Referatai, kursiniai, diplominiai
Seniausios lietuvių gyvenviečių formos – padriki kupetiniai kaimai, kuriems būdinga 10–15 be plano išsidėsčiusių sodybų. XVI a., Valakų reformos pasekoje susiformavo gatviniai rėžiniai kaimai. Valakų reformos nuostatuose reikalauta kaimuose trobesius statyti taisyklingai abiejose gatvės pusėse. Vienoje pusėje gyvenamuosius namus ir klėtis, kitoje – ūkinius pastatus. Šeimos nariams dalinantis žemę, ant atidalyto sodybinio rėžio buvo statomi nauji trobesiai, dažnai vienoje gatvės pusėje, nebesilaikant Valakų reformos reikalavimų, todėl atsirado naujų formų.
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (1 psl., 3,04 kB)
Liaudies menas – tai valstiečių ir jiems artimų socialinių grupių: kaimo dailidžių, kalvių, stalių, puodžių ir audėjų meninė kūryba. Ji pagrįsta tradicijomis ir prigimtiniu originaliu kūrėjų grožio pajautimu (šiuo terminu ne tik apibrėžiami plastiniai menai, bet ir įvardijama liaudies muzika bei šokis). Liaudies meno kūrėjas yra savamokslis, neturintis meninio išsilavinimo, tačiau pasižymintis savita individualia pasaulėjauta ir mąstysena. Lietuvių liaudies menas vystėsi kartu su tauta.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,05 kB)
Laurynas Ivinskis (1810–1881) 1846 m. savo lėšomis Vilniuje pradėjo leisti lietuviškus kalendorius arba „Metskaitlius“. Tai buvo pirmasis Lietuvos (neskaitant Mažosios Lietuvos) lietuvių periodinis leidinys, sutelkęs ir nuolatinių autorių būrelį. Kalendoriuose buvo pateikiama astronomijos, gamtos mokslų, istorijos, etikos, liaudies medicinos, veterinarijos, žemės ūkio žinių, praktinių patarimų valstiečiams, skelbiami Žemaitijos turgų ir mugių sąrašai.
Žiniasklaida  Konspektai   (3 psl., 6,91 kB)
Caro administracija, siekdama rusinti visas imperijoje gyvenusias tautas, daugelį metų varžė jų kultūrinę veiklą. Iki XX a. pradžios lietuviams drausta steigti kultūros draugijas ar ekonominio pobūdžio organizacijas. Carinės administracijos valdininkai neleido įregistruoti jokių draugijų įstatų, o besistengiančius suburti žmones organizuotai veiklai visokeriopai persekiojo ir baudė. Todėl XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo steigti įvairias draugijas ir organizacijas už etnografinės Lietuvos ribų: Rygoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Petrapilyje ir kitur.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,84 kB)
Dar 1855 m. Vilniuje leista įsteigti Laikinąją (su 3 metų bandomuoju laikotarpiu) archeologijos komisiją ir jos Senienų muziejų. Komisijos pirmininku tapo turtingas žemvaldys, archeologas ir kolekcionierius Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). Įtakingi jos veikėjai buvo M. Balinskis bei A. H. Kirkoras. Būdama pusiau valstybinė, komisija tapo universalia mokslo ir kultūros draugija, kuri ėmė telkti krašto intelektualus. Ji vykdė ne tik istorijos ir gretimų šakų, bet ir statistikos, gamtotyros, ūkio (ekonomikos) tyrimus.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,6 kB)
Po 1831 m. toliau plėtojosi amžiaus pradžioje prasidėjęs domėjimosi krašto praeitimi, liaudies (lietuvių ir baltarusių) kultūromis, arba apskritai kraštotyros, sąjūdis. Darbų šia tematika pasirodė gerokai daugiau nei per pirmąjį XIX a. trečdalį. Akademiniu, profesionalaus mokslo, lygiu LDK istorijos tyrimą tęsė buvę Vilniaus universiteto profesoriai: įvairiuose Rusijos universitetuose ir kitose institucijose dirbęs I. Danilovičius, Sankt Peterburge gyvenęs I. Ž. Onacevičius, į pensiją išėjęs ir savo krašte likęs J. Jaroševičius.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,45 kB)
Po 1812 m. Rusijos valdžios požiūris į Vilniaus švietimo apygardą apskritai nepakito. Iki trečiojo dešimtmečio vidurio truko Vilniaus universiteto klestėjimo laikotarpis. Universitetą siejo glaudūs ryšiai su Rusijos imperijos ir daugelio Europos šalių universitetais. Ne vienoje mokslo ir studijų srityje jis pasiekė geros Europos lygio aukštosios mokyklos rezultatų. Tuomet čia dirbo įžymių mokslininkų, profesorių.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,38 kB)
