Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI

Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)

Darbas apie Nijole Miliauskaitę

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)

Kai visoms Lietuvos nacionalinėms jaunimo organizacijoms valstybė skiria tik apie 600 tūkst. litų, sunku manyti, kad jaunimas yra „valstybės dėdžių“ prioritetas. Viena vidutinė Lietuvos partija už savo veiklą gauna gerokai daugiau. Ar taip teisinga? Matyt, ne. Dar viena opi problema – jaunų žmonių gyvenimo kokybės neatitikimas tarp gyvenančių provincijoje ir didmiesčiuose. Kitais žodžiais tariant, regioninės jaunimo politikos nebuvimas yra priežastis to, kodėl toliau nuo didmiesčių gyvenantys jauni žmonės turi daugiau stengtis vykdydami kokį nors projektą. Palyginkime jauno vilniškio ar kauniečio ir, tarkim, Balbieriškio vidurinės mokyklos auklėtinio galimybes, ir viskas taps aišku. Ar taip gerai? Ko gero, ne.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (5 psl., 11,45 kB)

Po ilgo Lietuvos piliečių kovojimo dėl šalies neriklausomybės, vis dėlto patriotai bei visi šalies gyventojai pasiekė puikų rezultatą- 1990m. Lietuva tapo nepriklausoma respublika. Taigi nepriklausomai valstybei atsivėrė galimybės dominuoti ir tapti patrauklia šalimi pasaulyje. Vienas akivaizdžiausių rezultatų yra tai, jog Europos Bendrija (Europos Sąjungos pirmtakė), pripažinusi šalies nepriklausomybę, ėmė vystyti oficialius santykius bei bendradarbiavimą su Lietuva.

Politologija  Referatai   (15 psl., 24,59 kB)

Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)

Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.

Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge'o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje "Renesansas" pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio "renesansiškas" supratimas apsiriboja reikšme "Antiką megžiojantis" – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. "Renesansiniai žmonės" buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione's "Dvariškio knyga" ir Machiavelli "Valdovas" yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių "renesansų", pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso metu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas "Afrika", kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus "Eneidos" imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus "Eklogomis". Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas - siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo "imitacija" – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie meno istorikų taip vadinamo "manierizmo" – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip "Vakarų vesternizaciją" ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies "atradimų" ar nukariavimų istorija. Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis "naujų" problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII amžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas). Menas Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas - poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams. Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas - Filipas Bruneleskis. XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną. Šiam menui pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus. Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas - kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais - tai sudaro antikinių orderių įspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas - išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone. Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje Taip pat gerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti. Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys į šviesą. Botičelis “Veneros gimimas” Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės. Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos. XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai. Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu. Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka XVI a. pradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą - anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė. Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe. Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) - nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei. Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas. Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”. Šie vis garsūs menininkai parodė, kaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu. Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo - pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose - molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi. Renesanso meno apibendrinimas: Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas - dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas. Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas. Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos. Lietuvoje renesansinės architektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

Istorija  Konspektai   (17,17 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Dažniausiai sąvoka civilizacija yra vartojama dvejopa prasme: a) siekiant parodyti istorijos raidą ir žmonijos kultūrą; b) siekiant parodyti tam tikros tautos kultūros lygį, jos išsivystymo lygį. Civilizaciją sudaro 3 dalys: a) pradžia b) subrendimas c) nuosmukis. Civilizacijos viena nuo kitos skiriasi religine ir kultūrine tradicija.Civilizacijos turėjo savitą religiją, raštą, dievus.Pačios pirmosios civilizacijos atsiranda dabartinio Irako, Irano ir Turkijos valstybių teritorijose. Senovės rytų tautų laimėjimai leidžiantys mums teigti jog civilizacijos ištakų reikia ieškoti rytuose. 1) Žemdirbystė atsiranda apie 8 tūkst.pr.Kr. dabartinės Sirijos ir Jordano teritorijose. 2) Atsiranda miestai, amatai.Atsiradus amatams atsiranda miestai, valstybės, 3) Apie 3 tūkst.m.pr.Kr. šumerai sukuria pirmąjį raštą-piktogramas (4tūkst.pr.Kr.) 4) Šumerų miestuose įsteigiamos pirmosios mokyklos. 5) Šumerai pirmi suskirsto valandas ir minutes į 60 dalių, apskritimą į 360˚, metus į 12 mėn. 6) Šumerai sulydo varį su alavu ir gauna bronzą. 7) Šumerai pirmieji pradeda naudoti ratą. 8) Šumerai pirmieji pasaulyje sukuria knygas ir grožinę literatūrą. 9) Šumerai sukūrė mėnulio kalendorių, kuriame mėnulio apsisukimą aplink žemę apskaičiavo taip tiksliai jog paklaida buvo tik 4s. 10) Šumerai sukūrė seniausią pasaulyje įstatymų kodeksą-Ūrnami įstatymą apie 2100m.pr.Kr. 11) Piramidžių statyba Egipte. 12) Egiptiečiai pirmieji balzamavo mirusius. 13) Egiptiečiai nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. 14) Egiptiečiai mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. 15) Babiloniečiai atrado psichologiją. 16) Finikiečiai sukūrė fonetinį raštą. 17) Kinai išrado šilką, popierių ir veidrodžius. ŽMOGAUS KILMĖS PROBLEMA Evoliucionistinė teorija.Pradininkas Č.Darvinas, 1859m. paskelbė veikalą “Rūšių atsiradimas natūraliu atrankos būdu”, kuriame teigia, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų, kaip natūralių procesų išdava. Kreacionistinė teorija, kuri teigia, kad pasaulyje gyvybę sukūrė Dievas. Pagrindiniai žmogaus verslai poleolito laikotarpyje-žvejyba, medžioklė. Mezolitas-vidurinysis akmens amžius, tobulėja žmogaus darbo įrankiai. Neolitas-žemdirbystė, gyvulininkystė, buvo sėslūs. Vienas pirmųjų menų buvo Lasko urve, Prancūzijoje bizonas vejantis medžiotoją. Fosilijos yra vienintelis dokumentas, padedantis atkurti praeitį iki pirmųjų žmogaus veiklos pėdsakų. Fosilijos yra gyvųjų organizmų liekanos arba jų atspaudai uolienuose, smėlyje, vulkaniniuose pelenuose, durpėse, lede ar sakuose.Lietuvoje jos eksponuojamos “Gintaro” muziejuje. Žmonės sėsliai įsikūrę kaimuose, ežerų ir upių pakrantėse laidojo žmones žemėje. Bronzos amžiuje žmones kremavo. Geležies amžiuje žmonės buvo laidojami pilkapiuose. Istorija atsiranda, kai atsiranda raštas.Žemei 4mlrd.metų, žmogui 3mlrd.metų. Nuo rašto atsiradimo 4tūkst.pr.Kr. iki Va.po Kr. Yra senoji istorija. 476m.poKr. žlunga vakarų Romos imperija. Viduramžiai-nuo V iki XVa. 1453m.Bizantijos imperijos žlugimas. 1493m.atrandama Amerika. Naujieji laikai yra nuo XVa. Iki didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789m. Naujausi laikai nuo 1789m. iki mūsų laikų. LAIKO SKAIČIAVIMAS 3750 hebrajų era 776 graikų “era” 753 romėnų “era” Krikščionybės era 622 musulmonų era Hebrajų era prasidėjo nuo pasaulio sukūrimo. Graikų era prasidėjo nuo pirmųjų olimpinių žaidynių. Romėnai laiką skaičiavo nuo Romos įkūrimo 753m.pr.Kr. Krikščionybės era prasidėjo nuo Kristaus gimimo. Musulmonų era-kai pranašas Mahometas paliko šventąjį Mekos miestą. Nuo piktogramos iki alfabeto. 3500 3300 2900 1500 Piktografinis raštas Ideografinis dantiraščio raštas Skiemeninis ideografinis dantiraščio raštas Priebalsinis alfabetinis raštas. Ženklas vaizduoja konkretų daiktą (piktograma). Ženklas reiškia abstrakčią daikto idėją (ideograma). Jis vis labiau įgauna garso reikšmę (skiemuo). Skiriamasis garsas yra išskaidomas į balses ir priebalses (alfabetas). SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti. Egiptas atsiranda šiaurės Afrikoje.pagrindinę dalį sudaro Nilo slėnis nuo pirmųjų slenksčių ikiViduržemio jūros.Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo viską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).Taip pat garbino gyvates, krokodilus, karves, kates.Dievų karalius-saulės dievas RA. Egiptiečiai buvo politeistai.Faraonas Echnatonas bandė įvykdyti religinę reformą.Amenchotepas IV, kurio tikslas politeizmą pakeisti vieno saulės dievo Atono kultu, t.y. bandė įvesti monoteistinę religiją.Šia reforma jis siekia susilpninti žinių įtaką, kurių galia buvo labai didelė.Faraono žmona liko ištikima naujai religijai, o sūnus Tutanchamonas pasidavė žinių įtakai ir gražino senąjį tikėjimą.Faraono Echnatono reforma žlugo dėl to, kad jis išdrįso pakelti ranką prieš tradiciją.Beto, reforma sukėlė vaidus, o tai silpnino valstybę.Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams jie neatrodė priešingi, sumaištį įnešė Echnatonas. Daugiausiai žinių apie egiptiečių kultūrą pateikia pirmas istorikas Herodotas. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios. EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija. 3100m. pr. Kr. Senoji karalystė- Karalius Mneas suvienija Egiptą.Sostine tampa Memfio miestas.Prasideda piramidžių statyba. 2100m. pr. Kr. Vidurinioji karalystė.Sostinė Tebai.Nukariaujama Nubija, išrandami karo vežimai. 1580m. pr. Kr. Naujoji karalystė.Didžiausi nukariavimai. 332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas. MESOPOTAMIJA Vardą davė senovės graikai juo nusakydami geografinę šalies dalį.Graikiškai mesos reiškia tarp, o potamos-upių.Tai “derlingas pusmėnulis” nuo persų įlankos iki viduržemio jūros.Mesopotamijos pietuose, šumero krašte, greičiausiai apie 9 tūkst.m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai.Apie 3500m.pr.Kr. šumerų miestai virsta mažomis valstybėmis, turinčiomis apie 200000 tūkst. gyventojų. Mesopotamijos žemė nenaši, molis, nendrės, bet šumerai įrengė platų drėkinimo tinklą, sugebėjo tą teritoriją paversti derlinga žeme.Šumerai buvo pirmieji Mesopotamijos gyventojai.Ginčijamasi iš kur jie atvyko.Vieni teigia, kad atplaukė į įlanką pro Persų įlanką, kiti-kad atėjo nuo Tigro upės kalnų.”Apie šumerų kilmę žinome tiek, kad nieko nežinome” teigė amerikiečių mokslininkas Krameris.Šumerai yra ta tauta, kad mokslininkai ją apskaičiavo.Apie 2300m.pr.kr. Akado miesto karalius Sangonas pirmasis pirmą kartą suvienija Mesopotamiją sukurdamas pirmąją imperiją. Apie 1800m.pr.Kr. Mesopotamija suvienijama 2 kartą.Tai padaro Babilono karalius Hamurabis. Pagrindiniai Mesopotamijos istorijos raidos etapi: 1. Pirmasis suvienijimas Akadų imperija (2300-2200m.pr.Kr.) 2. Antrasis suvienijimas Pirmoji Babilonijos karalystė (1800-1600m.pr.Kr.) 3. Trečiasis suvienijimas Asirijos imperija (700-612m.pr.Kr.) 4. Ketvirtasis suvienijimas Antroji Babilonijos karalystė (612-539m.pr.Kr) 5. Apie 500m.pr.Kr. nukariauta Persija ir tampa persijos provincija. 6. Šumerų civilizaciją pradeda miestų susikūrimas.3 pagrindiniai Šumerų miestai apie 2300m.pr.Kr. 7. Apie 3200m.pr.Kr. šumerai atranda dantiraštį. 8. Apie 2100m.pr.Kr. 1-ieji istorijoje žinomi įstatymai Urnami. 9. Apie 1800m.pr.Kr. pirmasis istorijoje žinomas įstatymų rinkinys Hamurabio įstatymai. 10. 1901m. atrandami Hamurabio įstatymai. 11. 1899m. anglų archeologas Koldevijus atranda babilono griūvėsius. Mesopotamijos pietuose, Šumero krašte, greičiausisi apie 9000m.pr.Kr. įsikuria azianai-juodaplaukiai šviesiaodžiai žmonės.Šitie pirmieji šumerai turbūt atsibastė nuo Kaspijos jūros krantų. Pagrindinis verslas buvo žemdirbystė.Ten kur atsirado žemdirbystė, ten atsirado ir pirmieji miestai. 3000m.pr.Kr. šumerai išrado arklą, iš pradžių su mediniu noragu, paskui su bronziniu.Taip pat jie pirmieji panaudojo ratą.Šumerai sukuria pirmąjį rštą apie 3500m.pr.Kr.Kūrė ir literatūrą.Šumerai mokėjo apskaičiuoti hipotenūzę.Pagrindinis šumerų-akadų mokslas yra astrologija. Mesopotamiečių religija reikli ir netgi nevengia bausmės.Kiekvienas nusižengimas religijai sukelia dangaus pyktį., pasireiškiantį kataklizmais, kurių išvengia keletas teisuolių ir kuriuis vienu kitu atveju patvirtina archeologija:tai potvyniai, sausros, ar priešų antpuoliai.Aibės dievų-šumerų religijoje jų daugiau kaip 3000, todėl žyniai yra labai gerbiami:laiptuoto bokšto pavidalo kelių aukštų šventyklos-zikeratai-prikrautos dovanų ir skendi prabangoje. HETITŲ IMPERIJA Bakozkėjus-Turkijos kaimelis už 80 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ankaros.1834m. šiame kaimelyje atrandami Chatušo griuvėsiai-hetitų tauta minima Biblijoje ir laikoma legendine, įžengia į istoriją. Apie 1650m.pr.Kr. Chatušilis I sukuria aplink Chatušą miestą, sostinę, pirmąją hetitų valsybę, kurios teritorija vis plečiasi.XIIIa.pr.Kr. pabaigoje hetitus ima puldinėti “jūrų tautos” ir didžiulė imperija žlunga.Apie 1200m.pr.Kr. Chatušas sugriaunamas, 900m.pr.Kr. hetitai visiškai dingsta nuo Artimųjų Rytų scenos. Šios, trumpai gyvavusios imperijos, sėkmę lėmė trys naujovės:geležis, arklys ir ratas.Trys naujos vienu metu įvaldytos “technikos” padėjo atsirasti dvikinkiui kovos vežimui, kuris netrukus pasirodė esąs kariškai nepranokstamas.Iš hetitų imperijos geležis, arklys ir vežimas svarbiausi tolimesnės istorijos veikėjai.Hetitų imperijos žlugimą lėmė “jūrų tautų” puldinėjimai.Hetitai prieš “jūrų tautas” neatsilaiko ir taip žlunga. FINIKIJA Finikijos istorija prasideda Sirijos ir Palestinos pakrantės rajone.Šiaurinę sieną galima nubrėžti ties Šukšo bokštu, pietinę ties aku, vakaruose Viduržemio jūra, o rytuose Libano kalnai.Istorinės tokios geografinės padėties pasekmės vaizdžios.tarp kalnų ir jūros yra izoliuotas iš užnugario.Geografinė padėtis lemia tai, kad čia pradeda kurtis miestai, valstybės.Viduržemio jūra nulėmė tai, jog gyventojai daugiausiai užsiima prekyba. Finikiečių miestų padėtis labai savita.Kuriasi olėtuose iškišuliuose, taip kad turėtų du uostus-šiaurės ir pietų, kuriais naudijasi nuo vėjo krypties ir metų laiko.Būtent šitaip įkurti du stambūs finikiečių miestai:Tyras ir Aradas. Finikijos istorijos pradžia 1200m.Duomenų išlikusių trumpuose finikiečių įrašuose yra labai nedaug.Vienintelis tiesioginios šaltinis-Tyro metraščiai.Mus pasiekia netiesiogiai, per fragmentus kuriuos citavo Juozapas Flabijus, svarbus netiesioginis šaltinis-senovės testamentas.Saliamono epochos laikotarpio informacija apie ryšius su finikija yra itin išsamus.Remiantis šiais trim šaltiniais yra atkuriama finikijos istorija.Finikiečių meno paminklų yra labai nedaug ir ypač radinių pačioje teritorijoje. Kur kas daugiau senovės paminklų yra už finikijos sėlių.Kaimyniniuose kraštuose rastos statulėlės, dramblio kaulas, raižiniai, metaliniai indai, antspaudai.tačiau tiesioginių įrodymų, kad visa tai priklauso finikiečiams nėra.Nors nėra išlikusių finikiečių šventyklų, turime Saliamono kasyklas, kurias pastatė finikiečiai. Jie mokėjo malti grūdus, geriamą vandenį kaupė didelėse cisternose.Buvo gerai įvaldę akmenskaldystės techniką.turėjo išvystę tekstilės pramonę, išgarsėjo dažydami natūraliais dažais gaminamais iš moliuskų.priklausomai nuo skysčio tirštėjimo ir kiek jis būdavo saulėje būdavo išgaunamos spalvos nuo tamsios iki šviesios.VIIa. išauga stiklo gamyba.Jie išranda receptą permatomam stiklui gaminti. Varis gabenamas iš Kipro, sidabras ir auksas iš Etiopijos, o dramblio kaulas iš Indijos. Finikiečių pirkliai naudojosi laivais, kurių atvaizai išlikę asirų barljefuose. Finikiečių pasiekimai: 1. Abėcėlė 2. Agronomijos traktatas. Didžiausia finikiečių kolonija buvo Kartaginoje. ŽYDAI Žydai-viena iš klajoklių tautų, kurios XIIIa.pr.Kr. atkeliavo į Palestiną ir čia pavadinami hebrajais.Senasis Testamentas teigia, kad vadovaujami Mozės pabėgo iš Egipto vergovės. Žydų tautos chronologija: XXa.pr.Kr. Abraomo kelionė. XIIIXa.pr.Kr. Žydai Egipte. XIIIa.pr.Kr. žydai Palestinoje. IX-Xa.pr.Kr.žydų karaliai.Saulius-pirmasis žydų karalius, Dovydas ir Saliamonas. Via.pr.Kr.Babilono nelaisvė. (586-538) Dovydo valstybė apie I tūkst.m.pr.Kr. Izraelio valstybė apie 772m.pr.Kr. Judėjo valstybė 586m.pr.Kr. Žydų patriarchas (protėvis) yra Abraomas.Nuo jo prasideda senovės žydų istorija.Pirmasis Abraomo vaikaitis-Jokūbas, buvo pavadintas Izraeliu.Kartais visi senovės žydai yra vadinami izraelitais. XIIIa.pr.Kr.gimsta Mozė ir sujungia visas žydų gimines į tautą.Padedamas Dievo Jahvės, jis atkeliauja į Palestiną ir Egipto žemę.Jahvė dar pažadėjo Abraomui.Iš čia ir pavadinimas “Pažadėtoji žemė”,-Karaanas. VIIa.pr.Kr.žydus pajungia asirai.Jie ištremia juos po visus artimuosius rytus 1947-1948m.po karo. JUDAIZMAS Judaizmas neturi jokio formalaus mokymo.Visa jų religingumo esmė yra šema (klausyk).Taip vadinamos 3 ištraukos kurias tikintysis judėjas skaito ryte ir vakare.Pamaldus judėjas stengiasi mylėti dievą visa esybe ir jo meilė reiškiama paklusnumu kasdieniniame gyvenime.Ypač to laikosi žydai ortodoksai. Dievo įstatymo priestatai yra išdėstyti penkiose pirmosiose Biblijos knygose-Toroje.Yra 613 įstatymų, kurie apima visas gyvenimo sritis.Nuo civilinės teisės iki higienos. Žydų maldos namai vadinami sinagoga.Joje skaitoma ir nagrinėjama Tora.Ji yra laikoma skrynioje, kuri yra atsukta į Jaruzalę.Tiesiai prieš skrynią šviečia amžinoji liepsnelė.Sinagogos centre yra sakykla. Žydų naujieji metai vadinami Raįšhara, švenčiami rugsėjo arba spalio mėnesį.Šventė mini pasaulio sutvėrimą ir dievo teismo dieną. CHVANHĖS ARBA GELTONOSIOS UPĖS RAJONAI Pirmieji žemdirbiai čia pasirodo apie 3500m.pr.Kr.Pagrindinė jų auginama kultūra- sojos.Ryžius pradeda auginti vėliau. Pirmosios didesnės valstybės kuriasi IIItūkst.pr.Kr. Civilizacija klesti apie 2200m.pr.Kr. iki XVIIIa.pr.Kr. Kinai rašo ideografiniais raštmenimis.Kinų raštas žymi ne garsus, o daiktą.Chvanhės civilizacijoje buvo pradėtas gaminti šilkas ir prijaukinti buivolai. Namai buvo mediniai todėl pastatų randama mažiau nei kitų civilizacijų. Valstiečius valdo karaliai, o karaliui mirus šimtais aukojami žmonės. IVa.pr.Kr. Chvanhės civilizacija suskyla į daug valstybių.Chvanhės civilizacija išsiskyrė filosofinėmis mintimis.Apie 500m.pr.Kr. savo mokslą paskelbia Konfucijus.Vienas didžiausias kinų filosofas. Pagrindiniai mokymo teiginiai KONFUCIJUS 1. Pasaulį sudaro harmonija tarp šviesiosios vyriškos jėgos jan, tamsios ir pasyvios spalvos in. 2. Valdyti visuomenę turi mokyčiausi žmonės, o ne vien diduomenė. 3. Žmogus taps geru jei jis bus mokomas gėrio. Konfucijaus amžininkas Lao Dzė sukūrė naują mokymą daorizmą. LAO DZĖ 1. Neigiamai žiūrėjo į valstybę. 2. Žmonės turi gyventi gamtoje. 3. Žmogus gali susivienyti su žeme ir patirti dao, kai išnyksta bet koks įsivaizduojamas apie tai kas gera ir kas bloga. Trečia kinų filosofijos kryptis.Pagrindiniai filosofijos teiginiai: 1. Žmogus blogas ir savanaudis iš prigimties, todėl visuomenė turi būti griežtai valdoma panaudojant karinę jėgą, įstatymus ir taisykles. 2. Naudingi piliečiai-kariai ir valstiečiai.Inteligentai ir pirkliai reikalui esant gali būti sunaikinti. 221-207m.pr.Kr. susikuria Cin valstybė-pirmoji imperija. Kario atlyginimas priklausydavo nuo to, kiek parodydavo priešo galvų. Norint apsaugoti karalysę nuo klajoklių buvo pradėta Didžiosios Kinų sienos statyba.Ją statė milijonai karo belaisvių ir per 7 metus jie pastatė 2 tūkstančius kilometrų sieną, su supiltais pylimais. Cin Ši Chvan-di pasistatė milžinišką laidojimo kambarį.Prieš pilkapį buvo išrikiuota apie 10000 degto molio karių, kurie turėjo jį saugoti po mirties.Jie išrado popierių, paraką, karutį ir knygų spausdinimą.Jie visu tūkstančiu metų anksčiau pradėjo spausdinti knygas. Indo slėnyje, kaip Šumere ir Egipte, svarbiausia žmogaus veikla ir turtų šaltinis yra žemdirbystė, čia taip pat kasmetinis upės potvynis neša kraštui gyvybę.Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui Himalajuose, Indas patvinsta ir nukloja slėnį derlingomis sąnašomis, kuriose taupsta pagrindinės kultūros:kviečiai ir miežiai.įrengus užtvankas ir drėkinamuosius kanalus, ištisus metus auginami žirniai, melionai, datulės ir kt.Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi.Verčiasi jie givulininkyste:augino buivolus, kupranugarius, jaučius, asilus, ožkas, avis, vištas, antis ir dramblius. Pasiekimai: 1. Didžiulis Mohendžio Daro grūdų sandėlis su vintiliacine sistema. 2. Namai statyti iš plytų, yra nuo 1 iki 10 kambarių. 3. Nors rasta 270 piktografinių ženklų, raštas tebėra neiššifruotas.Jis aptinkamas tik ant daugybės stealito antspaudų, kuriuose išgraviruoti savotiški gamybos “ženklai”, skirti parduodamoms prekėms. PIRMOJI VISUOTINĖ IR TOLERANTIŠKA IMPERIJA Persijos imperija vadinama tolerantiška, nes persų valstybė rėmėsi ne brutalia jėga, bet pagarba pavaldžių tautų papročiams ir religijai.Kitos Persijos imperijos pavadinamos Medais. Persijos imperija klesti kai ją pradeda valdyti Kyras.Apie 500m.pr.Kr. susikuria visuotinė Persų imperija:pirmą kartą istorijoje visos senovės Rytų tautos sujungiamos ir patenka į vieno valdovo rankas. Persų imperija, klestėjusi vos du šimtmečius, pamažu ima silpti, nes ji pernelyg didelė.Be to, ji dar kartą susiduria su graikų galybe. 330m.pr.Kr. pirmoji visuotinė imperija atitenka makedoniečiui Aleksandrui Didžiajam. Persijos imperiją valdė Darijus I. Persija iš visų pusių apsupta vandeniu, tik rytuose sausuma.Todėl yra platus pasirinkimas pro kur išvykti.Persija įsikūrusi ankstesnės Mesopotamijos teritorijoje. GRAIKIJA Graikija-Pietryčių Europos šalis, pats Balkanų pusiasalio galas.Graikijos teritorijoje yra gausybė kalnų, kurie trukdo keliauti ir dažniausiai būna greičiau apiplaukti aplinkui nei keliauti tiesiai per kalnus. Graikija-kažkas jūroje, kuri vadinama keliais vardais:į vakarus nuo žemyninės Graikijos ir Peloponeso pusiasalio-Jonijos jūra, į rytus-Egėjo jūra.Graikijai priklauso daugiau kaip 4000 salų, kurios sudaro ištisus salynus.Jūroje pribarstyta tokia daugybė salų, kad plaukiant nuo salos iki salos galima nukakti iš žemynionės Graikijos prie mažosios Azijos krantų, neišleidžiant iš akių žemės. Daugelis graikų buvo žvejai, jūreiviai arba pirkliai.Graikijoje dirbamų žemių ir itin daug todėl, kad ir kaip atkakliai dirbo žemdirbiai visa graikija netgalėjo prasimaitinti.Likusi krašto dalis-sausa, dyka ir akmenuota, tinka avims, vynuogėms ir alyvmedžiams auginti. EGĖJO PASAULIS:RŪMŲ EPOCHA Pasiekimai: 1. statė didžiulius rūmus 2. gležiniai ginklai. Egėjo civilizacija nuo VI tūkst.pr.Kr. iki 1100m.pr.Kr. Egėjo civilizacija egzistavo Egėjo jūros salose ir žemyninėje Graikijos dalyje. Egėjo civilizacija buvo sudaryta iš 3 kultūrų: Heladės, Kinladų ir Mina. Žlunga 1100m.pr.Kr., kada Mikėnų civilizacija pasidavė aukštesniai Dorėnų civilizacijai. Kretoje buvo vartotas 2 rūšių raštas: 1.Piktografinis 2.Linijinis A Piktografiniu raštu buvo daromi sakraliniai įrašai.Linijinis A raštas buvo vartotas kasdieniniame gyvenime ir iki šiol neiššifruotas. “Tamsieji šimtmečiai” Išnykus Mikėnų civilizacijai atsiranda 300m.mįslė, nes tebelieka rašytinių liudijimų apie tą laikmetį.Daugiausiai informacijos apie tą laikmetį duoda archeologiniai kasinėjimai. Ilijada tai pasakojimas apie Trojos karą, o Odisėja-apie Odisėjo sugrįžimą į gimtinę. GRAIKŲ KOLONIZACIJA IXa.pr.Kr.pab. pradėjo kurtis miestai, valstybės.Graikijoje Polis turėjo apsaugines sienas.Pirmoji siena saugojo gyvenamuosius namus, antroji-supo aukščiausią miesto vietą-Akropolį.Ten stovėjo viešieji ir kulto statiniai. Nuo IIXa. iki Va.pr.Kr. Graikijoje prasideda kolonizacija.Tai reiškia, kad graikų metropolijos (metropolis-svarbiausias miestas išsikeliantiems piliečiams paskiria vadą, kuris tampa naujo miesto steigėju).Metropolijos išsidėsčiusios Mažojoje Azijoje. VIa.pr.Kr. Polių valdymo formos: Valdymo forma Savybės 1.Monarchija 2.Aristokratija 3.Tironija 4.Demokratija Valdo karalius ir valdžia paveldima. Valdo kilmingieji.Valdžia paveldima. Valdo uzurpavę valdžią tironai.Valdžia nepaveldima. Valdo piliečiai, kuriais galėjo būti tik atėnuose gimę vyrai, kurių tėvai atėniečiai.Prie piliečių nebuvo priskiriami svetimšaliai, vergai ir moterys.Tik sulaukę 18m. galėjo tapti piliečiu. Graikų miestai-valstybės niekada nebuvo vieningi politiniu požiūriu.Tai buvo atskiros valstybės.Visus miestus-valstybes jungia kalba ir religija. HELENŲ CIVILIZACIJOS SAMPRATA Antika iš lot.k. Antiques-senovinis. Antikos istorija dalijama į Senovės Graikijos ir Senovės Romos. Šias civilizacijas sieja politikos, ekonomikos ir kultūros panašumai.Graikijos ir Romos antikines civilizacijas kaikurie mokslininkai sujungia į vieną ir pavadina helenine civilizacija. Heleninė civilizacija, kaip savarankiška Graikų civilizacijos atkarpa trunka nuo XI iki IVa.pr.Kr.Graikų polius nukariauja Aleksandras Makedonietis.Makedonijos laikotarpiu vyksta helenizacija-tai graikų kalbos ir kultūros plitimas tarp kitų tautų. Graikijos civilizacijos raidą lemia ir kaikurie gamtiniai veksniai: 1. Ribotas rinkamos dirbti žemės plotas. 2. Palankios sąlygos jūrininkystei. 3. Sezoniniai klimato svyravimai. Nuo VIa.pr.Kr. Graikų miestai-valstybės bando jungtis į vieną polį.Tai vadinama sinoikizmu.Polis atlikdavo 2 pagrindines funkcijas: 1. Žemės ir gyventojų gynimą nuo kaimynų. 2. Bendruomenės santykių reguliavimą. Apie VIIa.pr.Kr. beiveik visoje Graikijoje yra likviduojamos monarchijos ir išnyksta karaliai-bazilijai. Graikijos istorijoje įsikuria du miestai-Sparta ir Atėnai.Jie skiriasi savo valdymo formomis ir įtaka. ATĖNŲ VALDYMAS Atėnuose yra demokratija.Tik 18 metų sulaukęs vyras gali būti piliečiu ir jios gali turėti nuosavybę-žemę ir namus.Demokratijos sistemoje pripažįstamos lygios teisės.Piliečiai gali dalyvauti eklezijoje- visų piliečių susirinkime.Tai aukščiausioji valdžia.Piliečiai išsirenka 10 strategų, kurie vadovauja kariuomenei ir laivynui.Svetimšaliai neturi teisių.jiems reikia mokėti tik mokesčius.Suklesti amatai, mokslas, kultūra. SPARTOS VALDYMAS Spartos mieste dominuoja keletas tūkstančių piliečių, turinčių visas politines teises ir esančių kariais visą gyvenimą.Jiems priklauso visos žemės, kurias už juos dirbadaugybė helotų-tikrų valstybės vergų.Periakų, Spartos apylinkių gyventojų, daugiau negu piliečių.Tai laisvi, tačiau politinių teisių neturintys žmonės.Jie dirba žemę kuri jiems priklauso.Sparta, kurios karinė sistema remiasi jėga, tironija ir neteisingumu, nuolat kovoja su kitais graikų miestais dėl pirmos vietos.Amatai Spartoje nesivystė, pinigai buvo geležiniai. DEMOKRATIJA PERIKLIO LAIKAIS 80000 metekų Išrinkimas Burtų traukimas 40000 piliečių Dalyvavimas 80000 piliečių moterų ir vyrų VAIKŲ AUKLĖJIMAS SPARTOJE Stiprius ir gražaus sudėjimo vaikus augindavo, o jei vaikas turėdavo kokią ydą ir buvo negražus jį mesdavo į bedugnę.Kai vaikui sueidavo 7 metai juos suskirstydavo į būrius, apgyvendindavo ir maitindavo bendrai, pratindavo žaisti ir dirbti drauge.Vaikus mokydavo literatūros, paklusnumo, ištvermingumo ir pergalės kovoje.Sulaukę 12 metų vaikai nebenešiodavo tunikos ir gaudavo visiems metams tik vieną apsiaustą, gulėdavo ant savo pagamintų čiužinių.Vaikai vokdavo maistą ir jei kurį pagaudavo vagiant, mušdavo ir marindavo badu.Jyuos taip auklėdavo, nes norėdavo, kad būtų stiprūs ir ištvermingi, pasitikintys savimi ir neišlepę, kad kovos lauke kovotų kaip tikri vyrai. DEMOKRATIJA GRAIKIJOJE Demokratija graikai vadino jų sukurtą naują santvarką, kurios esmė-visos tautos dalyvavimas valstybės valdyme.Demokratija atsiranda Mažojoje Azijoje, Jonijos mieste, nes ten anksčiausiai subręsta ekonominės ir socialinės sąlygos. Vėliau demokratija persikelia į žemesniąją Graikiją ir suklesti Atėnuose.Pirmasis demokratijos modelį sukuria graikijos pilietis Kleistneris 508m.pr.Kr. Kleistnerio reformos 1. Jis panaikina skirtumą tarp piliečių ne tik kilmės, bet ir turto požiūriu.Visi įgyja lygias politines teises. 2. Pakeičia teritorijos padalijimą atikoje sumaišydamas burines apygardas su nekilmingųjų gyventojų teritorijomis. Solono reformos 594m.pr.Kr. 1. Jis panaikina vergiją už skolas-veisachtija.Skolinis vergijos pavadinimas. 2. Išleidžia įstatymą pagal kurį atėniečiai virtę vergais už skolas išperkami valstybės sąskaita. 3. Politinė teisių apimtis ėmė priklausyti ne nuo kilmės, o nuo turto. Periklio reformos 462m.pr.Kr. 1. Už valstybės tarnybą pradedami mokėti pinigai. 2. Panaikinamos poilitinių kilmingųjų susirinkimo greopago teisės. 3. Profesoriai politiškai buvo vadinami demagogais (Graikijoje). GRAIKŲ KARAI-PERSŲ KARAI VIa.pr.Kr. po politinių ir ekonominių reformų iškilo būtinybė suvienyti šalį į vieną politinį vienetą, t.y. panaikinti polių savarankiškumą. Politinio vienijimosi kliūtis buvo religija, nes kiekvienas polis turėjo savo dievus ir juos garbino. Automatiškų polių sistemoje neesant bendro žinių luomo 1 visos graikijos religija nesusiformavo.Atėnuose buvo garbinama Atėnė, Delos salose-Artemidė, Delfuose-apolonas, Olimpijoje- Dziausas. Suvienyti Graikojos politinius pagrindus bandant priversti garbinti bendrą politinę graikų organizaciją buvo neįmanoma.Šią politinę problemą graikams padeda išspręsti Persai.Graikai pabando įjungti Heladą į graikijos sudėtį.Tai priverčia graikus jungtis bendrai gynybai prieš Persų agresiją. Persijos karalius Darijus I 492m.pr.Kr.(Va.) išvyksta į Graikiją.Karas baigiasi nesėkme Persuose.490m.pr.Kr. antras žygis į Graikiją taip pat baigiasi nesėkme.Šiuo metu įvyksta Maratono mūšis. 480m.pr.Kr. 3 žygis, Darijaus I sūnus Skerksas.Šio žygio metu persams Termopilio tarpeklyje kelią pastoja 300 spartiečių. Spartos karaliaus leonido kariai sulaiko persus, tokiu būdu suteikdami galimybę atėniečiams pabėgti iš miesto.Persai užima ir sudegina tuščią miestą. Siekiant įveikti Persus atėniečiai priversti eiti į sąjungą su kitais Graikojos miestais Azijoje ir Egėjo jūroje.Taip 478m.pr.Kr. susikuria Delo sąjunga, kurioje vadovaujantį vaidmenį turi atėnai, bet Sparta nenori konfliktų su Atėnais.Taip prasideda Peloponeso karas.Spartai pavyksta sutriuškinti Atėnus.Iki 1355m.pr.Kr. tai Sparta, tai Atėnai bando tapti Helados centru.Ši kova jas nusilpnina.Iva.pr.Kr.vid. iškyla Makedonijos karalystė.Jos karalius Aleksandras Makedonietis pajungia visą žemyną.Graikija pradeda nukariaujamuosius žygius į rytus.T.y.pajungia savo įtakai Egiptą., Babiloną ir išsiplečia iki Indo upės. Aleksandro Makedoniečio sukurta imperija dar yra vadinama Helenistinių valstybių rytuose imperija-Helenistinė imperija. Helenizmas reiškia, kad vakarietiška Graikojos kultūra susijusi su rytietiška Egiptiečių ir Babiloniečių kultūra.Šių kultūrų samplaika yra vadinama helenizmu.Helenistinė epocha apima laikotarpį nuo 338m.pr.Kr. iki 146m.pr.Kr. Tuomet Graikija tampa Romos provincija.A.Makedonietis buvo žymaus Graikijos filosofo Aristotelio mokinys.Nukariautus miestus jis pavadindavo Aleksandrijom. GRAIKŲ KULTŪRA Graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, kuris vadinamas filosofija.Sofija-išmintis, filo-meilė.Žymiausi graikų filosofai-Aristotelis, Sokratas, Platonas. SOKRATAS Domėjosi moraliniais ir valstybiniais valstybės klausimais.Teigė, kad egzistuoja viena bendra visiems žmonėms moralė.Aiškino, kad blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. “Žinau, kad nieko nežinau, o kiti ir to nežino.” Jis buvo apkaltintas, kad netiki graikų dievais.Jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis-išgert nuodų.Jo raštų iki mūsų dienų neišliko.Apie jo mokymą sužinom iš jo mokinio Platono. PLATONAS Garsus savo mokymu apie idėjas ir valstybę.Jis teigia, kad tai ką žmogus suvokia juslimi, tėra tik blyškus idėjų atspindys.Šį atspindį mes suvokiame tik todėl, kad mūsų siela gyveno aukštesnėje būtyje idėjų pasaulyje.Platono mokyme būdas yra atskirtas nuo sielos.Tai vadinama dualizmo filosofija. ARISTOTELIS Platono mokinys logikos mokslo pradininkas. “Visi gyvi padarai yra mirtingi;žmogus yra gyvas padaras.”Žymiausias jo veikalas “Politika”. Religines graikų apeigas sudaro maldos, aukos, dovanos dievams, šventės ir eisenos.Visi šie veiksmai atliekami religiniame centre, šventoje vietoje. Pirmosios Olimpinės žaidynės įvyko 776m.pr.Kr.Dauguma didžiųjų miestų turėjo teatrus, kuriuose buvo vaidinami dievai ir tai buvo skiriama jų garbei. Pgr. Graikų dievai Hestija-namų židinio deivė Demetra-derlingumo ir žemdirbystės deivė Poseidonas-jūrų dievas Hadas-Požemio karalystės dievas Dzeusas-vyriausiasis dievas Hera-vedybų deivė Hefaistas-ugnies ir kalvystės dievas Arijas-Karo dievas Graikai sukūrė dramą.Žodžiai teatras, tragedija, komedija graikiški.Drama išaugo iš senovės švenčių dievo Dionizo garbei.Šventės vyko sausio ir kovo mėnesiais.Tuo metu vyko vaidinimai.Ankstyvoji graikų drama pasakojo dievų ir herojų istoriją(tragediją).Vėliau atsiranda vaidinimai iš kasdieninio žmonių gyvenimo(komedija). Anglų istorikas Menas yra pasakęs: “Pasaulyje nėra nieko kas savo pradžia ir kilme nebūtų kilę iš Graikijos.”Jis gyveno XIXa. GRAIKIJOS MENAS Graikiško meno ypatybės: 1. Graikų skulptūra paklūsta griežtiems dėsniams ir todėl yra grubi, rūsti, santūri ir stokoja natūralumo. 2. VIa.pr.Kr. menininkų dėmesį patraukia natūralios formos, jie išmoksta jas stebėti ir pradeda vaizduoti individą, vis labiau tolsta nuo beasmenio, serijinio modelio gamybos. 3. Didysis perversmas graikų mene įvyksta tada, kai apie 600m.pr.Kr.tapytojai atranda rakursą.Pirmą kartą meno istorijoje ant vazos nupiešiama koja taip, kaip mes ją matome-iš priekio. 4. Klasikiniu laikotarpiu (500-338m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokios pozos, kad ji atspindėtų žmogaus vidinį gyvenimą. 5. Helenistiniu laikotarpiu (338-30m.pr.Kr.) skulptūra darosi tokia tikroviška, kad ima artėti prie realistinio portreto.Kaip ir teatro mene, joje tikslas-sujaudinti.Kūnai taip pagyvėja, kad ima nebenatūraliai raitytis, darosi netgi nemanieringi. GRAIKŲ IŠRADIMAI 1. Kėlimo prietaisai 2. Grėsmingi karo pabūklai 3. Pastatė daugybę gerai suplanuotų uostų. SENOVĖS ROMA SENOVĖS ROMOS PERIODIZACIJA I laikotarpis-Karalių epocha Romos respublika 509-27m.pr.Kr. a) ankstyvoji respublika 509m.pr.Kr. b) vėlyvoji respublika nuo 220-27m.pr.Kr. Romos imperija nuo 27m.pr.Kr. iki 476m.pr.Kr. a) Principatas 193m.pr.Kr. b) Krizė 193-184m.po Kr. c) Dominatas 248-476m.Pr.Kr. Karalių epochai būdinga monarchų ir Etruskų genčių brovimasis į Romą.Etruskų civilizacija paliko gilų pėdsaką Antikinėje Italijoje.Ypač daug pasiekė architektūroje. Molį pakeitė akmenimis ir degtomis plytomis.Jie pradeda naudoti arką, kupolą.Jie turėjo alfabetą kuriam įtakos turėjo Graikijos alfabetas.Rašmenys lengvai perskaitomi, bet neiššifruojami.Iki mūsų dienų yra išlikę laidojimo rūsiai, kuriuose buvo laidojama ištisinėmis šeimomis. Roma buvo įkurta 753m.pr.Kr. Marsas suviliojo Nuritono dukterį Rėją Silviją ir ji pagimdė dvynius-Romulą ir Remą.Už tai, kad ji sulaužė įžadus buvo nužudyta, o jos sūnūs įmetė į upę.Vilkė bėgusi pro šalį išgirdo vaikų klyksmą ir juos pažindė.Vėliau juos užaugino piemenys.Kai broliai jau buvo dideli jie sugalvojo įkurti miestą prie Tibro upės. Pirmasis Romos karalius buvo Romulas.Nuo jo prasidėjo 2,5 šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis ir ligi pat 509m.pr.Kr. vienas po kito valdė 7 paslaptingi karaliai. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais magistratais. Plebėjai-didelė gyventojų dalis, kurie neturėjo teisių. Patricijai-turtingi, kilmingi piliečiai. Forumas-viešoji aikštė, viso politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo centras. Paskutinis Romos karalius buvo išvytas iš Romos.Tada susikūrė aristokratinė respublika, kurią valdė žymiausios patricijų šeimos-509m.pr.Kr. Nuo 509m.pr.Kr. iki 272m.pr.Kr. Italija nukariavo etruskus, vidurinę ir pietų Italiją, samitus ir Tarentą.Apeninuose esančios tautos buvo vadinamos Romos sąjungininkais. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose.Seniausias jų-kurėjų komicija-dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas buvo suorganizuotas norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę.Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistrai.Tributinės komucijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš keturių miesto tribų.Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda, bet ilgainiui buvo pradėta vargšus grupuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Aukščiausioji valdžia priklausė kilmingiesiems, kurie buvo senate ir valdė likusiuosius. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia priklausė Romos piliečiams, kurie atstovavo susirinkusiuosius.Jie rinko magistrus, priiminėjo įstatymus. ROMĖNŲ MAGISTRATAI Kvestoriai-renka mokesčius ir tvarko finansus. Edilai-rūpinasi Romos miesto tverka, aprūpinimu ir saugumu.2 iš jų plebėjai ir du patricijai. Tribūnai-gina plebėjų teises prieš patricijus. Pretoriai-vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms. Cenzoriai-klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąją vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius(senatorius). Diktatorius-didelio pavojaus metu skiriamas senato. ROMOS VALSTYBĖS PLĖTIMASIS Kolonijos titulą suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.Kolonijos tikri Romos antrininkai-savo institucijas kopijuoja nuo metropolijos. Municipijos turi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma-karinę tarnybą.Turi dvi teises: santuokos ir prekybos su Roma, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga iki balsavimo teisės ir ilgainiui iki visiškos Romos pilietybės. Nuo IIIa.pr.Kr. Roma įsitraukia į ištisą virtinę karų, kuriems pasibaigus apie 30 m.pr.Kr. ji jau valdo visą Viduržemio jūros baseiną. ROMOS KARAI IR KARTAGINA Romos karai su Kartagina vyksta tarp 264-146m.pr.Kr.Pagrindinė karų priežastis yra ta, kad romiečiai norėjo turėti kuo daugiau žemės, o viduržemio jūra tapo romėnų ežeru. Pūnai-Kartaginos finikiečiai. Romėnų kariuomenę sugeba sumušti Hanibalas per antrąjį pūnų karą. Galiją nukariauja Julijus Cezaris 52m.pr.Kr. Roma nukariauja Egiptą 30m.pr.Kr. Pilietinių karų priežastys: 1. romėnai nebemoka pajamų mokesčio 2. daugėja vergų 3. prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų registratūroje ir senate. 4. Vieni skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti, tuo tarpu tūkstančiai karo nuskriaustųjų Italijos valstiečių priversti parduoti žemes stambiems savininkams. Dėl tokios pusiausvyros sutrikimo Romos valstybė įklimpsta į pilietinius karus:prasideda didžioji Ia.pr.Kr. suirutė. BROLIŲ TIBERIJAUS IR GAJAUS GRAKCHŲ ŽEMĖS REFORMA 133-121M.PR.Kr. broliai Grakchai vykdo žemės reformą, kurios tikslas kuo tiksliau padalinti užkariautas žemes ir sumažinti valstybėje grūdų pardavimo kainą.Šis įstatymas leidžia daugialiui nuskurdusių valstiečių įsigyti naujus žemės sklypus ir tokiu būdu pakelti žmonių pragyvenimo lygį.Tačiau šios brolių tribūnų reformos sukelia didžiausią nepasitenkinimą senate, nes žemės plotai, jų dydis buvo apriboti, todėl negalėjo įsigyti kiek norėjo.Abu buvo pasmerkti mirčiai, reforma sustabdytos, tačiau ji parodė, kad senatui galima pasipriešinti. KARININKŲ ROMOS RESPUBLIKOJE VALDYMO LAIKOTARPIS 107m.pr.Kr.karininkas Manijus sugeba įtikinti tautą, kad 6 kartus iš eilės jis būtų renkamas konsulu, o tai pažeidė Romos teisę.Jam esant konsulu jis įvykdo labai svarbią reformą.Į kariuomenę jis priima vargingus valstiečius ir atsilygina nukariautomis žemėmis ir gautu grobiu.Kitas karininkas Sula 82m.pr.Kr. priverčia senatą suteikti jam diktatoriaus teises, kuriomis naudojasi 3 metus ir savivaliauja valstybėje. DIKTATORIUS-Senovės Romos pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais (per karą, vidaus neramumus) senato nutarimu buvo suteikiama neribota valstybinė valdžia, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. JULIJUS CEZARIS Julijaus atėjimas į valdžią yra glaudžiai susijęs su Spartako vergų sukilimu 74m.pr.Kr.Sukilimą numalšina 2 karvedžiai-Krasas ir Pompėjus.Bet kariuomenių nepaleidžia ir kiekvienas bando užgrobt valdžią Romoje.Kadangi konsulai buvo 2, jie dažnai nesutardavo.Paprastai nesutarimais pasinaudodavo vergai.Šie nuolatiniai vergų sukilimai nuvargino Romą, todėl buvo manoma, jog vieno žmogaus valdžia garantuos ramybę Romos valstybei.Likimas lemia tai jog Krasas žūna viename iš grobikiškų karų, taigi Pompėjus lieka vieninteliu pretendentu į Romos sostą.Tačiau jam kelią pastoja Cezaris.Jis buvo įžvalgus politikas sugebėjęs išnaudoti beturčių neapykantą senatoriams.Jis plebėjams aiškino, kad jei gaus valdžią tai tęs brolių Grakchų reformas.Todėl tautos susirinkimas jį iškelia konsulu.1 metus atitarnavusiam konsului senatas skirdavo valdyti 1 Romos provinciją.Cezaris pasirinko Galiją.Joje jis valdo 8 metus laikydamasis taisyklės “Skaldyti ir valdyti”.Naudodamasis šia taisykle į savo pusę patraukia dalį diduomenės.Taip sutriuškina besipriešinančias galų gentis.Romos senatas išsigąsta Cezario, nes jį remia varguomenė ir nori, kad Romos valdovu taptų Pompėjas, kuris pasitartu su senatu.Sužinojęs Cezaris 49m.pr.Kr. jis patraukia į Romą. Jo tikslai: 1. Tapti vienvaldžiu Romos valdovu. 2. Priversti paklusti jam senatą. Pompėjaus tikslai: 1. Apginti Romos aristokratinę respubliką. Cezarį remia laisvieji beturčiai kurie tikisi gauti žemės ir skolų panaikinimą, bei kariai, kuriems Cezaris mokėdavo dvigubą atlyginimą. Cezaris veikė taip greitai, kad Pompėjus nespėjo suorganizuoti kariuomenės kuri buvo išmėtyta po įvairias Romos respublikas. Priėjęs Rubikoną Cezaris dvejoja, bet galiausiai nusprendia peržengti sieną ir užkariauti Romą.Tai Cezariui lengvai pavyksta ir jis pasiskelbia Romos valdovu.Pompėjus balkanuose surenka didžiulę karuomenę ir stoja į mūšį su Cezariu, tačiau jo armija buvo sutriuškinta.Cezario vienvaldyste senatas nebuvo patenkintas.Cezarį nužudo tas žmogus iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi-jo augintinis Brutas.44m.pr.Kr. kovo 15d. Cezario mirtis.Laidotuvės vyko kovo 20d.Jos tampa didžiausia demonstracija.Sąmokslininkams tenka pasitraukti iš Romos.Po Cezario mirties visa valdžia atitenka Antonijui.Jis turėjo užrašus kuriais dėdamasis vadovavo.Norėdamas būti populiarus senate išleidžia įstatymus panaikinančią diktatūrą. Antrą dieną po cezario nužudymo, jo draugas konsulas Antonijus sušaukė senatą, nes norėjo nuspręsti ką reik daryti dar.Dauguma senatorių susižavėjo kalba apie Cezario žudikų poelgį ir siūlė juos paskelbt didvyriais.Tačiau Antonijaus kalba senate privertė cezario žudikus pabėgt iš Romos į Balkanus, kur jie pradėjo rinkt kariuomenę kovai už respubliką.Tuo tarpu Romoje pasirodo Cezario sesers anūkas Oktavianas.Jis buvo silpnas ir liguistas.Romoje jis sužino, kad Cezaris paliko raštišką nurodymą kuriuo paskelbė jį savo įsūniu ir turto paveldėtoju.Tokiu būdu į Romos sostą atsiranda 2 pretendentai-Antonijus ir Oktavianas.Kovai su respublikonais jie susivienijo.Norint kovot reikia pinigų ir gavo jų labai žiauriu būdu.Buvo sudaryti sarašai į kuriuos buvo surašyti Cezario priešai, taip pat įtraukti labai turtingi žmonės.Visi buvo paskelbi už įstatymo ribų, o už jų nužudymą pažadėtas atpildas.Atlyginimas buvo sumokėtas tada kai buvo atnešta nupjauta saraše esančio žmogaus galva.jie pasiimdavo nužudytojo žemes ir turtus.Taip Cezario įpėdiniai susidorojo su priešais ir įbaugino visą Italiją.Jiems nesunkiai pavyko susidoroti su armija prie Filipinų miesto, o Cezario žudikas Brutas nusižudė krisdamas ant kalavijo.Antonijus ir Oktavianas pasidalino Romos valstybės valdas.Antonijus valdo rytines valstybės provincijas ir veda Egipto karalienę kleopatrą ir gyvena Egipto sostinėj Aleksandrijoj.Oktavianas valdo vakarinę valstybės dalįBet po kurio laiko Oktavianas nenori dalintis teritorijomis ir prie Aksijaus iškyšulio įvyksta mūšis kurį laimi Oktavianas.Už nuopelnus valstybei senatas suteikia Oktavianui garbingą Augusto vardą.Nuo Oktaviano Augusto valdymo laikų prasideda Romos imperijos laikas. IMPERIJOS SUDEĖTINĖS DALYS 1. Valstybė atsiranda karalystės užkariavimu ir politiniu ekonominiu pajungimu. 2. Nevienalytė tautinė sudėtis.Šioje valstybėje yra tautiniu išskirtinumu pasižyminčios tautos ir tautiniu nepilnavertiškumu pasižyminčios tautos. 3. Gyventojų deferencijacija ir hierarchija.Bažnyčia ir kariuomenė.Daugiau privilegijų turi tauta kuri kuria imperiją. 4. Aukštas kariuomenės aidmuo. 5. Trauka į asmeninę valdžią. ROMĖNŲ VALSTYBINĖ SĄMONĖ (MENTALITETAS) Istorijos mentalitetas-tai mąstytojų ir jaunių visuma būdinga tam tikram kolektyvui tam tikru būdu.Mąstymas-nusako tam tikram laikui ir tam tikrai grupei būdingą sąmoningą nuostatą informacijos atžvilgiu.Nesvarebu ar ši informacija susijusi su daiktų ar socialiniu pasauliu, ar su vidiniu psichikos pasauliu.Pvz.:mąstymas gali būti priežastinis loginis arba asociatyvinis.Gali vartoti abstrakčią kalbą arba vaizdus.

Istorija  Konspektai   (40,45 kB)

Visais laikais kiekvienoje tautoje iškyla tokių asmenybių, kurie savo pasiekimais, nuopelnais, reformomis ar tiesiog valdymo stiliumi palieka nepamirštamą įspūdį tiek žmonių atmintyje, tiek istorijoje. Toks buvo ir Mao Dzedunas, kitaip dar vadinamas Pirmininku Mao. Jis prilyginamas Aukso amžiaus laikų Kinijos imperatoriams dėl savo populiarumo ir iškilumo.

Istorija  Referatai   (19 psl., 243,22 kB)

Viena iš socialinio darbo krypčių – tai darbas su neįgaliais žmonėmis. Negalia egzistuoja nuo pačių seniausių laikų visose tautose bei bendruomenėse (Varžinskienė, 2003). Tad žmonių, turinčių negalią, gerovė ir gyvenimo kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo toje visuomenėje vyraujančio požiūrio į negalią, nes šie žmonės dažniausiai negali patys kovoti už savo gyvenimą ir gyvybę, yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos. Taigi socialinių darbuotojų, dirbančių su neįgaliaisiais svarbiausias uždavinys ir tikslas – sėkmingai integruoti juos į visuomenę.

Socialinis darbas  Kursiniai darbai   (20 psl., 29,7 kB)

Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai. Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai. Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra: • Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą; • Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis; • Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas; • Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.). Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai. 1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus. 1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį. Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus. F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų: 1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui. 2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos. 3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti. 4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį. 5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui. 6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą. Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius. Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo. Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius. Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250. Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija. Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas. H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius. Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą: 1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. 2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų. 3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis. 4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma. 5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus. 6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas. 7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis. 8. Centralizuotas reguliavimas. 9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema.. 10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui. 11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus. 12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais: 1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti. 3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis. 4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.). 1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo. H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse. 1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai: • Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese; • Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui; • Darbuotojų apmokymų standartizavimas; • Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu; • Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas. Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai: • Įrodė darbo pasidalijimo svarbą; • Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus; • Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą. Mokslinio valdymo teorijos trūkumai: • Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių; • Nepripažino individualių žmonių skirtingumo; • Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.). 2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA 2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją. XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus: • Greitis • Tikslumas • Hierarchiškumas • Vienareikšmiškumas • Tęstinumas • Nuspėjamumas M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį: Biurokratinio modelio struktūra: • Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija; • Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia; • Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas; • Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus; • Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių; • Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais; • Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu; • Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai; • Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems; • Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo; M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas: 1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas; 2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras. Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.). M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.). 2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių: 1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių; 2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos; 3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme; 4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija; 5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje; 6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas). Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5). Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai. Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų. Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų: 1. Per daug popierizmo; 2. Darbuotojai nesirūpina organizacija; 3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės); 4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį; 5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5). Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau. Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms. 3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai. Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme. Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus): 1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti; 2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą; 3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius; 4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus; 5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta. Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus: • Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą; • Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus; • Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą; • Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai; • Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją; • Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.). H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t. Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi: 1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą. 2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę. 3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą. 4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų. 5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius. 6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius. 7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus. 8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo. 9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi. 10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė. 11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs. 12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti. 13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus. 14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“. H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.). Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti. H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.) H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų. Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą: 1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą. 2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas. 3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas. 4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas. 5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai) 6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas. 7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė. Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.). L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. • Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį. • Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma. • Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje. Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje. 1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą: 1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė. 2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija! 3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas. 4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams. 5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus. 6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas. 7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe. 8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas. 9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais. 10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.). Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė. Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška. Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.). M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą. Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.). IŠVADOS Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą. Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių. Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis. Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą. Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.

Ekonomika  Referatai   (196,97 kB)

Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).

Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)

Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.

Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)

Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)

Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)

Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)

Adolf Hitler (Adolfas Hitleris; g. 1889m. balandžio 20 d. Braunau am Inn Austrijoje – m. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne) nuo 1921 m. buvo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas ("fiureris"), nuo 1933 m. kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 m. kaip "Vadas ir kancleris" tapo Vokietijos vyriausybės ir valstybės vadovu. Vokietijoje sukūrė "Trečiojo Reicho" nacionalsocialistinę diktatūrą, uždraudė visas opozicines partijas ir persekiojo politinius priešininkus. Dėl jo veiksmų kilo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu jo sprendimu sistemingai buvo atimtos teisės Vokietijos užimtose teritorijose esantiems žydams, o apie 6 milijonus jų bei kitų tautų žmonių sunaikinta koncentracijos ir naikinimo stovyklose.

Istorija  Referatai   (6,45 kB)

Demokratija įtraukia piliečius į valdymo procesą bei sprendimų priėmimą. Savivalda yra suvokiama kaip sistema, kur žmonės patys sprendžia bendrus reikalus ir iškilusias problemas, vadovaujasi savais interesais, viską įgyvendina bendromis pajėgomis, nepasitelkdami aukštesnės valdžios. Piliečiai įsilieja į bendruomenės valdymą tiesiogiai ir per rinktus atstovus. Kad ir kaip mes norėtume, vietos savivaldos teisė irgi nėra absoliuti.

Politologija  Kursiniai darbai   (4,88 kB)

Kiekvienas iš mūsų esame bent viename iš keturių PINIGŲ SRAUTO kvadrantų. Tai, iš kur mes gauname pinigų, parodo, kuriame iš jų esame. Dauguma iš mūsų esame darbuotojai („D“) ir gauname fiksuotą atlyginimą, kiti priklauso laisvai samdomų darbuotojų kategorijai („L“). Darbuotojai arba laisvai samdomi darbuotojai yra kairėje PINIGŲ SRAUTO kvadranto pusėje. Dešinė PINIGŲ SRAUTO kvadranto pusė yra skirta asmenims, kurie pinigus gauna iš savo verslo ar turimų investicijų.

Ekonomika  Konspektai   (7,05 kB)

„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka. Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui.

Politologija  Referatai   (12,94 kB)

Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu. Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.

Politologija  Konspektai   (21,77 kB)

-ietis Reikšmė, vartojimas 1. Dažniausiai reiškia asmenų pavadinimus pagal gyvenamąją vietą. Yra tam tikras darybos dėsningumas: jeigu šalies ar krašto pavadinimas baigiasi -ija, gyventojų pavadinimas neturi priesagos -ietis. Pvz.: airis (nes Airija), anglas (nes Anglija), estas (nes Estija), graikas (nes Graikija) ir kt. Išimtys: 1) Vartojama dvejopai: australas ir australietis, brazilas ir brazilietis, kinas ir kinietis.

Lietuvių kalba  Konspektai   (22,59 kB)

Zigmund Freud ir Abraham Maslow teorijų palygimas ir išanalizavimas, kaip šie du mokslininkai atranda skirtumus tarp žmonių. Darbas buvo įvertintas 9. Šiame pasaulyje nebutų nieko, nei moderniųjų technologijų, nei vaistų, nuo pačių sunkiausių ligų, nei automobilių, jeigu neegzistuotų žmogus. Žmogus yra pats protingiausias ir labiausiai išsivystęs gyvūnas.

Psichologija  Analizės   (8,19 kB)

Kursinis, pristatytas MRU 2008 m., įvertinimas - 10. “Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą.”

Pedagogika  Kursiniai darbai   (19,98 kB)

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko.

Dailė  Referatai   (6 psl., 792,03 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)