Poreikių analizė

Vadyba  Kursiniai darbai   (33 psl., 188,9 kB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Pinigų vertės problemos.

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)

turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)

Dvaro kompleksas Plungės dvaro pastatų kompleksas - vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje, nors laikas ir įvairios negandos padarė savo - daugelis buvusių pastatų jau yra sunykę arba sunaikinti. Tie, kurie išlikę, gana iškalbingi. Plungės kraštotyrininkai yra atsekę ir daugelio jau sunykusių pastatų istorijas. Apie tai nemažai įdomios medžiagos Plungės rajono spaudoje yra paskelbusi Eleonora Ravickienė. Svarbiausias dvaro pastatų komplekso akcentas yra centriniai dvaro rūmai ir šalia jų buvusios dvi oficinos. Priešais centrinius rūmus stovėjo iki šiol dvaro ansamblį tebepuošiantis žirgynas. Dvaro pastatų kompleksui priklausė ir kalvė, „bažanterija”, prie centrinio įėjimo į parką besiglaudžiantis sargo namelis, skalbykla, laikrodinė, advokatų namelis (dabar jame įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka). Šiuo metu veikiančios Plungės viešosios (centrinės) bibliotekos pastato vietoje į viršų kilo didinga Angelo skulptūra, aplink ją buvo įrengti gėlynai. Kunigaikščių Oginskių laikais prie Babrungo upės veikė įdomios architektūros dvaro malūnas. Jis nugriautas sovietiniais laikais. Tokio paties likimo susilaukė dar keletas dvarui priklausiusių pastatų. Kunigaikščiai turėjo keletą statinių ir pačiame Plungės mieste. Plungės dvaro palivarke buvo keletas ūkinių pastatų, skirtų galvijams, daržinės. Palivarkas sunaikintas sovietiniais metais statant Plungėje kareivines. Nugriauti ir du dvaro kumetyno pastatai. Tai, kas liko iš jų, panaudota Telšių gatvėje statant Plungės ligoninę. Senieji Plungės dvaro rūmai Jie stovėjo priešais dabartinius centrinius rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Pirmasis aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Pastato priekį puošė keturios ąžuolinės kolonos. Žinoma, kad šiuose rūmuose yra lankęsis ir Rusijos caras Aleksandras I. Istorija tokia: Ėjo 1807-ieji metai. Europoje pradėjus įsigalėti Napoleonui, jis ėmė ruoštis karui su Rusija. Aleksandras I tai žinojo ir nusprendė geriau susipažinti su vakarine imperijos siena, kurią pirmiausia galėjo pamėginti kirsti Napoleonas. Kelionės metu Aleksandras I su didele palyda atvyko ir į Plungę. Jis buvo iškilmingai sutiktas prie Plungės senųjų dvaro rūmų. Tradicinė duona ir druska jam buvo pateikta medinėje dekoruotoje lėkštėje. Ši lėkštė yra išlikusi, saugoma Telšiuose. Mykolas Oginskis, įsigijęs Plungės dvarą, nutarė statytis naujus rūmus. Senuosius nugriovė. Iš likusių statybai tinkamų medžiagų buvo pastatytas didelis namas prie pagrindinių parko vartų, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Oginskių laikais čia veikė senelių prieglauda, vadinamasis ubagynas. Sovietiniais laikais jis kurį laiką dar stovėjo, bet vėliau sukiužo ir buvo nugriautas. Vėliau jo vietoje pastatytas akmeninis paminklas rusų kariams. Centriniai naujieji dvaro rūmai Plungės dvaro centrinių rūmų architektas Karlas Lorensas, darbų vykdytojas - Gotvydas Šrankė. Abu jie vokiečiai. Rūmai pašventinti 1879 m. gegužės mėnesį. Ta proga čia įvyko didžiulės iškilmės. Ilgą laiką konkrečių žinių apie rūmų statybą plungiškiai neturėjo. Po II-ojo pasaulinio karo vyko rūmų restauracija. Jos metu centrinių rūmų pamatų angoje buvo pastebėtas butelis, o jame surasti dokumentai. Jie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Čia buvo nurodyta ir rūmų pastatymo data, nemažai kitų įdomių faktų iš rūmų istorijos. Iš minėtų dokumentų sužinotos ir statybos vadovų pavardės, Oginskių giminės genealogija. Prie visų dokumentų gulėjo ir paties Plungės kunigaikščio M. Oginskio raštas, kuriame buvo prašoma palikti butelį kartu su visais dokumentais toje pat vietoje, kurioje jis bus surastas. Susipažinus su dokumentų turiniu, kunigaikščio valia buvo įvykdyta. Šiuo metu Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniuose rūmuose veikia 1994 m. įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Kalvė

Istorija  Referatai   (56,73 kB)

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Istorija  Referatai   (15,87 kB)

