Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 3072 rezultatai

Kai lenkai 1920 metais užėmė Vilnių, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto, galėjusio tapti svarbiausia Lietuvos Respublikos mokslo bei švietimo įstaiga. Naujuoju mokslo, švietimo ir kultūros centru tapo laikinoji Lietuvos sotinė – Kaunas. Čia 1920 m. spalio 27 dieną buvo įkurta ir pirmoji aukštojo mokslo įstaiga nepriklausomoje Lietuvoje – Aukštieji kursai. Juose buvo mokomasi pagal universitetų nuostatus ir programas.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,73 kB)
Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Sąlygos švietimo raidai tuo metu buvo itin nepalankios. 1918–1920 m. tebevyko kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, daugelis mokyklų Pirmojo pasaulinio karo metu buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau nepaisant visų sunkumų, darbas švietimo baruose vyko nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo dienų. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,56 kB)
Lietuvos valstybės atkūrimas XX a. pradžioje sudarė palankias sąlygas formuotis lietuvių tautinei mokyklai. Tuo pat metu formavosi ir Lietuvos tautinių mažumų mokykla. 1922 ir 1928 m. Lietuvos konstitucija didžiausioms tautinėms mažumoms suteikė teisę švietimą organizuoti autonomiškai. Šia teise suskubo pasinaudoti žydai, tai davė apčiuopiamų rezultatų. Žydų tautinės autonomijos sukūrimas Lietuvoje turėjo nemažą įtaką žydų mokyklų steigimui.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,55 kB)
Užsienio Lietuviai
2009-09-03
Pirmasis pasaulinis karas laikinai sustabdė lietuvių emigraciją į kitas užsienio šalis. Karo išvakarėse jau 70 tūkst. lietuvių gyveno Rusijos imperijos miestuose, už etninės Lietuvos ribų; oficialiai buvo teigiama, kad JAV lietuvių kiekis siekia apie 750 tūkst. Tiksliai žinoma, kad 1899–1914 m. 252 594 lietuviai emigravo į JAV; D. Britanijoje gyveno apie 6–7 tūkst. lietuvių. Karo metais iš Lietuvos į Rusijos gilumą pasitraukė dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Taigi, pirmosios lietuvių emigracijos bangos centras buvo JAV.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,84 kB)
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,99 kB)
Nuo viduramžių Lietuvos inteligentija formavosi, kaip ir kituose kraštuose, daugiausia iš miestų buržuazijos. Krašte gyveno nemažai atvykėlių iš kitų šalių – žydų, vokiečių, rusų ir kitų tautybių gydytojų, finansininkų, menininkų, universiteto profesorių bei kitų specialistų. Tačiau reikia pažymėti, kad mūsų inteligentijos formavimosi istorijoje buvo ir tam tikrų išimčių. Labai anksti į mokslus, pirmiausiai katalikų bažnyčios kunigų seminarijas, savo vaikus ėmė leisti mokytis, apeidami visus viduramžiškus ir carizmo įvestus suvaržymus, lietuviai valstiečiai, laisvieji ir baudžiauninkai.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,82 kB)
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva neteko daug gyventojų. Tūkstančiai jų žuvo kariaudami caro armijoje ar vykstant karo veiksmams Lietuvos teritorijoje. Dalis gyventojų buvo išvaryti į Vokietiją, kur mirė dėl epidemijų ir ligų. Taip pat tūkstančiai Lietuvos gyventojų pasitraukė, ir netgi prievarta buvo iškeldinti, į Rusijos gilumą nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Gyventojų skaičiaus sumažėjimui turėjo įtakos ir karo metu sumažėjęs gimstamumas. Pavyzdžiui., 1917 m. mirusiųjų skaičius viršijo gimusiųjų apie 10 tūkst., 1918 m. – 12,5 tūkst.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,96 kB)