1868 m. pradėjo veikti M. Valančiaus iniciatyva sukurta slapto lietuvių spaudos leidimo Rytprūsiuose ir jos nelegalaus platinimo Lietuvoje sistema. Ilgainiui ji plėtojosi. Į spaudos leidybą įsijungė per porą dešimtmečių susiformavusi naujoji pasaulietinės lietuvių inteligentijos karta. 1883 m. pradėjo eiti pirmasis Lietuvai skirtas lietuviškas žurnalas „Aušra“, vadintas laikraščiu. Vėliau atsirado ir kitų. Formavosi periodinė spauda. Kūrėsi knygnešių organizacijos. Sustabdyti šį procesą Rusijos valdžia nepajėgė.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,46 kB)
Lietuvoje jau buvo naminio grupinio vaikų mokymo tradicija, kuri, didėjant rašto poreikiui, plėtojosi ir per prievartinį rusinimą virto savotiška slapta mokykla. Žiemos metu daugelyje kaimų veikė dažniausiai kas savaitę iš trobos į trobą besikilnojanti mokyklėlė, kurioje vaikus tikėjimo pradžiamokslio, skaityti, rečiau ir rašyti gimtąja kalba, kartais ir skaičiuoti, taip pat lenkų ar net rusų kalbos mokė koks nors tėvų pasamdytas asmuo.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,4 kB)
Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis mažai tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Beveik visos vidurinės mokyklos vėl buvo perduotos vienuolynams. Pradinės mokyklos – jų etnografinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 – ir toliau buvo prižiūrimos parapijų klebonų.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 9,39 kB)
Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Tiesa, Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis nedaug tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Lietuvos vyriausioji mokykla (taip nuo 1795 m. vadinosi universitetas) buvo pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Edukacinė komisija turėjo tą patį, iš Tautos edukacijos komisijos laikų paveldėtą, Vilniaus aukštosios mokyklos ir Lietuvos vidurinių mokyklų finansavimo šaltinį.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,05 kB)
1858 m. rudenį Žemaičių vyskupijoje prasidėjo masinis blaivybės sąjūdis. Jį organizuoti ėmėsi vyskupas M. Valančius. Vadovaudamiesi vyskupo aplinkraščiu, kunigai steigė blaivybės brolijas, į kurias stojant reikėjo prisiekti iš dalies ar visiškai negerti svaigalų. Nors brolijos nebuvo oficialios organizacijos, valdžia iš pradžių jų nedraudė. M. Valančius nebuvo masinio blaivybės sąjūdžio sumanytojas. Platinti blaivybę ragino popiežius Pijus IX, jis išleido ir blaivybės brolijų nuostatus.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,11 kB)
Bene žymiausias kovos, dėl Katalikų bažnyčios ir apskritai katalikų teisių, ypač pasipriešino rusinimui, organizatorius buvo Telšių (Žemaičių) vyskupas M. Valančius. Kai M. Valančius tapo Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, vėliau ir Žemaičių vyskupu, Varniuose ėmė kurtis lietuvybės puoselėjimo centras. M. Valančius telkė potencialius lietuvių raštijos kūrėjus, skyrė juos dvasinės seminarijos dėstytojais ar vyskupijos kurijos tarnautojais, kartais parūpindavo ir kitokio darbo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)
Prijungus Lietuvą prie Rusijos, pasikeitė ir Katalikų bažnyčios padėtis. Nesikišdama į jos dogmas, Rusijos valdžia ėmė pertvarkyti bažnyčios organizaciją, siekdama pajungti šią bažnyčią, kaip buvo padariusi su Stačiatikių bažnyčia, ir kuo labiau atskirti ją nuo Vatikano. 1795 m. Jekaterina II be Vatikano žinios sujungė Vilniaus ir Kuršo katalikų vyskupijas į vieną, pavadindama ją Livonijos vardu.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,6 kB)
Po 1917m. vasario mėn. Rusijos revoliucijos lietuviai suprato, jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės. Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija, bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti jos interesus.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,45 kB)
1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.
