Mūsų eros pradžioje rytinėje Romos imperijos dalyje, Vakarų Azijoje, atsirado naujas tikėjimas – krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai, turtingi ir vargšai. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo patikti romėnų valdininkams ir jie ėmė persekioti krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionybė jau neskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio gyvenimo kančias laukė Dievo karalystė – rojus tai atitraukdavo tikinčiųjų – vadinamųjų krikščionių – mintis nuo žemiškų bėdų ir neturto.

Dailė  Referatai   (12 psl., 21,81 kB)

Kaip verslas, duodantis pelną, turizmas susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Visų pirma tai ekonomikos vystymasis, pragyvenimo lygio kilimas. Didėjanti koncentracija miestuose, triukšminga miesto aplinka, spartus gyvenimo ritmas skatina poreikį pabūti gamtoje, pailsėti, atsipalaiduoti nuo nervinės įtampos bei kasdieninių rūpesčių, pataisyti sveikatą, atgauti jėgas ir aplankyti kitas šalis.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 37,96 kB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

KOMPIUTERIŲ TINKLAI Nuo senovės laikų žmonės keitėsi informacija. Jiems visuomet rūpėjo, kaip ją efektyviai perduoti, ypač kai didelis atstumas tarp siuntėjo ir priėmėjo. Šiuolaikiniu ryšio linijų pirmtaku galima laikyti signalizavimą laužais, įvairiais optikais ir garsinais signalais. Vėliau bokštuose ir kalvose buvo pastatytas informacijos perdavimo stotys. Laikui bėgant žmonės išrado telefoną, radiją, o paskui žmonija žingsnis po žingsnio artėjo prie kompiuterio tinklų atsiradimo. Taigi kompiuterinė technika sparčiai vystėsi, išorinėje kompiuterių atmintyje pradėta saugoti daugiau informacijos, kurią neretai tekdavo perkelti iš vieno kompiuterio į kitą. Todėl imta svarstyti, kaip palengvinti tokį informacijos perdavimą. Nuo 1960 metų mokslinių tyrimų laboratorijose, universitetuose bandyta jungti kompiuterius panaudojant telefono linijas. Du ar keli tarpusavyje sujungti kompiuteriai jau sudarė kompiuteriu tinklą. Tai buvo pradžia tinklų, be kurių dabar sunku įsivaizduoti mūsų pasaulį. Šiuo metu kompiuteriu tinklai sąlygiškai skirstomi į vietinius (LAN, iš angl. k. Local Area Networks), t. y. įstaigos, mokyklos, universiteto ir pan., ir globaliuosius, arba pasaulinius (WAN, iš angl. k. Wide Area Networks) — Iš angl. k. Metropolitan Area Networks), jungiantis kurio nors reginio, miesto kompiuterius. Į vietinį tinklą sujungiami viename ar keliuose pastatuose esantys kompiuteriai. Į globaliuosius tinklus gali būti įjungti bet kuris pasaulyje esantis kompiuteris. Tam naudojamos telefono linijos, optiniai kabeliai, dirbtiniai žemes palydovai. KOMPIUTERIŲ TINKLAS — ŠIUOLAIKINĖ RYŠIO PRIEMONĖ Kompiuterių tinklas — tai kompiuteriai, sujungti tarpusavyje per ryšio priemones (optinius bei telefono kabelius, radijo ryšį, palydovinį ryšį). Pagrindinis kompiuterių jungimo tikslas — pasikeisti informacija. Informacijos mainais tarp kompiuterių pagrįsta daugybė kompiuterių paslaugų. Tai ir bilietų pardavimo agentūros, ir kompiuterinis paštas, ir bendro naudojimo duomenų bazės, ir tinklų tinklo „Internet“ paslaugos, ir kosminių laivų valdymas. Į tinklą sujungti kompiuteriai įgyja daug pranašumų, palyginti su pavieniais. Šiuolaikinių organizmų įstaigos dažnai yra išsibarsčiusios vienos šalies teritorijoje arba visame pasaulyje. Kompiuterių tinklas suteikia šių įstaigų darbuotojams galimybę operatyviai, keletą kartų per dieną (netgi per valandą!) keistis informacija ir duomenimis, taip pat naudotis visų įstaigų kompiuterinėmis programomis. Sujungus kompiuterius į tinklą, atsiranda galimybė taikyti vadinamąjį kompiuterių rezervavimą: sugedus vienam kompiuteriui, jo funkcijos perduodamos kitam. Kompiuterių tinklai sukuria labai lanksčią įstaigos darbo terpę. Darbuotojai, naudodami nešiojamus kompiuterius bei ryšių linijas, gali prisijungti prie įstaigos kompiuterio, būdami tarnyboje ar komandiruotėje, ir remtis komercine ar moksline įstaigos informacija, operatyviai persiųsti reikiamus duomenis.

