Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 54 rezultatai

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Faustas
2011-04-28
Gyvenimo kelias “FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA . FAUSTO TEMA . SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS .“FAUSTO” ŽANRAS Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas Pagrindinės kūrinio problemos Pagrindinė kūrinio tema Pagrindinė I dalies idėja .Laikas Fausto” įžangos “Prologas Danguje Fausto nusivylimai ir ieškojimai TARP ŽMONIŲ PER VELYKAS .FAUSTAS IR MEFISTOFELIS Apibendrinimas: APIBENDRINIMAS FAUSTAS IR MARGARITA
Filologija  Referatai   (9 psl., 23,04 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.
Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)
Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.
Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis –vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar jis yra laikomas literatūros klasiku.
Literatūra  Straipsniai   (3 psl., 11,15 kB)
Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.
Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)
XX a. paprastai vadinamas moderno amžiumi. XIX ir Xxa. Riboje Vakarų mintis paiekia naują raidos tarpsnį, kurio svarb.požymiai:1. racionalizmo krizė 2. nusivylimas soc. Žmogaus būtimi 3. dėmesio koncentravimas ties individualia egzistencija, psichine patirtimi, sąmonės ir pasąmonės pasauliu. Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų mąstytojų, užčiuopusių pagrindines tolesnės Vakarų minties raidos tendencijas- iracionalumą, intuityvumą, krikščioniškos religijos kritiką, orientaciją į Rytų kultūrą ir moralines doktrinas.
Literatūra  Paruoštukės   (13 psl., 52,05 kB)
Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.
Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)
Rusijos menas
2010-01-04
Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Tačiau dailininkai savo kūryboje ne tik akcentavo socialines negeroves, – jie išaukštino paprastos rusų liaudies išmintį ir moralinį tyrumą, atskleidė Rusijos gamtovaizdžio grožį. Jie siekė, kad menas aktyviai veiktų visuomenę, todėl stengėsi jį populiarinti, rengdami kilnojamas parodas. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė „Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūryboje rėmėsi kritinio realizmo principais, propagavo atkaklią nesitaikstymo su lemtimi poziciją. Peredvežnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837 – 1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848 – 1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848 – 1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – „Alionuška“, „Karžygiai“ ir kiti. Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844 – 1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia „Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – „Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis. Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831 – 1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. Rusų meno galerija Rusų meno galerija įsikūrė jaukiame Senamiesčio kampelyje 1992 m. Ji buvo Rusų kultūros centro sumanyta kaip rusų kultūros židinys, kaip Namai tiems, kurie jaučiasi esą rusų dailininkai. Galerijoje nuolat rengiamos tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, akvarelės, tradicinės rusų tautodailės parodos. Galerija suteikia savo patalpas tiek nusipelnusiems, pripažintiems meistrams, tiek jauniems, savo pirmuosius žingsnius mene žengiantiems dailininkams. Dažnai rengiamos užsienio meistrų parodos. Galerijoje savo darbus eksponavo Kalugos, Maskvos, Sankt-Peterburgo, Minsko, Kaliningrado, Jekaterinburgo, Kijevo, Ivanovo menininkai. Įsigyti Rusų galerijoje paveikslai iškeliauja į Rytų bei Vakaru Europos, Skandinavijos, Amerikos šalių kolekcijas. Be tapybos ir skulptūros kūrinių Jūs visuomet rasite galerijoje tradicinių rusų suvenyrų, tautodailės dirbinių: gžel, chochloma, finift, lakinių miniatiūrų, Pavlovo Posado bei Orenburgo skarų, bei daug kitokių įdomių dalykų. Nikolajus Konstantinovičius Rerichas Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į ateitį” Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas Nikolajus Konstantinas Rerichas gimė 1874 m. spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos. 1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai. Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo. 1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus). Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį” Nikolajus Rerichas pasaulyje labiausiai žinomas kaip dailininkas – neprilygstamasis “kalnų maestro”, kaip mąstytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis buvo daugelio pažangių kultūrinių iniciatyvų autorius, švietimo, mokslo bei meno įstaigų ir susivienijimų steigėjas. Isakas Levitanas Gimė 1861 m. Kibartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 ir 1900 – “Meno pasaulio” parodose. 1898 eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Mirė 1900 birželio 22 Maskvoje. V. PEROVAS. STUDENTĖS ATVYKIMAS PAS AKLĄ TĖVĄ XIX amžiaus žymus rusų dailininkas Vasilijus Perovas (1833-1882) aklųjų tematika yra nutapęs ne vieną drobę. Paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą" dailininkas meniškai perteikia švelnius tėvo ir dukters jausmus. Duktė, grįžusi aplankyti namiškių, paskubomis nusimetė apsiaustą ir suklupo prieš seną, aklą, krėsle sėdintį savo tėvą. Išblyškusio veido vyriškis basomis kojomis įsispyręs į šlepetes ir užsimetęs ilgą, storą chalatą – matyt, neseniai pakilo iš ligos patalo. Jis jaudindamasis švelniai liečia mylimos dukters veidą. Suprantama, dailininkas, kaip ir daugelis reginčiųjų, neišvengė stereotipo "aklieji žiūri rankomis" ir savo paveiksle vaizduoja, kaip tėvas "apžiūri" dukters veidą, nors gyvenime dauguma neregių niekad šito nedaro. Dukters veidas spindi švelnumu, meile, gailesčiu. Gracingos merginos ilga suknia krinta lygiomis klostėmis. Kambario kampe stovi senoviškas laikrodis, sieną puošia paveikslas. Prie durų šnekučiuojasi dvi senyvo amžiaus moterys. Galbūt viena iš jų – neregio žmona. Vienos moters figūros dailininkas nebaigė tapyti. Ji palikta kaip eskizo, atlikto pieštuku, variantas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl V. Perovas nebaigė šios drobės. Galbūt įtikinamai atskleidęs šių dviejų žmonių nuoširdžius, subtilius išgyvenimus ir jausmus, dailininkas neteikė reikšmės antraeiliams paveikslo personažams, o gal jam gimė kito darbo idėja, ir jis skubėjo ją įgyvendinti. Galbūt. I. TVOROŽNIKOVAS. SENELĖ IR ANŪKĖ Devynioliktojo šimtmečio rusų dailininkas Ivanas Tvorožnikovas (1848-1919) nuėjo nelengvą gyvenimo kelią. Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Dar būdamas mažas jis pėsčiomis eidavo į tolokai nuo kaimo statomą cerkvę, kur valandų valandas stebėdavo, kaip dailininkai dekoruoja šventyklos sienas. 12 – 13 metų jis iškeliavo uždarbiauti į Peterburgą. Įstojo į meno skatinimo draugijos vidurinę meno mokyklą, kurioje savo kūrybinę karjerą pradėjo tokie įžymūs dailininkai, kaip antai: I. Kramskojus, V. Surikovas, I. Repinas, F. Vasiljevas, V. Vereščiaginas, M. Vrubelis ir kiti. 1870 metais I. Tvorožnikovas buvo priimtas į Meno akademiją, kurioje vėliau dirbo profesoriumi, o 1906 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Nors turėjo garbingų vardų, dailininkas visą gyvenimą kentė nepriteklių, o senatvėje jau silpnai matydamas tiesiog skurdo. Todėl neatsitiktinai daugelyje jo kūrinių – bedaliai žmonės. Minėtini tokie jo darbai: "Skausmas", "Berniukas elgeta su krepšiu" ir kiti. 1888 metais dailininkas nutapė nuoširdumu dvelkiančią drobę "Senelė ir anūkė". Gilaus rudens peizažo fone, pirmame plane, dvi figūros – senutės ir šešerių – septynerių metų mergaitės. Kokia neganda išvijo jas iš namų? Galima tik spėti, kad mergaitė našlaitė ir galbūt vienintelis likęs artimas žmogus – senelė. Nepriteklius, alkis, ko gero, badas privertė jas užsidėti elgetų krepšelius. Matyt, senutė pavargo ir valandikei stabtelėjo pailsėti. Dešinioji jos ranka vis dar nepaleidžia anūkės peties. Matyt, taip jos ir keliavo. Kita nepirštinėta, ligos išsukiotais sąnariais, sukryžiuota ant krūtinės ranka taip ir likusi. Metų slegiami senutės pečiai nuleisti, o pati ji, lyg sena obelis, palinkusi į priekį. Ilgas, rusvas, beveik žemę siekiantis sijonas, gerokai išlindęs iš po tamsaus, lopyto ir perlopyto, lietaus, saulės ir vėjo nugairinto apsiausto. Močiutė apsigaubusi tamsiai rusva skara. Mergaitė iš padilbų žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji irgi be pirštinių, todėl rankas nuo vėlyvo rudens dvelksmo slepia suplyšusio drabužio rankogaliuose. Keliauninkės galbūt galės sutrumpinti savo kelią eidamos žvilgančiu pirmuoju ledu, ant kurio lyg vaiduokliai tvyro du šešėliai – vienas didelis, kitas mažas. Drobė nutapyta aliejumi, saugoma Rusų muziejuje, Sankt Peterburge.