Egipto Civilizacija: Egiptologai: Pirmasis egipto karalius buvo Menas. Jis pastates uztvanka, nusausino ta vietove ir pastate Memfio miesta. Yra patvirtinta kad vienas is istoruku aptikes Egipta buvo Herodotas, kurio rastuose randama istoriniu saltiniu apie egipta.(Herodotas aptiko Egipto civilizacija.) Egiptieciu istorikas ir zynis Manetonas(IV-IIIa.pr.kr)remdamasis senaisiais metrasciais, parase uzkaraiautojams graikams savo tevynes Egipto istorija, nustate periodizacija. Jis ivede chronologija(metu skaiciavima)pagal dinasijas,kuriu nuo Meno iki savo laiku suskaiciavo 30.Jis pasiule laikotarpiu pavadinimus (Senoji,Vidurine,Naujoji karalyste)Anot jo kiekviena kara;yste valde po 10 valdovu dinastiju. Napoleonas bonapartas- 1798m.geguzes menesi pradejis zygi i egipta,( kesindamasis i pasaulines britu imperijos pagrindus_. Sio zygio i Egipta metu prasudejo sistemingi mokslimiai suo krasto istorijos tyrinejimai.Per egspedicija prie arabu gyvenvietes Rozetes, netoli Nilo, buvo iskastas is zemes juodo poliruoto bazalto lenta, ismarginta rastais.Veliau buvo mikslininku ivertinta didziule ;Rozetes akmens”Faraona Ptolemejų V šlovinantis įrašas 193mpr.kr reiksmę: rado jame piemaji egiptieciu kalbos teksta, kartu su tiksliu vertimu i graiku kalba. Egiptiečiu rasta-hieroglifus iššifravo prancuzas Ž.F.šampoljonas. 1822m.jis atsidejo egiptieciu rasto iššifravumui, ir pirmasis iššifravo egiptieciu rasmenu. Civilizacijos pradžia: Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos salygoms.egiptieciai savo tevyne vadino Kemet-juodaja,.Pirmykščiu klajojancios gentys nusileido i milo sleni pasaisejus klimataui.kušitai,berberai,protosemitau ir negridai sudare egiptiečiu tautybe. 3000m.pr.kr.nilo slenyje jau klestejo visu seniausioji zemes civilizacija.Piramides, kapu paminklai, sventyklos, rodo valdovu galybe, atvere religijos paslaptis bei kultūra. Civilizaciju pradzia leme miestai. Miestas-tai turgus, amatininku būstai,valdovo rezidencija, svarbiausiojo dievo sventykla.Egipto valstybiniai junginiai buvo vadinami Nomais. Iki Ivtukst.pr.kr pabaigos buvo 42 nomai.20-siaureje, 22 pietuose..Irigacijos butinybe skatino ju atsiradima. Valstybe – tai teritorine organizacijasu labai centralizuotu valdymu,profesionaliais valdininkais,represiniais įstatymais. I tukstantmetyje pr.kr, eme naudoti nauja zaliava- gelezu. IV tukst.pr.ke antroje puseje susidare dvi teritorijos: Siaureje- Zemutinis Egiptas su sostone Butu. Pietuose-Aikstutinis Egiptas su sostone Hierakonpoliu. Pasak Menatono šali baige vienyti aukstutinio Egipto Valdovas Menas apie 3000m pr.kr.Jis buvo I dinastijos pradininku. Jis ikure Memfi(ant abieju teritoriju ribos) Memfis tapo nauja sostine. Egiptieciai memfi vadino Chukupta(svarbiausio dievo Pta garbei) Politine raida: Seniausioji karalyste 3000-2800m.pr.kr. Senoji karalyste 2700-2200m.pr.kr. Vidurine karalyste 2050-1780m.pr.kr. Naujoji karalyste 1580-1080m.pr.kr. Senoji karalyste (2700-2200m.pr.kr) Jos sostine Memfis.Siuo laikotarpiu buvo išpopuliarinta piramidžiu statyba (dabar suskaiciuota 96) Pirmoji piramide buvo laiptuota.Ir buvo pastatyta Faraonui Džoserui.[joserui] (Faraonai atlikdavo 13 funkciju) Si Laikotarpi zenklina piramidziu statyba ” Joserio” laiptuotoji. ,,Cheopso” ,,Chefreno” ,,Mikerino” jos vadinamos Gizos piramidemis. Piramudziu statyba rodo auksta matematikos, geometrijos,atronomijos lygi. Senosios karalystes laikotarpiu egipto reliijoje buvo svarbus mirusiuju kultas, zmones tikejo pomirniniu gyvenimu, egiptieciai turejo apie 2000dievu ir dievybiu Buvo sukurta tobula valdzios sitema.tai buvo stipri,centraliziota,autoritarine absoliuti valdzia. Patate izymiu paminklu.Salyje buvo biurokratija. Pirmoji suirute(2200-2050m.pr.kr) Vargingieji badauja,prasideda riauses del valdzios.

Istorija  Konspektai   (9,62 kB)