Informatika  Referatai   (10,23 kB)

Kai dauguma tinklo mazgų yra terminalai, centrinis greitaeigis didysis kompiuteris (mainframe), vadinamas valdančiuoju kompiuteriu (host computer). Kai tinklo mazgai yra asmeniniai kompiuteriai, centrinis kompiuteris paprastai esti mikrokompiuteris, turintis didelės talpos diskus, kurie naudojami mazgų informacijai saugoti. Tokio tipo centrinį kompiuterį galima vadinti bylų baze (file server). Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jeigu jo darbas dėl kurių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklos mazgai tiesiogiai tarpusavyje sujungti. Iš kelių pavienių žvaigždinių tinklų sudarius vieną kelių lygių sistemą, gaunamas vadinamasis hierarchinis tinklas (hierarchical network). Tokiom tinklo aukštesniojo lygio mazgai yra žemesniojo lygio kompiuteriai. Magistralinis tinklas dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungiami viena magistrale - susuktų laidų pora, koaksialiniu arba optiniu kabeliu. Magistralėje vienu metu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija. Galimi du kompiuterio prijungimo prie magidtralės būdai: centralizuotas ir laisvas. Pirmuoju būdu, kuris yra tipiškas vietiniams tinklams, vienas tinklo kompiuteris išskiriamas kaip vedantysis (boss computer), kuris pagal nustatytą algoritmą sprendžia ir duoda nurodymus, kada ir kas gali jungtis prie magistralės. Antrojo, dar vadinamo “tuščio lango” jungimo būdo (CSMA/CD - Carrier Sense Multiple Access with Colosion Detection) esmė yra tokia: 1) kiekvianas kompiuteris per magistralę gali “girdėti” visus kitus tinklo kompiuterius. 2) jeigu magistralėje yra “tuščias langas”, t.y. niekas nesiunčia informacijos, galima pradėti siųsti savąją. Jeigu magistralė užimta, reikia laukti, kol “tuščias langas” atsiras. 3) vienu metu “tuščią langą” gali užfiksuoti keli kompiuteriai, todėl tuo pačiu metu magistralėje gali atsirasti duomenys, keliaujantys iš kelių šaltinių. 4) informacija siunčiama porcijomis, po kiekvienos jų “išklausant” magistralę: jeigu joje yra tik siunčiama informacija, galimasiųsti sekančią porciją, jeigu magistralėje informacijos yra daugiau, negu buvo išsiųsta, vadinasi, tuo pačiu metu dirbo ne vienas siuntėjas, ir anksčiau siųstą porciją reikės pakartoti užfiksavus kitą “tuščią langą”. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethernet. Tai JAV kompanijų Dec, Intel ir Xerox idėjų, paiūlytų dar 1974 m., relizacija, kuriai labai artimas ISO DIS 8802.3 standartas, nustatantis mechanines ir elektrines fizinio informacijos perdavimo charakteristikas. Kad įvairių gamintojų sukurti įrenginiai galėtų dirbti drauge Ethernet tinkle, jiems nustatyti gana griežti reikalavimai ir apribojimai: 1) perdavimo greitis - 10 Mbps 2) kompiuteriai nuo magistralės gali būti ne toliau, kaip už 50 metrų. 3) magistralė gali būti sudaryta iš atskirų segmentų, kurių kiekvieno ilgis neviršija 2500 metrų. 4) tarp bet kurių tinklo kompiuterių gali būti ne daugiau 5 magistralės segmentų. 5) viename tinkle gali būti iki 1024 kompiuterių. 