Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 135 rezultatai

Genetines ligos
2011-04-10
esu nuobodus tinginys tingintis visko ieskoti :D
Biologija  Pristatymas   (17 psl., 21,4 kB)
vanduo augaluose
2011-03-22
Tai santraupa,apie vandens apytaka augale,viskas ka reikia zinoti sia tema,ruosiantis Augalu biologijos egzaminui.
Biologija  Konspektai   (8 psl., 82,58 kB)
Ląstelės nediferencijuotos, turi didelius branduolius, o jų medžiagų apykaita greita. Gaminamųjų audinių ląstelės nuolat dalijasi ir diferencijuojasi, virsta įvairių audinių ląstelėmis, prisitaiko atlikti skirtingas funkcijas. Taip augalai auga, ilgėja ir storėja. Gaminamajam audiniui priklauso brazdas, teikiantis naujas ląsteles medienai ir karnienai.
Biologija  Pateiktys   (19 psl., 593,97 kB)
Virusai
2010-01-04
Virusas Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Virusai yra dar mažesni už bakterijas,todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai Viruso sandara Virusai negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie vadinami neląsteline gyvybės forma. Virusas sudarytas iš nukleorūgšties, kurią supa baltyminis apvalkalas. Nukleorūgštyje slypi genai, kurie svarbūs virusui dauginantis.Virusai dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Viruso dauginimasis Virusas artinasi prie ląstelės. Virusas prisitvirtina prie ląstelės membranos irpro ją įleidžia savo nukleorūgštį. Ląstelės viduje virusas gamina savo nukleorūgštis. Ląstelėje aplink kiekvieną nukleorūgštį susidaro baltyminis apvalkalas. Ląstelės membrana plyšta, išėję nauji virusai puola kitas ląsteles.
Biologija  Pateiktys   (45,19 kB)
TIPAS/ KLASĖ/ ATSTOVAS KŪNO SANDARA KŪNAS DANGA, RAUMENYS, JUDĖJIMAS VIRŠKINIMAS KVĖPAVIMAS Sarkodiniai/ Amebos/ Didžioji ameba Kūnas sudarytas iš pusiau skystos citoplazmos, kurios viduje yra vienas branduolys. Citoplazma skirstoma į ektoplazmą ir endoplazmą . Neturi skeleto, tačiau daug amebų turi kiautus. Turi nepastovias kūno išaugas-pseudopodijas. Neturi pastovios kūno formos-jų išvaizda nuolat keičiasi. Ektoplazmos paviršius yra sutirštėjęs ir sudaro ploną paviršinę plėvelę-plazmolemą, kiti sekretuoja kriaukles ar skeleto darinius. Juda pseudopodijų pagalba. Minta dumbliais, bakterijomis ar kitais pirmuoniais(yra ir parazituojančiu) Maistą paima pseudopodijomis, kurių skaičius nėra pastovus. Mitybos būdas-fagocitozė(kietų maisto dalelių paėmimas) bei pinocitozė(skystų maisto dalelių paėmimas). Virškinimas vyksta virškinamojoje vakuolėje Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Žiuželiniai/ Euglenos/ Žalioji euglena Ji yra verpstės formos, užpakalinis jos galas nusmailėjęs.Pastovi kūno forma. Citoplazmoje yra chromatoforų, kuriose yra chlorofilo grūdelių. Turi viena branduolį. Priekiniame ląstelės gale yra rezervuaras, kuriame įsilieja greta esančių pulsuojančių vakuolių turinys. Aplink pulsuojančią vakuolę išsidėsčiusios surenkamosios vakuolės, kurios surenka skystį ir perduoda jį į centrinę pūslelę.Turi du žiuželius, kurių vienas žymiai ilgesnis. Kūną dengia pelikulė. Ląstelę į priekį varo žiuželio judesiai. Miksotrofai(gali maitintis autotrofiškai ir heterotrofiškai). Chromatoforose esančių smulkiųchlorofilų dėka gali vykdyti fotosintezę, kurios produktas-artima krakmolui medžiaga. Tamsoje paraamilo grūdelių smarkiai sumažėja, ir ji pradeda maitintis tik organinėmis maisto medžiagomi osmoso būdu-heterotrofiškai ištirpusiomis organinėmis medžiagomis, susidarančiomis pūvant įvairiems negyviems organizmams. Visu kūno paviršiumi vandenyje ištirpusiu deguonimi. Sporagyviai/ Kokcidiniai/ Maliarinis plazmodijus Pastovi kūno pastovi. Dauguma neturi lokomotorinių organų. Turi vieną branduolį. Kai kurių kūną dengia pelikulė. Minta eritrocitų hemoglobinu. Blakstienuotieji/ Infuzorijos/ Klumpelė Pastovi kūno forma. Juda dėka blakstienėlės. Klmpelės kūną dengia pelėkulė. Po pelėkule yra pailgos pūslelės-trichocistos, kurias sudirginus, pro pelėkulėje esančias angeles, jos išmeta ilgus standžius, į aukos kūną susmingančius siūlus. Turi du branduolius-vegetatyvinį(makro) ir generatyvinį(mikro) Makrobranduolyje gausu DNR su poliploidiniu chromosomų skaičiumi, čia susidaro informacinė ir kitos RNR, kurios dalyvauja baltymams sintetinantis ribosomose. Šio branduolio pagrindinė funkcija- vegetatyvinė. Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi, todėl jų skaičius diploidinis. Toks branduolys dalyvauja lytiniame procese-konjugacijoje. Citoplazmoje dažniausiai būna dvi pulsuojančios vakuolės. Turi peristomą-prieburnio duobutę, ląstelinę burną-citostmą, iš jos maistas patenka į citofarinksą (ląstelinė ryklė), kurios gale yra virškinamoji vakuolė Kūną dengia pelikulė. Juda sinchroniškai judant blakstienėlėms. Minta smulkiais dumbliais, bakterijomis. Jos priekinės dalies šonu eina griovelis, kuris veda į prieburnio duobutę-peristomą, aplink kurį išaugusios ilgos blakstienėlės virpa ir kartu su vandeniu varo smulkias maisto daleles į peristomos gale esančią angelę-ląstelinę burną(citostomą). Iš citostomos maisto dalelės patenka į ryklę(citofariksą), kurios gale yra virškinamosios vakuolės. Virškinimo vakuolės su maisto dalelėmis ląstelės citoplazmoje migruoja. Maistą virškina vakuolėse esantys fermentai. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Duobagyviai/ Hidragyvių/ Hidra Sudarytas iš: -ektodermos(joje yra epitelinės- raumeninės, dilgiosios (knidocitai), nervinės, lytinės, bei tarpinės ląstelės) -mezoglėjos (atraminė funkcija) -ektodermos(joje yra liaukinės ir virškinamosios-raumeninės ląstelės). Būdingas audinių lygis. Ląstelės diferencijuotos. Spindulinė simetrija, vienaangiai gyvūnai. Kūną epitelinės raumeninės ląstelės. Juda susitraukinėjant raumeninėms skaiduloms, kurių turi epitelinės raumeninės ir virškinamosios raumeninės ląstelės. Susitraukus skaiduloms, kunas sutrumpėja, o jei susitraukia vienoje pusėje, kūnas pakrypsta į tą pusę. Čiuptuvai sugauna grobį ir nuneša jį į gastralinę ertmę liaukinės entodermos ląstelės į gastralinę ertmę išskiria fermentus-prasideda ertminis virškinimas su žiuželiais esančios entodermos ląstelės sukelia vandens bangas ir priartina maisto medžiagas. Pseudopodijas turinčios ląstelės apgaubia maisto daleles-susidaro virškinamoji vakuolė-prasideda viduląstelinis virškinimas kitoms ląstelėms maisto medžiagos perduodamos difuziškai. Visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Deguonis, judant citoplazmai, yra nunešamas į mitochondrijas, kur vyksta viduląstelinis kvėpavimas. Plokščiosios kirmelės/ Blakstienotosios kirmelės/ Baltoji planarija Trys gemaliniai lapeliai (ektoderma, mezoderma, entoderma), organų sandaros lygmuo, tačiau specializuotų kvėpavimo ir apytakos organų sistemų nėra. Necelomianiai gyvūnai(celomas-virškinimo organus supanti kūno ertmė, išklota iš mezodermos kilusiu epiteliu). Kūno paviršių dengia blakstienėlės. Dvišalė simetrija. Turi odos raumenų maišelį (raumenys suaugę su oda). Odoje yra gerai išsivysčiusios vienaląstės gleivinės liaukos. Yra trys raumenio audinio sluoksniai-išorinis žiedinis, vidinis išilginis bei įstrižas sluoksnis, kurių dėka kirmėlė gali atlikti judesius. Didesnės planarijos juda pilvinėje pusėje ir šonuose esančiomis blakstienėlėmis. Daugybė liaukučių išskiria gleives, kurios padeda judėti. Maistą aptinka čiuopiklinės ataugos grobis apviniojamas viso kūno ar įklimpsta gleivėse per burną iškišama raumeninga rykė maistas nunešamas į trijų atšakų žarnyną vyksta tarpląstelinis ir viduląstelinis virškinimas. Virškinimo sistema aklina. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi vndenyje ištirpusiu deguonimi. Plokščiosios kirmėlės/ Kaspinuočiai/ Kiaulinis kaspinuotis Kūną sudaro daugybė narelių. Kūno gale yra galvutė-skoleksas, kurio kabliukais r vagelėmis, kaspinuotis prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žemiau galvutės nuolat auga nauji nareliai. Odos-raumenų maišelio sluoksnis labia plonas. Tegumentą dengia daugybė mikroišaugų. Tegumente yra įvairių virškinimo frmentų, be to, kaspinuočių tegumenta sišskiria antiproteolitinius fermentus, apsaugančius parazitą nuo suvirškinimo šeimininko žarnyne. Neturi virškinimo sistemos. Paimą maistą glaudaus kontakto su šeimininko žarnynu būdu, per mikroišaugas, esančias tegumente. Medžiagų pasisavinimas vyksta dviem būdais: pinocitozės ir difuzijos. Jų maisto medžiagas pagrinde sudaro angliavandeniai, kurių trūkumui ie parazitai labai jautrūs. Bioenergetiniai procesai vyksta glikolizės būdu. Baltymai gaunami iš šeimininko žarnyno, bet juos gali sintetinti ir patys. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu. Apvaliosios kirmėlės/ Nematodai/ Žmoginė askaridė Tai pseudocelominiai gyvūnai( kūno ertmė neturi sienelių, tai tik skysčio pripildyta erdvė, kurioje yra virškinimo ir dauginimosi organai. Neturi specializuotų prisitvirtinimo organų-laikosi šeimininko žarnyneremdamasi aštriais savo kūno galais į žarnyno sieneles. Turi odos- raumenų maišelį, kuris sudaryta siš kutikulos, hipodermos ir raumenų. Kutikula atlieka išorinio skeleton funkciją ir apsaugo nuo mechaninių ir cheminių dirgiklių. Hipodermoje aktyviai vyksta medž. Apykaitos procesai bei intensyvi biosintezė. Ji taip pat apsaugo helmintą nuo kenksmingų medž. Po hipoderma yra išilginiai raumenys, todel gali judėti tik rangydamosi. Skeleto vaidmenį atlieka ir kūno viduje esantis skystis, kuris yra slegiamas, todėl kūnas yra stangrus, nuolat išlaiko formą. Brna(su trijomis lūpomis) ryklė stemplė žarna šalinamoji anga pas pateles ir kloaka pas patinus. Minta šeimininko žarnyne esančiomis medžiagomis. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu Žieduotosios kirmelės/ Mažašerės/ Žeminis sliekas Turi celomą (antrinė kūno ertmė, pilnai išklota mezodermos. Jam esant virškinimo sistema ir kūno sienelė juda nepriklausomai viena nuo kitos). Tai segmentuoti gyvūnai (celomas padalintas pertvarėlėmis-septomis). Kūno sandaros planas-vamzdelis vamzdelyje. Turi odos-raumenų maišelį. Odoje yra daug gleives išskiriančių liaukų, kurios apsaugo odą nuo išdžiūvimo ir sumažina trintį. Celomas atlieka hidrostatinio skeleton vaidmenį. Odoje yra ir jutimo nervų galūnėlės. Kiekvienas slieko narelis, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį, turi šerelius, kurie padeda jam judėti.Susitraukus išilginiams raumenims, segmentai išsiplečia ir šereliai įsminga į substratą; kai susitraukia žiediniai raumenys, šereliai įtraukiami ir tie segmentai pajuda į priekį. Burna(kuri padengta pirmojo segmento išauga-skiaute) raumeninga ryklė(į ją atsiveria trys poros kalkinių laiukų, jų išskyros neutrolizuoją į stemplę patekusį humusą) stemplė gurklys (kaupiamas maistas) skrandis (smulkinamas maistas) žarna (su tiflozoliu-žarnos raukšle, kuri padidina įsiurbiamąjį paviršių) šalinamoji anga. Specialių kvėpavimo organų nėra. Dujų mainai vyksta difuziškai per drėgną odą,, kurioje išsidėstęs tankus kapiliarų tinkles. Minkštakūniai/ Dvigeldžiai/ Bedantė Bilateralinė simetrija. Celomas yra labia redukuotas-išlikusi tik širdį suoanti ertmė. Kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurios nugarinėje pusėje sujungtos raiščiu, o pilvinėje laisvos. Galva redukuota. Kraiuklę suglaudžia 1-2 suveriamieji raumenys ir sandariai uždaro prie dangtelio esantis užraktas. Neturi radulės.. Cefalizacija menkai išreikšta. Kūną dengia kriauklė(mantijos išskirtas kiautas, sudarytas baltymo