SODO AUGALŲ VEISLIŲ, ĮRAŠYTŲ Į NACIONALINĮ AUGALŲ VEISLIŲ SĄRAŠĄ, CHARAKTERISTIKOS

Biologija  Pristatymas   (19 psl., 26,66 kB)

Galbūt dėl apribojimų, jų naudojimas nėra taip plačiai paplitęs Vakarų Herbal Medicine. Alkaloidai randami nuo 15% iki 30% visų žydinčių augalų, ir yra ypač būdinga kai šeimas, tokias kaip Pupiniai, Liliaceae, Solanaceae ir Ranunculaceae. Plačiausiai pasitaikančių šių Alkaloidai berberine ir kofeino.

Biologija  Referatai   (10 psl., 29,39 kB)

Civilinė sauga - civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, vietos savivaldos vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų, visuomeninių organizacijų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (16 psl., 28,07 kB)

Augalinėje ląstelėje esantys kristalai yra neorganinės kilmės intarpai, sudaryti iš organinių ir neorganinių rūgščių. Dažnai jie yra specifinės sandaros ir yra budingas augalų rūšiai požymis. Augalinėse ląstelėse kristalus dažniausiai sudaro kalcio oksalatai, arba kalcio karbonatai. Kristalų susidarytas tai vienas iš kalcio kaupimosi ląstelėse būdų. Kalcio oksalato kristalai kaupiasi tik augalinės ląstelės vakuolėse. Kai augalinės ląstelės vakuolėse susikaupia ypač didelis kalcio oksalatų kiekis, jie išsiskiria būdingų kristalų pavidalu. Kristalai dažniausiai kaupiasi tuose augalo organuose, kurie yra keičiami: lapuose, svogūnų lūkštuose, žievėje.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 697,71 kB)

Vanduo iš cheminės pusės. Vanduo iš geografinės pusės. Vanduo iš biologinės pusės. Vanduo iš medicininės pusės. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai. Vandens tarša. Lietuvos vandenys. Būklė. Upės. Ežerai. Kuršių marios ir Baltijos jūra. Požeminiai vandenys. Vandens ciklas.

Aplinka  Referatai   (17 psl., 30,29 kB)

Ląstelės nediferencijuotos, turi didelius branduolius, o jų medžiagų apykaita greita. Gaminamųjų audinių ląstelės nuolat dalijasi ir diferencijuojasi, virsta įvairių audinių ląstelėmis, prisitaiko atlikti skirtingas funkcijas. Taip augalai auga, ilgėja ir storėja. Gaminamajam audiniui priklauso brazdas, teikiantis naujas ląsteles medienai ir karnienai.

Biologija  Pateiktys   (19 psl., 593,97 kB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.

Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)

Genetika – biologijos mokslo šaka, tirianti genus, paveldimumo dėsnius, kintamumą. Terminą „genetika“ paveldimumo tyrimams apibūdinti pirmą kartą pasiūlė anglų mokslininkas William Bateson (1905 m. balandzio 18 d.) laiške, rašytame Adam'ui Sedgewick'ui. Genų nulemtas paveldimumas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmų išvaizdai bei elgesiui. Tam tikrą įtaką daro aplinkos poveikis bei atsitiktiniai faktoriai.

Biologija  Referatai   (5 psl., 17,83 kB)

Tai vyraujanti augalų grupė pasaulyje, apimanti apie 25 000 rūšių. Magnolijūnai formuoja augalijos dangą. Jie auga visose klimato zonose, dėl savo plastiškumo prisitaiko prie įvairiausių ekologinių sąlygų. mTokį plastiškumą magnolijūnai įgijo pakitus morfologinei sandarai: vegetatyvinei ir reproduktyvinei. Svarbiausias pažangus magnolijūnų pokytis – žiedo atsiradimas. Žiedas – unikalus darinys, talpinantis lytinio ir nelytinio dauginimosi struktūras. Galvojama, kad senovinių magnolijūnų protėvių žiedai buvo apdulkinami tiek vabzdžių, tiek vėjo pagalba.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,6 kB)

Virusai (lot, virus - nuodas) - įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule. Paveikslėlyje pavaizduotas DNR virusas su daugiakampės formos galvute ir spiraline uodegėle, paprastai jų skersmuo mažesnis nei 200 nm. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas. Tačiau, jei tik bus galimybė įsiskverbti į šeimininko ląstelę, viruso kristalų dalelės taps užkrečiamos.

Biologija  Referatai   (14 psl., 209,52 kB)

Mineralinių trąšų savybės. Azoto trąšos. Fosforo trąšos. Kalio trąšos. Mineralinių trąšų vidutinės normos lauko augalams. Mineralinės trąšos nemažiau svarbios negu organinės. Dideliuose ūkiuose, kuriuose yra nuo fermų labai nutolusių laukų, iki šiol užtekdavo vien mineralinių trąšų. Organinių trąšų nuošalūs laukai negaudavo ištisus dešimtmečius. Mineralinės trąšos svarbios įvairiais požiūriais. Tais metais, kai neįterpiamos organinės trąšos, mineralinės yra svarbiausias maisto šaltinis.

