Moksleiviams, sugrįžusiems į Lietuvą, yra sudaromos galimybės tęsti mokslus bendrojo lavinimo mokyklose. Jiems suteikiama pagalba, padedant įveikti atsiradusius programų skirtumus. Užsienyje įgyto pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pasiekimus nustato mokykla, į kurią kreipėsi mokinys, pageidaujantis tęsti mokslą. Jei reikia įveikti kurių nors dalykų programų skirtumus, mokyklos mokytojų taryba, atsižvelgdama į mokinio pageidavimus, sudaro sąlygas mokiniui įveikti atsilikimą ir atsiskaityti.

Kita  Referatai   (7 psl., 19,2 kB)

Lengvųjų automobilių kėbulų restauravimo įmonės šiais laikais turi labai didelę paklausą Lietuvoje ir užsienyje, daugelis automobilių yra senesni nei dešimties metų, todėl kėbulai būna paveikti korozijos, išblunka spalva, kėbulo nelygumų ar pabraižymų. Kaip žinome, avaringumas tik didėja, iš užsienio atvežti automobiliai dauguma yra daužti, o kėbulų remonto įmonėse labai didelės eilės, o ypač trūksta kvalifikuotų darbuotojų, todėl automobilio kėbulams reikalingas restauravimas. Reklamuoti kėbulų remonto paslaugas nėra įprasta. Didelė dalis automobilių į kėbulų remontą atvažiuoja po autoįvykių.

Inžinerija  Kursiniai darbai   (23 psl., 61,56 kB)

Šiame darbe pateikiama trumpa ir vidutinės trukmės makroekonomikos modelis Lietuvos ekonomikos LITMOD. Lietuva yra maža atvira ekonomika ir yra viena iš šalių, kurios prisijungė prie ES 2004 m. gegužės 1 dieną. Laikotarpį, analizuojama ir naudojama modelio kalibravimas pirmojo 1995 m. ketvirčio iki 2002 m. antrąjį ketvirtį, t.y. laikotarpį prieš pat įstojimo į ES, ir laikotarpis, būdingas perėjimo forma planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, kad yra, ekonominį liberalizavimą, keičiant dėmesys iš Rytų į Vakarų Europos ekonomiką ir didelių struktūrinių pokyčių.

Ekonomika  Namų darbai   (18 psl., 266,92 kB)