ir kalcio karbonato ei vidinio parlamuo sluoksnio. Žiauninis aparatas įsiurbiamasis sifonas (mantijos blakstienėlės virpėdamos verčia vandenį pro sifoną į mantijos ertmę link burnos) burna skrandis (I jį atsiveria du stambių kepenų skiaučių latakai, bei jame kristalinis kūnelis, gaminantis virškinimo fermentus) dalis maisto patenka per latakus į kepenis, kur yra virškinamas bei įsiurbiamas žarna, kuri perveria širdį ir baigiasi analine anga, ji atsiveria tiesiai į kloakinį sifoną. Kvėpavimo organai-ktenidinės žiaunos. Jos turi po vieną porą išorinių ir vidinių lapelių. Žiaunų epitelis turi blakstienėles, juo taip pat padektos burnos skiautės ir mantijos vidinis paviršius. Blakstienėlės padeda varinėti vanens srovę mantijos ertmėje. Pro žiauninį sifoną patekęs vanduo atneša deguonį. Minkštakūniai/ Pilvakojai/ Vynuoginė sraigė Kūnas minkštas, nenariuotas. Galima išskirti šias kūno dalis: galvą, liemenį ir koją arba Visceralinę masę(vidaus organus), Mantiją-dangalą iš visų pusių supantį visceralinę masę, Redukuotas celomas (išlikusi tik širdiplėvė). Kriauklė ne tik saugo kūna nuo mechaninių sužalojimų, bet ir neleidžia jam išdžiūti. Koja susitraukinėja iš priekio atgal, išsiskiria gleivės, palengvinančios judėjimą ir taip gyvūnas juda pirmyn. Burna(radulė-raumeningas organas su dantukasi, skirtais maisto paėmimui, smulkinimui) ryklė( į ją atsiveria seilių liaukos) stemplė(kai kurių virtusi gurkliu) skrandis (sudarytas iš vidurinės žarnos priekinės dalies. Jame yra kutikulos dantukų, sudarančių mamalinį skrandį. Į jį atsiveria kepenų latakai, kepenyse vyksta viduląstelinis virškinimas, kaupiami angliavandeniai, riebalai) žarna (į ją ativeria virškinamoji liauka) šalinamoji anga. Kvėpavimo funkciją atlieka mantija, dengianti mantijos ertmę, kuri sudaro pilvakojų plaučius.
Gyvūnų vystymasis
2010-01-04
Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.
Biologija  Konspektai   (7,46 kB)
Sluoksniuose įvairiai integruoti baltymai. Ji veikia kaip pusiau pralaidi plėvelė - reguliuoja jonų ir molekulių patekimą ir jų pašalinimą iš ląstelės. Plazminė membrana vietomis įlinksta į ląstelės vidurį ir sudaro mezosomą. Ji svarbi DNR replikacijai bei bakterijos ląstelės dalijimuisi. Mezosomoje kaupiasi įvairūs fermentai, atliekantys panašias funkcijas kaip aukštesniųjų augalų mitochondrijose (kvėpuoja), chemosintezės funkcijas. Plazminės membranos dėka susidaro fotosintetinančios membranos. Fotosintetinančias membranas turi tik fotosintezę vykdančios bakterijos (purpurinės, melsvabakterės). Šiose membranose yra bakterijų chlorofilas. Daugelis bakterijų turi iš citoplazmos pro sienelę išaugusius žiuželius - judėjimo skystyje organoidus. Kiekviena bakterijų rūšis turi skirtingą žiuželių skaičių. Jų būna nuo 1 iki 100, jie sudaryti iš baltymų. Taip pat bakterijos turi ir trumpesnių ataugų - fimbrijų, kuriomis jos prilimpa prie kitų ląstelių ar daiktų. Bakterijos citoplazma sudaryta iš H2O, baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų koloidinėje būklėje esančių medžiagų, kurių kiekis priklauso nuo bakterijos rūšies, amžiaus, mitybos ir kitų sąlygų. Citoplazmoje yra nukleoidas - tai bakterijos chromosoma. Nukleoide yra visa genetinė informacija. Bakterijų nukleoidas neapgaubtas apvalkalėliu, jose nėra tikrojo branduolio, todėl bakterijos vadinamos prokariotiniais organizmais. Bakterijose randama plazmidžių, sudarytų iš DNR molekulių, kurios šimtus kartų trumpesnės nei nukleoide. Citoplazmoje yra ribosomų, sudarytų iš dviejų dalelių - didžiosios ir mažosios. Ribosomos dalyvauja baltymų sintezėje. Taip pat citoplazmoje yra atsarginių medžiagų, vadinamų intarpais, kurie vartojami, kai aplinkoje nėra maisto. Nelytinis dauginimasis. Bakterijos dauginasi nelytiniu būdu - dalijimosi. Pirmiausia replikuojasi (dvigubėja) nukleoidas, kuriame sukaupta visa genetinė informacija. Po replikacijos ląstelėje DNR molekulių padvigubėja, jos nutolsta viena nuo kitos. Susidaro dukterinės ląstelės, kurių DNR yra tokios pat kaip ir motininių ląstelių. Toliau atsiranda petvarėlė, atskirianti ląsteles vieną nuo kitos. Dauginimosi greitis priklauso nuo bakterijų rūšies ir aplinkos sąlygų (maisto, temperatūros, drėgmės, pH ir kt.). Lytinis dauginimasis. Vykstant DNR ar jos fragmentų mainams transformacijos (genetinės informacijos patekimas į ląstelę su svetima DNR ir informacijos pasikeitimas), transdukcijos (ląstelės genomo dalies patekimas į kitą ląstelę; vienas genų rekombinacijos atvejų) ar konjugacijos pavidalu gali susidaryti bakterijų genetinių rekombinacijų. Bakterijos gali daugintis kas 20-30 min. Kai kurios bakterijos, esant nepalankioms sąlygoms, sudaro endosporas. Sporos - tai bakterijų ramybės stadija. Jos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką, kol patenka į palankias sąlygas, kur spora išbrinksta, vartodama atsargines maisto medžiagas pradeda augti. Sprogus sporos sienelei, susidaro nauja ląstelė. Bakterijos turi įtakos azoto apytakai biosferoje. Šlapiose dirvose ir vandens telkiniuose gyvena bakterijos, kurios verčia nitratus dujiniu azotu, o šis išlekia į orą. Šis procesas vadinamas denitrifikacija. Tačiau yra bakterijų, kurios sugeba oro azotą vėl paversti jonine forma. Šis procesas vadinamas azoto fiksacija, o organizmai, kurie tai daro - azoto fiksatoriais. Azoto fiksatoriai - tai gumbelinės bakterijos, gyvenančios simbiozėje su aukštesniais augalais, dirvoje laisvai egzistuojančios azotobakterės ir vandenyje gyvenančios melsvabakterės.
Biologija  Konspektai   (71,3 kB)
Gaminamieji audiniai susidarę iš pirminių audinių arba pastoviųjų audinių, vadinami antriniais. Pastovieji audiniai sudaro visus augalo organus. Jie skirstomi: 1) dengiamieji; 2) pagrindinis audinys; 3) apytakos; 4) sekrecijos. Gyvulinis organizmas vystosi iš apvaisinto kiaušinio - zigotos, jai dalijantis. Pirmuoju vystymosi momentu dalijimosi būdu atsiradusios ląstelės yra panašios, tačiau vėliau jos pradeda diferencijuotis ir pasidaro skirtingos. Atsiranda 3 gemaliniai lapeliai - ektoderma, entoderma ir mezoderma. Iš jų ir vystosi įvairūs organizmo audiniai: epitelinis, jungiamasis, kremzlinis, kaulinis, raumeninis, nervinis. Dengiamąjį audinį turi tiek augalai, tiek gyvūnai. Augalų dengiamasis audinys skirstomas į: 1) epitelinis (apriboja augalą nuo aplinkos) 2) žiauberis 3) epiblema 4) egzodermis (dengia šaknų paviršių). Gyvūnų dengiamasis audinys yra oda. Ją sudaro epidermis, kurį sudaro epitelinis audinys. Epitelinis audinys skiria išorinį ir vidinį organizmo paviršių nuo aplinkos. Oda apsaugo organus nuo mechaninių sužalojimų, neleidžia organizmui netekti vandens, prasiskverbti į kūną pašalinėms medžiagoms. Oda - vienas jutimo organų, joje yra įvairių receptorių. Oda atlieka šalinimo funkciją ir padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą. Augalai ir gyvūnai turi ramstinį audinį. Ramstinis audinys sutvirtina augalų organus. Ramstinį audinį sudaro ląstelės su labai sustorėjusiomis sienelėmis. Vienos ramstinio audinio ląstelės yra stiebų karnienoje, lapkočiuose ir lapalakščių gyslose, kitos - medienoje. Stiebų ir šaknų žievės dalyje išsidėsčiusi sklerenchima vadinama karnienos plaušais, o medienoje - medienos plaušais. Gyvūnų ramstiniams audiniams būdinga tvirta ir tanki tarpląstelinė medžiaga. Kremzliniame audinyje tarpląstelinė medžiaga yra standi, suteikia jam standumą, tvirtumą. Kremzliniame audinyje nėra kraujagyslių ir nervų ir maitinimas vyksta difuzijos būdu. Kaulinis audinys atlieka atraminę ir apsauginę funkcijas. Pasižymi kietumu, tvirtumu ir tam tikru elastingumu. Kaulinis audinys su