Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.

Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)

Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes. Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos politikos objektas – migracijos procesus formuojančios sąlygos. Migracijos politikos principai atspindi konkrečios šalies išsivystymo lygį, socialinę, ekonominę, politinę situaciją, ideologiją bei kultūrą.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (26 psl., 62,54 kB)

Temos aktualumas. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos politinės valios išraiška. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” . Taigi, rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios institucijų suformavimas.

Teisė  Kursiniai darbai   (27 psl., 34,08 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Feodalizmo epochos valstybės klasikinę esmę išreiškė stambių žemės savininkų autoritarinis valdymas, diktatūra. Suverenitetas čia – žemės nuosavybė, sukoncentruota nacionaliniu mastu. Feodalinis valstybingumas nebuvo centralizuotas, jis buvo apribotas artimiausios rinkos rėmais, o tai lėmė politinio akiračio, politinių interesų siaurumą. Kai greta stambiosios žemės nuosavybės svarbių vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai ir kai žemės nuosavybė nustojo būti vieninteliu valdžios pagrindu, tarpusavyje besivaržančios feodalų grupės susiliejo į vieną luomą, sudarydami feodalų klasę. Prekinių piniginių santykių raida skatino feodalus didinti mokesčius, o išorinis pavojus ir noras išlaikyti pajungtas žemes vertė feodalus vienytis ir bendromis jėgomis ginti savo valdžia ir įtakingumą. Feodalinėje Lietuvoje bajorų politinis viešpatavimas nesutapo su politine valdžia, nes ji buvo ponų bajorų rankose. Tačiau bajorų interesai ir jų poreikiai nustatė valdžios veiklos turinį. Bajorų valdžia reiškėsi dvejopu būdu: 1) valdė jiems priklausančius pavaldžius ir priklausomus žmones, tuo vykdydami valstybinę funkciją; tačiau atskirų feodalų valdžia jų valdose negalėjo išreikšti jų kaip viso luomo valios; 2) viso luomo valią vykdė valstybinė valdžia, kuri nustatė bendrą teisinį rėžimą ir tenkino bendrus feodalų klasės interesus tuo feodalų visavaldiškumas įsitvirtina valstybinėje valdžioje; Valstybės esmės sąvoka atspindi ir valstybingumo kaip visuomeninio reiškinio raidą. Valstybė ir dominuojanti klasė yra vieninga valdžia, jai būdinga valdžios funkcija, o luomams – viešpatavimo funkcija. Valstybės pagrindinis bruožas yra valdžia. Valdžia valstybėje yra valstybės aparato monopolizuota funkcija, suskirstanti visuomenę į valdančius ir valdinius. Valdžia yra valdančiųjų sugebėjimas formuoti ir reguliuoti valdinių valią. Svarbiausias valdžios požymis yra viešpataujanti valia. Valstybei ir dominuojančiam luomui įtaką daro antagonistiniai luomai ir tarpiniai luomai, bei sluoksniai. Valstybės vaidmuo visuomenėje pasireiškia tos visuomenės valdymu. Kadangi valstybė yra visuomenės valdymo organas, ji tam tikru mastu turi tenkinti visos visuomenės, o ne vien dominuojančio luomo poreikius. Valstybės socialinė paskirtis – palaikyti naudingumą ir tinkamą tvarką, kartu funkcionuojant kaip visuomenės valdymo organui ir tenkinant visuomenės poreikius. Pirminė Lietuvos valstybės raida, be abejonės, turėjo įtakos ir teisinių santykių jos viduje formavimuisi. Formuojantis teisei, lietuviškoji paprotinė teisė į prijungtas slaviškas teritorijas iš pradžių galėjo skverbtis tik per asmenis, siunčiamus valdyti šias teritorijas ar persikeliančius į laisvus žemės plotus, todėl ten savaime suprantama, plitimas buvo tik sąlyginis ir tai, kaip parodo teisės šaltiniai, galėjo tęstis iki valdžios centralizacijos bei teismų reikšmių padidėjimo. Tai patvirtina ir sritinių privilegijų atskiriems valstybės kraštams suteikimas, leidus tam tikrų vietinių turtinių ir asmeninių santykių sferose naudotis savais papročiais. Tuo pačių buvo akcentuota, jog kiti bendravalstybiniai dalykai yra perduodami spręsti centralizuojamos valstybės aparatui. Šiame darbe bus apžvelgta kaip valstybingumo sąvoka kaip valstybė ir visą, kas su ją susiję, o vadovaujantis išdėstytais teoriniais samprotavimais, šiame darbe bandoma apibūdinti Lietuvos valstybingumą po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija ir Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatų įsitvirtinimą LDK teritorijoje, kurie liko nepaliesti netgi sudarius Liublino uniją. II. LIUBLINO UNIJOS PRIEŽASTYS, AKTO TEISINĖ PRIGIMTIS Unijos sudarymo priežastys. Lenkijos karalystės feodalai nuo pat 1385 metų Krėvos unijos stengėsi pajungti Lietuvos Kunigaikštystę į savo sudėtį. Tačiau jėgų santykis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykiai nedavė galimybės tai padaryti. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų XIV-XV a. nebuvo suinteresuotu inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkijos Karalyste. Haroldės unija 1413 metais patvirtino Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440 metais Lietuvos ponai bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Taip jie parodė savo savarankiškumą, o Lenkijos feodalai ir toliau ieškojo progų pajungti Lietuvą į Karalystės sudėtį. Jie kolonizavo Palenkę, reiškė pretenzijas į Volynę. Lietuvos feodalai tuo tarpu stengėsi ginti savo žemes ir tarnybas. 1547 metais Lietuvos bajorai priverčia Žygimantą Augustą išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žemės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus. Personalinė unija buvo sudaryta tik dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio puldinėjimų priežastis, stiprėjančios Rusijos grėsmė ir panašiai), bei paprastų bajorų siekimas gauti visas privilegijas kurias turėjo lenkų šlėktos. Sudarant personalinės unijos aktus, bajorams buvo suteikiamos naujos privilegijos, ponai bajorai galėdavo pasinaudoti ir stiprinant savo ekonomines pozicijas, bei politinę valdžią. Lietuvos ponų bajorų opoziciją personalinei unijai aiškinama tuo, kad didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius būdavo Krokuvoje ir norėjo turėti valdžią kartu su didžiuoju kunigaikščiu, pilną politinę satisfakciją, nes monarchija negali normaliai funkcionuoti be monarcho. Mirus Kazimierui, Lietuvos feodalai kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, o tuo metu Lenkijos karaliumi tapo Albrechtas. Pirmoje XVI a. pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maskvos Kunigaikštyste. Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodalų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančią Podolės dalį. To pasėkoje, 1562 metais bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augusta šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu, dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotasi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai vengdami didelių prieštaravimų, Bielskio seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. 