Individuali veikla: • savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; • savarankiška sporto veikla; • savarankiška atlikėjo veikla. Toliau aptariame ūkinę komercinę veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos”. Šiuo nutarimu taip pat patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas verslo liudijimas verstis kuria nors veiklos rūšimi suteikia teisę: • verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla (neribojant veiklos teritorijos, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas); • parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas gyventojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, jeigu kitaip nenustato individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Išduotas prekybos verslo liudijimas suteikia teisę parduoti prekes gyventojams (taip pat ir gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus). Išduotas prekybos verslo liudijimas nesuteikia teisės: • prekiauti automobiliais, cukrumi; • prekiauti nuo laikinųjų prekybos įrenginių, pastatytų patalpose (išskyrus prekybą gėlėmis, knygomis, spaudos leidiniais ir prekybą patalpose, turinčiose prekyvietės statusą), taip pat iš kioskų, pastatytų patalpose; • prekiauti prekyvietėse gyventojams, įsigijusiems išnešiojamosios ir išvežiojamosios prekybos verslo liudijimus. Verslo liudijimas nesuteikia teisės verstis licencijuojama veikla. Dokumentai, kuriuos reikia pateikti gyventojams, norint įsigyti verslo liudijimą Verslo liudijimus išduoda apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, kurio teritorijoje gyventojas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau veikla gali būti vykdoma kitos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorijoje. Gyventojų prašymu išduotame verslo liudijime gali būti įrašomi šie fiziniai asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas. Verslo liudijime nurodyti asmenys turi teisę dalyvauti gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas. Norint įsigyti verslo liudijimą, apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui pateikiami šie dokumentai: • prašymas (jame nurodoma, kurios veiklos rūšies verslo liudijimą norima įsigyti, ir laikotarpis, kuriam norima įsigyti verslo liudijimą); • asmens pasas arba kitas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas; • nuotrauka (3x4 cm formato); • giminystę, santuoką, globą (rūpybą) patvirtinantys dokumentai (kai verslo liudijime įrašomi kiti fiziniai asmenys); • dokumentai, kuriais remiantis gali būti taikomas savivaldybių tarybos nustatytas mažesnis pajamų mokestis (jeigu savivaldybės taryba yra priėmusi atitinkamą sprendimą); • sudaryta su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinė licencinė sutartis, suteikianti teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti); • leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje (jeigu verslo liudijimą įsigyja užsienietis). Šie dokumentai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui turi būti pateikti iki laikotarpio, kuriam išduodamas verslo liudijimas, pradžios. Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Verslo liudijimas neišduodamas, jeigu: • apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui nepateikiami nurodyti dokumentai; • gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, yra skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Kiekvienos veiklos rūšies verslo liudijimai išduodami atskirai. Jeigu prašyme gyventojas nurodo veiklos vietą, ji įrašoma verslo liudijime. Verslo liudijimą pasirašo ir antspaudu patvirtina apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriaus viršininkas arba jo įgaliotas asmuo. Pajamų mokesčio už verslo liudijimą mokėjimas bei kitos mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato, kad už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos” nustato, kad mokėtiną pajamų mokestį apskaičiuoja apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius, atsižvelgdamas į prašyme nurodytus duomenis ir pateiktus dokumentus. Pajamų mokestis turi būti sumokėtas prieš išduodant verslo liudijimą. Mokėtinas už verslo liudijimą pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metinis pajamų mokestis dalijamas iš metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus. Jeigu verslo liudijimas išduotas ilgesniam negu vieno mėnesio laikotarpiui ir pasikeitė duomenys, pagal kuriuos buvo apskaičiuotas pajamų mokestis, gyventojas per 10 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos privalo pranešti apie tai apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Jeigu dėl duomenų, pagal kuriuos skaičiuojamas pajamų mokestis, pasikeitimų susidaro pajamų mokesčio permoka, ji grąžinama arba įskaitoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Savivaldybių tarybos gali nustatyti mažesnį pajamų mokestį gyventojams – I, II arba III grupės invalidams, senatvės pensininkams, gyventojams, kurie vieni augina bent vieną vaiką iki 18 metų, sutuoktiniams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų arba vaiką invalidą, taip pat bedarbiams, kurie nustatytąja tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, verslo liudijimus įsigiję gyventojai: • privalo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais (PVM) ir šį mokestį mokėti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu jų pajamos per metus ne mažesnės nei 100 tūkst. litų, o tuo atveju, kai jų pajamos per metus mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM ir mokėti PVM, jei jie to pageidauja; • neatleidžiami nuo prekyvietę eksploatuojančios įmonės rinkliavų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų mokestinių prievolių. Laikotarpis, kuriam išduodami verslo liudijimai Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis negali nusitęsti į kitus kalendorinius metus, tai yra gyventojas gali įsigyti prekybos verslo liudijimą vienai arba kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui. Prašyme turi būti įrašyta, kurio mėnesio kuriomis dienomis pageidaujama prekiauti, ir šios dienos nurodomos verslo liudijime. Paskutinį kalendorinių metų mėnesį verslo liudijimas gali būti išduotas arba pratęstas laikotarpiui iki kalendorinių metų pabaigos, o mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kuriuos privalo turėti verslo liudijimą įsigijęs asmuo veiklos vietoje Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: 1. Sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų arba užsienio valstybės juridinių asmenų, vykdančių veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje. Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla – prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą. Tuomet, kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ES valstybėse, prekybos (gamybos) vietoje būtina turėti dokumentą, kuriuo įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų tiekimas ir iš kurio galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. 2. Importo deklaraciją, kuria įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų importas į ES muitų teritoriją – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ne ES muitų teritorijoje. 3. Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės perkamos iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą verstis prekyba, kai iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo perkama jo pagaminta produkcija, kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba kai iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) perkami asmeninės nuosavybės teise priklausantys daiktai. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, suteikiančius teisę prekiauti savo pagaminta produkcija, prekybos vietoje privalo turėti krovinio važtaraštį. Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Sutuoktiniai, įsigiję atskirus verslo liudijimus, toje pačioje prekyvietėje gali prekiauti prekėmis turėdami vieno iš jų vardu išrašytus prekių įsigijimo dokumentus ir notariškai patvirtintą santuokos liudijimo nuorašą. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus platinti audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti), platinimo (prekybos ir (arba) nuomos) vietoje privalo turėti sudarytą su audiovizualinių kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais autorinę licencinę sutartį, suteikiančią teisę platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje audiovizualinius kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (prekiauti jais ir (arba) juos nuomoti). Verslo liudijimus įsigijusiems gyventojams rekomenduojama turėti laisvos formos žurnalus, kuriuose būtų registruojami valstybinių kontrolės institucijų pareigūnų atliekami tikrinimai. Verslo liudijimus įsigijusių gyventojų buhalterinės apskaitos tvarkymas Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkymo principus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1976 “Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos”. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Žurnalo forma ir pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 "Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo". Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, o kitiems pirkėjams šie kvitai išrašomi jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui, o antrasis lieka pardavėjui. Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus ir esantys pridėtinės vertės mokesčio (toliau vadinama – PVM) mokėtojai, parduodami prekes, pirkėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Gyventojai, įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus ir esantys PVM mokėtojai, parduodami savos gamybos prekes arba suteikdami paslaugas, pirkėjo arba paslaugos gavėjo pageidavimu privalo išrašyti ir PVM sąskaitas faktūras. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus. Antrasis prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito egzempliorius duodamas prekių pardavėjui, o pirmasis lieka prekių pirkėjui. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formą, įsigijimo, pildymo bei naudojimo tvarką nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2002 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 128 "Dėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos, šių kvitų pildymo taisyklių ir prekių inventorizavimo akto formos patvirtinimo". Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus platina apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų miestų (rajonų) skyriai.

Ekonomika  Konspektai   (11,17 kB)

Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Pagrindinės sąvokos Investicijos - piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Strateginis investuotojas - investuotojas, su kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka sudaro investicijų sutartį. Tiesioginės investicijos - investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; užsienio investicijos - užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. kapitalo investicijos - investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti; finansinės investicijos - visos investicijos, išskyrus: 1) steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį; 2) įsigydami visų rūšių vertybinius popierius; 3) sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę; 4) skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; 5) vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Investuotojų teisės 1. Lietuvos ir užsienio investuotojams pagal šį ir kitus įstatymus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Investuotojų teises ir teisėtus interesus gina Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. 3. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėjęs mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų. 4. Užsienio investuotojas piniginį įnašą į formuojamą ūkio subjekto kapitalą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta. Investuotojų teisių garantijos 1. Valstybės ir savivaldos institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir juo disponuoti. Žala, padaryta investuotojui neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų bei jų pareigūnų veiksmais, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. 3. Investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Investavimo sritys 1. Investicijos Lietuvos Respublikoje leidžiamos į visas teisėtas komercines-ūkines veiklas, atsižvelgiant į šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus apribojimus. 1) valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba); 2) loterijų organizavimo. 2 dalies redakcija nuo 2004 m. sausio 1 d.: 2. Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo veiklą (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių ūkio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba). 3. Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenciją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tarptautinės sutartys 1. Užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublikos investuotojų investicijas užsienyje taip pat reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei kitos tarptautinės sutartys. 2. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje sąlygas negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties normos. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu. Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus. Investitorius LR atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje. Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; • juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus. Investicijų ekonominė esmė Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai - kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lė?oms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”. Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą. Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančiasavo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus. Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000 lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25 000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt. Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų. Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu. Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio. Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5). Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms. Investicijų formos Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius. Pagal investicijų objektus investijos būna: • daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis. • nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama. • finasinės investicijos – tai investicijos į įvairius finasinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius. Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna: • tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą. • netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finasines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams. Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna: • trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. • ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas. Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna: • privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo. • valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis. • užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų. • bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų. Pagal teritoriją investicijos būna: • investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje. • investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. Pastaba: tai negalutinė ir nevienintelė galima investicijų klasifikacija. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas: Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą. Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje galiojantys teisės aktai kartu su investitorių teisėmis nustato ir tam tikras jų pareigas. Investitorius privalo: • teikti finansiniams organams deklaracijas apie vykdomų investicijų apimtis ir šaltinius; • gauti būtiną leidimą ar suderinimą norint atlikti statybą (plačiaja prasme) iš atitinkamų valstybinių organų ir tarnybų (siekiama proporcingai skatinti visų ūkio šakų plėtojimą); • gauti investicinių objektų dalies, kurioje numatomas technologinių, sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių ir architektūrinių reikalavimų atlikimas, normas bei ekspertizių išvadas; • gauti lizenziją specialių rūšių darbams, kurie reikalauja atitinkamos vykdytojo atestacijos, atlikti. Be to, investicinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų valstybinių normų ir standartų, teikti nustatyta tvarka buhalterinę ir statistinę atskaitomybę, neleisti nesąžiningos konkurencijos bei vykdyti antimonopolinio reguliavimo reikalavimus. Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką. Investicinės veiklos valstybinio reguliavimo normos: 1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais. Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: • žemės ūkio; • kuro ir energetinio komplekso; • ryšių; • lengvosios pramonės; • mašinų gamybos; • medicinos pramonės; • transporto infrastruktūros; • chemijos pramonės; • socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse. Atskiriems instituciniams investitoriams (dabar vadinamiems strateginiams investitoriams) nustatytas tam tikras objektų sąrašas. 2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje. 3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paparastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką. Paskutiniais metais ji buvo pritaikyta tik žemės ūkiui subsidijuoti bei socialiai remtinoms ir jaunoms šeimoms būstui įsigyti. 4. Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas (amortizacija) yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas (šias normas nusistato pati įmonė, tačiau jos turi būti ne didesnės negu valstybinės) amortizacines normas, galima iš vienos pusės sumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui. 5. Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės suaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus. 6. Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato: • vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams; • atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje; • valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą. 7. Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje. 8. Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą. Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija. 9. Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas: LR Investicijų įstatymas LR Investicinių bendrovių įstatymas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas Tiesioginės užsienio investicijos 1 dalis Lietuvoje yra keli užsienio kapitalo investavimo būdai: tiesioginės investicijos steigiant įmones, perkant veikiančių įmonių akcijas bei suteikiant šioms įmonėms ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas ir netiesioginės investicijos – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikos restruktūrizacijai bei gamybos modernizavimui. Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Tiesioginės užsienio investicijos Kauno mieste. Kauno mieste veikia bendros su užsienio kompanijomis įmonės bei užsienio kapitalo įmonės. 2003 01 01 duomenimis didžiausias investicijas Kaune pritraukė apdirbamoji pramonė (49,2 %) ir didmeninė, mažmeninė prekyba (34,1 %). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota lengvojoje pramonėje (40,2 %) ir maisto produktų bei gėrimų gamyboje (38,9 %). Į Kauno miesto ekonominę veiklą daugiausiai investavo JAV, Suomija ir Vokietija, jų investicijos 2003 metų pradžioje atitinkamai sudarė 24 %, 15,2 % ir 12,4 % visų tiesioginių užsienio investicijų Kauno mieste.

Ekonomika  Referatai   (270,03 kB)

