Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 99 rezultatai

Pagindinės istorijos datos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)
Vanduo yra svarbiausias aplinkos ekologinis veiksnys, nes be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Su vandens dalyvavimu yra susiję visi pagrindiniai gyvybės procesai organizmuose: kvėpavimas, maitinimasis, virškinimas ir visos biocheminės reakcijos bei medžiagų apytaka. Gyvuose organizmuose vanduo sudaro didžiausią masės dalį. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir Pasaulinio vandenyno paviršiui garuojant, kas minutę į atmosferą patenka 1mlrd. tonų vandens garų. Per tą patį laiką toks pats vandens kiekis gamtoje susikondensuoja ir vėl grįžta į žemę kritulių pavidalų (lietus, rasa, šerkšnas, šarma, dulksna, sniegas, sniego kruopos, kruša, ledo, adatos). Kondensuojantis vandens garams, atmosferoje išsiskiria slaptoji garavimo šiluma. Dėl to planetos paviršius mažai atvėsta per naktį ir žiemą. Pasaulinis vandenynas yra ne tik milžiniškas šilumos akumuliatorius, bet ir distiliatorius, aprūpinantis sausumą gėlu vandeniu. Trys ketvirtadaliai Saulės energijos, pasiekusios mūsų planetą, sunaudojama vandeniui garuoti. Atmosferos vanduo, nors jo nelabai daug, vis dėlto yra svarbiausias visoje vandens cirkuliacijos ir biogeocheminių medžiagų apykaitos rate. Vanduo, dalyvaujantis biologiniame cikle, yra deguonies ir vandenilio šaltinis.
Aplinka  Kursiniai darbai   (13 psl., 32,25 kB)
Prancūzija – didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, Šiaurėje – Lamanšo sąsiauris, pietuose – Viduržemio jūra. Nuo Italijos Prancūziją skiria aukščiausia Alpių viršukalnė – Monblanas (4807 m), nuo Vokietijos ir Liuksemburgo – vaizdingi Jura ir Vogėzų kalnai. Šalies plotas su užjūrio teritorijomis – 551 695 km2. Prancūzija - turtinga šalis, viliojanti turistus kraštovaizdžių įvairove, gurmaniškos virtuvės tradicijomis, puikiu svečių aptarnavimu. Turizmo pajamos - didžiausios Europoje. Kasmet šalyje apsilanko per 61 mln. užsienio turistų. Daugiausiai jų atvyksta į sostinę Paryžių. Šio darbo tikslas supažindinti ir šiek tiek plačiau aprašyti kai kurias įžymiausias Prancūzijos vietas bei miestus.
Geografija  Referatai   (12 psl., 2,12 MB)
Laisvė – svarbiausia žmogaus vertybė, kurios kartais patys žmonės nemoka suprasti. Kiekvienas trokštame laisvės, ją turėdami galime laisvai kurti, reikštis ir pan. Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštyje „Vergas“ laisvė tampa didžiausia vertybe.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 6,81 kB)
Pranas Lubinas gimė 1910 m.  Los Andželo rytinėje dalyje, abu tėvai buvo išeiviai iš Lietuvos. Po universiteto pradėjo žaisti AAU (Mėgėjiško Sporto Sąjunga) varžybose. 1936 m. Berlyno olimpiadoje, kurioje krepšinis buvo pirmą kartą įtrauktas kaip olimpinė sporto šaka, 198 cm ūgio vidurio puolėjas buvo JAV krepšinio rinktinės, iškovojusios auksą, kapitonas. 1939 m. Europos čempionate, vykusiame Kaune, Pranas Lubinas atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinę kaip žaidžiantysis treneris. Šiame čempionate Lietuva iškovovojo pirmą vietą. Krepšininkas Pranas Lubinas mirė 1999 m. Kalifornijoje.
Istorija  Pristatymas   (12 psl., 1,85 MB)
Tai gamtos sukeliami pavojai (pvz., ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai , nuošliaužos), kurie suaktyvėję gali pakenkti žmoniu veiklai. Žmonijos silpnoji vieta, apsunkinanti išgyvenimą užklupus gamtos stichijai yra nesugebėjimas planuoti ateitį arba neturėjimas priemoniu padėsiančių apsisaugoti užklupus gamtos stichijai. Visa tai atsiliepia finansų, pastatų ir žmonių netektimi. Praradimų rezultatai priklauso nuo to kaip visuomenė reguos į katastrofą. Tai galima suprasti kaip formuluotę: stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu. Gamtos pavojai niekada nepavirs į gamtos stichiją jei vietovė yra nepažeidžiama (pvz., stiprūs žemės drebėjimai neapgyvendintose vietovėse). Terminas gamtos yra gynčitinas, nes pavojai ir katastrofos dažniausiai nenutinka be žmogaus įsikišimo. Stichijos poveikio stiprumas taip pat priklauso nuo stichijos dydžio, prigimties (pvz., žaibas gasdina tik mažą vietovę, o smūginiai įvykiai gali sunaikinti civilizaciją).
Darbo ir civilinė sauga  Projektai   (30 psl., 497,91 kB)
Prancūzija
2010-11-30
Išsamus ir tikslus pristatymas apie Prancūziją, daugiau atsižvelgiant i ekonominę šalies pusę.
Ekonomika  Pateiktys   (29 psl., 9,17 MB)
Vanduo – unikalus ir nepakeičiamas gamtos turtas. Jis palaiko gyvybę planetoje. Vanduo būtinas buityje ir gamybinėje veikloje. Planetos vandens atsargos sudaro apie 1,4 milijardo km3. Vanduo dengia apie 71 % Žemės paviršiaus ploto. Absoliuti jo dauguma (daugiau nei 90 %) sukaupta jūrose ir vandenynuose. Visi jūrų ir vandenys sudaro taip vadinamąjį Pasaulinį vandenyną. Jame išskiriami penki vandenynai – Arkties, Atlanto, Indijos, Pietų (arba kitaip Antarkties) ir Ramusis. Ramusis, arba kitaip dar vadinamas Didžiuoju, vandenynas - didžiausias vandens telkinys Žemėje, užimantis net trečdalį planetos ploto.
Geografija  Referatai   (11 psl., 47,27 kB)
Portugalija
2010-10-06
Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (164,33 kB)
Vandens tarša
2010-06-08
Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Žemės vandeninis apvalkalas – hidrosfera – sudaro 71 % Žemės paviršiaus. Sujungto vandens yra Žemės plutoje. Žinoma, kad, sulydant 1 km³ granito, galima gauti 26 mln. tonų vandens. Vanduo atliko ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje. Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokybė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.
Aplinka  Referatai   (17 psl., 26,72 kB)
Protoindija
2010-06-03
Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.
Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)
Protoindija
2010-06-03
Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.
Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)
Japonija
2010-05-11
Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)
Šiaurės Amerika
2010-05-10
Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba.
Geografija  Konspektai   (5 psl., 280,08 kB)
Kelionė dangumi
2010-05-09
Saulės sistemos sudėtis. Įdomūs faktai. Saulė – mūsų motina. Saulė - tai žvaigždė, kuri yra arčiausiai žemės. Saulė palaiko gyvybę Žemėje. Ji teikia žemei šiluma ir šviesą. Ji susideda iš helio, vandenilio ir kitų elementų. Ten vyksta cheminės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniškas energijos, šilumos ir šviesos kiekis. Lietuvių tautosakoje Saulė buvo vadinama motule. Moksliniai faktai. Saulė yra viena iš maždaug 200 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių. Visatos mastu Saulės vaidmuo nereikšmingas – ji viso labo tik geltona G 2 spektrinės klasės žvaigždė.
Astronomija  Referatai   (95 psl., 3,74 MB)
Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija. Tačiau naujų žemių jis nevyko ieškoti į Rytus, nes čia visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų kryptį. Jis buvo įsitikinęs, kad žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui, jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės. Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją. Kolumbas taip ir mirė nesužinojęs, kad atrado naują žemyną.
Geografija  Referatai   (12 psl., 181,1 kB)
Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 86,22 kB)
Didžiųjų geografinių atradimų priežastys. Europos šalių siekimas prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų. Tiek sausumos, tiek vandens prekybos kelius su Rytų šalimis tuomet kontroliavo musulmonai. Po Bizantijos žlugimo, 1453 m., turkams užėmus Konstantinopolį, europiečiai buvo išstumti iš prekybos su Rytais. Vakarų Europoje buvo nepaprastai vertinami iš Rytų šalių gabenami prieskoniai. Keliones į Rytus skatino ir troškimas pažinti naujas šalis.
Geografija  Referatai   (11 psl., 32,04 kB)
Uraganai
2010-03-31
Uraganas (dar vadinimas tropiniu ciklonu) – labai smarkus vėjas, padarantis didelių nuostolių. Pagal Boforto skalę uraganu laikomas toks vėjas, kurio greitis nemažesnis nei 30 m/s. Kartais uraganas nusiaubia milžiniškas, kelių šimtų kilometrų skersmens teritorijas. Uraganas sukelia audrą, kartais ir viesulą. Uraganai dažnesni atogrąžų kraštuose. Susidaro virš įšilusių jūrų ir vandenynų (todėl dažniausiai kyla vasaros pabaigoje).
Aplinka  Pateiktys   (14 psl., 267,07 kB)
Antarktida
2010-03-22
Antarktida -pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.
Geografija  Referatai   (5 psl., 17,88 kB)
Saulės sistemą sudaro centrinis jos kūnas Saulė ir aplink ją skriejantys įvairūs kosminiai kūnai: 8 planetos ir 3 nykštukinės planetos su savo palydovais, asteroidai, kometoidai, įvairios tarpplanetinės dulkės bei dujos ir kt. Nors saulės sistema galima vadinti bet kurią sistemą turinčią vieną arba kelias žvaigždes (saules), šiame straipsnyje „Saulės sistema“ reiškia mūsų Saulės sistemą.
Geografija  Pateiktys   (13 psl., 2,31 MB)
Lenkija
2010-03-03
Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)
Rytų Azija
2010-02-09
Kultūrinė Rytų Azija tapatinama su sinosfera, kurią nulėmė tai, kad didelei daliai Azijos tautų ilgą laiką įtakos turėjo Kinijos kultūra, ir čia paplito klasikinė kinų kalba (arba raštas), konfucianizmas arba neokonfucionizmas, kiniškos pakraipos mahajanos budizmas, daosizmas bei kiti elementai. Ši įtaka taip pat pastebima architektūros stiliuje, tradicinėje muzikoje, šventėse, etikoje ir kt. Šis kalbos, politinės filosofijos ir religijos derinys būdingas Kinijai, Korėjai, Japonijai bei Vietnamui.