Lietuvos Respublikos valstybės santvarkos organizacijos procesas dėl tarptautinių aplinkybių ir nepriklausomybės kovų buvo palyginti ilgas ir nelengvas. Jau 1917 m. vasarą Vokietijos reichstago politinės partijos pradėjo svarstyti galimybę kaip po karo Vokietijos įtakoje ir valdžioje išlaikyti jų okupuotus kraštus, tarp jų Kuršą ir Lietuvą. Buvo nutarta prie vokiečių okupacinės administracijos iš vietos gyventojų sukurti Pasitikėjimo tarybas, kurios padėtų krašto valdymo reikalus tvarkyti. Lietuviams buvo leista sušaukti konferenciją.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,57 kB)
1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjus karo veiksmams, Lietuva jau pirmomis dienomis atsidūrė karo veiksmų teatre. Rusijos kariuomenė užėmė Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, tačiau netrukus vokiečių buvo išstumta. Vokietijos kariuomenė įsiveržė ir į Didžiąją Lietuvą – Suvalkiją. Karo veiksmai nuniokojo kraštą, atsirado daug pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio Vilniaus krašte. Šiems pabėgėliams bei tremtiniams remti Vilniuje 1914 m. lapkritį buvo įsteigtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, turėjęs didelę reikšmę ir atkuriant Lietuvos valstybę.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,01 kB)
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Baltijos valstybėms iškilo tiesioginis arba Vokietijos, arba SSRS pavojus. Nacistinė Vokietija, turėdama karinių planų Vakarų Europoje ir nenorėdama be laiko konfliktuoti su SSRS, garsių 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Molotovo–Ribentropo paktų pagrindu perleido Maskvos valdžios įtakai Baltijos valstybes. Bolševikai galėjo užimti jas dar 1939 m. rudenį: Lenkija buvo okupuota, su Berlynu pasirašyta sutartis, D. Britanija ir Prancūzija kilus karui jau nebeturėjo jokios įtakos įvykių eigai Rytų Europoje.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,96 kB)
Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės pakito po to, kai Vokietija 1938 m. kovo 11 – 12 dienomis užgrobė Austriją. Lenkijai kilo realus pavojus iš Vokietijos pusės. Jai būtinai reikėjo garantuoti šiaurinių sienų saugumą. Tuo tarpu derybos dėl diplomatinių santykių nustatymo ar bent konsulinių ryšių užmezgimo su Lietuva buvo bevaisės. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su Lenkijos vykdomu lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimu Vilniaus krašte ir nenorėjo atsisakyti savo istorinės sostinės. Normalių diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimas būtų reiškęs, kad Lietuva atsisako Vilniaus.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,63 kB)
1920 m. spalio 9 d. J. Pilsudskio slaptu įsakymu generolo L. Želigovskio vadovaujama divizija, pasivadinusi „lietuviška–baltarusiška maištininkų divizija“, įžengė į Vilnių, sulaužydama Suvalkų sutartį. Jau kitą dieną L. Želigovskis savo įsakyme Nr. 1 skelbė apie „Vidurinės Lietuvos“ valstybės organizavimą. Vykdomąją valdžią L. Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Laikinajai valdymo komisijai. Vidurinės Lietuvos teritoriją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių apskritys ir dalis Trakų apskrities (apie 13 000 kv. km ir apie 500 000 gyventojų).
