Šiame darbe teorines žinias bandysime pritaikyti analizuodami AB „Umega“ marketingo makroaplinką. Makroaplinkos planas turėtų padėti išspręsti įmonės plėtros ir pelno didinimo problemas. Atsižvelgdami į įmonės specifiką, bandysime analizuoti jos veiklą, tikslus, makro ir mikro aplinkas, atliksime stipriųjų ir silpnųjų pusių analizę, parinksime išvadas ir pasiūlymus.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (20 psl., 79 kB)

Šiaulių miesto Globos namai buvo įkurti 1993 m. liepos 1 dieną buvusioje vaikų infekcinėje ligoninėje Trakų gatvėje Nr. 14, kaip katalikiškos pakraipos senelių namai. Įstaigos steigėjais buvo Šiaulių vyskupija ir katalikių moterų organizacija „Caritas“. Ekonominiai šalies pokyčiai ir kitos objektyvios bei subjektyvios priežastys įtakojo, kad steigėjai nebesugebėjo materialiai išlaikyti įsteigtų Globos namų, jie buvo priskirti Šiaulių miesto savivaldybei. O 1999 05 18 Šiaulių miesto valdyba pakeitė Šiaulių miesto savivaldybės „Caritas“ globos namų pavadinimą į Šiaulių miesto savivaldybės Globos namus.

Socialinis darbas  Ataskaitos   (14 psl., 22,07 kB)

Turizmas yra viena svarbiausių aktyvaus poilsio rūšių ir viena veiksmingiausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Žodis „turizmas“ kilęs iš lotynų kalbos(„turn“- sukimas, sukutis – vilkutis), reiškiantis kelionę iš vienos vietovės į kitą, tačiau grįžtant į pirmąją. Turizmas gali būti suprantamas kaip geografinis reiškinys, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos pro šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais bei kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi geografiniai tyrimai. Šalyse, priimančiose keliautojus, atliekamas regiono funkcinis tyrimas, reljefo sandaros įvertinimas ir jo panaudojimo turizmui galimybės.

Geografija  Kursiniai darbai   (27 psl., 2,98 MB)

Vanduo sudaro didžiausią mūsų organizmo dalį - apie 60-70 proc. Jis įeina į visų ląstelių bei audinių sudėtį. Tai terpė, kurioje vyksta įvairios organizmo reakcijos. Jis padeda palaikyti pastovią druskų apykaitą, palengvina virškinti, įsisavinti maisto medžiagas, padeda pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (15 psl., 950,24 kB)

Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba. Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.

Ekonomika  Referatai   (17 psl., 219,43 kB)

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.

Istorija  Referatai   (19,96 kB)

Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geografija  Referatai   (8 psl., 21,35 kB)

Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.

Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)

Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (12 psl., 9,59 kB)

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai nepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“ Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų. Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų. Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo. Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje. Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės dalies, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiama nedarbo įtaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis (šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo ir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas. Įvairiose šeimose skirtingai patiria nedarbą. Galima išskirti tokias grupes: 1. Šeimos, kurių vienas iš narių (ar daugiau – 2001 metų ilgalaikių bedarbių tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentų nurodė, kad jų sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikrą laiką negalėjo įsidarbinti. Tai yra gausiausia šeimų grupė. 2. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, dirba pagal terminuotą sutartį arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metų rugsėjį Lietuvoje, remiantis 2500 didesnių įmonių informacija, 23 tūkst. darbuotojų priverstinai atostogavo, o 22,7 tūkst. – dirbo pagal sutrumpintą darbo laiko grafiką. Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tūkst. neoficialiai dirbančių žmonių. 3. Šeimos, kuriose yra abiturientų ar profesinių įstaigų absolventų, kurie baigę negalėjo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 metų pabaigoje užregistruota 226 tūkst. bedarbių, iš jų 57 tūkst. – 16-24 metų jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 44 proc. Jaunų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. 4. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių gavo pranešimus apie atleidimą iš darbo. Įspėjimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką ir dažnai neigiamai – sveikatos būklę. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. • Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. • Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėjo jau pradinėje mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose. Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina. Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas. Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių). Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūros pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. tai būdinga visoms postkomunistinėms valstybėms. MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMĄ Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susiję su šeimos iširimu, nedirbančio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu gydimu, savižudybėmis ar suicidiniais mėginimais, nusikalstama veikla ir vaikų, augančių ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo (išsilavinimo, laisvalaikio, draugų ir pan.) sumažėjimu. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima atskirti nuo pagrindinių neigiamų ekonominių ir socialinių sąlygų, kitaip tariant, nuo ekonominės ir socialinės (išsilavinimo) nelygybės, kuri asmeniui egzistavo iki nedarbo. Apibendrinimas Galima apibendrinti, kad blogiausia įtaką žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialinė atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialinėje ekonominėje sferoje ribojimas. Socialinė atskirtis dėl mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (plačiuoju požiūriu), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės rinkos politikos rezultatas. Todėl siekiant ją mažint būtina formuoti lanksčią kompleksinę nedarbo (ypač ilgalaikio) prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis. Socialinės atskirties mažinimas turi tiesioginę teigiamą įtaką žmogaus socialinei raidai, nes: • Didina profesijų aktyvumą; • Teigiamai veikia gyventojų sveikatą; • Mažina biudžeto paradimus dėl socialinės paramos finansavimo. Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-2004 m. programos nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (164,7 kB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Pirmieji žmonės, atėję į Rytų Pabaltijį nuo Jutlandijos pusiasalio, atsinešė ir tradicinius Madleno kultūros verslus – būstų statybos, rūbų, ginklų ir namų apyvokos reikmenų gamybos tradicijas, medžioklės ir žvejybos patirtį. Iki mūsų dienų neišliko paleolito gyventojų būstų ar rūbų liekanų. Manoma, kad pirmieji būstai turėjo būti dengiami išdirbtais žvėrių kailiais. Iš jų žmonės taip pat darėsi rūbus. Apie šiuos verslus liudija daugybė randamų gremžtukų kailiams apdirbti, titnaginių bei kaulinių peilių.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,85 kB)

