Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Pagindinės istorijos datos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Lietuvai viduramžiai buvo svarbus laikotarpis. Tada ji, vadovaujama Mindaugo, tapo valstybe, įgijo aukščiausią – karalystės - statusą, pagoniškąjį būvį siekė pakeisti vakarietišku – krikščioniškuoju. Lietuva 200 metų kariavo su Vokiečių ordinu. Jeigu išskirsime du pagrindinius Vakarų lotyniškosios civilizacijos požymius – krikščionybę ir antikinės Romos valstybės civilinės teisės paveldą, galėsime suvokti, kodėl krikščionybės įvedimas 1387 m. laikytinas vienu didžiausiu lūžių Lietuvos istorijoje. Svarbiausia buvo tai, kad visuomenė buvo pagrįsta europine, individualia, o ne bendruomenine žemės nuosavybe. Pagal šiuos požymius Lietuva priklausytų Vakarų pasauliui. Vakarų Europoje vėlyvaisiais viduramžiais susidarė visuomenė, kuri rėmėsi nebaudžiaviniu ūkiu, didėjančiais miestais, prekiniais piniginiais santykiais, o Vidurio Europoje tuo metu klestėjo baudžiava ir lažu paremtas bajorijos ūkis, miestai buvo menki. Po krikšto europėjanti Lietuva ėjo Vidurio Europos visuomenių keliu. Dėl skubėjimo ir didelio atotrūkio europinė vertybių sistema buvo perimta paviršutiniškai. Vis dėl per pusantro šimtmečio (XIV a. pab. – XVI a. pr.) Lietuva sugebėjo perimti kultūros vertybių minimumą ir sukurti lietuvišką lotyniškosios kultūros modelį. Lietuvos valstybės susidarymas VI – VII a. susiformuoja baltų gentys. XIII a. pradžioje lietuvių žemių kunigaikščiams dar nevadovavo vienas valdovas. Kūrėsi kunigaikščių sąjungos, stiprinamos santuokomis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai sudaro taikos sutartį su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. Tais metais pirmą kartą paminimas Mindaugas. Vėliau atsirado nuolatinių gyventojų mokesčių kontrolės poreikis – pavaldžioje teritorijoje valdovas galėjo užsitikrinti duoklių pastovumą, valdų integralumą ir savo valdžios realizavimą. Atsirado pirmasis lietuvių politikos pavidalas – kariaunų politika. 1240 m. susikuria Lietuvos valstybė, valdovu tampa Mindaugas. V dešimtmečio pabaigoje prieš jį susivienija visi priešai ir bando jį nuversti. Jis užsidaro Vorutoje. Susidarius tokiai situacijai, Mindaugas turėjo ieškoti išeities. Andriui iš Livonijos pasižadėjo apsikrikštyti, todėl prisijungus Livonijai sumušami žemaičiai, jotvingiams atmokami pinigai, rusus jis pats (Mindaugas) sumuša. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko neabejotinas demografinis sprogimas, skatinęs bendrų interesų atsiradimą ir vienijimąsi. Reikėjo spręsti dėl gyventojų skaičiaus augimo kylančias didesnio maisto, prabangos reikmenų poreikio ir dirbamos žemės trūkumo problemas. Lietuva siekė valdyti Rytų ir Vidurio Europos prekių srautus (prekybinių kelių kontrolė užtikrino galimybę įgyti turtų). 1251 m. apsikrikštija Mindaugas, tačiau šis žingsnis nelaikomas valstybės krikštu, kadangi neturėjo tęstinumo. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Popiežius savo bulėmis pripažino Mindaugo krikštą ir paskelbė Lietuvą Šv. Petro lenu (t. y. Šventojo Sosto nuosavybe). Buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuva buvo oficialiai pripažinta krikščioniška šalimi, taigi priimta Į Europos politinę sistemą, Livonija netenka tikslo puldinėti – pagrindiniai krikšto ir karūnacijos įgyti privalumai. Mindaugo diplomatija padėjo Lietuvai tapti karalyste. Lietuvos valstybė tapo vieningesnė, valdovas sutvarkė santykius su pavaldžiais kunigaikščiais. Be to, už krikštą Mindaugas daug problemų kėlusius žemaičius padovanojo Livonijai. Tame tarpe Raseinius. Iš pradžių ryšiai su Livonijos ordinu Lietuvai davė naudos: kaip ir Livonijoje, Lietuvoje buvo įdiegti valstybinę valdžią rodantys elementai – prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t. Kūrėsi valstybinių prievolių sistema, pinigus atitiko sidabro lydiniai, vadinamieji ilgieji. 1263 m. nužudytas Lietuvos karalius. Jį nužudė Treniota ir Daumantas. Vėliau valdė daug valdovų, kurie eilės tvarka buvo tokie: 1. Treniota (po Mindaugo mirties); 2. Vaišelga (Mindaugo sūnus stačiatikis vienuolis. Jam nepatiko tėvo valdymo sistema. Jis valdė 1264 – 1267 m. Tuo metu atstatė tvarką valstybėje); 3. Švarnas (valdo 1267 - 1269 m.); 4. Traidenis (Šis valdovas buvo pagonis. Valdė 1269 – 1282 m.). Valdant Traideniui Lietuva sugrįžta iš karalystės į LDK statusą. Lietuva vėl tampa pagoniška. Be to, Lietuva daugiau niekada neturėjo karaliaus ir neįgijo karalystės statuso. Lietuvos kovos su riterių ordinais Apie 200 metų didžiausi besikuriančios ir susikūrusios Lietuvos valstybės priešai buvo Vokiečių ir Kalavijuočių ordinai. Kalavijuočiai (Kristaus riterių brolija) – pirmasis Baltijos regione įsikūręs ordinas. Jis 1202 m. buvo įkurtas tam, kad apsaugotų ir gintų vokiečių pirklius bei misionierius. 1201 m. įkurtas Rygos miestas. Jį būtent ir įkūrė vokiečių pirkliai bei riteriais. Greitai žiemgalių remiamas Kalavijuočių ordinas surengė pirmuosius žygius į lietuvių žemes (1208 ir 1229 m.). 1230 m. įkurtas Kryžiuočių (Teotonų) ordinas. O 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą, kurį pavedė surengti Kalavijuočių ordinui. Tais pačiais metais įvyko Šiaulių (Saulės) mūšis tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės. Šis mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Kalavijuočių ordinas buvo sumuštas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti. 1237m. Kalavijuočiai prijungti prie Kryžiuočių. Susikuria Ordinas. Ordinas buvo militarinė valstybė. Jos iždas, diplomatija, administracija, bažnyčia tarnavo karo reikalams. Ordinui priklausė vienuoliai, kurie buvo ir kariai. Dauguma jų – iš Vokietijos. Tarnaudami Ordinui, jie turėjo galimybę įgyti žemių, aukštesnį visuomeninį statusą ar gauti tarnybą valdžios institucijose. Dėl šių priežasčių jie kovojo ypač aršiai. 1260 m. įvyko Durbės mūšis tarp žemaičių kariuomenės ir Ordino. Jis – vienas didžiausių mūšių XIII a. Kilo Didysis prūsų sukilimas (1260 – 1274 m.), kuriam vadovavo Herkus Mantas. Tris dešimtmečius po Mindaugo nužudymo iki Gediminaičių valdymo pradžios kovos su Ordinu vis intensyvėjo, jos nebuvo sėkmingos. Ordinas vis labiau stiprėjo. 1283 m. pradidėjo tiesioginis Lietuvos karas su Ordinu prie Nemuno. 1309 m. didysis magistras (Ordino valdovas) savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą. Per visą XIV a. Ordinas Lietuvą puldinėjo sistemingai ir tikslingai