Dvaro kompleksas Plungės dvaro pastatų kompleksas - vienas iš geriausiai išsilaikiusių Lietuvoje, nors laikas ir įvairios negandos padarė savo - daugelis buvusių pastatų jau yra sunykę arba sunaikinti. Tie, kurie išlikę, gana iškalbingi. Plungės kraštotyrininkai yra atsekę ir daugelio jau sunykusių pastatų istorijas. Apie tai nemažai įdomios medžiagos Plungės rajono spaudoje yra paskelbusi Eleonora Ravickienė. Svarbiausias dvaro pastatų komplekso akcentas yra centriniai dvaro rūmai ir šalia jų buvusios dvi oficinos. Priešais centrinius rūmus stovėjo iki šiol dvaro ansamblį tebepuošiantis žirgynas. Dvaro pastatų kompleksui priklausė ir kalvė, „bažanterija”, prie centrinio įėjimo į parką besiglaudžiantis sargo namelis, skalbykla, laikrodinė, advokatų namelis (dabar jame įsikūrusi Plungės vaikų biblioteka). Šiuo metu veikiančios Plungės viešosios (centrinės) bibliotekos pastato vietoje į viršų kilo didinga Angelo skulptūra, aplink ją buvo įrengti gėlynai. Kunigaikščių Oginskių laikais prie Babrungo upės veikė įdomios architektūros dvaro malūnas. Jis nugriautas sovietiniais laikais. Tokio paties likimo susilaukė dar keletas dvarui priklausiusių pastatų. Kunigaikščiai turėjo keletą statinių ir pačiame Plungės mieste. Plungės dvaro palivarke buvo keletas ūkinių pastatų, skirtų galvijams, daržinės. Palivarkas sunaikintas sovietiniais metais statant Plungėje kareivines. Nugriauti ir du dvaro kumetyno pastatai. Tai, kas liko iš jų, panaudota Telšių gatvėje statant Plungės ligoninę. Senieji Plungės dvaro rūmai Jie stovėjo priešais dabartinius centrinius rūmus. Tai buvo dviejų aukštų pastatas. Pirmasis aukštas - mūrinis, antrasis - medinis. Pastato priekį puošė keturios ąžuolinės kolonos. Žinoma, kad šiuose rūmuose yra lankęsis ir Rusijos caras Aleksandras I. Istorija tokia: Ėjo 1807-ieji metai. Europoje pradėjus įsigalėti Napoleonui, jis ėmė ruoštis karui su Rusija. Aleksandras I tai žinojo ir nusprendė geriau susipažinti su vakarine imperijos siena, kurią pirmiausia galėjo pamėginti kirsti Napoleonas. Kelionės metu Aleksandras I su didele palyda atvyko ir į Plungę. Jis buvo iškilmingai sutiktas prie Plungės senųjų dvaro rūmų. Tradicinė duona ir druska jam buvo pateikta medinėje dekoruotoje lėkštėje. Ši lėkštė yra išlikusi, saugoma Telšiuose. Mykolas Oginskis, įsigijęs Plungės dvarą, nutarė statytis naujus rūmus. Senuosius nugriovė. Iš likusių statybai tinkamų medžiagų buvo pastatytas didelis namas prie pagrindinių parko vartų, dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Oginskių laikais čia veikė senelių prieglauda, vadinamasis ubagynas. Sovietiniais laikais jis kurį laiką dar stovėjo, bet vėliau sukiužo ir buvo nugriautas. Vėliau jo vietoje pastatytas akmeninis paminklas rusų kariams. Centriniai naujieji dvaro rūmai Plungės dvaro centrinių rūmų architektas Karlas Lorensas, darbų vykdytojas - Gotvydas Šrankė. Abu jie vokiečiai. Rūmai pašventinti 1879 m. gegužės mėnesį. Ta proga čia įvyko didžiulės iškilmės. Ilgą laiką konkrečių žinių apie rūmų statybą plungiškiai neturėjo. Po II-ojo pasaulinio karo vyko rūmų restauracija. Jos metu centrinių rūmų pamatų angoje buvo pastebėtas butelis, o jame surasti dokumentai. Jie buvo parašyti lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Čia buvo nurodyta ir rūmų pastatymo data, nemažai kitų įdomių faktų iš rūmų istorijos. Iš minėtų dokumentų sužinotos ir statybos vadovų pavardės, Oginskių giminės genealogija. Prie visų dokumentų gulėjo ir paties Plungės kunigaikščio M. Oginskio raštas, kuriame buvo prašoma palikti butelį kartu su visais dokumentais toje pat vietoje, kurioje jis bus surastas. Susipažinus su dokumentų turiniu, kunigaikščio valia buvo įvykdyta. Šiuo metu Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro centriniuose rūmuose veikia 1994 m. įkurtas Žemaičių dailės muziejus. Kalvė

Istorija  Referatai   (56,73 kB)

