Referatai, kursiniai, diplominiai
Piet Mondrian
2010-01-04
Daugeliui iš mūsu Mondriano vardas asocijojasi su griežtą, tiesių linijų ir kelių pagrindinių spalvų, kruopščiai subalansuotų stačiakampėmis kompozicijomis, daile. Tokiame fone bugi vugi paveikslas tikrai sukelia linksmo kvaitulio įspūdį. Paliginti su alternatyva, kurios tikėjomės , jis atrodo ne toks griežtas, tad mintyse neabejodami jį priskiriame populiarios muzikos stiliui.
Dailė  Pateiktys   (841 kB)
Pablas Pikasas
2010-01-04
1881 metų spalio 25 dieną, beveik vidurnaktį, tiksliau-23 valandą 15 minučių, didžiuliame baltame name Malagoje, Ispanijos pietuose, į pasaulį ateina Picasso. Tą spalio 25-ąją keistas žvaigždžių ir menulio derinys ypač ryškiai nušviečia vidurnakčio dangų ir paskleidžia neįprastą baltą šviesą virš miegančių namų. Pirmieji Picasso piešiniai-balandžio kojos, kurias jis piešė tėvo paveikslams. Keturiolikmetis Picasso pervažiuoja visą Ispaniją ir atranda didžiuosius Ispanijos tapybos lobius. Pablo persikėlęs į šiaurę jis gyveno priešais dailės mokyklą, kurioje dėsto tėvas, ir Pablo tereikia pereiti gatvę, kad galėtų piešti, tapyti, išbandyti visas technikas, kurių jo tėvas moko savo mokinius. Jis piešia tiek daug, kad netrukus perpranta piešimo anglimi techniką, leidžiančią modeliuoti šešėlius ir šviesą. Užtat municipalinėje mokykloje jis neišmoksta nieko, jam kelią daugybę keblumų net tokie paprasti dalykai kaip skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Barselonoje Picasso išlaiko stojamuosius egzaminus į dailės mokyklą. Pablo lygiai keturiolika metų. Tiesą pasakius, jis per jaunas, kad būtų priimtas į tą mokyklą. Tačiau po primygtinių tėvo prašymų jam leidžiama laikyti stojamuosius egzaminus. Egzaminų programa-antika, gamta, gyvas modelis ir tapyba...Pablo pateikia savo darbus, ir žiuri apstulbsta: per vieną dieną berniukas atliko visas užduotis, kurioms atlikti studentams šiaip jau duodamas mėnuo. Ir atliko jas taip meistriškai, taip tiksliai, kad nė vienam žiuri nariui nekyla abejonių: šitas berniukas-vunderkindas. Tavernoje „Els Quatre Gats“ (Keturios katės), pačiam Barselonos centre, Picasso susipažįsta su nežabotais katalonų menininkais ir surengia pirmąją savo parodą. 1900 metai, Picasso-devyniolika. Paryžius-pirmoji jo viešnagė užsienyje. O jam Paryžius-tai visų pirma Monmartras, kur jis iškart įsikuria. Monmartras- Paryžiaus kvartalas, gaubiamas pačių didžiausių kerų. Atvykęs į Paryžių, Pablo nemoka nė žodžio prancūziškai, bet čia jau ruduo, nuostabus ruduo. Paryžius žėri savo grožiu, Picasso sužavėtas. Mėlynojo laikotarpio paveikslai-labiausiai žinomi ir bene labiausiai mėgstami Picasso kūriniai. Matyt, todėl, kad juose nutapyti personažai „atitinka“ tikrovę, labiausiai panašūs į tai, „ką matome“. Matyt, dar todėl, kad tų paveikslų siužetai lengvai identifikuojami ir išreiškia nuoširdžius jausmus. Ir vis dėlto, įsižiūrėjęs įdėmiau į tuos paveikslus, pamatai, kad jie yra veikiau labai asmeniškas Picasso visa ko suvokimo atspindys, o ne autentiška tikrovės reprodukcija. Gyvenimas 1903, tai didžiausias iš „mėlynųjų“ paveikslų. Paveikslas ir simbolis kartu. Vienoje pusėje-nuoga sutuoktinių pora, kitoje - sulysusi motina; regis, jie byloja, kad gyvenimas didžiosiomis savo akimirkomis - meilės ir motinystės valandomis - tėra tik skausmas. Tarp vyro ir motinos-du nuogų susirietusių figūrų etiudai, primenantys, kad esama ir kūrybos. Kūrybos, kitaip tariant, meno. O Picasso menu laiko tai, kas išgelbsti nuo mirties. Menas yra gyvenimas. Autoportretas, 1901, Picasso dar tik dvidešimt metų. Tačiau šitame autoportrete jis gerokai save pasendino: įdubę skruostai, gauruota barzda, paklaikusios akys išreiškia subrendusio, gyvenimą mačiusio žmogaus vienatvę ir nusiminimą. Mėlynasis laikotarpis nuo 1901 iki 1904 metų Picasso viską regi mėlynai, tarytum tarp jo ir pasaulio būtų įsiterpęs koks filtras. Visos tos mėlynos spalvos pasirinktos ne atsitiktinai. Jos išreiškia tam tikrą ypatingą jausmą. Mėlynai-tai nakties, jūros, dangaus spalva, spalva tinkanti pesimizmui ir vargui, nevilčiai išreikšti, priešingai nei geltona ir raudona, šiltos spalvos, spinduliuojančios gyvenimą, saulę, šilumą. Aklo žmogaus pusryčiai, 1903. tuo metu Picasso įkyriai persekiojo aklo žmogaus tema. Aklas nemato, tačiau jis gali liesti: taigi Picasso suteikia ypatingą reikšmę jo rankoms. tapytojui, kurio darbą lemia žvilgsnis, kurio visa galia glūdi akyse, aklumas-pati baisiausia luošumo forma. Tačiau svarbiausia, Picasso nori parodyti, kad tikrasis matymas yra vidinis regėjimas: tai, ką menininkas mato ir jaučia, supratęs, jog išorė tėra tik iliuzija. Aušros spalva rausvasis laikotarpis trukęs nuo 1904 iki 1906 metų, taip pavadintas dėl paveiksluose dominuojančių ochros ir rausvų spalvų ir dėl švelnumo bei trapumo, kuris sklinda iš pavaizduotų personažų. Dažniausiai tai akrobatai ir klajojantys cirko artistai, lengvai pažeidžiami nepripažinti aktoriai, kurių kiekvienas judesys byloja apie gracija ir nuolankumą.