Dailė  Referatai   (78,07 kB)
Pablas Pikasas
2010-01-04
1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.
Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Požiūris į moters ir vyro nekaltybę remiantis istorija. Tradicijos, susijusios su nekaltybe. Lytinis auklėjimas šeimoje. Gali pasirodyti, jog nekaltybės problema pasiliko toli praeity kartu su močiučių nėriniais, pageltusiomis fotografijomis ir, mūsų požiūriu, laukiniais papročiais iškabinti jaunavedžių paklodes smalsių kaimynų teismui. Tačiau ir šiandien dažnai sutiksi vyriškį, trokštantį į žmonas paimti skaisčią būtybę, arba mergelę, visaip mėginančią išsisukti nuo kavalieriaus glamonių ir saugančią save būsimam vyrui.
Sociologija  Referatai   (11 psl., 16,01 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 68,19 kB)
Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). Jo tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu.
Istorija  Referatai   (10 psl., 25,16 kB)
Turtingiausia, savičiausia (tai yra,nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab. - XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą - turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Muzika  Referatai   (11,26 kB)
M. K. Čiurlionis
2009-07-09
Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Čiurlionio (1875 – 1911 m.) vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prieš pirmąjį pasaulinį karą, vėliau buvę lyg ir primiršti, pastaraisiais dešimtmečiais vėl žadina didelį susidomėjimą. M.K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per trisdešimt penkerius metus jis sukūrė daugiau kaip 200 muzikos kūrinių ir apie 300 tapybos paveikslų, iš kurių beveik nei vieno nebuvo parduota autoriui gyvam esant.
Lietuvių kalba  Referatai   (9,77 kB)
Postimpresionizmas
2009-07-09
Postimpresionizmo apraiškos išryškėjo 1886 m. Paryžiuje įvykusioje paskutinėje impresionistų parodoje. Keli dailininkai, kūrę vienu metu su impresionistais, sąmoningai pasuko kita linkme, norėdami nuo jų atitrūkti. Jie atsisakė fotografiškai vaizduoti regimą tikrovę, saulės nutviekstą, nerūpestingą impresionistų pasaulį. Postimpresionistai nukreipė žvilgsnį į gamtos ir apskritai pasaulio prasmę, gilinosi į daiktų ir reiškinių esmę. Šiuos dailininkus domino subjektyvūs išgyvenimai, jie stengėsi perteikti dvasinį žmogaus pasaulį. Vienas iš svarbiausių postimpresionizmo bruožų – spalvos ir linijos ekspresyvumas.
Dailė  Referatai   (4,38 kB)
1875 m. rugsėjo 22 d. gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje, kurioje buvo vyriausias iš devynių vaikų. Tėvas - Konstantinas Čiurlionis, motina - Adelė (Radmanaitė) Čiurlionienė. 1877(78) m. Čiurlionio (3 m.) tėvai pastoviai apsigyvena Druskininkuose. 1889-92 m. Šeimos bičiulio J.Markevičiaus remiamas, M.K.Čiurlionis (14 m.) lanko Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą Plungėje. 1892-93 m. dalyvauja to paties orkestro koncertuose - groja fleita.
Dailė  Referatai   (12,15 kB)
Biliūno kūryba
2009-05-14
Socialinė ir moralinė skriauda J. Biliūno apsakymuose. Žmogaus dvasinis turtingumas J. Biliūno kūryboje. J. Biliūnas - “Liūdnos pasakos” rašytojas. Jį slėgė sunki gyvenimo našta: asmeninė skriauda, nepritekliai, liga. Aplink save rašytojas matė prislėgtus, išnaudojamus, niekinamus žmones. Visur ta “Liūdna pasaka” - ne pasaka, o reali tikrovė, kuriai J. Biliūnas žiūrėjo tiesiai į akis. Jis matė toje tikrovėje esantį blogį, nežmoniškumą.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,34 kB)
Antanas Škėma
2009-04-09
Biografija. Kūryba. Asmenybė. Kūrybos ypatybės. Romanas „Balta drobulė". Įžanga. Žanras. Pavadinimas. Moto svarba. Temos ir problemos. Kompozicija. Laikas ir erdvė . Pasakotojas. Pasakojimo būdas. Garšvos charakteristika. Liftininkas. Poetas. Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). Įsimylėjęs. Skeveldrų dėliotojas. Egzistencializmo žmogus. Apibendrinimas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 197,53 kB)