1565-1566 metais buvo suorganizuoti pavietų seimeliai, kurie rinko kandidatus į žemės teismo teisėjus ir po du pasiuntinius į seimą. Tuo buvo tikėtasi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalauti unijos su Lenkijos Karalyste.Vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuva savomis pajėgomis nelaimės, kad nesugebės savo valdžioje išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiateisių narių uniją, o lenkai stengėsi įtraukti Lietuva, kaip pavaldžia, į karalystės sudėtį. Sušauktame seime ginčytasi dėl Lietuvos centrinių valdymo įstaigų, kurias Lenkijos bajorai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos bajorai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Tai parodo siekimą išlikti lygiateisiškais ir politiškai savarankiškais. Nepavykus susitarti ir išvykus Lietuvos atstovams, lenkai pasistengė kuo skubiau užimti Polesę ir Volynę, kurios tuo metu labai kentėjo nuo totorių puldinėjimų ir silpnos pasienio apsaugos. Baltarusijos didikai nukentėjo Livonijos karo metu ir palikę tėvonijas, persikėlė į Padneprę. Unijos viltis, jiems suteikė vilti atgauti savo žemes. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvumo vidutiniuose dvaruose. Vidutinė ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėga suvaidino lemiama politinę jėga sudarant uniją. Tačiau prieš Lenkijos feodalų siekius užgrobti Lietuvos Kunigaikštystės žemes ir tarnybas, ponai ir bajorai vieningai pasipriešino, tuo tarpu valstiečiai ir miestiečiai laikėsi pasyviai, nes bajorų politika buvo neparanki jų interesams. Žygimantas Augustas, palaikydamas lenkų įlėktas, atsisakė savo teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Breslavlį ir Kijevą, tuo susilpnindamas Lietuvos ponu ir bajorų pozicijas, kuri buvo priversti pasirašyti unijos aktą. Unijos sudarymo teisinė prigimtis. Teisę sudaryti sutartis turi tik nepriklausoma suvereni valstybė. Tarptautinės sutarties pasirašymo ir sudarymo procesas yra valstybių valių suderinimas, kurio pasekmė yra susitarimas, išreikštas sutarties normomis. Liublino unijos sutartis buvo sudaryta Lenkijos senatorių ir šlėktų pasiuntinių su Lietuvos Kunigaikštystės ponais tarėjais ir bajorų pasiuntiniais, kurie bendrame Liublino seime atstovavo abiejų šalių feodalams, gavę įgaliojimus pavietų seimeliuose. Liublino unijos akte pasakyta, kad šia nauja sutartimi atnaujintos ir suderintos ankstesnės sutartys, kurios buvo sudarytis tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Lietuvos atstovai Liublino seime reikalavo nepažeminti Kunigaikštystės, nesumažinti jos teisių ir pajamų. Lenkijos feodalai, savo ruožtu nenorėjo prisiimti lygiomis karo sunkumų ir iš pat pradžių net reikalavo palikti Lietuvai iždą ir seimą, kuris rūpintųsi šalies gynyba. Buvo pabrėžta, kad karaliui nėra reikalo rūpintis unija, kad tai yra tik dviejų šalių reikalas ir niekas kitas negali vesti derybų. 1566 metų Statutas įpareigojo karalių stiprinti Lietuvos Kunigaikštystės garbę, titulus ir valdžią, neturi žeminti Lietuvos ponų tarėjų, urėdų ir kitų luomų. Žygimantas Augustas buvo įsipareigojęs gražinti Lietuvai užimtas žemes, neduoti dvarų ir tarnybų svetimšaliams, esant reikalui patarti ponams arba prašant bajorams riteriams, turėjo būti šaukiami seimai. Minėtas Statutas neleido inkorporuoti Lietuvos Kunigaikštystės į Lenkijos sudėtį. Visiems jiems reikalavimas priešinosi Lenkų bajorai. Karūnos senatas bandė rasti kompromisą, priimtiną abiem šalims ir pasiekti, kad abi besivaržančios šalys padaryti nuolaidų. Spaudžiamas Lenkų šlėktų, Žygimantas Augustas savo įsaku prijungė prie Lenkijos Volynę ir Palenkę. Baimė prarasti dvarus ir tarnybas, Lietuvos feodalus paskatino grįžti prie pradėtų derybų. Buvo parengtas unijos projektas, kuris turėjo būti paskelbtas Lietuvoje kaip rašytinis pranešimas ir taip pat pasiųstas į Lenkijos šlėktų atstovų rūmus kaip karaliaus sprendimas, dėl unijos turinio. Lietuvos ponų taryba pateikė apsvarstymui sekančius papildomus reikalavimus: 1) naujas išrinktas karalius turi duoti priesaika Lenkijai, o po to Lietuvai, kaip jos didysis kunigaikštis, be to, privilegijos turi būti antspauduotos ir Lietuvos antspaudu; 2) Lietuvoje tarnybos turi būti paliktos buvusioje parabolėje; 3) Egzekucijų punktas turi būti išdėstytas pilniau; 4) Seimai turi vykti paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje; 5) Kai šie reikalavimai bus įvykdyti, lietuviai duos privilegiją lenkams, o lenkai tokią pat privilegiją suteiks lietuviams; Lenkijos senatas sudarė komisiją, kuri pakeitė privilegijos įžangą ir paruošė naują privilegiją, suderintą su Lietuvos feodalais, kartu lietuviai pristatė Lenkijos senato kiek pakeistą lenkų privilegijos projektą, kaip savo privilegiją. Naujoji privilegija turėjo abiejų šalių antspaudus. Karaliaus pastangomis abiejų šalių atstovai sutiko su unijos aktu, aktai buvo pasirašyti ir pasikeisti tarpusavyje. Abi pusės prisiekė laikytis sudarytos sutarties. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos, seimo skirto vien Lietuvos reikalams. Pavyko apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius. Liublino unija laikoma federacine, nes ji rėmėsi dviejų lygiateisių valstybių susijungimu: Lietuvos Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, tuo sudarydami Respublika (Žečpospolita), paremta bendra karaliaus ir seimo valdžia. Abidvi unijos šalys apribojo savo savarankiškumą viena antros labui. Tačiau abiejose valstybėse bendrus įstatymus organai vykdė atskirai. Buvo sulygintos Lietuvos etmonų, maršalkų, kanclerio ir pakanclerio bei paiždininko teisės su Lenkijos tokių pačių urėdininkų teisėmis. Lenkija pripažino 1588 metų TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą, tačiau privertė, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Bendri ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai interesai politinę – parlamentinę uniją iki XVIII a. pabaigos pavertė realine. Lietuva buvo pilnai inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį, kas garantavo Lenkijos ir Lietuvos vientisumą ir uždraudė bet kurios dalies atskyrimą. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patrauklų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuva šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų. Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos. Tokiu būdu Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, kuri gyvavo beveik 400 metų. III. ŽEČPOSPOLITOS VALSTYBINIAI VALDŽIOS IR VALDYMO ORGANAI Karaliaus valdžia. Pagal Liublino unijos aktą, karalius buvo renkamas bendrame lenkų – lietuvių seime ir po to Krokuvoje vainikuojamas. Vienos šalies atstovų neatvykimas į karaliaus rinkimus jų sukliudyti negalėjo. Būdavo atvejų, kada lenkų atstovai rinko vieni karalių. Tai buvo aiškus prieštaravimas unijos aktui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai buvo panaikinti, tačiau dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir urėdai buvo palikti, renkant ir vainikuojant karalių, jis kartu buvo paskelbiamas ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Volynės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. Paskelbimo aktą atlikdavo Lietuvos maršalka. Karaliaus rinkimai užsitęsdavo ilgai ir tapdavo Lenkijos ir Lietuvos bajorų atskirų grupuočių kovos dėl politinės įtakos. Be to nemažą įtaką karalių rinkimuose turėjo užsienio valstybės, siekusios savo politinių tikslų. Mirus Žygimanto Augustui, iš karto prasidėjo nesutarimai tarp Lenkijos feodalų dėl naujo karaliaus rinkimų. Lietuvos senatoriai priėmė Austrijos pasiuntinius ir su jais kalbėjosi dėl karaliaus kandidatūros, o Lenkijos bajorams Austrijos pretendentai į karaliaus sostą buvo nepageidaujami. Nors Ivano IV sūnaus kandidatūra nepatiko Lenkijai, Lietuvos ponai senatoriai vedė derybas ir su Maskva, nes ši neketino grąžinti prijungtų teritorijų. Be to, Turkija ir Krymo totoriai nenorėjo, kad Žečpospolita suartėtu su Maskva. Kai karalius Henrikas Valua išvyko į Prancūzijos sostą, etmonų grupuotė išrinko Steponą Batorą, kurį vėliau pripažino ir Lietuvos