Politologija  Konspektai   (3 psl., 6,3 kB)
Po spalio 30 caro Nikolajaus II manifesto tautiniai demokratai iškėlė iniciatyvą sušaukti Vilniuje lietuvių suvažiavimą, kuris turėjo apsvarstyti lietuvių tautinio sąjūdžio padėtį ir ateitį ir galbūt dėl to pareikšti visos tautos nuomonę. Jau kitą dieną buvo sušauktas lietuvių veikėjų pasitarimas (dalyvavo ir LDP bei LSDP atstovai), kuris po dviejų dienų posėdžių išrinko organizacinį komitetą, pirmininkaujamą J. Basanavičiaus, suvažiavimui rengti.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,77 kB)
XX a. pradžioje Rusijoje pradėjusi bręsti krizė 1905 m. peraugo į pirmąją Rusijos revoliuciją. Ją paspartino ir nesėkmingas Rusijai karas su Japonija. Kibirkštis, įžiebusi revoliucijos gaisrą, buvo vadinamasis „Kruvinasis sekmadienis“ Sankt Peterburge, t. y. 1905 m. sausio 22 diena. Tada valdžia, mėgindama sustabdyti taikią šimtatūkstantinę darbininkų demonstraciją, nešusią peticiją su reikalavimais (tarp jų buvo ir reikalavimas sušaukti Steigiamąjį susirinkimą) į caro Žiemos rūmus, iškvietė kariuomenę, kuri šaudė į minią.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,91 kB)
XIX a. pabaigoje Lietuvoje ėmė kurtis šiuolaikinės politinės partijos. Žinoma, nelegalios. Pirmąja Lietuvos teritorijoje veikusia partija laikoma Lenkijos tarptautinė socialistinė partija „Proletarjat“. Jos branduolys 1881 m. susidarė Varšuvoje, o I suvažiavimas 1883 m. įvyko Vilniuje. Tarp žymių šios partijos veikėjų buvo ir Liudvikas Janavičius (1859–1902); 1884 m. suimtas ir visą likusį gyvenimą praleidęs kalėjimuose ir tremtyje nusižudęs.
Politologija  Konspektai   (2 psl., 5,88 kB)
Tautinis atgimimas
2009-09-03
Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)
Nuo 1889 m. pradžios Tilžėje pradėta spausdinti naują pasaulietinės liberalios krypties mėnraštį „Varpas“. Jį suorganizavo ir ėmėsi leisti Varšuvos „Lietuvos“ draugija. Visas organizacinis darbas teko jos sekretoriui Vincui Kudirkai (1858–1899), bebaigiančiam Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. „Varpas“ ėjo iki 1905 m., t. y. dar kurį laiką ir po lietuvių spaudos draudimo panaikinimo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)
Nuo 1879 m. Tilžėje veikė mokslinė Lietuvių literatūros draugija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo Jonas Basanavičius (1851–1927); kuris 1879 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete ir apsigyveno Bulgarijoje, dirbo vienos jos provincijos ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju, domėjosi lituanistika ir rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, rašė straipsnius į Mažosios Lietuvos lietuvninkų spaudą. Lietuvis esąs jis apsisprendė dar studijų metais perskaitęs T. Narbuto, J. I. Kraševskio ir kitų veikalus, dalyvaudamas lietuvių studentų būrelių veikloje.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)
1863 m. sukilimas
2009-09-03
1861 m. pavasarį Lenkijos Karalystės miestuose prasidėjo patriotinės manifestacijos. Jos kėlė valstybės atgaivinimo šūkius. Įvyko kruvinų susidūrimų su Rusijos kariuomene. Netrukus manifestacijų banga kilo ir Lietuvos miestuose. Paprastai jos prasidėdavo bažnyčiose ar kitose katalikams šventose vietose ir išsiliedavo į gatvių eitynes. Po kurio laiko jos įgijo ir masinių susirinkimų po atviru dangumi formą.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,33 kB)
1831 m. sukilimas
2009-09-03
1831 m. lapkričio mėnesį Varšuvoje prasidėjo sukilimas dėl Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo. Sėkmės atveju valstybę norėta atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Formaliai autonominės Lenkijos Karalystės sukilimą galima laikyti ir Lenkijos-Rusijos karu, nes iš Lenkijos pusės veikė legalios valdžios struktūros bei reguliari kariuomenė.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,95 kB)