Geografija  Referatai   (25 psl., 1,11 MB)
Vandenynai jungiasi tarpusavyje ir visi kartu sudaro vieną Pasaulio vandenyną. Didžiausias ir giliausias yra Didysis (Ramusis) vandenynas. Jis vienas yra didesnis už visą Žemės rutulio sausumą. Antras pagal didumą — Atlanto vandenynas; jis du kartus mažesnis už Didįjį. Už Atlanto vandenyną nedaug ką mažesnis Indijos vandenynas. Žymiai mažesnis už kitus — Arkties vandenynas, kurio centrinėje dalyje yra Šiaurės ašigalis.. Plati sritis aplink ašigalį ne tik vandenyne, bet ir jo pakrantėse vadinama Arktimi (nuo graikiško žodžio „arktos"— lokys; taip senovės graikai vadino Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, esantį šiaurinėje dangaus pusėje). Dideli sausumos plotai, apsupti vandenynų ir jūrų, vadinami žemynais, arba kontinentais. Iš viso yra šeši žemynai: didžiulė Eurazija (Europa ir Azija kartu), užimanti daugiau kaip 1/3 visos sausumos, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Antarktidoje yra Pietų ašigalis. Be žemynų teritorijos, pasaulio dalims priklauso dar ir gretimos salos. Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai kartu su gretimomis salomis sudaro vieną pasaulio dalį—Ameriką; o Eurazijos žemynas dalijamas į dvi pasaulio dalis — Europą ir Aziją. Pasaulio dalys taip pat šešios. Didžiausia pasaulio dalis yra Azija, kiek mažesnė už ją — Amerika. Pagal didumą po jų eina Afrika, Antarktida, Europa ir Australija. Australijai priklauso Didžiojo vandenyno vidurinės dalies salos, kurių yra labai daug. Visos šios salos drauge vadinamos Okeanija. Žemės rutulio gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas Gyventojų skaičius. Žemės rutulyje iš viso gyvena daugiau kaip 5 mlrd. žmonių. Vidutiniškai per metus žmonių gimsta daugiau, negu miršta, ir Žemės rutulio gyventojų skaičius tolydžiai didėja (maždaug 120 mln. žmonių per metus). Šiuo metu žmonės gyvena beveik visoje žemės rutulio sausumoje. Iš pasaulio dalių tiktai vienoje Antarktidoje nėra nuolatinių gyventojų; ten tik laikinai įsikūrusios mokslinės stotys ir ekspedicijos, kurių sudėtis kasmet keičiasi. Gyventojų tankumas. Gyventojų tankumas paprastai nustatomas pagal žmonių skaičių, tenkantį vidutiniškai. vienam kvadratiniam kilometrui ploto. Norėdami apskaičiuoti kurios nors šalies gyventojų tankumą, turime jos gyventojų skaičių padalyti iš jos kvadratinių kilometrų skaičiaus. Taip sužinosime, kiek žmonių tenka 1 km2. Jeigu padalysime 5 mlrd.— viso Žemės rutulio gyventojų skaičių — iš 149 mln.— visos sausumos ploto, tai gausime vidutinį Žemės rutulio sausumos gyventojų tankumą — 40 žmonių 1 km2. Didžiausias gyventojų tankumas yra Europoje (vidutiniškai 120 žmonių 1 km2), paskui Azijoje (80 žmonių). Žymiai rečiau gyvenama Amerika (daugiau kaip 20 žmonių 1 km2) ir Afrika (apie 11 žmonių). Mažiausias gyventojų tankumas yra Australijoje su Okeanija (apie 4 žmonės 1 km2). Atminkite, jog šie skaičiai labai dažnai keičiasi ir juos reikia tikslinti iš naujo. Kiekvienos pasaulio dalies teritorijoje gyventojai pasiskirstę nevienodai. Vienos vietovės gyvenamos tankiai, ir jose yra daug didelių miestų bei gyvenviečių. Kitose gyventojų reta, ir dešimtis, o kartais netgi šimtus kilometrų visai nėra gyvenamų vietų. Gyventojų tankumas ir jų pasiskirstymas teritorijoje daugiausia priklauso nuo pagrindinio žmonių verslo, nuo to, kaip gyventojai panaudoja gamtą ir kokiu būdu gaminasi visa, kas reikalinga gyvenimui (maistą, drabužius, darbo įrankius ir t.t.). Rečiausiai gyvenami, medžioklės verslų rajonai, kur žmonės daugiausia verčiasi laukinių gyvulių medžiokle. Labai reta gyventojų ir klajoklinės gyvulininkystės rajonuose, kur žmonės ištisus metus kartu su bandomis kilnojasi iš vienos ganyklos į kitą. Tankiau gyvenamos vietos, kuriose gyventojai yra sėslūs ir verčiasi žemdirbyste; labai tanku gyventojų drėkinamųjų žemių rajonuose, kur vanduo iš upių atiteka kanalais. Ypač daug gyventojų tose vietovėse, kur daug didelių miestų su stambiomis gamyklomis ir fabrikais, kur dirba dešimtys ir šimtai tūkstančių darbininkų bei tarnautojų. Gyventojų pasiskirstymui nemaža įtakos turi tai, kaip seniai gyvenamos vietos: ten, kur žmonės gyvena nuo senų laikų, tankumas paprastai yra didesnis, negu tose vietose, kurios apgyventos neseniai. Rasės Pagrindinės rasės ir jų pasiskirstymas pasaulio dalyse. Žmonės skiriasi vieni nuo kitų išorinėmis ypatybėmis — ūgiu, odos, akių, plaukų spalva, veido bruožais ir t.t. Pagal šias išorines skirtybes visi Žemės rutulio gyventojai skirstomi į kelias rases. Paprastai skiriamos trys pagrindinės rasės: juodoji, geltonoji ir baltoji. Juodosios (arba negridų australoidų) rasės žmonės pasižymi tamsia odos spalva, garbanotais plaukais, plačia nosimi ir storomis lūpomis. Juodajai rasei priklauso didžioji dalis Afrikos gyventojų, dalis Pietų Azijos (Indostano pietų) gyventojų, o taip pat senieji Australijos ir kai kurių gretimų Okeanijos salų gyventojai. Be to, gana daug juodosios rasės atstovų — negrų — gyvena rytinėse Amerikos dalyse, kur jų protėviai buvo atgabenti iš Afrikos kaip vergai. Juodajai rasei tenka kiek daugiau negu 1/10 visų Žemės gyventojų. Gausesnė yra geltonoji (arba mongoloidų) rasė, sudaranti daugiau kaip 2/5 visų Žemės rutulio gyventojų. Šios rasės žmonių oda gelsva, akys siauros, lygūs juodi plaukai. Geltonosios rasės atstovai gyvena daugiausia Azijoje, (kinai, japonai, mongolai ir kt.). Šiai rasei priklauso malajiečiai (Pietryčių Azijoje), dalis Okeanijos gyventojų, o taip pat senieji Amerikos gyventojai — indėnai. Gausiausia — baltoji (arba europeoidų) rasė: jai priklauso beveik pusė visos žmonijos. Baltosios rasės žmonių odos spalva yra šviesi (šviesiai rausva) arba rusva ir švelnūs banguoti plaukai. Jie gyvena daugiausia Europoje (rusai, ukrainiečiai, be Europos, gyvena ir Šiaurės Azijoje). Paskutiniaisiais šimtmečiais iš Europos persikėlę žmonės beveik ištisai apgyveno Australiją, Šiaurės Ameriką ir kai kurias Pietų Amerikos dalis. Jie apsigyvena taip pat pačioje Afrikos šiaurėje ir pačiuose pietuose. Be europiečių, baltajai rasei priklauso daugumas Pietų bei Pietvakarių. Azijos (didžioji dalis indų, iraniečių, arabų ir kt.) ir Šiaurės Afrikos (berberai, arabai) gyventojų. Rasių lygiavertiškumas. Žmonija yra vienos kilmės, ir žmonių skirstymas rasėmis turi tik sąlyginę, neesminę reikšmę. Išoriniai žmonių skirtumai yra labai įvairus ir į juos visus, skirstant rasėmis, netgi neįmanoma atsižvelgti. Rasės nuolat bendrauja ir maišosi viena su kita. Vienoje tautoje, kalbančioje ta ar kita kalba, gali būti žmonių su labai skirtingais išoriniais požymiais. Visi rasių atstovai sugeba savarankiškai vystytis ūkiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Dar senovės laikais daugelis Azijos, Afrikos, Amerikos tautų turėjo aukštą kultūrą. Tačiau ilgai trukęs užsienio kapitalistų jungas stabdė jų kultūros ir ūkio vystimąsi. Dabar daugelis šių tautų, išsikovojusių nepriklausomybę, sėkmingai vysto savo ūkį ir kultūrą. Visų rasių atstovų tarpe yra įžymių mokslininkų, inžinierių, rašytojų, artistų.