Biologija  Referatai   (9 psl., 13,51 kB)

Drugiai ir vapsvos, bitės ir skruzdės yra vieni geriausiai pažįstamų vabzdžių. Šie vabzdžiai priklauso dviem labiausiai išsivysčiusių vabzdžių būriams. Dieniniai ir naktiniai drugiai priklauso drugių (Lapidoptera) būriui, bitės, vapsvos ir skruzdėlės – pleivasparnių (Hymenoptera) būriui. Dieninių ir naktinių drugių šeimose yra pačių gražiausių vabzdžių. Bitėms, ypač naminėms, vapsvoms ir skruzdėms būdinga bendruomeninė gyvensena. Naminės bitės daugelyje pasaulio dalių gamina žmogui maistą. Labai naudingi drugiai yra šilkverpiai.

Biologija  Referatai   (14 psl., 655,46 kB)

Biologijos testas, 30 klausimų su atsakymų variantais ir teisingais atsakymais.

Biologija  Testai   (10 psl., 9,64 kB)

Šiame referate mes aptarsime keturias potemes: a) Priešpriešos. Trys baltų arealai. b) Mitologija regioniniu aspektu c) Lietuvių tautosakos skirtumai d) Mitinis gyvūnų ir augalų pasaulis. Aptariant mūsų pasirinktąją temą, bandysime išsiaiškinti šiuos aspektus: • Priešpriešos • Arealuose vyraujančios priešpriešos • Dievų panteonai • Arealuose vyraujančios svarbiausios dievybės • Lietuvių tautosaka, jos priešpriešos ir regioniškumas

Istorija  Referatai   (22,23 kB)

Plungės rajonas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Žemaičių akuštumos vakariniame pakraštyje. Plotu Plungės rajonas – devintasis Lietuvoje ( po Varėnos, Šilutės, Vilniaus, Panevėžio, Rokiškio, Šiaulių, Kelmės ir Anykščių). Jis užima 1699 km2 teritoriją. Plungės rajono padėtis tokia pat, kaip ir visos Lietuvos. Rajonas tėra bendrų darbų bei žemėlapių sudedamoji dalis.

Medicina  Referatai   (8,38 kB)

Linas — tai mėlynai žydinti grūdinė kultūra. Jo sėklos, kurios dar vadinamos sėmenimis, yra plokščios, ovalo formos, truputį didesnės už sezamo sėklas. Linų sėmenys yra traškūs, malonaus riešutų skonio, o jų spalva gali būti skirtinga — nuo rausvai rudos iki šviesiai gelsvos. Spalva priklauso nuo pigmentų kiekio, esančio sėklos apdangale — kuo daugiau pigmento, tuo tamsesnė spalva. Sėklų spalva nesunkiai pakeičiama pritaikius tam tikrus nesudėtingus auginimo metodus. Sėmenyse gausu riebalų, baltymų bei dietinių skaidulų.

Pramonė  Referatai   (5,06 kB)

Mūsų planeta – Žemė yra nepakartojamas gamtos tvarinys. Čia pakanka vandens, gaubia apie 10 km atmosferos sluoksnis (tęsiasi iki 1000 km), kuriame yra anglies dioksido, azoto, deguonies. Šios medžiagos reikalingos gyviesiems organizmams ir patys jas gamina. Anglies dioksidas naudojamas fotosintezei, deguonis – kvėpavimui, o didesniame aukštyje iš jo gaminasi ozonas, sauganti Žemės gyvybę nuo kenksmingos kosmoso radiacijos. Tarpusavyje sąveikaudami, organizmai išlaiko gyvybei tinkamą atmosferą, hidrosferą ir litosferą.

Biologija  Namų darbai   (4,54 kB)

Mikrobiologija (gr. mikros – mažas, bios - gyvybė, logos – mokslas) – mokslas apie mikroorganizmus (bakterijas, aktinomicetus, mieles ir pelėsinius grybus), kurios augina biotechnologai. Naujausiais bandymais panaudojami organizmai su perkeltais į chromosomas naujais genais, suteikiančiais jiems naujų savybių. Nors jau kelis tūkstančius metų mes naudojame mikroorganizmus vyno, duonos ar pieno produktų gamybai, tačiau dauguma biotechnologinių produktų buvo gauti tik XX a. paskutiniu ketvirčiu.

Biologija  Namų darbai   (3,66 kB)

Įvado dalyje aš apibūdinau kukurūzų kilmę, paplitimo laiką, kokia temperatūra tinkamiausia auginant kukurūzus. Analitinėje dalyje, aprašiau augalo botanines savybes, kokias dirvas parinkti auginant kukurūzus, kaip dirvas paruošti ir patręšti, aprašiau veisles, kaip paruošti sėklą prieš sėją, sėją, pasėlių priežiūrą, derliaus nuėmimą ir kukurūzų reikšmę.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (5,11 kB)

Šio kursinio darbo tema yra „Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija“. Kursinis susideda iš dviejų pagrindinių dalių – analitinės ir projektinės. Šios atitinkamai skirstosi į potemes. Pirmojoje – analitinėje – dalyje pasakojama apie meteorologinių sąlygų įtaką bulvių auginimui, taip pat apie dirvos ruošimą, tręšimą, veisles, sodinimą, apsaugą nuo piktžolių, ligų, kenkėjų ir be abejo – derliaus dorojimą.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (5,31 kB)

Vanduo yra gyvybės šaltinis nes,praktiškai be vandens,visų pirma,visi gyvieji organizmai tiesiog negyventų. Vanduo,gyvybės šaltinis nes,bangos nurodo judejimą,vanduo nėra statiškas,jis teka,"tekina" kitus(daiktus,pvz.,valtį),vadinas,vanduo tai ne tik gyvybės šaltinis,bet ir jis pats savaime yra gyvas.

Dailė  Referatai   (15,4 kB)

Endemikai – augalų, gyvūnų ar grybų rūšys, gyvenančios tik tam tikrame, dažniausiai labai mažame geografiniame regione; jų daugiausiai pasitaiko arealuose, izoliuotuose nuo kitų (Kaukazinis tetervinas, sterblinis velnias, eldarinė pušis, medaus siurbikas, baltasnapis genys, Baikaliniai ruoniai). Reliktai ( = paleoendemai) – labai senos rūšys, galinčios gyventi visame pasaulyje, o endemikai tik tam tikroje, izoliuotoje teritorijoje (ginkmedis, mamutmedis, nuostabioji velvičija).

Geografija  Konspektai   (6,55 kB)

Visos gamtos dovanos – vaisiai, uogos ar daržovės – turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais.

Pramonė  Referatai   (5,15 kB)

Visos gamtos dovanos - vaisiai, uogos ar daržovės - turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Darbe yra apžvelgiami visi vaisiai, daržovės, uogos, jų klasifikavimas bei reikšmė. Darbas buvo įvertintas 9.

Pramonė  Referatai   (17,22 kB)

Mokslininkai sugaišo nemažai metų, norėdami įsitikinti, kad kai kurias infekcines ligas sukelia ne bakterijos, o virusai. Kai pagaliau tai buvo įrodyta, reikėjo ieškoti visiškai naujo mokslinio požiūrio, norint suprasti, kaip virusas prasiskverbia į organizmą, sukelia vienokius ar kitokius simptomus ir kaip iš sergančio perduodamas sveikajam. Per šimtmečius ir netgi tūkstantmečius žmonija susidūrė su aibe virusinių ligų – ir visur paplitusių, ir retų, egzotinių, - bet nesuprato, kad jas sukelia virusai.

Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)

Sudėtinga gyvų būtybių struktūra prasideda ląstele, pagrindiniu gyvybės vienetu. Ląstelės sudarytos iš molekulių, kuriose yra atomai - mažiausi medžiagos vienetai, galintys jungtis chemiškai. Daugialąsčiuose organizmuose panašios ląstelės sudaro audinį, pavyzdžiui, nervinės ląstelės sudaro nervinį audinį. Audiniai sudaro organus, tarkim, susijungę įvairūs audiniai sudaro smegenis.

Biologija  Konspektai   (15,92 kB)

Kasmet toje pačioje vietoje augindami tos pačios rūšies augalus, nesulauksite gero jų augimo. Iš dirvos imdami vienodas maisto medžiagas, augalai blogai auga. Dar blogiau, – giminingus augalus puola tie patys kenkėjai bei ligos. Tad norint to išvengti, būtina taikyti sėjomainą, t.y. keisti auginimo vietą.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (4,29 kB)

Grikiai – vertinga kultūra, turinti įvairiapusės reikšmės. Pasaulyje grikių kruopos užima antrą vietą. Archeologinės iškasenos rodo, kad Gardino apylinkėse grikius augino X-XIII amžiuje, o į Vakarų Europą jie pateko tik XV-XVI amžiuje. Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 18000 ha grikių auginta daugiausia pietrytinėje Lietuvos dalyje pavieniuose valstiečių ūkiuose. Vėliau, kolektyvizacijos metais, dėl mažo derlingumo, dėl netinkamo planavimo gerokai sumažėjo ir pagaliau beveik išnyko.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (5,12 kB)

Lietuvos Respublikos žemės ūkio specializacija tradicinė - pieno ir mėsos galvijininkystė bei bekoninė kiaulininkystė. Gyvulininkystei tenka apie 66% bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Tuo tarpu augalininkystė yra antroji pagal svarbą žemės ūkio šaka. Vienas iš pagrindinių jos tikslų - aprūpinti gyvulius pašarais. Apie 80% augalininkystės produkcijos sunaudojama gyvulininkystėje.[ Juraitis V. Kulpys J. 1995.] Augalininkystė yra žemės ūkio gamybos pagrindas. Kaip nurodo didysis rusų mokslininkas K. A. Timiriazevas, tik augalas sugeba kosminę saulės energiją paversti organine medžiaga. [Dereškevičius k. 1964] Pašarinių augalų derliaus dorojimas - silpniausia pašarų gamybos grandis. Vis dar labai daug medžiagų nueina niekais.

Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (4,54 kB)