Dailė  Rašiniai   (15,7 kB)
Dailininkas Petras Kalpokas augo kaime, gal todėl jo peizažų motyvai – kaimo aplinka. Šiems peizažams būdinga atvira erdvė, lyriškumas. Petro Kalpoko paveiksle „Rudenį“ jaučiame ramybę. Pažvelgus į jį norisi tiesiog prisėsti ir pabūti apie nieką negalvojant ten, toje vietoje, gaubiamoje rudeniškos vėsos. Paveikslas dvelkia švelniu liūdesiu ir melancholija. Pirmajame plane matome upelio išsišakojimą ir nedidelį kauburėlį. Aplink jį auga vandens žolės. Kiek toliau – to paties upelio vingis ir du jo krantai – tokie artimi, ir vis dėl to išskirti. Kompozicijos centre regime medelį ir jo atspindį vandenyje, palei upelio vagą auga krūmai. Dar atokiau, prie telkšančių balų matome didelius beržus, kitapus jų driekiasi eilė krūmokšnių. Ties horizonto linija, tolumoje, pastebime mišką. Fone – vaiskus dangus, užbaigiantis šią harmoningą kompoziciją. Paveiksle vyrauja rusvi, rausvi, melsvi atspalviai, nepasigendame ir žalsvų tonų. Dailininko paletėje gausu spalvų, kiekvienu potėpiu sukuriama atitinkama nuotaika. Į šiltą rusvą koloritą įterpiami rausvi lopinėliai pagyviną paveikslą, o melsvas dangus bei upelio vanduo suteikia ramumą. Tyras ir taurus dailininko kūrybos pasaulis. Visi jausmai atsispindi paveiksluose – pažvelgęs į vieną ar kitą tapybos darbą regi kūrėjo sielos atspindį jame.
Dailė  Analizės   (3 kB)
Origamis
2010-01-04
Japonija... Traukiniai su magnetinėmis pagalvėmis, visiškai automatizuotos surinkimo linijos automobilių gamyklose, robotai, gaminantys robotus, pageidavimų koncertas per kompiuterį- tokią Japoniją mes pažįstame, ja stebimės ir žavimės. Tačiau egzotiškose salose įsikūrusi šalis garsėja ne tik technika, bet ir menais. Ikebana, bonsajai, bonsekis, osibana, origamis- tai ne burtažodžiai, o vis plačiau po pasaulį plintantys japonų menai. Ikebana-savitas gėlių aranžavimo menas- mums ne naujiena. Apie bonsajus (nykštukinius medžius) galbūt esame skaitę žurnale ar laikraštyje. Na, o apie bonsekį (miniatiūrinį sodą ant padėklo), osibaną (džiovintų augalų kompozicija) ir origamį Lietuvoje turbūt vienas kitas yra girdėjęs. Tačiau dabar mes susipažinsime su origamiu. Taigi „origamis“- sudėtinis japonų kalbos žodis, rašomas dviem hieroglifais, kurie reiškia „ori“- lankstyti, „kami“- popierius. Origamis ne šiaip sau lankstyba. Tai sena liaudies meno šaka, turinti gilias tradicijas. Origamio istorija prasidėjo VI amžiuje, kai budistų šventikai iš Kinijos per Korėja į Japoniją atvežė popieriaus gamybos paslaptį. VII amžiuje po visą Japoniją išplito popieriaus gamybos manufaktūros. Čia vyravo rankų darbas, todėl kainos buvo labai aukštos. Dėl didelės popieriaus vertės, žmonės iš jų darė specialų origamį, skirtą apeigoms. Dar iš XII amžiaus yra išlikęs toks paprotys: kam nors siunčiamą dovaną įpakuoti į baltą popierių. Dabar išlankstyta skiautelė popieriaus, pridėta prie dovanos yra seno papročio atgarsis. Tai reiškia, kad davėjas linki gavėjui geros kloties. Tokie origamiai Japonijoje yra labai populiarūs. Tik 1871 metais popieriaus gamintojų rankinį darbą palengvino mechanizmai. Popierius atpigo ir jo galėjo įsigyti ne tik aristokratija, bet ir žemesnieji gyventojų visuomenės sluoksniai.Kartu populiarėjo lankstyba. Atsirado nauja origamio rūšis- laisvalaikio origamis. Pats populiariausias origamis yra gervė. Japonijoje gervė- ilgo gyvenimo simbolis. Viena legenda pasakoja, kad gervės gyvena 1000 metų. Manoma, kad įteikus sergančiam žmogui tūkstantį išlankstytų ir ant siūlo suvertas gerves, jis greičiau pasveiksta. Sunku tiksliai pasakyti, ką japonui reiškia origamis, tačiau labai gerai žinome, kaip mes patys vertiname visokius niekučius, išlankstytus iš popieriaus. Europietis žavisi keramika, mediena, oda, o popieriaus lankstiniai- tai vaikų žaidimas. O japonai labiausiai vertina ne dirbinio medžiagą, bet rankų darbą. Tai galime pajusti ir iš šio nutikimo. Esą garsią pasaulyje japonų perlų firmą aplankė užsienio delegacija. Firmos valdytojas, pagerbdamas svečius, įteikė delegacijos vadovui dovanėlę. Galime įsivaizduoti, koks buvo visų nusivylimas, kai atidarę mažytę dėžutę, vietoj laukto perlo visi pamatė iš žalio popieriaus išlankstytą miniatiūrinę varlytę.
Dailė  Rašiniai   (59,54 kB)
Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.
Dailė  Referatai   (11,97 kB)
Lietuvių tapyba
2010-01-04
Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.
