Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.

Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)

Marsas yra vienas iš artimiausių Žemės kaimynų. Marsas pavadintas romėnų karo dievo vardu. Planeta yra beveik 10 kartų lengvesnė už Žemę, aplink Saulę apkeliauja per 687 Žemės paras, o paties Marso para trunka 24 val. 39 min.. Prie Žemės Marsas kartais priartėja per 56 milijonų kilometrų. Marsas yra beveik du kartus mažesnis už mūsų planetą, aplink jį sukasi du mažyčiai palydovai Fobas ir Deimas. Tai viena iš penkių planetų turinčių kietą paviršių.

Fizika  Pateiktys   (9 psl., 816,43 kB)

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Ši planeta kartais yra vadinama Žemės seserimi. Planeta yra šiek tiek mažesnė už Žemę. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje. Palydovų neturi.

Astronomija  Projektai   (12 psl., 867,48 kB)

Afrika yra karščiausias žemynas. Atogrąžų miškus galime vadinti ,,Žemės plaučiais?? ar ,,žaliuoju pragaru??. Šiame žemyne plyti didžiausia pasaulyje dykuma - Sachara. Geografinės zonos, einant nuo pusiaujo ašigalių link, tolygiai keičiasi palei lygiagretes, nes Afrikoje nėra ilgų ir aukštų kalnų grandinių. Klimatas, t.y. temperatūra ir kritulių kiekis, lemia augalijos ir gyvūnijos paplitimą. (APIMTIS 1PSL)

Geografija  Konspektai   (43 kB)

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas... Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai - turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų - turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.Štai ką dievai reiškia: Anubis - Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis. Anubis - dievo Seto sūnus. Hatora - menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat meilės ir linksmybių deivė. Hatora buvo Horo žmona ir žmonės manydavo ją esant faraono motina. Horas - Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu - taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju. Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu. Izidė - ištikima žmona ir atsidavusi motina. Jos vyrą Ozyrį nužudė Setas, bet Izidė surenka išmėtytas savo vyro kūno dalis ir iš jų padaro pirmąją mumiją. Savo begalinės meilės jėga grąžina gyvybę Ozyriui. Izidė - dievo Horo motina. Nuo tada, kai faraonai tapo laikomi Horo įsikūnijimu, Izidės garbinimas ypač padidėjo. Izidė dažnai vaizduojama laikanti sūnų Horą ant kelių. Ši deivė asocijuojasi su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis "sostas" Horui. Filėje Izidės garbei pastatyta šventykla, išlikusi iki šių dienų. Ozyris - žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas - nemirtingumo įrodymas. Ozyris - mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną - miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams. Ra - dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas. Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta. Ra - pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva. Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra. Sekhmet - tai karo deivė, vaizduojama moterimi su liūtės galva. Setas - chaoso dievas, vaizduojamas šlykštaus žvėries (netpažintas) pavidalu. Jis atstovavo viskam, kas kėlė grėsmę Egipto harmonijai. Setas buvo Ozyrio brolis. Jis nužudė savo brolį, o po to kovojo su Horu dėl teisės valdyti žmonių gyvenimą. Totas - tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis - mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas. Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą

Istorija  Referatai   (144,91 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis; iš graikų: Μεσοποταμία, senovės persų Miyanrudan – tarpupis, arba aramėjų Beth-Nahrin – dvi upės) – regionas pietvakarių tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Padėtis Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Žemdirbystė Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūks. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra. Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo pagrindinį miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai - 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus. Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės. Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras. Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies. Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas. Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas). Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere,- egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Istorija  Referatai   (182,13 kB)

Mesopotamija (arba Tarpupis iš graikų: Μεσοποταμία) – regionas pietvakarių Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių dabartinėje pietryčių Anatolijoje (Turkija), Sirijoje ir Irake. Tai seniausias upinės, drėkinamosios žemdirbystės civilizacinis regionas, viena iš galimų rašto atsiradimo vietų. Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis. Pagal ūkinės veiklos tipą kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija. Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėse upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Pietų Mesopotamijoje dirbtinio drėkinimo atsiradimas datuojamas 6-5 tūkst. pr. m. e. sandūra, Egipte – 4 tūkst. pr. m. e. pirmoji pusė. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.