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,91 kB)
Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos laikantis visų tarptautinės teisės normų, kaip nuo seno lietuvių gyvenama teritorija, kurios prisijungimo prie savo tėvynainių siekė daugiau kaip 500 metų Vokiečių ordino pavergti tautiečiai. Lietuvos atgimimo veikėjai, Lietuvos Taryba, o vėliau Lietuvos Respublikos vyriausybė savo uždaviniu kėlė visų etnografinių žemių sujungimą į vieną tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,71 kB)
Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII–XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,86 kB)
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,8 kB)
Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas labai glaudžiai buvo siejamas ne tik su Rusijos klausimo sprendimu, bet ir su Lenkijos valstybės plėtimo ir stiprinimo problemomis. Naujosios Lenkijos žymiausias veikėjas maršalas J. Pilsudskis buvo išsakęs frazę: „Stipri Lenkija kartu su Gudais, Ukraina ir Lietuva“. Stiprios Lenkijos pageidavo ir Prancūzija, kuri šioje valstybėje matė savo sąjungininką prieš Vokietiją rytuose.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,88 kB)
1918 m. rugsėjo 15 d. RSFSR ir Vokietijos vyriausybės susitarė, jog vokiečių daliniai bus išvesti iš okupuotų teritorijų. Gruodžio 7 d. Raudonosios armijos dalys pradėjo žygį paskui atsitraukiančius vokiečius ir jau gruodžio 9 d. įžengė į Minską. Pasaulinės revoliucijos teorijos šalininkai tuo būdu rado galimybę suteikti karinę pagalbą Baltijos šalių bolševikiniam judėjimui, kėlusiam Tarybų valdžios sukūrimo šūkį.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 6,51 kB)
1917 m. gruodžio 3 d. RSFSR vyriausybė buvo priversta pradėti separatines taikos derybas su Vokietijos vyriausybe. Gruodžio 15 d. Breste pasirašytos paliaubos tarp RSFSR ir Vokietijos. Pastaroji siekė atplėšti nuo Rusijos Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją. Oberosto ir centrinės vokiečių vyriausybės tonas santykiuose su Lietuvos Taryba vis griežtėjo. Ruošdamasi deryboms Breste, kanclerio Hertlingo vyriausybė gruodžio 1 d. sudarė pirmąją sutartį su Lietuvos Taryba.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,9 kB)
1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Pasinaudojusi Nikolajaus II 1905 m. spalio 17 d. manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus. Įvairioms lietuvių politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905 m. gruodžio 4–6 d. Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Seimas priėmė rezoliuciją, kur visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos ir seimo, kuris būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Vilniaus seimas nutarė, kad Lenkijos karalystės administracijai priklausantis Suvalkų kraštas būtų priskirtas prie visos Lietuvos.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,77 kB)
1820–1860 m. vyraujanti Europos dailės kryptis buvo romantizmas. Romantikai išsiskyrė dėmesiu savo krašto istorijai, praeities epochoms, ypač viduramžiams. Mąstymo istorizmą ir retrospektyvizmą jie sėkmingai derino su individualumo, novatoriškumo ir originalumo siekiais. Romantikų šūkis – kuo geriau išreikšti savo laiko, savo tautos bruožus ir savo asmenybę. Jiems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, įsiklausymas į savo jausmus, nuotaikas regėjimus. Romantikus domino paslaptingi, keisti, dramatiški, su žmogumi ir gamta susiję dalykai.
Dailė  Konspektai   (2 psl., 5,45 kB)
1906 m. pavasarį „Vilniaus žiniose“ skulptorius Petras Rimša pakvietė lietuvių dailininkus burtis, skleisti dailės idėjas visuomenei, o „Vilniuje, mūsų sostapilyje“ – surengti lietuvių dailės parodą. Į kvietimą atsiliepė dauguma dailininkų, tuo metu studijavusių svetimuose kraštuose, nes Lietuva carinės priespaudos metais savo dailės ugdymo įstaigų neturėjo. Vilniuje buvo sudarytas parodos rengimo komitetas (pirmininkas dr. Jonas Basanavičius). Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje.
Dailė  Konspektai   (1 psl., 2,74 kB)
Antrasis, palyginti stambus lietuvių grožinės literatūros kūrinys, po K. Donelaičio „Metų“ buvo Seinų vyskupo, lietuvio Antano Baranausko (1835–1902) poema „Anykščių šilelis“, išspausdinta 1860–1861 m. L. Ivinskio kalendoriuje. Tuomet jis buvo ką tik (1858 m.) baigęs Varnių dvasinę seminariją. Poema „Anykščių šilelis“ ilgainiui įėjo į lietuvių literatūros aukso fondą ir įgijo šiokį tokį tarptautinį literatūrinį pripažinimą. Beje, ir K. Donelaičio kūryba Lietuvai ir pasauliui tapo žinoma tik po 1818 m., kai Liudvikas Rėza Berlyne išspausdino ją, šalia lietuviško originalaus teksto pateikdamas ir vokišką vertimą.