Istorija  Konspektai   (31,94 kB)

Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus. Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posedyje lapkričio 14d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti. Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratinės Lietuvos niekas negalės pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietyja nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Atsitraukiančios Vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų kariuomenė. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 m. pabaigoje pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštą nuo naujos invazijos. Žūtbūt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius. Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23d., nes tą dieną išleistas I-asis tuo reikalu įstatymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio II-ojo kabineto pirmininku buvo Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Kai Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2d. atšaukė Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, valdymo formos klausimą ji paliko spręsti steigiamajam seimui. Tą pačią dieną Valstybės Taryba priėmė “ Laikinės Konstitucijos pamatinius dėsnius”, kuriais ji pasiėmė suverininės Lietuvos galią. Vyriausius laikinės valstybės organus sudarė Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos prezidiumas - iš prezidento ir dviejų viceprezidentų ir ministerių kabinetas atsakingas prieš Valstybės Tarybą. Tačiau suirutė didžiojo karo pabaigoje, įsiveržimas į Lietuvą raudonosioos armijos, mūsų kariuomenės pasitraukimas iš Vilniaus, ilgos okupacijos padarinys - skurdas ir įvairūs organizaciniai sunkumai trugdė valstybės tvarkomąjį darbą. Ir administracijai perimti ir pirmajai kariumeniai bei policijai suorganizuoti, tremtiniams iš Rusijos grąžinti ir visiems kitiems vyriausybės reikalams reikėjo rasti lėšų. Nesant dar sutvarkyto mokesčių renkamojo aparato, teko ieškoti paskolos. Ją suteikė Darlehnskasse-Ost bankas. Šita paskola įgalino vyriausybę atlikti pirmuosius valstybės organizacinius darbus ir gintis nuo bolševikų antplūdžio. Tokiose nenormaliose sąlygose negalint rinkti steigiamojo seimo, teko jo vaidmenį laikinai pavesti vadinamajai konferencijai. Konferencija turėjo išklausyti Valstybės Tarybos ir laikinės vyriausybės pranešimus, aptarti steigiamojo seimo sušaukimo sąlygas ir dėsnius, žemės reformą ir išrinkti trūkstamus Valstybės Tarybos narius. Tokia konferencija susirinko 1919 m. pradžioje Kaune. Valstybę tvarkyti ir toliau buvo palikta Valstybės Tarybai, prezidento pareigas einančiam jos prezidiumui ir ministerių kabinetui. 1919 m. balandžio 4d. laikinės konstitucijos pamatiniai dėsniai buvo pakeisti, būtent, vietoj Valstybės Tarybos prezidiumo, buvo įsteigtas valstybės prezidento organas. Tą pačią dieną Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu. Netrukus steigiamojo seimo rinkimų įstatymui paruošti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo savo darbą atlikti ligi liepos pabaigos. Įstatymas buvo paskelbtas 1919 m. lapkričio mėnesio 20d. Atstovų turėjo būti renkama po vieną nuo 15000 gyventojų. Rinkimai į steigiamąjį seimą buvo paskelbti jau 1920 m. pradžioje, o renkamosios dienos nustatytos balandžio mėnesį. Iš 112 išrinktų atstovų – 59 buvo krikščionių demokratų bloko, 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, 12 socialdemokratų ir 2 nepartiniai. Susirinkęs gegužės 15d. steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratin respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikinę konstituciją, kuri buvo prezidento A. Smetonos paskelbta 1920 m. birželio 10d. Prezidentą turėjo rinkti steigiamasis seimas, tačiau, ligi jis buvo išrinktas jo pareigas ėjo seimo pirmininkas Stulginskis. Lenkų puolimo metu. 1920 m. spalio mėnesį, steigiamasis seimas padarė pertrauką ir įkūrė vadinamąjį mažąjį seimą iš steigiamojo seimo pirminiko ir šešių renkamų narių, kurie perėmė einamuosius steigiamojo seimo darbus.

Istorija  Konspektai   (6,09 kB)

Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.

Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)

Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 19,14 kB)

Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanika“) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje. Ją parašė lotyniškai Danielius Kleinas. XVII – XVIII a. išėjusios Lietuvių kalbos gramatikos: Kristupo Sapūno 1791m., Povilo Fridriko Ruigio 1747m., Kristijono Gotlibo Milkaus 1800m. Pirmasis Lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje 1620m. autorius Konstantinas Sirvydas. Tai trijų kalbų žodynas: lietuvių, lenkų, lotynų kalbų. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant kalbą. Tai vienintelis žodynas buvęs iki XIXa. Lietuvių ir vokiečių kalba F. Hako (1730), P. Ruigio (1747), K. Milkaus (1900).

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,64 kB)

Lenkijos valstybė susikūrė X amžiaus pabaigoje. 1025 metais po Boleslovo I-ojo Narsiojo karūnacijos Gniezne Lenkija tapo karalyste. Valdant karaliui Meško II, Lenkijos karalystę ištiko krizė, tačiau jo sūnus Kazimieras sugebėjo atkurti tvarką ir pelnė Kazimiero Atnaujintojo vardą. XII amžiaus pabaigoje Lenkijos valstybė ėmė silpnėti. Po karaliaus Kazimiero II mirties tarp jo sūnų net 8 metus truko kova dėl valdžios. 1202 m. į sostą įžengė Lešekas Baltasis (valdė iki 1227 m.).