Istorija  Pateiktys   (514,93 kB)

Egiptas Oficialus pavadinimas: Arabų Egipto Respublika Sostinė : Kairas Gyventojų sk : 37.2 mln Plotas: 1,001,450 kvadratinių kilometrų Valiuta :Egipto svaras Oficiali kalba: Arabų Kitos kalbos : Prancūzų, Anglų, Berberų Religija: 94% išpažįsta islamą, 6% Krikščionys Koptai ir kt. Mieste gyvena apie 45%, kaime 55% žmonių. Nuo 1880m. Egiptas tapo viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Šalis turtinga savo Senovės palikimu, šventyklomis, piramidėmis. Šiandien čia galima pasimėgauti Kruizu Nilo upe panardyti prie Raudonosios jūros koralinių rifų. Maždaug nuo 1990m. turistų antplūdis šiek tiek sumažėjo dėl vietinių islamo fundamentalistų išpuolių, kurie reikalavo šalyje įvesti islamišką tikėjimą, vėliau tokių atvejų nepasikartojo, ir šiai dienai turizmas vėl teka sena vaga. Minios žmonių plūsta į Egiptą savo akimis išvysti Gizos, Sacharos, kitas piramides, Sfinksą, Šventyklas (Abu Simbelą ir kitas), Karalių Slėnį, Nilą - visko ir neišvardinsi! Kerinti Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas...

Istorija  Rašiniai   (184,95 kB)

Achilo kulnas - žmogaus silpnybė, pažeidžiamiausia vieta. Frazeologizmas atsirado iš pasakojimo apie Trojos karo graikų karžygį, Homero "Iliados" personažą. Jo kūne buvo tik viena sužeidžiama vieta - kulnas. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną( tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti) Aukso amžius – Senovės žmonės tikėjo, kad laikas nuo pasaulio pradžios iki gali būti skirstomas į tris amžius. Esamasis laikotarpis — "geležies amžius" — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvęs "vario amžius" — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo "aukso amžius". Tuomet žmonės gyvenę nerūpestingai, jiems nieko netrūkę, jie buvę laimingi. Anot senovės poetų graiko Hesiodo, romėno Ovidijaus, tuomet nebuvę nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Žodžius „aukso amžius“ mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t. t.). Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Reiškia išeitį iš sunkios padėties. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas - nuolat gresiantis pavojus; pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Pagal sen. graikų mitą, mediniame arklyje, kurį trojiečiams padovanojo danajai (graikai), slėpėsi kariai, kurie atidarė saviškiams Trojos vartus, ir ji buvo nugalėta. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino ožka Amaltėja. Mat tėvas Kronas norėjo praryti sūnų Dzeusą kaip ir kitus savo vaikus. Vėliau Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, atsidėkodamas paėmė Amaltėją į dangų. O auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Jis buvo pavadintas gausybės ragu. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Pagal gr. mitą, Frigijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra, drąsūs rizikingi ieškojimai. Ilsėtis ant laurų –Anot graikų mito, negalėdama pabėgti nuo persekiotojo dievo Apolono, nimfa Dafnė pavirto lauro medžiu. Nuo to laiko šis medis Apolonui svarbiausias augalas. Lauro šakomis ir vainikais imta apdovanoti poezijos, muzikos, vėliau ir sportinių varžybų nugalėtojus. Vėliau taip buvo pagerbiami ir karvedžiai. „Ilsėtis ant laurų“ – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta. Pasakymas „Herostrato laurai“ – piktadariška šlovė. Nesantaikos obuolys – Pelėjas ir Tetidė, Achilo tėvai, nepakvietė į savo vestuves nesantaikos deivės Eridės. Ši labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį, ant kurio buvo užrašyta: „Gražiausiai“. Trys deivės Hera, Atėnė ir Afroditė susiginčijo, kuri gražiausia, ir tą jų ginčą buvo pavesta išspręsti Pariui, Trojos karaliaus Priamo sūnui. Paris atidavė obuolį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Helenę pamilti jaunuolį. Ši pametė vyrą ir išvyko į Troją. Dėl to graikai pradėjo ilgametį Trojos karą. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar „nesantaikos obuolys“ reiškia bet kokią ginčų priežastį.