feodalai. Lietuvoje karaliaus naudai ir sosto naudai buvo skirtos pajamos iš keleto seniūnijų. Karaliaus institutas buvo sudėtinė seimo dalis, greta senato ir bajorų pasiuntinių. Žygimantas Augustas turėjo gana stiprią valdžią, jis rėmėsi vidutiniais bajorais ir savo patikimus žmonės skyrė į vyskupų, seniūnų ir kitų urėdininkų vietas. Pasinaudodavo bajorų ir didikų nesutarimais. Po jo mirties karaliai tapo priklausomi nuo seimo ir pasirašydavo “pacta conventa”, t.y. valdymo sąlyga ir tuo suteikdavo visiška galimybę seimui kištis į karaliaus valdžios vykdymą: buvo nustatoma administracinių organų veiklos kryptis, senatoriai – rezidentai dalyvavo Žečpospolitos valdyme ir kartu kontroliavo pačio karaliaus veiklą. Tokia stipri karaliaus valdžios kontrolė yra paaiškinama, kaip baimė dėl karalių-užsieniečių absoliutizmo įvedimo. Karalių rinko elektorinis seimas. Buvo laikomasi principo, kad visi bajorai turi teisę tiesiogiai rinkti karalių. Tokia tvarka sudarė palankesnes sąlygas vyrauti didikams ir užsienio šalims daryti įtaka bajorams, juos palenkiant į savo pusę, kad į sostą patektu vienas ar kitas kandidatas. Iš pradžių buvo šaukiamas konvokacinis seimas, kuriame bajorai sudarydavo generalinę konfederaciją ir kaptūrinius teismus, tačiau naujų teisinių aktų nepriimdavo. Konvokacinis seimas paskirdavo terminą pavietų seimeliams susirinkti, nustatydavo karaliaus rinkimų vietą, laiką ir procedūrą. Susirinkęs elektorinis seimas išklausydavo pavietų pasiuntinius ir priimdavo “pacta conventa” naujam karaliui. “Pacta conventa” visų pirma lietė užsienio politiką, karinius reikalus ir finansus. Būdavo nustatomi laisvi karaliaus rinkimai, draudžiama karaliui be senatorių-rezidentų patarimo spręsti karo ir taikos klausimus, išvesti kariuomenę į užsienį, be seimo nutarimo šaukti bajorus į karą. Karalius turėjo įstatymo leidimo iniciatyvą ir sankcionavo seimo nutarimus. Seimo priimtos konstitucijos buvo skelbiamos karaliaus vardu pabrėžiant, kad išleistos su seimo sutikimu. Karalius vienasmeniškai valdė savo žemėse buvusius mietus, sprendė savo valstiečių ir žydų bylas. Jis turėjo aukščiausią administracinę valdžią. Skirdavo seniūnus į seniūnijas, valsčių ir dvarų laikytojus ir kitus urėdininkus, tačiau į kai kuriuos postus kandidatus jam pasiūlydavo bajorai, esantys pavietų seimeliuose. Urėdininkus galėjo nubausti pinigine bauda, o iš pareigų galėjo atleisti tik tada, kai urėdininkas padarydavo valstybinį nusikaltimą. Karalius buvo vyriausias kariuomenės vadas, nors išties jo karinę valdžią varžė etmonai. Karaliaus teismo funkcijos buvo ribotos. Jis asmeniškai dalyvaudavo tik seimo teisme ir reliaciniuose teismuose, duodavo apsauginius raštus, tačiau neturėjo malonės teisės. Karaliaus rūmai ir juos palaikantys didikai nebuvo pastovios valdžios veiksnys. XVII a. pirmoje pusėje didikai buvo karaliaus valdžios socialinė bazė ir jo dvaras stengėsi pats formuoti ir vykdyti politiką, savo ir svetimos valstybės naudai, o jau antroje amžiaus pusėje, didikai įsigalėjo taip, kad karalius turėjo su jais skaitytis, skirstant dvarus ir tarnybas. Didikams buvo naudingiau būti opozicijoje ir vykdyti savarankišką politiką, nei remti karalių. Dėl silpnų politinių pozicijų karalius ieškojo paramos užsienio šalyse. Valstybės aparatas buvo bejėgis, net teismų sprendimai ir nuosprendžiai nebuvo vykdomi. Nuo XVIII a. antros pusės karaliais buvo renkami lenkų didikai. Formaliai kiekvienas bajoras galėjo būti renkamas karaliumi, kadangi jo reikšmė nebuvo didesnė nei galingo didiko, nes valdžios galia priklausė nuo turimų turtų dydžio. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvoje viešpatavo Radvilų ir Katkvečių giminės. Kadangi didikai turėjo savo valdininkų aparatą, kariuomenę ir daug priklausomų bajorų, jie dažnai neleisdavo karaliui tvarkyti reikalų Lietuvoje. Tokiomis sąlygomis, Lietuvos valstybingumas buvo didikų rankose, pairus seimui ir esant silpnai karaliaus valdžiai, didikai pradėjo patys palaikyti ryšius su užsienio šalimis. Kartu Lietuvos ir Lenkijos bajorai keldavo vis naujus reikalavimus. Pavyzdžiui Vazos karūnavimo metu jie pareikalavo tinkamai atstatyti ir aprūpinti amunicija Lietuvos pilis: Polocko, Mstislavlio, Vitebsko ir kitų, kad karalius kas treji metai gyventų ir Lietuvoje. Karaliui atvykstant į Lietuvą, prie sienos buvo atliekamos ceremonijos ir formalumai kaip įvažiuojant į kitą valstybę, karalių pasitikdavo ir toliau lydėdavo Lietuvos dignitoriai, nes Lenkijos dignitoriai Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taip pat karalius be seimo leidimo ir sutikimo negalėjo skelbti visuotinio šaukimo, pradėti karo, skirti mokesčių, laikyti sušauktų bajorų daugiau kaip dvi savaites, samdyti kariuomenę. Karaliaus asmeninės įstaigos buvo kabinetas ir karinė komisija. Kabinetas imdavosi priemonių paveikti pavietų seimelius, kad į seimą ir į Vyriausiąjį tribunolą būtų išrinkti tinkami atstovai. Palaikė ryšius su vaivadomis ir buvo informuotas apie politines nuotaikas šalyje. Karaliaus rūmų aparatas susidėjo iš finansų kameros, kariuomenės kanceliarijos, bibliotekos, kabineto, arklidės, virtuvės ir aludės. Kabinetui vadovavo direktorius. Po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, karaliaus užsienio veiklą jau kontroliavo Rusijos ambasadorius. Seimo ir Senato valdžia. 1569 metų Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos seimus. Remiantis unijos aktu, abi valstybės įsipareigojo turėti bendrą seimą, valdovą ir vykdyti bendrą užsienio politiką. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 metais priimtą TREČIĄJĮ Lietuvos Statutą įstatymus galėjo leisti tik seimas (Ponų taryba TREČIĄJĮ Lietuvos statute buvo panaikinta). Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių. Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Breslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose. Seimo kompetencijos ribos nebuvo nustatytos, ji buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, - bet ir priimdavo sprendimus dėl mokesčių, muitų, dėl karo ir taikos, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią, sudarydavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims “luomams”, kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai, kaip jau buvo minėta, karalius priimant įstatymus turėjo nedidelė įtaką. Didžiausia valdžia buvo sutelkta Senato rankose ir pas bajorų atstovus. Pagrindinė įstatymų priėmimo sąlyga buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Jeigu seimas iširdavo ir nieko nenutardavo, tada karalius asmeniškai kviesdavo senatorius į pasitarimą. Prie karaliaus nuolat būdavo senatoriai – rezidentai, kurie duodavo jam patarimus ir kontroliavo jo veiklą. Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas. Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse. Žečpospolitos seimas buvo dualistinis. Lenkijos ir Lietuvos atstovai atstovavo tik savo šalims. Lietuvos bajoru pasiuntiniai ir senatoriai susirinkdavo prieš dvi savaites iki seimo posėdžio pradžios, kad galėtu pasitarti ir apibendrinti reikalavimus. Jų kelionei apmokėti buvo renkami pinigai, tuo tarpu senatoriai vykdavo į seimą savo lėšomis. Likus penkioms dienoms iki seimo darbo pabaigos, bajorų pasiuntiniai turėjo prisijungti prie senatorių ir kartu baigti seimo darbą. Jeigu kas juose buvo nepriimtino, tai kiekvienas turėjo teisę pasakyti savo nuomonę. Jeigu nuomonės būdavo priešiškos ir nuo jų neatsisakydavo, seimas iširdavo. Seimai iširdavo dėl įvairių priežasčių: dažnai nesutardavo pratęsti sesiją, seimo kompetencija nebuvo aiškiai atribota nuo karaliaus kompetencijos, karaliaus privatūs reikalai neatriboti nuo valstybės reikalų, nenustatyta darbo grafiko tvarka, nebuvo nuolatinės seimo vadovybės, galiojo vienbalsiškumo principas. Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai seimus galima suskirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Jie ir priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Dėl naujo valdovo rinkimų buvo šaukiami neparastieji seimai, kurie buvo įvardijami kaip konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Vadinamieji konfederaciniai seimai, į kuriuos rinkdavosi bajorai, priimdavo sprendimą dėl liberum veto teisės panaudojimo. Siekiant lygiateisiškumo Lietuvos didikai pareikalavo, kad kas trečias seimas vyktų Lietuvoje. Po ilgų diskusijų, 1673 metais buvo nutarta, kad kas trečias seimas vyks Lietuvos – Trakų vaivadijoje, Gardine. Tuo Lietuvos didikai paneigė Liublino unijos akte pabrėžtą tezę, kad seimas renkasi tik Lenkijoje, ir tuo įrodė savo lygias teises. IV. TREČIASIS LIETUVOS STATUTAS Rengimas, paskelbimas, spausdinimas. Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmes rengti naują, nes tebevykstantys vidaus organizaciniai pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, įgavę savivalda, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai keitė jų padėtį valstybėje. Iš dalies nepatenkinti statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senasiąsias savo žemės privilegijas, nors jiems ir buvo leista pasilikti seniūno rinkimo teisę, tačiau jie reikalavo, kad statute būtu pakartoti ankstesni išsikovojimai. Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa teisine sistema, Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas buvo nepajėgus ne tik dėl didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Taip pat seimai tuo pat metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl Gardino seime buvo pavestas šis darbas specialiai pataisymo komisijai, kuri buvo sudaryta iš Ponų tarybos skirtų keturių asmenų. Prasidėjus Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita pataisymo komisija. Iš seimo narių bajorų į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Nors Liublino unijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisės sistema, tačiau statutui pataisyti sudaryta komisijos sudėtis rodė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir toliau siekia likti nepriklausoma, sudariusi tik konfederacinę sąjungą su Lenkijos Karalyste. Statuto taisymui neprisidėjo nė vienas lenkas, tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikavimą laikė tik savo reikalu. Dėl to komisija neatsižvelgė į lenkų ir unijos reikalavimus sulyginti lietuvių ir lenkų teises Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų. 1578 metų Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino Lietuvos bajorų atstovai ir jis buvo neįgyvendintas. 1579-1580 metais Varšuvos seime lietuvių atstovai vėl pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kirs buvo patvirtintas 1581 metų seime. Vyriausiojo tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymų. Buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Steponas Batoras buvo palankiai nusiteikęs Lietuvos pripažinimo, kaip atskiros valstybės, todėl buvo skubama pateikti parengtą ir pakeistą statutą. Tačiau jis mirė 1586 metais. Karalius Zigmantas III Vaza 1588 metais vasario 1 dieną, tvirtindamas Statutą, pareiškė, kad jis davė atskirą priesaiką Lietuvos luomams, kur su visų luomų sutikimu, Ponų tarybos prašymu, į 1588 metų. Statutą buvo įtraukta sąlyga, kad įstatymai bus leidžiami ir Seime. Seimo nutarimai buvo įtvirtinti Seimo konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajorų atstovai. Buvo dar vienas Seimo darbo reikalavimas – vienašališkumo principas. Vėlesniuose Statuto leidiniuose nėra jokių aktų apie jo pataisymus ar papildymus. Konstitucijos, priimtos Seimuose, yra tik priedai prie Statuto. Lietuvos seimeliai iš savo pasiuntinių reikalavo ginti Lietuvos Statuto paragrafus ir patį Statutą. Lietuvos asesorija yra pareiškusi, kad vienos konstitucijos yra skirtos karalystei, o kitos – kunigaikštystei, ir visos jos skiriasi. Asessorijai buvo suteikta teisė aiškinti Statutą. Be to, ji sprendė ginčijamus pavietų teismų klausimus ir kartais dubliavo Tribunolą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija privilegijas gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos sostą ir derybų metu išgaudama iš Zigimanto III Vazos daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimiljanas Habsburgas. Trečiasis Lietuvos Statutas buvo rengiamas beveik 20 metų, kai reformacinis judėjimas prasidėjo pačioje Lietuvoje bei buvo priimtas 1588 metais. Trečiasis Lietuvos Statutas visais atžvilgiais yra tobuliausias, tačiau jame padaryti redakciniai pakeitimai, lyginant su Antruoju Statutu, nebuvo tokie esminiai kaip Pirmajame Statute ir redaguojant Antrąjį Statutą. Trečiajame Lietuvos Statute juntamas teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nors ir neišskiriančių į atskirą dalį, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas: galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su valstybės politine sankloda, visuomenės luomais, ekonomine situacija ir jo formavimosi raidą. Charakterizuojant Trečiąjį Lietuvos Statutą ir aptariant jo sistemą, galima jį palyginti su Justiniano Kodeksu (529 m.). Atmetus bažnytinę teisę, nesunku įžvelgti Romėnų teisės sistemos įtaką: - bažnytinė teisė ( pirmoji knyga); - civilinė teisė (antroji – aštuntoji knygos); - baudžiamoji teisė (devintoji knyga); - valstybinė teisė (dešimtoji, dvyliktoji knygos); Justiniano kodekso knygose teisės normos išdėstytos chronologine seka, perteikiant tai, ką įstatymų leidėjai laikui bėgant vienu ar kitu klausimu buvo sureguliavę. Šia prasme Justiniano kodeksas primena chronologinį normų rinkinį. Statute teisiniai institutai pateikiami kaip sistema, tačiau minėtų dviejų leidinių sutapatinti negalima, nes kaip matoma Justiniano kodekso sistemą nulėmė teisinių santykių šakinis pobūdis. Tuo tarpu Statuto sistema – tai valstybėje teisės normų reguliuojamų santykių junginys į visumą pagal hierarchiją, išdėstytą remiantis valstybės organizacijoje suvoktų vertybių supratimu. Prioritetas teikiamas pasaulietiškai valdžiai, jos santykius su bažnyčios institucijomis inkorporuojant į skyrius, apimančius valstybinę teisę, esančius teisyno pradžioje. Trečiajame Statute buvo įrašyti ir papildomi straipsniai, kurie įteisino pasauliečių neteismingumą bažnytiniame teisme, sprendžiant civilines bylas bei ginčus. Trečiasis Lietuvos Statutas ypač smulkiai ir išsamiai aptarė bajorų luomo teises ir privilegijas. Labiau apribodama Didžiojo Kunigaikščio ir apskritai centrinės administracinės valdžios galią, visiškai patenkino ilgametę bajorų kovą ir jų reikalavimus jiems svarbiausiu klausimu – be didžiojo kunigaikščio ir urėdų leidimo, laisvai disponuoti savo žemės valdomis. Trečiojo Statuto teisės bruožai. Lietuvos Statutai labiausiai protegavo vyraujančią bajorijos luomo dalį, išpažinusią krikščioniškąją religiją, kuri buvo pripažinta valstybine, Todėl juose buvo pabrėžta išskirtinė kataliko padėtis tarp kitas religijas išpažįstančiųjų asmenų jei vykdavo kontaktai asmeninių santykių srityje. Jų pripažinimas politinių ir asmeninių santykių sferoje darė įtaka ir tarpusavio santykiams. Besiformuojanti luominė visuomenė atitinkami veikė ir vidaus