Visų gyvųjų organizmų, pradedant bakterijomis ir baigiant žmogumi, baltymai yra makromolekulės, sudarytos iš L-α-aminorūgščių, kurios tarpusavyje sujungtos peptidiniais ryšiais. Jie sudaro apie 50% sausos ląstelių masės. Kiekvienoje ląstelėje gali būti keletas tūkstančių baltymų, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Baltymai yra linijiniai polimerai, sudaryti iš L-α-aminorūgščių. Tačiau dėl sąveikos tarp atskirų polipeptidinės grandinės sričių ir atskirų polipeptidinių grandinių, baltymų molekulės struktūra yra daug sudėtingesnė negu kitų polimerų. Norint geriau suvokti baltymų struktūrą, ji skirstoma į keletą struktūros lygių – pirminę, antrinę, tretinę ir ketvirtinę. Šių struktūrų visuma ir nulemia realią baltymo molekulės struktūrą. Kiekvienas struktūros lygis skiriasi ryšių prigimtimi ir kitomis ypatybėmis.

Chemija  Referatai   (28 psl., 304,69 kB)

ALIUMINIS – vienas iš labiausia paplitusių žemės plutos elementų: trečias po deguonies ir silicio ir pirmas iš metalų. Jis yra vienas iš gausiausių žemės plutos elementų ir sudaro 7,9% jos masės. Aliuminis gaunamas iš aliuminio rūdų: boksito, kaolinito, korundo. Gamtoje aliuminis randamas tik junginiuose. Svarbiausia mineralų grupė - putnagai. Tai vieni iš aliumosilikatų, kurie sudaro apie 50% Žemės plutos masės.

Chemija  Referatai   (8 psl., 168,98 kB)

Chemijos projektas. Esterių panaudojimas: Kvepalų gamybai. Kosmetikos gamybai. Maisto pramonėje. Medicinos preparatų gamybai. Lakų gamyba.

Chemija  Pateiktys   (24 psl., 289,73 kB)

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)

Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.

Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)

Rūkymas –labiausiai paplitusi buitinė narkomanija,žalojanti žmonių sveikatą.Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių,kurie išsiskiria į aplinką.Iš jų 40-nuodingų,tarp jų ir sukeliančių vėžį koncerageninių medžiagų.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (12 psl., 340,48 kB)

Augalai – daugialąsčiai organizmai. Dauguma jų turi organus (šaknis, lapus ir kt.) ir audinius (laidžiuosius ramstinius ir kt.). Augaluose yra chlorofilo, todėl organinių junginių jie pasigamina patys. Augalai yra nejudrūs. Plikasėkliai Plikasėkliai (lot. Gymnospermae) – eukariotų domeno augalų karalystės augalai. Priklauso sėklinių induočių grupei. Plikasėkliai kitaip vadinami spygliuočiais.

Biologija  Referatai   (39 psl., 1,96 MB)

Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).

Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)

Žemės plutoje susidaręs aliejaus konsistencijos, degus, savito kvapo skystis. Sudėtingas įvairių angliavandenilių, deguonies, sieros ir azoto junginių mišinys. Didžąją dalį (83 – 87%) sudaro skysti, sotieji angliavandeniliai, arba parafinai (nuo C5H12 iki C15H32), cikliniai (naftenai) ir aromatiniai angliavandeniliai, kuriuose būna ištirpusių dujinių (meteno, etano, propano, butano) ir kietų (nuo C16H34 iki C35H72) angliavandenilių.

Aplinka  Referatai   (8 psl., 19 kB)

1. Baziniai oksidai reaguoja su rūgštimis ir susidaro druska bei vanduo: CuO+H2SO4→CuSO4+H2O 2. Metalų, kurie aktyvumo eilėje yra iki magnio, oksidai reaguoja su vandeniu ir susidaro šarmai: Li2O+H2O→2LiOH 1. Rūgštiniai oksidai reaguoja su tirpiomis bazėmis ir susidaro druska ir vanduo: CO2+Ca(OH)2→CaCO3↓+H2O 2. Dauguma rūgštinių oksidų reaguoja su vandeniu ir susidaro rūgštis: P2O5+3H2O→2H2PO4 Medžiagos, su kuriomis reaguoja rūgštys 1. Su indikatoriais 2. Su metalais. Jei metalas aktyvumo eilėje yra prieš vandenilį, reakcijoje išsiskiria vandenilis ir susidaro druska (išimtis HNO3) 3. Su baziniais oksidais. Reakcijoje susidaro druska ir vanduo 4. Su bazėmis (neutralizacijos reakcija). Susidaro druska ir vanduo 5. Su druskomis. Pagal rūgščių stiprumo eilę kiekviena dešiniau esanti rūgštis gali išstumti kairiau esančią druską:1 H2SO4, HNO3, HCl, H3PO4, H2SiO3, H2CO3, H2S, H2SiO3 6. Kaitinamos kai kurios rūgštys skyla ir susidaro rūgštinis oksidas ir vanduo

Chemija  Konspektai   (12,58 kB)

Azotas (N, lot. Nitrogenium ) yra cheminis elementas, elementų lentelėje penktos A grupės nemetalas, inertiškos dujos. Pirmasis atradęs azotą 1772 m. paskelbė Danielis Rezerfordas, tačiau Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė šį elementą atrado beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio a ir zoe – gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A.L.Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 % oro, kuriuo mes kvėpuojame. Standartinėje temperatūroje azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas - t.y. labai nereaktingas - žemose temperatūrose. Azotas yra nedegus bei malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną prie -196°C. Azoto savybės reikalauja laikytis specifinių darbo saugos reikalavimų (pagal saugos duomenų lapą). Azoto oksidai ir smogas Žodis smogas pradėtas vartoti maždaug prieš 100 metų. Jis sudarytas iš dviejų anglų kalbos žodžių: smoke - “dūmai” ir fog - “rūkas”. Didžiuosiuose miestuose tvyrantys dūmai ir rūkas sukelia įvairias ligas (net mirtinas). Miestų oras dėl smogo atrodo neskaidrus, padūmavęs. Ypatingai nuo smogo kenčia tie miestai, kuriuose yra daug sunkiosios pramonės įmonių, juose susidarantis smogas vadinamas pramoniniu smogu. Smogo susidarymas yra labai sudėtingas reiškinys. Manoma, kad svarbiausias vaidmuo čia tenka degimo reakcijų produktų sąveikai su saulės šviesa. Šviesos sukeliamos cheminės reakcijos vadinamos fotocheminėmis reakcijomis, o tokių reakcijų sukeltas smogas - fotocheminiu smogu. Jeigu degant kurui susidaro labai aukšta temperatūra, gali pasigaminti ypatingai kenksmingos cheminės medžiagos, tokia yra, pavyzdžiui NO(d) susidarymo reakcija, vykstanti automobilių varikliuose. Išmetamosiose automobilių dujose yra ne tik NO(d), bet ir nesudegusio, bei nevisiškai sudegusio benzino (angliavandenilių). Užterštame miestų ore yra NO, NO2, ozono (tai viena iš deguonies vieninių medžiagų, kurios molekules sudaro trys deguonies atomai O3), įvairiausių organinių medžiagų, susidarančių iš benzine esančių angliavandenilių. Kai kurie žmonės dėl užterštame ore esančio ozono pradeda dusti. Fotocheminiame smoge gali susidaryti ašarojimą sukeliantis peroksiacetilnitratas (PAN). Aašarojimą sukeliančios medžiagos vadinamos lakrimatoriais. Užterštas oras mažina kultūrinių augalų derlių, gadina gumos dirbinius. Vienas iš pirmųjų smogo požymių - oro padūmavimas, dėl kurio blogai matomi tolimi daiktai. Azoto gamyba ir panaudojimas Daugiausiai azoto randama atmosferoje. Jo masės dalis Žemės plutoje tesudaro 0,002%. Svarbiausieji azoto mineralai yra KNO3 (kalio nitratas, kalio salietra) ir NaNO3 (natrio nitratas, natrio salietra, Čilės salietra), randami dykumų regionuose. Kitus gamtinius azoto junginius sudaro iškasenose (daugiausiai akmens anglyse) susikaupęs augalinių ir gyvulinių baltymų azotas. Prieš šimtą metų žmogui prienamos gryno azoto ir jo junginių atsargos buvo gana ribotos. 1895 m. sukūrus oro skystinimo technologiją, o 1908 m. - amoniako gamybos iš oro azoto būdą, reikalai pasikeitė. Iš amoniako galima pagaminti daug azoto junginių. Tuo tarpu grynas azotas šiuo metu daugiausiai išskiriamas distiliuojant suskystintą orą. Tiek grynas azotas, tiek jo junginiai, labai plačiai vartojami įvairiose srityse: inertinei atmosferai sudaryti (gaminant įvairias chemines medžiagas, mikroelektronikos gaminius); naftos gavyboje (į gręžinį pumpuojant suslėgtą azotą, galima padidinti naftos išeigą); metalurgijoje; šaldymui (greitam maisto užšaldymui). Pagal gamybos apimtį azotas yra antras po sieros rūgšties (JAV 1990 m. gauta 26×106 tonų azoto). Daugiausiai naudojamas amoniako gamyboje, kuris vėliau naudojamas trąšų ir azoto rūgšties gamyboje. Azotas taip pat naudojamas gaminant kai kurias elektrotechnikos detales, pavyzdžiui tranzistorius, diodus, integrines schemas bei nerudijančio plieno gamyboje. Azotas taip pat naudojamas automobilių padangoms užpildyti, nes azoto šiluminis plėtimasis sąlyginai mažas.

Chemija  Rašiniai   (7,73 kB)

1. Į visų organinių junginių sudėtį įeina: a) vandenilis; b) vandenilis ir anglis; c) anglis. 2. Reiškinys, kai egzistuoja kelios medžiagos, turinčios vienodą sudėtį ir tą pačią molekulinę masę, bet skirtingą molekulinę struktūrą, vadinamas: a) hibridizacija; b) izomerija; c) radikaliniu mechanizmu. 3. Visi organiniai junginiai, sudaryti tik iš dviejų elementų - anglies ir vandenilio, vadinami: a) sočiaisiais angliavandeniliais; b) alkenais; c) angliavandeniliais. 4. Bendrą formulę C¬nH2n+2 turi: a) alkanai; b) alkinai ir alkadienai; c) aromatiniai angliavandeniliai. 5. Hibridizacija, kurioje dalyvauja vienas s elektronas ir trys p elektronai, yra sutinkama: a) ten, kur tarp anglies atomų yra tik viengubos jungtys; b) tik alkadienuose; c) ten, kur yra nors viena vienguba jungtis tarp anglies atomų. 6. Sudarant angliavandenilio pavadinimą, pirmiausia reikia: a) formulėje surasti pačią trumpiausią anglies atomų grandinę; b) formulėje surasti pačią ilgiausią anglies atomų grandinę; c) a ir b atsakymai klaidingi. Visai nereikia nieko ieškoti, bet žymėti iš kairės į dešinę. 7. Reakcija CH4 + Cl2  CH3Cl + HCl vadinama: a) mainų; b) pavadavimo; c) tokia reakcija negalima. 8. Vandenilio atskėlimo reakcijos dar vadinamos: a) dehidrinimo reakcijomis; b) oksidacijos reakcijomis; c) dehidratacijos reakcijomis. 9. Dega: a) viskas, kas yra chemijos kabinete; b) tik visi sotieji angliavandeniliai; c) visi angliavandeniliai. 10. Chlormetanas yra: a) CH3Cl b) CH4Cl c) Cl-CH2-Cl 11. Reakcijos, kurių metu vyksta nuoseklių pakitimų seka, vadinamos: a) nuosekliosiomis; b) grandininėmis; c) polimerizacijos. 12. Cikloheksanas ir metilciklopentanas yra: a) nesotieji angliavandeniliai; b) izomerai; c) ta pati medžiaga. 13. Etileno homologinei eilei priklausantys angliavandeniliai išreiškiami bendra formule: a) C2H4 b) CnH2n c) kitokia formule. 14.  ryšys yra ten, kur yra: a) anglis ir vandenilis ir jokio deguonies; b) nors viena dviguba jungtis; c) mažiausiai dvi dvigubos jungtys. 15. Kuris teiginys teisingas (etileno eilės angliavandeniliams reaguojant su vandenilio halogenidais): a) Mažiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o labiausiai hidrintas - halogeno atomą. b) Labiausiai hidrintas anglies atomas prisijungia vandenilio, o mažiausiai hidrintas - halogeno atomą. c) Prie to anglies atomo, kur daugiausiai vandenilių, nieko neprisijungia, o kur mažiausiai - prisijungia halogeno atomas. 25. Parašykite, kaip acetilenas išblukina bromo vandenį. 16. cisizomeru vadinamas: a) geometrinis arba erdvinis izomeras; b) transizomeras; c) erdvinis arba vietos izomeras. 17. Izopreninis kaučiukas gaunamas polimerizuojant: a) CH2=CH—CH=CH2 b) CH2=C—CH=CH2 | CH3 c) CH2=C—CH=CH2 | Cl 18. Acetilenas yra: 26. Kiek litrų ir kiek kilogramų anglies dioksido susidarytų, sudeginus 5 molius oktano? a) C2H2 b) CnH2n-2 c) dieninis angliavandenilis. 19. Visiems aromatiniams angliavandeniliams būdinga: a) malonus kvapas; b) ciklinė molekulių sandara; c) sp3 hibridizacija. 20. Fenilo radikalu vadinama: a) atomų grupė C5H6 b) tolueno grupė c) C6H5 atomų grupė. 21. Krekingas - tai: a) toks žaidimas; b) ilgos grandinės angliavandenilių skaidymas į mažesnius, trumpesnius; c) sinonimas polimerizacijai. 22. Pirolizė - tai: a) organinių junginių skilimas aukštoje temperatūroje be oro; b) aukštesniųjų naftos frakcijų skaldymas; c) naftos degimas, kai reikia gauti aromatinius angliavandenilius. 23. Vulkanizacija - tai: a) prisijungimo reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; b) mainų reakcija, kai dalyvauja siera ir kaučiukas; c) kaučiuko gavimo būdas. 24. Gamtinio kaučiuko erdvinė sandara vadinama: a) stereonereguliaria; b) geometriškai nepastovia; c) stereoreguliaria.

Chemija  Testai   (11,86 kB)

Įvadas Dėl daugelio priežasčių mes vis labiau tolstame nuo gamtos, nepažįstame jos.Ekologinės problemos-dirvų ir vandens rūgštėjimas, mirštantys miškai, jūros užteršimas, žuvų , paukščių žūtys tai pėdsakai, kuriuos žmogus palieka gamtoje. visiems.Rūgštūs lietūs yra netik vietinė, bet ir globalinė problema, su kuria susiduria daugelis pasaulio regionų. Deginant kurą išsiskyrusios sieros dioksido dujos gali keliauti šimtus kilometrų ir tokiu būdu tai galima pajusti visur.Vienoje šalyje susidaręs sieros dioksidas gali sunaikinti kitos – gretimos šalies mišku.Žuvys ežeruose gali išnykti net ir tada, jei kuras deginamas toli nuo jų esančiose elektrinėse. TIKSLAS 1.Išsiaiškinti rūgščių lietų daromą žalą. UŽDAVINIAI 1.Išsiaiškinti kas yra rūgštieji lietūs. 2.Suvokti rūgščių lietų poveikį vandenims. 3.Išsiaiškinti kaip rūgštūs lietūs kenkia miškams. 4.Suprasti kokia žala daroma aplinkai. 5.Išsiaiškinti poveikį žmogaus sveikatai. 6.Gebėti apsisaugoti nuo rūgščių lietų. Rūgštieji lietūs Rūgštieji lietūs – visi rūgšties turintys krituliai(lietus, sniegas, šlapdriba, rūkas).Iš vietinių taršos šaltinių į orą patenkantys sieros ir azoto oksidai, veikiami saulės spinduliuotės bei ore esančių kitų cheminių priemaišų ir drėgmės virsta sieros ir azoto rūgštimis, kurios iškrinta su krituliais.Šiai ekologiniai problemai neegzistuoja valstybių sienos.Europoje susiformavusi rūgščiųjų kritulių zona jungia D.Britaniją, Olandiją, Vokietiją, Skandinavijos ir Baltijos šalis.(V.Stravinskienė“Ekologijos ir aplinkos žodynėlis“). Tiksliau, tai krituliai su atskiestu dviejų stiprių rūgščių – sieros bei azoto – tirpalu. Antropogeninės kilmės rūgščių lietų pH yra 4 – 4.5 . pH vertės poslinkis apie 1.0 (pvz. nuo 5.6 iki 4.6) reiškia vandenilio jonų kiekio padidėjimą 10 kartų. 70 procentų šių rūgščių susidaro oksiduojantis sieros dioksidui ir vandenilio sulfidui, 30 procentų – iš įvairių azoto oksidų ir kitų junginių. Dažniausiai SO2 išskiria tradicinės elektrinės, o NOx – automobiliai. Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Pagrindinės teršiančios medžiagos, iš kurių formuojasi rūgštieji lietūs, yra sieros ir azoto oksidai, kurių pagrindinė dalis patenka į aplinką deginant organinį kurą .Rūgštusis lietus susidaro, kai sieros dioksidas (SO2) ir azoto oksidai patenka į atmosferą, ir susimaišę su vandeniu chemiškai pakinta. Iš šio vandens susidaro debesys. Užterštas vanduo patenka į žemę su lietumi ar sniegu. Toks lietus didina dirvos rūgštingumą ir gali sutrikdyti ežerų ar upelių cheminį balansą. Iš esmės rūgštusis lietus yra bet kokie krituliai su labai mažu pH (rūgštingumu). Anglies dioksidas (CO2) išsiskaido ir susidariusi silpna angliarūgštė.(H2CO3) vandens pH sumažina iki 5,6 arba daugiau (įprastinis lietaus vandens pH – 6). Kita vertus, dėl natūralių rūgšties šaltinių rūgščiojo lietaus pH gali nukristi ir iki 4,5. Lietaus vandenyje, atsižvelgiant į savaime ore esančias medžiagas, turėtų būti maždaug 5–6,5 pH Taigi rūgštusis lietus susidaro tada, kai debesį, kartu ir kritulius užteršia cheminės medžiagos – azoto arba sieros rūgštis. Jas į orą išleidžia fabrikai ir automobiliai. Užterštas debesis gali lyti už tūkstančio ir daugiau kilometrų nuo teršimo šaltinio. Su lietumi rūgštys patenka ant žemės paviršiaus, apnuodija upių bei ežerų vandenį, žaloja pastatus, kenkia augalams ir dirvožemiui. Labiausiai šie lietūs kenkia Šiaurės Vakarų ir Centrinei Europai, rytinei Šiaurės Amerikos daliai, kai kurioms Azijos vietoms.

Biologija  Analizės   (47,94 kB)

Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogen, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes auglinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. Šis vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fiziį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai  Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą.  Žmogaus maiste turi būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą.  Norint išvengti nutukimo, reikia didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų sistemą.  Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, tiksliai nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos.  Negalima valgyti per daug gyvulinių riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių ir per mažai augalinių riebalų, pieno bei pieno produktų, vaisių, daržovių.  Didelę žalą organizmui daro bado dietos.  Būtinai reikia valgyti pusryčius.  Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Svorio kontroliavimas Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.

Biologija  Referatai   (27,63 kB)

Kiekviena bendrija gyvena ją supančioje negyvojoje aplinkoje. Ežero organizmams tokia terpė yra vanduo, miško gyvybei – oras ir dirva. Kai keičiasi terpė, priversta keistis ir bendrija. Bendriją sudarantys organizmai ir juos supanti negyvoji aplinka yra labai susiję tarpusavyje ir sudaro visumą, vadinamą ekologine sistema arba tiesiog ekosistema. Organizmų tarpusavio santykius ir ryšius su negyvąja gamta tiria ekologija. autotrofai (gamintojai) – organizmai, gaminantys sudėtingus organinius junginius iš paprastų molekulių, naudodamiesi išoriniu energijos šaltiniu (šviesa ar neorganinių junginių cheminių reakcijų energija). heterotrofai (vartotojai)– organizmai, kurie jų augimui ir vystimuisi reikalingą anglį išgauna iš organinių junginių.

Biologija  Pateiktys   (1,04 MB)

Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams. Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį. Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt. Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų - jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”. VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100C temperatūroje užverda - virsta garu. Daugiau nei 1500C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15C, tankis 998,23 kg/m3 (20C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2OH++OH-; K=[H+][OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo). Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį (hidratacija), vnadens veikiami, skyla - vyksta hidrolizė, arba nuo jų pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose (akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais, sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami, koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį (F2+H2O 2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 - 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 - 500 l per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose - susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą, išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina be vandens. Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%) Medūzos 95 - 98 Dumbliai 90 - 98 Augalų lapai 78 - 86 Žuvys apie 70 Žmogus (ir kiti žinduoliai) 63 - 68 Smegenys pilkoji medžiaga baltoji medžiaga apie 84 apie 72 Raumenys apie 75 Griaučiai 20 - 40 Vabzdžiai 45 - 65 Javų sėklos 12 - 14 Samanos, kerpės (anabiozės būsenoje) 5 - 7 VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS Aplinkos poveikis Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę. Vanduo, kurį geriate Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas, ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį minkštinti specialiai. Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus reguliariai keiskite. Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik šviežią vandenį. Sveika mityba Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio, 0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus rekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną. Įtaka sveikatai Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai - mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama, vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminio vandens užterštumo padariniai Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.

Aplinka  Referatai   (26,27 kB)

Elemento oksidacijos laipsniui didėjant, stiprėja junginio, kurio sudėtyje yra tas elementas, oksidacinės ir silpnėja redukcinės savybės. Tą rodo pavyzdžiui, elementinio mangano Mn0 ir jo junginių- Mn+2SO4, Mn+4O2, K2Mn+6O4, KMn+7O4- savybės. Mn0, kaip ir visi metalai, gali būti tik reduktorius. Mn+2 jonui būdingos redukcinės savybės. Oksidacinės jo savybės reiškiasi tik metalinio Mn0 gavimo procesuose. Mangano (IV) oksidui būdingos ir redukcinės, ir oksidacinės savybės, bet pastarosios yra ryškesnės.

Chemija  Tyrimai   (2 psl., 9,4 kB)

Ląstelės pagal sandarą skirstomos į dvi grupes - prokariotines ir eukariotines. Eukariotinių ląstelių sandara aprašyta ankstesniuose skyriuose. Prokariotines ląsteles turi bakterijos ir melsvabakterės. Jų ląstelės yra paprastesnės sandaros. Prokariotinės ląstelės: mažesnės už eukariotines, turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų, neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.), neturi branduolio, turi vieną chromosomą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 19,86 kB)

Tikimybinės erdvės. Pagrindinės tikimybių savybės. Tikimybių sudėties teoremos. Sąlyginės tikimybės. Tikimybių daugybos teorema. Nepriklausomi įvykiai. Pilnosios tikimybės. Bejeso teorema. Nepriklausomi eksperimentai. Bernulio formulė. Atsitiktiniai dyžiai. Pasiskirstymo f-ja. Pasiskirstymo f-jos savybės: diskretieji atsitiktiniai dydžiai ir jų pasiskirstymai. Absoliučiai tolydieji atsitiktiniai dydžiai. Daugiamačiai atsitiktiniai dydžiai. Apibrėžimai.vidurkis.

Matematika  Paruoštukės   (1 psl., 50,5 kB)

Darbo tikslas: įtvirtinti žinias iš elektroninių elementų, jų charakteristikų ir elementaraus elektroninių elementų panaudojimo. Užduotis - sudaryti elementariausią stiprinimo grandį su bipoliariuoju (dvikrūviu) tranzistoriumi ir grafiškai bei skaičiavimais išanalizuoti jos darbinius parametrus.

Elektronika  Namų darbai   (4 psl., 17,95 kB)

Daugelyje senųjų kalbų žodis “geležis” reiškia ,,metalas iš dangaus”. Matyt, todėl, kad pirmoji geležis darbo įrankiams ir ginklams gaminti buvo meteoritinė – iš meteorų, nukritusių ant žemės. Geležies amžius, žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II tūkst. pr.m.e. pabaigoje, atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus.

Chemija  Referatai   (14 psl., 137,15 kB)

Žmogus - Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie - nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata - Žemė - Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų. Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios.

Astronomija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 190,47 kB)

Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.

Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)

Tai didžiausia ir masyviausia saulės šeimos planeta. Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis – pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį.

Astronomija  Referatai   (6,32 kB)

2005 metais AB "Mažeikių nafta" šventė 25 metų jubiliejų. Mažeikių naftos perdirbimo įmonė pradėjo dirbti 1980 metais. Šiandien „Mažeikių nafta“ — vienintelė naftos perdirbimo įmonė Baltijos valstybėse, dirbanti kaip "Typical Complex Refinery" (kompleksinio perdirbimo įmonė). Projektinis Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pajėgumas — 15 mln. t naftos per metus. Siekiant geriau išnaudoti gamybinius pajėgumus, perdirbama ir kita žaliava — dujų kondensatas, mazutas ir vidutiniai distiliatai.

Geografija  Referatai   (5,98 kB)

Vandenys labiausiai užteršti biogeninėmis (fosforo, azoto junginiais) ir organinėmis medžiagomis. Dėl jų pertekliaus masiškai išplinta, ima be saiko augti primityvūs vandenyje pakibę ir plaukiantys augalai, dumbliai. Besiskaidydami jie sunaudoja beveik visą vandenyje ištirpusį deguonį, dėl to gali išmirti žuvys, vėžiai. Tvenkinių užterštumas biogenais vasaros metu (dalimis nuo didžiausių leistinų koncentracijų)

Geografija  Namų darbai   (6,29 kB)

Joninės jungties susidarymas aiškinamas, remiantis 1915 m. paskelbta Koselio teorija. Elementai linkę įgyti tokį išorinį elektronų sluoksnį, kokį turi artimiausios inertinės dujos. Todėl tol, kol susiformuoja stabilusis aštuonių elektronų išorinis sluoksnis, vieni atomai atiduoda elektronus, virsdami teigiamais jonais, kiti atomai prisijungia elektronus, virsdami neigiamais jonais. Teigiami ir neigiami jonai vienas kitą traukia ir susidaro neutralios molekulės.

Chemija  Referatai   (2,64 kB)

Kadaise, prieš keletą šimtų metų Žemę galima buvo pavadinti švaria ir gyvybei tinkama planeta. Čia buvo stabili ir „žmogiška“ atmosferos sudėtis (78.08% azoto dujų, 20.95% deguonies, 0.934% argono, šiek tiek CH4 , O3 , H2S, CO, SOx , NOx, nuo 1 iki 4% vandens garų ir tik apie 0.02% anglies dioksido), vientisas ir proporcingas ozono sluoksnis, buvęs maždaug 25 km aukštyje nuo paviršiaus patikimai sulaikydavo ultravioletinę saulės spinduliuotę, o vidutinė planetos temperatūra tebuvo apie 15 laipsnių Celsijaus...

Chemija  Referatai   (9,56 kB)

Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize.

Chemija  Konspektai   (2,64 kB)

Šią temą pasirinkau, kadangi manau jog dokumentų standartizavimas, klasifikavimas ir unifikavimas raštvedyboje yra labai reikalingas ir svarbus, o ypač šiomis dienomis: Gerai sutvarkytoje įmonėje, įstaigoje ir pačioje valstybėje dokumentų tvarkymas yra labai svarbus dalykas. Pačios raštvedybos pagrindas yra dokumentų klasifikavimas, standartizavimas, raštų regi-stravimas.

Administravimas  Referatai   (4,73 kB)