To meto Lietuvoje šalia Vilniaus svarbus politinis centras buvo Trakai. Vieno iš jų užvaldymas nereiškė, kad pavyks kontroliuoti visą Didžiąją Kunigaikštystę. Kęstutis nenorėjo kartoti Jaunučio klaidos, todėl Vilnių atidavė broliui Algirdui. Beveik visą laiką, valdydamas Trakų kunigaikštystę, Kęstutis vadovavo vakarinių Lietuvos sienų gynybai. Jam ne kartą teko vesti Lietuvos kariuomenę prieš kryžiuočius. Darydavotai jis atvirai, netgi pranešdamas iš anksto apie rengiamus žygius. Karvedžio talentas, pasitikėjimas savimi leisdavo net apsiskelbus suduoti priešui tokius skaudžius smūgius, kokių kitam nepavyktų klasta ir apgaule. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų: Strėvos mūšyje (1348 m.), pateko į Vokiečių ordino nelaisvę (1361 m.), buvo sugriauta Kauno pilis (1362 m.), Rudavos mūšyje (1370 m.), buvo įvykdyta Jogailos išdavystė kovojant dėl valdžios Lietuvoje (1380—1382 m.). Sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes bet kokioje situacijoje nulėmė tai, kad Kęstutis paskutinio, taip ir neįvykusio mūšio su Jogaila išvakarėse, jausdamas priešininko jėgų persvarą, pasidavė nelaisvėn. Šitaip jis tikėjosi pasiekti kompromisą. Tačiau šį kartą likimas jo nepasigailėjo. 1382 m. jis žuvo, pasmaugtas Jogailos tarnų. Kęstutis buvo Gedimino politikos tęsėjas. 1349 m., 1358 m. jis vedė derybas su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV dėl Lietuvos krikšto, ir tai sulėtino vokiečių ordino skverbimąsi į Lietuvą. Po 1348 m. patirtos nesėkmės Strėvos mūšyje keturiolika metų kryžiuočiai tik retkarčiais įsiverždavo į Lietuvą. Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos kontaktus, netgi talkininkavo 1352—1356 m. Kęstučiui ir Liubartui kovoje su Lenkija. Tie keturiolika metų, iškovoti kare su kryžiuočiais, leido išsaugoti Lietuvos valstybę, todėl Kęstutis liaudies sąmonėje pagrįstai laikomas lietuvių tautos gynėju.

Istorija  Konspektai   (3,59 kB)

To meto Lietuvoje šalia Vilniaus svarbus politinis centras buvo Trakai. Vieno iš jų užvaldymas nereiškė, kad pavyks kontroliuoti visą Didžiąją Kunigaikštystę. Kęstutis nenorėjo kartoti Jaunučio klaidos, todėl Vilnių atidavė broliui Algirdui. Beveik visą laiką, valdydamas Trakų kunigaikštystę, Kęstutis vadovavo vakarinių Lietuvos sienų gynybai. Jam ne kartą teko vesti Lietuvos kariuomenę prieš kryžiuočius. Darydavotai jis atvirai, netgi pranešdamas iš anksto apie rengiamus žygius. Karvedžio talentas, pasitikėjimas savimi leisdavo net apsiskelbus suduoti priešui tokius skaudžius smūgius, kokių kitam nepavyktų klasta ir apgaule. Kęstučiui teko patirti ir pralaimėjimų: Strėvos mūšyje (1348 m.), pateko į Vokiečių ordino nelaisvę (1361 m.), buvo sugriauta Kauno pilis (1362 m.), Rudavos mūšyje (1370 m.), buvo įvykdyta Jogailos išdavystė kovojant dėl valdžios Lietuvoje (1380—1382 m.). Sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes bet kokioje situacijoje nulėmė tai, kad Kęstutis paskutinio, taip ir neįvykusio mūšio su Jogaila išvakarėse, jausdamas priešininko jėgų persvarą, pasidavė nelaisvėn. Šitaip jis tikėjosi pasiekti kompromisą. Tačiau šį kartą likimas jo nepasigailėjo. 1382 m. jis žuvo, pasmaugtas Jogailos tarnų. Kęstutis buvo Gedimino politikos tęsėjas. 1349 m., 1358 m. jis vedė derybas su Čekijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV dėl Lietuvos krikšto, ir tai sulėtino vokiečių ordino skverbimąsi į Lietuvą. Po 1348 m. patirtos nesėkmės Strėvos mūšyje keturiolika metų kryžiuočiai tik retkarčiais įsiverždavo į Lietuvą. Vokiečių ordinas, bandydamas nutraukti jam pražūtingus Lietuvos ir Čekijos kontaktus, netgi talkininkavo 1352—1356 m. Kęstučiui ir Liubartui kovoje su Lenkija. Tie keturiolika metų, iškovoti kare su kryžiuočiais, leido išsaugoti Lietuvos valstybę, todėl Kęstutis liaudies sąmonėje pagrįstai laikomas lietuvių tautos gynėju.

Istorija  Konspektai   (3,59 kB)

Geografine padetis Lietuvos Respublikos sostinė yra VILNIUS. Tai didžiausias šalies miestas. 2001 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 542 287 žmonių: 57,8% yra lietuviai, 18,7% lenkai, 14% rusai, 4% baltarusiai, 0,5% žydai. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai. Vilniaus plotas – 392 kvadratiniai kilometrai. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus apskritis tai Vilniaus, Elektrėnų, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės rajonai, iš viso – 965 000 ha. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Senamiesčio pastatai – jų apie 1,5 tūkstančio – yra išlikę iš pačių įvairiausių amžių, čia persipina visi Europos architektūros stiliai. Nors Vilnius vadinamas baroko miestu, rasite pastatų ir iš gotikos, renesanso, klasicizmo bei jugendstiliaus epochų. Pagrindiniai miesto akcentai, simbolizuojantys sostinę, yra Gedimino pilis ir Arkikatedros aikštė. Jie lyg vartai į istorinį sostinės centrą. Dėl savo unikalumo 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vilnius taip pat yra didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Lietuviškiausias Panevėžio miestas (95,7 % gyventojų lietuviai), toliau seka Kaunas ir Šiauliai, kuriuose lietuvių lyginamoji dalis beveik vienoda – 92,9 ir 92,8 % atitinkamai. Margiausia tautinė Vilniaus miesto gyventojų sudėtis: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai – 18,7 %, rusai – 14 %. Antras pagal tautinės sudėties margumą yra Klaipėdos miestas, kuriame lietuviai sudaro 71,3 %, rusai – 21,3 %, maždaug po 2 % ukrainiečiai ir baltarusiai. Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.

Geografija  Referatai   (522,17 kB)