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, administruojamus mokesčius, mokesčius administruojančias struktūras, mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas išleistas 1995 m. birželio 28 d., išskyrus skyrius VI, VII, VIII ir IX skyrius, įsigaliojusius nuo 1996m. liepos 1d. Ir vėlesni jo pakeitimai. Šiame referate aptarsiu šio įstatymo bendruosius nuostatus, valstybinės mokesčiu inspekcijos funkcijas, reglamentuojamus mokesčius, mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo taisykles, mokesčio mokėtojo vedamą apskaitą ir kitas šiame įstatyme numatytas taisykles. BENDROSIOS NUOSTATOS Šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką . Mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nesnustato kitaip: Moketis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savyvaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka; Mokesčio įstatymas- Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savyvaldybės) biudžetą bei fondus; Mokesčio mokėtojas- asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; Mokesčio administratorius- už mokesčio administravimą atsakinga institucija; Mokesčio administravimas- mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybėsužnetinkamą mokesčio apskaičiavimąir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijosmokesčių mokėtojams teikimas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose ir šios sutartys yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. MOKESČIAI Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai: 1) Pridėtinės vertės mokestis; 2) Akcizas; 3) Fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) Juridinių asmenų pelno mokestis; 5) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) Žemės mokestis; 7) Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) Naftos ir dujų išteklių mokesti; 9) Mokestis už aplinkos teršimą; 10) Konsulinis mokestis; 11) Žyminis mokestis; 12) Prekyviečių mokestis; 13) Atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondovandens telkinių nuomos mokestis. Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat ir šį įstatymą įgyvendima Lietuvos Respublikos vyriausybė, o kai yra jos pavedimas- Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama mokesčių įstatymus, nustato atitinkamus metodus bei taisykles, užtikrinančias mokesčio administravimą, arba paveda tai padaryti Finansų ministerijai. Lietuvos Respublikos mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos muitinė (tačiau tik tiek, kiek muitinei pavesta pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus) ir Aplinkos apsaugos ministerija (tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčių už aplinkos teršimą bei Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymus). VALSTYBINĖ MOKESČIŲ INSPEKCIJA Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstibinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais. MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio administratorius: 1) Tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; 2) Kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas; 3) Vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo; 4) Paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus; 5) Organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldito, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaita, įkainojimą bei realizavimą; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijospavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstaymams įgyvendinti; 7) Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais; 8) Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo; 9) Pagal savo kompetensiją atlieka kvotą; 10) Atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę: 1) Gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie juridinio, fizinio asmens ir neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; 2) Pateikęs tarnybinįpažymėjimą, norėdamas nustatyti, kad asmuo vykdo mokestines prievoles, be išankstinio įspėjimo įeiti į asmens gamybines patalpas arba teritoriją, tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją. 3) Paimti laikinai- iki 30 dienų- iš mokesčio mokėtojo dokumentus, reikalingus mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, palikus dokumentų paėmimo aktą, užantspauduoti dokumentų,vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus, daryti žymas ant mokesčio mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo; 4) Duoti mokesčio mokėtojui privalomus vykdytinurodymus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 5) Surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčio administratoriaus kompetencijai; 6) Gauti mokesčio mokėtojo deklaracijas irpaaiškinimus apie turto įsigijimo šaltinius; 7) Įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat apskaičiuoti delspinigius; 8) Areštuoti mokesčiomokėtojo turtą šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka; 9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laikyti, nešioti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą; 10) Nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, pasirinkdami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus metodus 11) Naudotis kitų įstatymų, teisės aktų bei Lietuvios Respublikos Vyriausybėsnutarimų mokesčio administratoriaus pareigūnui suteiktomis teisėmis. MOKESČIO MOKĖTOJO IR MOKESTĮ IŠSKAIČIUOJANČIO ASMENS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją laiko paslaptyje taip pat nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS, SUMOKĖJIMAS, IŠIEŠKOJIMAS IR GRĄŽINIMAS Kiekviena mokesčio mokėtojo deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracijapateikiama nustatytu laiku ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio subjektais už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, privalopateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamąlito ir užsienio valiutos santykį. Komerciniai bankai privalo iki kiekvieno mėnesio 5 dienos pateikti centriniam mokesčio administratoriui informaciją apie praėjusį mėnesį ūkio subjektų atutarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas. Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose. Jeigu nėra nurodyta, kur kaupiami mokesčiai ar kitos biudžetams priklausančios sumos, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas. Mokesčio administratoriaus patikrinimo metu išaiškintos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o baudos- ne vėliau kaip per 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčio mokėtojas gavo patikrinimo aktą. Apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė prievlė yra pripažįstama beviltiška. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtijo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Išieškojimo atveju, jei turto neužtenka visoms piniginėms prievolėms įskaityti, jos įskaitomos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio administratorius, prieš pasinaudodamas savo teise priverstine tvarka išieškoti nesumokėtą mokestį, delspinigius, baudas ir ir kitas įmokas (išskyrus deklaruotą mokestį ir šio mokesčio delspinigius), nusiunčia mokesčio mokėtojui raginimą geruoju sumokėti mokestį, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Raginime nurodytas sumas mokesčio administratorius sumokėti leidžia per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. Teisė išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto įgyjama kitą dienąpo to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas nurodytas terminas. Turto areštas- šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių- valdymo, naudojimosi, disponavimo- priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengtisu turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojant turtą, mokesčio mokėtojas turi teisę pareikšti mokesčio administratoriui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia, tačiau mokesčio administratorius neprivalo tenkinti tokio prašymo, jei tai gali kliudyti tinkamai užtikrinti mokestines nepriemokas bei su tuo susijusių išlaidų išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, ejigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam prikllausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribojamos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio okėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto areštuoto būdas ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Sprendimas areštuoti turtą įforminamas turto arešto aktu. Tais atvejais, kai turtas areštuojamas apribojant visas nuosavybės teises į turtą ir turtas perduodamas kitiems asmenims saugoti ar administruoti, taip pat tais tvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruotas kilnojamasis turtas, turi būti sudarytas šio turto apyrašas, kurį pasirašo jį surašęs pareigūnas ir asmenys, dalyvavę aprašant turtą. Areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą. Areštuotas turtas perduodamas saugoti arba administruoti šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas dėl išieškų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus perduodamas teismo antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Mokesčio sumos, kurias mokesčio administratorius mokesčio mokėtojui, išmokamos iš to valstybės (savivaldybės) biudžeto arba biudžetų bei fondų, į kuriuos jos buvo įmokėtos, ir tomis pačiomis proporcijomis, kuriomis buvo sumokėtos. Kitos su mokesčio grąžinimu susijusios sumos grąžinamios ta pačia tvarka kaip ir mokestis. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo sumokėtas. Prašymas turi būti pateiktas raštu tam pačiam mokesčio administratoriui, kuriam kuriam buvo sumokėtas per didelis mokestis. Prašyme nurodoma permokėta suma ir grąžinimo pagrindas. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Mokesčio permokos arba mokesčio skirtumo grąžinimą galima sustabdyti, jei yra pagrindo manyti, kad mokesčio mokėtojo pateikti duomenys yra neteisingi, dokumentai suklastoti.