Dailė  Referatai   (13,47 kB)
Kičas (2)
2010-01-04
Kičas Kičas – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr. Tai banalaus turinio ir stiliaus kūrinys; iš pažiūros jis gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus. Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo. XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus, kilnus ir moralus. Tačiau – įsigilinus – juste justi, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Pavyzdžiui, rausvai violetinio stiklo bei pigiais blizgučiais paauksuota kompozicija su jūros banga, švyturiu bei aplinkui šokinėjančiais delfinais, negana to, dar išdidžiai aiškinama (nors ką čia aiškinti) – švyturys esą padeda jūroje laivams rasti kelią, o delfinai – taip pat žmogaus draugai, taigi... Apibendrindami galėtume pasakyti – kičas yra „sviestas sviestuotas“, įgavęs materialią išraišką. Paviršutiniškų vertybių (blizgučių, spindesio, skaidrumo, švytėjimo ir t. t.), kaip ir simbolių (švyturiai, delfinai, jūra ir t. t.) jame apstu, tačiau autentiškų idėjų ir jausmų – deja. Tiesą sakant, kičo gražumas ir kiti privalumai tik tam, kad daiktas būtų nupirktas apsigavusio praeivio.
Dailė  Rašiniai   (815,72 kB)
Kičas
2010-01-04
Kičas Kičas – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr. Tai banalaus turinio ir stiliaus kūrinys; iš pažiūros jis gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus. Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo. XX a. sandūroje ir sietina su vokišku žodžiu „verkitschen“ – pusvelčiui parduoti. Iš pažiūros kičas labai gražus, kilnus ir moralus. Tačiau – įsigilinus – juste justi, kad jis „persaldintas“, nenatūralus, sentimentalus ir neoriginalus. Pavyzdžiui, rausvai violetinio stiklo bei pigiais blizgučiais paauksuota kompozicija su jūros banga, švyturiu bei aplinkui šokinėjančiais delfinais, negana to, dar išdidžiai aiškinama (nors ką čia aiškinti) – švyturys esą padeda jūroje laivams rasti kelią, o delfinai – taip pat žmogaus draugai, taigi... Apibendrindami galėtume pasakyti – kičas yra „sviestas sviestuotas“, įgavęs materialią išraišką. Paviršutiniškų vertybių (blizgučių, spindesio, skaidrumo, švytėjimo ir t. t.), kaip ir simbolių (švyturiai, delfinai, jūra ir t. t.) jame apstu, tačiau autentiškų idėjų ir jausmų – deja. Tiesą sakant, kičo gražumas ir kiti privalumai tik tam, kad daiktas būtų nupirktas apsigavusio praeivio. Šiuolaikinėje dailėje kičo elementai naudojami visai ne iš didelės meilės jam, priešingai, kvestionuojant abejotinas visuomenės, kurioje gyvename, vertybes, o kartais ir problemas. Iki šiol panaši stilistika labiausiai buvo paplitusi JAV ir Didžiosios Britanijos menininkų kūriniuose. Rodos, šiose šalyse menininkai kritiškiausi, bet kaip tik ten ir yra labiausiai ką kritikuoti? Kičas – buko, nemąstančio ir vartojančio gyvenimo simbolis
Dailė  Rašiniai   (815,71 kB)
Keramika
2010-01-04
Kermikos tradicijos lietuvoje labai senos.koklius gaminti lietuvoje pradėta XIV amžiuje.Gamybos patirtis atėjo iš vakarų.Manoma,kad VIII amžiaus pusėje koklius pradėjogminti ir naudoti vokiečiai.Vėliau jų gamyba persikėlė į pabaltijį.Patys ankstyvieji kokliai buvo apvalūs,kiek vėliau ketyrkampių puodeliųapvalūs ir mūryti dugneliu į kruosnies vidų.XVI amžiuje atsirado keturkampiai (dėžiniai) kokliai.Jie buvo skirtingų formų-tiesus,kampiniai,karniziniai. 1951 metais Jašiūnuose pradėjo veikti maža plytinė.ji išaugo ir tapo keramikos gamykla,kurioje įsteigtas ir metalo konstrukcijų cechas.Ši įmonė –vienintėlė Lietuvoje,gaminanti įvairiausias plytas,čerpes,koklius,apdailos plyteles ir kitus senovinių formų dirbinius. 1970 etais keramikos gamykla gamino dekorativines plyteles Lietuvos operos ir baleto teatro statybai.Išorės sienos,žiūrovų salė,foje ir ložių apdaila buvo pagaminta kombinate.1974 metais kombinatas tampa Dvarčionių statybinių medžiagų kombinatu. Pagal Respublikos kultūros paminklų reastauravimo planą,kombinatas gamino plytas ir plyteles istoriniams architekturos paminklams restauruoti.Reastauravimo darbai buvo pradėti Trakų pilyje,kauno senamistyje,jūrų muzejuje ir kt.Gamybos technologijos buvo labai aukštos:galėjo patenkinti individualius užsakovų pageidavimus. 1978 metais Jašiūnų dvračionių keramikos gamykla Nr.2 tampa Jašiūnų bandomąja gamykla.Cechai yra restauruojami,pastatomas naujas pastatas.Keramikos gaminiai buvo parduodami visoje TSRS.1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo Keramikos gamykla tapo UAB „Termolita“,kuri dar neblogai laikėsi iki 1992 metų.Tačiau sumažėjus produkcijos paklausai labai sumažėjo apyvarta ir 1995 metai „Termolitos“ paskelbė bankrotą. Šiuo metu šiuose pastatuose įsikūrusios dvi privačios įmonės:UAB „Polivektras“ ir UAB „Jašiūnų keramika“.UAB „Polivektras“ perdirba įvairius plastiko įvairius plastiko gaminius į granules,kurios eksportuojamos į užsenį.UAB „Jašiūnų keramika“ gamina keramikinius restauracinius gaminius.
