Turizmo teorija, samprata, istorinė raida, rūšys.

Kita  Referatai   (15 psl., 33,9 kB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Pravarti medžiaga atliekant vadybos refertą. Aprašyti pagrindiniai klasinės mokyklos atstotvai. Trumpa jų biografija susieta su tuometiniu laikmačiu. Taip pat aprašyta jų sukurtos teorijos ir principai.

Vadyba  Referatai   (26 psl., 971,76 kB)

motyvacijos teorijos bei mokejimo uz darba principai.

Kita  Referatai   (13 psl., 90,61 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Nuoseklus muzikinis auklėjimas bendrojo lavinimo mokyklose, neatsiejant jo nuo dorinio ir estetinio lavinimo. Vaiko gebėjimų atskleidimas, kūrybinių galių ugdymas, individualybės formavimas, – tai svarbiausia kiekvieno mokytojo darbe[1]. Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Šiame darbe atskleidžiami psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Muzika  Kursiniai darbai   (45 psl., 94,14 kB)

Viena iš socialinio darbo krypčių – tai darbas su neįgaliais žmonėmis. Negalia egzistuoja nuo pačių seniausių laikų visose tautose bei bendruomenėse (Varžinskienė, 2003). Tad žmonių, turinčių negalią, gerovė ir gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo toje visuomenėje vyraujančio požiūrio į negalią, nes šie žmonės dažniausiai negali patys kovoti už savo gyvenimą ir gyvybę, yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos. Taigi socialinių darbuotojų, dirbančių su neįgaliaisiais svarbiausias uždavinys ir tikslas – sėkmingai integruoti juos į visuomenę.

Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (20 psl., 29,7 kB)

Trumpai apžvelgsiu visus šiuos punktus, pažymėsiu kas jiems būdinga, t. y. kaip kaltė pakeičia žmogų. Be to remdamasis Z. Freudo, R. May, O. Mowrerio, tyrimais, pateiksiu anot jų kaltės jausmo atsiradimo priežastis, pasekmes. Kiekvienam yra tekę graužtis ir gailėtis suvokus, kad esi užgavęs, pažeminęs, nuskriaudęs žmogų, nepagelbėjęs jam sunkią valandą, arba dėl to, kad esi netesėjęs pažado, neatlikęs pareigos. Tokia graužatis ir gailestis yra vadinami kaltės jausmu. Todėl apie jį prabyla sąžinės balsas. Sąžinė prabyla ir tuomet, kai asmuo suvokia pasirinkęs neteisingą gyvenimo kelią, padaręs klaidų, už kurias vėliau tenka skaudžiai mokėti. Todėl pateiksiu keletą patarimų, kaip atsikratyti slegiančio kaltės jausmo.

Psichologija  Referatai   (10 psl., 16,14 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Hanibalo Borkos asmenybę lyderio analizei pasirinkau todėl, kad per visą Romos Imperijos istoriją jokio kito karvedžio vadovaujama armija nesugebėjo apsupti jos sostinės, prieš tai sutriuškindama legionus, ir netgi du kartus. Hanibalas Barka - vienas galingiausių senovės karvedžių ir politikų, mirtinas Romos priešas ir paskutinė Kartaginos atrama. Didysis karvedys sugebėdavo taip paveikti žmones, kad šie besąlygiškai jam paklusdavo, o daugiatautė ir daugiakalbė Hanibalo kariuomenė nėra nė karto prieš jį maištavusi netgi pačiais sunkiausiais laikais.

Politologija  Analizės   (15 psl., 28,25 kB)

Vadybos samprata ir turinys.Valdymo objektai, subjektai ir funkcijos. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Organizacijos esmė, organizacijos tipai. Valdymas per tikslus teorijos raida. Analizės vaidmuo strateginiame ir operatyviame planavime. Analizė ir prognozė. Analizės rūšys. Ištekliai ir strategija.

Vadyba  Paruoštukės   (6 psl., 56,5 kB)

Užsienio ryšių administravimo problemos verslo organizacijose ir jų sprendimo prioritetai. Virtualios organizacijos kilmė ir apibrėžimas. Personalo vadybos teorijos ir jų taikymo galimybės naujoms darbo organizavimo formoms, grindžiamoms IT panaudojimu, įgyvendinti Šiuolaikinės personalo valdymo funkcijos ir jų turinys Personalo valdymo apibrėžimas. Personalo valdymo vaidmuo, kuriant konkurencinį organizacijos pranašumąPersonalo valdymo funkcijos.