Istorija  Konspektai   (22,47 kB)

Antikiniai posakiai Kokia prasme šį posakį vartojame šiandien? Posakio mitas Achilo kulnas Šį posakį vartojame kai kalbame apie žmogaus silpniausią ir pažeidžiamiausią vietą. Achilas – graikų mitologijoje Pelėjaus ir jūrų deivės Tetidės sūnus. Kadangi jo tėvas buvo paprastas žmogus, tai ir Achilas buvo mirtingas. Motina Tetidė pamėgino savo sūnų padaryti bent jau nepažeidžiamu ir, laikydama kūdikį už kulno, maudydavo jį Hado karalystės upėje Stikse. Achilo kūnas tapo nepažeidžiamu ir tvirtu kaip geležis tik kulno taip ir nesudrėkino upės vanduo ir ji buvo vienintelė pažeidžiama Achilo vieta. Alfa ir Omega Ankstivojoje krikščionių literatūroje ir mene šis posakis vartotas kalbant apie Kristų. Tačiau šiais laikais šis posakis vartojamas kai norima pasakyti apie pradžią ir pabaigą arba apie nenuginčijamą autoritetą. α (alfa) – pirmoji ir ω(omega) – paskutinioji graikų abecelės raidės. „Aš esu alfa ir omega“, tai yra aš esu pradžia ir pabaiga. Augijo arklidės Vartojame posakį kai norime pasakyti apie tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir labai sunku sutvarkyti. Šis posakis yra kilęs iš mito, kuriame pasakojama apie karalių Augiją, kuris turėjo daug metų nevalytas, purvinas arklides. Dzeuso ir mirtingosios moters sūnus Heraklis jas išvalė per vieną dieną, paleisdamas per jas upės srovę. Aukso amžius Žodžius „aukso amžius“ mes sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultūros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.).Kai kalbame asmeniškai apie save, šį posakį vartojame norėdami apibūditi savo gražiausius gyvenimo ar jaunystės metus. Graikų mitologijoje Aukso amžius – dievo Krono valdymo laikotarpis. Jo metu vyravo taika ir harmonija. Žmonės nesendavo, mirdavo ramiai, gyveno visko pertekę. Tekėjo begalinis šaltinis, nuo laukinių vaisių gausos linko medžiai ir medus varvėjo nuo medžių. Šie žmonės, gyvenę ir mirę Aukso amžiuje, buvo vadinami Aimonais, kurie vėliau tapo vedliais senovės graikams. Aukso amžiuje gyvenusi rasė išmirė, kai titanas Prometėjas nunešė žmonėms šventą ugnį. Dzeusas nubaudė žmones, leisdamas Pandorai atidaryti skrynią, iš kurios išsilaisvino (beveik) visos mirtingųjų žmonių negandos. Ariadnės siūlas Ariadnės siūlas - taip kartais pavadinama pagalbinė priemonė, padedanti susiorientuoti pakliuvus į sunkią padėtį. Posakis kilo iš mito apie Ariadnę. Ji – karaliaus Minojo duktė, kuri įsimylėjo Tesėją ir padovanojo jam siūlų kamuolį, kad šis užmušęs Minotaurą, rastų kelią iš labirinto.Tesėjas siūlus pasiėmė su savimi, tačiau paskui paliko juos Nakso saloje. Atpirkimo ožys Atpirkimo ožiu perkeltine prasme vadinamas žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas atsiteisti už kitų nuodėmes. Senovės žydai turėjo religinį paprotį, kuris vadinosi "azazel", arba "atpirkimo ožys". Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi. Šį paprotį žino daugelis tautų. Damoklo kardas Šis posakis reiškia, kad net ir laimingam žmogui nuolat gresia pavojus. Mite rašoma, kad Sirakūzų tironas Dionisijas pasisodino savo numylėtinį Damoklą, pavidejusį jam laimės, per puotą greta vaišintis prie gausiai valgiais nukrauto stalo, o virš jo galvos ant ašuto pakabino aštrų kardą. Ezopo kalba Posakis „Ezopo kalba“ reiškia užmaskuotą minčių reiškimo būdą, alegorinis pasakojimas ar pasakymas. Ezopas buvo senovės graikų pasakėtininkas, kaip ir kiti pasakėtininkai, kalbėdavo ne tiesiogine prasme, o perkeltine, palyginimais. Gausybės ragas Amaltėjos ragas, simbolizuojantis turtą, gausybę. Pripildytas vaisių, kaip palaimos ženklas, yra paskutinė senovęs Egipto ir senovęs kretos jaučio kulto liekana. „Gausybės ragas“. Posakis vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo padaryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo praryti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Amolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Šis ragas buvo pavadintas "gausybės ragu". Gordijaus mazgas Šį posakį vartojame norėdami apibūdinti labai painią situaciją. Mite pasakojama, kad senojoje Frigijos sostinėje gordijo mieste stovėjo senas karalių kovos vežimas, kurio jungas prie grąžulo buvo pririštas iš ilgo diržo sudėtingai sumegztu mazgu. Jį surišo Frigijos karalius Gordijus. Legenda pasakojo, kad Mažosios Azijos karaliumi galėsiąs tapti tas, kuris atrišiąs mazgą. Aleksandras Makedonietis 334 pr. Kr. perkirto jį kardu. Ikaro skrydis „Ikaro skrydis“ taip mes apibūdiname drąsius, rizikingus ieškojimus. Pasak legendos, Ikaras bėgo iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padarytais iš vaško ir plunksnų sparnais. Iš puikybės pakilo per aukštai į dangų, tai yra arti saulės, todėl vaškas ištirpo, jis nukrito į jūrą ir nuskendo. Namezidės ranka „Nemezidės ranka“.Taip apibūdinamas teisingas atpildas. Nemezidė – teisingumo deivė, atlyginanti teisiesiams ir baudžianti piktadarius už blogus darbus ir ypač už puikybę. Medūzos žvilgsnis „Medūzos žvilksniu“ apibūdinamas toks žvilksnis, kurį pamatęs išsigąsti ar net „suakmenėji“ iš baimės. Medūza arba kitaip Gorgonė yra viena iš trijų baisiųjų seserų. Ji yra pabaisa, vaiduokliška būtybė, nuo kurios žvilgsnio kiekvienas mirtingasis suakmenėdavo. Senovės didvyris Persėjas ją nugalėjo ne jėga, o gudrumu. Žiūrėdamas į variniame skydę atsispindėjusį jos veidą, nukirto jai galvą, kurią paskui Atėnė pritvirtino prie savo šarvų. Nesantaikos obuolys Nesantaikos obuolys - veiksmas, poelgis, dalykas, išprovokuojantis nesantaiką, kiršinantis tarpusavyje Graikų mitologijoje Eridė – nesantaikos ir ginčo deivė. Ją išgarsino auksinis nesantaikos obuolys arba Eridės obuolys. Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, sidabrakoję deivę, paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas išsigando Krono likimo ir su Tetide apvesdino mirtingąjį Pelėją, Tesalijos Fitijos valdovą. Vestuvėse dalyvavo ir dievai, atnešę jaunavedžiams dieviškųjų dovanų. Tik Eridės nepakvietė. Bet Eridė metė Pelėjo ir Tetidės vestuvių metu į svečių – dievų tarpą obuolį. Ant šio obuolio buvo išgraviruota „Gražiausiajai“ („Jį paims gražiausioji“). Ir pradėjo Afroditė, Atėnė ir Hera tarpusavyje ginčytis dėl obuolio. Dzeuso patarimu Hermis trijulę atvedė ant Idos kalno pas Parį, kuris ir turėjo gražiausiai iš trijų deivių atiduoti obuolį. Paris pasirinko Afroditę, kuri jam pažadėjo Eleną – gražiausią pasaulio moterį. O Elenos pagrobimas tapo Trojos karo priežastimi. Pandoros skrynia „Pandoros skrynia“ yra visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pasak graikų mitologijos Pandora, pirmoji moteris. .Visi dievai