Dailė  Rašiniai   (3,45 kB)
Impresionizmas
2010-01-04
Impresionizmas - (lot. impressio – įspūdis) Meno srovė, atsiradusi XIX a. II pusėje prancūzų tapyboje; įteisino tiesioginį regimąjį įspūdį, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą iracionaliu mąstymu ir improvizuota melodika. Impresionizmo terminas kilo iš Klodo Monė (Claud Monet) paveikslo „Įspūdis. Saulės patekėjimas" (pranc. „Impression. Soleil levant", 1872 m.) pavadinimo. K.Monė. Įspūdis. Saulės patekėjimas. 1872 m. 1. Impresionizmo apraiškos Pirmiausiai impresionizmas susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje. Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą. Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.
Dailė  Referatai   (170,72 kB)
Gotika vakarų mene
2010-01-04
Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros bei skulptūros detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrukcija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis. Atsirado vertikalus erdvės skirstymas, smailios arkos. Svarbiausias elementas - vadinamoji gotikinė oginų kryžmė. Tai įvestos į skliauto briaunas kryžminės arkos, kurios keičia visos konstrukcijos ritmą. Pastatas darosi lengvesnis ir auga į viršų. Iš pradžių dar inkrustuotos viena puse į skliauto masę arkos vėliau darosi beveik nepriklausomos. Jau žinomas arabams ir romaninei architektūrai, smailus profilis pasirodo visur: didelėse arkose, tribūnose, languose ir net skliautuose bei oginose. Brandžios gotikos laikotarpiu (XIIIa. vid. - XIVa.) pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, bokštų viršūnės baigiasi pinakliais. Fasaduose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Prancūzijoje buvo pastatyta sudėtingos kompozicijos, turtingo skulptūros dekoro kulto pastatų (Buržo Šv. Stepono katedra, Šventoji koplyčia Paryžiuje), pilių. Šiuo laikotarpiu gotika suklesti ir kitose Vakarų Europos šalyse. Vokietijoje kulto pastatams (halinei Šv. Elžbietos bažnyčiai Marburge, Kelno katedrai, Marijos bažnyčiai Liūbeke) būdingi aukšti fasadų bokštai, architektūros ir skulptūros dekoras. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų (Liūbeko, Braunšveigo rotušės). Anglijoje statomos ilgos lotyniško kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Velso katedros, Vestminsterio abatijos bažnyčia Londone). Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasade ir virš transepto. Savita Italijos gotika plito daugiausia jos šiaurėje (Lombardijoje, Venecijoje, Toskanoje). Italijos kulto architektūroje (Florencijos, Orvjetos katedros) romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikos elementais. Toskanos visuomeniniai pastatai (Sienos Florencijos rotušė) masyvių formų, rūstūs, Venecijos (Dožų rūmai) - azūriški, puošnūs. Vėlyvosios gotikos architektūroje (XIVa. pab. - XVIa. pr.) atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios, koplyčios, rotušės, rūmai, gyvenamieji namai. Sienas ir bokštus puošė dekoruoti langai, nišos. Vėlyvoji gotika labiausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (Šv. Maklu Ruane), rotušių (Sen Kantene), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone). Visų Vakarų menų raidoje gotinis pastatas vaidina išimtinai svarią rolę. Jei romaninė bažnyčia palyginus kuklus kaimiškas abatijos namas, tai gotinė šventovė atranda naujas proporcijas. Iškyla didžiausios Vakarų pasaulio katedros (Prancūzijoje - Lano, Šartro, Paryžiaus katedros, Sen Deni vienuolyno bazilika, Vokietijoje - Magdeburgo katedra, Anglijoje - Solsberio katedra). Naujai architektūrai reikalinga ir nauja dekoracija. Laužydamas romaninį mūrą, architektas laužo ir romaninę skulptūrą. Dideli reljefai užsiliko tik ant portalų ir kitose aukštose dalyse. Ant baliustradų ir aukštų galerijų statomi taip pat dideli reljefai. Visi jie yra naujo būdo. Atsimaino ornamentinė gama. Vietoj sausos geometrijos pasirodo gyvi lapai, augalai ir gėlės. Žmogaus vaizdas įgyja naują reikšmę. Jis turi savo kanoną ir savo nepriklausomą formą. Keičiasi mimika. Kūnas turi savo vidaus pusiausvyrą. Italų skulptūra eina dvejopa kryptimi. Iš vienos pusės ji nevengia gotinės įtakos, iš kitos - pasirodo iš naujo atbudinta senoji klasikinė romėninė plastika. Niccolo Pisano genijus formuojasi būtent šiame dvejopame judėjime. Jo šedevras yra Pizos baptisterio ambonas. Romėninės formos pasirodo nuolatinėje kompozicijoje, vaizdų kaukėse, visų figūrų siluetuose. Gotika duoda jam daugiau švelnaus lyrizmo. Panašus dviveidis menas išsivysto ir Sienos katedros ambone, kur figūrų judesys drauge reiškia antikinę stiprybę ir prancūzišką graciją. Bet jei pirmieji paminklai ir rodo dviejų priešingų gaivalų sintezes, tai Italijos skulptūros tolesnis vystymasis juos atskiria. Pizos mokykla išplėtė ypač helenistinį klasicizmą, o Florencija ir Italijos šiaurė prisiartino prie gotikos. Vokietijos skulptūrai taip pat būdingi anachronizmai. Čia gotikinis reljefas jungiasi su pusiau romaniniais, pernelyg pilnais otonų ir karolingų elementais (Andlau ir Regensburgo Šv. Jokūbas, Miunsterio Šv. Paulius). Bet nauja nepriklausoma gotika gimsta Anglijoje, kur romaninė skulptūra nėra turtinga ir kur užsilieka ne tik bendri karolingų, bet ir keli vietiniai, saksoniški ir airiški elementai. Fasado architektūra apibūdina net tiktai skulptūros paskirstymą, bet ir formą. Vietoje nepertrauktų kompozicijų atsiranda senieji "žmonės už arkos". Apkabinti nišomis, jie yra monumentalių statulų (Wells, Exeter) atskiri izoliuoti paminklai, kurie statomi vienas greta kito ir vienas ant kito, nesudarydami bendros scenos. Gotikinė skulptūra nėra architektūros neatskiriama dalis. Ji - pastato palydovė. Forma padidinta, supaprastinta, bet visiškai neapibūdinta. Tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje, Ispanijoje, Flandrijoje ir net Italijoje gimsta nauja monumentali, idealistinė žmonija. Kaip architektūrai, taip ir dailei gotika atnešė daug naujovių. Gotikinė ikonografija išsižada vizijų, epopėjų, rytų baidyklių. Ji evangelinė, žmogiška, natūrali. Kristus netenka savo antžmogiško didumo ir eina artyn prie žmogaus. Šv. Marija nėra jau iškilminga azijatinė karalienė, bet kūdikio motina. Vietoj nesuprantamo dievo kulto čia atsiranda ir išsivysto nauja žmogiška religija. Dailininkas atranda gilią ir paprastą taikos ir tvarkos pasaulį. Kalendorius jau atvaizduojamas ne tiktai zodiako kabalistiniais ženklais, bet ir mėnesių darbų lyriniais paveikslais. Tai nauja pasaulio apžvalga, nauja formų koncepcija, kur viskas darosi aišku, suprantama ir gražu. Menas darosi gamtos, mokslo, moralės ir isorijos veidrodžiu. Gotikinė tapyba neturi romaninio stiliaus vienybės. Jei skulptūrai gotikinė katedra ir palieka palyginus gerą vietą, tai beveik išstumia tapybą. Romaninio mūro panaikinimas laužo ne tik reljefą, bet ir freską, kurių vietą užima langų vitražas. Bet pietuose, kur XIIa. pastatas dar nesugriautas, pasireiškia tikras freskų renesansas. Naujasis menas čia vystosi senuose griežtuose romaniniuose rūmuose. Pagrindinis elementas - vitražas. Įvairios scenos pasirodo medaljonuose, kvadratuose ir kitose ornamentinėse figūrose. Vitražo dailė be improvizacijos. Viskas čia išskaičiuota iš anksto, nes menininkas paruošia kompozicijos kartoną, išpjausto įvairias dalis ir jungia švino šakomis. XIVa. atsiranda nauja miniatūra. Raidės darosi ilgesnės, piešinys atsišakoja ir užpildo visą puslapį gražių gėlių ir lapų figūromis. Visas tekstas apsijuosia gyvos floros ornamentais, tarp kurių laksto paukščiai ir drugiai. Nauja tapyba atsiranda XIIIa. gale ir išsivysto Giotto ir Sienos mokyklomis. Giotto kūryba reiškia tikrą revoliuciją. Jis išvaduoja kompoziciją iš ornamentinių ir sausų formulių, randa tikrą tapybos reljefą. Vietoj plokščių, išrašytų ant mūro figūrų pasireiškia tankios ir pilnos kūnų masės. Išsivysto plastiniai elementai. Tačiau Giotto kūryba galutinai nenaikina senosios dailės. Įsiverždamas į užsienio šalis, gotikinis stilius pamažu keičiasi. Jis steigia naujas mokyklas. Prancūzijoje gotika išsivysto eidama nuo klasicizmo į baroko romantiką. Vokietijoje jis prasideda sausu akademizmu. Anglijoje visa evoliucija veda į priešingą kryptį. Ji prasideda baroko ir baigiasi akademinėmis sausomis formomis.
Dailė  Referatai   (10,67 kB)
Gotika ir romanika
2010-01-04
„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.
Dailė  Referatai   (19,57 kB)
Gotika
2010-01-04
Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)
Gotika
2010-01-04
Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.
Dailė  Konspektai   (8,16 kB)
Ferencas Listas
2010-01-04
