Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Jogaila įvedė Lietuvoje krikščionybe, tikėdamasis pašalinti šitą izoliaciją, bet pajungė Lietuvą Lenkijai. Kryžiuočių pavojus liko. Stojęs vadovauti kovai prieš lenkų įsigalėjimą, Vytautas 1392 m. tapo faktiniu Lietuvos valdovu. Ta kova buvo itin sudėtinga: reikėjo rasti būdus šaliai išvesti iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Visa tai pasiekti iš karto trūko jėgų, be to darė klaidas ir pats Vytautas, 1399 m. patyręs Vorsklos katastrofą. Tačiau būtent Vytautas sugebėdavo rasti geriausias išeitis kebliose situacijose ir net nelaimes panaudoti savo siekiams. Vytautas rėmėsi kryžiuočiais prieš Lenkiją ir lenkais prieš Vokiečių ordiną, atiduodamas žemaičius ordinui, jis numatė būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į Rytus, jis rengėsi puolimui Vakaruose, pripažindamas Lenkijos karaliaus viršenybę, lenkų didžiūnus palenkė savo pusėn. Užsitikrinęs Lenkijos pagalbą, Vytautas 1409 m. atsiėmė žemaičius. Jis pasiekė, kad didžiulė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įžengė į Prūsiją ir 1410 m. sutriuškino kryžiuočius prie Žalgirio. Būdamas faktiniu didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Lietuva įgijo galimybę užmegzti santykius su daugeliu šalių. Vytautui valdant, joks rimtesnis politinis klausimas vidurio Europoje negalėjo būti išspręstas be Lietuvos. Visa tai parengė dirvą pašalinti Lenkijos viršenybę ir paskelbti Lietuvą karalyste. Tik mirtis sutrukdė Vytautui apsivainikuoti karaliumi. Pažangos Vytautas siekė feodaliniais budais: feodalinių santykių, feodalinių prieštaravimų intensyvinimu. Vytautas padidino valstiečių prievoles, pradėjo juos dalyti bajorams. Tokia brangia valstiečių laisvės kaina Vytautas sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų. Be to, buvo pašalinti sričių kunigaikščiai, ėmė greitai augti Lietuvos miestai. Bajorų luominės teisės plėtė jų akiratį. Didžiojo kunigaikščio taryba iš paprastų valdovo valios vykdytojų virto politikos vingrybes išmanančiu valdymo organu. Vytautas ne tik rėmėsi atsiradusia Lietuvoje bažnyčia, bet sugebėjo apkrikštyti atkaklius pagonis žemaičius, tapti Livonijos vyskupų globėju, savo karo veiksmus prieš totorius paskelbti kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įkurti atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos, sujungus ją su rusų žemių stačiatikių vyskupijomis, katalikų ir stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Lietuva iki Vytauto buvo beraštė šalis. Plėsdamas parapijų ir vienuolynų tinklą, Vytautas padėjo kurtis bažnyčių mokykloms, o svarbiausia — suorganizavo didelę valdovo raštinę ir visas administravimas ir teismo bylų sprendimas buvo paremtas raštu. Bajorų ir miestiečių buitis tapo neįsivaizduojama be rašto. Vytautas sugebėjo rasti geriausius būdus pakelti Lietuvą iš atsilikimo, jis padarė Lietuvą Europos valstybe ir privertė Europą tai pripažinti. Remiantis politiniu svoriu, užtikrinusiu Lietuvos valstybingumo gyvavimą, Lietuvos izoliacija buvo pašalinta visose srityse. Vytauto laikais Lietuva buvo tokia reikšminga Europos šalių gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to. Už visa tai istorija Vytautą pavadino Didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

