Žmogaus gyvenimas neįmanomas be vargo. Būtent tai ir pabrėžia Donelaitis savo tekste. Pričkaus lūpomis pasakotojas mato atsorandantį vargą iš dykaduoniavimo, linksmybių ir nuodėmių. Visas vargas yra pasaulio tvarkos dalis, nes visos kartos cikliškai tuos vargus patiria. Vargai duoti Dievo, nes būtent taip viskas yra Jo pačio sutverta. Visa tai galime spręsti iš Biblijos, kuriame minimi Adomas ir Ieva bei jų padarytos nuodėmės. Jų paveikslai vaizduoją silpną ir nuodėmingą Dievo sukurtą žmogų. Juk visi nuodėmingi – visi lygūs. Būtent tokia yra valstietiška pasaulėjauta, kuri žmogų vaizduoja kaip nepažinų, netobulą bei pažeidžiamą, gebantį prisitaikyti bei išgyventi.

Literatūra  Interpretacijos   (1 psl., 9,23 kB)

33 skaidrės apie Maironį, jo biografija, kūrybos kelias, eilėrasčių aprašymai.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (33 psl., 2,1 MB)

Romantizmas – XVIII a. pab.–XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos laikymasis; vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Štai ir Dž. G. Bairono dramoje mes pamatome Kainą – romantinį herojų. Kaip ir būdinga romantizmo charakteriui, Kainas yra užsispyręs, pažinimo siekiantis ir esama tvarka nepatenkintas. Jo mąstymu Šios dramos centre – Kainas. Jis yra romantinis herojus. Nuo pat pradžių Kainas pasirodo kaip pažinimo siekianti būtybe, nepatenkinta esama tvarka: “Ar pažinimas/ Ir gyvastis – nėra didžiausias gėris?”. Jis mano, kad suradęs atsakymus į rūpimus klausimus, jausis laimingas. Nepasitenkinimas savo padėtimi, suvokimas, kad pasaulyje tiek daug blogio, kelia Kaino protestą prieš tą, kuris sutvėrė pasaulį. Jis nenori susitaikyti su esama padėtimi ir gyventi kaip ligšiol gyveno, jis trokšta daugiau: “Aš gyvenu, tačiau/ Vien tam tiktai, kad pagaliau numirčiau./Gyvybės nenumaldomą troškimą,/ Tą įgimtą ir gaivalingą geismą”. Jis kenčiantis, nerimastingas ir ieško atsakymų į klausimus Jehovoje. Ir nori su dvasiomis užmegsti ryšį. Kainas – aistringa asmenybė. Jis viską trokšta sužinoti, jam viskas nauja, įdomu: “

Filologija  Referatai   (3 psl., 16 kB)