Vadyba  Konspektai   (75 psl., 939,64 kB)

E. Fromas gimė 1900m. Frankfurte prie Maino pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. E. Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija. 1926 m. E. Fromas nutraukė ryšius su judaizmu, nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą, netgi religiniu pagrindu. Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą, jis pradėjo psichoanalitiko praktiką, nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms. Frankfurto Socialinių tyrimų institute E. Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z. Froido psichoanalitinės teorijos teiginius.

Filosofija  Referatai   (17 psl., 27,18 kB)

Visi žmonės turi įgimtų savybių, gabumų, kurie, jiems sąveikaujant su su aplinka, kinta ir vystosi. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir tik su didelėmis išlygomis galima žmones jungti į grupes, turinčias bendrus siekius, interesus. Priklausomai nuo charakterio, kiekvienas darbuotojas toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Todėl vadovas, norėdamas žmones motyvuoti kokio tai tikslo siekimui, turi žinoti jų poreikius. Motyvavimas - tai savęs ir kitų veiklos, siekiant asmeninių ar organizacijos tikslų, skatinimo procesas.

Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 13,03 kB)

Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.

Filosofija  Referatai   (19,93 kB)

Gyvename šiuolaikiniame labai didelių tempų, naujovių ir didelio kitimo pasaulyje. Mūsų gyvenime atsiranda nauji daiktai, technologijos, galų gale vis dažniau susipažįstame su naujais žmonėmis, kurie mums tampa vis svarbesni, susilaukiame vaikų, anūkų, proanūkių. Taigi, nesame linkę stovėti vienoje vietoje. Pasaulis visą savo egzistavimo laikotarpį turėjo, ir, žinoma, tebeturi iki šiol, tendenciją vis atsinaujinti. Tačiau jis nėra beribis: kad atsirastų vietos naujovėms, reikia atsisakyti to kas pasenę, kad galėtų gyventi ir laisvai realizuoti save jaunimas, su mumis turi atsisveikinti ir išeiti “anapilin” mūsų seneliai, vėliau tėvai… Ir taip viskas bėga, lekia, sukasi ratu, pradingsta ir vėl sugrįžta, tik jau su nauja energija, su ryžtu tobulėti ir tęsti savo protėvių tendencijas ir pradėtus darbus. Žmogaus užduotis žemėje – gyventi laimingai ir teikti laimę bei džiaugsmą jam brangiems žmonėms.

Sociologija  Referatai   (16,55 kB)

Iš lotynų k.: socios- visuomenė, λoγos – mokslas. O. Comta 1830m. išskyrė sociologiją kaip mokslą. Jį apibūdino, kaip mokslą apie reiškinius, kurie vyksta visuomenėje. 19a. vyko didesnė mokslų specializacija ir O. Comto mokinys E. Durkheimas 1898m. susiaurino šį mokslą, kuris tapo savarankišku, tiriantis reiškinius visuomenėje atskiroms grupėms. Teigė, kad grupei žmonių yra būdingas elgesys, kuris neatsispindi individo elgesy. Grupės esmė yra savyje. 20a. žymiausias sociologas vokietis H. Vėberis padėjo pagrindus sociologijai.

Sociologija  Konspektai   (5,08 kB)

Savo pasaulio neįsivaizduojame be emocijų. Vienos emocijos būna teigiamos, kitos būna neigiamos. Savo darbe bandysime atskleisti teigiamas emocijas bei kas jas sukelia. Laimė, jos supratimas, vertinimas ir siekimas priklauso nuo daugelio priežasčių: baimės nugalėjimo, biologinių ypatybių, materialinės gerovės, tikslų pasiekimo, patirties turėjimo ir panašiai. Laimės siekimas skatina planuoti, veikti.

Psichologija  Referatai   (10,92 kB)

LR vyriausybė patvirtino 1997 m. mokslų klasifikaciją, kuri atitinka ES klasifikaciją. Mokslo sritys: 1) humanitariniai mokslai. Kryptys: filosofija, teologija, istorija, menotyra. Šakos: fenomenologija, Biblija, lietuvių kalba, mokslų istorija. 2) sritis: Socialiniai mokslai. Kryptys: teisė, ekonomika, sociologija, psichologija, valdymas ir administravimas, politologija. Šakos: darbo teisė, finansų mokslai, demografija, socialinė psichologija, metodologija, rinkotyra.

