Kursinis darbas apie civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės samprata Civilinės atsakomybės formos Neteisėti veiksmai Civilinės atsakomybės taikymo sąlygos Kaltė Objektyviosios civilinės atsakomybės teorija Žala Žalos atlyginimo būdai Neturtinė žala Netesybų išieškojimas Aplinkybės, kurioms esant civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama Civilinės atsakomybės taikymas už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo Civilinės atsakomybės taikymas samdančiam darbuotojus asmeniui, už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės

Teisė  Kursiniai darbai   (18 psl., 29,91 kB)

Tai baigiamasis darbas apie individualią įmonę, kurios veikla - mergvakario organizavimas.

Vadyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 61,04 kB)

Europos Sąjunga - tai unikali ekonominė ir politinė 27 Europos šalių partnerystė. ES pusę vyravo taika, buvo užtikrinamas stabilumas ir gerovė, ES padėjo gerinti gyvenimo lygį, joje įvesta bendra Europos valiuta ir šiuo metu laipsniškai kuriama bendroji Europos mato rinka, kurioje žmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas iš vienos valstybės narės į kitą judėtų taip pat laisvai kaip tos pačios šalies viduje. O, kad visa tai vygtų sklandžiai buvo įvairios tarptautinės organizacijos, tokios kaip Europos centrinis bankas, Europos sąjungos taryba, ES audito rūmai, ES regionų komitetas, Europos komisija ir kitos svarbios įstaigos. Su vieną iš jų susipažinsimeme plačiau, su ES regionų komitetu.

Komunikacijos  Referatai   (16 psl., 37,26 kB)

Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.

Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)

Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.

Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)

Kiekvienai firmai, įstaigai ar organizacijai aktualu išlaikyti savo darbuotojus. Nei viena firma nenori prarasti savo gerų darbuotojų. Norėdamos, kad darbuotojai nepabėgtų jos stengdavosi išlaikyti jų lojalumą. Jiems suteikia įvairiausias garantijas, nuolaidas, aprūpina telefonais, automobiliais ir kt. Tad paskutiniu metu tam firmos skiria vis daugiau dėmesio. Tai gana sudėtingas darbas kiekvienai firmai ar organizacijai, tačiau tai pasiteisina.. Tokiu būdu firmos tikrai žino, kad darbuotojas liks ištikimas jiems o ne kitiems (konkurentams). Tad pritraukti geriausius kandidatus ir išlaikyti geriausius darbuotojus - esminė būtinybė šiuolaikinei organizacijai.

Finansai  Referatai   (19 psl., 506,55 kB)

Pastarojo meto informacinių technologijų raida sudarė sąlygas milžiniškam informacijos srautų padidėjimui. Šiandien informacijos reikšmė sparčiai didėja, informacija ir idėjos tampa savarankiška vertybe, strateginiu kiekvienos organizacijos ištekliumi, veiklos pagrindu. Šalia tradicinių informacijos srautų vis reikšmingesnė kompiuterinė informacija. Kompiuterinė informacija kuriama, valdoma, perduodama ir saugoma naudojant greitai kintančias informacinių technologijų priemones.

Informatika  Referatai   (12 psl., 26,67 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Sąvoka „ ryšiai su visuomene“ per paskutinius kelerius metus tapo itin madingas, tačiau ryšių su visuomene specialistai pastebi, kad anaiptol ne visi, net tokiomis paslaugomis pasinaudojusieji žino, kas tai yra. Dažniausiai ryšiai su visuomene suprantami, kaip ryšiai su žiniasklaida ir organizacijos reklama, nes būtent šie veiklos elementai yra matomi, o kita ryšių su visuomene veikla yra nematoma.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 26,14 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)

Socialdemokratija Vakarų Pasaulio istorijoje. Socialdemokratija Vakarų valstybėse. LSDP vaidmuo tarpukario Lietuvoje. Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo sociologiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme.