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,59 kB)

Gedimino įpėdiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste tapo vidurinysis sūnus Jaunutis. Gediminas padalijo valstybę sūnums. Manvydui teko Kernavė ir Slonimas, Narimantui – Pinskas, Algirdui – Krėva bei jau jo valdomas Vitebskas, Jaunučiui – Vilnius ir didžiojo kunigaikščio sostas, Kęstučiui – Trakai, Karijotui – Naugardukas, Liubartui atiteko jo užimta Volynė. Neaišku, kodėl į didžiojo kunigaikščio sostą buvo iškeltas niekuo nepasižymėjęs Jaunutis. Jei Gediminas tikrai buvo sąmokslo auka, Jaunutis galėjo būti vienas katalikiškojo krikšto priešininkų ir sąmokslo vadovų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,85 kB)

Herbai – viduramžių kultūros padarinys. Jie Vakarų Europoje atsirado XII a. karyboje kaip riterių skiriamieji ženklai. Riterių herbai buvo vaizduojami matomiausiose vietoje – riterio vėliavoje, skyde, ant šalmo, apsiausto. Kiek vėliau juos pradėjo naudoti miestai, universitetai, amatininkų cechai, bažnyčios, vienuolynai. Lietuvoje pirmieji kunigaikščių ir bajorų herbai žinomi nuo XIV a. pabaigos, o seniausieji miestų herbai – nuo XV a.. Jų iki pat XVI a. dar buvo nedaug. Jei kalbėsime apie miestus, herbus dažniausiai turėjo tie, kurie įgydavo savivaldos teises.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,38 kB)

Pilis viduramžiais – uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Viduramžių Lietuvoje mūrinių pilių buvo tik keletas ir jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai. Čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos bei Vokiečių ordinai. Viduramžių mūro pilis ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Jų statyba ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,69 kB)

1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis neaplenkė ir Lietuvos. Pasinaudojusi Nikolajaus II 1905 m. spalio 17 d. manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus. Įvairioms lietuvių politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905 m. gruodžio 4–6 d. Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Seimas priėmė rezoliuciją, kur visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos ir seimo, kuris būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Vilniaus seimas nutarė, kad Lenkijos karalystės administracijai priklausantis Suvalkų kraštas būtų priskirtas prie visos Lietuvos.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,77 kB)

Žlugus sovietinei santvarkai ir panaikinus religinio gyvenimo suvaržymus, Lietuvoje pradėjo sparčiai plisti naujieji religiniai judėjimai. Naujojo religingumo plitimas nebuvo vien tik Lietuvai būdingas reiškinys. XIX – XX a. Europoje bei JAV nuolat kūrėsi nauji religiniai pavidalai. Didelė dalis naujųjų religinių judėjimų, į kuriuos kreipia žvilgsnį šiuolaikinis žmogus, yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam krikščioniškus pagrindus turinčioje tradicinėje Vakarų kultūroje.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,64 kB)

1918 metų rudenį paskutinysis senosios Vokietijos kancleris leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. 1918 m. lapkričio 5d. Taryba pavedė Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos kabinetą, kuris pradėjo veikti lapkričio 11d. Vyriausybė pradėjo veikti, vadovaudamasi vadinamaisiais laikinos konstitucijos pamatiniais dėsniais, kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoj spalio mėnesio pabaigoje. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas).

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,53 kB)

Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo.

Istorija  Referatai   (4 psl., 6,83 kB)

Gėtės "Faustas" pirmos dalies aptarimas. Vienuolio apsakymo "Paskenduolė" aptarimas arba ištraukos analizė. J.V. Gėtė yra vokiečių rašytojas. Jo kūryboje atsispindėjo opiausios tuometinio gyvenimo problemos, kurios tebejaudina ir vėlesnių laikų žmones. Žmogaus paskirtis, veiklos tikslai, santykiai su gamta ir visuomenės likimu, grožis ir meilė - temos, kurios ryškios Gėtės kūryboje. Klasikiniu kūrybos laikotarpiu Gėtė rašo didįjį savo kūrinį - "Faustą". Tai dviejų dalių filosofinė tragedija. Šiuo laikotarpiu rašytojo žvilgsnis krypo į visuotinąsias tiesas, ieškojo pasaulio harmonijos, gyvenimo prasmės. "Faustas" - pasaulio ir žmogaus modelis, kurį Gėtė kūrė kone visą gyvenimą.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 5,73 kB)

Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius. Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose. Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Istorija  Referatai   (14,55 kB)

Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais 1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo skelbė su Vokietija susietos ir nuo kitų šalių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atkūrimas. Lietuvą ir Vokietiją sies kariniai ryšiai ( LT savarankiška kariuomenė), komunikacijos (su savarankiškumu administracijose), muito bei pinigų bendrumas. Jis sukėlė didelį nepasitenkinimą visuomenėje, kilo Politinė krizė, kurios metu atsistatydino 4 Tarybos atstovai.

Istorija  Konspektai   (9,46 kB)

Pasaulyje yra per 3000 kalbų,kurios pagal kilmę grupuojamos į daugelį kalbų šeimų. Kiekviena šeima apima iš vienos kalbos vadinama prokalbe,kilusios ir dėl skirtingos raidos nutolusias kalbas. Didžiausia iš šeimų-indoeuropiečių kalbos.16-19 a.(europiečių kolonizacijos laikais)jos išplito visuose žemynuose. Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika jos šalių,iš kurių dabar didžiausia yra indoiranėnų kalbos.

Geologija  Referatai   (4,7 kB)

XIV a. pabaigoje įvykęs LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme. Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.

Teisė  Konspektai   (21,95 kB)

Vokietija – vidurio Europos šalis, užimanti 357 092 km2 plotą ir turinti 82,438 mln. gyventojų. Valstybinė kalba – vokiečių. Vokietijos Konstitucija skelbia tikėjimo laisvę, todėl valstybinės religijos nėra. 31,5 % vokiečių priklauso Romos katalikų Bažnyčiai, 31,1 % – Evangelikų (reformatų ir liuteronų) Bažnyčiai, likę – kitoms konfesijoms (ortodoksų, Naujųjų apaštalų ir kt.).

Pedagogika  Namų darbai   (2,47 kB)

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS 1909 m. kovo 15 dieną, gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS. Būsimasis partizanų vadas gimė Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Kai Jonas Žemaitis pradėjo lankyti mokyklą, jų šeima jau gyveno Raseiniuose. 1926 m., baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases, jis įstojo į Kauno karo mokyklą.

Istorija  Rašiniai   (13,65 kB)

Tai projektas susijes su Klaipedos miestu : jos istorija, ekonomika, gyventojai, žymios vietos, muziejai, vykdoma edukacinė veikla ir pan.

Istorija  Kursiniai darbai   (4,75 kB)

Napoleono Bonaparto atėjimas į valdžią Prancūzijoje. Prancūzijos paskelbimas imperija. Napoleono kodeksai. Napoleono karai. Napoleono imperijos žlugimas ir "Šventosios sąjungos" įkūrimas. Napoleonas Bonapartas ( 1789 - 1821 ), prancūzų generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius, paliko ryškų pėdsaką Prancūzijos ir visos Europos istorijoje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 9,67 kB)

"Valstybės" termino istorija. Valstybės egzistavimo būdai. Valstybė kaip organizuota viešoji valdžia. Valstybė kaip daugiamatė hierarchija. Valstybė kaip teritorinė organizacija. Valstybė kaip suvereni organizacija. Valstybė kaip prievartos organizacija. Dalis valdo visumą. Visuomenės konfliktų rūšys. Visuomeniniai valstybės pagrindai. Individo, gyvenimas bei jo prasmė labai priklauso nuo santvarkos tos valstybės, kurios pilietis jis yra, nuo valdžios struktūrų bei valdymo priklauso ir mūsų visų reikalai. Esame įvairių grupių nariai, o šių grupių veiklumą lemia tiek valstybė, tiek jų tarpusavio santykiai. Politika – teisėta veiklos forma tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, vertingų visiems. Politika – valstybės valdymo menas – turi savus dėsnius bei principus.

Politologija  Pagalbinė medžiaga   (12 psl., 26,59 kB)

"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)

Maironis, jo biografija, kūryba, veikla.

Lietuvių kalba  Referatai   (16 psl., 34,38 kB)