kremzliniu audiniu sudaro skeletą. Jis taip pat sudarytas iš ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos. Tačiau ir augalai, ir gyvūnai turi tik jiems būdingų audinių. Pagrindinis audinys. Iš jo sudaryta didžioji dalis viso augalo organų. Jis skirstomas į: a)asimiliacinį - vykdo fotosintezę, b)sandėlinį - ląstelėse kaupiasi maisto medžiagų atsargos, c)siurbiamąjį - jis yra šaknų siurbimo zonoje, kur vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis patenka į siurbiamąją parenchimą, d)orinį - būdinga augalams, augantiems vandenyje, būdingi stambūs oro pripildyti tarpuląsčiai. Oras reikalingas vandenyje esančioms augalo dalims kvėpuoti. Apytakos audiniai: a)rėtiniai indai, kuriuos sudaro gyvos, siauros ląstelės, jais teka organinės medžiagos, b)vandens indai - jais teka vanduo ir mineralinės medžiagos. Sekrecijos audiniai. Juose nuolat gaminasi įvairios medžiagos, kurias vienas organizmas panaudoja, o kitas pašalina. Sugeba išskirti kai kurias medžiagas į aplinką (pieną, sakus, eterinius aliejus, dervas). Raumeninis audinys susijęs su jungiamuoju ir nerviniais audiniais. Jis susideda iš raumeninių skaidulų. Jis skirstomas į lygųjį ir skersaruožį. Skersaruožiai yra griaučių ir širdies, o lygieji išsidėstę visuose organuose. Jie sugeba susitraukti. Nervinis audinys. Jį sudarančios ląstelės vadinamos neuronais. Neuronas sudarytas iš kūno ir citoplazminių ataugų. Neuronų kūnai išsidėstę centrinėje nervų sistemoje. Jie sudaro galvos ir stuburo smegenų vadinamąją pilkąją medžiagą. Ilgosios ataugos sudaro galvos ir stuburo smegenų baltąją medžiagą. Kitų neuronų ilgosios ataugos sudaro skaidulas - nervus. Pagrindinė savybė - jaudrumas ir laidumas. Reguliuoja organų veiklą. Neuronai priima, saugo ir apdoroja informaciją.
Biologija  Konspektai   (4,78 kB)
Ląstelės plazminės membranos reikšmė organizmams yra labai didelė ir svarbi. Plazminė membrana atlieka daug įvairių funkcijų, tokių, kaip : medžiagų transportavimas, apsauginė funkcija, atpažinimo funkcija, medžiagų srauto reguliavimas.
Biologija  Namų darbai   (1 psl., 5,67 kB)
Aukštesnieji augalai – viena iš augalų karalystės pokaralysčių. Jiems visiems būdingas gemalas. Kūnas suskirstytas į stiebą, šaknį ir lapą, juos dar vadina stuomeniniais. Skirtingai nuo dumblių tai daugialąsčiai, diferencijuoti organizmai, prisitaikę gyventi sausumoje. Jiems būdinga kartų – lytinės (gametofito) ir nelytinės (sporofito) – kaita. Aukštesniųjų augalų zigota vystosi į daugialąstį gemalą. Daugumos augalų sporofitas suskirstytas į ūglius (stiebą ir lapus) ir šaknis.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 14,07 kB)
Botanikos ir mikologijos mokslo šakos tiria augalus ir grybus. Augalai ir grybai yra gyvosios gamtos organizmų grupės. Šie organizmai kaupia cheminių junginių ir saulės spindulių energiją. Augalai – autotrofai, kaupia energiją, gamindami organinius junginius iš neorganinių medžiagų fotosintezės būdu. Grybai – heterotrofai, kurie gauna energiją iš gatavų organinių medžiagų, jau pagamintų autotrofų. Energija gaunama ir organinių junginių irimo procese, dažniausiai dvejopai – rūgimu ir kvėpavimu.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,83 kB)
Norint suvokti ir įsigilinti į šiuolaikinę augalų taksonomiją, praverstų trumpai susipažinti su augalų taksonomijos istorija. Absoliučiai visi botanikos istorikų darbai stengiasi suskirstyti taksonomiją į eilę periodų, išsiskiriančių žymiais įvykiais ir darbais. Jų tarpe K. Linėjaus “Augalų rūšys” (Species Plantarum, 1753), Č. Darvino – “Rūšių kilmė, veikiant natūraliai atrankai” (Origin of Species by Means of Natural Selection, 1859), pakartotinis G. Mendelio genetikos dėsnių 1900 m. ar skaitmeninės taksonomijos paskelbimas 1957 m., iliustruoja laipsnišką augalų taksonomijos raidą.
