ĮVADAS 1. Konkurencinis pranašumas 1.1. Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokos, jų įvairovė 1.2. M.Porter‘io penkių konkurencinių jėgų modelis 1.3. Konkurencinių strateginių grupių žemėlapis ir jo teikiama nauda 1.4. Konkurencingumo analizė 2. UAB „Kosmelita“ veiklos tyrimas ir vertinimas 2.1. Bendrovės veiklos apibūdinimas 2.2. Bendrovės veiklą įtakojantys veiksniai 2.3. Rinkos tyrimas 2.3.1. Parduotuvės „Eurokos“ užimama padėtis kosmetikos ir tualeto reikmenų mažmeninės prekybos specializuotų parduotuvių rinkoje 20 2.3.2. Konkurentų analizė pagal strategines grupes 2.3.3. Parduotuvės konkurencingumo analizė 2.3.4. Konkurentų analizė pagal M. Porter‘io modelį 2.4. Vartotojų nuomonės tyrimas 2.4.1. Tyrimo apibūdinimas 2.4.2. Tyrimo rezultatų analizė 2.5. Konkurencinio pranašumo didinimo pagrindinės sritys ir galimybės IŠVADOS IR PASIŪLYMAI LITERATŪRA 1 priedas- Anketa Temos aktualumas. Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbant apie įsikuriančias naujas įmones, bankrutuojančias senas ir, žinoma, konkurenciją tarp esančių. Šiandien plačiai vystantis verslui atsirandanti vis didesnė įmonių įvairovė sąlygoja didėjančią tarpusavio konkurenciją. Tai skatina ieškoti naujų būdų atlaikyti konkurenciją. Geras pirkėjo aptarnavimas yra vienas iš veiksnių, garantuojančių įmonės sėkmę, be to jis padeda įgyti tvirtą konkurencinį pranašumą, užtikrinti pelningumą ir sėkmę ateityje. Svarbiausias kokybės vertintojas yra vartotojas ir įmonės tikslas yra jį patenkinti. Tai įmanoma tik gerai pažinus savo klientus ir išsiaiškinus jų poreikius. Vartotojų poreikių žinojimas įgalina įmonę efektyviau juos patenkinti, todėl visi procesai turi vykti taip, kad vartotojas būtų laimingas ir sugrįžtų.

Vadyba  Diplominiai darbai   (43 psl., 401,53 kB)

1. Internetas ir studijos 1.1. Interneto ryšio paslaugos 1.2. Interneto informacinės paslaugos 2. Elektroninės bibliotekos 3. Distancinis (nuotolinis) mokymas 3.1. Nuotolinis mokymas Lietuvoje 4. Kursinių darbų pirkimo ypatumai

Informatika  Kursiniai darbai   (17 psl., 35,51 kB)

Steigiant naują įmonę svarbu įvertinti ją supančią aplinką. Labai svarbu numatyti būsimos prekybos įmonės ateitį, nuspręsti ar verta rizikuoti. Kuo didesnis bus vaikų gimstamumas, tuo didesnė tikimybė, kad steigiamą įmonę aplankys vis daugiau šeimų. Šiuo metu Lietuvos ekonominė padėtis nėra stabili, bet aš tikiuosi, kad finansinė padėtis pagerės.

Vadyba  Kursiniai darbai   (22 psl., 60,02 kB)

TYRIMO TIKSLAS: išnagrinėti sandorio kaštų klausimas – kaip jie yra išreikšti, kas pirmas juos apibrėžė, kokia buvo jų išsivystymo istorija, kokios pagrindinės idėjos, kokią įtaką jie daro informacinėms technologijoms, taip pat pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip šie kaštai patiriami tiek žiūrint iš pirkėjo, tiek iš tiekėjo pusės. Naudosiu ne vieną šaltinį, kad galėčiau aiškiau pavaizduoti ir apibūdinti, kas tai yra ir kodėl jie tokie svarbūs firmos funkcionavimui.