To meto Lietuvoje šalia Vilniaus svarbus politinis centras buvo Trakai. Vieno iš jų užvaldymas nereiškė, kad pavyks kontroliuoti visą Didžiąją Kunigaikštystę. Kęstutis nenorėjo kartoti Jaunučio klaidos, todėl Vilnių atidavė broliui Algirdui. Beveik visą laiką, valdydamas Trakų kunigaikštystę, Kęstutis vadovavo vakarinių Lietuvos sienų gynybai. Jam ne kartą teko vesti Lietuvos kariuomenę prieš kryžiuočius. Darydavotai jis atvirai, netgi pranešdamas iš anksto apie rengiamus žygius. Karvedžio talentas, pasitikėjimas savimi leisdavo net apsiskelbus suduoti priešui tokius skaudžius smūgius, kokių kitam nepavyktų klasta ir apgaule. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų: Strėvos mūšyje (1348 m.), pateko į Vokiečių ordino nelaisvę (1361 m.), buvo sugriauta Kauno pilis (1362 m.), Rudavos mūšyje (1370 m.), buvo įvykdyta Jogailos išdavystė kovojant dėl valdžios Lietuvoje (1380—1382 m.). Sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes bet kokioje situacijoje nulėmė tai, kad Kęstutis paskutinio, taip ir neįvykusio mūšio su Jogaila išvakarėse, jausdamas priešininko jėgų persvarą, pasidavė nelaisvėn. Šitaip jis tikėjosi pasiekti kompromisą. Tačiau šį kartą likimas jo nepasigailėjo. 1382 m. jis žuvo, pasmaugtas Jogailos tarnų. Kęstutis buvo Gedimino politikos tęsėjas. 1349 m., 1358 m. jis vedė derybas su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV dėl Lietuvos krikšto, ir tai sulėtino vokiečių ordino skverbimąsi į Lietuvą. Po 1348 m. patirtos nesėkmės Strėvos mūšyje keturiolika metų kryžiuočiai tik retkarčiais įsiverždavo į Lietuvą. Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos kontaktus, netgi talkininkavo 1352—1356 m. Kęstučiui ir Liubartui kovoje su Lenkija. Tie keturiolika metų, iškovoti kare su kryžiuočiais, leido išsaugoti Lietuvos valstybę, todėl Kęstutis liaudies sąmonėje pagrįstai laikomas lietuvių tautos gynėju.

Istorija  Konspektai   (3,59 kB)

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Jogaila įvedė Lietuvoje krikščionybe, tikėdamasis pašalinti šitą izoliaciją, bet pajungė Lietuvą Lenkijai. Kryžiuočių pavojus liko. Stojęs vadovauti kovai prieš lenkų įsigalėjimą, Vytautas 1392 m. tapo faktiniu Lietuvos valdovu. Ta kova buvo itin sudėtinga: reikėjo rasti būdus šaliai išvesti iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Visa tai pasiekti iš karto trūko jėgų, be to darė klaidas ir pats Vytautas, 1399 m. patyręs Vorsklos katastrofą. Tačiau būtent Vytautas sugebėdavo rasti geriausias išeitis kebliose situacijose ir net nelaimes panaudoti savo siekiams. Vytautas rėmėsi kryžiuočiais prieš Lenkiją ir lenkais prieš Vokiečių ordiną, atiduodamas žemaičius ordinui, jis numatė būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į Rytus, jis rengėsi puolimui Vakaruose, pripažindamas Lenkijos karaliaus viršenybę, lenkų didžiūnus palenkė savo pusėn. Užsitikrinęs Lenkijos pagalbą, Vytautas 1409 m. atsiėmė žemaičius. Jis pasiekė, kad didžiulė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įžengė į Prūsiją ir 1410 m. sutriuškino kryžiuočius prie Žalgirio. Būdamas faktiniu didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Kryžiuočių pavojus buvo pašalintas. Lietuva įgijo galimybę užmegzti santykius su daugeliu šalių. Vytautui valdant, joks rimtesnis politinis klausimas vidurio Europoje negalėjo būti išspręstas be Lietuvos. Visa tai parengė dirvą pašalinti Lenkijos viršenybę ir paskelbti Lietuvą karalyste. Tik mirtis sutrukdė Vytautui apsivainikuoti karaliumi. Pažangos Vytautas siekė feodaliniais budais: feodalinių santykių, feodalinių prieštaravimų intensyvinimu. Vytautas padidino valstiečių prievoles, pradėjo juos dalyti bajorams. Tokia brangia valstiečių laisvės kaina Vytautas sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų. Be to, buvo pašalinti sričių kunigaikščiai, ėmė greitai augti Lietuvos miestai. Bajorų luominės teisės plėtė jų akiratį. Didžiojo kunigaikščio taryba iš paprastų valdovo valios vykdytojų virto politikos vingrybes išmanančiu valdymo organu. Vytautas ne tik rėmėsi atsiradusia Lietuvoje bažnyčia, bet sugebėjo apkrikštyti atkaklius pagonis žemaičius, tapti Livonijos vyskupų globėju, savo karo veiksmus prieš totorius paskelbti kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įkurti atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos, sujungus ją su rusų žemių stačiatikių vyskupijomis, katalikų ir stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais pirmiausia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Lietuva iki Vytauto buvo beraštė šalis. Plėsdamas parapijų ir vienuolynų tinklą, Vytautas padėjo kurtis bažnyčių mokykloms, o svarbiausia — suorganizavo didelę valdovo raštinę ir visas administravimas ir teismo bylų sprendimas buvo paremtas raštu. Bajorų ir miestiečių buitis tapo neįsivaizduojama be rašto. Vytautas sugebėjo rasti geriausius būdus pakelti Lietuvą iš atsilikimo, jis padarė Lietuvą Europos valstybe ir privertė Europą tai pripažinti. Remiantis politiniu svoriu, užtikrinusiu Lietuvos valstybingumo gyvavimą, Lietuvos izoliacija buvo pašalinta visose srityse. Vytauto laikais Lietuva buvo tokia reikšminga Europos šalių gyvenime kaip niekad prieš tai ir po to. Už visa tai istorija Vytautą pavadino Didžiuoju.