Biologija  Konspektai   (16 psl., 32,01 kB)
Kraujas
2009-09-10
Kraujas skiriasi nuo kitų audinių tuo, kad jisai skystas. Tuo jis panašus tik į limfą. Kraujas neretai priskiriamas prie jungiamųjų audinių, kadangi turi daug tipų ląstelių ir daug tarpląstelinės medžiagos. Be to, jis embrioninio vystymosi metu susidaro iš mezenchimos - gemalinio pradinio jungiamojo audinio. Egzistuoja vienas kraujo skirtumas nuo jungiamųjų audinių - kraujo tarpląstelinė medžiaga neturi skaidulų ir drebutinio užpildo. Tačiau šis skirtumas nėra toksai didelis - kraujas kartais turi skaidulų. Jos susidaro kraujui krešint.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 20,36 kB)
Mejozė
2009-09-10
Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)
Eukariotinės ląstelės dalinasi dviem būdais - mitoziškai ir mejoziškai. Mitozinis dalijimasis gamtoje yra žymiai dažnesnis, negu mejozinis. Mitozė - tai ląstelės dalijimasis, kurio metu susidarančios dukterinės ląstelės būna genetiškai vienodos - jos gauna lygiai tokias pačias chromosomas su lygiai tokia pačia genetine informacija. Mitozės esmė yra ypatingas branduolio dalijimasis, o citoplazma po to nebūtinai turi pasidalinti. Vienaląsčiai organizmai - pirmuonys, dumbliai, primityvūs grybai - palankiose aplinkos sąlygose dauginasi mitoziškai dalindamiesi.
Biologija  Konspektai   (3 psl., 9,47 kB)
Ląstelėms būdinga biologinių sistemų savybė prisitaikyti prie aplinkos. Tiek vienaląsčių, tiek daugialąsčių organizmų ląstelės evoliucijos eigoje prisitaikė optimaliai veikti jas supančioje aplinkoje. Vienaląsčių ląstelės prisitaikiusios veikti kaip savarankiški organizmai. Jos sąveikauja su aplinka: ima reikalingą maistą ir mineralines medžiagas, ginasi nuo pavojų, ieško savo rūšies atstovų, jei jie reikalingi dauginimuisi, renka informaciją užduotims. Tvarko savo vidinį metabolizmą.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 19,91 kB)
Mitochondrijos
2009-09-10
Šie organoidai pirmą kartą aptikti 1850 m. raumenų ląstelėse. 1898 m. buvo nustatyta, kad mitochondrijos svarbios kvėpavime. Mitochondrijų skaičius ląstelėse labai įvairus - priklauso nuo organizmo rūšies ir ląstelės paskirties. Ląstelės, kurioms reikia daug energijos, turi labai daug mitochondrijų - pvz., kepenų ląstelėse jų būna keli šimtai. Mitochondrijų forma taip pat labai kinta - jos gali būti apvalios, spirališkos, tauriškos, šakotos. Paprastai jos būna 1,5-10 *m ilgio ir 0,25-1,0 *m skersmens.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 21,65 kB)
Lizosomos
2009-09-10
Nuo Goldžio komplekso atsiskiria smulkios vakuolės, prikrautos koncentruotų fermentų organinėms molekulėms skaidyti. Jie vadinami rūgščiomis hidrolazėmis, kadangi hidrolizuoja makromolekules rūgščioje terpėje. Lizosomose aptikta virš 50 skirtingų fermentų rūšių, jie gali visiškai ar beveik visiškai suskaldyti daugumą biologinių organinių medžiagų (baltymus, polisacharidus, lipidus, nukleino rūgštis, jų derinius ir darinius). Šie fermentai tuo metu būna dar neaktyvūs ir neturi ką skaidyti, todėl juos talpinančios vakuolės vadinamos pirminėmis lizosomomis .
Biologija  Konspektai   (3 psl., 12,12 kB)
Visos ląstelės turi endoplazminį tinklą, kuris sudaro daugiau kaip pusę visų ląstelės membranų. Endoplazminis tinklas - didžiulis šakotas išsiraizgęs uždaras maišas, turintis vieną bendrą ertmę. Nuo citozolio endoplazminio tinklo ertmę skiria vienguba membrana. Endoplazminis tinklas paprastai sluoksniais supa branduolį, tie sluoksniai kiek primena svogūno lukštus. Be to, EPT jungiasi su branduolio apvalkalu, ir EPT ertmė pereina į apvalkalo tarpumembranio ertmę. Nuo branduolio vidaus ETP ertmę skiria vienguba membrana.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,6 kB)
Transliacija vadinamas iRNR dekodavimas - amino rūgščių jungimas į polipeptidinę grandinę, skaitant nukleotidų seką po tris nukleotidus, vadinamus kodonais. Baltymų biosintezę imta suvokti 6-jame šio amžiaus dešimtmetyje. Tam pagrindu buvo trys svarbūs atradimai. Polas Zamečnikas su bendradarbiais tyrė, kurioje ląstelės vietoje sintetinami baltymai. Norėdami tai sužinoti, jie įšvirkšdavo žiurkėms radioaktyvių amino rūgščių. Po kiek laiko jie užmušdavo žiurkes, susmulkindavo kepenų ląsteles ir centrifuguodavo jas. Centrifuguojant trintų ląstelių masė susisluoksniuoja pagal dalelių tankį ir formą.