Geografija  Konspektai   (6,64 kB)
Šiaurės Amerika
2010-01-19
Šiaurės Amerika Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba. Šiaurės Amerika yra Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš vakarų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln. gyv.). Didžioji Misisipė išteka Minesotoje ir neša savo vandenis į Meksikos įlanką. XX a. pradžioje iškirtus miškus ir išarus prerijas, upės baseine prasidėjo dirvožemio erozija. Kai į upę būdavo prinešama žemių, ji patvindavo. Miškų atsodinimas ir užtvankos padeda, bet labai smarkios liūtys vis tiek sukelia potvynius. Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apkėtę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Niagaros upėje, tekančioje, per Erio ir Ontarijo ežerus, yra garsusis Niagaros krioklys. Šiaurės Ameriką nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris, nuo Pietų Amerikos - Panamos kanalas. Panamos kanalas jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jį sudaro daug vandens rezervuarų, vadinamų šliuzais. Kai laivas įplaukia į šliuzą, į jį prileidžiama vandens, todėl laivas kyla kartu su vandeniu. Šliuzai gali jungti du skirtingo aukščio vandens telkinius. Kanalai ypač svarbūs jūrų transportui, ypač Sueco ir Panamos. Panamos kanalas yra trumpesnis nei Sueco kanalas. Šiaurės Ameriką sudaro: Kanada, Jungtinės Valstijos ir Meksika, taip pat didžiausia pasaulio sala Granlandija. Per paskutinį ledynmetį žemynu nuslinko didžiulis ledynas, jis nubrūžino uolienas, pagilino įdubas, kuriose dabar Didieji ežerai, o derlingą dirvožemį nustūmė į vidurio lygumas. Nuo Aliaskos iki Naujosios Meksikos eina žemyno nugurkaulis - Uoliniai kalnai. Rytuose yra Apalačiai, nuo jų į rytus ir pietus driekiasi pakrantės žemumos. Rytų Kanadoje nutįsęs Kanados skydas - senų sudūlėjusių uolienų plynaukštė, padengta plonu dirvožemio sluoksniu. Pietvakarinėje JAV dalyje prasideda dykumos, kurios eina iki pat Meksikos vidurio. Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala esanti Arkties vandenyne. Ją beveik visą dengia ledas. Jos plotas yra 2 175 600 km². Vakarų Granlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai. Atrastą žemę pavadino Gronlandu (žalia žemė). Vėliau paaiškėjo, kad tai ledo buveinė. Ilgą laiką Grenlandija priklausė Norvegijai. 1721 m. atiteko Danijai ir iki 1979 m. buvo jos kolonija. Dabar Grenlandija yra Danijos valda. Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apaačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai - vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai. Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Jų šlaitai nuolaidūs, viršūnės plokščios. Aukščiausia Apalačių viršūnė tesiekia 2000 m. Kalnuose gausu nadingųjų iškasenų. Slūgsančias paviršiuje išgauti patogu ir pigu. Gausūs akmens anglių ir geležies rūdos telkiniai praeityje paskatino atsirasti pramonę ir augti miestus. Kadaise „plieno kalve“ praminti Apalačiai dabar tapo milijonų amerikiečių poilsio vieta. Priekalnėse yra vienas ilgiausių urvų - Mamutų urvas. Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje Kordiljerus sudaro keli lygiagretūs kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno pakrante driekiasi Pakrantės kalnagūbris. Rytinė Koldiljerų Dalis giliai įsiterpia į žemyną ir vadinama Uoliniais kalnais. Plačiausiai kalnagūbriai išsišakoja vidurinėje dalyje. Čia juos skiria didelius plotus užimančios aukštai iškilusios vidinės plynaukštės: Didžiojo baseino, Kolorado ir kt. Dėl didelių temperatūros svyravimų jos sparčiai dūla, paviršiuje susidaro įmantriausių formų statinių. Kordiljerai atsirado susidūrus dviem litosferos pokštėms: žemyninei Šiaurės Amerikos ir vandenyninei Ramiojo vandenyno. Kadangi žemyninė plokštė juda į vakarus, Žemės plutą plokščių sąlyčio vietoje kerta daugybė lūžių. Kai kurie iš jų prasideda vandenyno dugne ir išnyra į paviršių. Dėl plokščių judėjimo Kordiljeruose būna stiprių žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai
Geografija  Referatai   (280,08 kB)
Portugalija (2)
2010-01-19
Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė — yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas — tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija, Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2). Portugalija — miškais apaugusi kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Gamta. Pagal gamtinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į Šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusiosįlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų. Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų - Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos vandeniu įsmukus sausumai. Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas porlugalų kalba - siera). Jų aukštis 1000 - 1400 m, o aukščiausias taškas — Eštrela - yra 1991 m aukštyje. Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300—700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pietuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksla 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, tada milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę. Naudingosios iškasenos. Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose — kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos. Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, glūdinčios Siera da Eštrelos kalnagūbryje ir yra didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus — alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai. Klimatas. Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200—2500 mm, o Ispanijos pasienyje - 400—600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400—800 mm, pietinėje pakrantėje - tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Laukus tenka drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius. Metinei temperatūrų kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji - 13—15°, o vasarą 17—18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8—11°, o tarpukalnėse 3—5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra - 19—25°.
Geografija  Referatai   (257,15 kB)
Portugalija
2010-01-19
Istorija Portugalijos istorija - tai tautos iškilimas iki pasaulinės jėgos XV-XVI amžiais, po to sekantis nuosmukis ir vėl atsigavimas. Portugalijos turtai ir galia prarasti XVIII-XIX amžių sandūroje, tam daugiausiai įtakos turėjo 1755 metų žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu, bei didžiausios kolonijos - Brazilijos nepriklausomybės paskelbimas 1822 metais. 1910 revoliucija panaikino monarchiją, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 pradėtos didelės demokratinės reformos, po kurių suteikta nepriklausomybė visoms Afrikos kolonijoms, o 1986 metais prisijungta prie Europos Bendrijos (dabar ES). Geografija Portugalija - tai labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Šiame krašte yra vakariausias Europos taškas - Uolos kyšulys. Šalis užima 1/6 Pirėnų pusiasalio, kaimyninė Ispanija užima likusią dalį. Iš pietų ir vakarų skalauja Atlanto vandenynas, šiame vandenyne yra ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Težo upė pagal gamtines geografijos sąlygas Portugaliją dalina į dvi sritis - šiaurinę ir pietinę. Šiaurės Portugalijai būdinga miškingi kalnai, o Pietų Portugalijai - žemumos ir plynaukštės su kalvomis. Šiaurinėje dalyje vyrauja statūs uolėti krantai, tarp kurių kur ne kur įsiterpia siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Kuo toliau į pietus tuo krantai darosi lėkštesni, smėlingesni kol tampa kopomis. Pietuose yra lagūnų. Pietinėje Portugalijoje tik kur ne kur kyla iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pačiuose pietuose iki 900 m pakyla vulkaninės kilmės kalnai. Šiaurėje vyrauja kristalinių uolienų kalnai, išraižyti upių slėnių. Šitame krašte yra aukščiausias Portugalijos taškas - Eštrelos viršukalnė (1991 m). Portugalija yra seisminėje zonoje. 1755 metais Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas laikomas vienu stipriausiu per visą žmonijos istoriją. Žuvo per 70 tūkst. žmonių. Vyrauja sodrios rudos spalvos dirvožemiai. Kalnuose - kalnų jauriniai, o šalies centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę rudieji ir tamsiai rudi dirvožemiai. Svarbiausia naudingoji iškasena Portugalijoje yra volframo rūda, kurios didžiausi telkiniai yra Siera da Eštrela kalnagūbryje. Ten pat yra urano rūdos telkiniai, kiek į rytus - alavo. Pietuose yra vario. Taip pat yra akmens anglių, asbesto, aukso. Klimatas - subtropinis. Klimatą labai įtakoja šiltoji Šiaurės Atlanto bei šaltoji Kanarų srovė. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose (1200-2500 mm), Ispanijos pasienyje daug mažiau (400-600 mm), pietuose 400-800 mm. Daugiausia jų iškrinta žiemos metu. Kalnuose pasninga, sneigas išsilaiko kelis mėnesius. Žiemos šiltos, prie jūros sausio vidutinė metinė temperatūra 8-11, tarpukalnėse 3-5 laipsnių šilumos pagal Celcijų. Didžiusios Portugalijos upės išteka iš Ispanijos, tai yra Doras (Portugalijoje 320 km, bendras ilgis 895 km), Težas (Portugalijoje 280 km, bendras ilgis 1007 km). Maitinasi lietaus vandeniu. Patvinsta žiemą, nes tuomet prasideda lietingasis sezonas.
Geografija  Rašiniai   (41,68 kB)
Meksika (2)
2010-01-19
Meksika Trecias pagal dydi zemynas yra siaures amerika, visas yra siaures purrutulyje.Jo plotas 25,3 milijono kvadrat.km. Semynas siaureje driekiasi iki siaures poliaracio, o pietuose per centrine amerika jungiasi su pietu amerika. Siaures amerika sudaro 3 dideles valstybes : kanada, jungtines amerikos valstijos ir Meksika, o centrine amerika daug mazu valstybeliu. Didele siaures amerikos dalis negyvenama, ypac tolimojoje siaureje, o daugua 448,8 milijono zemyno gyventoju isiskure dideliose miestuose.Siaures amerikoje taip pat netruksta ir derlingos zemes,mineralu bei iskastinio kuro. Ekonomiskai stipriausia zemyno valstybe Jav.Centrines amerikos valstybes neturtingos ir priklauso nuo prekybos su Jav ir is dalies su kanada ir Meksika . Centrine amerika , is vakaru sutapa su ramiojo vandenyno o is rytu su karibu jusros yra sasmauka jungianti siaures ir pietu amerika.Itakingiausia sio rajono valstybe Meksika Apie 40proc.siu valstybiu ploto apauge dregnaisiai atograzu miskais.NUo pietu Meksikos I pietus didzioji dalis ploto kalnuota.Cia dazni zemes drebejimai ,beiveik 50proc.elekto energijos gamina hidroelektrines Meksikoje veikia geotermine elektrinė..Daugua dirba zemes ukyje.Mazdaug 50proc zemes ukio produkcijos eksportuojama.penki svarbiausi eksporto produktai: kava,edvilne,cukrus,jautiena ir bananai. Meksikos valstybė yra Šiaurės Amerikos pietuose. Ji Šiaurės Amerikos žemyne tęsiasi nuo šiaurės vakarų į pietryčius daugiau nei 3000 km, susiaurėdama ties Tehuantepeko sąsmauka pietuose ir besitęsdama į šiaurės rytus Jukatano pusiasaliu. Šiaurėje ribojosi su JAV, Pietuose – su Belizijos valstybe ir Gvatemalos valstybe. Rytinius krantus skalauja Atlanto įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Meksikos plotas yra 1 958 201 kilometrų. Meksikoje gyvena apie 106 mln. žmonių (2005 metų duomenys)Tai antra didžiausia pagal gyventojų skaičių Lotynų Amerikos šalis ir didžiausia ispaniškai kalbanti šalis pasaulyje.Apie 60% gyventojų sudaro metisai (indėnų ir baltųjų palikuonys), 30% indėnai, 9% baltieji. Gyventojų tankumas 54,47 žm./km2 Meksikoje daugiausia yra Romos katalikų (90%), krikščionių yra labai mažai (10%). Visos trys Šiaurės Amerikos šalys yra federacijos. Tai reiškia, kad kiekviena iš jų suskirstyta į valstijas. Valstijos leidžia savus įstatymus ir siunčia atstovus į visos valstybės valdymo organus, kad kiekviena galėtų pasisakyti bendrais klausimais. Meksika dalijama į 31 valstiją ir federacinę apygardą. Kiekviena valstija turi savo Konstituciją ir renka gubernatorių bei valstijos kongresą . 1. Guanachuatas 2. Gereras 3. Idalgas 4. Chaliskas 5. Meksikas 6. Mičoakanas 7. Moreliosas 8. Najaritas 9. Nueyo Leonas 10. Oašaka . (Atgavo nepriklausomybe 1821m) Sostinė. Meksikas (isp. Ciudad de México) – vienas didžiausių pasaulio miestų (8,66 mln. gyventojų be priemiesčių). Miestas, išsidėstęs tarpukalnėse, maždaug 2240 m virš jūros lygio. Meksika yra 12 pasaulyje ir antra Lotynų Amerikoje pagal BVP. Po patirtos ekonominės krizės 1994 – 1995 metais, šalis ženkliai atsigavo. Tačiau išlieka didelis atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių žmonių sluoksnių. Pagrindinė prekybos partnerė – JAV. Meksika yra dvylikta pasaulyje ir pirma Lotynų Amerikoje pagal BVP, pernai vienam gyventojui jo teko daugiau kaip 10 tūkst. dolerių. Tiesa, atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių žmonių išlieka didelis – labiau išvystyti sostinės Meksiko ar pramoninio Monterėjaus regionai atrodo beveik europietiškai, bet labai skiriasi nuo atokesnių valstijų ar priemiesčių. Meksika agrarine industrinė šalis.Jos ekonominė padėtis – viena geriausų palyginus su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Svarbiausios pramonės šakos – naftos ( meksika yra penkta pagal naftos gavybos kieki pasaulyje), chemijos, spalvotosios metalurgijos. Plėtojama apdirbamoji pramonė. Meksikoje mažai žemdirbystei tinkamos žemės, todėl šalis nepasigamina pakankamai maisto produktų. Vyrauja gyvulininkystė ir žvejyba. Tradiciniai meksikos indenu amatai yra audimas ir siuvinejimas. Vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių turizmas (kuris gana apstabdytas nes turistai slapcia issivezdineja kaktusus.)Meksika yra viena iš daugiausiais sulaukiančių turistų šalių.(užima 7vieta.1pranc,2isp,3jav) Šiaures amerikos lygumose gausiai dera kukurūzai , meksika yra į pagal kukurūzų produkcijos kiekį.Taip pat meksikoje yra auginami moliūgai, avokados, kava, pipirai, pomidorai,pupos.Meksikoje pagrinde yra auginami galvijai ir kiaulės.Iš jos yra kilę kalakutai. Sausumos mineraliniai ištekliai: svarbiųjų metalų – švino, sidabro, nikelio, aukso.;nemetalinių išteklių – absesto,talko,sieros. Meksika turi vieną ilgiausių vamzdynų pasaulyje, taip naudojasi vamzdyno transporto pranašumais – nes jais pigiau transportuoti nafta ir gamtines dujas. Jau beveik 150 metų Šiaurės Amerikos šalys nėra tarpusavyje kariavusios. Neseniai Kanada, JAV ir Meksika susitarė panaikinti prekybos apribijomus ir atverti savo rinką kaimynių eksportui. Šio susitarimo rezultatai paaiškės ateityje, bet Meksikos darbo žmonės (žemdirbiai) jau nukentėjo, nes į Meksiką plūstelėjo pigūs maisto produktai ir kitos prekės iš JAV. Antra vertus, vargšai džiaugiasi pigesniu maistu.