Istorija  Konspektai   (4,47 kB)

To meto Lietuvoje šalia Vilniaus svarbus politinis centras buvo Trakai. Vieno iš jų užvaldymas nereiškė, kad pavyks kontroliuoti visą Didžiąją Kunigaikštystę. Kęstutis nenorėjo kartoti Jaunučio klaidos, todėl Vilnių atidavė broliui Algirdui. Beveik visą laiką, valdydamas Trakų kunigaikštystę, Kęstutis vadovavo vakarinių Lietuvos sienų gynybai. Jam ne kartą teko vesti Lietuvos kariuomenę prieš kryžiuočius. Darydavotai jis atvirai, netgi pranešdamas iš anksto apie rengiamus žygius. Karvedžio talentas, pasitikėjimas savimi leisdavo net apsiskelbus suduoti priešui tokius skaudžius smūgius, kokių kitam nepavyktų klasta ir apgaule. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų: Strėvos mūšyje (1348 m.), pateko į Vokiečių ordino nelaisvę (1361 m.), buvo sugriauta Kauno pilis (1362 m.), Rudavos mūšyje (1370 m.), buvo įvykdyta Jogailos išdavystė kovojant dėl valdžios Lietuvoje (1380—1382 m.). Sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes bet kokioje situacijoje nulėmė tai, kad Kęstutis paskutinio, taip ir neįvykusio mūšio su Jogaila išvakarėse, jausdamas priešininko jėgų persvarą, pasidavė nelaisvėn. Šitaip jis tikėjosi pasiekti kompromisą. Tačiau šį kartą likimas jo nepasigailėjo. 1382 m. jis žuvo, pasmaugtas Jogailos tarnų. Kęstutis buvo Gedimino politikos tęsėjas. 1349 m., 1358 m. jis vedė derybas su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV dėl Lietuvos krikšto, ir tai sulėtino vokiečių ordino skverbimąsi į Lietuvą. Po 1348 m. patirtos nesėkmės Strėvos mūšyje keturiolika metų kryžiuočiai tik retkarčiais įsiverždavo į Lietuvą. Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos kontaktus, netgi talkininkavo 1352—1356 m. Kęstučiui ir Liubartui kovoje su Lenkija. Tie keturiolika metų, iškovoti kare su kryžiuočiais, leido išsaugoti Lietuvos valstybę, todėl Kęstutis liaudies sąmonėje pagrįstai laikomas lietuvių tautos gynėju.

Istorija  Konspektai   (3,59 kB)

Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.

Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 308,92 kB)

GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija - mažiausia ir piečiausia Šiaurės Europos šalis, jungianti Vidurio ir Šiaurės Europą.Danijai priklauso šiaurinė Jutlandijos pusiasalio dalis, Danijos salynas, Šiaurės Fryzų salos, Bornholmo sala, iš viso virš 474 salų. Didžiausios salos Zelandijos (7 000 km²), Fiūno (3 000 km²), Lolano, Falsterio, Langelano, Miono.Daniją skalauja Šiaurės ir Baltijos jūros. Kol nebuvo Kylio kanalo, laivai iš Baltijos jūros plaukdavo pro Kategato ir Skagerako sąsiaurį.Krantai labai raižyti. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala - Grenlandija, 8 kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. PAVIRŠIUS Danijos reljefas labai panašus į Lietuvos. Jį suformavo slinkdami ledynai. Vyrauja žemumos, kurios iškilusios 30- 50 m aukščio virš jūros lygio. Tarp banguojančių kalvų plyti lygumos, išraižytos erozinių įdubų, kuriose teka upės, telkšo ežerai ar pelkės. Rytinė pakrantė statoka, pilna smulkių įlankėlių, o vakarinis Jutlandijos pusiasalio krantas lėkštesnis, priekrantėje daug srovės suneštų smėlio seklumų, pakrantėje yra supustytos kopos. ISTORIJA Danijos teritorija nuo seno tankiai gyvenama. Visą laiką ji buvo ir yra Europos kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų, Pietų ir Šiaurės. Krašto pavadinimas (daniškai Danmark) tikriausiai kilęs iš žodžių derinio "miškų šalis" (dan reiškia mišką). IX-XI a. Danija buvo didelė valstybė, užkariavusi gretimas teritorijas - dabartines Švedijos, Norvegijos, Anglijos žemes. Danų vikingai laivais pasiekdavo Viduržemio jūrą ir Afrikos krantus. Danijos kariuomenė puldinėjo prūsų, kuršių žemes, pasiekdavo net Estijos šiaurę. Jogaila ir Vytautas buvo sudarę su Danijos karaliumi sutartį prieš Kryžiuočių ordiną. Šiaurės karų metu (1655 - 1721 m.) Danija buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės pusėje. 1660 m. Danijoje įvesta karaliaus valdžia yra išlikusi iki šiol. Danų pirkliai keliavo po visą pasaulį, ir Kopenhaga tapo dideliu uostu. 1814 m. Danija pirmoji Europoje įvedė privalomą vaikų iki 14 metų mokymą mokyklose. 1849 m. buvo priimta krašto konstitucija. Per Pirmąjį pasaulinį karą Danija laikėsi neutraliteto. 1921 m. ji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, buvo sudariusi su Lietuva didžiausio abipusio palankumo ryšių sutartį. Antrojo pasaulinio karo metais Pasipriešinimo judėjimas aktyviai kovojo su okupantais. KLIMATAS Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą. VIDAUS VANDENYS Danijoje daug ramiai tekančių vingiuotų upių. Visos jos trumpos, ilgiausia – Gudenas – tik 158 km ilgio. Didžiausi potvyniai, kuriuos sukelia lietūs, būna žiemą. Krašte daug ir ežerų, bet jie maži, negilūs, dauguma – pratakūs. Pajūryje gausu didelių nerijų, nuo jūros atitvertų, seklių įlankų. Anksčiau krašte buvo nemažai pelkių, bet dabar beveik visos jos nusausintos, dirbamos. Liko tik paskelbtosios draustiniais. AUGALIJA IR GYVŪNIJA Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių. Dėl aktyvios žmonių ūkinės veiklos labai pasikeitė gyvūnijos sudėtis. Išnyko ar sumažėjo daug paukščių ir stambių žinduolių, gyvenusių lapuočių miškuose (stirnų, tauriųjų elnių, pelkinių vėžlių). Į spygliuočių miškus įvežta dėmėtųjų elnių, lapių, voverių, kiškių. Išplito laukų paukščiai - kurapkos, vyturiai. Danijoje jau seniai daug dėmesio skiriama gamtos apsaugai. Dar 1805 m. Hamelmoseno pelkėse buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje rezervatas. Dabar Danijoje daugiau kaip 300 saugomų teritorijų.

Geografija  Rašiniai   (189,62 kB)

Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.

Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)

Gavęs valdžią, Vytautas tuoj pat įvedė krašte griežtą tvarką. Paėmė Lietuvą valdyti suvargusią, karų ir netvarkos nukamuotą, suirusią, o paliko milžiniško didumo, turtingą ir galingą. Vytautui nepavyko įgyvendinti Kęstučio keltos ir Algirdo gintos idėjos - atimti iš kryžiuočių visų lietuvių gyvenamų žemių ir sujungti jų Lietuvos valstybėje. Tam trugdė Rytų politika.

Istorija  Namų darbai   (9 psl., 782,73 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)

1230 metais Vyslos žemupio kairiajame krante Nešavos pilyje įsitvirtinę kryžiuočiai netrukus pradėjo prūsų nukariavimą. Jau 1231 metais, vadovaujami magistro Hermano fon Balko, vokiečiai persikėlė į Vyslos žemupio dešinįjį krantą ir palaužė pamedėnų pasipriešinimą. Pastatę Senosios Torūnės (1231), Kulmo (1232) pilis, kryžiuočiai iki 1234-ųjų metų jau įsitvirtino visoje Kulmo žemėje. Iš čia jie ėmė pulti gretimas prūsų žemes dviem kryptimis: 1) palei Vyslą Baltijos jūros link ir 2) palei Aistmares į šiaurryčius Priegliaus bei Nemuno žiočių link

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,22 kB)