Suomija (Suomi) - šalis Šiaurės Europoje. Ji išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 lygiagrečių, turi bendras sienas su Švedija (Šiaurės vakaruose), Norvegija (Šiaurėje) ir Rusija (Rytuose), o per Suomių įlanką ribojasi su Estija (Pietuose). Pietinius ir vakarinius Suomijos krantus skalauja Baltijos jūros vandenys, o jos įlankų krantus Suomių ir Botnijos jūros. Suomijos jūrų sienų ilgis yra apie 1100 km. Didžiausias Suomijos ilgis 1160 km, o plotis 540 km. Aukščiausias šios šalies taškas Haltitunturi 1328 m virš jūros lygio yra Vakarinės Laplandijos dalies šiaurėje.

Geografija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 11,94 kB)

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 % ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Trąšos, organinės ir mineralinės medžiagos, vartojamos augalams maitinti, dirvožemio fizikinėms, cheminėms, biologinėms savybėms gerinti. Pagal paruošimą ir sudėtį skiriamos mineralinės trąšos, organinės mineralinės trąšos, pagal gavimo vietą (kompostas, mėšlas), pramoninės (daugiausia mineralinės) ir tręšti tinkamos pramonės atliekos.

Žemės ūkis  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,4 kB)

Airija, Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Nuo D. Britanijos ją skiria Airijos jūra ir Šv. Jurgio bei Šiaurės sąsiauriai. Didžiojoje salos dalyje yra Airija (valstybė), š. Rytuose – Šiaurės Airija (priklauso D. Britanijai). Plotas 84433 km². 5,47 mln. gyv. (2000). Ilgis iš š. į p. 485 km. Plotis iš v. į r. 275 km. Krantai vingiuoti, daug įlankų; didžiausios: Donegalio, Galway, Dingle’io.

Geografija  Referatai   (8,42 kB)

Joniškio rajonas užima 115,2 tūkst. ha teritoriją ir turi 78 km ilgio sieną su Latvija. Joniškio rajonas - tipiškas žemės ūkio rajonas. Žemės ūkio naudmenos sudaro apie 73 proc. viso ploto, 96 proc. naudmenų - ariamoji žemė. Rajono žemės - vienos derlingiausių respublikoje - įvertintos 50 ekonominių balų. Joniškio rajone vandenys užima 2348,69 ha. Rajone yra vienas 6,2 ha ploto ežeras bei 24 tvenkiniai. Per rajoną teka Mūša, Sidabra, Švėtė, nemažai smulkių upelių.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (4,36 kB)

Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja visus iki 16 metų vaikus lankyti mokyklą. Tačiau realybė yra kitokia. Yra duomenų, kad mokyklos nelankančiųjų skaičius apytiksliai sudaro 6-8 proc. viso bendrojo lavinimo mokyklose besimokančiųjų skaičiaus. Lietuvoje nelankančių mokyklos vaikų apskaitą reguliuoja 1997 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas “Mokyklinio amžiaus vaikų iki 16 metų apskaitos tvarka”.

Pedagogika  Namų darbai   (3,83 kB)

Lenkija - mūsų pietvakarių kaimynė,su kuria turime 110km ilgio sieną.Lenkijos dalies gamta ir kraštovaizdis panašus į Lietuvos.Lenkijos plotas- 312 680 km2.Joje gyvena 37,9 mln.(121žm./km2 Kalba lenku kalba.Didžioji dalis-katalikai. Gamta.Šalies fiziniame žemėlapyje aiškiai vyrauja žalia spalva,žyminti Lenkijos žemumą.