Geografija  Rašiniai   (8,04 kB)
Meksika
2010-01-19
Meksikos gamtinė aplinka Meksikos valstybė yra Šiaurės Amerikos pietuose. Ji Šiaurės Amerikos žemyne tęsiasi nuo šiaurės vakarų į pietryčius daugiau nei 3000 km, susiaurėdama ties Tehuantepeko sąsmauka pietuose ir besitęsdama į šiaurės rytus Jukatano pusiasaliu. Šiaurėje ribojosi su JAV, Pietuose – su Belizijos valstybe ir Gvatemalos valstybe. Rytinius krantus skalauja Atlanto įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Didžiąją dalį šalies paviršiaus užima kalnai, tačiau čia yra ir tropinių miškų, ir saulės išdegintų dykumų. Centrinėje šalies dalyje esančio Meksikos kalnyno šiaurėje vyrauja pusdykumės ir dykumos. Meksikos plotas yra 1 958 201 kilometrų. Aukščiausia jos vieta – Onzabos ugnikalnis (5700m), žemiausia – Salados lagūna (-10m). Ilgiausia Meksikos upė yra Bravo del Norte (1906 km, bendras ilgis – 3003km). Meksika • Plotas 1,95 mln. km 2 • Gyventojų skaičius 108,7 mln. • Gyventojų tankumas 54,47 žm./km2 Meksikos pakrantė Meksikos pakrantė: 9330 km. Iš vakarų ir pietų Meksika ribojama Ramiojo vandenyno. Korteso jūra skiria pagrindinę dalį nuo Baja California, didžiausio pusiasalio pasaulyje. Palei Meksikos rytinį krantą nuo sienos su JAV iki Jukatano pusiasalio šiaurės rytų driekiasi Meksikos įlanka. Rytinę pusiasalio dalį skalauja Karibų jūra. Klimatas Meksikos klimatas priklauso nuo aukštumos: pakrantėje tropinis, aukštikalnėje – vėsus ar net šaltas. Šiaurės vakarų Meksika ir šiaurinė žemyninė dalis yra sausesnės nei likusi Meksika. Vasarą žemyninėje dalyje karšta, žiemą šalta, kartais temperatūra nukrenta žemiau nulio. Žemyninėje dalyje aukštumose ir kalnuose klimatas taip pat sausas, o kalnų viršūnės dažnai padengtos sniegu. Šalies šiaurėje klimatas subtropinis kontinentinis su ne dideliu kritulių kiekiu ir žymiais temperatūros svyravimais ( vidutinės temperatūros nuo 13-15°C, sausio mėnesį iki 28-31°C, o liepos mėnesį: šalčiai gali siekti -10°C, karštis iki 40°C. Likusioji Meksikos teritorija yra tropinio klimato juostoje. Todėl visus metus vyrauja karštas ir drėgnas tropinis klimatas: nuo gegužės iki spalio tęsiasi karštasis ir drėgnasis sezonas (17,2°C), Karščiausi ir drėgniausi mėnesiai – nuo birželio iki rugsėjo (17,7°C). Vidutinės mėnesio temperatūros yra labia aukštos: liepos mėnesio iki 27-28°C. Ramiojo vandenyno ir Meksikos įlankos pakrantėse klimatas yra karštas ir drėgnas. Akapulke, o taip pat ir Jukatano pusiasalio kurortuose – Kankune ir Rivjera Majoje, temperatūra svyruoja žiemą nuo 22°C, o vasarą nuo 35°C. Vidutinė temperatūra Meksiko mieste:
Geografija  Referatai   (22,8 kB)
Didžiausi pasaulio žemynai: Pagal plotą: 1. Azija - 44,579,000 kv. km 2. Afrika - 30,065,000 kv. km 3. Šiaurės Amerika - 24,256,000 kv. km 4. Pietų Amerika - 17,819,000 kv. km 5. Antarktida - 13,209,000 kv. km 6. Europa - 9,938,000 kv. km 7. Australija - 7,687,000 kv. km Pagal gyventojų skaičių: 1. Azija - 3,674,000,000 2. Afrika - 778,000,000 3. Europa - 732,000,000 4. Šiaurės Amerika - 483,000,000 5. Pietų Amerika - 342,000,000 6. Australija/Okeanija - 31,000,000 7. Antarktida - 0 Pagal valstybių skaičių: 1. Afrika - (53) 2. Azija - (48) 3. Europa - (45) 4. Šiaurės Amerika - (23) 5. Okeanija - (14) 6. Pietų Amerika - (12) Pasaulio vandenynai (pagal dydį): Ramusis (155,557,000 kv. km) Atlanto (76,762,000 kv. km) Indijos (68,556,000 kv. km) Antarkties (20,327,000 kv. km) Arkties (14,056,000 kv. km) Pastaba: Antarkties (arba Pietų) vandenyną patvirtino Tarptautinė Hidrografinė Organizacija 2000 m. Jis yra ketvirtas pagal dydį. Giliausios vietos (kiekvienam vandenyne): Marianų įduba, Ramusis vandenynas 11022 m Puerto Riko įduba, Atlanto vandenynas 8605 m Javos (arba Sundos) įduba, Indijos vandenynas 7450 m Pietų Sendvičo įduba, Pietų vandenynas 7235 m Grenlandijos įduba, Arkties vandenynas 5527 m Giliausios jūros Karibų jūra 6 946 m Pietų Kinijos jūra 5 016 m Beringo jūra 4 773 m Viduržemio jūra 4 632 m Meksikos įlanka 3 787 m Japonijos jūra 3 742 m Vandenynų vidutinis gylis: Ramusis vandenynas 4 270 m Atlanto vandenynas 3 926 m Indijos vandenynas 3 890 m Pietų vandenynas apie 4000 m Arkties vandenynas 1 038 m
Geografija
2010-01-19
Didžiausi pasaulio žemynai: Pagal plotą: 1. Azija - 44,579,000 kv. km 2. Afrika - 30,065,000 kv. km 3. Šiaurės Amerika - 24,256,000 kv. km 4. Pietų Amerika - 17,819,000 kv. km 5. Antarktida - 13,209,000 kv. km 6. Europa - 9,938,000 kv. km 7. Australija - 7,687,000 kv. km Pagal gyventojų skaičių: 1. Azija - 3,674,000,000 2. Afrika - 778,000,000 3. Europa - 732,000,000 4. Šiaurės Amerika - 483,000,000 5. Pietų Amerika - 342,000,000 6. Australija/Okeanija - 31,000,000 7. Antarktida - 0 Pagal valstybių skaičių: 1. Afrika - (53) 2. Azija - (48) 3. Europa - (45) 4. Šiaurės Amerika - (23) 5. Okeanija - (14) 6. Pietų Amerika - (12) Pasaulio vandenynai (pagal dydį): Ramusis (155,557,000 kv. km) Atlanto (76,762,000 kv. km) Indijos (68,556,000 kv. km) Antarkties (20,327,000 kv. km) Arkties (14,056,000 kv. km) Pastaba: Antarkties (arba Pietų) vandenyną patvirtino Tarptautinė Hidrografinė Organizacija 2000 m. Jis yra ketvirtas pagal dydį. Giliausios vietos (kiekvienam vandenyne): Marianų įduba, Ramusis vandenynas 11022 m Puerto Riko įduba, Atlanto vandenynas 8605 m Javos (arba Sundos) įduba, Indijos vandenynas 7450 m Pietų Sendvičo įduba, Pietų vandenynas 7235 m Grenlandijos įduba, Arkties vandenynas 5527 m Giliausios jūros Karibų jūra 6 946 m Pietų Kinijos jūra 5 016 m Beringo jūra 4 773 m Viduržemio jūra 4 632 m Meksikos įlanka 3 787 m Japonijos jūra 3 742 m Vandenynų vidutinis gylis: Ramusis vandenynas 4 270 m Atlanto vandenynas 3 926 m Indijos vandenynas 3 890 m Pietų vandenynas apie 4000 m Arkties vandenynas 1 038 m
Geografija  Paruoštukės   (9,96 kB)
Markas Polas (1254 m. rugsėjo 15 d. - 1324 m. sausio 8 d.) - Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didijį chaną - Kublajų (Čingis Chano anūkas). Marko Polo kelionės aprašytos knygoje „Marko Polo kelionės“. Dauguma istorikų tiki, kad Markas Polas apsilankė Kinijoje, tačiau knygoje nepaminėta daug svarbių dalykų (arbata, kinų raštas, valgymo lazdelės, Didžioji kinų siena), taip pat nerasta jokių įrodymų, kad Polai susitiko su Kublajumi, todėl gali būti, kad Markas Polas neapkeliavo visų aprašytų kraštų, o tik perpasakojo kitų keliautojų įspūdžius. Kristupas Kolumbas (1451.08.25 ar 10.31 – 1506.05.20) Italų keliautojas ir pirklys, gimęs Italijoje, Genujoje, pirklių šeimoje. 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu tikėjo, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, o vėlau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą (dabartinį Haitį). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu ir vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų. Kolumbo ekspedicijos sąlygojo ilgalaikius Senojo ir Naujojo pasaulio santykius, apsikeitimą rūšimis (žalingais virusais bei bakterijomis, naudingais - bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais), taip pat Amerikos kolonizavimą. Amerigas Vespučis (1454 m. kovo 9 d.—1512 m. vasario 22 d.) Italų pirlys, gimęs Florencijoje, įsikūręs Ispanijoje kaip Medici’ų banko patikėtinis. Jis aprūpindavo reikiamomis atsargomis Kristupo Kolumbo ekspedicijas. Vėliau sudarinėjo Kolumbo ir kitų keliautojų atrastų kraštų žemėlapius. Galiausiai 1499 m. Vespucci ir pats leidosi Kolumbo pėdomis. Perplaukė Atlanto vandenyna ir 1501 – 1502 m. tyrė Pietų Amerikos krantus iki pat La Platos įlankos. Tik tada apsižiūrėjo, kad tai visai naujo žemyno, o ne Azijos dalis, kaip manė Kolumbas. Ši žemė buvo pavadinta jo vardu. Ferdinandas Magelanas (1480 pavasaris –1521.04.27) Portugalų jūrų keliautojas. Magelanas ieškojo vakarų kelio į “indijas”. 1519 m. Magelanas su penkiais laivais išplaukė į vakarus Pietų Amerikos link. 1520 m. spalio 21 d. Jis rado sasiaurį, pro kurį išplaukė į naują vandenyną. Šis vandenynas Magelanui atrodė ramus, todėl buvo pavadintas Ramiuoju. Apiplaukęs Pietų Ameriką iš pietų, Magelanas pasuko į šiaurės vakarus ir pasiekė Guamo salą. 1521 m. balandžio 7 d. pasiekė Filipinus. Balandžio 27 d. Magelaną užmušė aborigenai. Taigi, jo suorganizuota ekspedicija pirmą kartą apiplaukė pasaulį.
