinės organizacijos Vienas iš būdingiausių nevyriausybinių organizacijų bruožų tas, kad jos yra viešos ir apie jų veiklą galima lengvai sužinoti. Savo populiarumą šios organizacijos didina rengdamos įvairius forumus, press—konferencijas, spausdindaami informaciją laikraščiuose, leisdami brošiūras ir knygas. Vienas iš bruožų, kuris atskiria nevyriausybinę organizaciją nuo tarpvalstybinės arba tarpvyriausybinės, yra tas, kad pirmoji neturi oficialios atstovybės. Nevyriausybinė organizacija yra laikoma tarptautine, jeigu jinai turi atstovybes bent trijose pasaulio šalyse. Šios organizacijos turi pakankamai daug galios paveiktitarptautinę arba atskirų valstybių politiką. Pavyzdžiui, didelę reikšmę turėjo Pirmasis pasaulinis taikos šalininkų kongresas ir kt.. Konsultaciniai ryšiai tarp nevyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų. Pirmasis bandymas buvo tuomet, kai Tautų Lyga bandė vadovauti ne tik tarpvalstybinėms, bet nevyriausybinėms organizacijoms. Tautų Lygos statute netgi buvo straipsnis, numatantis visa tai. Tačiau šiuo klausimu Tautų Lyga nieko nelaimėjo. Vietoj šios organizacijos įkūrus Jungtines Tautas, daugelis nevyriausybinių organizacijų su ja norėjo turėti tik tokius ryšius, kad galėtų įtakoti Jungtinių Tautų politiką taikos ir savo egzistavimo klausimais. Jungtinių Tautų įstatuose tai buvo įrašyta tiktai po konferencijos, vykusios San Franciske. Taigi, Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinys gavo įgaliojimus konsultuotis ir bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, turinčiomis kompetenciją šiose srityse. Po daugelio metų atsirado būtinybė nustatyti arba sudaryti tam tikrus ryšius tarp Jungtinių Tautų padalinių, užsiimančių politikos klausimų nagrinėjimu, ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Pastarųjų tikslai ir užduotys, kuriais ji nori konsultuotis, turi sutapti su tos tarptautinės organizacijos tikslais ir siekiais. Yra išskiriamos trys konsultacinio statuso kategorijos: I, II ir sąrašas tų, nevyriausybinių organizacijų, kurios palaiko ryšius su Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padaliniu, tačiau neturi konsultacinio statuso. Konsultantės statuso gavimas priklauso nuo Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio. Tai nulemia šios institucijos komitetas. Šis komitetas turi teisę konsultantės statusą organizacijai suteikti, laikinai sustabdyti arba ir visai atimti. I karegirijai priklauso nevyriausybinės organizacijos,kurios yra labiausiai susijusios su ekonominiu ir socialiniu gyvenimu jų atstovaujamuose regionuose. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo užregistruota 19. II kategorijai priklauso nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla liečia tik tam tikras Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio kompetencijos sritis. Pavyzdžiui, 1973 m. tokių organizacijų buvo 181. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija, turinti konsultantės statusą, gali paskirti savo atstovus dalyvauti atviruose posėdžiuose. Organizacijos, turinčios I ir II kategorijas, gali pateikti raštiškus pareiškimus klausimais, kurie įeina jų kompetencijon. I kategorijos organizacijų atstovai netgi turi teisę pasisakyti Jungtinių Tautų Socialinių ir Ekonomikos klausimų padalinio posėdžiuose. Vidinė nevyriausybinių organizacijų struktūra, narystė ir finansavimas. Visa tai turi didelę reikšmę apsprendžiant organizacijos vietą ir galimybes. Tai priklauso nuo atitinkamų sąlygų ir regiono, kuriame ši organizacija yra. Atkreipsime dėmesį į nevyriausybinių organizacijų struktūrą, kadangi ji leidžia nustatyti tam tikrus kriterijus, kurie apsprendžia šių organizacijų egzistavimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu, didelę reikšmę turi organizacijų įstatai. Dauguma iš šių dokumentų bendrais bruožais apibūdina tarpvyriausybinių organizacijų įstatus. Nevyriausybinių organizacijų įstatuose suformuluoti jų tikslai, užduotys, veiklos principai, struktūra ir institucijų kompetencija, priėmimo į organizaciją taisyklės, o kartais ir pašalinimo iš jos sąlygos, sprendimų pateikimo tvarka, rekomendacijos, finansiniai ir kiti klausimai. Šių organizacijų priimami dokumentai turi nepalyginamai mažiau galios, nei dokumentai, priimami vyriausybių. Tačiau daugelis šių organizacijų yra plačiai pripažintos ir sulaukę populiarumo. Pagrindine daugumos nevyriausybinių organizacijų institucija yra viešieji susirinkimai, kurių periodiškumas yra numatomas įstatuose arba kituose dokumentuose. Ši institucija įvairiose organizacijose turi skirtingus pavadinimus: asamblėja, kongresas, konferencija ir t.t.. Vykdomoji institucija arba yra išrenkama tam tikram laikotarpiui pagrindinės institucijos, arba yra sudaroma iš nacionalinių organizacijų atstovų. Neretai organizacija turi keletą vykdomųjų institucijų su skirtingomis kompetencijomis. Jų pavadinimai taip pat gali būti įvairūs: vykdomoji taryba, vykdomasis komitetas, generalinė taryba, vadovų taryba ir kt.. Taip pat yra išrenkami ir atsakingieji asmenys: prezidentas, viceprezidentas, vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pagalbininkai, ir kt.. Didelę reikšmę turi narystė ir finansavimas. Daugumos organizacijų narystė yra stereotipinė: jų narėmis gali būti tautinės organizacijos arba atskiri asmenys, arba ir vieni, ir kiti. Atsižvelgiant į tai, nevyriausybines organizacijas galima suskirstyti į du tipus: susidedančios iš fizinių asmenų ir susidedančios iš