Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 86 rezultatai

santrauka temos ir kartu analizė. A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ - vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,45 kB)
Išsamus pristatymas apie Šilutės miestą anglų kalba.
Anglų kalba  Projektai   (25 psl., 2,29 MB)
Puikiai žinome, kad Lietuvoje vartojama ne tik bendrinė kalba, bet ir tarmės: žemaičių bei aukštaičių, kartais išskiriamos ir dzūkų bei suvalkiečių. Tarmė – tai kalbos teritorinė, istoriškai susiformavusi atšaka, visavaertė kalbinio bendravimo sistema, turinti savo žodyną ir gramatiką. Jau nuo viduramžių Lietuvoje buvo žinomos dvi pagrindinės tarmės, kurių skirstymo pradininku
Meilė romanuose
2011-04-12
Meile romanuose. Kalbejimo iskaitos tema "Dažnai literatūroje kalbama apie meilę. Remdamiesi konkrečiais kūriniais pasvarstykite, kokia meilės samprata dažniausia lietuvių literatūroje. "
2011m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai. Tai 10kl. kalbėjimo potemė, iš šio darbo gavau gerą pažimį. Kadangi 2011 metai paskelbti tarmių metais, nusprendžiau kalbėti apie tarmes. Dabar mano pagrindinė užduotis atskleisti tarmių svarbą ir kaip jos yra tyrinėjamos. Šie metai turbūt neatsitiktinai paskelbti tarmių metais – žmonės pradėjo domėtis lietuvių kalbos istorija ir tarmėmis, todėl atsirado būtinybė jas tyrinėti ir aprašinėti. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės, ne visi kalba vienodai. Skirtingose Lietuvos vietose galime pastebėti daug visokių nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų – tai tarmiškas kalbėjimas.
Kultura 12
2011-04-08
Informacija apie religiją nuo senų laikų iki dabar. Jos reikšmė. Tinka ruoštis kalbėjimo įskaitai "Ką manote apie religijos reikšmę Lietuvos kultūrai praeityje ir dabartyje?"
Kiekvienas tiek Lietuvos, tiek kitos šalies pilietis privalo turėti pavardę. Tik tuomet jis yra įtraukiamas į visuomenę.Na , o pavardę vaikas tiesiog paveldi iš savo tėvo arba motinos. Ji rodo jo priklausomybę šeimai. . Galbūt nustebsite, bet Lietuvoje pavardėmis buvo pradėta vadinti tik XV amžiuje. Manoma, kad Vytauto laikais lietuviai buvo vadinami tik vardais. Iš pradžių pavardes turėjo tik didikai, o vėliau jos priskirtos ir visiems kitiems gyventojams : miestų gyventojams, valstiečiams ir beturčiams. Lietuvoje didikų ir kilmingųjų pavardės įsitvirtino XVI – XVII amžiuje, nes turint turto, dvarų ir kuriant herbą reikėjo ir asmenvardžio, kuris nurodytų tą pačią šeimą ar giminę.
ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)
Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)
Vaizduotė
2010-10-08
Visi žmonės įsivaizduoja. Tačiau, atrodo, kad tik labai nedaugelis naudojasi savo vaizduote. Žmonės įsivaizduoja numatydami įvairius artėjančių atostogų patarimus, mintyse matydami naują namą, kurį norėtų turėti arba „svajodami“ apie tai, kaip bus gera, kai galiausiai įsipildys jų troškimai. Esant tam tikromis situacijomis, žmonės gali įsivaizduoti nelaimes, arba kitus baisius dalykus, kurie gali atsitikti.
Psichologija  Projektai   (13 psl., 647,28 kB)
Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.
Istorija  Referatai   (20,08 kB)
Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.
Istorija  Referatai   (20,08 kB)
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)
Kalbos ir tarminės tapatybės klausimai, su jais susijusios kalbos problemos tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse pastaruoju metu yra atsidūrusios dėmesio cente. Tiriamas kalbų vartojimas ir jo ryšiai su tarmine tapatybe stiprėjančios globalizacijos situacijoje. Stengiamasi parodyti, kad tarmiškumą svarbu išsaugoti visose gyvenimo sferose, kadangi nykstantys kaimai, bendrinės kalbos įsigalėjimas vis labiau siaurina tarmių vartojimo erdvę, o mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje – vis mažėja. Dėl šių priežasčių būtina stengtis išlaikyti tarminę tapatybę, ja didžiuotis ir neleisti kitiems jos menkinti, nes tai mūsų kultūros, istorijos, literatūros, o svarbiausia asmenybės pagrindų dalis. Tarmės yra tai, kuo mes turime didžiuotis savo šalyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 8,01 kB)
Birštonas. Druskininkai. Neringa. Palanga. Anykščiai. Ignalina.
Vokiečių kalba  Referatai   (7 psl., 1,19 MB)
Civilinė teisė
2010-03-14
Atsakymai i siuos klausimus: 1.Apibūdinkite patikėjimo teisės turinį. Kuo ji skiriasi nuo nuosavybės teisės? 2. Ką reiškia sąvoka „viešoji nuosavybė“? Kokie yra viešosios nuosavybės teisinio reglamentavimo ir įgyvendinimo ypatumai? 3. Koks sutarties laisvės principo turinys? Kokie yra sutarties laisvės apribojimai? 4. Motyvuotai ir teisiškai argumentuodami paaiškinkite, ar sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia (jei taip – kokiu sandorių negaliojimo pagrindu)?