Geografija  Pateiktys   (892,7 kB)
Didžioji Britanija
2010-01-19
Didžioji Britanija išsidėsčiusi šiaurės vakarų Europoje. Šiaurės jūra skalauja jos krantus iš rytų, o Atlanto vandenynas iš šiaurės ir vakarų. Šalį nuo žemyno skiria pietryčiuose Pa de Kalės, o iš pituose Lamanšo sąsiauris. Apie Didziąją Britaniją Plotas (kvadratiniais kilometrais) 244 880 km Gyventojų skaicius 57 065 000 Gyventoju tankumas (žm/km) 242 BVP (1 gyv/metus) 19 500 Sostinė Londonas Valstybinė kalba Anglų kalba Piniginis vienetas Svaras sterlingų Raštingumas 99% Pagrindinės religijos Krikščionys 61% musulmonai 3% kitos 36% Valdymas Daugiapartinė demokratija Gyvenimo trukmė 76m Auksčiausia virsunė Ben Nevis (Škotija) 1343m Ilgiausia upė Severnas 354 km Žmonių 1 gydytojui 710 zmonių Zmonių gyvena... 89% miestuose 11% kaimuose Televizorių 1000 zmonių 430 televizorių Pagrindiniai verslai Aptarnavimas, gamyba, finansai Daugiausiai eksportuojama Mašinos, automobiliai, audiniai, chemikalai, metalo gaminiai, lėktuvai Daugiausiai importuojama Mašinos, vaisiai, daržovės, metalai, mineralai, žaliavos Didžioji Britanija Britų salos- didžiausias salynas Europoje. Ji sudaro Britanijos ir Airijos salos bei 5 tūkstančiai jas supancių mažesniu salelių. Salyno šiaurėje skiriamos trys nedidelių salų grupės: Hebridų, Orknio ir Šetlando. Anglija Škotija Velsas Šiaures Airija Plotas 130 360km 78 769km 20 767km 14 121km Gyven Tojų 47,5 mljn 5,1 mljn 2,8 mljn 1,6 mljn Tanku-mas 361 65 135 119 Sostinė Londonas Edinburgas Kardifas Belfastas Didžiąją Britaniją- taip paprastai vadinamą Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalyste- sudaro ne viena šalis, bet keturios. Į ja įeina Anglija, Velsas ir Škotija, esancios Didžiosios Britanijos saloje, bei Šiaures Airijos provincija. Gyventojai Didzioji Britanija- didziule ir labai gausiai gyvenama sala. Tankiausiai apgyvendinti yra Anglijos pietryciai- vien tik apie Londono didmiestį susitelkę 12% šalies gyventojų. Pietryčiuose, be to gyvena ir labiausiai pasiturintys žmonės. Metai: Gyventojų (mljn) 1811m. 13,4 1831m. 17,8 1851m. 22,3 1871m. 27,4 1891m. 34,3 1911m. 42,1 1931m. 46,0 1951m. 50,2 1971m. 55,5 1991m. 56,5 2001m. 58,8 Pirmasis Didžiosios Britanijos gyventojų surašymas įvyko 1811 metais (nuo to laiko gyventojai surašomi kas 10 metų) 60% gyventojų yra nuo 16 iki 65 metų, 20%- iki 16 metų (2001m. Duomenys). 2002 metais vyrų buvo 49,3%, o moterų-50,7%. (gyventojų surašymo duomenys) Svarbiausi Didžiosios Britanijos demografiniai rodikliai kitame puslapyje.
Geografija  Referatai   (24,92 kB)
Azija (2)
2010-01-19
Testas 1. Pabaikite sakinį : „Didžiulį Azijos plotą apima...“ a) Plokščiakalniai b) Lygumos c) Žemumos d) Kalnynai 2. Kokio vandenyno artumas labiausiai veikia klimatą ir augaliją Azijoje? a) Atlanto vandenynas b) Indijos vandenynas c) Ramusis vandenynas d) Arkties vandenynas 3. Aukščiausias Azijos plokščiakalnis? a) Arabijos b) Dekano c) Tibeto d) Vidurio Sibiro 4. Valstybių eiliškumas pagal gyventojų skaičių? a) Kinija, Indonezija, Japonija... b) Kinija, Indija, JAV... c) Kinija, Brazilija, Pakistanas... d) Kinija, Rusija, Bangladešas... 5. Koks augalas labiausiai paplitęs Javos saloje? a) Papaja b) Citrinmedžiai c) Ryžiai d) Avokadai 6. Raštingumas – Tai...? a) Gebėjimas rašyti b) Gebėjimas skaityti c) Gebėjimas skaityti ir rašyti d) Gebėjimas skaičiuoti 7. Kiek procentų pasaulio žmonių susitelkę Azijoje? a) 50% b) 60% c) 70% d) 75% 8. Pabaikite sakinį : „Azijos rytuose vasarą oro masės atneša _______ (kiek?) kritulių, todėl čia vyrauja _________ (koks?) klimatas.“ a) Daug, žemyninis. b) Mažai, žemyninis c) Daug, musoninis d) Mažai, musoninis 9. Labiausiai paplitusi kalba Azijoje? a) Arabų k. b) Rusų k. c) Anglų k. d) Kinų k. 10. Azijos rytuose įsikūrusi viena iš stipriausių pasaulio valstybių? a) Kinija b) Japonija c) Rusija d) Pietų Korėja 11. Kinija priskiriama prie _______ (kokio?) ekonomikos lygio.? a) Labai aukšto b) Aukšto c) Vidutinio d) Žemo 12. Kodėl kai kuriuose Azijos regionuose toks didelis seisminis aktyvumas? a) Dėl litosferos plokščių judėjimo b) Dėl Himalajų kalnų c) Dėl mažo urbanizacijos lygio d) Dėl musoninio klimato Atsakymai 1. Pabaikite sakinį : „Didžiulį Azijos plotą apima...“ a) Plokščiakalniai b) Lygumos c) Žemumos d) Kalnynai 2. Kokio vandenyno artumas labiausiai veikia klimatą ir augaliją Azijoje? a) Atlanto vandenynas b) Indijos vandenynas c) Ramusis vandenynas d) Arkties vandenynas 3. Aukščiausias Azijos plokščiakalnis? a) Arabijos b) Dekano c) Tibeto d) Vidurio Sibiro 4. Valstybių eiliškumas pagal gyventojų skaičių? a) Kinija, Indonezija, Japonija... b) Kinija, Indija, JAV... c) Kinija, Brazilija, Pakistanas... d) Kinija, Rusija, Bangladešas... 5. Koks augalas labiausiai paplitęs Javos saloje? a) Papaja b) Citrinmedžiai c) Ryžiai d) Avokadai 6. Raštingumas – Tai...? a) Gebėjimas rašyti b) Gebėjimas skaityti c) Gebėjimas skaityti ir rašyti d) Gebėjimas skaičiuoti 7. Kiek procentų pasaulio žmonių susitelkę Azijoje? a) 50% b) 60% c) 70% d) 75% 8. Pabaikite sakinį : „Azijos rytuose vasarą oro masės atneša _______ (kiek?) kritulių, todėl čia vyrauja _________ (koks?) klimatas.“ a) Daug, žemyninis. b) Mažai, žemyninis c) Daug, musoninis d) Mažai, musoninis 9. Labiausiai paplitusi kalba Azijoje? a) Arabų k. b) Rusų k. c) Anglų k. d) Kinų k. 10. Azijos rytuose įsikūrusi viena iš stipriausių pasaulio valstybių? a) Kinija b) Japonija c) Rusija d) Pietų Korėja 11. Kinija priskiriama prie _______ (kokio?) ekonomikos lygio.? a) Labai aukšto b) Aukšto c) Vidutinio d) Žemo 12. Kodėl kai kuriuose Azijos regionuose toks didelis seisminis aktyvumas? a) Dėl litosferos plokščių judėjimo b) Dėl Himalajų kalnų c) Dėl mažo urbanizacijos lygio d) Dėl musoninio klimato
Geografija  Testai   (5,27 kB)
Azija
2010-01-19
Azija, didžiausia pasaulio dalis (~30% viso sausumos ploto), čia gyvena apie 60% pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Ribos tarp Azijos ir Afrikos bei Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžiamos. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Plotas 44,3 mln. km². Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra: šiaurėje – Čeliuskino kyšulys (77°43' š. pl.), pietuose – Piajo kyšulys (1°16' š. pl.), rytuose – Dežniovo kyšulys (169°40' v. ilg.), vakaruose Baba kyšulys (Mažojoje Azijoje; 26° r.ilg.). Jei neskaičiuoti Malajų salyno, visa Azija yra šiauriniame pusrutulyje. Aziją iš trijų pusių supa vandenynai - šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika(riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos-Manyčo įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos. Azijos krantų ilgis ~70 600 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir >2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 000 km pločio. Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos. Didžiausios salos: • Arkties vandenyne: Šiaurės Žemė, Naujojo Sibiro, • Ramiajeme vandenyne:Vrangelio, Komandoro, Kurilų, Sachalino, Japonijos, Riukaus, Taivano, Chainano, • Indijos vandenyne: Andamanų, Šri Lankos, • Viduržemio jūroje: Kipro. Baikalas Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8848 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė –395 m), ir sausa Turfano įduba (–154 m). Krantai mažai išraižyti. Svarbiausios naudingosios iškasenos Šalys ir teritorijos Akmens anglis Daugiausia yra Kazachijoje, Sibire, Kuznecko ir Minusinsko baseinuose, Kinijos rytuose, Indokinijos rytuose, Vid. Azijoje, Kansko-Ačinsko baseine, Tol. Rytuose, Vietname, Japonijoje, Sachaline. Nafta Užkaukazėje, V. Sibire, Turkmėnijoje, Mangyšlake, Pakaspijyje, Sachaline, Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane, Kinijoje, Sumatroje, Indijoje, Japonijoje. Gamtinės dujos Uzbekijoje (Bacharos depresijioje), V. Sibiro žemumoje. Geležies rūda Kazachijoje (Kustanajaus sr.), Sibire (prie Angaros ir Ilimo, Aldano skyde), Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Indijoje. Mangano, chromo rūda Kazachijoje, Turkijoje, Filipinuose, Irane. Azija įeina į visas Š. pusrutulio klimato zonas, o Malajų salynų p. pakraštys įsiterpia į pietų pusrutulį. Didesnioji Azijos dalis yra vid. juostoje, kurioje vyrauja vidutinis (vidutinių platumų) kontinentinis oras. Jūrinis oras iš Atlanto pasiekia Azija jau pavirtęs kontinentiniu, o Ramlklkllkiojo vandenyno įtaka jaučiama tik Azijos rytiniame pakraštyje. Iš šiaurės kartais patenka arktinis oras; į žemyno gilumą jis neprasiskverbia, nes užstoja lygegrečių krypties kalnagūbriai.