Ekonomika  Referatai   (15,29 kB)

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus - obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatonamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikispriklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką. NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriaiyra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos). Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme - kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina parlamentas. Parlamentas nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamasir pristabdo visuminės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmūkį. Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, mažėja mokesčių įplaukos, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro biudžeto deficitas. Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Kuo didesnė mokesčių norma, tuo ;abiau mokesčių apimtis reaguos į nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius. Vadinasi, vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai, kei ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. Aišku tai, kad vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu - biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog remiantis valstybės biudžeto balansu galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybėnesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai, atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas, kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios fiskalinės politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės - toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu. Todėl negalima, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, teigti, kad vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo atkurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija. Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Vyriausybės vykdomai politikai įvertinti, reikia nustatyti hipotetinį pilno užimtumo biudžetą. Reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomiką veiktų esant natūraliam nedarbo lygiui, kai duotas vyriausybės išlaidų lygisir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jeigu pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmūkį. Priešingai, jeigu pilno užimtumo biudžetas būtų deficitinis, tai rodytų, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką, padedančią įveikti ekonomikos nuosmūkį. FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmūkis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką - politinės problemos. Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys - karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija). Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. jeI politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą - tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. NACIONALINĖ SKOLA Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios. Didelis vyriausybės biudžeto deficitas atsiranda karo metais. Karo našta teko daugiausia tų laikų žmonėms. Norint suprasti, kodėl taip yra, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia buvo ekonominė karo kaina. Jei šalis nori laimėti mūšius, tai jai reikia tūkstančių tankų, lėktuvų, milijoninės kariuomenės. Tam reikia milžiniškų išteklių, kurie jau negali būti panaudoti kitiems tikslams. Prisimenant karą, reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Lietuvą, bet apie buvusią Tarybų Sąjungą arba kitą savarankišką šakį, kuri taip pat dalyvavo kare. 1943 m. karinė pramonė klestėjo plataus vartojimo prekių sąskaita. Kai buvo gaminami tankai, ta gamykla tuo pačiu metu negalėjo gaminti naujų automobilių. Būtent 1943 m. žmonės turėjo išsiversti be naujų automobilių. Kaip tik jie kentėjo, mokėdami ne tik gyvybės kaina, bet ir atsisakydami plataus vartojimo prekių. Žinama, tik dalį karo išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Antrojo pasaulinio karo skola taip ir nebuvo sumokėta. Tačiau, kai 1990 m. mokame šios skolos procentus, mes, aišku, nemokame tiems žmonėms, kurie gyveno 1943 m. Procentus moka vieni žmonės, gyvenantys 199 m., kitiems žmonėms, gyvenantiems irgi 1990 m. Tiksliau, vyriausybė surenka mokesčiusiš visų gyventojų ir dalį jų panaudoja mokėdama procentus obligacijų turėtojams. Taigi vyriausybės skola (iš tiesų bet kokia skola) paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau. Tačiau deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų. Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų. Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos. Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo. Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių, skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų, verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės išlaidos deprasijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms. Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl ekonomikos efektyvumas sumažėja. Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas, sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius, faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti mokesčius - tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje, mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį efektyvumą ateityje. Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas galbūt veda prie nepageidautino pajamų perskirstymo. Ar tai atsitiks, priklausys nuo to, kas mokės mokesčius ir kas gaus palūkanas. (Tai taip pat priklauso nuo to, ką mes laikome “pageidautinu” pajamų paskirstymu). Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus, jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas. Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai, vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Pavojus, kad skola “pati save maitins”, ypač paaštrėja, ir mes galime prarasti galimybę panaudoti fiskalinę politiką ateities ekonominiams nuosmukiams likviduoti. Jeigu ūkinio klestėjimo metais mes turime didelį deficitą, tai kas atsitiks, kuomet mes energingai panaudosime fiskalinę politiką kovai su būsimais nuostoliais? Yra vienas atvejis, kada kiekviena nacionalinė vyriausybė gali neįvykdyti savo finansunių įsipareigojimų skolų atžvilgiu. Būtent tada, kai ji pasiskolina kitos šalies valiutą. Pavyzdžiui, daug šalių skolinasi JAV dolerius tarptautinėse finansinėse rinkose. Jos negali padengti šios skolos spausdindamos dolerius, nes gali spausdinti itk savo nacionalinius pinigus. Per paskutinį dešimtmetį daug JAV dolerių pasiskolinusių vyriausybių nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas - vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris - tai riboti federalinės vyriausybės išlaidaskaip tam tikrą BNP dalį. PROBLEMŲ ANALIZĖ Lietuvos Respublikos vyriausybė 1999 m. prognozuoja 7 proc. ekonomikos augimą, planuoja, kad infliacija sieks 5,7 proc. Tokiu būdu, kartu su kainų augimu bendrojo vidaus produkto augimas numatomas apie 13-14 proc. Vadinasi, visų mūsų pajamos kitais metais turėtų padidėti panašiai. Tai reikėtų vertinti teigiamai. Matyt, reikėtų įvertinti, kad Rusijos krizė turės didelės įtakos Lietuvos ūkiui, nes mūsų šalies apyvarta su Rusija siekia 24,5 proc. ir yra didžiausia iš visų valstybių. Šiuo metu ši apimtis nukrito iki 21 proc. Todėl nederėtų būti optimistais ir ekonomikos augimą projekte sumažinti mažiausiai 2 proc. Sumažėtų BVP, tad nacionalinio biudžeto pajamos nuo to sumažėtų apie 160 mln. Lt. Įvertinus šią aplinkybę, reikėtų sumažinti biudžeto pajamas, jeigu jos mažėja, o einamųjų išlaidų biudžetas nedeficitinis, tai reikia perskaičiuoti ir biudžetą. Vyriausybė atsižvelgė į šį pasiūlymą ir sumažino biudžeto pajamas ir išlaidas. Tai viena problema. Antroji problema - susijusi su savivaldybėmis. Praėjusiais metais, priimant 1998 m. biudžetą buvo nustatyta, kad savivaldybės gaus 3,11 mlrd. Lt pajamų. Bet 1998 m. buvo gerai vykdomas pajamų planas, ir savivaldybių išlaidos tais metais siekė 3,47 mlrd. Lt. Tai žymiai daugiau negu planuota. 