Ekonomika  Referatai   (16 psl., 33,68 kB)

Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)

1953 metais pravėrė duris Duonos kombinatas. Veikusiose kepyklėlėse buvo nesudėtingi įrengimai, mašinos pavaduodavo tik dalį rankų darbo, todėl per parą spėdavo iškepti apie 3 tonas duonos. Simnas, Daugai tuomet duoną kepėsi atskirai savo kepyklose. Netoli Duonos kombinato buvo įrengtas ir vaisvandenių cechas, kuris aprūpino Alytaus miesto ir kaimų gyventojus. Nuo 1953 metų spalio iki 1954 metų rugsėjo kepyklos vedėju dirbo V.Senkus, kuris vėliau 13 metų vadovavo Alytaus miesto vartotojų kooperatyvui, vėliau Duonos kombinatui vadovavo A.Remeikis, J.Lazauskas, nuo 1973 m. liepos 2 d. A.Pugačiauskienė. Dabar įmonei vadovauja direktorius R.Adomavičius. UAB "Alytaus duona" turi senas tradicijas - kepa duoną dideliais kepalais ant ajerų lapų, plikytą, dėl ko ji nesensta. Duonos tešla ruošiama natūraliais raugais. Kad duona būtų aromatingesnė, į ją dedama natūralaus salyklo, kmynų, sėmenų, sėlenų, kalendros, todėl duona skani ir kvapni.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 113,6 kB)

Automobilius pradėta gaminti maždaug prieš 110 metų. Tiesa, pirmasis garinis triratis pasirodė šiek tiek anksčiau – 1769 metais. Skystu kuru varomi ratuoti savaeigiai ne tik pakeitė arklių traukiamas karietas bei vežimus, bet ir daugumos žmonių gyvenseną – padidėjo mobilumas, daugiau buvo pervežama krovinių, vyrai ir moterys patyrė vairavimo malonumą, sukurtas auto- ir motosportas.

Logistika  Diplominiai darbai   (45 psl., 59,73 kB)

Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.

Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)

Marketingo veiklos pagrindą sudaro: reikia nustatyti kokia produkcija gaminti? kokius reikia atlikti tyrimus, kad preke butu perkama? kaip organizuoti ryšius su visais rinkos dalyviais? kaip organizuoti prekių paskirstymą, kad butu patogu, greita? kaip nustatyti kaina? kaip organizuoti serviso tinklą? kaip organizuoti rėmimą?

Rinkodara  Paruoštukės   (7 psl., 13,06 kB)

Brangstantis kuras – viena aktualiausių šiandienos problemų. Ji reikšminga kiekvienam – pradedant eiliniu Lietuvos darbininku ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, ragindamas ruoštis degalų kainų kilimui, tai apibūdino kaip natūralų ekonominį procesą, tačiau kasmet vis didėjant įvairaus transporto srautams, tuo pačiu didėja sunaudojamų degalų bei išmetamų į atmosferą teršalų kiekiai. Tai jau tampa globaline problema, skatinanti mokslininkus ieškoti naujų alternatyvų šios problemos sprendimui.

Vadyba  Referatai   (36 psl., 69,97 kB)

Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.

Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)

Konkurencijos samprata. Tobula konkurencija. Netobula konkurencija. Konkurencijos vaidmuo rinkoje. Konkurencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje. Konkurencijos įstatymo projektas. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Nesąžininga konkurencija . Konkurencijos institucija. Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Konkurencijos tarnyba.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 487,83 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

UAB „West Express“ – tai turizmo agentūra, kuri užima lyderio pozicijas Lietuvos turizmo verslo rinkoje. Tai kompanija, kurioje dirba lanksti, nuolat tobulėjanti bei nebijanti iššūkių komanda, pasižyminti savo profesionalumu, aptarnavimo kokybe bei noru būti geriausiais. Įmonė vertina savo darbuotojų žinias, sugebėjimus bei savybes, padedančias žengti į priekį bei plėtoti ilgalaikius santykius su verslo partneriais ir klientais.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (13 psl., 47,93 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Marketingo valdymas. Penkios koncepcijos tarp vartotoju ir gamintoju. Marketingo proceso valdymas. Marketingo informacijos sistemos. Marketingo tyrimų organizavimas. Marketingo strategija, planavimas, kontrolė. Komunikacijų su užsakovais ir vartotojais strategija. Apie prekės gyvavimo ciklą. Prekių klasifikacija. Statybinė produkcija kaip prekė. Gamintojų ir statybos rinka ir vartotojų elgesio ypatybės. Marketingo sistema ir statybinės rinkos aplinka. Kontaktinės auditorijos. Maqkroaplinka. Rėmimo strategija. Kapitalinės statybos objektų marketingo ypatumai.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,06 kB)