Geografija  Rašiniai   (202,19 kB)
Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.
Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)
Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).
Biologija  Referatai   (669,28 kB)
Neptūnas
2009-12-23
Neptūnas Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita vidutiniu 5,4 km/s greičiu. Plika akimi yra nematomas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6 ryškio. Pro teleskopą opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2,5" kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių nuolatos dengia debesys. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Neptūno temperatūra 38 K. Paviršių veikiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra ~3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, centre ~20 500 km spindulio tų pat ledų ir silikatų branduolys. Medžiagos tankis centre 4,8 g/cm3, temperatūra 12 000 K. Neptūną Vandenio žvaigždyne 1846 m. atrado J. G. Gale ~1 laipsnio nuotoliu nuo tos vietos, kurią iš Urano judėjimo trikdymų nepriklausomai vienas nuo kito apskaičiavo prancūzas U. Leverjė ir anglas Dž. Adamsas. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV kosminė stotis Voyager 2. Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės – 4497 milijonai kilometrų. Apskaičiuota, kad jo atmosferos temperatūra lygi -210 °C. Neptūno skersmuo – 49 500 km. Jo paros ilgumas – 16 valandų 7 minutės, o metai trunka 165 Žemės metus. Iš kosmoso Neptūnas atrodo mėlynas, nes jo atmosferos metanas sugeria raudoną šviesą. Didžioji Juodoji Dėmė Neptūno vandenilio, helio ir metano atmosferoje yra milžiniška – joje tilptų Žemė. Klausimai: 1.Kelintas pagal nuotolį nuo Saulės yra Neptūnas? Ats.: aštuntas. 2. Koks opozicijoje Neptūno ryškis? Ats.: siekia tik 7,6 ryškio. 3. Kokia Neptūno temperatūra? Ats.: 38K. 4. Koks Neptūno vidutinis atstumas nuo Saulės? Ats.: 4497 milijonai kilometrų. 5. Koks Neptūno skersmuo? Ats.: 49 500km.
Astronomija  Testai   (4,65 kB)
Mėnulis
2009-12-23
Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nieko nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%). Mėnulio kilmės hipotezė Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį (tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė 750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu. Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo Darvino (1845 - 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis, labiau priimtinas pirmasis variantas. Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai buvo sudaryti 1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas Hariotas (1560 - 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas. Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba, pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių, neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksoti kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą (Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai, vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas stebėjimo priemones. Skrydžiai į Mėnulį Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį. Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o “Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten nėra tokių didelių jūrų. Pirmieji automatinių stočių tyrimai Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”, prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo “Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3” perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”, pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį. Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį. Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro” tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7” nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo išorinio šlaito nuotraukas. TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais “Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” - aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio 4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”. Žmonės Mėnulyje Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono” programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m. liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g. 1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį. 1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis - profesonalas geologas. Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų komplektą ALSEP. Mėnulio peizažas Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga, nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą. Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties pusiauju iki - 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad nebuvo ir gyvybės. Mėnulio sandara “Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas - jiems maždauk po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi nevienodai. Mėnulio paviršius Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono” astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių vadinama vulkanine, o antroji - meteoritine, arba smūginė. Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai, pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės. Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa, šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai rikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug. Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių: Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4 milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra - jai 3,8 milijardo metų. Lava Mėnulio jūrose Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos dar nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8 milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos. Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar. Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų mozaika. Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli (daugiausia smūginiai) krateriai. Mėnulio evoliucija Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia. “Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau - net pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera, arba dalinio išsilydimo zona: virš jos - stora Mėnulio mantija, kurią dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui nusilpo. Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų išsidėstymo. Mėnulio žemėlapiai - mėnlapiai Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius - tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą - nepaprastai įdomią panoramą. Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai, sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas - jis atspindi vidutiniškai 7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos. Šiaurės pusrutulis Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros - Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos, tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki 4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95 km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys. Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai - Aristilo ir Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias - Beselio krateris tik 39 km. skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis) kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje! Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris. Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą rankeną. Pietų pusrutulis Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo - vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre. Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra (Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis, kurio ilgis 130 km., aukštis 240m. Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose) tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris, kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje, užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86 km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas įspūdingiausių objektų. Nematomoji Mėnulio pusė Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai, skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna - 3” nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn. Mėnulio panorama Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante daugiause plyti jūros lygumos. Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V. Haršelis (1738 - 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu. Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai. Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos, nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio 1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius, kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos; tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės. Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti, ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo žinoma. Fotografavimas iš kosminių aparatų Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis” Luna - 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta, besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir trys sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis tūkstančius nuotraukų. Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota 21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra (Mare Tranquillitatis) - “Apolono-11” nusileidimo vieta. Krateriai su spinduliais Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė, dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių, griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys - taip gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek aukštesnė negu Mėnulio sričių. Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio, bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra kalnų rajone, o Teofilas - didelės kraterių virtinės narys. Mėnulio tyrinėjimai “Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo įmanomą tada padaryti - tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota. Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio bazes. Sunkumai Mėnulyje Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme. Svarbiausia kliūtis - Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo, kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio bazė galės veikti savarankiškai. Mėnulio bazių kūrimas Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis palankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų ne tuščią vietą. Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų” skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu. Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko, dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma, kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos. Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt, ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart silpnesnei traukos jėgai. Gyvenimas Mėnulyje Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje. Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis, cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų, tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje. Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera; Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai - žodžiu, visų mokslo sričių atstovai. Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100 metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero, jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį. XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių skirtų įvairiausiems tikslams.
Astronomija  Referatai   (21,61 kB)
Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.
Aplinka  Referatai   (16,99 kB)
Izaokas Niutonas
2009-12-10
Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).
Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)
Portugalija
2009-12-09
Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128m. susikūrė Portugalijos valstybė. XV-XVI amžiais Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas.
Geografija  Referatai   (12 psl., 87,66 kB)
Located between the continents of North America, South America, Asia, Antarctica and Australia the Pacific Ocean is the largest of the world's four oceans. It covers approximately one-third of the surface of the earth, more surface area than all the continents combined. It is commonly divided at the Equator into the North Pacific and the South Pacific.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 32,34 kB)
The Indian Ocean is the third largest ocean. It is surrounded by southern Asia, the Arabian Peninsula, Africa, the Malay Peninsula, the Sunda Islands, Australia and Antartica. The 20° E meridian divides it from the Atlantic and the 147° E meridian divides it from the Pacific below Australia.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 18,05 kB)
The second largest of the world's four oceans is located between the continents of North and South America, Europe, Africa and Antarctica. It is also the youngest of the oceans and probably did not exist 100 million years ago. It covers about 20% of the Earth's surface, with an area of 82,362,000 sq km. It has an average depth of 3,926 m. The deepest spot is the Puerto Rico Trench which is 8,381 m.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 25,07 kB)
This, the smallest of the four oceans, lies almost entirely above the Arctic Circle (66.5° N). Nearly surrounded by land, its only outlets are the Bering Strait between Alaska and Russia, Davis Strait between Greenland and Canada, and Denmark Strait and the Norwegian Sea between Greenland and Europe. The Arctic Ocean has an area of 14,090,000 sq km and an average depth of 3,658 m off of the continental shelf.
Geografija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 19,39 kB)
Antarktida
2009-08-13
Antarktida - pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000 - 3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2% žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32% tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti - Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.
Geografija  Referatai   (5 psl., 18,74 kB)
Neptūnas
2009-08-04
Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 5.4 km/s vidutiniu greičiu. Plika akimi nematomas, nes ir opozicijoje jo spindesys siekia tik 7.6 ryškio. Per teleskopus opozicijos metu Neptūno skritulys matomas 2.5 kampu. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 483,19 kB)
Remiantis pirmuoju termodinamikos dėsniu izoliuotoje termodinaminėje sistemoje, gali vykti visi termodinaminiai procesai, kurių metu sistemos pilnutinė energija nekinta. Termodinaminių procesų vyksmo kryptį nusako gamtos dėsnis, vadinamas antruoju termodinamikos dėsniu. Šio dėsnio atradimas susijęs su šiluminių mašinų veikimo nagrinėjimu. Jeigu cikliškai dirbantis šiluminis variklis visą šilumą paverstų mechaniniu darbu, tai šitai taip pat nepriekaištautų pirmajam termodinamikos principui.
Fizika  Konspektai   (1 psl., 3,42 kB)
Žemės atsiradimas. Žemės pluta, arba litosfera. Atmosfera ir hidrosfera. Mėnulis. Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,5 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar.
Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,28 kB)
Tai labai savitas ir įdomus kraštas, užimantis 5/6 Pirėnų pusiasalio. Ispanija įsikūrusi toliausiai vakaruose esančioje Europos žemyno dalyje. Šiaurės rytuose ši šalis ribojasi su Prancūzija ir Andora, pietuose – su Gibraltaru, o vakaruose – su Portugalija. Šiaurėje ir pietuose Ispaniją skalauja Atlanto vandenynas, o pietryčiuose – Viduržemio jūra.
Istorija  Namų darbai   (6,15 kB)
Tai didžiausia ir masyviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį.
Astronomija  Referatai   (6,32 kB)
Mėnulis yra vienintelis gamtinis Žemės palydovas, artimiausias jai kosminis kūnas. Vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km, greitis 1,023 km/s. Apskriejimo periodas — žvaidždinis mėnuo — yra 27,3 vidutinės saulinės paros. Potvyniai būna į Mėnulį atgręžtoje ir priešingoje Žemės pusėje, atoslūgiai — 90 kampu į Mėnulio kryptį. Mėnulio skersmuo yra 3476 km, arba ¼ Žemės skersmens. Jo masė lygi 1/81,3 Žemės masės, o vidutinis tankis 3,3 g/cm , taigi 1,7 karto mažesnis negu vidutinis Žemės tankis.