6) tinkle galima naudoti vieną iki 1000 metrų ilgio ryšio liniją su signalų stiprintuvais abiejuose galuose, jeigu bendras šios linijos ir prijungtos magistralės ilgis neviršija 2500 metrų. Žiedinis tinklas Tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad galėtų ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti toliau tą jos dalį, kuri adresuota ne jam. Tam, kad, dugedus kuriam nors kompiuteriui, žiedinis ryšys nenutrūktų, retranslaivimo stiprintuvai paprastai atskiriami nuo paties kompiuterio. Paprasčiausiu atveju žiediniame tinkle būtų galima dirbti “tuščio lango” būdu. Tačiau tik tol, kol kuris nors siuntėjas apsirikęs nurodys tinkle nesančio gavėjo adresą. Tuomet informacija keliaus ratu - kiekvienas kompiuteris ją vis perdavinės sekančiam. Šis atvejis rodo, kad tokiame tinkle reikalingas tam tikras centralizuotas valdymas - kažkas turi sekti ir pašalinti “niekieno” informaciją ir pranešti apie tai siuntėjui. Praktikoje naudojami keli žiedinio tinklo variantai. Populiariausieji jų - tai Kembridžo žiedas (Cambridge ring) ir žymėtasis žiedas (Token ring). Kembridžo žiedo esmė yra ta, kad tinkle keliauja tik vienas fiksuoto dydžio informacijos minipaketas, atliekantis voko vaidmenį. Kiekvienas žiedo kompiuteris, gavęs tokį voką, patikrina nurodytą gavėjo adresą. Jeigu informacija adresuota jam, ji perskaitoma. Jeigu tas kompiuteris turi siunčiamos informacijos, ji “įdedama” į voką ir “užrašomas” naujas gavėjo adresas, jeigu ne - žiedo kaimynui perduodamas tuščias vokas. Visais atvejais informaciją galima persiųsti tik turint tuščią voką. Voko judėjimą kontroliuoja specialus kompiuteris, vadinamas monitoriumi, kuris ir pašalina “niekieno” laiškus, informuodamas apie tai siuntėjus. Žymėtasis žiedas sukurtas apie 1986 metais IBM kompanijoje ir skirtas asmeniniams kompiuteriams. Tokiame žiede keliauja ne vokas, o žymė - leidimas perduoiti informaciją. Tik gavus šią žymę, informacija gali būti siunčiama gavėjui. Aišku, kad siunčiant “nesiklausom” magistralės, nes žiede yra tik viena žymė, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu informaciją gali siųsti ttik vienas tinklo abonentas. Perdavus visus duomenis, žymė siunčiama žiedo kaimynui. Panašiai kaip Kembridžo žiede, vienas kompiuteris čia seka žymės judėjimą bei naikina nesančių adresatų informaciją. Kadangi žiediniuose tinkluose vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklų darbo patikimumą lemia monitorių darbas. Globalinis tinklas Šį tinklą sudaro mažesnių (vietinių) tinklų visuma. Vietiniai tinklai (toliau jie vadinami globaliojo tinlko sistemomis) tarpusavyje gali skirtis technine bei programine įranga. Todėl labai svarbu užtikrinti vienodą informacijos supratimą visose tinklo sistemose. Du nutolę vartotojai gali bendrauti dviem būdais: persiųsti informaciją tiesiogiai sujungtomis fizinio ryšio grandinėmis arba perduodami ją atskiromis porcijomis per tarpines tinklo sistemas. Pagal tai globalieji tinklai skirstomi į komutuojamųjų grandinių tinklus (Circuit Switched Networks) ir komutuojamųjų paketų tinklus (Packet Switched Networks). Ryšio seansas komutuojamųjų grandinių tinkle yra tapatus telefoniniam dviejų abonentų pokalbiui. Linijos naudojimo intensyvumas ir ja perduodamos informacijos turinys priklauso tik nuo dialogo dalyvių. Aišku, kad abiejų galų siuntimo ir priėmimo įranga turi būti suderinta, o abonentai turi abiem suprantama kalba. Didžiausias tokio tinklo privalumas yra duomenų perdavimo operatyvumas, nes nėra informacijos keitimų. Trūkumai yra šie: gali bendrauti tik identiškų tinklo sistemų abonentai, ryšio linija gali būti neefektyviai naudojama. Ryšį komutuojamųjų paketų tinklu galima palyginti su abipusiu