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti. Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu. Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas. Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 – 1905 m.). XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Istorija  Referatai   (15,87 kB)

Egipto Civilizacija: Egiptologai: Pirmasis egipto karalius buvo Menas. Jis pastates uztvanka, nusausino ta vietove ir pastate Memfio miesta. Yra patvirtinta kad vienas is istoruku aptikes Egipta buvo Herodotas, kurio rastuose randama istoriniu saltiniu apie egipta.(Herodotas aptiko Egipto civilizacija.) Egiptieciu istorikas ir zynis Manetonas(IV-IIIa.pr.kr)remdamasis senaisiais metrasciais, parase uzkaraiautojams graikams savo tevynes Egipto istorija, nustate periodizacija. Jis ivede chronologija(metu skaiciavima)pagal dinasijas,kuriu nuo Meno iki savo laiku suskaiciavo 30.Jis pasiule laikotarpiu pavadinimus (Senoji,Vidurine,Naujoji karalyste)Anot jo kiekviena kara;yste valde po 10 valdovu dinastiju. Napoleonas bonapartas- 1798m.geguzes menesi pradejis zygi i egipta,( kesindamasis i pasaulines britu imperijos pagrindus_. Sio zygio i Egipta metu prasudejo sistemingi mokslimiai suo krasto istorijos tyrinejimai.Per egspedicija prie arabu gyvenvietes Rozetes, netoli Nilo, buvo iskastas is zemes juodo poliruoto bazalto lenta, ismarginta rastais.Veliau buvo mikslininku ivertinta didziule ;Rozetes akmens”Faraona Ptolemejų V šlovinantis įrašas 193mpr.kr reiksmę: rado jame piemaji egiptieciu kalbos teksta, kartu su tiksliu vertimu i graiku kalba. Egiptiečiu rasta-hieroglifus iššifravo prancuzas Ž.F.šampoljonas. 1822m.jis atsidejo egiptieciu rasto iššifravumui, ir pirmasis iššifravo egiptieciu rasmenu. Civilizacijos pradžia: Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos salygoms.egiptieciai savo tevyne vadino Kemet-juodaja,.Pirmykščiu klajojancios gentys nusileido i milo sleni pasaisejus klimataui.kušitai,berberai,protosemitau ir negridai sudare egiptiečiu tautybe. 3000m.pr.kr.nilo slenyje jau klestejo visu seniausioji zemes civilizacija.Piramides, kapu paminklai, sventyklos, rodo valdovu galybe, atvere religijos paslaptis bei kultūra. Civilizaciju pradzia leme miestai. Miestas-tai turgus, amatininku būstai,valdovo rezidencija, svarbiausiojo dievo sventykla.Egipto valstybiniai junginiai buvo vadinami Nomais. Iki Ivtukst.pr.kr pabaigos buvo 42 nomai.20-siaureje, 22 pietuose..Irigacijos butinybe skatino ju atsiradima. Valstybe – tai teritorine organizacijasu labai centralizuotu valdymu,profesionaliais valdininkais,represiniais įstatymais. I tukstantmetyje pr.kr, eme naudoti nauja zaliava- gelezu. IV tukst.pr.ke antroje puseje susidare dvi teritorijos: Siaureje- Zemutinis Egiptas su sostone Butu. Pietuose-Aikstutinis Egiptas su sostone Hierakonpoliu. Pasak Menatono šali baige vienyti aukstutinio Egipto Valdovas Menas apie 3000m pr.kr.Jis buvo I dinastijos pradininku. Jis ikure Memfi(ant abieju teritoriju ribos) Memfis tapo nauja sostine. Egiptieciai memfi vadino Chukupta(svarbiausio dievo Pta garbei) Politine raida: Seniausioji karalyste 3000-2800m.pr.kr. Senoji karalyste 2700-2200m.pr.kr. Vidurine karalyste 2050-1780m.pr.kr. Naujoji karalyste 1580-1080m.pr.kr. Senoji karalyste (2700-2200m.pr.kr) Jos sostine Memfis.Siuo laikotarpiu buvo išpopuliarinta piramidžiu statyba (dabar suskaiciuota 96) Pirmoji piramide buvo laiptuota.Ir buvo pastatyta Faraonui Džoserui.[joserui] (Faraonai atlikdavo 13 funkciju) Si Laikotarpi zenklina piramidziu statyba ” Joserio” laiptuotoji. ,,Cheopso” ,,Chefreno” ,,Mikerino” jos vadinamos Gizos piramidemis. Piramudziu statyba rodo auksta matematikos, geometrijos,atronomijos lygi. Senosios karalystes laikotarpiu egipto reliijoje buvo svarbus mirusiuju kultas, zmones tikejo pomirniniu gyvenimu, egiptieciai turejo apie 2000dievu ir dievybiu Buvo sukurta tobula valdzios sitema.tai buvo stipri,centraliziota,autoritarine absoliuti valdzia. Patate izymiu paminklu.Salyje buvo biurokratija. Pirmoji suirute(2200-2050m.pr.kr) Vargingieji badauja,prasideda riauses del valdzios.