Astronomija  Referatai   (3,01 kB)
Venera
2009-07-09
Venera yra antroji planeta pagal atstumą nuo Saulės. Venera priklauso žemės grupės planetoms. Jos yra sudarytos iš silikatų ir metalų. Venera yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80% Žemės masės. 1. Venera ir Žemė beveik vienodos: jų matmenys, ir laisvojo kritimo pagreitis prie paviršiaus skiriasi labai mažai. 2. Veneros vidutinis tankis mažesnis negu Žemės, bet ji tikriausiai turi masyvų branduolį. Nepaisant to, Venera turi storą, tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.
Astronomija  Referatai   (3,11 kB)
Oro tarša
2009-07-09
Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos. Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia.
Astronomija  Referatai   (5,47 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Kiek sveria mėnulis Svoris – labai svarbi kūno savybė, tačiau jis priklauso ne tik nuo kūno. Juk kūną traukia Žemė. O jei būtume Mėnulyje, svoris būtų kitoks – beveik 6 kartus mažesnis negu įprastinis. Net ir Žemėje skirtingas įvairiose platumose. Pavyzdžiui, ašigalyje kūnas sveria 0,5% daugiau nei pusiaujyje.
Astronomija  Referatai   (5,44 kB)
Vanduo
2009-07-09
Žvelgiant iš kosmoso, žemė yra neįtikėtinai žydros spalvos. Daugiau nei 70% mūsų planetos paviršiaus yra vanduo. Būtent vanduo, o ypač didžiuliai vandenynai, daro Žemę unikalią visoje visatoje. Žemės apvalkalai atmosfera ir hidrosfera susidarė taip pat kaip ir kieta pluta, t.y. kylant Žemės paviršių magmai. Bet kuri magma turi dujų.
Geografija  Referatai   (5,49 kB)
Afrika
2009-07-09
Afrika - antrasis tiek pagal dydį (po Azijos), tiek ir pagal gyventojų skaičių žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų. Užima 29,2 km², su salomis - 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3% pasaulio sausumos ir jame gyvena septintoji Žemės gyventojų dalis (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis - apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 iš vakarų į rytus. Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genties, kuri gyveno šiaurės Afrikoje Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų dabartinėje šiaurės Afrikoje. Yra šalininkų nuomonės, kad Afrika nėra atskiras žemynas, bet kartu su Eurazija sudaro vieną Eurafrikos žemyną.
Geografija  Referatai   (4,07 kB)
Prancūzija
2009-07-09
Gyventojų skaičius – 58 060 000. Gyventojų tankis – 106,7 žm./km². Sostinė – Paryžius (gyv.skaičius) (9 320 000) Piniginis vienetas – euras Bendri duomenys Prancūzija – viena seniausių Europos valstybių. Joje po 1789-1793 m. revoliucijos buvo sukurta pirmoji Europos respublika, iš kurios sklido žmonių lygybės, brolybės, laisvės idėjos. Jos turėjo ypač didelę įtaką, todėl Prancūzijos revoliucija pasikartojo daugelyje valstybių. Visose buvo įvestas demokratinis parlamentinis valdymas. Prancūzija pasaulyje labiausiai yra žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis.
Geografija  Referatai   (14,83 kB)
Jei jau Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė ir jūra prasideda, yra tartum karūna ant galvos. Luisas Vaz De Camoes. Bendri Portugalijos duomenys. Portugalija – pietvakarių Europos valstybė – respublika (Europos Sąjungos narė nuo 1986m.). Portugalija ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km.), o kitą šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km.).
Etika  Referatai   (11,05 kB)
Žemės atmosfera
2009-07-09
Žemė – nuostabi planeta. Didžiulį Žemės rutulį gaubiantis plonas atmosferos sluoksnis tarsi šydas saugo mūsų planetą nuo stingdančio kosminio šalčio, pražūtingo Saulės radiacijos poveikio ir nuo jos sklindančių ultravioletinių spindulių. Mums kvėpuoti reikia deguonies. Tačiau įpratome, kad jis būtų sumaišytas su azoto dujomis, kurios kvėpuojant nekinta. Natūraliai gamtoje nusistovėjo apytiksliai pastovus tūrinis azoto ir deguonies dujų santykis.
Chemija  Referatai   (9,33 kB)
Kadangi šiuolaikinės valstybės yra ganėtinai sudėtingi dariniai, jas analizuojant neužtenka nagrinėti tik jų geografinę ir demografinę padėtį – taip pat svarbūs yra politiniai, ekonominiai, kariniai ir kultūriniai aspektai. Nors valstybės kaip tokios egzistuoja jau ilgai, ilga laika jos buvo uždaros sistemos, ir tik su komunikacijos priemonių plėtra jos įgavo galimybes bendrauti tarpusavyje, ėmė kurtis valstybių sistemos, o šiuo metu ir pasaulinė valstybių sistema.
Politologija  Referatai   (9,5 kB)
Laisvės siekia daugybė žmonių. Ji turi daug reikšmių. Vieniems tai pilietinė laisvė, kitiems ekonominė, bet visų svarbiausia mano manymu yra asmeninė laisvė. Tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino poema "Vergas". Kūrinio spalvos yra tamsios, niūrios, slogios, o kai kuriose posmeliuose net pereinančios į juodumą: "Nusvirau aš į vargingą savo guolį, Kaip žmogus, kuriam vistiek – gyvent ar mirti, Kaip žmogus kurio paniekinta gyvybė, Tartum liūtas tūno alkio lūkesy".
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2,38 kB)
Mikalojus Kopernikas gimė Torūnėje stambaus pirklio šeimoje. Anksti mirus tėvui (1483) Koperniko mama su keturiais mažamečiais vaikais persikėlė gyventi į Vloclaveką pas savo brolį kanauninką Luką Vacenrodę (1447 – 1512), vėliau tapusį Varmijos vyskupu. Kopernikui pradėjus mokytis mokykloje, jo mokytojas buvo Mikalojus Vodka, jis ir sudomino jaunąjį Koperniką astronomijos mokslu.
Filosofija  Namų darbai   (3,56 kB)
2002 m. vasara užgriuvo vakarų ir vidurio Europą neregėtais potvyniais; Lietuvą tuo metu nusiaubė jau antra per paskutinį dešimtmetį sausra. 2003-ieji metai vakarų Europos šalims vėl buvo negandų metai: Prancūzija, Italija, Ispanija iškankinta sausrų ir karščio skaičiavo ne tik materialinius nuostolius, bet ir tūkstantines šiluminių smūgių aukas.
Kita  Referatai   (7,56 kB)
Ekologija
2009-07-09
Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apytakos dėsningumus. Dažnai ekologija vadinama tarpdisciplininiu mokslu. Ekologiniai tyrimo metodai ir žinios integruojami į kitų mokslų sritis. Ekologija glaudžiai susijusi su chemija, fizika, geochemija, geografija, dirvotyra, medicina.
Kita  Konspektai   (5,19 kB)
Žmogus ir aplinka
2009-07-09
Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apykaitos dėsningumus. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tarpusavyje susiję gamtos ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos.
Kita  Konspektai   (5,1 kB)
Sąvoką ekologija pirmą kartą panaudojo vokiečių zoologas Ernestas Hekelis 1866 m. savo veikale „Bendroji organizmų morfologija“ gyvųjų organizmų „naminei buičiai“, jų santykiams su aplinka apibūdinti. Šiandien palyginti jauna, bet sparčiai besivystanti ir labai reikšminga gamtos mokslo šaka – ekologija tiria organizmų gyvenimo sąlygas, jų tarpusavio ryšius ir santykius su organizmus supančia abitine aplinka – oru, vandeniu, dirvožemiu, šviesa, šiluma ir kt.
Žemės ūkis  Referatai   (4,8 kB)
Izaokas Niutonas
2009-07-09
Izaokas Niutonas (Isaac Newton) yra bene įtakingiausia istorinė asmenybė Vakarų moksle. Savo laikais jis buvo laikomas didžiu intelektualu; beje, mokslininkų bendruomenė vis dar tebekeliaklupsčiauja prieš jį, nors šiek tiek mažiau negu prieš tris šimtus metų. Priežastis labai paprasta: fizinis pasaulis, kai Niutonas atėjo į ji, buvo vos suprantamas, o tuo metu, kai jisai mirė, pažvelgus į jo darbus, žinota, kad gamtą valdo nepaprastai tikslūs matematiniai dėsniai.
Fizika  Referatai   (8,72 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km. Mėnulio skersmuo 3476 km, jo spindulys – 1,737. 106. Mėnulio masė yra 7,37 . 1022 kg. Laisvojo kritimo pagreitis mėnulio paviršiuje – 1,623 m/s2. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiek pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta pati Mėnulio pusė. Mėnulis skrieja ta pačia kryptimi, kuria ir Žemė sukasi aplink savo ašį, tik daug lėčiau.
Astronomija  Referatai   (5,54 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artimiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Mėnulio judėjimas Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d.
Astronomija  Referatai   (5,42 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Saulė – tai viena žvaigždė milijardus žvaigždžių jungiančioje sistemoje, kuri vadinama Galaktika arba Paukščių Taku (Milky Way).Saulė – tai įkaitusių dujų kamuolys.Saulė teikia žemei šviesą ir šilumą.Saulės spinduliai Žemę pasiekia per 8 minutes Saulė yra daug didesnė už Žemę, į ją tilptų daugiau kaip milijonas Žemės dydžio kūnų, o masė 333 000 Žemės masių.Saulė turi ryškų išorinį sluoksnį, kuris vadinamas fotosfera. Jos temperatūra 5500 °C.
Astronomija  Referatai   (5,38 kB)
Mėnulis
2009-07-09
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis >nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Mėnulio judėjimas. Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų gravitacijos centrą.
Astronomija  Referatai   (5,61 kB)
1493 metų gegužės 3 dieną popiežius išleidžia bulę „Intercaotera”, kuria pirmą kartą padalintas pasaulis. Šiuo pagrindu 1494 metų birželio 7 dieną prasidėjo Portugalijos ir Ispanijos valstybių derybos. Po ilgų ginčų linija buvo nubrėžta vakariau Žaliojo Kyšulio salų. Į rytus nuo šios linijos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, o į vakarus - Ispanijos. Tačiau demarkacinė linija kitoje pusrutulio pusėje buvo nenustatyta. Todėl, kai portugalai keliaudami į vakarus pasiekė Molukų salas - sienų klausimas vėl iškilo į viešumą.
Geografija  Rašiniai   (8,34 kB)
Klimato atšilimas
2009-07-09
Neseniai du nepriklausomai Antarktidoje ir Grenlandijoje atlikti tyrimai dar kartą patvirtino, kad klimato atšilimas tiesiogiai lemia ledynų tirpimą ir vandens lygio kilimą. Požeminė saugykla, kurioje nuo tokių katastrofų kaip atominis karas, asteroido smūgis ar klimato pokyčiai būtų saugoma planetos biologinė įvairovė - gali pasirodyti kaip ištrauka iš fantastinio filmo.