Politologija  Referatai   (14 psl., 19,2 kB)

Ekonominio ekvivalentiškumo skaičiavimai. Ekvivalentiškumo samprata. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant vieną faktorių. Vienkartinių mokėjimų būsimosios sumos koeficiento skaičiavimai. Vienkartinių mokėjimų esamosios sumos koeficiento skaičiavimai. Lygių (vienodų) mokėjimų serijos sudėtinės sumos koeficiento skaičiavimai. Rentos nario radimas. Rentos trukmės nustatymas. Rentos palūkanų normos nustatymas. Skaičiavimai, įvertinant pinigų srautus. Pinigų srautų lentelinis vaizdavimas. Ekvivalentiškumas tarp pinigų srautų. Ekvivalentiškumas tarp įplaukų ir išlaidų. Obligacijos ir jų reitingas. Obligacijų rūšys. Obligacijos kursas. Obligacijų reitingas. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant paskolas. Efektyvios palūkanos paskolai. Paskolos balanso likutis. Infliacija ir pinigų perkamoji galia. Infliacijos apibūdinimas. Infliacijos matavimas. Montekarlo analizė.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (52 psl., 77,73 kB)

Banke – patalpa (kambarys, rūsys) plieninėms arba gelžbetoninėmis sienomis, šarvuotomis durimis su slaptais užraktais, kurioje įrengtos specialios spintos arba dėžės. Įrengiama automatinė signalizacijos sistema. Pagal šį apibrėžimą gana sunku nustatyti, kuo seifas skiriasi nuo metalinės spintos ar saugyklos. Seifas – įrenginys, saugantis jame esančius daiktus nuo įsilaužiamosios vagystės arba gaisro; uždarytas jis turi bent vieną vidinę sienelę, kurios ilgis mažesnis arba lygus vienam metrui. Jeigu sienelė yra tik viena (pavyzdžiui, padaryta tik iš vientisos plieno plokštelės ir nėra papildomos vidinės gelžbetonio sienelės), toks daiktas jau bus metalinė spinta.

Mechanika  Referatai   (4,64 kB)

Dažnai bankrotas vadinamas socialine nelaime, siejamas su visišku finansiniu žlugimu, darbo vietų naikinimu, darbuotojų atleidimu iš darbo. Tačiau bankrotas nebūtinai reiškia ūkinės veiklos pabaigą, o priešingai, gali suteikti galimybę atgaivinti bent dalį bankrutuojančios įmonės veiklos ir iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Bankrutavusios įmonės likvidavimas tėra vienas iš variantų, o pats bankrotas yra normalus laisvosios rinkos ekonomikos reiškinys.

Finansai  Referatai   (9,77 kB)

Šiame savo darbe aš lyginsiu dviejų mąstytojų, Tomo Hobso ir Dž. Locko požiūrius į individo laisvę. Tad pirmiausia pateikia trumpą autorių biografiją. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588 - 1679) - žymus anglų filosofas. Jis gimė 1588 m. balandžio 5d. Malmsberyje, Viltšyro grafystėje. Bendradarbiavo su F. Bekonu, R. Dekartu, G. Galilėjumi, P. Gasendi. Per Anglijos (buržuazinę) revoliucija emigravo.

Filosofija  Referatai   (8,91 kB)

XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme. Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.

Teisė  Konspektai   (21,95 kB)

Temos pasirinkimą lėmė noras sužinoti visus kreditinių santykių, tarp bankų ir įmonių, niuansus, nustatyti, kokie yra geriausi įmonės finansavimo būdai. Įmonių kreditinių santykių su bankais tema yra labai aktuali. Ypač šiais laikais, kai auganti šalies ekonomika, vykstantys privatizacijos ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo procesai, sumažėjusios palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susiję su naryste Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai, kasmet vis labiau skatina paskolų portfelio augimą.

Finansai  Kursiniai darbai   (5,03 kB)

Įmonės vis aiškiau suvokia, kad sėkminga veikla ir konkurencingumas priklauso nuo informacijos išteklių. Ypač svarbi konfidenciali informacija. Juk kas turi konfidencialios informacijos, sugeba tikslingai ir tinkamai ją valdyti, gali tam tikromis aplinkybėmis padidinti savo pajamas, išvengti nenumatytų išlaidų, išlaikyti gerą prekių ar paslaugų padėtį rinkoje arba gauti kitokios komercinės naudos. Antra vertus, informacija yra objektas, kurį siekiama užvaldyti asmeniniais tikslais.