Pedagogika  Konspektai   (5,29 kB)

Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. raiška kasdieniniame gyvenime, o filosofija, tai ką filosofuojantys žmonės užrašė. Filosofija – vienas iš pažinimo būdų, rūšių. Pasak Bertrano Raselo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda „niekieno” žemė, kurios dalykas ir atitenka filosofijai.

Filosofija  Konspektai   (23,24 kB)

Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.*Mileto mokykla. Natūrfilosofija. Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“.

Filosofija  Konspektai   (23,23 kB)

Vykstant šeimos transformacijai mūsų visuomenėje jau nieko nestebina tokie šeimų tipai kaip bevaikės šeimos, vienišos motinos ar tėvai ir nesusituokusios poros. Tačiau, kai kalbama apie meilę ir seksualinį gyvenimą, į bendras normas “netelpantys” asmenys išstumiami iš daugumos gretų. Taigi homoseksualumas – lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui - yra problema pati savaime.

Sociologija  Konspektai   (5,22 kB)

Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857). XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai.

Sociologija  Konspektai   (15 kB)

Darbe kalbama apie piešinių terapijos taikymą psichologiniame konsultavime, socialiai uždariems vaikams. Temos aktualumas. Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21,87 kB)

Darbe aprašoma nuo ko priklauso mokymo kokybė: mokytojų kvalifikacija, mokinių motyvacija, mokyklų būklė, priemonės ir t. t. Ateities karta. Nuo ko priklauso kokia ji? Kas darnios, praktiškos, rezultatyvios kartos pradininkas? Dėl atsakymo į ši, klausimą, galima pasiginčyti. Tėvai? Darželis? Mokykla? Aš manau, kad tai vieno nuo kito labai priklausomos sąveikos rezultatas. Tad šiame darbe aš nagrinėsiu kaip mokinių tėvai supranta mokyklos duoklę bręstančiai asmenybei.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (22,66 kB)

Šio darbo niekam nepristačiau, bet teko panašų darbą daryti kai mokiausi Vilniaus kolegijoje. Ilgas literatūros sąrašas padės greitai susirasti literatūrą.

Pedagogika  Namų darbai   (5,22 kB)

Šiandieninėje pasaulio ekonomikoje vyksta nuožmi konkurencija. Sėkmės sulaukia tos organizacijos, kurios sugeba keistis, reaguoti į konkurenciją, sukaupti dinamišką, prie pokyčių gebančią prisitaikyti darbo jėgą bei ją išsaugoti. Kompanijos skiria dideles pinigų sumas darbuotojų motyvavimui, mokymui ir profesinių įgūdžių tobulinimui, todėl visiškai suprantama, kad organizacijos vadovai siekia išsaugoti darbo patirtį ir aukštą kvalifikaciją turinčius bei organizacijos tikslų siekiančius darbuotojus. Įmonėse itin vertinamą darbuotojų kompetenciją ir gerus tarpusavio ryšius, užtikrinančius veiksmingą bendradarbiavimą ir sėkmingą verslą, galima pasiekti tik per ilgalaikį darbuotojų įsipareigojimą organizacijai. Tai esminis kompanijos pelningumo ir ilgalaikės sėkmės veiksnys. Vienas iš požymių, rodančių, kad įmonėje egzistuoja organizacinio įsipareigojimo problemos, yra žemas darbuotojų pasitenkinimas darbu. Tai gali tapti prastos darbo kokybės, blogos drausmės bei didelės kadrų kaitos priežastimi. Organizacijos elgesenos tyrinėtojai nuolat domisi veiksniais, kurie įtakoja asmens įsipareigojimą kompanijai. Nustatyta, kad visų pirma yra svarbu išsiaiškinti, kokiam žmogui koks darbas suteikia pasitenkinimą ir kaip šis pasitenkinimas darbu yra siejamas su darbuotojo įsipareigojimu organizacijai.

Vadyba  Tyrimai   (48 psl., 407,24 kB)

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749-1832) gimė laisvajame imperijos mieste Frankfurte prie Maino. 1765-1768 metai - teisės studijų Leipcige laikotarpis. Strasburgo periodas (1770-1771 metai). „Jaunojo Verterio kančios". „Egmontas". Veimaro periodas. Gėtė Italijoje. "Torkvatas Tasas". „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai". Filosofinė poema „Faustas".

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 37,23 kB)

Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)