Teatras, kinas  Konspektai   (1 psl., 2,46 kB)
Fotografija – vienas didžiausių XIX a. išradimų. Dažnai galvojama, kad fotografiją išrado vienas žmogus – Louisas Jacques Mandé Daguerre, kurio vardu buvo pavadintas 1839 m. sausio 7 d. Prancūzijoje paskelbtas fotografinis būdas. Dar 1822 m. vienam iš fotografijos išradėjų prancūzui Josephui Nicéphore Niepce po ilgų bandymų nusišypsojo sėkmė – jis sukūrė heliografiją, fotomechaninį atvaizdų dauginimo būdą, o anglas Williamas Henry Fox Talbotas 1835 m. padarė negatyvinį atvaizdą ant popieriaus.
Fotografija  Konspektai   (3 psl., 6,39 kB)
Žymi vieta valstiečių gyvenime teko spalvotiems ir baltiesiems buitinės ir dekoratyvinės paskirties audiniams. Jų paskirtis nulėmė atskiros audinių rūšies formą ir dydį, audimo būdus ir medžiagas, raštus ir spalvas. Spalvotiems audiniams austi daugiausiai buvo naudojami namuose verpti vilnoniai, lininiai, kanapiniai ir pirkti medvilniniai siūlai metmenims ir vilnoniai – ataudams. Šilkiniai imti naudoti tik XX a. II p. Nesudėtingos konstrukcijos audimo staklės apsprendė ir nesudėtingus audimo būdus, raštus ir jų kompozicijas.
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (2 psl., 3,95 kB)
Caro administracija, siekdama rusinti visas imperijoje gyvenusias tautas, daugelį metų varžė jų kultūrinę veiklą. Iki XX a. pradžios lietuviams drausta steigti kultūros draugijas ar ekonominio pobūdžio organizacijas. Carinės administracijos valdininkai neleido įregistruoti jokių draugijų įstatų, o besistengiančius suburti žmones organizuotai veiklai visokeriopai persekiojo ir baudė. Todėl XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo steigti įvairias draugijas ir organizacijas už etnografinės Lietuvos ribų: Rygoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Petrapilyje ir kitur.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,84 kB)
1868 m. pradėjo veikti M. Valančiaus iniciatyva sukurta slapto lietuvių spaudos leidimo Rytprūsiuose ir jos nelegalaus platinimo Lietuvoje sistema. Ilgainiui ji plėtojosi. Į spaudos leidybą įsijungė per porą dešimtmečių susiformavusi naujoji pasaulietinės lietuvių inteligentijos karta. 1883 m. pradėjo eiti pirmasis Lietuvai skirtas lietuviškas žurnalas „Aušra“, vadintas laikraščiu. Vėliau atsirado ir kitų. Formavosi periodinė spauda. Kūrėsi knygnešių organizacijos. Sustabdyti šį procesą Rusijos valdžia nepajėgė.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,46 kB)
Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis mažai tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Beveik visos vidurinės mokyklos vėl buvo perduotos vienuolynams. Pradinės mokyklos – jų etnografinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 – ir toliau buvo prižiūrimos parapijų klebonų.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 9,39 kB)
Bene žymiausias kovos, dėl Katalikų bažnyčios ir apskritai katalikų teisių, ypač pasipriešino rusinimui, organizatorius buvo Telšių (Žemaičių) vyskupas M. Valančius. Kai M. Valančius tapo Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi, vėliau ir Žemaičių vyskupu, Varniuose ėmė kurtis lietuvybės puoselėjimo centras. M. Valančius telkė potencialius lietuvių raštijos kūrėjus, skyrė juos dvasinės seminarijos dėstytojais ar vyskupijos kurijos tarnautojais, kartais parūpindavo ir kitokio darbo.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,51 kB)
Tautinis atgimimas
2009-09-03
Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)
Nuo 1879 m. Tilžėje veikė mokslinė Lietuvių literatūros draugija. Jos veikloje aktyviai dalyvavo Jonas Basanavičius (1851–1927); kuris 1879 m. baigė medicinos studijas Maskvos universitete ir apsigyveno Bulgarijoje, dirbo vienos jos provincijos ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju, domėjosi lituanistika ir rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, rašė straipsnius į Mažosios Lietuvos lietuvninkų spaudą. Lietuvis esąs jis apsisprendė dar studijų metais perskaitęs T. Narbuto, J. I. Kraševskio ir kitų veikalus, dalyvaudamas lietuvių studentų būrelių veikloje.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,12 kB)