Ferencas Listas – pirmasis kompozitorius atskleidęs neribotas fortepijono galimybes. Listas „pavertė“ fortepijoną į orkestrą grodamas Bethoveno simfonijas, Mocarto, Berliozo, Vagnerio, Verdžio operų fantazijas. Listo fortepijonas dainuodavo Šuberto dainas ir tarytum pavirsdavo vargonais, kada pianistas grodavo Bacho fugas. Listas perkėlė fortepijoną iš kambarių, iš salių į koncertų estradą. Jis pirmasis išdrįso pasirodyti koncerte vienas, kelias valandas grodamas fortepijonu. Jis įžvelgė didžią fortepijono ateitį – tuo metu šis instrumentas buvo nelabai vertinamas ir naudojamas daugiausia naminiam muzikavimui. Kartą Listas Listas yra sulyginęs fortepijoną su graviūromis: „Fortepijonas, lyginant jį su orkestriniu atlikimu, yra tas pat, kaip graviūra, lyginant ją su tapybos paveikslu, kuri jį padaugina ir išplatina.“ Listas buvo muzikantas, užsibrėžęs pateikti žmonėms (ne vienam kitam, o daugybei žmonių) geriausius praeities ir dabarties kūrinius. Jis tai darė visą savo gyvenimą. Listas, daugiau negu kuris kitas, sugebėdavo „atrasti“ naujus žymius vardus muzikoje. Pavyzdžiui, entuziastingas Listo pritarimas nulėmė jauno norvegų kompozitoriaus Grygo likimą ir plačiai išgarsino jo vardą. Listo parama labai pagelbėjo ir puikiam čekų kompozitoriui Bedržichui Smetonai. Listo vaikystė Ferencas Listas gimė 1811 metasi Raidine, Vengrijoje. Didžiausias šios provincijos miestas buvo Eizenštatas. Ten anksčiau gyveno ir dirbo Jozefas Haidnas. Listo tėvas buvo kunigaikščio Esterhazio dvaro ūkvedys. Ferencas savo muzikiniais gabumais greit atkreipė visų dėmesį. Tai pastebėjęs tėvas ėmė jį tuojau pat mokyti. Vos devynerių metų jis jau koncertavo Orenburge skambindamas fortepijonu. Berniukas sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad kai kurie kilmingi vengrų meno globėjai pasiūlė jo tėvui piniginę paramą. Nuo to laiko vienintelė Adamo Listo (Ferenco Listo tėvo) svajonė, vienintelis jo tikslas – pradėti rimtai mokyti savo sūnų muzikos. Šeima persikėlė į Vieną. Bethoveno mokinys Karlas Černis sutiko jaunajam Ferencui dėstyti fortepijono meną, o Antonijus Saljeris suteikė muzikos teorijos žinių. Berniuko koncertai Vienoje ir Budapešte praėjo su dar didesniu pasisekimu. Jis buvo lyginamas su Mocartu vaikystėje. Kartą Vienoje Ferencas skambino Bethovenui, kuris po to pabučiavo mažąjį muzikantą į kaktą, tartum pranašaudamas jam didžią ateitį. Šio pabučiavimo Listas neužmiršo visą gyvenimą. Dvylikos metų Listas išvažiavo koncertuoti į Paryžių – tuo metu ten buvo viena geriausių pasaulyje konservatorijų. Tačiau garsioji konservatorija jo nepriėmė, matyt, dėl to, kad jis buvo svetimtautis. Konservatorijos direktorius, operų kūrėjas Luidžis Jerubinis buvo italas. Taigi, taip pat svetimtautis. Tačiau jis negalėdavo pakęsti vunderkindų. Jaunasi Ferencas greitai nusiramino, nes didelis būrys talentingų jaunų menininkų su džiaugsmu priėmė į savo tarpą. Jaunojo Listo koncertai turėjo nepaprastą pasisekimą. Keturiolikos metų jis buvo apkeliavęs su koncertais daug Prancūzijos, Šveicarijos, Anglijos miestų. Sulaukęs šešiolikos metų Ferencas Listas staiga tapo be paramos – staiga mirė jo tėvas. Nuo tada Listui teko pardavinėti savo meną, savo kūrinius, kad galėtų aprūpinti motiną ir save. Jaunąjį Listą nuolat slėgė žeminama menininko padėtis. Vėliau jis rašė: „Daug geriau būti bet kuo... tik ne turčių išlaikomu muzikantu.“ Tačiau stipri ir smalsi prigimtis paėmė viršų. Jo lavinimusi niekas nesirūpino. Listas pats domėjosi geriausiomis knygomis, pažangiais, gabiais žmonėmis. Jis siekė naujų žinių, kūrė muziką, ieškojo joje naujų kelių. Jis buvo labai išprusęs žmogus.
Dailė  Rašiniai   (7,38 kB)
Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas. Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, ir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis. Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą. Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės duoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija. Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi. Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų. Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis. Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas. Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą. Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo efektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose. Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas. Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus Rudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas. 1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios... Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro. Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas. Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės stilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas. Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša.
Dailė  Konspektai   (8,85 kB)
Čiurlionio tapyba
2010-01-04
Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė” gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12) Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo, “kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu, kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis. Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius, kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą. M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko kūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas jau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią meninių principų programą.. Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį - 1906 antroji pusė - 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai; brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė dailė. Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex” paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą. Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame nuoseklios vaizdų sekos. Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” ( šviesi figūra laivelyje), “Naktis - sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”, “Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ), “Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis “Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala - būtybė su dviem slėpiningais žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m. vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais, bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtos slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos. Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”, “Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis. Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis anaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį meistriškumą. Gal trejų - trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Antrajame - individualaus stiliaus formavimosi - laikotarpyje ( 1906 - 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo, pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką. Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom - piešė pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos ir guašo technika. “Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų - augalų, medžių gėlių - dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas. Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako: “Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180) Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”, “Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimais nubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo, grožio. Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės - tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos. Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų - medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio - pavidalus, akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet visuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip triptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikos kūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriau pažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementus kūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis ir ritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvai rausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios nakties tylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingas piešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsų liaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilni švelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos ir liūdesio.” (6;p.66) Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtų sustoti ties triptiku “Raigardas”. Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjo puikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiek eiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomis dekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtai tekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais. Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis. Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė įvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni, belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomis liepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuose tą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgos siautulys. “Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaip poetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primena tuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami į apšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, o tik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu ir nuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą. Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiais potėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliai apibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas, sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66) “Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora - aukšta, liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesų plaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai. Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti ir apie kitus šio ciklo paveikslus - vaizdelį su kriokliu ir peizažą su kylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiama stilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionis netraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs “savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199) “Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumu pasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams ( “Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintų ir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus - žemę, vandenį, dangų - tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonus sukelia nenutolstančios erdvės įspūdį. “Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą, iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį - kasmetinį mūsų planetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves. “Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio bei tapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštas dangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnų figūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija, dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgi kuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69) Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio - kūrinių grupė - muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusi nauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininko kūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninė interpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių, debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuose tapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi ir Čiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos ir banguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai ir rutuliukų virtinės. Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tam tikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara, menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimo procesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”, “Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių” - nepilnas. “Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labai skirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos, pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės. Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra toji sąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos bei lako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego, upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus, menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį. Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiu alegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiai išskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daug kartų. Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Pro fantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžių būrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklo paveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės, menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvės platybėse. “Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotas vartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslo komozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara. Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūros analogijų. Kompozicija - fantastinė - simbolinė. Svarbiausias paveikslo motyvas - tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kurią smelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos. Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) - vienas žymiausių dailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniais nutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formų tiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudona saule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylaus vakaro vaizdą. Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinis vaizdas. Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” - tai peizažų ciklai, kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius, pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškio jų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluose menininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiems kosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio. Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m. Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jų viliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmą kartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jų viršūnėse. Antroji sonatos dalis ( “Andante” ) dvelkia rimtimi, ramybe ir slėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jau vaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžia ir pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia ar laiko žmogaus ranka. Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki pat paveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis ir purslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejų laivelius. “ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuoti gamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmis dėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame ir trečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyro ranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmis ir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžia fantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas - bendresnė M.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimą lėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77) Dvi paskutinės tapytinės sonatos - “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir “Piramidžių” - nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas “Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę, “Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį. Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu, dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieni ant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijų judėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijų dinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperos sluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą. Vaizdų ornamentiškumą didina taip pat ryškus grafikos elementų - linijų, taškučių, brukšnių, siluetų - akcentavimas. Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimą paveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduose ir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” ( 2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadinti preliudais - “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifinių muzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika. “Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikų kompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai. “Fugos” motyvas - ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matome egles, krūmus, fantastiškus bokštus. Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jo paveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena ar užtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvara tarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro jos angas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linija asocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi į aukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jų metaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žavumas ir kartėlis. Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionis pritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė 1909m. pradžioje. Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačioje pačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti iš jūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į tolumas driekiasi kalnų grandinės. Rutulio viršuje - sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatos valdovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli. Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jų susiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia koloritui tauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslo struktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavo kosmoso didybę ir sudėtingumą Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kiti vėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelo preliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiška tiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis ir nuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes, į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė. Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juos išdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir plataus judėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškina šiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių, rausvų spalvų ir jų niuansų. Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūs įvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laiko momentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujus kelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklų semantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipo kūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtos gaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymus. IŠVADOS M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio. Savo visuotinumu ir naujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulio meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris ne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laiko kontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kai kuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferoje ir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę, sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidė naujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąs savyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtino asociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamo pasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūryba išplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinės minties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūros apyvartoje.