organizacijas. Bajorijos luomui priklausančios šeimos tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu ji turi stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyravo ūkinės veiklos funkcijos susietos su atliekama karine tarnyba, ir su valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo požymis. Valstiečio – maisto produktų gamintojo- šeimoje palaipsniui tampa vis labiau priklausoma nuo pono, kuris, pavergdamas ekonomiškai, gali vis labiau kištis ir į valstiečio šeimos asmeninių santykių sferą. Šie abu luomai glaudžiai susiję savo ūkine veikla, pirmajam organizuojant ir realizuojant jos rezultatus, o antrajam – gaminant žemės ūkio ir su juo susijusius produktus. Amatais, prekių eksportu ir šalyje negaminamų prekių importu, bei pinigų apyvarta (kreditavimu, tarpininkavimu, kuris XIX a. išsirutuliojo į bankininkystę) užsiima atskiros miestiečių luomo grupės. Susiformavus luomams jau XVI amžiuje pastebimi tiek bajorų, tiek valstiečių, tiek jų šeimose vykę turtinių santykių pokyčiai. Menkėjo bajorų prievolės atlikti karinę tarnybą. Vykdydami karo prievolę ir rizikuodami gyvybe, bajorija buvo gerokai atitrūkusi nuo ūkinės veiklos, todėl gyvo pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais santykiais. Tuos ryšius saugojo šeimoje įteisintas vyro bei žmonos turto atskirtumas. Vyrui žuvus, žmona, neprarasdama savo įnašo į naujai sukurtą šeimą, galėjo grįžti į savo giminę. XVI amžiuje pereinant prie samdomos karinės tarnybos, keičiasi situacija – šeimoje atsigręžiama į jos bendrą ūkinę veikla, ji intensyvinama ir natūralinis ūkis transformuojasi į prekinį, miestiečių luomas tampa konkurentu prekyboje ir tuo pačiu kuriami nauji turtiniai santykiai, kuriems plėtotis trukdo prieš tai galioję papročiai. Šiuos santykių kaitos procesus ir fiksuoja Lietuvos statutai. Gana nuodugniai statutai reguliavo santuokos sudarymo tvarką, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebūdavo – dėdės ar brolių sutikimą, kitaip buvo atimama teisė gauti kraitį ir paveldėti motinos turtą. Santuoką įformindavo bažnyčia pagal kanonų teisę, ją nutraukti galėjo taip pat tik bažnyčios teismas. Trečiasis Lietuvos Statutas uždraudė santuoką tarp giminaičių iki pirmos eilės. Kitaip iš sutuoktinio atimdavo pusė dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir pusės dvaro, santuoka panaikinama, vaikai laikomi gimę neteisėtoje santuokoje, vyras nepriimamas į valstybinę tarnybą. Jei sutuoktiniai nežinojo, kad jie giminės – viskas teisėta, tik santuoka naikinama. Už dvipatystę Statutas numatė mirties bausmę vyrui, o taip pat ir žmonai – jei žinojo, kad vyras vedęs, bet vis tiek tekėjo už jo. Tėvai, išleisdami dukterį ir duodami kraitį, turėjo gauti iš būsimo žento raštą, kuriuo jis vieną trečiąją savo turto skirs įkraičiu, t. y. garantuodavo kraitį savo turtu. Pinigus, brangenybes įvertindavo dvigubai, kitą dalį – viengubai. Būsimas žentas įrašydavo raštą į žemės teismo knygą, o būdamas vyrų duodavo raštą, garantuotą laiduotojų. Jei tokio rašto jaunosios tėvas negaudavo, tai mirus vyrui, žmona negalėdavo atgauti kraičio, nes tas turtas buvo gražinamas į tėvų ūkį. Ji gaudavo lygią su vaikais dalį. Jei moteris ištekėdavo antrą kartą, tai vaikai turėjo sumokėti jai už įkraitį 30 kapų grašių arba duoti vieną ketvirtąją to turto naudoti iki gyvos galvos. Vyras įvertindavo dvarą pinigais ir vieną trečiąją užrašydavo žmonai kaip įkraitį. Vaikai po vyro mirties galėdavo atpirkti iš našlės dvarą. Po žmonos mirties, nesant vaikų, kraitis buvo grąžinamas tėvams. Vyras galėdavo užrašyti turtą žmonai, išskyrus ginklus, žirgus ir šeimynykščius. Pirktu tėvo ar brolio dvaru sutuoktiniai naudodavosi bendrai. Žmona po mirties disponuodavo juo laisvai. Kai dukterys ištekėdavo po tėvo mirties, būdavo išleidžiamos pagal paliktą raštą ar testamentą. Nebuvus turto tiek, kiek numatyta testamente, broliai duodavo seserims vieną ketvirtąją dvaro (jį įvertindavo pakamaris su 2 liudininkais). Jei brolis ar giminės išeikvodavo dukrai skirtą turtą, jiems tekdavo išmokėti skolą, nes perleidus dvarą, dukros galėdavo išieškoti iš įgijėjo vieną ketvirtąją dvaro. Tėvas duodavo kraitį gera valia. Jei neduodavo, po jo mirties dukterys negalėjo reikalauti kraičio iš brolių ar įpėdinių. Seserys galėjo reikalauti iš brolių vienos ketvirtosios dvaro kaip kraičio 10 metų (senaties laikotarpis) ir teismo tvarka išreikalauti jį. Buvo nustatytas baudžiamosios atsakomybės pagrindas, visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiam žala, kuri - dvilypė: atlyginimas nukentėjusiam už padarytą skriaudą ir bauda Didžiosios Kunigaikštystės iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu buvo vadinama keletas terminų, kurie reiškė nevienodą veiksmų pavojingumą ir atsakomybę: vystup – išsišoko, pažeidė tvarką (viešosios tvarkos pažeidimas), škoda – nusikalstama veika pažeidžiama nustatyta tvarka ir ramybė, pavojinga visuomenei, zločynstvo - piktadarybė įvykdžius sunkius nusikaltimus, vyna – nusikaltimas padarytas dėl nusikaltėlio kaltės. Baudžiamosios teisės normų būta daugiausia, nes bausmėmis buvo apsaugoma feodalų nuosavybė ir asmens neliečiamumas, slopinamas priklausomų žmonių pasipriešinimas. Baudžiamosios teisės bruožai: 1) atvira prievarta (prievartos ir net smurto aktai teisėti, jei vykdo feodalas priklauso žmonėms “kumščio teisė”. Net tarp feodalų: dvarų užpuolimai, apiplėšimai; 2) atviros prievartos luomiškas pobūdis. Nusikalstama veika buvo skirstoma į: skriaudos padarymas, nukentėjusiųjų interesų pažeidimas; šia veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata skirstyta į: padaroma žala; pažeidžiami įstatymai, teismo tvarka. Statutuose nustatoma tendencija – nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. Trečiasis Lietuvos Statutas pirmiausia nustatė atsakomybę už valstybinius nusikaltimus. Prasikaltusius baudė mirties bausme, atimdavo garbę ir konfiskuodavo turtą. Už bajoro dvaro, kaimo užpuolimą ir žmonių nužudymą baudė mirties bausme, o bauda už prievartą išieškodavo antstolis. Buvo nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Už tai buvo skiriama mirties bausmė. Tėvai už vaikų nužudymą buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo keturis kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luominės bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas galvine bausme ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai baudžiama ir už grupinius nusikaltimus. Jei paprastų žmonių grupė nužudydavo bajorą, tai trys iš tos grupės nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką bei su dviem liudytojais reikėjo prisiekti, kad tai atsitiko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė bauda už negarbę ir mirties bausme. Mirties bausme buvo baudžiama ir už merginos pagrobimą ir privertimą tapti žmona. Visapusiškai buvo reglamentuojama ir vagystė bei turto grobimas. Bausmės dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą buvo baudžiama mirtimi. Už nusikaltėlio nubausto mirties bausme slėpimą ir pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais buvo skiriamos tokios pat bausmės kaip ir už patį nusikaltimą. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas nenorėdavo jo atiduoti, tai turėdavo sumokėti baudą už prievartą, galvinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltimo objektu galėjo būti tik žmogus. Antrajame Lietuvos Statute baudžiamojon atsakomybėn buvo traukiami asmenys nuo 14 metų, tuo tarpu Trečiajame Statute amžiaus cenzas pakeliamas ir asmuo turi būti sulaukęs 16 metų. Už nepilnamečio padarytą žalą atsako tėvai ar giminės iš jo turto. Girtumas buvo laikytas sunkinančia aplinkybe. Nusikaltimo objektu buvo laikoma saugomas gėris ir interesai. Numatyti atvejai – kai veiksmai atlikti, o nusikaltimo nėra: 1) būtinoji gintis; 2) įstatymo vykdymas; 3) būtinas reikalingumas; 4) savo teisės įgyvendinimas; 5) vagies persekiojimas. Tai aiškiai reikalauja priežastinio ryšio tarp veiksmo ir padarinių buvimo. Jei nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos už nužudymą atsakyti nereikia. Nusikaltimų rūšys: 1) valstybiniai: sosto įžeidimas, valstybės išdavimas; 2) politinio pobūdžio: Didžiojo kunigaikščio įžeidimas, ramybės valstybėje trukdymas, sukilimas siekiant užgrobti valdžią; 3) kariniai: vengimas atlikti karinę tarnybą, pasitraukimas iš posto, pabėgimas iš mūšio; 4) teisingumui: teisėjų ir teismo pareigūnų neatvykimas į teismą, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; 5) valdymo tvarkai: slaptas smuklių steigimas, draudimas įvažiuoti čigonams; 6) asmens gyvybei, sveikatai: nužudymai, tyčia, netyčia, neatsargumas, atsitiktinai; 7) garbei: neteisiama tik bajorų, dvasininkų jų vaikų, žmonų žodžiu, raštu, veiksmu; 8) kvalifikuoti: privilegijuoti, suluošinimai, sužalojimai, sumušimai; 9) dorovei: išžaginimas, prostitucija, ištvirkavimas, sąvadavimas, kraujomaiša, tikybiniai. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus, nors procesinės normos tiesiogiai susijusios su materialiajai teise. Procesinės normos turėjo įtaką atskirų nusikaltimų rūšiai nustatyti arba kai kurie materialiosios teisės institutai buvo paaiškinami procesinės teisės normomis. Procesinių normų nesilaikymas buvo lygus nusikaltimui teismui. Baudžiamajame procese galiojo formalios įrodymų teorijos principai. Įrodymais buvo laikomi rašytiniai dokumentai, liudininkų parodymai, daug kas priklausė nuo to ar nusikaltėlis sulaikytas viešoje vietoje (vedamas į teismą, pateikiami įrodymai, teisiamas) ar sugautas vėliau, šaukiamas vaivados. Senaties terminas bylai pradėti buvęs dešimt metų sunkiems nusikaltimams, trys metai lengviems. Bylą galėjo kelti nukentėjęs arba pareigūnas. Teismo procese dalyvaudavo ir krikščionys, neįtariami žmonės. Juos apklausdavo po vieną, už melagingus parodymus bausdavo teisme. Reikėjo turėti mažiausiai tris liudininkus, o jei būdavo du, tai dar reikėjo papildomai priesaikos. Šalis galėjo sutikti su kitos priesaika ir nereikalauti liudininkų. Gręsiant mirties bausmei (už smurtą, namų užpuolimas - 2 liudininkų ir priesaikos nepakakdavo.) Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudininkams, bausmė nusikaltėliui buvo skiriama mažesnė. Statutuose nustatyta, kada ir kokių įrodymų reikia. Nemažai priklausė ar teisiamasis yra šlėkta ar baudžiauninkas - paprastas žmogus buvo baudžiamas greičiau, jis baudžiamas mirties bausme už paprasto žmogaus nužudymą 3 liudininkams prisiekus ieškovui. Jei žudikas -šlėkta - ieškovas prisiekdavo su 6 liudytojais, iš jų 2 turėjo būti šlėktos. Didesnė dalis Statuto straipsnių buvo skirta kovai su vagyste, ir jie taip pat turėjo procesinį pobūdį, nes reikėjo sugauti su voginiu, po to galėjo būti vykdoma krata, išklausomi liudytojų parodymai. Kai kaltinamasis vagyste buvo išaiškinamas ar asmuo sugautas su vogtu daiktu buvo kaltinamas vagyste, jis galėjo įrodyti kur daiktą pirko ir įrašė į žemės teismo knygas. Jei buvo surastas pardavėjas, jis turėjo įrodyti iš kurio asmens gavo daiktą. Trečias asmuo, įrodęs iš kur jis gavo daiktą, už vagystę neatsakydavo, tačiau prarasdavo sumokėtus pinigus. Kratos atveju buvo galima sakyti, kad pirko ir ieškojo perdavėjo, bet ne visada vogto daikto radimas – vagystės įrodymas, nes daiktas galėjo būti atneštas, įmestas. Įtariamąjį padarius vagystę paprastą žmogų, jeigu buvo dviejų ar trijų liudininkų patvirtinimai, kad jis galėjo pavogti, prasižengusįjį kankindavo, norėdami išgauti jo prisipažinimą. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vaznį ir du kviestinius. Nusikaltimą padarius bajoro valdiniams, teisingumą įvykdyti galėjo patys bajorai. Sugautą vagį reikėjo vesti pas jo poną ir šis turėjo jį teisti. Jeigu ponas vagies neteisdavo pats, jis būdavo kviečiamas į teismą ir turėjo atvesti vagį. Vagis, jo nesugavus, tačiau esant pagrindo manyti, kad jis yra iš konkretaus kaimo, kaltė tekdavo tam kaimui. Pavogtų gyvulių ieškodavo sekdami jų pėdsakais. Baudžiamasis procesas buvo aiškus luominio pobūdžio su pasitaikančiais bendruomeninės santvarkos likučiais. Be to, jame buvo ir formalių dalykų. Viena iš kardinalių šlėktos teisių buvo securitas vitae ir tranquillitas domestica. Apibendrinant Statuto teiginius galima teigti, jog buvo negalima suimti šlėktos be teismo sprendimo, bet leidžiama suimti pagavus nusikaltimo vietoje, tik ne nuosavame dvare. Teisme privalėjo dalyvauti liudytojai, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas savavališkai; būdavo nustatoma asmeninė atsakomybė už nusikaltimą; kilus abejonei, teismui buvo siūloma nebausti. Statutas užtikrino kilmingojo asmens saugumą. Lietuvos seimeliai reikalavo tobulinti įstatymus, trumpinti teismo procesą, aiškinti teisę, bet neįtraukė klausimo dėl teismų sprendimų vykdymo. Pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė buvo banicija- nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto. Banitas – ištremtasis iš krašto - buvo beteisis, nes pagal Statutą negalėjo teikti juridinių aktų. Lietuvoje egzistavo laikina ir amžinoji banicija. Pastaroji pakeitė sunkesnę – mirties bausmę. Laikino banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), buvo skelbiami amžini banitai. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Banitais pabuvojo žymiausieji Lietuvos ponai, ir niekas jų negalėjo ištremti iš krašto. Amžina banicija galėjo būti skelbiama iš karto už nepaklusnumą karaliui. Civilinis procesas vykdavo rungimosi būdu, naudojant lažybų formą. Civilinę bylą keldavo ieškovas ir kviesdavo atsakovą į teismą. Vienai šaliai neatvykus į teismą be priežasčių, bylą laimėdavo atvykusioji šalis. Pateisinamomis priežastimis buvo laikomos tik valstybinė tarnyba arba liga. Teisme šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagrįsti nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas į teismo knygas. Ieškovas grįsdavo reikalavimus įrodymais, atsakovas atsikirsdavo, galėjo pagalvoti ir pritarti, po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros sumos, kad liudytojai paliudys taip, o ne kitaip. Jei priešingai- bylos šaliai buvo leidžiama pasirinkti kitos šalies vieną ar du liudytojus, ir teismas išspręsdavo bylą remdamasis jų parodymais. Teismas tą pačią dieną paskelbdavo ir sprendimą, o per tą laiką buvo galima susitaikyti. Paminėtina ir tai, kad byla buvo sprendžiama tik šaukime išdėstytais klausimais. Teismas išklausydavo skundus, atsakymus, leisdavo vienai šaliai įrodyti pretenzijas. Kiek kitaip nei nagrinėjant civilines bylas, nagrinėjant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo nurodyti po 9 liudytojus. Liudytojais galėjo būti artimi kaimynai (žemės bylose) ir kaimynai, kurių žemė ribojosi su ginčijama žeme (įrodinėja savo žemę). Teismas išklausydavo ieškovą ir liepdavo atsakovui pasirinkti tris ieškovo liudytojus, su kuriais šis turėjo prisiekti, kad ginčo žemė yra jo nuosavybė. Vienai šaliai neturint liudytojų, kitokių įrodymų, ginčo žemė buvo priteisiama kitai šaliai. Trečiajame Statute atsirado galimybė apskųsti nutartį aukštesnei instancijai.