1999 m. savivaldybėms planuojama 3,34 mlrd. Lt pajamų. Vadinasi, savivaldybės faktiškai gaus mažiau negu 1998 m. Pažvelgę į biudžeto projektą, matome, kad jame nėra numatyta lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Manyčiau, kad tai ypač aktualu, nes kai kuriuose miestuose labai aktuali užimtumo problema. Parama turėtų būti ne abstrakti, o konkretiems rajonams, kur nedarbo lygis didžiausias. Tai Telšių, Tauragės, Jurbarko, Jonavos rajonai. Labai vangiai šalyje sprendžiama ir būsto įsigijimo problema. Jeigu 1998 m. biudžete buvo numatyta 31 mln. Lt, o įsisavinta vos 3 mln. Lt, tai 1999 m. planuojama 11 mln. Lt. Reikėtų peržiūrėti šią poziciją ir būsto statybai skirti pakankamai lėšų. Kad galėtų statytis ne dešimtys, o keli tūkstančiai. Metinės palūkanos būsto statytojams galėtų būti 3-4 proc., o kita dalis būtų dengiama iš fondo. Tai būtų konkreti parama. Būstas galėtų būti statomas ir lizingo būdu. Dar viena problema - tai valstybės lėšų politikos skaidrumas. Turime nacionalinį biudžetą, kuris svarstomas, nagrinėjamas, apie kurį diskutuojama. Tačiau yra 24 įvairūs fondai, kuriuose sukaupta beveik 8 mlrd. Lt. Per valstybės biudžetą planuota paskirstyti 6,7 mlrd. Lt. Šių fondų išlaidų Seimas netvirtina, nors tai yra valstybės pinigai, ir visi jie turėtų būti apskaitomi šalies biudžete. Šiais metais Lietuva numato iš užsienio pasiskolinti 2,4 mlrd. Lt. Šios pajamos ir išlaidos nacionaliniame biudžete neatsispindi. Viskas labai supainiota. Pavyzdžiui, Investicijų programa, kurią tvirtina Seimas, vykdoma trijų šaltinių lėšomis - kreditai, biudžetas ir Privatizavimo fondas. Kai kada daromos intervencijos į fondus. Reikėtų Privatizavimo fondą tvirtinti Seime, o ne tik jo dalį. Labai daug lėšų iš biudžeto skiriama abejotiniems valstybės įsipareigojimams. Pavyzdžiui, valstybė garantavo už ūkio subjektų gaunamus kreditus, dabar pati turi juos grąžinti, nes ūkio subjektai to padaryti nepajėgūs. Tam skirta 100 mln. Lt. Skiriami pinigai išgrobstytų bankų skoloms padengti. Gerokai mažaiu lėšų skiriama žemės ūkio reformai. O ją reikėtų kuo greičiau užbaigti. Manyčiau, kuo mažaiu lėšų reikia skirti įvairioms tarpinėms struktūroms, įmonėms, o daugiau tiems, kas dirba žemę ir gamina produkciją. Be jokių tarpininkų. Dar du svarbūs įstatymai, kuriuos svarsto Ekonomikos komitetas tai: Viešųjų pirkimų įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Tinkamai priimti Viešųjų pirkimų įstatymą svarbu ir dėl to, kad juo vadovaujantis bus leidžiami valstybės biudžeto pinigai, o šioje srityje pasitaiko daug piktnaudžiavimo. Reikia pasiekti, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai. IŠVADOS Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina raupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų - legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažaiu laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Vyriausybės išlaidų padidėjimas sukelia pusiausvyros nacionalinio produkto padidėjimą. Mokesčių padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Kai visuminės išlaidos yra mažos, o nedarbo lygis yra aukštas, fiskalinė politika turi būti skatinanti. Tai reiškia, kad vyriausybė turėtų padidinti išlaidas ar sumažinti mokesčių normas. Šie veiksniai didina vyriausybės deficitą. Šiandien Lietuvoje aktualiausias klausimas: valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymas. Pradžia biudžeto sandarai keisti ne tik nėra lengva, bet ir sudėtinga tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektais. Staigus perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėšos, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti iš ankstesnių metų besitęsiančias užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta. Tiesiogiai neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ekonomiką bei finansus sunki ekonominė ir finansinė padėtis, susidariusi kaimyninėse valstybėse. Jeigu vyriausybė stengsis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, tai ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Ekonominiu aktyvumu nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė padidins mokesčius, siekdama subalansuoti biudžetą, ir dar labiau padidins nuosmukį. Pinklių galima išvengti, jeigu politikos tikslas yra visiško užimtumo biudžetas, o ne faktinis biudžetas. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais. Todėl jis klaidingai nesiūlo padidinti mokesčių. Visiško užimtumo biudžetas atlieka dvi pagrindines funkcijas: kaip fiskalinės politikos matas ir kaip fiskalinės politikos pagrindinis principas. Kad vyriausybės biudžetas stumtųsi link perteklinio, vyriausybė turėtų sumažinti išlaidas ar didinti mokesčių normas. Fiskalinė politka turi būti ribojama, kai per didelės visuminės išlaidos sukelia infliaciją. Pinigai, surinkti mokesčių pavidalu, padidėja savaime, kai padidėja nacionalinis produktas, ir sumažėja, kai sumažėja nacionalinis produktas. Taigi vyriausybės biudžetas savaime krypsta į deficitą nuosmukių metu ir į perteklių ekonominio pakilimo metu. Ši tendencija padeda sumažinti ciklinius svyravimus ir todėl ekonomikai suteikia stabilumo. Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Tinkamiausias šios politikos matas - visiško užimtumo biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius ar deficitas, esant dabartiniams mokesčių ir išlaidų įstatymams, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Deficitas keičia bendros nacionalinės skolos sampratą. Nacionalinė skola yra nuo pat valstybės susikūrimo pradžios bendroji suma. Vyriausybės deficitai ir didelė nacionalinė skola gali sukelti daugybę problemų. Kai vyriausybė įsivelia į deficitinį išlaidavimą, ji gali naudoti išteklius, kurie priešingu atveju būtų buvę panaudoti kapitalo gaminimui. Taigi dideli deficitai gali reikšti mažesnį kapitalą ateities kartoms. Kol bus įsiskolinta užsieniui, žmonės savo šalyje mokės mokesčius, kad būtų galima sumokėti palūkanas užsieniečiams. Kai mokesčiai įvedami, kad būtų mokamos palūkanos už skolą, ekonominis efektyvumas mažės. Mat žmonės ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių. Jei vyriausybė moka palūkanas skolindamasi, o ne apmokestindama, tai ji gali padidinti infliacijos tempus. Skola gali maitinti “pati save”. Didelei skolai reikia didelių palūkanų mokėjimų. Todėl darosi sunku išvengti ateities skolų, kurios dar padidina skolą. Kadangi didelė skola reikalauja didelių palūkanų mokėjimų, ji gali sukelti tokius didelius deficitus, kad vyriausybė gali pamanyti, jog prarado sugebėjimą kovoti su nuosmukiais, didindama deficitines išlaidas. Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažaiusio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