Dailė  Referatai   (19,98 kB)
Bizantijos menas
2010-01-04
395.m.Romos imperija suskylo i dvi atskiras valstybes: Vakaru ir rytu Romos imperija.Pastaraja pamine BIZANTIJA. I sia valstybe iejo labiausiai issivysciusios buvusios Romos imperijos sritys, Tarp ju ir Graikija.BIZANTIJA tapo graikiskuju tradiciju saugotoja ir teiseje. Bizantija veike ir i pabaiga linke rytai.Per visa tukstantmeti istorija , Bizantija pergyveno pakilima ir nuosmukius.Kartu su salimi ivairiais laikais, Pergyveno ir menas.Anksciau kupolus mokejo dengti tik apvaliems pastatams. Kupolui islaikyti,panaudojus akmenu sudetitrikampiais,su apvaliais kampais. Valdant turkams mozaikai teko uzsidengti:musulmonu tikyba draude vaizduoti zmogu. Justinijano valdymo metais ,pasistatyta daug baznyciu Italijoje. Ypac Romos uostamiestyje,tai daugiausia bazilikos. Reiksmingiausia centriska astunkampes plano bazilikine SV.Vitales katedra Romoje. Vidines jos sienos bevieik istisai denge mozaikos. Isdestant sienine tapyba,is mozaikos SV.temomis .Bizantijoje grieztai laikomasi Tam tikru taisykliu.Zmones-ziniai,vaizduojami rustus.Nesunku pazinti bizantiskuju Kalonu kapitelius.Jie saviti,i virsu platejanciomis trikampinemis sienelemis zemame Reljefe papuostuomis augaliniaismotyvais,gyvunu atvaizdais. Bizantieciai ypac mego kupolus,todel architektai isdesti labai isradingai. Placiau paplitusios kryziaus kupolynes baznycios. Ju planas primena lygiakrasti graikiskaji kryziu.Virs jo antro iskildavo kupolao. Daugelyje bizantiskujiu pastatu kupolas yra pagrindine statynio dalis. Kad ir kokio pano butu-panasus i graikiskaji kryziu,apvalaus ar daugiakampio Visi tokie sttyniai vadinami antriniais,kupoliniais. Kaip ankstyvajam graiku mene bizantiskai kulturai irgi neskiriama demesio. Krikscionims kultura pirmine antikines pagoniskos religijos stabus. Taciau tapyba placiau paplito .Ja galima rasti baznycioje,rankrastyniu knygu miniatiurose. Tapomos ikonos-SV.paveikslai.8-9.a.buvo sunkus bizantijos menas. Salije siauteja ikonu naikintojai .Veliau bizantijos menas isgyvena nauja pakilima -pries visiska 1453m turku uzkariavima.Tai nereiske kad ,bizantijos menas isnyko jis tesi savo tradicijas senoves Rusios mene. Rusu miestai taliau Talinas jos tapybair architektura. Provoslaviskos cerkves statomos ir kitose salise. Bizantijai gimininga ,nuostabi Armenijos,Gruzijos architektura.
Dailė  Konspektai   (3,74 kB)
Barokas
2010-01-04
I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
Dailė  Konspektai   (8,33 kB)
Arvydas Šaltenis
2010-01-04
Vilniaus Dailės Akademijos rektorius Arvydas Šaltenis (g. 1944 m., dėstė 1975–1981 m. ir nuo 1988 m., nuo 1994 m. – Vilniaus dailės akademijos rektorius) Arvydas Šaltenis – ekspresyvaus arsininkų realizmo tradicijos tęsėjas, savo kelią siejantis ir su besikeičiančiomis šiuolaikinės figūrinės tapybos tendencijomis. Jis – vienas tų menininkų, kurie angažuotai reaguoja į politines ir visuomenines realijas. Jo paveiksluose rasime ir istorijos, ir dabarties realijų. Tapytojas lieka ištikimas tradiciniams figūrinio paveikslo, portreto, peizažo ir natiurmorto žanrams, nepaisydamas jų hierarchijos ir tarp jų esančios griežtos ribos. Šalteniui būdingas greitas, eskiziškas tikrovės fiksavimas, taiklus, kartais net groteskiškas piešinys. Jis atidus, bet ne pasyvus stebėtojas. Jo kūryboje labai svarbus autobiografijos ir istorijos įtakos jai santykis. Šaltenis turi savitą ir sudėtingą paveikslų ikonografiją. Svarbios jo tapybos temos – sovietinis režimas, kareivinių motyvai, susiję su autobiografiniais išgyvenimais, tapyti 1971–1986 metais, taip pat ir sudėtingos alegorijos 1991–1995 m. periodo Lietuvos istorijos temomis. Šaltenio kūryboje svarbios ir egzistencinės kelionės bei mirties, kaip paskutinės kelionės, temos. Jis nuolat sugrįžta prie mažų miestelių savo gimtinėje Aukštaitijoje vaizdų ir aktualizuoja krikščionišką ikonografiją. Jis taip pat tapo „paveikslus apie paveikslus“, cituodamas dailės istoriją polemizuoja su ja. Įvairiais kūrybos periodais Šaltenis lygiagrečiai operuoja ir dinamiška kompozicija, ir statika bei koloristine faktūrine tapyba ir santūria pilkos spalvos monochromija. Kartu jis visada išlieka ekspresyvus savo išraiškoje. Šaltenį galėtume apibūdinti kaip ekspresyvų realistinio simbolio meistrą.