telegramų siuntinėjimu. Perduodant duomenis turi būti žinomas gavėjo adresas. Skirtingos tinklo sistemos gali naudoti skirtingas adresavimo formas ir duomenų vaizdavimo pavidalus. Tačiau kiekvienoje sistemoje tai turi būti suderinta, pakeičiant gaunamą informaciją į sistemoje priimtą išraišką. Šias funkcijas atlieka tarp skirtingų sistemų esančios sąsajos (gateway). Visa perduodama informacija yra skaidoma į atskirus blokus, vadinamus paketais (iš čia kilęs ir tinklo pavadinimas). Kiekviename jų yra gavėjo adresas ir suomenys. Visuose tinklo mazguose tikrinami paketų adresai, pagal kuriuos nustatoma, kuris paketas į kurį mazgą turi būti perduotas. Tokiu būdu paketai gali keliauti per sistemas tol, kol pasieks adresatą. Pagrindinis komutuojamųjų paketų tinklo privalumas yra tas, kad jame gali bendrauti visiškai skirtingų tinklo sistemų abonentai. Be to, tinklo įranga užtikrina efektyvų ryšio kanalo naudojimą, nes jis užimamas tik tuomet, kai perduodami duomenys. Natūralu, kad informacija tokiame tinkle bus perduodama lėčiau negu komutuojamųjų grandinių tinkle, nes, persiunčiant per skirtingas tinklo sistemas, ją reikia transformuoti. Komutuojamųjų paketų tinklai yra paplitę visame pasaulyje: JAV - tinklai Telenet, Tymnet; Europos Sąjungoje - tinklas Euronet; Skandinavijoje - tinklai Datapak, Telepak, Finnpak. 1992 metais. Šioje srityje lietuviai neatsiliko - 1992 metais buvo pradėtas kurti akademinių organizacijų tinklas Litnet, metų pabaigoje jungęs tris vietinius tinklus - Mokslų Akademijos, Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto. Kaip taisyklė, tokie tinklai turi sąsajas su kitais globaliniais tinklais. Internet Absoliučiai didžiausias pasaulyje kompiuterinis tinklas yra Internet, kurio abonentais yra per 50 milijonų abonentų visame pasaulyje. Lietuvoje 10000 gyventojų tenka 5 kompiuteriai, prijungti prie Internet’o. Latvijoje šis skaičius yra 23, Estijoje - 55. Kalbant apie Internet’ą, dažniausiai turimi galvoje ne visi kompiuteriniai tinklai. Tačiau Internet’o apibrėžimas yra ne vienareikšmis. Pvz. Internet’ui paprastai nepriskiroiami komerciniai tinklai, t.y. ta dalis pasaulio kompiuterių tinklo, kurioje informacija ir kitos paslaugos perkamos ir pasrduodamos. Tai lyg ir biblioteka, kurioje skaitytojo mokestis priklauso nuo perskaitytų (arba pasineštų namo) knygų skaičiaus ir laiko, praleisto bibliotekoje. Tačiau komercinių tinklų vartotojai gali patekti į Internet’ą ir tapti jo vartotojais. Ir priešingai, Internet’o vartotojas, sumokėjęs uč komercinio tinklo paslaugas, gali iš Internet’o patekti į komercinį tinklą. Į Internet’ą įsijungęs kompiuterių tinklas arba tiesiog atskiro kompiuterio šeimininkas kuria savo bibliotekas ir kitas paslaugas, jas dalija savo ir apskritai viso Internet’o vartotojams. Savo ruožtu šio tinklo (ar pavienio kompiuterio) vartotojai nemokamainaudojasi kituose tinkluose sukaupta informacija. Tiesa, reikia mokėti už naudojimąsi telefono linijomis, taip pat - už kompiuterių tinklą aptarnaujančios organizacijos darbą. Tačiau pati informacija, kaip ir jos apdorojimo bei paieškos sistemos, yra nemokama. Internet’as - tai beveik visas pasaulio šalis apimantis reiškinys, turintis tik sąlyginį vadovavimą. Lietuvoje taip pat yra tarnybinės stotys - Internet’o paslaugų tiekėjai. Tai “Aiva sistema”, “Elneta”, “Omnitel”, “Nerisena”, “Penki kontinentai” ir kt.