Biologija  Konspektai   (6 psl., 18,15 kB)
Baltymas nėra kieta konstrukcija - polipeptidinės grandinės sąranga yra judri. Vidinės globulės sritys šiek tiek juda viena kitos atžvilgiu keičiantis aplinkos sąlygoms. O paviršinės dalys yra dar judresnės. Tad tretinė struktūra gali keistis, ir būtent todėl baltymai gali atlikti daug savo funkcijų. Fermentas - tai reakciją greitinantis baltymas (baltyminis katalizatorius). Reakcijos greitis gali padidėti iki kartų. Substratas - molekulė, kurią fermentas paverčia kita molekule, produktu .
Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,56 kB)
Membranos
2009-09-10
Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios. Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla , o nuo alkoholio liekanos arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa.
Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,33 kB)
Virusas (lot. virus – nuodingas) neląstelinės sandaros mikroorganizmas, maža dalelė, užkrečianti gyvuosius organizmus. Virusai yra ląstelių parazitai, taigi jie gali daugintis tik įsibrovę į ląstelę ir perimdami jos kontrolę, nes neturi savaiminio dauginimosi mechanizmo. Terminas virusas dažniausiai nusako dalelytes, kurios užkrečia eukariotus (daugialąsčius organizmus ir dalį vienaląsčių. Žodis virusas kilo iš lotyniško virus, reiškiančio nuodus ir kitas žalingas medžiagas.
Biologija  Referatai   (6,48 kB)
Virusai (lot, virus - nuodas) yra įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule. Paveikslėlyje pavaizduotas DNR virusas su daugiakampės formos galvute ir spiraline uodegėle, paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200 nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas.
Biologija  Konspektai   (5,13 kB)
Žmogaus audiniai
2009-07-09
Struktūra - raumeninis audinys sudarytas iš raumeninių ląstelių, kurios gali susitraukti ir atsipalaiduoti. Šios ląstelės miocitai. Į raumeninio audinio sudėtį įeina ir kalogeninis audinys, kuriame gausu kraujagyslių ,limfagyslių ir nervinių galūnėlių. I. Griaučių ruožuotasis: Struktūra - Griaučių ruožuotojo audinio struktūrinis vienėtas yra raumeninė ląstelė - griaučių miocitas. Jie dar vadinami skaidulomis. MIOCITAS yra cilindro formos su nusmailėjusiais galais. Jis susideda iš plazmolemos, daugelio branduolių, miofibrilių, citoplazmos.
Medicina  Konspektai   (4,56 kB)
Mokslininkai sugaišo nemažai metų, norėdami įsitikinti, kad kai kurias infekcines ligas sukelia ne bakterijos, o virusai. Kai pagaliau tai buvo įrodyta, reikėjo ieškoti visiškai naujo mokslinio požiūrio, norint suprasti, kaip virusas prasiskverbia į organizmą, sukelia vienokius ar kitokius simptomus ir kaip iš sergančio perduodamas sveikajam. Per šimtmečius ir netgi tūkstantmečius žmonija susidūrė su aibe virusinių ligų – ir visur paplitusių, ir retų, egzotinių, - bet nesuprato, kad jas sukelia virusai.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Organų sistemos
2009-07-09
1. Išvardink gyvų organizmų struktūrinius lygmenis eilės tavrka: a) audiniai, organai, organizmas, atomai, medžiagos, molekulės, organų sistemos, ląstelės. b) atomas, molekulės, medžiagos, ląstelės, audiniai, organai, organų sistemos, organizmas. c) atomas, molekulės, ląstelės, medžiagos, audiniai, organai, organų sistemos, organizmas. d) atomas, molekulės, ląstelės, medžiagos, organai, audiniai, organizmas, organų sistemos.
Biologija  Testai   (1,42 kB)
Gyvybės įvairovė
2009-07-09
Tarkime, kad jūsų paprašytų suklasifikuoti jums žinomus gyvus organizmus. Greičiausiai jūs pradėtumėte nuo sąrašo sudarymo ir kiekvienai rūšiai duotumėte pavadinimą. Tada organizmus skirstytumėte į atskiras grupes. Tačiau kuo jūs remsitės - spalva, dydžiu ar tuo, kad šie organizmai susiję su jumis? Nuspręsti, kiek bus grupių, kokios jos ir kokia jų išdėstymo tvarka - nelengva, turbūt dažnai jūs turėtumėte keisti nuomonę ar net viską pradėti iš naujo.
Biologija  Konspektai   (17,68 kB)
Akis, jos sandara
2009-07-09
Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse.
Biologija  Analizės   (4,95 kB)
Širdis (lot. cor) – raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, maždaug kumščio dydžio tuščiaviduris organas, varantis kraują. Du trečdaliai širdies yra kairėje, vienas trečdalis – dešinėje nuo vidurinės krūtinkaulio linijos. Širdies padėtis priklauso nuo žmogaus amžiaus (vaiko – aukščiau, senyvo – žemiau) ir kūno sudėjimo (kresno – aukščiau, liekno – žemiau).
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 240,01 kB)