Dailė  Rašiniai   (700,71 kB)
Ankstyvoji dailė
2009-09-04
Baltijos pakrantėse įsikūrę gyventojai iš Europos atsinešė jau beveik 16 tūkstantmečių senumo kūrybinės veiklos tradicijas. Jas toliau puoselėjo ir, veikiami naujos aplinkos, palengva ėmė kurti savitą (ilgainiui taip pat pradėjusį kisti) stilių. Geriausiai šią raidą atskleidžia skulptūros, dirbiniai iš molio, grafiniai piešiniai ir įraižos ant rago-kaulo, molio, akmens ir gintaro. Deja, paleolito stovyklų smėlyje Nemuno, Merkio, Neries ar Dauguvos pakrantėse neišliko šio laikotarpio meno pavyzdžių.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,81 kB)
Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.
Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)
Klasicizmas, remdamasis garsiais antikos meno bei literatūros kūriniais, siekė meninei kūrybai grąžinti racionalų harmoningą plastinį pavidalą, kuris buvo nustumtas į antrą planą teatrališkos, ekspresyvios ir spalvingos baroko kultūros. Klasicizmo pradžią Lietuvoje tiktų sieti su architektūroje pastebimais pokyčiais – laipsnišku barokinių formų atsisakymu, statinių struktūros ir dekoro lakoniškėjimu, orientacija į antikinės architektūros pavyzdžius.
Dailė  Konspektai   (2 psl., 4,92 kB)
1906 m. pavasarį „Vilniaus žiniose“ skulptorius Petras Rimša pakvietė lietuvių dailininkus burtis, skleisti dailės idėjas visuomenei, o „Vilniuje, mūsų sostapilyje“ – surengti lietuvių dailės parodą. Į kvietimą atsiliepė dauguma dailininkų, tuo metu studijavusių svetimuose kraštuose, nes Lietuva carinės priespaudos metais savo dailės ugdymo įstaigų neturėjo. Vilniuje buvo sudarytas parodos rengimo komitetas (pirmininkas dr. Jonas Basanavičius). Pirmoji lietuvių dailės paroda buvo iškilmingai atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Vilniuje.
Dailė  Konspektai   (1 psl., 2,74 kB)
1820–1860 m. vyraujanti Europos dailės kryptis buvo romantizmas. Romantikai išsiskyrė dėmesiu savo krašto istorijai, praeities epochoms, ypač viduramžiams. Mąstymo istorizmą ir retrospektyvizmą jie sėkmingai derino su individualumo, novatoriškumo ir originalumo siekiais. Romantikų šūkis – kuo geriau išreikšti savo laiko, savo tautos bruožus ir savo asmenybę. Jiems būdingas subjektyvus gamtos reiškinių išgyvenimas, įsiklausymas į savo jausmus, nuotaikas regėjimus. Romantikus domino paslaptingi, keisti, dramatiški, su žmogumi ir gamta susiję dalykai.
Dailė  Konspektai   (2 psl., 5,45 kB)
Dailė
2009-07-09
Iš istorijos žinome, kad XX amžius yra bene įdomiausias ir permainingiausias amžius visoje žmonijos istorijoje: žmogus pakilo į orą, vėliau net į kosmosą; atradimų ir išradimų buvę tiek, kad sunku juos visus būtų ir įvardinti.Žmonija išgyveno du pasaulinius karus, šaltąjį karą, vos nesusinaikino atominiu ginklu. Jokios abejonės, visi anksčiau minėti procesai ir įvykiai negalėjo nepalikti žymės pasaulio ir Lietuvos mene.
Dailė  Referatai   (5,34 kB)
Organizuotas visuomeninis viduramžių miestų gyvenimas Europoje spietėsi iš esmės aplinkui du židinius: rotušę ir parapinę bažnyčia, kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo įstaigas. Parapinės bažnyčios iš pradžių pakakdavo miestui vienos, kitos bažnyčios būdavo steigiamos prie vienuolynų jų saviems poreikiams. Miesto savivaldybė, kaip parapinės fundatorė, savo garbės reikalu ir pareiga laikė tai, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi – didžiausia, puošniausia, erdviausia, o tos varpinės bokštas aukščiausias visoje miesto panoramoje.
Dailė  Referatai   (5,37 kB)
Senovės menas
2009-07-09
Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogai maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tik rovę. Ilga laiką menas buvotapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu "grožio formulės" suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ją perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.
Dailė  Referatai   (5,59 kB)
Kiekvieno miesto ar miestelio istorija turi unikalių, tik jai vienai būdingų, bruožų. Deja, įvairių suiručių, nuosmukių metu juos dažnai padengia užmaršties kalėjimo voratinkliai. Laikui bėgant visa tai įgauna kitokią vertę – istorinę vertę. Todėl tiems, kas ryžtasi tuos bruožus atgaivinti, idant jie taptų plačiai visuomenei suvokiama, saugoma, vienaip ar kitaip pasauliui eksponuojama vertybė, į šį triūsą tenka įdėti daug kantrybės, meilės ir jėgų.
Dailė  Referatai   (5,3 kB)
Dailė
2009-07-09
Lietuvos mokyklose pastaruoju metu populiarėja projektų metodas. Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau bene svarbiausia – tarptautiniai ryšiai. Mokytojai ir moksleiviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, palaiko tiesioginius ryšius su užsienio mokyklomis, per tarptautinius seminarus, konferencijas įgyja projektinio darbo patirties. Deja, teorinis šio metodo pagrindimas vėluoja – praktika gerokai lenkia šio metodo plėtotės, perspektyvų aptarimą Lietuvoje.
Dailė  Referatai   (4,8 kB)