Informatika  Konspektai   (9,45 kB)

Kas yra informatika? Informatika - tai mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą. Kas yra informacinės technologijos? Informacinės technologijos - tai informatikos taikymas, kompiuterio ir kitos kompiuterinės įrangos naudojimas įvairiose srityse. Kas yra kompiuteris? Kompiuteris - tai elektroninis įrenginys, kuris gali apdoroti duomenis ir valdyti kitus įrenginius bei procesus. Duomenų bazių valdymo programos? Duomenų bazių valdymo programa - programa palengvinančios darbą su dideliais susietų duomenų kiekiais.

Informatika  Paruoštukės   (6 psl., 18,78 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Akcinės bendrovės. Individualios įmonės. Valstybės ir savivaldybės įmonės. Įmonių bankrotas.

Teisė  Paruoštukės   (6 psl., 27,39 kB)

Plačiąja prasme liaudies menas apima visus dvasinės kultūros paminklus, pasireiškusius tiek žodine kūryba (tautosaka), tiek muzikos garsais, tiek matomąja, arba vaizdine, vienos ar kitos medžiagos forma – architektūrine, skulptūrine, tapybine, grafine ar ornamentine. Čia neliesdami tautosakos ir liaudies muzikos, sustosime prie trečiosios liaudies meno srities, kur liaudies menininkas savo estetinius polinkius išreiškė realioje medžiagoje, t.y. prie tautodailės.

Istorija  Referatai   (9 psl., 618,63 kB)

Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.

Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)

Tranzistoriais vadinami puslaidininkiniai prietaisai su viena ar keliomis pn sandūromis, tinkantys galiai stiprinti ir turintys tris (ar daugiau) išorinius išvadus. Labiausiai paplitę tranzistoriai turi dvi pn sandūras. Dviejų sandūrų tranzistoriuose panaudojami dviejų rūšių krūvininkai (elektronai ir skylės), todėl jie ir vadinami dvipoliais.

Fizika  Kursiniai darbai   (15 psl., 115,51 kB)

Individuali (personalinė) įmonė pagal terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys - negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).

Teisė  Referatai   (14 psl., 20,74 kB)

Miltelinės elektrokontaktinės ir elektromagnetinės medžiagos. Angliniai plienai. Legiruotieji plienai. Legiruojantys elementai ir jų įtaka plienų savybėms. Legiruotų plienų klasifikacija. Plieno suvirinimas. Al ir jo lydiniai. Lydiniai su g ir Ti pagrindu. Cu ir jo lydiniai. Korozija, jos esmė ir rūšys. Kovos su metalų korozija priemonės. Polimerai. Užpildai ir plastifikatoriai. Grandininė polimerizacija. Angliavandenilių polimerai ir kitos polimerinės plastmasės. Plastmasės pagamintos iš polikondensacijos ir pakopinės kondensacijos produktų. Guma ir jos gaminiai. Lakai, tepalai, dažai.

Chemija  Konspektai   (15 psl., 35,09 kB)

Informacijos srautų paskirstymo teorija nagrinėja telekomunikacijos sistemų, kur yra aptarnaujamos ateinančios paraiškos, procesus. Pasaulyje sukurtos elektrinio ryšio telekomunikacijos sistemos sudarė prielaidas informacijos srautų paskirstymo teorijai atsirasti. 1876 metais amerikiečio A.Belo elektromagnetinio telefono išradimas paspartino elektrinio ryšio telekomunikacijos sistemų atsiradimą.

Elektronika  Konspektai   (32 psl., 166,14 kB)

Pereinamieji procesai tiesinėse elektros grandinėse. Trifazės grandinės. Nuolatinės srovės netiesinės grandinės. Magnetinės nuolatinių srautų grandinės. Kintamosios srovės netiesinės grandinės.

Elektronika  Konspektai   (15 psl., 30,82 kB)

Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). Jo tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavimąsi, tam tikrą lūžį nusistovėjusių tradicijų, mąstymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu.

Istorija  Referatai   (10 psl., 25,16 kB)

Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)

Mes naudojame teisingumo lenteles, kai norime nustatyti ar formulė tapačiai teisinga, ar iš duotų formulių išplaukia kita formulė. Tačiau, kad įrodyti, ar formulė yra tapačiai teisinga, ar formulė logiškai išplaukia, dažnai yra paprasčiau taikyti teoremas. Jeigu mums reikia įrodyti, kad formulė nėra tapačiai teisinga ar logiškai išplaukia, mums nereikia sudarinėti pilnos teisingumo lentelės. Tereikia surasti tinkamą eilutę, kuri tai įrodytų. Jeigu vis dėlto tenka atlikti daug skaičiavimų pagal teisingumo lenteles, tai galima panaudoti metodą, pagreitinantį skaičiavimą. Jo esmė tokia, kad t ir k reikšmės priskiriamos vienintelei raidei.

Matematika  Konspektai   (5,08 kB)

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daktinių, finansinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. Viena iš ūkinės veiklos vykdymo formų yra individuali įmonė.

Finansai  Kursiniai darbai   (4,41 kB)

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė. "Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida" (J.Palionis "Kalbos mokslo pradmenys" 1985) Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5,02 kB)

Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks. Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.

Lietuvių kalba  Konspektai   (23,03 kB)

Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas "besijuokiančiu filosofu". Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu.