Nors po 1905 m. Rusijoje atsirado parlamentinės konstitucinės santvarkos elementų, .t. y. dviejų rūmų parlamentas (Valstybės Taryba ir Valstybės Dūma), caro „dovanoti“ Pagrindiniai įstatymai, arba konstitucijos prototipas, bet caro rankose liko visi pagrindiniai bemaž neribotos valdžios svertai. Tik įstatymus caras turėjo leisti kartu su Valstybės Dūma. T. y., kai veikė dūma, ji priiminėjo visus įstatymus, bet jie įsigaliodavo tik Valstybės Tarybos ir caro patvirtinti.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,64 kB)
1864 m. pavasarį daugiausia M. Muravjovo ir jo pakviesto Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo pastangomis buvo parengta tolesnių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte „programa“, kurią jos šalininkai, remdamiesi anksčiau aptartąja rusifikatoriška LDK istorijos samprata, pavadino „rusų pradų atkūrimu“. Gegužės mėnesį, kada programai pritarė Vakarų komitetas, ją patvirtino ir caras Aleksandras II. Vakarų kraštas, taigi ir jam priklausančios etninės Lietuvos žemės, buvo paskelbtos „nuo amžių“ rusų žeme.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,42 kB)
Pirmoji ir, Rusijos valdžios logikos požiūriu, natūrali reakcija po 1831 m. sukilimo nuslopinimo buvo jo dalyvių ir aktyvių rėmėjų represijos. Dar 1831 m. paskelbtas įstatymas dėl sukilėlių dvarų konfiskavimo. Iš pradžių pareikalauta papildomų mokesčių ir ištikimybės. Sukilimo dalyviai buvo atiduodami į rekrutus, o jų vaikai – į kariūnų mokyklas. Sukilimo dalyviai bajorai neteko politinių teisių. Jie negalėjo būti priimami į valstybinę tarnybą.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,22 kB)
Po Napoleono I sutriuškinimo geopolitiniu požiūriu vėl pakito vadinamojo lenkų klausimo ir Lietuvos padėtis. Vienos kongresas nutarė iš didžiosios dalies Rusijos okupuotų buvusios Varšuvos Kunigaikštystės žemių (taip pat ir lietuviškosios Užnemunės) sudaryti Lenkijos Karalystę ir atiduoti ją valdyti Rusijos imperatoriams. Ji netapo integralia Rusijos imperijos dalimi. Aleksandro I patvirtinta Lenkijos Karalystės konstitucija (jos autorius – A. J. Čartoriskis) numatė jai palyginti plačią vidaus politinę autonomiją, panašią į tą, kurią buvo gavusi Suomija.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,91 kB)
1812 m. birželio 24 d. Napoleonas I pradėjo karą su Rusija. Jo Didžioji armija – apie 400 000 kareivių (dar 200 000 sudarė rezervą), apie ketvirtadalis jų – Varšuvos Kunigaikštystės pulkai, kuriuose tarnavo ir keli tūkstančiai lietuvių, – ties Kaunu ir kitose vietose persikėlė per Nemuną. Prancūzijos imperatorius planavo jau Lietuvoje sumušti pagrindines Rusijos armijos jėgas, užimti bei atskirti nuo Rusijos kai kurias jos valdomas teritorijas ir priversti carą pasirašyti taikos sutartį, atitinkančią jo, Napoleono, – lygių Europoje ir pasaulyje neturinčio valdovo, – ambicijas.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,83 kB)
Pagal A. J. Čartoriskio neviešai puoselėjamą planą, Vilniaus švietimo apygarda buvo tarsi pirmasis, parengiamasis žingsnis, siekiant atkurti Rusijos valdovų globojamą Lenkijos, arba Lenikos ir Lietuvos, Valstybę buvusios Abiejų Tautų Respublikos 1772 m. sienomis. Žinoma, visiškai įgyvendinti šį planą galėjo padėti tik palankiai susiklosčiusios tarptautinės sąlygos. Juk reikėjo atimti buvusios Lenkijos Karalystės žemes (ir lietuviškąją Užnemunę) iš Prūsijos ir Austrijos.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,21 kB)