Ekonomika  Referatai   (17,25 kB)

Besitraukiančios Raudonosios armijos ir bolševikų žiaurumai sukėlė Lietuvos gyventojų ginkluotą pasipriešinimą. Sukilimo centru tapo Kaunas. Pogrindinė antibolševikinė organizacija – Lietuvos Aktyvistų Frontas – vadovavo sukilimui. LAF tikslas buvo užimti ir kontroliuoti Lietuvos teritoriją iki Vokietijos kariuomenės įžengimo. Tai jiems iš esmės pavyko. Sukilėlių buvo apie 20 tūkstančių, apie 2 tūkstančiai jų žuvo kovose. Sukilėliai saugojo turtą nuo plėšikautojų, patruliavo miestų gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius raudonarmiečius.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,28 kB)

Šiuo metu, palyginus su tarpukario laikotarpiu, yra kur kas daugiau tarptautinių organizacijų. Pirmoji Lietuvos Respublika galėjo būti vos keliolikos įvairių tarpvalstybinių organizacijų partnerė (kadangi daugiau jų nė nebuvo), o dabar tokios bendrijos skaičiuojamos šimtais. Tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva ne tik atgaivino savo narystę tose tarptautinėse organizacijose, ryšius su kuriomis nutraukė sovietinė okupacija, bet ir užmezgė ryšius su naujomis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,16 kB)

Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.

Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)

Regioninės politikos esmė. Regioninės politikos apibrėžimas. Regioninės politikos tikslai ir uždaviniai. Regioninės politikos vykdymo priemonės. Regioninės plėtros koncepcijos. Regionų konkurencingumas. Plėtros ir pagalbos politikos esmė. Darnus vystymasis. Tūkstantmečio tikslai. Žmogaus socialinė raida. Raidos ir politikos įgyvendinimas pasaulyje. Raidos ir politikos įgyvendinimas Lietuvoje. Tarptautinių organizacijų vaidmuo Paskaitų temos. Europos Sąjungos regioninė politika. ES regioninė politika ir jos reikalavimai. ES regioninė politika ir struktūriniai fondai

Ekonomika  Pateiktys   (12 psl., 92,02 kB)

Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.

Ekonomika  Konspektai   (10 psl., 400,12 kB)

Verslo aprašymas. Verslo srities aprašymas. Verslo idėjos aprašymas. Verslo tikslai, vidinės veiklos organizavimas. Paslaugos aprašymas. Marketingas. Rinkos apžvalga. Konkurencijos analizė. Kainodaros strategija. Reklama ir rėmimas. Paslaugos teikimas. Įmonės vykdomų darbų apašymas. Verslo vietos parinkimas. Patalpos ir įrengimai. Transportas. Personalo parinkimas. Paslaugos teikimo savikaina. Vadyba. Organizacijos valdymo modelis ir stilius. Organizacinė firmos struktūra. Rizikos veiksniai. Galimos problemos ir kliūtys. Alternatyvi veikla. Finansai. Kapitaliniai įdėjimai ir jų panaudojimas. Lūžio taško įvertinimas.

Vadyba  Projektai   (29 psl., 41,31 kB)

Oficialus pavadinimas - Liuksemburgo Didžioji Hercogystė (Grand - Duche de Luxembourg; Grossherzogtum Luxemburg; Grousherzogdem Lёtzebuerg). Sostinė - Liuksemburgas (Luxembourg; Luxemburg) kartais vadinama "kosmopolitiškiausia Europos sostine". Geografiniai duomenys . Tai nedidelė valstybė tarp Belgijos, Prancūzijos ir Vokietijos, kuri neturi tiesioginio išėjimo prie jūros (tik Mozelio ir Reino upėmis per Vokietiją ir Olandiją į Šiaurės jūrą);

Finansai  Referatai   (8,04 kB)

Transportavimas yra viena iš svarbiausių ekonominės ir socialinės infrastruktūros dalių, garantuojanti tarptautinės ir vidaus prekybos, turizmo plėtrą. Lietuvos geografinė padėtis yra labai palanki tranzitui, gana neblogai išplėtotas transporto infrastruktūros tinklas. [36] Šalies teritoriją kerta Visos Europos transporto 2-osios (Kretoje) ir 3-osios (Helsinkyje) konferencijose patvirtinti tarptautinės svarbos multimodaliniai transeuropinio tinklo koridoriai, kuriais vežami pagrindiniai krovinių srautai: · (I-as Šiaurės – Pietų koridorius (automagistralė Via Baltica ir geležinkelio linija Talinas - Ryga-Kaunas-Varšuva).