IX amžiuje susikūrusios Kijevo Rusios valdovai nuo X amžiaus ne kartą puldinėjo savo kaimynus – jotvingių-sūduvių, lietuvių, latgalių ir žiemgalių gentis bei imdavo iš jų duokles. Tačiau jau XI–XII a. Kijevo kunigaikščiams patiems teko gintis nuo klajoklių polovcų antpuolių. 1125 metais mirė paskutinysis vieningos Kijevo Rusios valdovas Vladimiras Monomachas. Jo įpėdiniui valdant, Kijevo Rusia per kelis metus suiro į atskiras dalis. Didžiausiomis iš jų buvo Vladimiro-Suzdalės, Smolensko, Černigovo, Riazanės, Kijevo, Haličo-Volynės kunigaikštystės, Naugardo respublika.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,22 kB)

Rytų politikoje Vytautas siekė dar Algirdo užsibrėžtų tikslų – visa Rusia turi priklausyti Lietuvai. Lietuvos valdovas jau buvo paveldėjęs Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską Podolę, Volynę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Net Maskvos kunigaikščiai nuo pat XIV a. pabaigos gaudavo iš totorių jarlyką – teisę rinkti totoriams duoklę iš visos Rusios.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,38 kB)

Pilis viduramžiais – uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Viduramžių Lietuvoje mūrinių pilių buvo tik keletas ir jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai. Čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos bei Vokiečių ordinai. Viduramžių mūro pilis ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Jų statyba ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,69 kB)

Trumpas Lietuvos istorijos datų rinkinys nuo 1009 metų iki 1990 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,49 kB)

Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo.

Istorija  Referatai   (4 psl., 6,83 kB)

Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)

Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)

A. Baranausko poema "Anykščių šilelis". Nurodytos ištraukos skaitymas ir analizė. R. Granausko pasirinkto kūrinio aptarimas arba ištraukos analizė. Antanas Baranauskas - žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius. A. Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,56 kB)

Per Biržus ėjo strateginis kelias iš Rygos į Vilnių. XVI a. miestas turėjo privilegiją versti sustoti visus keliaujančios iš Rygos į Vilnių. Nuo 1547 m. tapo Biržų kunigaikštystės centru, o netrukus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos pasienio tvirtove.

Komunikacijos  Projektai   (16 psl., 1,3 MB)

Organizuotas visuomeninis viduramžių miestų gyvenimas Europoje spietėsi iš esmės aplinkui du židinius: rotušę ir parapinę bažnyčia, kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo įstaigas. Parapinės bažnyčios iš pradžių pakakdavo miestui vienos, kitos bažnyčios būdavo steigiamos prie vienuolynų jų saviems poreikiams. Miesto savivaldybė, kaip parapinės fundatorė, savo garbės reikalu ir pareiga laikė tai, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi – didžiausia, puošniausia, erdviausia, o tos varpinės bokštas aukščiausias visoje miesto panoramoje.

Dailė  Referatai   (5,37 kB)

Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (23,46 kB)

Tik šių priešingų lyčių buvimas verčia pasaulį suktis. Kartu jos gali sudaryti tobulą, harmoningą sąjungą. Juk vyro ir moters pora gali pasauliui atiduoti neapčiuopiamai daug geros ar blogos energijos, gali sukurti naują gyvybę, per ją atiduoti savo indėlį žmonijai. Nuolat keičiantis ir besivystant visuomeninei istorijai, šalia, kaip neatsiejama gija, vystėsi ir bendravimas tarp vyriškosios ir moteriškosios lyties.

Filosofija  Analizės   (5,52 kB)

Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo gentinės egzistencijos laikų. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukštieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti. Bet miške tūnojo ir pavojingų plėšrūnų, knibždėjo nuodingų šliužų, o panorus tapti sėsliais žemdirbiais, lietuviams senovėje prisiėjo išnaikinti daug miško lydimui, nes po medžiais nei augalai, nei žolė deramai neaugs.

Filologija  Referatai   (7,64 kB)

The establishment of the City of Vilnius has a very popular legend. Once upon a time the Grand Duke of Lithuania Gediminas was hunting in the holy woods of the Valley of Šventaragis. Tired after the successful day hunt the Grand Duke settled for night there. He fell asleep soundly and had a dream. A huge iron wolf was standing on top a hill and the sound of hundreds of other wolves inside it filled all surrounding fields and woods.

Anglų kalba  Referatai   (4,48 kB)

Lithuania is a small piece of land at the Baltic Sea in the geographical centre of Europe. On the map of Europe Lithuania can hardly catch your attention, because its area is only 65,000 sq. km. The borders of our country stretch for more than 1800 km. In the North it borders Latvia, in the East and in the South Belorussia, in the South - West Poland and the Kaliningrad Region of the Russian Federation.

Anglų kalba  Referatai   (16,48 kB)