nacionalinių nevyriausybinių organizacijų. Pasitaiko ir kitokių tipų. Yra, pavyzdžiui, organizacijos į kurias norint įstoti, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Tai gali būti moterų, religinės ar kitokios organizacijos. Kai kurios iš šių organizacijos neturi fiksuoto savo narių skaičiaus, o tiktai registracinius centrus įvairiuose miestuose ar šalyse. Nevyriausybinės organizacijos biudžetą sudaro nacionalinių organizacijų, atskirų žmonių, fondų, o kartais ir vyriausybinės lėšos. Dauguma organizacijų turi tvirtą ir pastovų biudžetą, kurį tvirtina ir peržiūri anksčiau paminėtos institucijos. Dažnai organizacijos pinigų gauna iš savo leidybinės veiklos, kai kurioms pagalbą suteikia tarpvyriausybinės organizacijos (pvz.: UNESKO). Jungtinių Tautų Organizacija Jungtinių Tautų Organizacijos kūrimasis Jungtinių Tautų Organizaciją dabar sudaro 185 šalys—beveik visos planetos valstybės, oficialiai įsipareigojusios bendradarbiauti, remdamos principus ir siekius, išdėstytus Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje. Tai įsipareigojimai panaikinti karą, saugoti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą, draugiškus santykius tarp tautų ir naudoti Organizaciją kaip centrą, padedantį šalims derinti savo veiksmus, kad galėtų įgyvendinti tikslus. Jungtinių Tautų Chartiją parengė 50 vyriausybių atstovai, susirinkę paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d.—birželio 26 d.. Chartija buvo sudaryta remianti spasiūlymais, kuriuos parengė JAV, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovai, susirinkę 1944 m. rugpjūčio—spalio mėn. į pasitarimus Dumbartono Oaks Estate rūmuose, netoli Vašingtono. Jungtinių Tautų Chartiją priėmė ir pasirašė San Francisko konferencijoje dalyvavę 50 valstybių atstovai, o vėliau—ir konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51--oji valstybė—Lenkija. Įkūrus Jungtines Tautas, buvo sudaryta pavyzdžio neturinti žmonijos istorijoje pasaulinė tarptautinio bendradarbiavimo sistema, ir per penkis dešimtmečius šios organizacijos narių skaičius padidėjo trigubai. Tačiau dėl šaltojo karo prireikė daug metų, kol buvo galima visiškai išnaudoti Chartijoje numatytas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto, net ir tuo laikotarpiu Jungtinės Tautos ir jos agentūros pasiekė nemažai laimėjimų. Jungtinės Tautos suteikė paramą ir pastogę milijonams karo pabėgėlių ir persekiojamųjų. Jos atliko katalizatoriaus vaidmenį šimtams milijonų žmonių išsivaduojant iš kolonijinės priespaudos ir tampant nepriklausomiems ir suvereniems. Stabdydamos karinius veiksmus ir padėdamos spręsti konfliktus, Jungtinės Tautos iki 1992 m. surengė 26 taikos palaikymo operacijas. Jos išplėtė ir susistemino tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Organizacijos struktūra NARYSTĖ Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima jų įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Valstybes į nares priima Generalinė Asamblėja, Saugumo Tarybai jas rekomendavus. Jungtinių Tautų Chartija taip pat numato, jog narės gali būti laikinai arba visiškai pašalintos iš Organizacijos už Chartijos principų pažeidimą, tačiau, oficialiais duomenimis, iki 1995 m. ši priemonė dar nebuvo taikyta. CHARTIJOS PATAISOS Chartijoje gali būti daromos pataisos, už jas balsuojant dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos narių daugumai ir jas ratifikavus dviem trečdaliams Jungtinių Tautų narių balsų. Taip pat ir visoms penkioms nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms (JAV, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, Kinijai, Prancūzijai ir Sovietų Sąjungai). Iki 1995 m. pataisų buvo tiktai trys. OFICIALIOS KALBOS Remiantis Chartija, oficialios Jungtinių Tautų kalbos yra anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba kaip oficiali Generalinės Asamblėjos, Saugumo Tarybos bei Ekonominės ir Socialinės tarybos kalba. PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS Yra įsteigtos šešios pagrindinės institucijos: Generalinė Asamblėja. Tai pagrindinė svarstymo institucija. Ją sudaro visų valstybių—narių atstovai, ir kiekvienas iš jų turi vieną balsą. Sprendimai svarbiais klausimais, susijusiais su taika ir saugumu, naujų narių priėmimu ir biudžeto reikalais, priimami dviejų trečdalių balsų dauguma. Sprendimai kitais klausimais priimami paprasta balsų dauguma. Paminėsime keletą iš Generalinės Asamblėjos funkcijų ir įgaliojimų: svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimo, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą, principus; skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas, siekiant remti tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą; teikti siūlymus, kaip taikiai išspręsti kiekvieną problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų; rinkti nuolatinius Saugumo Tarybos narius, Ekonominės ir Socialinės tarybos narius; ir kt.. Generalinės Asamblėjos eilinė sesija prasideda kasmet trečiąjį rugsėjo antradienį ir paprastai trunka iki gruodžio vidurio. Prasidedant kiekvienai eilinei sesijai, Asamblėja išrenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir Asamblėjos septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Asamblėja taipogi gali rinktis specialioms sesijoms, pareikalavus Saugumo Tarybai, daugumai Jungtinių Tautų narių ar vienai narei, jeigu dauguma kitų su tuo sutinka. Asamblėja svarstomus klausimus paskirsto savo šešiems pagrindiniams komitetams: • Pirmasis