apdovanojo ją įvairiais viliojančiais dalykais ir, davę skrynią, kurioje buvo uždaryti vargai ir nelaimės, išsiuntė į žemę. Čia Epimetėjas, nepaisydamas brolio Prometėjo perspėjimų, paėmė ją į žmonas. Iš smalsumo Pandora atidarė skrynią ir paleido į pasaulį nelaimes, skrynioje pasiliko tik viltis. Beja, vadinamoji skrynia buvo iš molio. Paniška baimė „Paniška baimė“ – tai sąmyšis, baimė, siaubas, staiga apimantis žmones. Panas graikų mitologijoje – piemenų ir jų bandų dievas, įvarantis žmonėms baimės . Jis išvaizda atitinka satyrą, vaizduojamas kaip žmogus su ožio ragais ir kanopomis. Prokrusto lova „Prokrusto lova“ suprantame kaip dirbtinus rėmus ar apskritai kaip nemalonią padėtį, į kurią stengiamasi prievarta ką nors įsprausti. Prokrustas – milžinas plėšikas graikų mitologijoje, dievo Poseidono sūnus plėšikaudavo Eleusino apylinkėse. Prokrustas graikų kalboje reiškia kojatempis. Prokrustas priglausdavo nieko bloga nenujaučiančius svetimšalius, visus pas jį atklydusius, tuos, kuriuos pats prisiviliodavo. Bet ne iš gerumo tai darė, o tik norėdmas juos numarinti žiauriai kankindamas. Jis turėjo lovą, kurią pasiūlydavo savo svečiams ir juos ten guldydavo. Jei kas nors netilpdavo į šitą lovą, Prokrustas jam nukapodavo kojas tiek, kiek netilpdavo į lovą. Jei lova būdavo per ilga, plėšikas tempdavo vargšelį, kol jo kojos pasiekdavo atkaltę. Kartą per Eleusino apylinkes keliavo Tesėjas pas savo tėvą karalių Egėją. Pakelyje jis sutiko ne vieną baisūną,tame tarpe Sinį, Skironą, Kerkioną. Visas kliūtis savo kelyje įveikė. Artėdamas prie Defiso upės slėnio, Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Tesėjas parvertė milžiną lovon. Bet lova jam buvo per trumpa, ir Prokrustas savo kailiu patyrė, ką reiškia kankinimas ir luošinimas. Tesėjas užmušė Prokrustą. Sfinkso mįslė Šis posakis reiškia labai sunku uždavinį, galvosukį ar mįslę. Vieną dieną prieš Tebų miesto vartus pasirodė Sfinksė, Tifono ir Echidnos ( pragaro šuns Cerberio sesers) duktė. Sfinksė iš priekio atrodė kaip mergaitė, o iš užpakalio- kaip liūtas. Ji buvo dar ir sparnuota. Ji užsilipo ant uolos ir pradėjo mįslėmis terorizuoti Tebų miesto gyventojus. O mįslių Sfinksė buvo išmokusi iš mūzų. Tą, kuris apsiimdavo įminti mįslę, bet jos neįspėdavo, ji pasmaugdavo ir suėsdavo. Tuo metuTebus valdė Lajaus vietoje Jokastės brolis Kreontas. Jo sūnus pasirįžo vieną dieną išvaduoti Tebus nuo Sfinksės. Deja, mįslės jis neįminė ir sulaukė to paties likimo kaip prieš tai daugelis Tebų narsuolių. Kunigaikštis Kreontas paskelbė, kad tam, kas išvaduos miestą, atiteks visa karalystė ir jis gaus karalienę Jokastę į žmonas. Kaip tik tuo metu į Tebus įžengė Edipas. Jį suintrigavo pavojus ir žadamas atpildas, o narsos jam pakako. Taigi, Edipas nuėjo prie uolos, ant kurios tūnojo Sfinksė, ir pareiškė, kad pasiruošęs įminti mįslę. Pabaisa jam uždavė tikrai labai sunkią mįslę: “Kas ryte keturkojis, vidudieny dvikojis, o vakare trikojis?“ Išgirdo mįslę Edipas ir nusišypsojo, tokia nesunki ji jam pasirodė. Edipas paaiškino, kad tai žmogus, kuris gyvenimo ryte, kūdikystėje, keturiom ropoja, gyvenimo vidurdieny dviem kojom vaikščioja, gyvenimo saulėlydyje, senatvėje, pasiremia lazda, trečia koja. Jis įminė mįslę, o Sfinksei pasidarė gėda ir iš nevilties ji puolė nuo uolos ir užsimušė.

