Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 40 rezultatų

tai magistrinio darbo teorine dalis.
Komunikacijos  Analizės   (22 psl., 39,39 kB)
Faustas
2011-04-28
Gyvenimo kelias “FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA . FAUSTO TEMA . SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS .“FAUSTO” ŽANRAS Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas Pagrindinės kūrinio problemos Pagrindinė kūrinio tema Pagrindinė I dalies idėja .Laikas Fausto” įžangos “Prologas Danguje Fausto nusivylimai ir ieškojimai TARP ŽMONIŲ PER VELYKAS .FAUSTAS IR MEFISTOFELIS Apibendrinimas: APIBENDRINIMAS FAUSTAS IR MARGARITA
Filologija  Referatai   (9 psl., 23,04 kB)
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
kukucio balades
2011-04-17
Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"
Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)
Įvadas Užgavėnės – sena žiemos šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Vėlykų. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės. Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas – blynai. Užgavėniu pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių 'gavėti' (silpti) bei 'gautis' (žemė gaunasi iš po žiemos miego). -3- Kaukės Užgavėnių veikėjai ir jų veiksmai yra simboliški. Kaukės - tai apsigynimo ir vaisingumo žadinimo ritualų liekanos. Jos sietinos ir su perėjimo iš žiemos sunkumų į pavasario viltis papročiais. Pirmykščiam žmogui kaukė buvo patikima priemonė apsiginti nuo demoniškų jėgų: pamėgdžiodamas esą jis apgauna demonus ir kartu perimą jų antgamtinę galią. Žmonės žiemą įsivaizdavo kaip demoną, kyrį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Užgavėnės buvo laikomos paskutiniu demonų siautėjimu, į kurį, tikėdamiesi laimėti šią kovą, aktyviai įsijungdavo ir žmonės, tik persirengdavo taip, kad jų niekas negalėtų atpažinti.Geriausia priemonė piktiems demonams nuvaryti - užgavėnininkų keliamas didelis triukšmas. Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kaukėmis. Kiekvienam reikia išradingumo, kad atkreiptų dėmesį. Mėsiedui baigiantis, vyrai suskubdavo taisyti pernykščius apdarus, ruošti naujus ir drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kaukes dar darydavo ir seno kailio, o vėliau ir iš popieriaus. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.Būtini užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didelė moters iškamša – Morė, kitaip dar vadinama Katre, Magde. Vadinta ji dar pasileidėle kotre, globėja, Motinėle, visų žydų motina. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą išpaišydavo anglimi, suodžiais ar burokais.
Istorija  Referatai   (9,55 kB)
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.
Istorija  Referatai   (19,96 kB)
Įvadas Užgavėnės – sena žiemos šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Vėlykų. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės. Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pagrindiniai šventės veiksmai – šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas – blynai. Užgavėniu pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių 'gavėti' (silpti) bei 'gautis' (žemė gaunasi iš po žiemos miego). -3- Kaukės Užgavėnių veikėjai ir jų veiksmai yra simboliški. Kaukės - tai apsigynimo ir vaisingumo žadinimo ritualų liekanos. Jos sietinos ir su perėjimo iš žiemos sunkumų į pavasario viltis papročiais. Pirmykščiam žmogui kaukė buvo patikima priemonė apsiginti nuo demoniškų jėgų: pamėgdžiodamas esą jis apgauna demonus ir kartu perimą jų antgamtinę galią. Žmonės žiemą įsivaizdavo kaip demoną, kyrį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Užgavėnės buvo laikomos paskutiniu demonų siautėjimu, į kurį, tikėdamiesi laimėti šią kovą, aktyviai įsijungdavo ir žmonės, tik persirengdavo taip, kad jų niekas negalėtų atpažinti.Geriausia priemonė piktiems demonams nuvaryti - užgavėnininkų keliamas didelis triukšmas. Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kaukėmis. Kiekvienam reikia išradingumo, kad atkreiptų dėmesį. Mėsiedui baigiantis, vyrai suskubdavo taisyti pernykščius apdarus, ruošti naujus ir drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kaukes dar darydavo ir seno kailio, o vėliau ir iš popieriaus. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.Būtini užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didelė moters iškamša – Morė, kitaip dar vadinama Katre, Magde. Vadinta ji dar pasileidėle kotre, globėja, Motinėle, visų žydų motina. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą išpaišydavo anglimi, suodžiais ar burokais.
Istorija  Referatai   (9,55 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis –vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar jis yra laikomas literatūros klasiku.
Literatūra  Straipsniai   (3 psl., 11,15 kB)
Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.
Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)