Marketingo pagrindinės sąvokos. Marketingo valdymas. Marketingo kontroles sistema. Marketingo valdymo procesai ir įmonę supanti aplinka. Marketingo informacijos sistemos. Marketingo tyrimų organizavimas. Marketingo strategija, planavimas ir kontrolė. Komunikacijų su užsakovais ir vartotojais strategija. Prekių klasifikacija. Marketingo sistema ir statybinės rinkos aplinka.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,01 kB)

Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)

Kainų nustatymas - tai uždavinys, kurį sprendžia visos įmonės be išimties. Nuo to priklauso visi įmonės veiklos rezultatai. Daugelyje situacijų įmonės, besilaikydamos fiksuotų kainų, praranda ne tik dalį pelno, bet ir nesugeba išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tad kiekvienai įmonei kyla būtinybė iš esmės pervertinti savąją kainodaros strategiją, siekiant užtikrinti gyvavimą stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. Nuo to, kokios bus nustatytos įmonės produktų kainos, labai priklausys jos sėkmė: užimama rinkos dalis, pajamos, pelnas, vertė rinkoje. Nuolaidų taikymas yra viena iš priemonių išvengti dalies pelno praradimo, dėl fiksuotų kainų taikymo.

Finansai  Referatai   (9,5 kB)

Pastaruoju metu eksploatuojama vis daugiau sudėtingos techninės įrangos. Be to, visi gamybiniai, socialiniai ir kiti procesai vyksta informacinėje aplinkoje. Nustatyta, kad jeigu kokios nors sistemos sudėtingumas auga linija, tai informacijos apimtys, kurias reikia apdoroti priimant sprendimą, auga eksponente. Todėl informacijos sistemų sudėtingumas taip pat auga ir darosi sunku per trumpą laiką surinkti reikalingą sprendimui priimti informacijos kiekį, nes šis procesas pats savaime tampa sudėtingas ir ilgalaikis.

Ekonomika  Referatai   (12,27 kB)

Rūkymas – medžiagos (dažniausiai - džiovintų tabako augalo lapų) deginimas ir išskiriamų dūmų įkvėpimas. Plaučiuose iš dūmų į kraują efektyviai perduodamos narkotinės arba psichotropinės medžiagos. Labiausiai paplitęs pasaulyje tabako rūkymas. Tabako dūmuose yra nikotino, kuris turi trumpalaikį stimuliuojantį poveikį, tačiau sukuria stiprią fizinę ir psichologinę priklausomybę.

Medicina  Referatai   (14,85 kB)

Gali būti taip, kad įmonė siūlo gerą prekę, yra jai nustačiusi tinkamą kainą ir naudoja pakankamai tobulą paskirstymo sistemą, tačiau norimos pardavimo apimties vis tiek greitai nepavyksta pasiekti. Tai ypač akivaizdu šiandieninės intensyvios konkurencijos sąlygomis, kai daugelis konkurentų siūlo gana panašias prekes. Labiausiai tikėtina tokios problemos priežastis – potencialūs pirkėjai tik atsitiktinai sužino apie prekę, nėra informuoti apie siūlomos prekės privalumus, neskatina jos pirkti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,38 kB)

Marketingas – daugiaveiksmė sąvoka. Jis suprantamas kaip mokslinė disciplina, organizacijos veiklos sritis ar verslo filosofija arba valdymo procesas. Kalbant apie marketingą ir komunikaciją svarbu pabrėžti, kad egzistuoja daug nesusipratimų dėl įvairių naujų terminų (marketingo komunikacija, korporacinė komunikacija, integruotas marketingas ir t.t. atsiradimo bei skirtingo jo interpretavimo. Marketingo sąvoka pastaruoju metu pradėta sieti su komunikacijos mokslu.

Rinkodara  Referatai   (4,4 kB)

Gamybos f-jos lygybė rodo, kad gamybos apimtis priklauso nuo darbo ir kapitalo kiekio. Gamybos f-ja rodo maksimalų produkcijos kiekį, kurį galima pagaminti, naudojant tam tikrą išteklių derinį. Q=F(K,L) Q-gamyb.apimt.; K-kapitalas; L-darbas; F-matemat.f-ja. Izokvanta - tai kreivė, rodanti įvairius išteklių derinius, kuriuos naudojant pagaminamas toks pat produkcijos kiekis. Kuo labiau izokvanta nutolusi nuo koordinačių pradžios susikirtimo taško, tuo didesnę gamybos apimtį ji rodo.

Ekonomika  Namų darbai   (20,22 kB)

Antrinė auditorija - tai esami organizacijos klientai (Nomeikienė, 2002). Asmeninis pardavimas - tai rėmimo rūšis, pasižyminti glaudžiu kontaktu tarp pardavėjo ir vartotojo, kurio metu šie du subjektai bendrauja akis į akį ir dažniausiai toks bendravimas baigiasi produkto pardavimu. B2B sektorius - tai verslas - verslui (Business - to - Business) sektorius, kuriame ir galutinis vartotojas, ir pardavėjas ar gamintojas yra organizacijos, o ne pavieniai asmenys.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,74 kB)

Kaina – tai marketingo komplekso elementas, kuris yra prekės ar paslaugos piniginės vertės išraiška. Tai yra vienas iš svarbiausių rodiklių, nes jis turi garantuoti pelną. Pagal kainą bei jos nustatymo metodus galima spręsti apie konkurencinę situaciją rinkoje. Konkurentų kainos turi tuo didesnės įtakos įmonės kainų politikai, kuo labiau išreikšti vartotojų interesai kainų atžvilgiu.

Pramonė  Referatai   (21,27 kB)

Įvertinimas buvo 9. Darbo tikslas – įvertinti įmonės rinkodarą, atliekant praktinę verslo analizę, aprašyti įmonės gaminamos produkcijos asortimentą, susipažinti su rinkodaros naudojamą strategiją, rinkodaros padalinį įmonėje, atlikti rinkos tyrimą ir įvertinimą, konkurentų pozicijas, kainų nustatymo metodus, prekės pateikimo strategija, naudojamą reklamą, įmonės rinkodaros planą, ištirti įmonės rinką Lietuvoje, taip pat aprašyti šios įmonės sėkminga darbo organizavimą.

Rinkodara  Analizės   (8,34 kB)

Ryšių su visuomene apibrėžimas ir apibūdinimas. Ryšių su visuomene funkcijos, uždaviniai ir tikslai. Ryšiai su visuomene ir marketingas. Ryšių su visuomene veiklos elementai. Populiarinimas. Reklama. Spaudos agentūros. Visuomenės reikalai. Vyriausybės sprendimų įtakojimas. Šaltinių menedžmentas. Vystymasis. Įmonės sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos vystomą veiklą. Jei įmonei pavyksta tam tikroje visuomenės dalyje suformuoti teigiamą įvaizdį, ji daug lengviau pasiekia savo tikslų. Šiuolaikiniame versle svarbu ne tik daryti, tai ko reikia, bet ir informuoti apie tai visuomenę, kad ši žinotų ir suprastų. Visuomenės nuomonės formavimas reikalauja nemažai pastangų ir veiklos, kuri ir vadinama ryšiais su visuomene.

Rinkodara  Referatai   (16 psl., 25,18 kB)

Strateginio valdymo teoriniai aspektai. Strateginio valdymo samprata. Strateginio valdymo modelių analizė. Strategijų rūšys. Strategijos formavimo procesas. Tikslai ir misija. Strategiją veikiančių veiksnių įvertinimas. Aplinkos įvertinimas. Konkurencingumo įvertinimas. Strategijos formavimas UAB "Interscalit" pavyzdžiu panaudojus ES struktūrinius fondus. Verslo raida ir ūkinės veiklos rezultatai. Bendrovės misija, vizija ir kokybės politika. Tiksliniai rinkos segmentai. Finansinė būklė. Gamybos technologija. Gamybos procesas. Daigstymo technologijos. Pardavimo rinka ir konkurentai. Pardavimo rinkos. Rinkos segmentai. Konkurentai. Numatoma įdiegti technologija. Technologinio kompleksiškumo privalumai. SWOT analizė. Rizikos analizė. Valdymo rizika. Išorinė rizika. Įmonėje taikomos strategijos. Numatytos priemonės bendrovės strategijos įgyvendinimui. Pajamų ir sąnaudų prognozavimas. Bendrosios skaičiavimų rengimo prielaidos. Labiausiai tikėtinas scenarijus. Alternatyvūs prognozės scenarijai. Bendrovės strategijos įgyvendinimas negavus ERPF paramos.

Vadyba  Diplominiai darbai   (73 psl., 216,05 kB)