Istorija  Namų darbai   (13,43 kB)

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų. Pirmoji sostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas... Kaip dauguma senovės tautų, egiptiečiai yra politeistai - turi daug dievų. Beveik kiekviena gyvenvietė turi savo dievą. Vėliau iškyla svarbiausių gyvenviečių dievai: Horas, Totas, Hatora, Anubis, Setas ir kiti. Jų atvaizdų randama ant visų šventyklų ir laidojimo paminklų sienų - turi ir žmonių, ir gyvulių, ir gamtos reiškinių bruožų. Keletas dievų yra ypač garbinami: pirmiausia dievas saulė Ra, kuris susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra; arba Ozyris, legendinis karalius, kuriam pavydėjo ir kurį nužudė jo brolis Setas. Ozyrio žmona Izidė surenka išmėtytas jo kūno dalis ir padaro pirmąją mumiją. Savo meilės jėga ji grąžina gyvybę Ozyriui, simbolizuojančiam prisikėlimą ir tapusiam mirusiųjų karalystės valdovu. Iš Izidės ir Ozyrio sąjungos gimė dievas Horas.Štai ką dievai reiškia: Anubis - Tėbų mirusiųjų miesto balzamuotojų dievas. Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Žmonės dažnai matydavo šakalus kapinėse, todėl tikėjo, jog Anubis prižiūri mirusiuosius. Per mumifikavimo ceremonijas žyniai dažnai būdavo su Anubio kaukėmis. Anubis - dievo Seto sūnus. Hatora - menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais. Taip pat meilės ir linksmybių deivė. Hatora buvo Horo žmona ir žmonės manydavo ją esant faraono motina. Horas - Izidės ir Ozyrio sūnus. Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva. Faraonas buvo laikomas dievo sakalo Horo įsikūnijimu - taip susiformuoja saulės dievo kaip dangiškojo karaliaus idėja. Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Horas laikomas aukštutinio ir žemutinio Egipto suvienytoju. Mūšyje Horas neteko vienos akies. Bet ta akis jam buvo sugrąžinta ir nuo to laiko Horo akis tapo senovės egiptiečių apsaugos simboliu. Po šio mūšio Horas tapo gyvųjų pasaulio valdovu. Izidė - ištikima žmona ir atsidavusi motina. Jos vyrą Ozyrį nužudė Setas, bet Izidė surenka išmėtytas savo vyro kūno dalis ir iš jų padaro pirmąją mumiją. Savo begalinės meilės jėga grąžina gyvybę Ozyriui. Izidė - dievo Horo motina. Nuo tada, kai faraonai tapo laikomi Horo įsikūnijimu, Izidės garbinimas ypač padidėjo. Izidė dažnai vaizduojama laikanti sūnų Horą ant kelių. Ši deivė asocijuojasi su sostu, nes jos keliai buvo pirmasis "sostas" Horui. Filėje Izidės garbei pastatyta šventykla, išlikusi iki šių dienų. Ozyris - žymiausias Egipto dievas. Izidės vyras. Buvo savo brolio Seto nužudytas, bet Izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga grąžino jam gyvybę. Ozyrio prisikėlimas - nemirtingumo įrodymas. Ozyris - mirties ir požeminio pasaulio valdovas. Taip pat jis buvo atsinaujinimo ir derlingumo dievas. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris davė žmonėms dovaną - miežius (vieną iš svarbiausių javų egiptiečiams. Ra - dievas saulė, dar vadinamas Atumu. Pats svarbiausias senovės egiptiečių dievas. Egiptiečiai tikėjo, kad kiekvieną naktį Ra yra praryjamas deivės Nut, o ryte vėl atgimsta. Ra - pomirtinio gyvenimo globėjas. Žmonės tikėjo, jog Ra naktį keliaudavo per pomirtinį pasaulį. Ten jis pasirodydavo kaip žmogus su avino galva. Vėliau dievas Ra, susijungęs su Amonu, Tėbų dievu avinu, virto Amonu Ra. Sekhmet - tai karo deivė, vaizduojama moterimi su liūtės galva. Setas - chaoso dievas, vaizduojamas šlykštaus žvėries (netpažintas) pavidalu. Jis atstovavo viskam, kas kėlė grėsmę Egipto harmonijai. Setas buvo Ozyrio brolis. Jis nužudė savo brolį, o po to kovojo su Horu dėl teisės valdyti žmonių gyvenimą. Totas - tai dievas teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį ir užrašinėjantis duomenis. Jis - mėnulio dievas ibio galva, rašto, meno ir mokslų išradėjas. Egiptiečiai tikėjo, kad Totas jiems padovanojo hieroglifų raštą

Istorija  Referatai   (144,91 kB)