Filosofija  Rašiniai   (4,91 kB)

Jau nuo seno, žmonės ieškojo būdų kaip išmatuoti įvairius dydžius, pvz. atstumą, masę ar pan. Matavimo vienetus jie susiejo su žmogaus kūno, augalų ar įrankių matmenimis, pvz. pėda, colis, jardas, varstas, granas, uncija ir pan. Plėtojantis mokslui ir technologijoms, tobulėjo matavimų technologijos, atsirado nauji matavimo vienetai. Dabar įvairūs dydžiai yra išreiškiami etalonais. Etalonas – tai, matas, matuoklis, pamatinė medžiaga ar matavimo sistema, skirta dydžio vienetui, vienai arba kelioms jo vertėms kaip pamatinėms tiksliai išreikšti, realizuoti ar atkurti.

Fizika  Referatai   (6,94 kB)

Žmogaus statika nagrinėja sąlygas, kuriomis žmogaus kūnas laikosi nejudėdamas. Statinėje padėtyje susidaro pusiausvyra tarp sunkio jėgos ir atramos reakcijų. Kūno statika analizuoti pradedama nuo masės centro. Bendroji masės centro padėtis priklauso nuo kūno būklės. Žmogui tiesiai stovint, bendrosios masės centras yra vidurinėje plokštumoje. Projekcinė vertikalė, nusileidžianti iš masės centro, pataiko į žmogaus plokštumą, kurią apriboja pėdos.

Fizika  Konspektai   (3,14 kB)

Daug kartų atliekant tą patį eksperimentą arba ilgau stebint tą patį reiškinį, išryškėja tam tikri dėsningumai. Masinių atsitiktinių reiškinių stabilumas ir yra tikimybių teorijos objektas. Taigi tikimybių teorija yra atsitiktinių reiškinių (įvykių, procesų, dydžių) matematinių modelių sudarymo ir analizės teorija. Tikimybių teorija kaip mokslas susiformavo tik 17 amžiuje.

Matematika  Konspektai   (4,25 kB)

Kiekvienos valstybės apskaitos vystimosi aplinkybės yra savitos, tačiau kiekvienos šalies apskaita turi užtikrinti bendrai susiklosčiusią rinkos ekonomikos šalyse apskaitos tvarką. Tarptautiniu mastu turi būti identiškai, laikantis vieningos logikos registruojami labai skirtingi ūkiniai įvykiai, įmonių veiklos rezultatai atspindimi finansinėje atskaitomybėje, sudarytoje vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis ir turinčioje iš esmės tą pačią formą.

Ekonomika  Konspektai   (17,06 kB)

Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių). Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (4,93 kB)

Leksika – tai kurios nors kalbos žodžių visuma. Lietuviškai tarptautinį žodį „leksika“ galėtume pakeisti žodžiu „žodynas“, nors jis turi kiek platesnę reikšmę. Didžioji lietuvių kalbos leksikos dalis yra norminė, vartotina. Tačiau pasitaiko ir nevartotinų žodžių. Jų iš esmės yra trys grupės: - Nevartotinos svetimybės, kurias vadinsime barbarizmais, kad atskirtume nuo vartotinų svetimybių.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (5,16 kB)

Jau prieš daugelį šimtmečių žmogus suprato, kad, norint geriau pažinti pasaulį, nepakanka tik stebėti gamtą, aprašinėti vykstančius reiškinius, bet reikia ir aktyviai ją veikti, vykdyti eksperimentus, bandymus su modeliais. Mikalojus Kopernikas negalėjo pasakyti, kodėl daiktai laikosi ant žemės. Galileo Galilėjus nepajėgė paaiškinti, kodėl iš vienodo aukščio vienu metu mesti du skirtingo svorio rutuliukai žemę pasiekia tuo pačiu metu, o Johannesas Kepleris nesuprato, kodėl planetos skrieja elipsinėmis trajektorijomis.

Informatika  Kursiniai darbai   (15,87 kB)

Žodis kompiuteris kilęs iš žodžio skaičiuoti. Šiuolaikiniai kompiuteriai naudojami ne tik skaičiavimams atlikti, tačiau daugelio programų veikimo pagrintas - matematiniai skaičiavimai. Pvz., kompiuteriu žiūrint filmą ar klausant muzikos atliekami sudėtingi matematiniai skaičiavimai. Kompiuteris – įrenginys, gebantis priimti duomenis, atlikti su jais nurodytus veiksmus ir teikti skaičiavimų rezultatus.

Filosofija  Namų darbai   (6,23 kB)