Istorija  Konspektai   (9,62 kB)

Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.

Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas - visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 14,27 kB)

Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)

Prancūzijos sostinė - Paryžius, kuriame gyvena 8,7 mln. gyventojų. Valstybės plotas 544000 . Pagal plotą Prancūzija yra 45 valstybė pasaulyje. Nuo XVIIIa. respublika, dabar prezidentinė respublika. Prezidentas - Žakas Širakas. Pagal administracinį - teritorinį suskirstymą Prancūzija yra unitarinė valstybė (administraciniai valstybės vienetai neturi didesnio savarankiškumo). Teritorija skirstoma į 96 departamentus,o šie į - komunas. PRANCŪZIJOS UŽJŪRIO DEPARTAMENTAI IR TERITORIJOS. Prancūzijos Polinezija (Polinesie Francaise) - salų grupė Ramiojo vandenyno rytuose, Polinezijoje; Prancūzijos valda. Ji apima Draugijos, Markizo, Tuamotaus, Tubuajo ir kitas mažesnes salas. Plotas 4000 . 155 tūkstančiai gyventojų. Administracinis centras - Papete (Papeete). Čia esančiame Mururojaus atole yra branduolinių ginklų bandymų poligonas. Ir šiomis dienomis Prancūzija čia atlieka branduolinius bandymus, nors ir vyksta įvairūs piketai dėl bandymų nutraukimo, tačiau bandymai ir toliau tęsiami. Gviana (Guyane Francaise) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Yra Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto. Vakaruose ribojasi su Surinamu, pietuose ir pietryčiuose su Brazilija. Plotas 91000 . 73,022 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Kajenas (Cayenne). Gvadelupa (Guadeloupe) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje. Apima Gvadelupos salą, nedideles Mari Galanto, Dezirado, Šventųjų, Sen Bartelmi, Pti Tero salas, Sen Marteno salos šiaurinę dalį. Plotas 1779 . 328,4 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Bas Teras (Basse Terre). Martinika (Martinique) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje, Mažųjų Antilų salų grupėje, Martinikos saloje. Plotas 1100 . Yra 328,566 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Fort de Frans (Forte de France). Rejunjonas (Reunion) - sala Indijos vandenyne, Maskarenų salyne. Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Plotas 2500 . 515,814 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Deni (Saint Denis). Naujoji Kaledonija (Nouvelle Caledonie) - Prancūzijos valda Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Melanezijoje. Susideda iš Naujosios Kaledonijos salos (16,100 tūkst. ), Luajotė, Česterfyldo salų ir kitų mažesnių. Bendras plotas >19000 . 145,4 tūstančiai gyventojų. Administracinis centras - Numėja (Noumea). Sen Pjeras ir Mikelonas (Saint Pierre et Miquelon) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Atlanto vandenyne, prie Šiaurės Amerikos rytinių krantų, į pietus nuo Niūfaudlendo salos. Susideda iš 8 salų, didžiausios - Sen Pjero ir Mikelono. Bendras plotas 242 . Yra 6037 gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Pjeras (Saint Pierre). Volis ir Futūna (Wallis et Futuna) - salų grupė Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, tarp Fidžio ir Samojos salynų. Prancūzijos užjūrio teritorija. Plotas 274 . 12408 gyventojų. Administracinis centras - Mata Utus (Mata Utu). GAMTOS YPATUMAI. Prancūzijos krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai arba lagūniniai; Lamamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių - abraziniai neaukšti, statūs; Kontanteno ir Bretanės pusiasalių - riasiniai; Viduržiemio jūroje, į rytus nuo Liono įlankos - uolėti (Alpių atšakos). Didžiausios įlankos - Biskajos, Sen Malo, Senos (Atlanto vand.), Liono (Viduržiemio jūra). Didžiausi pusiasaliai - Bretanės ir Kontanteno. Reljefas: ~2/3 teritorijos užima kalvotos lygumos ir žemumos. ~1/7 Prancūzijos ploto užima Centrinis Masyvas, daugiausia plokščiakalnių tipo (didžiausias aukštis 1886 m., t.y. Piuji de Sansi kalnas). Prancūzijos pietryčius užima Vakarų Alpės, jose, Italijos pasienyje, yra aukščiausias Europos kalnas Monblanas (4807m.). Valstybės pietuose, pasienyje su Ispanija, yra Pirėnų kalnai (aukščiausia Vinmalio viršūnė(3298)). Vidutinio aukščio kalnų yra beveik visoje Korsikoje, aukščiausias kalnas - Mon Sentas (2710m). Klimatas pereinamojo tipo vidutinių platumų su vyraujančia vandenyno įtaka; Viduržiemio jūros pakrantėje, Ronos žemumos pietuose ir Korsikoje- mediteraninis. Alpėse ir Pirėnuose ryškios vertikalinės zonos. Sausio ir vasario mėn. vidutinė temperatūra lygumose ir neaukštuose kalnuose rytuose ir šiaurės rytuose 1-3*(būna šalčių iki -20*C); pietuose 8 - 10*C . Liepos ir rugpjūčio mėn. vidutinė temperatūra šiaurėje +16 +18*C, pietuose + 23 + 24*C. Daugiausia kritulių (1500 - 2000mm per metus) iškrinta Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai (500 - 800mm) - Ronos žemumoje, Viduržiemio jūros pakrantės rytuose. Kritulių per visus metus iškrenta maždaug tolygiai, išskyrus Viduržiemio pajūrį, kur vasara sausa. Dauguma didžiausių upių - Sena, Luara, Garona - įteka į Atlanto vandenyną, o Rona įteka į Viduržiemio jūrą. Ilgiausios Prancūzijos upės: Luara 1012km Rona* 812km Sena 776km Garona* 650km Marna 525km (* dalis teka ne per Prancūziją) Didžiausi ežerai yra Alpėse (Ženevos ežero pietinė dalis, Burže, Anesi). Miškai užima apie 20% Prancūzijos teritorijos. Daugiausia auga lapuočių (ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblų). Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 - 800m keičia bukų, eglių, kėnių, pušų miškai (iki 1600 - 1900m). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 - 2100m. Aukščiau (Alpėse ir Pirėnuose) auga subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolės pievos, o nuo 2100 - 2300m jau alpinės pievos. Gyvūnija yra gana gausi. Miškuose yra barsukų, danielių, kiškių, lapių, stirnų, šermuonėlių, tauriųjų elnių, voverių ir kitų gyvūnų. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, balėsių, kalnų ožkų. Daug paukščių: karvelių, kurapkų, strazdų, šarkų, vanagų ir kt. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių. EKONOMINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS. Dabartinė Prancūzijos geopolitinė padėtis ypač patogi, nes ji yra greta ekonominiu atžvilgiu pirmaujančių šalių, netoli svarbiausių Europos naudingųjų iškasenų telkinių. Tai yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje, turi agrokultūrinių resursų ir didžiulių modernių pramonės sektorių. Čia naudojamos modernios technologijos, o tai duoda ypač gerų rezultatų. Prancūzijai užtenka savų agrokultūrinių produktų, todėl ji eksportuoja kviečius ir pieno produktus. Po Lamanšo sąsiauriu pastatytas tunelis (1994m gegužės mėn.), kuris sujungė Prancuziją ir Didžiąją Britaniją. Tunelyje įrengtas automobilių kelias ir geležinkelis. Prancūzija yra Europos Sąjungos (European Union - 1995m) ir NATO (1949m.) aktyvi narė. Priklauso JTO (1945 m.). Valstybė priklauso didžiajai septyniukei (ketvirta pagal potencialą). Prancūzija pasaulyje labiausiai žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši valstybė yra labai svarbi ūkiniu bei politiniu atžvilgiu. Prancūzijos gaminiai užima svarbią vietą pasaulio rinkoje, o Prancūzijos diplomatija yra vertinama pasaulio politikų. Labai didelis Prancūzijos indėlis yra į europinės kultūros raidą. Lietuvos valstybės santykiai su Prancūzija visada buvo ir dabar yra draugiški. Prancūzija nebuvo pripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo, bet Lietuvos istorijoje išliko ir XIXa. pradžios Napoleono armijos užkariavimai Rusijoje, jos pragaištingas žygis per Lietuvą. GAMTINIAI IŠTEKLIAI. Prancūzijos teritorijoje yra naftos, gamtinių dujų, urano, volframo, akmens anglies, kalcio druskų, geležies, aliuminio, polimetalų išteklių. KOMUNIKACIJOS. Dabar prancūzai naudoja apie 28 100 000 telefonų, 100 -tui gyventojų tenka 48 telefonai; naudoja ~22 800 000 televizorių, 1000 - čiui gyventojų tenka 406 televizoriai; naudoja ~50 300 000 radio imtuvų, 1000 - čiui gyventojų tenka 896 radio imtuvai. Yra spausdinami 79 dienraščiai. AM radio bangomis transliuojama 41 radio stotis. GYVENTOJAI. 1994 metais Prancūzijoje gyveno 57,8 mln gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Prancūzija yra 18 - ta valstybė pasaulyje. Gyventojų tankumas 106 žmonės / . Prancūzijos gyventojai yra pasiskirstę daugmaž tolygiai po visą šalį, bet didesnis jų tankumas yra šiaurės rytų dalyje, Paryžiaus rajone. Gyventojų daugumą sudaro prancūzai (apie 90%), įvairios etninės grupės - bretonai, flamandai, katalonai, baskai, korsikiečiai. Prancūzijoje yra apie 500 000 žydų. Prancūzija yra viena iš Europos valstybių, kurią galima pavadinti pasaulio migracijos centru, nes čia daug imigrantų iš buvusių kolonijų: Alžyro, Libijos ir kitų. 1987m. kūdikių (iki metų) mirtingumas sudarė 8%.Prancūzų tauta demografiniu atžvilgiu yra pasenusi, vidutinė gyvenimo trukmė 78 metai. Vyrai vidutiniškai gyvena 74 metus, moterys - 82 metus. Gyventojų neraštingumas sudaro 1%, o Lietuvoje - 1,2%. Pagal šį rodiklį Prancūzija yra tarp 9 ir 23 vietos pasaulyje. Šalyje dirba apie 24 170 000 gyventojų; tik 9% ekonominiu atžvilgiu aktyvių gyventojų dirba žemės ūkyje, 46% - aptarnavimo sferoje, 45% pramonėje. Dauguma tikinčiųjų katalikai, apie 800 000 protestantai(daugiausia evangelikai reformatai). 74% prancūzų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: sostinė Paryžius (8,7 mln gyventojų), Marselis, Tulūza, Nica, Strasbūras. Strasbūre yra Europos Sąjungos būstinė. Urbanizacijos lygis gana aukštas, nes tik 26% gyventojų gyvena kaime. Žymūs žmonės: Napoleonas Bonapartas - karvedys. Žanas Žakas Ruso - XVIII a. rašytojas, filosofas. V.Hugo - XIXa. rašytojas. A.Diuma (tėvas ir sūnus) - parašė daug puikių literatūros klasikos šedevrų. Ž.Bize - Garsiosios operos “Karmen” autorius. Š. de Golis - vadovavo “Laisvosios Prancūzijos” judėjimui, 1944 - 46m. vyriausybės vadovas, 1959 - 69m. Prancūzijos prezidentas. Žiulis Vernas - rašytojas utopistas. Ž. Ivas Kusto - tyrinėtojas, tyrinėja jūros dugną.