Geologija  Referatai   (5,67 kB)

Ekologai įvairiausiais būdais beldžiasi į žmonių širdis: Žemę veikia šiltnamio efektas, klimato atšilimas, dėl to trinka kraštovaizdžio formavimosi procesai, sausumos ir vandens organinis pasaulis. Akivaizdu – tai buvo per menki argumentai. Tuomet "žalieji" ėmė gąsdinti: tirpsta Antarktida, Arktika, pora metrų sumažėjo Everestas, pasaulinio vandenyno lygis kyla vis greičiau – užtvindys trečdalį sausumos, o didelė dalis Europos dėl karščio taps dykuma! Rodos, į tai vėl niekas nesuregavo… Tada smogė mokslininkai: tai paveiks bendruomenių socialinę ir ekonominę raidą. Pastaroji sąvoka "ekonominė raida” kapitalistiniame pasaulyje linksniuojama be perstojo.

Fizika  Referatai   (14,77 kB)

Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų. Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai.

Teisė  Konspektai   (20,46 kB)

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia: • geografinė padėtis...

Geografija  Namų darbai   (5,49 kB)

Baigimasis darbas parašytas 2004 metais Lietuvos žemės ūkio universitete, darbas apgintas 8 balams, darbas geras, darbe atlikta bankų veiklos analizė įmonių kreditavimo srityje.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (21,28 kB)

Vis dažniau ir dažniau yra susimąstoma ir kalbama apie globalinį atšilimą, jo priežastis ir svarbiausia, kas laukia ateityje, jei mieli žmonės nesustos teršia motinos gamtos, kuri jau pati nebesugeba išsivalyti iš visų purvų, šiukšlių ir t.t. Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais.

Kita  Kursiniai darbai   (5,46 kB)

Stratosfera. Jos svarba. Pasėkmės. Sprendimo būdai. Vis dažniau ir dažniau yra susimąstoma ir kalbama apie startosferos ozono sluoksnio nykimą, jo daromą įtaką žmonijai, žemei, jo priežastis ir svarbiausia, kas laukia ateityje, jei žmonija nesusimastys apie pačių daromą žalą. Gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visą tą darbą verčia niekais.

Kita  Namų darbai   (5,04 kB)

1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro). Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje.

Kita  Konspektai   (17,74 kB)

Maistas yra esminė pasaulio kultūros ir civilizacijos dalis ir jis turi didžiulę reikšmę tiek ekonomikai, tiek visuomenės sveikatos apsaugai. Jo reikia visiems ir kiekvieną dieną. Maistas nuolat veikia mus visus. Atvirame ir globalizuotame pasaulyje yra svarbu veikti visu mastu siekiant, kad gyventojai visuose pasaulio kampeliuose būtų užtikrinti, jog jų vartojami maisto produktai yra vieni saugiausių pasaulyje.

Žemės ūkis  Referatai   (17,74 kB)

Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857). XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai.

Sociologija  Konspektai   (15 kB)

LZUU. Ekonomikos ir vadybos fakultetas. Norint padaryti teisingą sprendima reikia surinkti reikiamą informaciją.Taigi , sprendimo teisingumas labai priklauso nuo turimos informacijos.Taip pat ir rinkodaros sprendimai reikalauja informacijos,tam ir yra daromas rinkodaros tyrimai. Kiekvienos organizacijos tikslus galima išreikšti trimis žodžiais: išlikimas, plėtra, pelningumas. Jie nusako organizacijos pasiryžimą išlikti plečiant veiklą ir gaunant pelną.

Rinkodara  Referatai   (10,54 kB)

Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2002. Sis referatas 11-12 klasėms. Gavo gerą ivertinimą. Graži ir įvairi gamta, margų margiausi kraštovaizdžiai.. Nacionaliniai parkai atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdį ir kultūrą. Trys dešimtys regioninių parkų saugo ir reprezentuoja atskirų Lietuvos regionų gamtiniu, etnokultūriniu, rekreaciniu bei estetiniu požiūriu vertingiausias ekosistemas ir gamtos bei kultūros kompleksus.

Geologija  Referatai   (4,99 kB)

Geras darbas, universitete gavau 9. Prancūzijos respublika (Republique Francaise) yra valstybė Vakarų Europoje. Vakarinius Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas - Biskajos įlanka; šiaurėje - Lamanšo, Pa de Kalio sąsiauriai; Šiaurės jūra. Pietinius krantus skalauja Viduržiemio jūra. Prancūzijai priklauso Korsikos sala, esanti Viduržiemio jūroje ir daug nedidelių salelių. Prancūzija ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku, Andora ir Ispanija.

Geologija  Referatai   (5,38 kB)