Geografija  Referatai   (3,34 kB)
Afrika
2009-07-09
Afrika yra antras žemynas pagal plotą. Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių. Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida . Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas. Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai. Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos.
Geografija  Referatai   (11,68 kB)
Stichijos
2009-07-09
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija - tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti.
Geografija  Referatai   (18,31 kB)
Mūsų planetą pilnai būtų galima pavadinti Vandens planeta, taip kaip planetos paviršių dengiantis vanduo užima 2,5 karto daugiau ploto nei pati sausuma. Vanduo dengia vidutiniškai 3/4 viso žemės paviršiaus maždaug 400 m. storio sluoksniu, užimdamas 97 % hidrosferos, tuomet, kai sausumos vandenys sudaro tik 1 %, o ledynuose sukaustyta apie 2 %. Tokia didžiulė vandenynų vandens masė formuoja planetos klimatą, tarnauja kaip kritulių šaltinis.
Geografija  Namų darbai   (5,37 kB)
Referatas yra apie Arkties vandenyną, konkrečiau nagrinejamas pjūvis esantis Arkties vandenyne su duotomis kordinatėmis. Hidrologinės savybės. Šio referato tikslas – Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje Nr. 12 (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis - Islandija) ir jų įvertinimas. Aprašyti tiriamo pjūvio geografinius, tektoninius, geomorfologinius elementus. Taip pat krantų ir dugno nuosėdų tipus, klimato veiksnius ir sezoninę oro cirkuliaciją. Pats svarbiausias šio referato tikslas kuo detaliau išsianalizuoti hidrologinę vandens storymės sezoninę kaitą: temperatūrą ir druskingumą (žiemos ir vasaros laikotarpio) bei vandens masių struktūrą.
Geografija  Referatai   (17,61 kB)
Cunamis
2009-07-09
Cunamis yra seisminės jūros bangos. Žodis cunamis kilęs iš japonų kalbos ir reiškia "uosto bangos". Žmonės dažnai klysta manydami, kad tai potvynio bangos. Cunamis tai visa serija labai ilgų vandenyno bangų. Šias bangas sukelia vandenyno dugne vykstantys žemės drebėjimai, didžiulės nuošliaužos, ugnikalnių išsiveržimai, rečiau į vandenyną nukritę meteoritai. Cunamis atrodo panašiai, kaip į tvenkinį įmetus akmenį, kada bangos eina ratais link krantų.
Geografija  Namų darbai   (2,96 kB)
Indija
2009-07-09
Tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos tyvuliuoja Indijos vandenynas. Jis nedaug mažesnis už Atlanto vandenyną. Visas Indijos vandenynas yra rytų pusrutulyje. Didžioji vandenyno dalis(išskyrus šiaurines jūras bei įlankas) yra pietų pusrutulyje. Pietryčiuose Indijos vandenynas jungiasi su Ramiuoju vandenynu, pietvakariuose su Atlantu.
Geografija  Namų darbai   (5,59 kB)
Klimatas
2009-07-09
Klimatas - būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji atmosferos cirkuliacija.
Geografija  Konspektai   (3,51 kB)
Afrikos žemynas
2009-07-09
Tai mokymosi rinkinys, aiškios ir konkrečios žinios, kiekvienos temos gale trumpas testukas ar praktinės užduotys. Aprėpta Afrikos gamta ir socialinė ekonominė padėtis.
Geografija  Konspektai   (5,34 kB)
Stepės ir prerijos
2009-07-09
Šiame darbe pateikiama informacia apie stepes ir prerijas, tundras, taip pat apie spigliuočių miškus, klimatą ir pan. Šiaurės pusrutulyje stepių ir prerijų zona yra centrinėse žemynų dalyse. Svarbiausios sritys- Šiaurės Amerikos prerijos ir Rusijos stepės. Vienur kitur stepių yra Pietų pusrutulyje. Argentinos pampos ( Pietų Amerika) ir Kenterberio žemuma ( Naujoji Zeladija) yra arčiau rytinės pakrantės, Mario- Darlingo baseinas ( Australija)- kiek giliau žemynuose.
Geografija  Konspektai   (5,04 kB)
Geografija
2009-07-09
Manoma, kad Žemė susidarė prieš 4,5 – 4,6 mlrd. Metų, o gyvybė atsirado prieš 3,5 mlrd. metų. Jei Žemę palygintume su moterimi, tai: apie pirmuosius jos 7- ius metus biografai nieko nežinojo; 2) dabartinis vaizdas yra paskutinių 6- ių tos moters metų padarinys; 3) ji sužydėjo sulaukusi brandaus amžiaus; 4) kol jai nesukako 42 m., jos žemynai buvo be visiškos gyvybės; 5) žydintys augalai pasirodė tik 45- aisiais jos gyvenimo metais. Tuo metu vyko ir superžemyno skilimas į gabalus, o naminiai gyvuliai buvo dinozaurai; 6) dinozaurai išnyko prieš 8 mėnesius;
Geografija  Konspektai   (23,11 kB)
Žuvų mėsa yra svarbus maisto produktas. Žvejybai natūraliuose vandenyse ir žuvivaisai dirbtiniuose bei natūraliuose vandens telkiniuose skiriama nemažai dėmesio. Lietuvoje yra daug nemažai vandens telkinių: 2900 upelių, ilgesnių kaip ¼ km 963.7 tūkst. km bendro ilgio, iš jų 722 upės, siekiančios daugiau kaip 9000 ha, 2834 ežerų didesnių kaip 9.5 ha (bendras plotas 877km2.), 13 ežerų didesnių kaip 1000 ha: Alaušas, Aviliai,, Sartai, Dusia, Žuvintas, Metelys, Lukštas.
Medicina  Konspektai   (22,91 kB)
Sudėtinga gyvų būtybių struktūra prasideda ląstele, pagrindiniu gyvybės vienetu. Ląstelės sudarytos iš molekulių, kuriose yra atomai - mažiausi medžiagos vienetai, galintys jungtis chemiškai. Daugialąsčiuose organizmuose panašios ląstelės sudaro audinį, pavyzdžiui, nervinės ląstelės sudaro nervinį audinį. Audiniai sudaro organus, tarkim, susijungę įvairūs audiniai sudaro smegenis.
Biologija  Konspektai   (15,92 kB)
Vandenų apsauga
2009-07-09
andenų apsauga – tai disciplina nagrinėjanti vandenų hidrosferą. Lietuvoje vandens masė yra 1,5 mlrd. km3. Linologija – mokslas apie ežerus; Upeneologija – mokslas apie vandenynus; Hidrologija – tiria vandenų fizinius parametrus (vandenų rėžimai, debitai ir t.t) Klimatologija – klimatinės sąlygos.
Kita  Konspektai   (5,04 kB)
Aplinkosauga
2009-07-09
VU 1 kursas, 1 semestras. Armalio paskaitų aplinkosaugos konspektas. Tai žmogaus santykis su aplinka( gamtą teršia vartotojas, o ne chemikas).Kaip taikiai sugyvent su aplinka („Common sense not so common“). EPA- teisingai informuoti. Teisingus sprendimus priima politikai. Žmonės įkvepia įvairias dujas, visas maistas oksiduojamas, kai kas iškvepiama( pvz.CO du, CH keturi). Dozė- sukauptas medžiagos kiekis per laiko vienetą.Norma- leidžiama koncentracija, kuri nedaro žalos žmogui.
Kita  Konspektai   (25,35 kB)
Kiekvienas tremtinys nuėjo savo kelią - nepermaldaujamą, rūstų, aplankantį dabar prisiminiamais ar sapnais. Tų , kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus , jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai , kurie pajėgė ištverti sunkiąją savo dalią , - dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos ir tolsta nyki , bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės , mirtimi alsavo leduotas vandenynas.
Geografija
2009-07-09
Geografija aiškina pasaulio teritorijų įvairovę, gyventojų, įvykių ir reiškinių procesus Žemės gelmėse ir paviršiuje. Ji siejama su žmogaus ir aplinkos ryšiais, jų išsidėstymu tam tikroje teritorijoje. Pasirinkę mokytis geografiją XI–XII klasėse, mokiniai gilina šio dalyko žinias ir supratimą, plėtoja gebėjimų ir vertybių nuostatas.
Geologija  Referatai   (4,94 kB)
Geras darbas, universitete gavau 9. Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržiemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.
Geologija  Referatai   (5,38 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Žvaigždėtas dangus nuo senų senovės traukė žmonių dėmesį. Stebėdami Saulę, mėnulį, planetas ir žvaigždes žmonės ilgainiui išmoko skaičiuoti laiką, orientuotis sausumoje ir jūroje.
Astronomija  Referatai   (22,97 kB)
Žemė
2009-07-09
Daugelį amžių astronomijos atradimai skatino žmogaus vaizduotę. Ypač sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio ir patikėti, kad ji – rutulys, kurį galima apiplaukti. Iš tiesų, tiesioginių Žemės rutuliškumo įrodymų galima...
Astronomija  Referatai   (4,06 kB)
Geras referatas apie kosmonautikos įvikius, saulės sistemą, artimiausias žvaiždes, kosminius atstumus ir zodiako ženklus. Prie didžiųjų planetų priskiriami: 1. Jupiteris 2. Saturnas 3. Uranas 4. Neptūnas Jupiteris Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą.
Astronomija  Referatai   (3,9 kB)
Pesticidai
2009-06-10
Pesticidai. Herbicidai. Insekticidai. Vandens teršimas. Maisto gamybos didinimas. Žalingi šalutiniai poveikiai. Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.
Kita  Referatai   (6 psl., 12,25 kB)
Polimerai. Pesticidai. Vandens teršimas. Maisto gamybos didinimas. Žalingi šalutiniai poveikiai. Žodis “polimeras” reiškia “daug dalių”. Šiuo metu polimerai yra viena iš svarbiausių liaudies ūkiui stambiamolekulių junginių klasė. Vandens molekulinė masė 18, benzono – 78, kreidos – 100, polimerų nuo dešimties tūkstančių iki milijonų. Polimerų gigantiškos molekulės sudarytos iš atomų grupių, chemiškai sujungtų į ilgas grandines.
Kita  Referatai   (6 psl., 8,93 kB)
Japonijos kultūra
2009-06-10
Japonijos raštas. Istorijos laikotarpiai. Šintonizmas. Iki 7a. Japonijoje jokių rašto sistemų nebuvo, kol iš Kinijos neatėjo hieroglifai ir japonai pritaikė sau jų sistemą. Kinijoje rašybos ženklai buvo galutinai susisteminti. Pirmieji juos vartojo žyniai. Rašė ant elnio mentikaulio, vėžlio šarvo krūtininės dalies (pietinėje Kinijoje). Vartojamos punktogramos – vaizduojamas konkretus daiktas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,93 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Studijos.lt rekomenduoja