Istorija  Kursiniai darbai   (47,93 kB)

Šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti karo policijos kaip ikiteisminio tyrimo institucijos teisinę padėtį, uždavinius ir funkcijas, darbo organizavimą, karo policininkų teises, pareigas, atsakomybę, taip pat išanalizuoti karo policijos statusą ikiteisminiame tyrime, karo policijos santykius su kitomis ikiteisminio tyrimo institucijomis ir prokuratūra. Šios temos analizei naudosiu lyginamąjį (lyginant atskiras institucijas ar atskirų subjektų įgaliojimus), lingvistinį (aiškinant teisės aktuose vartojamas sąvokas), sisteminį (atskleidžiant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą) metodus, pastarasis metodas bus naudojamas plačiausiai kadangi daugiausiai darbas grįstas teisės aktų analize.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (30 psl., 27,39 kB)

Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.

Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)

Tyrimo objektas - Lietuvos ekonomika, jos makroekonominių rodiklių, darbo rinkos rodiklių, migracijos duomenys, bei valstybės dalyvavimas visoje ekonominėje veikloje.

Rinkodara  Analizės   (14 psl., 474,24 kB)

Atsakymai i siuos klausimus: 1.Apibūdinkite patikėjimo teisės turinį. Kuo ji skiriasi nuo nuosavybės teisės? 2. Ką reiškia sąvoka „viešoji nuosavybė“? Kokie yra viešosios nuosavybės teisinio reglamentavimo ir įgyvendinimo ypatumai? 3. Koks sutarties laisvės principo turinys? Kokie yra sutarties laisvės apribojimai? 4. Motyvuotai ir teisiškai argumentuodami paaiškinkite, ar sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia (jei taip – kokiu sandorių negaliojimo pagrindu)?

Teisė  Tyrimai   (7 psl., 14,78 kB)

Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.

Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)

Atsakomybė - būtinybė, pareiga atsakyti už elgesį, veiką. Gali būti išskiriama socialinė - moralinė, religinė, ekonominė, teisinė - atsakomybė. Ji pasireiškia pasekmėmis, kylančiomis subjektui dėl jo paties ar kitų asmenų elgesio. Pagal rūšis gali būti pozityvioji (jei dėl elgesio kyla teigiamos sankcijos) arba negatyvioji, neigiama atsakomybė, užtraukianti asmeniui neigiamą sankciją (bausmę).

Teisė  Referatai   (20 psl., 22,97 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (15,35 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje. 7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai: Bretton – Woods sistemos žlugimas, naftos kainų kilimas, JAV mokėjimo balanso sunkumai, nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse, vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV).

Ekonomika  Konspektai   (25 psl., 72,04 kB)

Vadybos samprata ir esmė. Organizacija. Valdymo procesas. Vadybos teorija ir raida. Organizacija ir aplinka. Globalizacija ir valdymas. Organizacijų kūrimas. Plananavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė. Operacijų valdymas. Valdymo informacinės sistemos. Gamybos valdymas. Pagalbinės gamybos ir gamybos aptarnavimo organizavimas ir valdymas. Finansinių išteklių valdymas. Marketingas. Žmonių išteklių valdymas.

Vadyba  Konspektai   (209 psl., 1,38 MB)

Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimas. ES struktūra. Europos Sąjungos institucijų lentelė. Europos sąjungos institucijos. Europos viršūnių taryba. Taryba. Komisija. Europos Parlamentas. Teisingumo teismas. Audito rūmai. Ombudsmenas. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Regionų komitetas. Europos investicijų bankas. Europos centrinis bankas. Pirmos instancijos teismas. Bendrųjų reikalų taryba.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (29 psl., 57,6 kB)

Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)

Rinkimai valstybės valdžios ir visuomenei vadovaujančiųjų organų sudarymo būdas. Taigi dabar visuomenėje labiausiai paplitusi demokratinių rinkimų forma. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus (kandidatus). Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės vyriausybės suformavimas.

Geografija  Referatai   (16,91 kB)

Žmones nuo seno supa pavojų kupina aplinka. Tačiau kiekviename žmoguje slypi sugebėjimas įspėti galimus pavojus, sumažinti jų poveikį ir neigiamus padarinius. Todėl daugelis yra linkę draustis nuo nemalonių netikėtumų ir rizikos. Kita vertus, kiekvienam piliečiui aišku, kad jis bet kada gali tapti priklausomu nuo aplinkinių pagalbos, paramos ir garantijų. Netikrumas dėl ateities formuoja natūralų žmogaus apsaugos poreikį, kuris gali būti patenkinamas visuomeninio susitarimo pagrindu.

Finansai  Referatai   (10,71 kB)

Išsilavinęs žmogus neabejoja etikos svarba ir nauda. Per tūkstančius metų žmonės tiek racionaliai, tiek ir spontaniškai susikūrė daug savitarpio santykių, elgesio vertinimo normų, be kurių neišsiverčia jokia žmonių bendruomenė. Neabejotina, kad etikos normos egzistavo tūkstančius metų nuo paties etikos termino atsiradimo ir jo išsiplėtojimo iki solidžios mokslinės disciplinos, apibendrinusios ilgametę minties ir praktikos raidą. Nuo antikos laikų etika buvo laikoma praktine filosofija, todėl dėl jos naudingumo ir praktinio pritaikymo galimybių kasdieniniame gyvenime nekildavo daug ginčų.

Etika  Referatai   (11,64 kB)

Šešėlinės veiklos aktyvumas visais laikais priklausė ir priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos. Per paskutiniuosius 20 metų atlikta daug šešėlinės ekonomikos tyrimų ir parašyta darbų, bet labai nedaug padaryta plėtojant metodologiją, skirtą apibrėžti ir sistemiškai įvertinti šešėlinę ekonomiką. Ekonominėje literatūroje aprašomas tam tikras skaičius veiklos sričių, kurios ir sudaro šešėlinės ekonomikos sąvoką, ir ekonomistai socialinės sferos mokslininkai ir kiti tyrinėtojai kartais šešėlinę ekonomiką vadina "paraleline ekonomika", "neformaliu sektoriumi", "paslėpta ekonomika", "pogrindine ekonomika", "prieštaraujančia įstatymams ekonomika", "juodąja rinka" ir t.t.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,17 kB)

Valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis. Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą: · rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire ("leisti daryti"), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime "nematomoji ranka" (invisible hand);

Ekonomika  Konspektai   (4,71 kB)

Valstybė – svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Mano nuomone vien todėl moderni teisinė valstybė turėtų būti kiekvieno politiko, valdžios atstovo ar piliečio vizija.

Administravimas  Referatai   (6,15 kB)

1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis negalėjo ramiau atsipūsti ir užmiršti karo atneštą skausmą, baimę, nerimą ir padarytus nuostolius. Vietoj ramaus pokario laikotarpio jį sudrebino žinia apie naują karą, tiksliau jo atmainą, taip vadinamąjį Šaltąjį karą. Pasaulio ypač Europos saugumas ėmė priklausyti nuo SSRS ir JAV nacionalinės politikos. Vakarų Europos saugumą suponavo NATO, o Rytų – Varšuvos sutarties organizacija.

Politologija  Referatai   (20,79 kB)

Izidorius Tamošaitis (1889-1943) – lietuvių filosofas, visuomeninkas ir spaudos darbuotojas. Profesoriavo Kauno universitete. Pagrindinė darbų tema buvo kultūros ir socialinio gyvenimo krizė. Rėmėsi Platonu, Šv. Augustinu ir Maksu Šėleriu. Plačiai rašė apie antropologiją ir vertybių filosofiją. Redagavo "Vairą" ir "Eranus". Pagrindinis veikalas yra "Įvadas į filosofiją" (1926). Petras Leonas (1864 m. lapkričio 16 d. Leskavoje (Prienų raj.) – 1938 m. gegužės 12 d. Kaune) – vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologų, įvertintas mokslų daktaro honoris causa laipsniu, advokatas, profesorius, visuomenės ir politinis veikėjas, Valstybės dūmos narys.

Politologija  Referatai   (6,8 kB)

Kadangi šiuolaikinės valstybės yra ganėtinai sudėtingi dariniai, jas analizuojant neužtenka nagrinėti tik jų geografinę ir demografinę padėtį – taip pat svarbūs yra politiniai, ekonominiai, kariniai ir kultūriniai aspektai. Nors valstybės kaip tokios egzistuoja jau ilgai, ilga laika jos buvo uždaros sistemos, ir tik su komunikacijos priemonių plėtra jos įgavo galimybes bendrauti tarpusavyje, ėmė kurtis valstybių sistemos, o šiuo metu ir pasaulinė valstybių sistema.

Politologija  Referatai   (9,5 kB)

Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijų, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa. Graikai jau turėjo Herakleito, pitagorininkų, elejiečių ir kitas filosofijos mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas viršūnę pasiekė Demokrito materializme. O idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje.

Filosofija  Kursiniai darbai   (5,42 kB)

Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygą, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo. Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos.

Filosofija  Referatai   (9,44 kB)

Antika –daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Antikinės civilizacijos ir jos filosofijos vystymasis nebuvo tolygus.Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.Savo apogėjų ji pasiekė Aristotelio laikais.Po Aristotelio pastebimas antikinės filosofijos smukimas,skurdėjimas.

Filosofija  Referatai   (23,66 kB)