Geografija  Referatai   (20,74 kB)

Geografinė padėtis Apeninų pusiasalis, primenantis ilgą batą, bei Sicilijos, Sardinijos ir mažesnės salos Viduržemio jūroje; kranto linijos ilgis apie 7500 km, šalies ilgis iš šiaurės į pietus 1140 km; priskiriama Pietų Europai. Krantus skalauja Viduržemio jūros sudedamosios dalys: rytuose - Adrijos ir Jonijos jūros, Venecijos, Triesto ir Taranto įlankos, Venecijos lagūna, vakaruose - Ligūrijos ir Tirėnijos jūros, Genujos įlanka. Istorija 2000-1000 pr. Kr. - italų gentys lotynai, ligūrai, keltai, umbriai; 900-396 m. pr. Kr. - etruskai, Etrurija dabartinės Toskanos teritorijoje; 753 m. pr. Kr. - legendinis Romulas įkuria Romą, miestas ant septynių kalvų (Palatinas, Kapitolijus, Eskvilimas, Viminalis, Kvirinalis, Celijus, Aventinas); 264-241, 219-201 ir 149-146 m. pr. Kr. - trys Pūnų karai, Romos imperijos augimas; 100-44 m. pr. Kr. - Julijus Cezaris - karaliaus, „imperatoriaus" sinonimas; 27 m. pr. Kr. - Romos imperatorių dinastijos pradininkas Cezaris Augustas, krikščionybė; 395 - Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos; 476 - germanas Odoakras (Odoacer) tampa Italijos karaliumi; 826-827 - arabai nukariavo Siciliją ir Sardiniją; 962 - vokiečių karalius Otas (Otto) įkuria šv. Romos imperiją; 1271-1292 - Marko Polo iš Venecijos kelionė ir gyvenimas Kinijoje. 1325-1527- renesansas (Dantė, Petrarka, Bokačas, Džotas), renesanso centras Florencijoje (Mikelandželas, Bramantė, Rafaelis, Berninis), 1503 - Leonardo da Vinčio „Mona Liza". 1600 - Dž. Brunas sudegintas kaip eretikas; 1633-1642 - inkvizicijos kalinys Galilėjus Galilėjas; 1798-1814 - Napoleonas nukariauja Italiją; 1814-1815 - Sardinijos ir Dviejų Sicilijų Karalystės, Popiežiaus valstybė, Modenos, Parmos, Lukos, Toskanos hercogystės, Lombardija ir Venecija atitenka Austrijai; 1922-1945 - Benito Musolinio (Dučės) fašistinė diktatūra - Hitlerio bendražygis, partizanų nužudytas prie Komo ežero; 1900-1946 - paskutiniojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III valdymo metai; 1946.06.02 - respublikos paskelbimas (nacionalinė šventė - švenčiama pirmą birželio sekmadienį; „už" respubliką balsavo 54, „už" monarchiją 46 proc. rinkėjų); 1954 - grąžintas Triestas; 1960 - Romos vasaros olimpinės žaidynės; 1978 - „Raudonosios brigados" nužudo buvusį premjerą Aldo Morą; 1972-1973, 1976-1979 ir 1989-1992 - septyniskart premjeras Džulijas Andreotis; 1993 - rinkimų reforma; 1994 sausis - šalies prezidentas paleido dvejus parlamento rūmus (ketvirtadalio parlamentarų veiklą tiria kovos su mafija tarnyba). Klimatas didžiojoje dalyje Viduržemio jūros (mediteraninis) , subtropikų Sicilijoje, subnivalinių pusdykumių ir alpinių pievų Alpėse; vid. oro temperatūra sausį ir liepą (°C , kritulių kiekis mm): Milanas +1 ir +24 (880), Venecija +3,5 ir +24 (725), Genuja +7,5 ir +24,5 (1180), Roma +8 ir +26 (740), Neapolis +9 ir +25,5 (915), Ragūza +12 ir +28 (450); karštas ir sausas vėjas sirokas Pietų Italijoje ir Sicilijoje sukelia dulkių audras; dėl aukštos temperatūros rugpjūtis - atostogų mėnuo (atostogauja ir parlamentas). Vidaus vandenys Italijoje nėra kur tekėti ilgoms ir vandeningoms upėms. Todėl dauguma jų trumpos, slenkstėtos: jos gana stačiai nusileidžia nuo kalnų ir per nedideles pajūrio žemumėles pasiekia jūrą. Didžiausios Apeninų upės yra Viduržemio pajūrio tipo. Vandeningiausios jos būna per rudens bei žiemos liūtis, seklios - vasarą. Mažos upės vasarą visai išdžiūsta. Iš didžiųjų Italijos upių minėtinos Tibras (405 km) ir Amas - aukštupiuose yra tipiškos kalnų upės, o žemupiuose praplatėja iki 120-150 m. Nuo Romos iki žiočių Tibras net laivuojamas. Pasitaiko labai smarkių, tiesiog katastrofiškų jo potvynių.Ilgiausia, be to, turinti labai daug intakų, Italijos upė yra Po (670 km), kurios plotis kinta nuo 100 iki 700 m. Upės vanduo labai drumstas, nes ji iš kalnų plukdo daug nešmenų, kurios nusėda žiotyse, pakeldamos vagą aukščiau aplinkos. Todėl potvynių metu tik dambos apsaugo gretimą teritoriją. Beje, didžiulė delta kasmet apie 70 m pasistūmėja į jūrą. Pavasarį Po tvinsta tirpstant kalnų sniegui, o žiemą -pliaupiant liūtims.Italijos upės, ypač kalnų, turi daug energijos elektrai gaminti, kuri plačiai naudojama gausybėje hidroelektrinių.Italijoje yra trijų tipų ežerų. Didžiausieji tyvuliuoja Alpių priekalnėse: Garda, Komas, Madžorė. Jų plotas siekia šimtus kvadratinių kilometrų, o gylis - 400 m, kai kurių dugnas yra žemiau jūros lygio. Kito tipo ežerai (Vikas, Albanas) telkšo užgesusių ugnikalnių krateriuose. Trečią grupę sudaro Adrijos pakrantės ežerai - smėlio nerijų nuo jūros atskirtos buvusios lagūnos.Margas Italijos dirvožemio žemėlapis. Alpėse iki 800-900 m aukščio plyti kalnų miškų rudieji dirvožemiai. Ten auga klevai, ąžuolai, kaštonai. Aukščiau, iki 1800 m, driekiasi rusvieji miškų, o virš jų - kalnų pievų. Miškuose ten auga kedrai, eglės, pušys, o alpinėse pievose - gėlės ir rododendrų krūmai. Augalija ir gyvūnija Po upės slėnyje yra nedidelių ievų, baltųjų akacijų, topolių giraičių. Apeninų pakrantėse auga alyvmedžiai, lauro medžiai, oleandrai, bet daugiausia čia kultūrinių įvežtinių augalų: palmių, citrusų, migdolų, figų, agavų.Iškirtus miškus, sumažėjo stambių laukinių gyvūnų. Tik Apeninų ir Alpių kalnuose, saugomose teritorijose, yra stirnų, vilkų, meškų, lapių. Gyvena smulkių plėšrųnų ir graužikų: voverių, kiškių, kiaunių. Yra apie 400 rūšių paukščių (grifai, kurtiniai, kurapkos, tetervinai), daug vabzdžių (cikados, drugiai), roplių (gyvatės).Priekrantėje sugaunama daug žuvų, iš kurių minėtinos plekšnės, tunai, sardinės, menkės.Alpėse ir Apeninuose įsteigta keletas nacionalinių parkų (Stelvijo, Abrucio, Èirèėjo, Kalabrijos) ir rezervatų. Ilgą laiką reikiamai nesirūpinus aplinkos apsauga, susikaupė daug problemų. Italijos miestuose, palyginti su kitais pasaulio miestais, kur kas mažiau žalumos. Iškirtus miškus kalnų šlaituose, paspartėjo erozija. Kaltę buvo bandyta suversti galvijams, avims, ožkoms. Nevalyti komunalinių ir pramoninių įmonių nutekamieji vandenys užteršė žydrą Italijos priekrantę ir daugiau kaip 4000 km pakrantės. Tik pastaraisiais metais energingai imtasi aplinkos apsaugos priemonių.

Geografija  Rašiniai   (207,42 kB)

