Tai tvarkingos pateiktys apie trijų tipų ląsteles ir jų organoidų atliekamas funkcijas. 28 skaidrės.

Biologija  Pateiktys   (28 psl., 2,97 MB)

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai

Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)

Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vytauto ir Jogailos laikais: unija, valstybių struktūra, valdovų santykiai

Istorija  Referatai   (11 psl., 15,87 kB)

Gedimino įpėdiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste tapo vidurinysis sūnus Jaunutis. Gediminas padalijo valstybę sūnums. Manvydui teko Kernavė ir Slonimas, Narimantui – Pinskas, Algirdui – Krėva bei jau jo valdomas Vitebskas, Jaunučiui – Vilnius ir didžiojo kunigaikščio sostas, Kęstučiui – Trakai, Karijotui – Naugardukas, Liubartui atiteko jo užimta Voluinė. Neaišku, kodėl į didžiojo kunigaikščio sostą buvo iškeltas niekuo nepasižymėjęs Jaunutis. Jei Gediminas tikrai buvo sąmokslo auka...m

Kita  Analizės   (2 psl., 9,96 kB)

Virtualiųjų mašinų technologija leidžia ant vieno kompiuterio paleisti kelėtą skirtingų operacinių sistemų. Tai yra leidžia pereiti iš vienos operacinės sistemos į kitą ne perkraunant kompiuterio. Naudojant virtualiąją mašiną mes nepakenksim mūsų kompiuteriui. Kursinio darbo turinys: 1. Įvadas. 2. VMware programinės įrangos apžvalga. 3. VMware Workstation diegimas namų kompiuteryje. 4. Darbo stoties modeliavimas. 5. Tinklų adapterių technologijos VMware Workstation. 6. Vietinio tinklo iš trijų kompiuterių modelio sudarymas panaudojant visas tris technologijas. 7. Išvados

Informatika  Kursiniai darbai   (21 psl., 1,16 MB)

Mieles Mieliu sistematika,svarbios mieliu gentys, forma ir sandara, dauginimasis,mieliu naudojimas buityje,mieline tesla

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 28,84 kB)

TIKSLAS: Susipažinti su išoriniu fotoefektu, patikrinti soties fotosrovės priklausomybę nuo katodo apšvietimo.

Fizika  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 50,44 kB)

Bet kuri liga pasireiškia simptomais.Tai gali būti skausmas, niežėjimas, sunkumo, spaudimo pojūtis ir daug visokių kitokių.Pradžioje reikia apibūdinti pačiam sau savo simptomą (pavyzdžiui, galvos skausmas).Paskui reikia įsivaizduoti vietą, kurioje tas skausmas yra, skausmo dydį, (galima – formą) ir skausmo judėjimo kryptį.Toliau – pats paprasčiausias veiksmas, kuris, tačiau, daug kam būna pats sunkiausias.Reikia leisti skausmui eiti (judėti) ta kryptim, kur jis nori (kur jam reikia).Kuo ilgiau žmogus leidžia tam procesui vykti, tuo greičiau skausmas praeina.

Medicina  Referatai   (12 psl., 29,69 kB)

Virusas - neląstelinės sandaros struktūra, negalinti augti ir daugintis už šeimininko ląstelės ribų. Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Jie yra užkrečiamų ligų sukėlėjai, galintys užkrėsti bet kokį iš ląstelių sudarytą organizmą. Virusai yra dar mažesni už bakterijas, todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai.

Biologija  Pateiktys   (15 psl., 465,14 kB)

Žemė, panašiai kaip svogūnas, susideda iš kelių apvalkalų. Kiekvieno jų savybės yra skirtingos ir savitos. Vidinę Žemės sandarą galima palyginti su obuolio sandara: branduolį atitinka obuolio branduolys, mantiją - obuolio minkštimas, o plutą - obuolio žievė. Žemės pluta. Žemės pluta – išorinis tvirtas Žemės apvalkalas. Palyginus su visa Žeme ji yra labai plona – tarsi kiaušinio lukštas ir sudaro vos 1,5% Žemės tūrio (0,8% masės). Pluta, esanti po vandenynais ir žemynais, skiriasi. Plutos storis po žemynais siekia 35 km gylį, o po vandenynais – tik 10 km.

Geografija  Pateiktys   (20 psl., 1,2 MB)

Elektromagnetinės indukcijos reiškinys – elektros srovės atsiradimas uždarame laidininke,kintant jį veriančiam magnetiniam srautui. Lenco taisyklė : indukuotoji srovė visada teka tokia kryptimi, kad jos sukurtas magnetinis laukas priešintųsi priežasčiai sukūrusiai srovę.Jei magnetinis laukas,kuriame yra laidininkas,stiprėja,tai indukuotoji srovė sužadina priešingos krypties magnetinį lauką,jei silpnėja – tos pačios krypties lauką.

Fizika  Konspektai   (10 psl., 21,04 kB)

Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Infekcinė uždegiminė kaulų liga. Procesas prasideda kaulų čiulpuose ir jau antriniai persimeta į kaulus. Etiologija ir patogenezė: dažn.sukelia bakterijos (staph.aureus!), retai grybeliai ar virusai. Gali patekti: tiesiogiai (egzogeninė f., 2k. dažn.), netiesiogiai iš kraujotakos (endogeninė f.) Skiriama: potrauminis osteomielitas, apribotas osteomielitas (dažn.žandikaulyje), hematogeninis osteomielitas (2-16 m.,dažn. ilgųjų kaulų metafiz.).

Medicina  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Būtent paskutinis Jogailos pažadas, lotyniško akto tekste išreikštas žodžiu applicare, ir sukėlė didžiausią diskusiją istografijoje dėl menamo LDK inkorporavimo į Lenkijos karalystę1385 metais. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema, kurią mėginta spręsti Skirgailą paskyrus Jogailos vietininku. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila.Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių, jam priklausė tik Jogailos sutekta vykdomoji valdžia. Visuose išlikusiuose raštuose ištikimybė žadama Jogailai apie Skirgaila nėra jokių žinių. Skirgaila nesugebėjo vykdyti Jogailos jam patikėtos LDK valdytojo pareigos. Skirgailos valdymas greitai užsitraukė ne tik kitų Gediminaičių, bet ir bajorų bei platesniųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Jogaila mėgino stabilizuoti padėtį 1389 m. atsiųsdamas į Vilnių seniūną iš Lenkijos Klemensą Moskoževskį. Tačiau lenkų karinės įgulos įkurdinimas LDK sostinėje tik padidino įtampą ir vietos gyventojų nepasitenkinimą. Klostėsi Vytautui palanki situacija. Mat jis puoselėjo viltį užimti Skirgailos vietą.Reziduodamas Gardine, Vytautas telkė aplink save nepatenkintuosius Jogailos politika LDK.1389 m. jis pradėjo atvirą politiką mėgindamas jėga užimti Vilnių. Akcijai nepavykus, Vytautas ryžosi antrą kartą prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos ir už tai 1390 m. sausio 19 d. aktu įsipareigojo vykdyti visus 1384 m. susitarimus su Ordinu.Prasidėjo smarkus Gediminaičių karas. Vytautas su Ordino kariuomene ne kartą puolė Lietuvą iki pat Vilniaus ir niokojo taip trokštamą valdyti kraštą. Norėdamas dar labiau sustiprinti savo politinę įtaką LDK, ypač slavų žemėse, bei tarptautines pozicijas, Vytautas atnaujino kontaktą su Maskva. 1391 m. jis ištekino savo dukterį Sofija už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus 1 ir vedė derybas dėl sąjungos sudarymo. Stiprėjanti Jogailos ir Vytauto konfrontacija vis labiau kėlė nerimą ir Lenkijos ponams, nepatenkintiems, kad naujasis karalius rūpinasi LDK reikalais. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti jo tėvonines žemes alinantį karą, nežadėjusi greitos pergalės nei vienai pusei, Jogaila dar kartą ryžosi kompromisui. 1392 m. jis pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. Vytautas priėmė pasiūlymą ir 1392 m. antrą kartą palikęs Ordiną, grįžo į Lietuvą. Naujojo Vytauto ir Jogailos susitarimo sąlygos buvo užrašytos 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravo sutartyje. šiuo aktu Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes bei dovanojo naujų. Vytautas gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis “Lietuvos kunigaikščiu”.Jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui Lenkijos karaliui.Astravo sutartimi buvo žengtas tik pirmas žingsnis, kuriuo bandyta spręsti dviejų valstybių– Lenkijos ir LDK– valdymo problemas.Vytautas jau minimas pirmas po Jogailos.Pats Vytautas vidaus santykiuose dar pabrėžė Jogailos viršenybę, tačiau faktiškai Astravo sutartis pradėjo įtvirtinti Vytauto, kaip savarankiško valdovo, pozicijas. Pirmieji realią Vytauto valdžią pajuto atskirų LDK sričių kunigaikščiai, kilę dažniausiai iš Gedimino pusės.Daugelis iš jų formaliai prisiekę vasalinę ištikimybę Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, savavališkai valdė savo kunigaikštystes. Šitoks kunigaikščių įsigalėjimas silpnino centrinę didžiojo kunigaikščio valdžią, iš vidaus ardė valstybę, kėlė grėsmę jos teritoriniam vientisumui. Sritinių kunigaikščių problema pasidarė ypač aktuali, kada Jogaila išvyko gyventi į Lenkiją, o jo paskirtas Skirgaila negalėjo išsilaikyti kaip didysis kunigaikštis.Vytautas, gerai supratęs LDK– didelę teritoriją užimančiai, nevientisos struktūros valstybei– kylantį pavojų, pradėjo įgyvendinti skausmingą, bet efektyvią valstybės centralizacijos politiką, kuri sukrėtė LDK visuomenę ir kartu paspartino jos modernizaciją.Per trumpą laiką Vytautas nesiskaitydamas su priemonėm, atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytąsias sritines kunigaikštystes. Pašalintų kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai. Didžiojo kunigaikščio valdžios atstovais tapo visiškai nauji žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėjo pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią ar jos nepaisyti. Daugelis iš jų buvo Vytautui ištikimi bajorai katalikai iš politinio LDK branduolio – Lietuvos. Keturiolikto amžiaus pabaigoje įgyvendintos valstybės valdymo reformos nuostatos iš esmės pakeitė LDK vidaus situaciją. Vis tvirčiau monarcho valdžią rėmė naujasis socialinis sluoksnis – kunigaikščiams nepriklausę bajorai žemvaldžiai. Vytauto protekcionistinė politika buvo paremta žemių ir valdinių dovanojimais už tarnybą, sudarė prielaidas didikams atsirasti. Jie tapo ir pirmaisiais Vytauto kurto naujo administracijos aparato pareigūnais, dalyvavo visuose svarbiausiuose valdovo politinėse – karinėse akcijose. Vytautas bajorams lietuviams dosniai dalijo žemes Rusijoje, neskirdamas vienam bajorui didelių valdų vienoje vietoje. Etninės Lietuvos žemės Vytauto laikais dar išliko didžiojo kunigaikščio rankose. Teritorinė valstybės centralizaciją, bajorų žemėvaldos didinimas sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK, leido pradėti reformuoti centrinės valstybinės valdžios aparatą. Vytauto laikais didžiojo kunigaikščio taryboje kunigaikščių vietas užėmė įtakingiausieji bajorai, valdovo paskirti į aukštas valstybės tarybas bei po krikšto į politinį LDK gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.Tiesa, didžiojo kunigaikščio tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi, jos nariai posėdžiaudavo nereguliariai, tačiau ji jau dirbo. Lietuvos bajorija, parėmusi LDK žemių centralizacijos politiką, tikėjo, kad Vytautas išsaugos LDK suverenumą,palaikydamas santykius su Lenkijos karalyste, ir gebės valstybėje išlaikyti Rusijos žemes. Kitaip naująją situaciją vertino Lenkijos visuomenė. Vytauto centralizacijos politika kirtosi su Lenkijos interesais. Lenkijos vyriausybė pretendavo į derlingas Voluinės ir Polodės žemes, todėl brendo konfliktas. Juridiškai būdamas tik Jogailos vietininkas, Vytautas faktiškai jau pirmaisiais valdymo metais vykdė labai savarankišką užsienio politiką. Tai aiškiai matyti iš jo sutarčių su Ordinu. Skirgaila visus tuos reikalus tvarkydavo Jogailos ir savo vardu, o Vytautas tik savo. Galop Vytautas net ėmėsi atsakomybės disponuoti LDK teritorija, 1398 m. Salyno sutartimi savo vardu patvirtindamas Žemaitijos atidavimą Ordinui. Salyno suvažiavime 1398 m. Vytautas pasirodė ne kaip Jogailos vietininkas, o kaip suverenus LDK valdovas, tituluojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Užsitikrinusiam Lietuvos visuomenės paramą, 1392–1398 m. Vytautui pavyko centralizuoti LDK žemes ir perimti jų valdymą, tačiau juridiškai jis neskubėjo nutraukti santykių su Jogaila. Vytauto tokiam savarankiškumui Jogaila nesipriešino. Tai nereiškia, kad Jogaila neturėjo savų, su Vytauto politika ir planais besikertančių dinastinių interesų LDK. Per 13 vedybinių gyvenimo metų nesulaukęs iš santuokos su Jadvyga palikuonio, Jogaila gerai suprato, kad, jam mirus be sosto įpėdinio, naujasis Lenkijos karalius galėtų pretenduoti į LDK, paverždamas teises į šį Gediminaičių dinastijos palikimą. Tai vertė Jogailą remti Vytautą, beje, taip pat neturėjusį sūnaus, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio reprezentantą ir išsaugoti suverenią LDK – atsvarą galimam Lenkijos ponų politiniam spaudimui. šitaip vertinant Jogailos ir Vytauto santykius keturioliktojo amžiaus pabaigoje patikimesnės atrodo išlikusios užuominos, esą 1398 m. vyko Jogailos ir Vytauto pasitarimai su popiežium dėl Vytauto karūnacijos Lietuvos karalium. LDK virtimas karalyste tvirtai apsaugotų ją nuo galimo inkorporavimo į Lenkijos karalystę ir garantuotų, kad Lietuvos valstybė išliks Gediminaičių valdžioje nepriklausomai nuo Lenkijos sosto likimo. Tokiu atveju suprantamesnis ir Lietuvos bajorų elgesys Salyno suvažiavime 1398 m., kur, Vytautui paskelbus karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti lėninę priklausomybę liudijančią duoklę, jie protestuodami viešai paskelbė Vytautą karaliumi. Tai pademonstravo aiškų LDK bajorų požiūrį į santykius su Jogaila ir Lenkijos karalyste. Tai buvo įrodymas, kad ne tik Vytautas, bet ir LDK visuomenė buvo pasiryžusi ginti savo valstybės savarankiškumą, apeidama Jogailą kaip Lenkijos karalių. Realios Vytauto valdžios stiprėjimas ir Jogailos kompromisinė politika LDK kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Lenkijoje, siekusioje užsitikrinti, kad Gediminaičių žemės priklausytų Lenkijos karūnai. Įtampa tarp dviejų valstybių vis didėjo. Tačiau 1399m. gimusi Jogailos duktė Bonifacija išgyveno vos tris dienas, o vėliau mirė ir karalienė Jadvyga. Lenkijos sosto reikalai kuriam laikui atitraukė Jogailos dėmesį.1399 m. abi valstybes sukrėtė žinia, kad Vytauto vadovautos jungtinės LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenės pralaimėjo mūšyje su Aukso Ordos kariuomene prie Vorsklos. Tuo tarpu Vytautas ir Jogaila, gerai supratę kryžiaus žygių prasmę, nutarė išnaudoti palankiai susiklosčiusią situaciją ne tik naujoms žemėms įsigyti, bet ir parodyti popiežiui bei visai krikščioniškai Europai, kad Lietuva, priėmusi krikštą, pati tapo krikščionybės gynėja. Tai tolesnė Ordino agresija prieš ją – nepateisinama. Vytauto organizuotas žygis prieš Aukso Ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Tikrasis karo tikslas buvo Vytauto siekimas įsitvirtinti pietinėse Rusijos žemėse ir kontroliuoti pietų tranzitinės prekybos kelią palei Dniepro upę. Tačiau mūšis buvo pralaimėtas, jame žuvo labai daug LDK kunigaikščių. Šis pralaimėjimas sukėlė naują maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemėse, privertė Vytautą ir Lietuvos bajorus vėl ieškoti kompromisų su Lenkija. 1400 m. pabaigoje Jogailos ir Vytauto derybose Gardine buvo aptarta bei įvertinta susiklosčiusi situacija ir priimtas sprendimas, reiškęs naujo LDK ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Šis susitarimas žinomas Vilniaus ir Radomo unijos pavadinimu. Šiais aktais Jogaila ir Lenkijos karaliaus taryba juridiškai patvirtino faktinį Vytauto, kaip LDK vadovo, savarankiškumą, paskelbdamas jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perleisdamas jam visą savo valdžią LDK, o Vytautas su Lietuvos bajorais įsipareigojo laikytis šio susitarimo. