Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis) - mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (19,19 kB)

2005 metais įmonių grupė „Šiaurės vilkas" įsigijo bankrutavusio Rokiškio rajono „Obelių aliejaus" turtą ir kartu su Lietuvos žemės ūkio bendrovėmis - žaliavų tiekėjais - įsteigė kooperatinę bendrovę „SV Obeliai". „Šiaurės vilkas" į kooperatinę bendrovę „SV Obeliai", kuri šiuo metu yra vienintelė rapsų perdirbimo ir aliejaus gamybos įmonė šalyje, investavo 18 mln. Lt, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų - dar 3,5 mln. Lt ir 2009 metais atgaivino tikro lietuviško rapsų aliejaus gamybą Lietuvoje.

Administravimas  Ataskaitos   (14 psl., 5,99 MB)

Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.

Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)

Pirmoji ir svarbiausia knyga, kuria buvo remtasi rašant šį referatą, tai Prano Kulikauso knyga „Užnemunės piliakalniai I-XIII amžiuje“. Ji šiam referatui buvo labai naudinga, nes detaliai aprašo visus piliakalnyje vykdytus tyrinėjimus: aprašomi rasti dirbiniai, pateikiamia pastatų liekanų radinių apžvalga, aprašomas menamas žmonių gyvenimo būdas, nustatytas pagal rastus archeologinius dirbinius. Tačiau dėl to, kad šioje knygoje aprašomi visi Užnemunės piliakalnių tyrinėjimai, trūksta konkretesnių atskirų radinių grupių aprašymų, todėl buvo remtasi keletu knygų, kurios specifiškai aprašo vienus ar kitus piliakąlnių tyrinėjimus.

Istorija  Referatai   (9 psl., 16,95 kB)

Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.

Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)

Kontracepcija - tai šeimos planavimas, priemonės išvengti pastojimo ir nėštumo. Pagrindinis kontraceptikų tikslas – apsaugoti nuo nėštumo. Tam yra daugybė skirtingų būdų bei kontraceptinių priemonių. Indikacijos: kontracepsija Kontraindikacijos: nėštumas, kepenų funkcijos sutrikimas, širdies, kraujagyslių (taip pat ir smegenų) bei tromboembolinėmis ligomis, taip pat moterims kurių giminėje buvę vėžiniai susirgimai, sunki hipertenzija, sunkus cukrinis diabetas, otosklerozė, sutrikęs lipidų metabolizmas, dėl neaiškios priežasties kraujuoja iš makšties.

Medicina  Referatai   (8 psl., 24,45 kB)

Augalai – daugialąsčiai organizmai. Dauguma jų turi organus (šaknis, lapus ir kt.) ir audinius (laidžiuosius ramstinius ir kt.). Augaluose yra chlorofilo, todėl organinių junginių jie pasigamina patys. Augalai yra nejudrūs. Plikasėkliai Plikasėkliai (lot. Gymnospermae) – eukariotų domeno augalų karalystės augalai. Priklauso sėklinių induočių grupei. Plikasėkliai kitaip vadinami spygliuočiais.

Biologija  Referatai   (39 psl., 1,96 MB)

Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos. Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojusVisai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus...

Socialinis darbas  Tyrimai   (27 psl., 65,97 kB)

Žodis Olandija į kilęs iš olandiško žodžio Holland (prieš tai Holtland arba Houtland 'miškingas kraštas'). OFICIALUS PAVADINIMAS Nyderlandų Karalystė (Koninkrijk der Nederlanden). „Nederland" - olandiškai „žemas kraštas"; angliškai - Netherlands, vokiškai - Niederlande, prancūziškai -Pays Bas, rusiškai - Niderlandy, lietuviškai - Olandija arba Nyderlandai. GEOGRAFINĖ PADĖTIS Olandija (arba Nyderlandai) - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros; sausumos siena su Vokietija ir Belgija; kranto linijos ilgis apie 1100 km, ilgis iš šiaurės į pietus 360 km, plotis iš vakarų į rytus 260 km; priskiriama Vakarų Europai. PLOTAS 41863 km² (su vidaus vandenimis), 33943 km² (tik sausumos plotas), 7920km² (tik vidaus vandenų plotas) ; apie 30% valstybės teritorijos yra žemiau jūros lygio. Vidutinis šalies aukštis 10m virš jūros lygmens; yra ir 60 m aukščio kopų ir pylimų sistema - vakarinėje pakrantėje ir Vakarų Fryzų salose. Vedų jūra (Waddenzee) tarp Vakarų Fryzų salų ir šiaurinės pakrantės. KLIMATAS Atlanto jūrinis su šiltomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis. Dažni rūkai, iki 300 apsiniaukusių dienų ir apie 130 lietingų dienų per metus. Stiprūs vakarų vėjai (jais varomi vėjo malūnai), vidutinis santykinis oro drėgnumas Amsterdame 86%, vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (kritulių kiekis mm): Amsterdamas +2,5 ir +16,5 (850), Roterdamas +2,5 ir +16,5 (800). MIESTAI Šiaurės Olandija ir Pietų Olandija - dvi Nyderlandų Karalystės provincijos. Dvi sostinės: Konstitucinė sostinė - Amsterdamas; vyriausybės rezidencija, parlamentas ir karalių rūmai - Haga. Svarbiausi čia įsikūrę miestai: Roterdamas, Leidenas, Haga, Delftas, Harlemas. SALOS Didžiausios salos km2: Tekselis (Texel) - 190, Terschelingas (Terschelling) - 96, Amelandas - 57. Pievos ir ganyklos užima 33, dirbamoji žemė 22, vidaus vandenys 19, miškai 8, sodai ir daržai (bei šiltnamiai) 6% šalies teritorijos. KARALIENĖ Gimė 1938m., visas vardas Beatrix Wilhelmina Armgard. 1980m. balandžio 30d. tapo karaliene (nacionalinė šventė). Karalienės vyras - Klausas fon Amsbergas, buvęs vokiečių diplomatas. Trys sūnūs: kronprincas Viljamas Aleksandras (Willem-Alexander), gimęs 1967m., Johanas Fryzas (Jonan Friso), gimęs 1968m.; Konstantinas Kristofas (Constantijn Christof), gimęs 1969m.. GĖLĖS Olandija - didžiausias pasaulio „gėlynas", kasdien čia parduodama iki 20 mln. gėlių (10 mln. tulpių, 3 mln. rožių, chrizantemų, gvazdikų, gerberų, lelijų, krokų, fuksijų, našlaičių), duoda 4% eksporto vertės pelno, gėlių eksportas (pirmoji vieta pasaulyje, 60% pasaulinio eksporto). Gėlių eksporto struktūra pagal vertę proc.: skintos gėlės - 53, vazonėlių gėlės - 24, svogūnėliai - 15, sėklos - 7. Gėlių „jūra" polderiuose ir „stikliniai gėlynai" aplink Hagą yra būdingi šiai gėlių šaliai. Alsmerio, Harlemo, Leideno gėlių aukcionai - didžiausi pasaulyje. Koikenhofo gėlių sodas veikia kasmet nuo kovo 23 iki gegužės 25 dienos. GYVENTOJAI Olandija yra tankiausiai žmonių apgyvendinta Europos šalis. Joje maždaug 1km² gyvena 450 gyventojų. Iš viso šalyje apytiksliai gyvena 15 300 000 gyventojų. RELIGIJA Šiek tiek daugiau nei vienas trečdalis gyventojų išpažįsta katalikybę, daugiausia jų gyvena pietinėse Šiaurės Brabanto (Noord-Brabant) provincijose ir Limburge (Limburg). Apie 25% olandų yra protestantai, daugiausia iš jų , o taip pat ir karališkoji šeima, priklausantys Olandų reformatų bažnyčiai. Maždaug 36% Olandijos gyventojų nepriklauso jokiai religijai. Nyderlanduose, kaip ir visose Europos šalyse, tampa tokia visuomenė, kuriai religija turi vis mažesnę reikšmę.

Geografija  Referatai   (533,74 kB)

Konditerijos gaminiams naudojamas cukrus, krakmolo sirupas, medus, vaisiai, uogos, riešutai, aliejingos sėklos (pavyzdžiui, sezamas), kakavos pupelės, pienas, kiaušiniai, maistinės rūgštys, miltai, kvapiosios medžiagos, maistiniai dažai. Konditeriniai gaminiai skirstomi į cukrinius (karamelė, saldainiai, šokoladas, irisai, dražė, pastilė, marmelado gaminiai, chalva, Rytų saldumynai) ir miltinius (sausainiai, meduoliai, pyragai, vafliai). Daugumą konditerinių gaminių galima ilgai laikyti, įpakuotus juos lengva transportuoti. Jie tinka vartoti turistams, sportininkams. Dietiniai gaminiai dažnai turi specialių priedų (pavyzdžiui, sergantiems mažakraujyste būna su hematogenu) arba turėti kitokią sudėtį (pavyzdžiui, sergantiems cukralige vietoj cukraus dedamas sorbitas ar ksilitas). Karamelė - konditerinis gaminys, ruošiamas iš karamelinės masės su įdaru arba be jo. Priklausomai nuo receptūros ir paruošimo būdo karamelė būna su įdaru, pieninė, minkšta, pusiau kieta, vitaminizuota ir gydomoji. Yra dvi pagrindinės karamelės grupės: 1. Ledinukai, kurie būna įvairios konfigūracijos bei formos. Ledinukų asortimentas pavaizduotas 2 lentelėje. Įvyniota Neįvyniota 1. Įvairios formos: Diušes Mėtinė Teatrinė 2. Tablečių formos tūtelės: Sportas 3. Figūrinė su pagaliuku: Gaidelis 1. Monpansjė su dailintu paviršiumi: Spalvoti žirneliai Barbarisas 2. Monpansjė sandariose dėžutėse arba paketuose: Avietės Serbentai 2 lentelė. Ledinukų asortimentas. 2. Karamelė su įdaru. Jos įdarai gali būti padaryti iš vaisių, likerio, medaus, pieno, riešutų, marcipano ir šokolado. Be to ji gali būti su vienu, dviem įdarais arba su įdaru, perteptu karameline mase. Iš asortimento geriausiai žinoma “Karvutė”, “Sniegelis:, “Žąsų kojelės”, “Vėžių kakleliai”, “Likerinė”. Pagal paviršiaus apsaugojimo būdą karamelė skirstoma į įvyniotą ir atvirą. Karamelės asortimentas yra gana didelis - virš 200 pavadinimų. Karamelės paruošimo procesas susideda iš šių operacijų: - karamelinio sirupo paruošimas; - karamelinės masės paruošimas ir apdirbimas; - įdarų paruošimas; - karamelinio batono formavimas; - karamelės atšaldymas ir paviršiaus apdirbimas; - įvyniojimas, fasavimas ir pakavimas. 2. KARAMELĖS GAMYBOS TECHNOLOGIJA Karamelinis sirupas yra didelės koncentracijos cukraus ir sirupo tirpalas. Jis gaunamas periodiniu arba nepertraukiamu būdu. Periodinis būdas dar skiriamas į: - sirupo paruošimą, iš anksto ištirpdžius cukrų vandenyje. Cukrus ištirpinamas vandenyje, tada pridedamas sirupas ir verdama iki tam tikro drėgnumo; - sirupo paruošimą, cukrų tirpdant sirupe. Cukrų ištirpinam iš anksto pašildytame sirupe, šiek tiek praskiestame vandeniu. Visas tirpalas virinamas iki tam tikro drėgnumo. Lygiai taip pat skirstomas ir nepertraukiamas būdas. Išnagrinėsime karamelinio sirupo nepertraukiamą paruošimo būdą, ištirpinant cukrų vandens-sirupo tirpale, ir veikiant spaudimui. Šiuo būdu gautas karamelinis sirupas ir masė yra žymiai aukštesnės kokybės nei ruošiant periodiniu būdu. Šiame etape reikalinga sirupo virimo stotis ŠSA-1 (žr. priedą, 1 pav.). Cukraus smėlis, iš anksto persijotas ir išvalytas nuo metalų priemaišų, periodiškai paduodamas į bunkerį 9. Iš ten jis keliauja į maišytuvą 8, kur paduodamas sirupas ir vanduo.Sirupas pašildomas iki 65oC. Spaudimas turi būti 0.20-0.25 MPa. Cukraus smėlio, sirupo ir vandens mišinio santykis, esant vidutinei drėgmei 18%, yra toks: Cukrus 20.3 Sirupas 10.2 Vanduo 3.7 Maišytuve visas mišinys sušildomas iki 70oC. Tada masė keliauja į virimo koloną 6. Čia galutinai ištirpsta cukraus smėlis. Maišytuvas šildomas garais, kurių slėgis 0.5 MPa. Paruoštas karamelinis sirupas ne didesnės nei 16% drėgmės per garų atskirtuvą 4 eina į paruošto sirupo surinktuvą 2. Jį pasiekusio sirupo temperatūra būna 110-115oC. Šio agregato gamybos ciklas neviršija 3.5 min. 2.3. Karamelinės masės paruošimas Karamelinė masė - masė, gaunama virinant karamelinį sirupą. Karamelinio sirupo drėgmė būna 13-16%, o karamelinės masės - 1-3%. Šio etapo esmė yra pašalinti nereikalingą drėgmę iš sirupo. Karamelinės masės gamyboje naudojami nepertraukiamo ir periodinio veikimo vaakuminiai aparatai. Išnagrinėsime gamybą, naudojant nepertraukiamo veikimo gyvatukinį vakuuminį aparatą 33A (žr. priedą, 2 pav.). Jis susideda iš trijų dalių, tarpusavyje sujungtų vamzdžiais: šildančioji I, garinančioji II ir atskiriamoji III. Pirmos dalies (virimo kolonos) viduje yra gyvatukas 3, kuriuo iš apačios į viršų teka sirupas. Iš viršaus į apačią paduodami garai, kurie šildo gyvatuką. Susikondensavę garai pašalinami pro kolonos apačią 10.Tekantis gyvatuku sirupas sušyla, užverda ir, susimaišęs su savo paties garais, patenka į vakuuminės kameros (II) viršutinę dalį. Slėgis kameroje 0.086-0.093 MPa. Veikiant oro išretinimui, iš sirupo toliau šalinama drėgmė. Paruošta karamelinė masė iš viršutinės vakuuminės kameros dalies suteka į apačią ir ten surenkama. Virinimo procesas tuo metu nesustabdomas, nes viršutinė kameros dalis atskiriama nuo apatinės pertvara. Karamelė surenkama kas 1.5-2 minutes. Vakuuminio aparato produktyvumas priklauso nuo šildančių garų spaudimo. Po surinkimo karamelinės masės temperatūra, priklausomai nuo receptūros, būna 106oC-126oC. Šiame gamybos procese vakuuminio aparato viduje susiformuoja karamelinės masės sluoksnis. Todėl darbo pabaigoje jis praplaunamas karštu vandeniu ir garais. Šį vandenį vėliau galima panaudoti įdarų gamyboje. 2.4. Karamelinės masės atšaldymas Iš vakuuminio aparato karamelinė masė paduodama į atšaldymo mašinos piltuvėlį. Atšaldymo mašina NOM-2 (žr. priedą, 3 pav.) yra skirta nepertraukiamam mechanizuotam karamelinės masės atšaldymui. Iš piltuvėlio karamelinė masė patenka tarp dviejų į skirtingas puses besisukančių šaldančių velenų. Po jų visa masė išteka 2-6 mm storio juostos pavidalu. Atšaldančios mašinos viduje teka 3-5oC vanduo, kurio temperatūra po atšaldymo būna ne didesnė nei 35oC. Šaldymo metu į karamelinę masę taip pat dedama kristalinė rūgštis ir dažai, kurie dozuojami specialiu dozatoriumi. Šaldymo procesas trunka 20-25s. Per tą laiką karamelinė masė atšaldoma nuo 105-135 iki 88-92oC. 2.5. Karamelinės masės minkymas Minkymo tikslas - tolygiai paskirstyti visus priedus, pašalinti oro burbuliukus ir suvienodinti temperatūrą visoje masėje. Tam naudojamas minkymo trasporteris (žr. priedą, 4 pav.). Jis susideda iš trijų dantytų velenų (2, 3, 4) virš transporterio juostos. Velenai skiriasi savo dydžiais ir sukasi skirtingais greičiais, todėl masė gerai išmaišoma, o temperatūra suvienodinama. 2.6. Karamelinio batono formavimas Karamelinio batono formavimas vyksta volavimo mašinoje KPN (žr. priedą, 5 pav.). Volavimo mašina skirta formuoti karamelinės masės porcijas kūgio pavidalo batonu. Karamelinė masė paduodama į volavimo mašinos lovį 2, kuriame yra šešios kūginės ašys. Jos periodiškai keičia savo sukimo pusę. Sukantis šioms ašims, karamelinė masė įgauna kūginio batono formą. 2.7. Karamelės formavimas Karamelinių gaminių formavimas - viena iš svarbiausių ir paskutinių karamelės gamybos stadijų. Jos esmė - gauti tam tikros formos ir dydžio gaminius. Tam naudojamos grandininės mašinos. Karamelės formavimo tokių mašinų pagalba principinė schema pavaizduota 1 schemoje. 1 schema. Karamelės formavimo principinė schema Karamelinė masė 1, kurios temperatūra 60-70oC, praėjus paskutinę kalibruojančių ritinėlių porą 3, patenka tarp dviejų specialių besisukančių grandinių 6 ir 13. Grandinių paviršius padengtas peiliais 5 ir 15. Atstumas tarp kaimyninių peilių priklauso nuo to, kokio dydžio norime turėti karamelę. Besisukdamos grandinės artėja viena prie kitos, o peiliai atitinkamai pjausto karamelę. Šiame etape naudojame grandininę linijinę pjaustymo mašiną (žr. priedą, 6 pav.), ir gauname “pagalvėlės” formos karamelinius gaminius. Prieš naudojimą grandinės sutepamos augaliniu aliejumi. Po darbo grandinės nuvalomos, nuplaunamos karštu vandeniu ir iššluostomos. Be to jas reikia periodiškai plauti natrio šarmo tirpalu. Šių mašinų privalumas yra tai, jog palyginus lengvai galima keisti karamelės formą ir dydį, keičiant grandinę. Tai padeda lengvai įvairinti produkcijos asortimentą. 2.8. Karamelės įvyniojimas ir pakavimas Paruošta karamelė yra higroskopinė. Tam, kad ilgai išsilaikytų kokybė, būtina ją įpakuoti. Galima įvynioti karamelę vieną ar po kelias į drėgmę nepraleidžiančius popierėlius arba į hermetinę tarą. Karamelės įvyniojimas. Karamelės vyniojimas į popierėlius apsaugo ją nuo garų, esančių aplinkoje, poveikio ir nuo nešvarumų. Taip pat jis suteikia estetinį vaizdą. Karamelė vyniojama į vieną ar du popierėlius. Išorinis popierėlis vadinamas etikete. Kad karamelė gražiau atrodytų, atskirų rūšių etiketėms naudojama folga. Yra keletas vyniojimo būdų: 1. 1-2 kartus persukant etiketės galus (žr. priedą, 7 pav., a); 2. “Banteliu” (žr. priedą, 7 pav., b); 3. Persukant tik vieną etiketės galą (žr. priedą,7 pav., c); 4. “Spynele” (žr. priedą, 7 pav., d); 5. “Vamzdeliu” (žr. priedą, 7 pav., e). Karamelės įvyniojimas vyksta įvairios struktūros vyniojimo mašinose. Verta tik pažymėti, jog karamelės temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 40oC, patalpoje oro drėgnumas turi neviršyti 60%, o etiketės turi būti aukštos kokybės. Karamelės pakavimas į hermetinę tarą. Karamelė taip pat galima pakuoti į įvairius indelius ir dėžutes. Paprastai indeliai daromi iš nerūdijančio metalo. Jei pakuojama į rūdijančio metalo indelius, būtina viduje patiesti pergamento ar parafinuotą popierių. Taip pat galima vidų tokios dėžutės nulakuoti. Kad indelis būtų dar hermetiškesnis, galima toje vietoje, kur dangtelis liečiasi su pačiu indeliu, užklijuoti banderolę. Karamelės fasavimas. Karamelę iki 500g fasuoja į kartonines dėžes. Įmonėse yra specialūs automatai, kurie iš išanksto paruoštų kartono lapų išlanksto dėžutes, atsveria tam tikro svorio karamelę, pripildo dėžes ir jas užklijuoja. Taip pat gali būti naudojami automatai, pakuojantys į celofaninius maišelius. III. GAMYBOS KONTROLĖ Žaliavos, reikalingos gamybai, bei paruošta produkcija yra kruopščiai kontroliuojamos. Tam įmonėje yra organizuojamos specialios tarnybos. Viso technologinio proceso kontrolę atlieka laboratorija. Dideliuose konditerijos fabrikuose būna bendra ir kiekvieno cecho atskirai laboratorijos, mažuose - tik bendra. Bendros laboratorijos pareigos yra: visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė; vandens, naudojamo gamybai, kokybė; visų į fabriką pristatomų žaliavų ir pusfabrikačių mikrobiologinė kontrolė; broko likvidacija ir atliekų mažinimas; cechų laboratorijų vadovavimas; naujų receptų kūrimas; taros kokybė. Cecho laboratorijos pareigos yra: į cechą patenkančių žaliavų kontrolė; technologinio proceso kontrolė; recepto atitikimo kontrolė; paruoštos produkcijos kontrolė. Kontrolėje naudojami fiziniai ir cheminiai metodai. Taip pat nustatoma ir karamelės spalva, skonis bei kvapas. IV. ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA V. REIKALINGOS PATALPOS Kadangi karamelės gamyboje naudojamos srovinės mechanizuotos linijos, tai joms išdėstyti reikalingos didelės patalpos. Be šių patalpų dar reikia vietos: 1. Valdymo aparatui; 2. Med. punktui; 3. Buitinėms ir pagalbinėms patalpoms; 4. Atliekų sandeliams; 5. Žaliavų sandeliams; 6. Gaminių sandeliams; 7. Ventiliatorinei; 8. Elektros cechui; 9. Kompresorinei. VI. IŠLAIDOS I. Gamybos sąnaudos: 1. žaliavoms: cukrus; krakmolo sirupas; kvapiosios medžiagos; dažai; įdarai (jei yra). 2. pagalbinės medžiagos: etiketės; maišeliai; dėžutės; dėžės. 3. elektros energija; 4. kuras; 5. kitos išlaidos. II. Pridėtinės išlaidos: 1. atlyginimai su soc. draudimu; 2. amortizaciniai atskaitymai; 3. reklama; 4. eksploatacinės išlaidos. VII. IŠVADOS Aprašytas karamelės gamybos technologinis procesas yra gana sudėtingas ir turi būti vykdomas labai tiksliai. Todėl jis yra griežtai kontroliuojamas ir prižiūrimas. Technologinio proceso kontrolę vykdo specialios laboratorijos, taip pat jose daromi įvairūs bandymai. Verta pažymėti, kad karamelės gamyboje naudojamos pažangios mašinos ir įrengimai, todėl gauta karamelė yra labai kokybiška, geros estetinės išvaizdos bei gero skonio ir kvapo. Lietuvoje gaminama karamelė turi labai didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji yra eksportuojama į kaimynines šalis (Latviją, Baltarusiją, Rusiją), taip pat į Estiją, NVS šalis. Todėl pastoviai auga karamelės gamyba. Lietuvoje karamelę gamina AB “Klaipėdos konditerija”, AB ”Vilniaus pergalė”, AB “Naujoji rūta” (Šiauliai).

Chemija  Referatai   (20,78 kB)

Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.

Biologija  Referatai   (12,76 kB)

Samanos – paplitusios beveik visame pasaulyje. Auga daugiausia drėgnuose miškuose, pelkėse, pelkėtose vietose, ant medžių, uolų, akmenų, rečiau vandenyje. Bendrijos dažnai sudaro ištisinę dangą ir sukuria savitą gamtovaizdį. Samanos daugiausia daugiamečiai augalai. Gniužulas paprastai nuo 1 mm iki keliolikos cm dydžio. Tik kai kurių vandenyje augančių epifitinių samanų stiebas būna iki 60 cm ilgio. Neturi šaknų. Prie substratų prisitvirtinusios rizoidais. Primityviausių samanų gniužulas yra plokštelės pavidalo, labiau išsivysčiusios samanos turi stiebą ir lapus. Samanos dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Samanoms būdinga kartų kaita. Vyrauja gametofitas. Jame susidaro anteridžiai ir archegonės. Daugelis samanų yra dvinamiai augalai. Spermatozoidai pasiekia kiaušialąstę tik per vandenį. Zigota kurį laiką vystosi archegonėje. Vėliau iš jos išauga sprofitas, vadinamas sporogonu. Samanų sporofitas kojele įaugęs į gametofitą; jis yra pusiau parazitas. Iš sudygusios sporos išauga šakoto siūlo arba plokštelės pavidalo darinys – pirminis prodaigis arba protonema. Joje susidaro keletas arba daug pumpurų, iš kurių išauga gametofitai. Jie gali išaugti ir iš regeneravusių gametofito arba sporofito ląstelių – antrinio prodaigio. Samanos auga lėtai, tik viršūne; apatinės dalys sunyksta. Samanos ir kerpės geriau negu kiti augalai pakelia sausrą. Svarbios dirvodarai. Su kerpėmis ardo uolas ir akmenis, sukelia jų dūlėjimą. Pirmosios pradeda augti išdegusiuose plotuose, nualintose dirvose, saugo jas nuo erozijos. Samanai žūvus, dirvožemyje lieka jų susintetintų org. medžiagų, pelkėse iš samanų likučių susidaro durpės. Samanos greit sugeria ir sulaiko drėgmę, miškuose po jomis gerai išsilaiko grybiena, augalų sėklos, gyvena maži gyvūnai. Pievose samanos rūgština dirvožemį, blogina aeraciją, skatina jų pelkėjimą, slopina kitus augalus, yra nepageidaujama pašarų priemaiša. Gyvūnai jų neėda. Kai kurios samanos vartojamos šilumai izoliuoti, pakavimui. Samanos kildinamos iš dumblių. Tai labai sena augalų grupė. Samanas tiria botanikos šaka briologija.

Biologija  Rašiniai   (3,57 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Platanas Platanas priskiriamas plataninių šeimai. Mokslinėse knygose rašoma, kad kreidos ir terciaro periodu platanai buvo plačiai paplitę Šiaurės pusrutulyje. Tą patvirtina Aliaskoje, Grenlandijoje, Vidurio Europoje, Sibire ir kitur rasti lapų atspaudai.Dabar sunku pasakyti, kokios čia žaliavo platanų rūšys iš dabar esančių dešimt. Tačiau galėjo augti ir jau išnykusios rūšys. Platanai – aukšti medžiai su galingu vainiku, teikiančiu pavėsį. Juos sodino graikai ir persai, todėl mokslininkai nebežino, ar išlikę auga natūraliose augimo vietose, ar sodinti. Platanų lapai yra dideli, karpyti. Nuo šakų ir stiebų plokštelėmis nusilupa žievė, todėl medžiai atrodo lyg marmuriniai. Įdomu, kad vasarą jauni ūgliai nudžiūva, o kitais metais išauga iš žemiau esančių pumpurų. Lapai savo kiauraviduriais kotais lyg gaubtuvėliais apgaubia pumpurus ir saugo nuo išdžiūvimo ir sužalojimo. Lapkočiai ir jauni ūgliai apauga plaukeliais, kurie pavasarį atitrūksta ir sklando ore. Jie gali sukelti akių, nosies, kvėpavimo takų ligas, todėl miestuose platanai auginami retai. Platanų žiedai vienalyčiai, vyriškieji būna gelsvi, o moteriškieji – raudoni. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisiai – riešutėliai, kurių apvalkalėliai atsidaro pavasarį, ir sėklos paplinta po apylinkes. Patekusios į vandenį jos išbrinksta ir sudygsta. Vakarinis platanas. Šiaurės Amerikoje yra vienas iš didžiausių lapuočių, siekiančių 50 m aukštį. Kero platanai labiausiai panašūs į iškastinių terciaro laikotarpio platanų liekanas. Tai gal seniausi ir Lietuvoje augę platanai? Kultūrinius platanus augina Anglijoje ir kt. Susikryžminus vakariniam ir rytiniam plantamui, XVII a. paplito klevalapiai platanai. Šie platanai sodinami ir miestuose. Beja, jie auginami Gdanske, Minske, Rostove prie Dono. Išvestos glaustašakės, mažalapės ir kitos formos. Platanai gyvena iki 2 tūkstančių ir daugiau metų. Senstančių platanų, kaip ir ąžuolų, vidus išpūva. Seni platanai ima auginti kelis stiebus. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje žaliuoja septynių stiebų platanas, vadinamas ,,Septyniais broliais“, jo vainikas yra apie 40 m skersmens. Platano mediena būna gelsva, rausva. Naudojama automobilių pramonėje, tarai, baldams, šaukštams ir kitkam gaminti. Mėginta platanus auginti ir Lietuvoje. Vakariniai platanai auga Pavilnyje ir Klaipėdoje. Pavilnyje išaugo 4 m aukščio medelis, tačiau nušalo ir vėl ataugo. Iki 1393 m. Kauno botanikos sode žaliavo dideli platanai. Didelis platanas augo Išlauže (Prienų r.). Klevalapiai platanai auginti Kauno botanikos sode. Paprastasis skirpstas Paprastasis skirpstas priskiriamas guobiniams. Kartais jį vadina guoba skirpstu. Tai jau viduriniajame pleistocene (380 – 110 tūkst. m. pr. Kr.)augęs medis, turintis iki 30 m aukščio, per 1,5 m drūtumo liemenį ir giliai suaižėjusią žievę. Jauni ūgliai būna rudi, žalsvi, pilki ar plaukuoti su liaukelėmis, žvilga. Jaunų šakelių žievė esti lygi, kartais turi kamštinių išaugų. Pumpurai išauga ovalūs, buki, jų žvyneliai rusvi, pilki ar plaukuoti. Lapai būna kiaušiniški, atvirkščiai kiaušiniški, rombiniai, 3 – 12 cm ilgio, pjūkliškais kraštais, kurių viršus būna šiurkštus, apačia apaugus plaukeliais, kartais pagysliai turi liaukučių. Lapkočiai esti 4 – 13 mm ilgio, plaukuoti. Kuokeliniai žiedai telkiasi kuokštuose. Prasiskleidžia balandžio – gegužės mėn. Vaisių sparnuotės būna atvirkščiai kiaušiniškos, pilkos, liaukingos, viršutinėje sparnuotės dalyje yra riešutėlis. Nuo kalninės guobos skiriasi didesniais lapais, lygiomis viršūnėmis, mažiau plaukuotomis ir plonesnėmis šakutėmis, labiau suaižėjusia žieve, smulkesniais lapais ir ilgesniais lapkočiais. Dauguma skirpsto antrinių gyslų šakojasi, o vinkšnos mažai šakojasi arba nesišakoja. Skirpsto sparnuotė auga trumpakotė, dvigubai didesnė. Skirpstai, kitaip nei guobos ir vinkšnos, gerai atželia iš šaknų. 1000 sėklų sveria 8 – 10 g. Kartais 1 ha pomiškio išauga iki 20 tūkstančių medelių. Žvėrys nekliudo, o šalnos retsykiais pakanda metūgius, žiemos speigai suskaldo balaną. Leidžia iki 8 m gylio pagrindines ir paviršines šaknis, todėl atlaiko stipriausius vėjus.

Biologija  Referatai   (7,23 kB)

Biotiniai santykiai Tarprūšiniai santykiai Pavadinimas Charakteristika Pvyzdžiai Tarprūšinė konkurencija • Atsiranda kai iš dalies sutampa rūšių ekologinės nišos, individai naudojasi tais pačiais ištekliais. • Konkuruoja organizmai, priklausantys tam pačiam mitybos lygmeniui. • Kuo rūšys giminingesnės viena kitai – tuo labiau konkuruoja. • Dažnai konkurencija būna tokia stipri, kad viena rūšis žūva. • Kelios rūšys gali gyventi kartu – naudoti tuos pačius išteklius. • Tarprūšinė konkurencija gali sumažinti individų kiekį bendrijoje. • Miško eglės konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais augalais, jos nepraleidžia saulės šviesos į žemesnius ardus, kur auga kiti medžiai, krūmai žolės. Negaudami šviesos ir jiems reikalingų medžiagų, daugelis šių rūšių nunyksta. • Žmogus priverestas sugyventi ir su kopūstiniu baltuku, ir su Kolorado vabalu, kurie sunaikina dalį jo išauginto derliaus. Plėšrūnų ir jų grobio sąveika • Plėšrūnais vadinami gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais – aukomis, prieš tai jas nužudę. • Plėšrūnai reguliuoja aukos populiacijos dydį. • Plėšrūnai dažnai puola jauniklius, arba senus ir paliegusius individus. • Plėšrūnai atlieka savotišką gamtos sanitarų vaidmenį – jų aukų populiacijoje lieka stiprūs individai, galintys turėti palikuonių. • Nuo aukų populiacijos dydžio priklauso ir plėšrūnų populiacijos dydis. Padidėjus aukos populiacijai, susidaro palankios sąygos mitybai, plėšrūnai gali sparčiai daugintis. Bet kuo daugiau plėšrūnų, tuo daugiau aukų sunaikinama. Ima mažėti aukų, mažėja ir plėšrūnų. Sumažėjus plėšrūnų, kiekiui, susidaro palankios sąlygos sparčiai daugintis aukos populiacijos individams ir ciklas vėl kartojasi. • Plėšrūnų visada yra mažiau negu jų aukų, nes plėšrūnai priklauso aukštesniam mitybos lygmeniui, taigi tik 10% aukų sukauptos energijos tampa plėšrūnų biomase. • Lūšys medžioja kiškius. Padidėjus kiškių populiacijai, padaugėja ir lūšių, Kai kiškių populiacija sumažėja, praretėja ir lūšių populiacija. KOmensalizmas Tai tokie santykiai kai vienam organizmui jie teikia naudos, pvz buveinę, slėptuvę, maistą arba gyvenamąją vietą, o kitam organizmui iš tokio bendro gyvenimo nėra nei naudos, nei žalos. Vėžys vienuolis užima tuščias pilvakojų minkštakūnių kriaukles ir jose gyvena kartu su kirmėlėmis. Turėdamos tokį kaimyną, jos ne tik apsaugotos nuo žuvų, bet ir minta jo maisto atliekomis. O pačiam vėžiui tokia kaiminystė nei naudinga, nei žalinga. Parazitizmas • Parazitai – tai organizmai, kurie minta kitais organizmais, vadinamais šeimininkais. • Parazitai maistą ir kitas jiems reikalingas medžiagas gauna iš kito organizmo – šeimininko. • Parazitai visada daug mažesni už savo šeimininką ir minta tik gyvu jo organizmu. • Ligas sukeliančios bakterijos ir virusai taip pat priklauso parazitams. • Didžiąją gyvenimo dalį arba nuolatos jie gyvena ant šeimininko kūno (ekto) arba jo viduje(endo). • Šeimininkas nuo parazito nukentėti gali nevienodai – susilpnėti arba žūti. Kai šeimininkų populiacijos tankis didelis, parazitai labai plinta, jie lengvai persikelia nuo vieno individo prie kito. Tada šeimininkų tankis sumažėja. • Net ir tie parazitai, kurie savo šeimininkų nenužudo, turi įtakos šeiminiko populiacijos tankio mažėjimui, nes parazitais užsikrėtę šeiminikai būna ne taip vislūs, lengviau suserga ir greičiau žūva. • Pirmiausia paveikia labai jaunus arba jau senus ir silpnus individus. Kartais tokie individai žūva nuo parazitų poveikio, bet dažniausiai silpnus ir ligotus individus sunaikina plėšrūnai. • Kai kurie organizmai atskirus savo gyvneimo etapus praleidžia skirtingų šeiminikų organizmuose (pvz. Jautinis kaspinuotis). • Vartodami savo šeimininko maisto medžiagas, parazitai išsekina jį, sukelia įvairių organų uždegimus, sunkiai gyjančias žaizdas, jų nuodingi šalinimo produktai veikia šeiminiko organizmą ir gali būti net jos mirties priežastimi. • Jei šeimininkas žūtų, žūtų ir organizmas. Todėl parazitų sukelti susirgimai dažniausiai nebūna mirtinai pavojingi. • Prisitaikiusių prie savo šeimininko parazitų poveikis jam yra gana nuosaikus, o šeimininko organizmas savo nuožtu įgyja atsparumą tam parazitui. Tačiau kai šeimininkas yra paveikimas jam neįprasto parazito, šis poveikis gali būti ir mirtinas. • Pagrindinis skirtumas tarp plėšrūnų ir parazitų toks, kad plėšrūnas nužudo savo auka, o parazitai šeimininko nežudo, nes tokiu būdu mirtų ir patys. Jautinio paskinuočio suaugėlis parazituoja žmogaus žarnyne, jų galvutės prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žmogaus žarnynas jiems suteikia maistą, šilumą, saugią aplinką. Kaspinuoščiai deda kaiušinėlius, kurie su išmatom patenka i aplinką. Tada juos suėda galvijai. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva patenka į raumenis. Žmogus kaspinuočiais apsikrečia suvalgęs blogai termiškai apdorotą užkrėstą mėsą. Endo parazitai (vidiniai): • Virusai • Bakterijos • Protistai (maliarijos sukėlėjai) • Parazitinės kirmėlės (kaspinuotis, siurbikės, spalinės) Ekto parazitai (gyvena prisitvirtinę prie šeimininko išorės): • Siurbėlės, • Amalai (augalai), • Skalsės (grybai), • Nariuotakojai (erkės, blusos, blakės) Mutualizmas • Tai toks skirtingų rūšių bendravimas, kai santykiai naudingi abiem rūšim. • Ilgainiui abipusiai naudingi santykiai padeda naujoms rūšims atsirasti, taip atsirado kerpės. • Bitės gauna nektarą iš augaų, tuo pačiu juos apdulkindamos. • Azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. • Žmogaus žarnyne gyvena bakterijos, jos gauna maisto, buveinę, o žmogus gauna jų gaminamą vitaminą D. Vidurūšiniai santykiai Kooperacija (bendradarbiavimas) • Organizmai gyvena grupėmis. • Būdinga labiau gyvūnams, nei augalams. • Bendradarbiauja apsigynimo ir medžioklės tikslais. • Gyvenant būryje lengiviau susirasti partnerį – susilaukti palikuonių. • Dominuoja tada, kai populiacijos tankis nedideis, visiems pakanka išteklių. • Palikuonių gimsta daug, dauguma jų išgyvena, populiacija greitai auga. • Vilkai medžioja gaujomis. • Kirai, pempės, kovai buraisi į kolonijas, taip jiems lengviau apsiginti nuo priešų. • Daguelis paukščių gali daugintis tik tada, kai šalia yra kiti jau perintys tos pačios rūšie paukščiai. Vidurūšinė konkurencija • Tankiame eglyne medžiai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir ištirpusių mineralinių medžiagų, Vienų šaknys geriau išsikerojusios ir vandens sugeria daugiau, tuo tarpu kitiems jo trūksta. Aukštos, labai tankios pušys trukdo saulės šviesai prasiskverbti į žemutinius ardus, kur auga jaunos pušaitės. Negaudamos šviesos ir vandens, jos lėtai auga ir žūva. • Kirai pešasi dėl tinkamų lizdaviečių.. • Paireiškia tada, kai populiacijos tankis labai išauga, nebelieka vietos lizdams arba slėptuvėms ir iųsenka maisto ištekliai. Gyvūnai pradeda kovoti dėl geresnės vietos, maisto, o patinai – dėl patelių. • Vyksta dėl išteklių stokos – yra viena iš aplinkos pasipriešinimo formų. • Priklauso nuo populiacijos tankio. • Kuo tankesne populiacija, tuo stipresnė konkurencija. • Dėl išteklių stokos daugelis individų žūva, dauginimosi sąlygos tampa nepalankios ir jis slopinamas. Populiacija sumažėja. • Tiesioginė konkurencija : o vyksta tarp gyvūnų: jie varžosi vienas su kito dėl kokio nors ištekliaus. o Kovojama dėl teritorijos (būdinga žuvims, ropliams, žinduoliams, paukščiams, bendruomeniniams vabzdžiams). o Kovojama dėl geresnės teritorijos – palankesnės vietos lizdams sukti, ten, kur yra daugiau maisto. o Kovojama rituališkai: balsu, pozomis, arba kovodami – kai susiremia du varžovai(vilkai, šunys, liūtai,) . Tiesiogiai kovojant silpnesnysis gali ir žūti. Abiejais atvjais silpnesnysis pasitraukia, parodydamas nuolankumo pozą. Tokie sipnesnieji individai išstumiami į populiacijos pakraščius,kur juos lengviau sugauna grobuonys, jie dažniausiai nesusilaukia palikuonių. o Patinai kovoja ir dėl patelių. Kovojama tiesiogiai – turnyruose (pvz. elniai rujos metu, kurtinai, tetervinai per „tuoktuves“) arba netiesiogiai – puikuojantis prieš patelę savo spalvotom plunksnom. • Netiosioginė konkurencija vyksta kai organizmai konkuruoja netiesiogiai, bet reaguodami į sumažėjusius dėl konkurento veiklos išteklius. Būdinga augalams. Piktžolių prisitaikymai konkuruoti su kultūriniais augalais: • Piktžolės labai greitai dauginasi ir sudrandina dagybę sėklų. • Jų sėklos labai greitai sudygsta net ir skurdžiame dirvožemyje. • Piktožolės auga labai greitai, o žydi ir sėklas išbarsto anksčiaus už kitus augalus. • Jos gali augti ir nederlingoje žemėje, nesunkiai tampa atsparios herbicidams, be to, jos turi nuodingų medžiagų arba dyglius, kurie jas saugo. • Šaknys išskiria cheminių medžiagų, kurios slopina kitų augalų augimą. • Augalą sunku išrauti dėl tvirtos liemeninės šaknies. Ji dvi rūšys konkuruoja dėl tos pačios ekologinės nišos, tai stipresnė rūšis nukonkuruoja silnesniąją. Plėšrūnų prisitaikymai nužudyti auką: • Turi žudymo įrankius: stiprius nagus grobiui sugriebti ir aštrius dantis ar aštrų snapą jam užmušti bei sudakyti. • Yra greiti, gali pasivyti grobį. • Geba maskuotis, kad sėlinant ar tykant auka nepastbėtų. • Kai kurie plėšrūnai medžioja grupėmis, apsupdami aukas, taip gali sumedžioti už save stambesnį žvėrį. • Gaudo jaunus arba senus ir paliegusius individus, nes juos lengviau pagauti ir nužudyti. • Gali migruoti ten, kur daugiau jų medžiojamų gyvūnų.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (180,2 kB)

Aliejaus ir riebalų rafinavimas apjungia eilę technologinių procesų, kurių metu yra pašalinamos priemaišos ir tos šalutinės medžiagos, kurios turi neigiamos įtakos aliejaus kokybei ir tolimesnėms rafinavimo operacijoms. Rafinavimas užtikrina aliejaus kokybę pagal galiojančius standartų reikalavimus, o be to atsiranda galimybė, kai kurias aliejaus rūšis iš techninių ar net toksiškų pervesti į maistines. Pvz.: nerafinuotas sojų, rapsų, kukurūzų ir kiri aliejai dėl netinkamo skonio ir kvapo maistui netinka, tačiau po rafinavimo jie tampa maistiniais augaliniais aliejais [ 1 ]. Nerafinuotas "juodas" medvilnės aliejus toksiškas dėl esančiojame pigmento gosipolo irjo darinių, po rafinavimo, tampa vienu iš geriausiu maistiniu salotiniu aliejumi. Rapsų aliejaus kokybę, didele dalimi, apsprendžia rapsų sėklų kokybė. Rapsų veislės pagal pagrindinius rodiklius - eruko rūgšties ir gliukozinolatų kiekį yra skirstomos į technines ir maistines. Techninėse - eruko rūgšties yra daugiau kaip 50 %, o gliukozinolatų kiekis yra neribojamas. Maistinis rapsų veislės, pagal minėtus rodiklius skirstomos Į 0,00 ir 000 tipus. Lietuvoje yra naudojamos "00" tip.;. maistinių rapsų sėklos, savo sudėtyje turinčios iki 20 Mmol/g gliukozinolatų ir nuo 0 iki 2 % eruko rūgšties. Aliejus, išspaustas iš šio tipo rapsų turi būti pilnai rafinuojamas, t.y. neutralizuojamas, balinamas ir dezodoruojamas. Rafinavimas - tai kompleksas įvairių fizinių ir cheminių procesų, kuriuos panaudojus galima selektyviai paveikti šalutines medžiagas, t.y. susilpninti jų ryšį su riebalų rūgščių trigliceridais ir taip pašalintijas iš aliejaus. Rafinavimo metu būtina parinkti optimalius parametrus (drėgmė, šiluma. cheminės medžiagos, deguonis). Siekiant maksimaliai išsaugoti nepakitusius riebalų trigliceridus, bei vertingus šalutinius produktus (pvz.: fosfolipidų koncentratus). Fosfolipidai gali būti naudojami tiek techninėms, tiek maisto reikmėms, vaškinės medžiagos - kosmetikos pramonėje, o laisvosios riebalų rūgštys - tik techninėms reikmėms. Rafinavimo metu pilnai pašalinamos nuodingos cheminės medžiagos (sunkieji metalai, pesticidų likučiai, oksidacijos produktai ir t.t.). Skirtinga riebalų ir aliejaus kokybė, įvairūs reikalavimai keliami rafinuotiems riebalams rodo, kad kiekvienam atskiram atvejui būtina naudoti skirtingus rafinavimo metodus arba skirtingus jų derinius. Pagrindinis veiksnys yra naudojamų reagentų efektyvumas arba taikomų metodų galimybė selektyviau veikti atskiras šalutines medžiagas, susilpninant ar pilnai suardant jų ryšius su trigliceridais. Pvz.: vandenyje tirpūs fosfolipidai atskiriami apdorojus aliejų vandeniu arba vandeniniais elektrolitų tirpalais. Fosfolipidai sudaro vertingiausią ir gausiausią šalutinių medžiagų grupę. Aliejinėse sėklose jie randasi neriebalinėje dalyje tiek laisvoje, tiek surištoje su baltymais ir angliavandeniais būklėje. * Fosfolipidai aliejuje yra nestabilūs ir net trumpai sandėliuojant aliejų, dalinai išsiskiria sudarydami nuosėdas. Tose rafinavimo stadijose kur naudojami vandeniniai tirpalai ar HzO jie stabilizuoja emulsijas ir dėl to pasidaro sunku atskirti fazes, padidėja aliejaus nuostoliai ir pablogėja kokybė. Balinimo metu, likę kai kurie fosfolipidai kaupiasi sorbento paviršiuje ir taip padidina jo sunaudojimą. Visos šios priežastys parodo šios rafinavimo operacijos būtinumą ir svarbą. Kartu su fosfolipidais yra pašalinami baltymai, gleivės, ląstelinių audinių dalelės ir mechaninės priemaišos. • Drėgnas hidratuotas aliejus turi būti kuo skubiausiai išdžiovinamas. nes esant drėgmei, intensyviai vyksta oksidacijos procesai, didėja rūgštingumas. Laisvos riebalų rūgštys pašalinamos dmskų (muilų) pavidale šarminio rafinavimo metu. Dažančios medžiagos (pigmentai) šalinamos adsorbcinio rafinavimo (balinimo) metu, o lakiosios ir nuodingos - dezodoravimo. Tačiau didelių skirtumų tarp šių procesų nėra. Pvz.: hidratacijos metu dalinai sumažeja pigmentų ir laisvųjų riebalų rūgščių kiekis, o aliejus nežymiai pašviesėja; neutralizavimo metu aliejus dar pašvieseja, dalinai atskiriamos vaškinės medžiagos irt.t. f 66 Rafinavimas yra pagrindinė grandis sudėtingoje augahnių aliejų iš riebalų gavimo ir perdirbimo schemoje. Vartotojai dažniausiai pageidauja švelnaus skonio ir aromato arba visai beskonio, šviesaus, stabilaus oksidacijai aliejaus. Žaliasis aliejus negali buti vartojamas maistui, kol jame yra gausu negliceridinių priemaišų. Tačiau kai kurie aliejai, ir riebalai, tokie kaip alyvuogių aliejus, lajus ir kiaulės taukai vartojami be rafinavimo. Aliejaus prie;"iaišoms priskiriami proteinai, fosfolipidai, nepageidaujamos natūralios nemalonaus skonio ir kvapo medžiagos, laisvos riebalų rūgštys, pigmentai, vaškai, sieros junginiai (rapsų aliejus), tirpiklio likučiai ir vanduo. Bet ne visi negliceridiniai junginiai turi būti pašalinami. Pvz.: tokoferoliai apsaugo aliejų nuo oksidacijos, (3 -karotinas - vitamino A saltinis. Kai kurie fenoliniai įunginiai, kaip sezamolas sezamo aliejuje, veikia kaip natūralūs antioksidantai. Gaila, bet kai kurios rafinavimo operacijos nėra selektyvios ir todėl yra pašalinamos biologiškai aktyvios medžiagos. Yra du rafinavimo būdai: fizinis ir cheminis. Cheminis rafinavimas apjungia hidrataciją, neutralizavimą, balinimą ir dezodoravimą. Fizinio rafinavimo metu laisvos riebalų rūgštys ir kvapai pašalinami distiliavimo būdu. Šiuo atveju neutralizavimo ir dezodoravimo operacijos sujungtos į vieną. I 2. PASKIRTIS IR TAIKYMO SRITIS. AUGALINIŲ ALIEJŲ RAFINAVIMAS. 3.1ERMINAI IR APIBRĖŽIMAI Hidratacija - vandenyje tirpių fosfolipidų paša'inimas iš aliejaus. Tai pirmas etapas kompleksiniame rafinavimo procese, užtikrinantis ne tik rafinuoto aliejaus kokybę, bet ir tolimesnio perdirbimo sėkmę. Rūgštinė hidratacija - (patobulintas hidratacijos procesas)- hidratuojamų ir nehidratuojamų fosfolipidų pašalinimas prieš neutralizavimą arba neutralizavimo metu. Šarminis rafinavimas (neutralizavimas) - laisvųjų riebalų rūgščių pašalinimas iš aliejaus, t.y. neutralizavimas praskiestais šarmo tirpalais, susidarant aliejuje netirpioms riebalų rūgščių druskoms (muilams). Soapstokas - neutralizavimo metu susidariusios muilo atliekos. Adsorbcinis rafinavimas ('balinimas) - dažančių medžiagų - pigmentų (chlorofilų, karotinų, gosipolo ir t.t.) šalinimas iš aliejaus, naudojant aktyvuotų bentonitinių molių - aliumosilikatus. Aeravimas - oro pašalinimas vakuumo pagalba. 'y Dezodoravimas - skonį ir kvapą lemiančių junginių bei kenksmingų priemaišų pašalinimas iš aliejaus. RBD - rafinavimas* - balinimas - dezodoravimas - pilnas rafinavimo procesas. * - Terminas "Rafinavimas" RBD schemoje pagal susitarimą ir senas aliejaus valymo tradicijas reiškia "neutralizavimą" , bet kartais naudojamas ir visam rafinavimo procesui [1].

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (15,34 kB)

Šio projekto tikslas – išanalizuoti galimybes steigti dekoratyvinių vejų projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonę Kauno mieste. Pasiteisinus šio projekto analizei, tikimasi, šiame mieste pradėti verslą. Patogi geografinė padėtis ir situacija rinkoje, taip pat žodinė pirkėjų apklausa, išsamiai išanalizuotos įmonės stiprybės sudaro palankias sąlygas šiam verslui plėtoti.

Rinkodara  Kursiniai darbai   (26 psl., 73,91 kB)

Auga Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje gausiai paplitęs. Auga įvairiose miškuose. Auginamas parkuose, soduose, pakelėse, auga lapuočių, spygliuočių bei mišrių miškų trake, pamiškėse, kirtimuose, krūmuose, paežerėse, drėgnuose, gerai vėdinamose dirvožemiuose.

Biologija  Referatai   (1 psl., 21,55 kB)

Gražiai žydintys interjero augalai. Azalija, indinis rododendras Rhododendron. Fuksija (Fuchsia L.). Gerbera (Gerbera L.). Sanpaulija ( Saintpaulia H.Wendl.). Interjero augalai dekoratyviasiais lapais. Begonija ( Begonia L.). Juka (Yucca L.). Monstera ( Monstera Adanson.). Peperomija ( Peperomia Ruiz et Pav). Sukulentai. Šilokas (Sedum). Storalapis (Crassula arborerscens). Šilnamio ir interjero augalų priežiūros įpatumai. Laistymo ir plovimo ypatybės. Patalpų gėlių trešimo ypatumai. Interjero augalų personimas. Augalų formavimas ir genėjimas. Šilnamio ir interjerinių augalų dauginimo ypatumai. Augalų dauginimas sėklomis. Vegetatyvinis dauginimo būdas.

Darbo ir civilinė sauga  Ataskaitos   (10 psl., 22,6 kB)

Rasos - archaiškas šios šventės pavadinimas. Rasa senojoje tradicijoje - esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Etnografė P.Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa - vegetacijos gaivintoja.

Istorija  Referatai   (3 psl., 7,42 kB)

Šiuo referato turiniu trupai susipažinsime su vitaminais, kokie jie yra, kokia jų reikšmė mūsų organizme, kokiomis ypatybės pasižymi. Sužinosime kur jų yra gausiausiai, jų pagrindinius šaltinius. Darbo tikslas: apžvelgti vitaminų charakteristiką, jų reikšmę ir šaltinius. Darbo uždaviniai: Susipažinti su vitaminais ir jų klasifikacija, Apžvelgti kuo jie naudingi mums, Sužinoti jų šaltinius.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 1,06 MB)

Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.

Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)

Indija yra septinta pagal dydį Pasaulio valstybė. Šiaurėje ir šiaurės rytuose Indijos gamtines sienas sudaro Himalaji - aukščiausias pasaulio kalnynas, kurį pačiuose šalies šiaurės vakaruose nuo Karakorumo skiria Indo aukštupio slėnis. Likusi šiaurinė, rytinė ir centrinė dalis priklauso Indo-Gango lygumai. Vakaruose, pasienyje su Pakistanu, driekiasi Tharo dykuma. Beveik visą pietų teritoriją užima Dekano pusiasalis.

Geografija  Pateiktys   (20 psl., 977,85 kB)

Narkotinės medžiagos egzistavo visais laikais ir visose kultūrose. Deja jų paklausos labai greitai išplito stulbinančiu mokslo ir technikos pasiekimų amžiuje civilizuotase kraštuose. Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforiją.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (11 psl., 21,33 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Pleišto ir dirvos sąveika. Bendrosios paskirties plūgų klasifikacija. Agrotechnikos reikalavimai. Plūgo korpusų tipai. Verstuvinio korpuso dalys. Specialieji plūgai. Dirvų raižymo mašinos.

Fizika  Konspektai   (34 psl., 1,32 MB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

Augalų tarpusavio santykius su aplinka tiria augalų ekologija. Aplinkos elementai, turintys įtakos augalo egzistavimui vadinami ekologiniais veiksniais. Kiekvieną augalą supa abiotinė arba negyvoji aplinka ir biotinė arba gyvoji aplinka. Augalo augimo vietos ekologinių veiksnių visuma vadinama augaviete. Atskirų augalų augavietes galima nusakyti, nurodant su kokia augalų bendrija arba kraštovaizdžio tipu jie susiję, pvz., aukštapelkė, ąžuolynas, dykuma, smėlio kopos. Augavietę reikia skirti nuo biotopo.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,82 kB)

Ši augalų grupė kildinama iš erškėčiažiedžių. Šiame poklasyje patalpinti labai specializuoti magnolijūnai. Jų vainikėlis visada suaugtinis, žiedo dalių skaičius nekintantis. Šeima notreliniai (Lamiaceae): pasaulyje žinoma apie 200 genčių ir apie 3500 rūšių. Lietuvoje užregistruota 27 gentys ir 70 rūšių. Šios šeimos atstovus lengva pažinti pagal dvilūpį vainikėlį, priešinį lapų išsidėstymą ir keturbriaunį stiebą. Notrelinių šeimos rūšys plačiai paplitę visame pasaulyje. Didžiausia jų rūšių įvairove pasižymi Viduržiemio jūros regionas.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,41 kB)