komitetas—nusiginklavimas ir su juo susiję tarptautinio saugumo klausimai. • Antrasis komitetas—ekonomikos ir finansų klausimai. • Trečiasis komitetas—visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai. • Ketvirtasis komitetas—specialusis politinis ir dekolonizacijos klausimai. • Penktasis komitetas—administravimo ir biudžeto klausimai. • Šeštasis komitetas—teisės klausimai. Taip pat yra ir Generalinis komitetas, kurį sudaro Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas, šešių pagrindinių komitetų pirmininkai ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo Taryba. Pagal Chartiją Saugumo Tarybai tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tarybą sudaro 15 narių: penkios nuolatinės narės—Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija , ir dešimt narių, išrinktų Generalinės Asamblėjos dviejų metų laikotarpiui. Sprendimai darbotvarkės klausimais yra priimami pritariamai balsuojant devynioms iš 15 narių. Sprendimams esminiais klausimais priimti reikia devynių balsų, tarp jų—visų penkių nuolatinių narių pritariančių balsų. Pagal Chartiją, visos Jungtinių Tautų narės sutinka pripažinti ir vykdyti Saugumo Tarybos nutarimus. Kaikurios iš Saugumo Tarybos funkcijų ir įgaliojimų: palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą; rekomenduoti būdus, kaip kilusius ginčus sureguliuoti arba nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; sudarinėti planus, kaip sukurti ginkluotės kontrolės sistemą; paraginti nares imtis ekonominių sankcijų ir kitokių priemonių, išskyrus jėgos panaudojimą, kad būtų galima užkirsti kelią agresijai; rekomenduoti priimti naujas nares; ir kt.. Ekonominė ir Socialinė Taryba. Buvo įsteigta, vadovaujantis Chartija, kaip pagrindinė institucija, skirta koordinuoti Jungtinių Tautų ir specializuotų agentūrų bei institucijų ekonominę ir socialinę veiklą. Taryba turi 54 nares, atliekančias pareigas trejus metus, kasmet išrenkant po 18 naujų narių trejų metų kadencijai. Šioje Taryboje sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kur kiekvienas narys turi vieną balsą. Taryba turi ir savo pagalbines institucijas: devynias funkcines komisijas, keturis nuolatinius komitetus, daug nuolatinių ekspertų institucijų. Kaikurios iš jos funkcijų ir įgaliojimų: būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio ir tarpdalykinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai; kviesti tarptautines konferencijas ir rengti konvencijų projektus; vesti derybas su specializuotomis agentūromis dėl sutarčių, apibrėžiančių jų santykius su Jungtinėmis Tautomis; konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis klausimais, priklausančiais tarybos kompetencijai. Iki 1992 m. taryba konsultavo daugiau nei 1500 nevyriausybinių organizacijų. Globos Taryba. Jos uždavinys yra prižiūrėti, kaip administruojamos globojamosios teritorijos, perduotos globos sistemai. Svarbiausieji tikslai—skatinti šių teritorijų gyventojų pažangą ir jų nuoseklią raidą savivaldos arba nepriklausomybės link. Narių skaičių turėtų sudaryti vienodas tiek administruojančių globojamąsias teritorijas, tiek ir jų neadministruojančių valstybių atstovų skaičius. Dabar ją sudaro tik penkios narės: Jungtinės Valstijos (administruojanti valstybė) ir kitos nuolatinės Saugumo Tarybos narės (Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija). Balsuojama yra paprasta balsų dauguma. Taryba posėdžiauja kasmetinėse sesijose, kurios paprastai vyksta metų viduryje. Prireikus rengiamos nepaprastosios sesijos. Kai kurios funkcijos ir įgaliojimai: turi teisę nagrinėti ir svarstyti administruojančios valdžios pranešimus apie globojamųjų teritorijų tautų politinę, ekonominę, socialinę ir švietimo pažangą; nagrinėti iš globojamųjų teritorijų gaunamas peticijas ir siųsti ten reguliarias ir kitokias specialias misijas. Jungtinių Tautų egzistavimo pradžioje globos sistemai buvo perduota 11 teritorijų. Iki 1975 m. visos jos, išskyrus globojamąją Ramiojo vandenyno salų teritoriją, arba įgijo nepriklausomybę, arba buvo prijungtos prie kaimyninių valstybių ir sudarė nepriklausomas šalis. Tarptautinis Teismas. Tai pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija. Jos Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Teismas yra atviras visoms šalims, pripažįstančioms šį Statutą, kutis taikomas visoms Organizacijos narėms. Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba gali paprašyti Teismo išsakyti patariamąją nuomonę kiekvienu teisiniu klausimu, kitos Jungtinių Tautų institucijos ir specializuotos agentūros gali, Generalinei Asamblėjai leidus, prašyti Teismo išsakyti nuomonę teisiniais klausimais, iškylančiais jų veikloje. Teismą sudaro 15 teisėjų, kuriuos renka, balsuodamos nepriklausomai viena nuo kitos, Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba. Jie renkami atsižvelgiant ne į jų pilietybę, bet į kvalifikaciją, ir stengiamasi garantuoti, kad Teisme būtų atstovaujama pagrindinėms pasaulio teisinėms sistemoms. Teismas posėdžiauja Hagoje ir Nyderlanduose. Sekretoriatas. Jį sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Jis aptarnauja kitas Jungtinių Tautų institucijas ir vykdo jų nustatytas programas bei politiką. Jam vadovauja Generalinis sekretorius, kurį penkeriems metams skiria Generalinė Asamblėja Saugumo Tarybos siūlymu. Sekretoriato personalą sudaro daugiau negu 25000 tarnautojų iš daugiau nei 150 šalių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31,79 kB)

Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!

Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Pirmojo pasaulinio karo rezultatus įvertinti ir pasaulio žemėlapį pertvarkyti turėjo tarptautinė Taikos konferencija Paryžiuje. Ji tęsėsi metus – nuo 1919 m. sausio 18 iki 1920 m. sausio 21 dienos. Svarbiausias jos tikslas – pasirašyti taiką su nugalėta Vokietija. Ryškiausią vaidmenį konferencijoje vaidino „didžioji ketveriukė“ – JAV prezidentas V. Vilsonas, Prancūzijos premjeras Ž. Klemenso, D. Britanijos premjeras Dž. L. Džordžas ir Italijos premjeras V. Orlando.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,9 kB)

1918 m. rugsėjo 15 d. RSFSR ir Vokietijos vyriausybės susitarė, jog vokiečių daliniai bus išvesti iš okupuotų teritorijų. Gruodžio 7 d. Raudonosios armijos dalys pradėjo žygį paskui atsitraukiančius vokiečius ir jau gruodžio 9 d. įžengė į Minską. Pasaulinės revoliucijos teorijos šalininkai tuo būdu rado galimybę suteikti karinę pagalbą Baltijos šalių bolševikiniam judėjimui, kėlusiam Tarybų valdžios sukūrimo šūkį.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,51 kB)

Lietuvos užsienio politikos kryptis lėmė esminiai valstybės uždaviniai: 1) Lietuvos politinės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo išlaikymas; 2) Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo išgavimas; 3) Lietuvos įtvirtinimas tarp kitų pasaulio valstybių dvišalių ir daugiašalių susitarimų bei sutarčių pagrindu.Lietuvių nepriklausomybės karai kaip tik turėjo tikslą išlaikyti valstybės teritorinį vientisumą, o jaunos Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo įtikinti užsienio šalių vyriausybes, kad Lietuvos valstybė ne tik reali, bet ir būtina Europos saugumui.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,15 kB)

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km VFR sienos ilgis 3758 km Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai Jūros iš šiaurės vakarų - Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų - Baltijos jūra Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km) Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)

Geografija  Referatai   (20,76 kB)

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai vienas iš dažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė. BVP tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje.

Ekonomika  Konspektai   (8,55 kB)

1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija.

Politologija  Referatai   (20,79 kB)

Paskutinio praėjusio tūkstantmečio dešimtmečio pradžia teikė vilčių, kad tarptautinė bendrija įžengs į naują tūkstantmetį daug stabilesnė nei XX amžiuje. Tokios viltys visų pirma buvo siejamos su šaltojo karo pabaiga ir jos suponuotais pozityviais tarptautinės sistemos pokyčiais. Kita vertus šie pokyčiai pasižymėjo "šalutiniais efektais" – suaktyvėjusiais lokaliais karais ir etniniais konfliktais.

Politologija  Referatai   (10,4 kB)

Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.

Politologija  Referatai   (12,02 kB)

Jau pats žodis "tarptautinis" pasufleruoja, kad tai santykiai tarp tautų (valstybių), prasidėję susikūrus pirmosioms valstybėms bei nustačius jų sienas. Savaime suprantama, jog kintant valstybių sienoms (kas buvo labai aktualu pirmosioms bei iki naujausių laikų susiformavusioms valstybėms) kinta ir santykiai tarp jų. Tarptautinius santykius galime suprasti ir įvardinti kaip įvairius veiksmus, kuriuos tarpusavyje vykdo tautos (valstybės).

Politologija  Referatai   (10,91 kB)

Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje.

Politologija  Referatai   (16,81 kB)

Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.

Politologija  Konspektai   (21,77 kB)

Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.

Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)

Kalbėjimo įskaitos medžiaga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)