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,81 kB)

Pirmaisiais vertybiniais popieriais galima laikyti Babilono molines lenteles, kai, sumokėjęs įnašą, žmogus gaudavo lentelę su užrašu, kuriuo būdavo patvirtinama, kad lentelės turėtojas sumokėjo įnašą prekybinio laivo savininkui ir yra atitinkamos laivo dalies savininkas. Dalininkas prisiimdavo visą riziką ir atsakomybę (laivo sudužimo ar paėmimo į nelaisvę atveju jis neturėdavo teisės reikalauti įdėtų pinigų grąžinimo), tačiau jis besąlygiškai gaudavo jam priklausančią pelno dalį, laivui sėkmingai sugrįžus.

Ekonomika  Konspektai   (20,98 kB)

Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gerybės kuriamos tik tokiose žmogaus veiklos srityse kaip mokslas, švietimas ir pan. Bendriausia prasme gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas – gerybių, t.y. įvairiausių prekių ir paslaugų, kūrimas, poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Tačiau be gamintojo šio tikslo pasiekti neįmanoma, o poreikiai negali būti tenkinami be išlaidų. Steigiant naują, ar dirbant jau esamoje įmonėje svarbu suprasti kaštų koncepciją.

Ekonomika  Analizės   (7,02 kB)

Vaikai - mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie užaugtu pilnaverčiais žmonėmis, piliečiais. Visa kiek vieno vaiko gyvenimo periodą, ji lydime mes, suaugusieji: tėvai, globėjai, mokytojai, auklėtojai ir t.t. todėl nuo mūsų priklauso, ar teisingai užauginsime vaikus, ar tinkamai paruosime juos gyvenimui. Nepilnamečiu nusikalstamumas negatyvus reiškinys, su kurio susiduria kiekviena visuomene.

Sociologija  Referatai   (20,49 kB)

Moksliniai straipsniai, atspindintys pirmuosius lietuvių fizikų žingsnius kvantinėje elektronikoje, pasirodė 1965 – 1966 metais. Darbai, atlikti kartu su Maskvos M. Lomonosovo universiteto mokslininkais, parodė, kad galima stiprinti ir generuoti lazerinę šviesą kristaluose netrikdant atomų lygmenų elektroninės užpildos. Toks reiškinys vadinamas parametriniu pabrėžiant, kad lygmenų užpildą nesikeičia, o koherentinė spinduliuote atsiranda dėl skaidraus kristalo lūžio rodiklio periodinio keitimo (moduliavimo) stipriu šviesos lauku.

Fizika  Referatai   (6,28 kB)

Filosofija – senovės graikų kilmės terminas, kuris reiškia meilę išminčiai. Gaila, bet šį terminą pasisavino vėlesni veikėjai – “išminčiai”, kurie palaipsniui sukūrė ir išvystė mokslą apie būties, žmonių mąstymo, emocijų pasireiškimo bei iš to sekančius pažinimo proceso nusistovėjusius dėsningumus. Šiuo metu filosofija jau senokai yra suskilusi į priešingas ir gana priešiškas stovyklas:materialistus bei idealistus.

Filologija  Referatai   (5,81 kB)

Druskininkai – tai didžiausias Lietuvos kurortas, esantis šalies pietuose, 120 kilometrų nuo Vilniaus ir Kauno. Kurortas garsėja giliomis sanatorinio gydymo tradicijomis, nuostabia gamta bei sparčiai besivystančia turizmo paslaugų infrastruktūra. Netoliese įsikūręs Merkinės miestelis yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras.

Geografija  Namų darbai   (19,06 kB)

Žinome, kad negali būti sveiko finansų ūkio, jei iš anksto, tam tikram laikotarpiui, nesudaroma laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų sąmata. Ta išlaidų ir pajamų sąmata, vadinama valstybės biudžetu. Žodis „biudžetas“ yra kiles iš prancūzų kalbos žodžio „bouge“, sumažinus „bougette“- odinis maišiukas. Prancūzai šį žodį pirmą kartą pavartojo valstybės pajamų bei išlaidų sąmatos prasme 1802m.XIX a. Šis žodis pasklido po visą pasaulį (2,88). Bendroms valstybės funkcijoms atlikti valstybė formuoja centrinį biudžetą.

Finansai  Referatai   (18,6 kB)

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos ), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Finansai  Konspektai   (5,12 kB)

Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną).

Etika  Referatai   (21,05 kB)

Korupcija - “tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuonemės interesus bei moralės standartus ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos.” [4.17p.]. Korupcija - tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos.

Etika  Referatai   (13,39 kB)

Viena pagrindinių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Lietuvai perėjus iš planinės ekonomikos link rinkos ekonomikos reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (4,91 kB)

Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti.

Ekonomika  Referatai   (5,5 kB)

Šiuo konspektu siekiama supažindinti studentus su buhalterinės apskaitos, finansų, mokesčių teoretiniais teiginiais, suvokti apskaitinės informacijos svarbumą, kreditavimo tvarką, mokesčių reikšmę valstybės valdyme. Buhalterinę apskaitą supanti itin sudėtinga ir nuolat kintanti aplinka formuoja poreikius apskaitos informacijai, apskaitai, jos vedimo metodams bei procedūroms. keičiantis apskaitą formuojančiai aplinkai, neišvengiamai turi keistis ir apskaita.

Apskaita  Konspektai   (4,63 kB)

"Tyliųjų sprogdintojų" laikas ir situacija, avangardo poetika, individualios programos. Gintaro Patacko ir Antano Jonyno poezijos rinktinės šiandien. Juozo Erlicko kūrybos fenomenas: proza, poezija, dramos. Totalitarinės ideologijos ir literatūrinio sąstingio parodijos, absurdo poetika, karnavalo stilistika.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (25,04 kB)

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petrui I valdant, įsteigtos “laivinės girios” , skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai.

Geografija  Referatai   (5 psl., 14,74 kB)