Teisė  Tyrimai   (7 psl., 14,78 kB)
Samprotavimo temos
2010-02-26
Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)
Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).
Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)
About languages (apie kalbas) My native language is Lithuania. So he must know its history, grammar, literature spelling. When I was on the fourth form I began to learn the English language. From the very first days I understood that it is very difficult to learn. English, as it has different pronunciation and spelling. If you want to learn new words, grammar, how to form the sentence. It is necessary to know the history, culture, traditions of the country which language, you study. It is very difficult to learn any foreign language when you do not hear it in the street at house. The film which we see on TV are translated into native language and we can’t hear the English language. The English language is very popular in the world and what country you visit you can communicate in England. The role of the foreign languageshas inereased in the last years, as Lithuanian keeps good relations with other European countries and is going to biome a member of European Union and NATO. So every young person must think about his future and the use of the foreign language. The European Union(apie europos sąjungą) The European Union is the European supranational organization dedicated to increasing economic integration and strengthening co-operation among its member states. The European Union was established on November one, nineteen ninety three. The treaty on European Union was ratified by the twelve members of the European community. They were Belgium, Denmark, France, Germany, Great Britain, Greece, Ireland, Italy, Luxemburg, the Netherlands, Portugal and Spain. The citizen of the European Union countries received the right to immigrate From owe country to another and they got a greater freedom to live, work or study in any of the member states and there were no borders to travel from are European Union State to another. The main body of the European Union is the European Parliament, which is elected by the citizens of the European Union States. The main body works in Strasburg, but most work of its committee is done in Brussels. Finland, Austria and Sweden joined the European Union in nineteen ninety five. In this year May first day Lithuania, Estonia and Latvia will become the members of the European Union. There are seven other countries which will become the members of the European union. They are: Poland, Cheek, Cyprus, Malta, Hungary, Slovakia, and Slovenia. About myself(apie save) My name is Justina and surname is Šaučiūnaitė. I live in Anykščiai in Stoties street No eleven. I was born on the fiveof march nineteen eighty six in Anykščiai. I am eighteen, I am the citizen of Lithuania. I am a schoolgirl and I learn in the twelve form of Antanas Baranauskas secandary school. So I am a school-leaver.I live with my family: father, mather, I have one sister and one brother. All my Familymembers are cathalics.We the memders of our family are very friendly. We celebrate all Lithuanian holidays together. My favourite group is B‘avarija. My favourite singer is Andrius Mamontovas and also every yang person has a favourite pop graup.
Anglų kalba  Rašiniai   (17,09 kB)
Išorinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Technologinės aplinkos analizė. Socialinės-kultūrinės aplinkos analizė. Teisinės-politinės aplinkos analizė. Gamtinės-ekologinės aplinkos analizė. Išorinės artimosios verslo aplinkos analizė. Pirkėjai. Konkurentai. Tiekėjai. Vidinės UAB „Regplasta“ verslo aplinkos analizė. Personalas. Finansinės lėšos. Verslas – tai veikla, kuria užsidirbama pragyvenimui gaminant tam tikras prekes ar teikiant paslaugas, reikalingas kitiems visuomenės nariams.
Vadyba  Analizės   (27,5 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Maironis
2009-09-11
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,54 kB)
Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)
Žmonės dažnai dalijami į fizikus ir lyrikus. Fizikais vadinami tie, kurie labiau pasikliauja tikrove, lyrikai- svajonėmis, įsivaizdavimais. Literatūroje pirmieji vadinami realistais, antrieji- romantikais. Ir meno istorijoje skiriamas realistinis (tikroviškas) ir romantinis (vaizduotės) tipai. Romantizmas lietuvių ir lenkų literatūroje. Kas yra menas romantikams. Romantinės literatūros bruožai. Garsiausi romantizmo atstovai. Krypties ribos
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 8,53 kB)
Tautinis atgimimas
2009-09-03
Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)
Antrasis, palyginti stambus lietuvių grožinės literatūros kūrinys, po K. Donelaičio „Metų“ buvo Seinų vyskupo, lietuvio Antano Baranausko (1835–1902) poema „Anykščių šilelis“, išspausdinta 1860–1861 m. L. Ivinskio kalendoriuje. Tuomet jis buvo ką tik (1858 m.) baigęs Varnių dvasinę seminariją. Poema „Anykščių šilelis“ ilgainiui įėjo į lietuvių literatūros aukso fondą ir įgijo šiokį tokį tarptautinį literatūrinį pripažinimą. Beje, ir K. Donelaičio kūryba Lietuvai ir pasauliui tapo žinoma tik po 1818 m., kai Liudvikas Rėza Berlyne išspausdino ją, šalia lietuviško originalaus teksto pateikdamas ir vokišką vertimą.
Teatras, kinas  Konspektai   (1 psl., 2,46 kB)
Maironis
2009-07-16
Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)