Istorija Tikrieji Pirėnų pusiasalio gyventojai sudarė daugybe atskirų genčių, ir galbūt vieninteliai, čia gyvenę dar prieš pasirodant keltams ir išlikę iki šių dienų kaip atskira etninė grupė yra baskai. IX- to a. pr. m. e. pradžioje keltų gentys persikelė per Pirėnų kalnus ir paplito po visą pusiasalį, tapdami Pirėnų keltais. Viduržemio jūros pakrantėse finikiečių jūreiviai, taip pat graikai ir kartaginiečiai buvo įkūrę ne vieną prekybinę koloniją. Maždaug 1100 metais iki m.e. finikiečiai buvo įkūrę Gadiro (dabar tai Cadiz) prekybos kolonija šalia Tartessos. VIII a. pr. m. e. Pirmosios graikų kolonijos, tokios kaip Emporion (dabar tai Empúries), buvo įkurtos Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose, pietines pusiasalio pakrantes paliekant finikiečiams. VI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse. III – II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje ir III a. pr. m. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliūna į Kartaginos valdžią. 209 metais, po antrojo Punų karo Kartagina pusiasalį perleido Romos imperijai. Išstūmus Kartaginą iš pusiasalio, Ispanija tampa viena iš Romos imperijos provincijų. I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų. V – VI a. į pusiasalį isiverže vandalų ir vestgotų germanų gentys, V a. antroje pusėje, įkūrė vestgotų karalystę. 711 metais maurai, persikėlę per Gibraltarą, užgrobia didesniąją Pirėnų pusiasalio dalį. Krikščioniškoji Ispanija susivienijo valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I. 1492 metais pasidavė Granada, paskutinė maurų citadelė. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir po Kristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją. XV a. pagal popiežiaus nurodymą sukurta Inkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji gyvavo net iki XIX a. XVI a. susikurė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimų Amerikoje. Nuo XVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. “Nenugalimosios armados” žūtis mūšyje su Anglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi. XVII a. dėl didelio skaičiaus karų, Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas – Portugaliją 1640 metais, Nyderlandus 1648 metais. 1659 metais užleido Prancūzijai Artua ir Rusijono provincijas. XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas. Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1814 metų. Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas - Kubą ir Filipinus. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto. 1982 m. įstojo į NATO, 1986 m. tapo Europos Sąjungos nare. Ispanija – konstitucinė monarchija, valdžią šalyje dalijasi Karalius, dviejų rūmų Parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas. Šalies vykdomąją valžią sudaro Ministrų Taryba, kurią kontroliuoja Vyriausybės prezidentas (tapatinamas Ministrui pirmininkui), kurio kandidatūrą pasiūlius Karaliui išrenka Nacionalinis susirinkimas. Geografija Ispanija užima šešis septintadalius Iberijos pusiasalio. Pakrantės ilgis - 4964 km. Aukščiausias taškas: Pico de Teide Kanarų salose (3718 m), o žemyne - Mulchacen (3478 m). Ilgiausios upės- Tacho (isp. Tajo. Ispanijoje 727 km, bendras ilgis 1007 km) ir Ebras - 928 km. Dažniausiai Ispanijoje vartojama kalba yra ispanų kalba. Be jos įvairiose Ispanijos regionuose kalbama ir kitomis kalbomis, tarp jų katalonų kalba, baskų kalba, galų kalba. Daugelis ispanų yra katalikai. Didžiausi miestai (2003): Madridas 3 092 759 Sostinė Madridas Santvarka Karalystė Gyventojų skaičius 40mln. Plotas 504 750km2 Valstybinė kalba Ispanų ES narė nuo 1986m. Barselona 1 582 738 Valensija 780 653 Sevilija 709 975 Saragosa 626 081 Malaga 547 105 Mursija 391 146 Las Palmas (Las Palmas de Gran Canaria) 377 600 Palma (Palma de Mallorca) 367 277 Bilbao 353 567 Valjadolidas 321.143 Kordoba 318.628 Alikantė 305.911 Kalba Pagrindinė Ispanijos kalba, vartojama beveik visur, yra kastilų (ja kalba 74% gyventojų). Katalonijoje kalbama kataloniškai, galisų kalba – Galisijoje, baskų – Baskijoje. Valensijoje vartojamas katalonų dialektas. Anglų kalba suprantama tik didesniuose kurortuose, o turistus aptarnaujantis personalas, moka anglų kalbą. Religija 99 proc. šalies gyventojų yra katalikai

Geografija  Referatai   (1,2 MB)

Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.

Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)

Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!

Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)

Tai vienas įspūdingiausių Vilniaus senamiesčio architektūrinių akcentų. Šv. Onos bažnyčia – Lietuvos vėlyvosios gotikos šedevras. Bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno pastatyta 1495–1500 m. Dailės istoriko D. Kačmažiko teigimu, bažnyčią projektavo ir statė Mykolas Enkingeris. Pirmas bažnyčios istorinis paminėjimas siekia 1394 m. XV-XVI amžių sandūroje iškilusios bažnyčios statybai panaudotos 33 skirtingų profilių molio plytos. Ji stebėtinai lengva ir grakšti, pasižyminti vertikalių ir lenktų linijų kompozicijos darna. Pastato vidus dėl gaisrų ir karų buvo ne kartą keistas. Tačiau gracingos, tarsi kylančios į dangų bažnyčios išorės formos nepakito jau 500 metų. Dailėtyrininkai mano, kad fasado kompozicijoje išryškintas senasis Lietuvos herbas – Gedimino stulpai. Šoniniai fasadai ir presbiterija taip pat yra labai sudėtingi – su aukštais langais ir ažūriniais bokšteliais.

Istorija  Namų darbai   (10 psl., 786,9 kB)

Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)

Logistika palyginti su tradicinėmis vadybos mokslo šakomis: finansų, rinkodaros ir gamybos valdymu yra gana nauja mokslo šaka. Šio mokslo naujumas, pasireiškia tuo, kad siekiama valdyti ne atskirai kiekvieną veiklos sritį, o koordinuotai. Pirmoji knyga, kurioje kalbama apie koordinuotos logistikos vadybos privalumus, pasirodė tik 1961 m., ir tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl dar nėra visuotinai priimto logistikos apibrėžimo.

Logistika  Konspektai   (17 psl., 170,19 kB)

Pagal A. J. Čartoriskio neviešai puoselėjamą planą, Vilniaus švietimo apygarda buvo tarsi pirmasis, parengiamasis žingsnis, siekiant atkurti Rusijos valdovų globojamą Lenkijos, arba Lenikos ir Lietuvos, Valstybę buvusios Abiejų Tautų Respublikos 1772 m. sienomis. Žinoma, visiškai įgyvendinti šį planą galėjo padėti tik palankiai susiklosčiusios tarptautinės sąlygos. Juk reikėjo atimti buvusios Lenkijos Karalystės žemes (ir lietuviškąją Užnemunę) iš Prūsijos ir Austrijos.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,21 kB)

Trumpas Lietuvos istorijos datų rinkinys nuo 1009 metų iki 1990 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,49 kB)