Finansai  Referatai   (17,66 kB)

Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus.

Finansai  Referatai   (18,91 kB)

Kalbant apie raštvedybos norminį metodinį pagrindą reikia pirmiausiai išskirti, kam, kokiu tikslu yra formuojama tam tikra teisės aktų visuma, kodėl būtina plačiai ir labai detaliai reglamentuoti raštvedybos organizavimą bei tvarką. Todėl, manau, kad tikslinga pateikti raštvedybos organizavimo tikslus.

Administravimas  Referatai   (5,85 kB)

Liberalizmas – tai laisvės filosofija ir laisvės garbinimas,o liberalizmo istorija tai visos žmonojos ir atskiro žmogaus laisvėjimo istorija.Liberalais laikome tie kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškai egzistencijoje. Liberalizmo terminas viena karta buvo panaudotas 1811m. ispanijoje svarstant naują hipotezę.

Politologija  Konspektai   (5,21 kB)

Švietimas - prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sistemos sandaros, švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) veiklos ir valdymo pagrindus.

Informatika  Namų darbai   (4,25 kB)

Tomas Akvinietis pelnė šlovę ne tik kaip teologas, bet ir kaip filosofas, politikas, teisės įstatymų žinovas. Jo prigimtinės teisės teorija buvo pasinaudota kuriant „Amerikos konstitucijos aukštesniosios teisės pagrindus“. Iki Tomo Akviniečio moralinėje teologijoje dažniausiai buvo nagrinėjama Šventajame Rašte tiesiogiai ar netiesiogiai pateiktus moralinius priesakus. Tomas Akvinietis, pasielgė kitaip. Jis, spręsdamas pamatines etikos problemas, pasitelkė teleologinį Aristotelio metodą ir taip išvengė vergiško sekimo autoritetingu tekstu bei piktnaudžiavimu dedukcija.

Filosofija  Konspektai   (21,59 kB)

Demokratinėje valstybėje žmogus turi prigimtinę ir konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turėti tinkamas saugias ir sveikas darbo sąlygas. Šias teises garantuoja LR konstitucija. Lietuva yra prisijungusi prie tarptautinės Žmogaus teisių chartijos dokumentų, taip pat yra tarptautinių organizacijų narė.

Kita  Konspektai   (4,74 kB)

Žmogaus teisės šiandieniniame pasaulyje tapo viena iš labiausiai gvildenamų temų. Ypatinga vieta sprendžiant žmogaus teisių klausimus, skiriama ir vaiko teisėms. Šiandien dar daug vaikų patiria smurtą, nepriteklių, jaučiasi nesaugūs. Kaip parodė praktika, vaikų teisių ir teisėtų interesų kartais nepaiso ne tik pedagogai, bet ir artimiausi vaikams žmonės – tėvai.

Pedagogika  Referatai   (9,94 kB)

Teisės normos, jų sąvoka, požymiai. Teisės normos socialinių normų sistemoje. Teisės normos struktūra. Teisės normos rūšys. Šiandien Lietuvoje vyksta dideli socialiniai, ekonominiai, politiniai pokyčiai. Sugriuvus bei pasikeitus socializmo sistemai, kurioje buvo vertinami ir sureikšminami visumos ( kolektyvo ) prioritetai, dabartiniu metu atsiranda individo ( asmenybės ) bei ją išreiškiančios individualizmo ir liberalizmo idėjos. Keičiantis socialinėms, ekonominėms bei politinėms sąlygoms, taip pat keičiasi ir valstybės bei jos institucijų paskirtis, kompetencija.

Teisė  Referatai   (19 psl., 22,12 kB)

Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. problemų ir meno bruožų, yra šiuolaikinio psichologinio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai - gėrio ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus prigimties dvilypumas ir jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūralizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.

Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 25,37 kB)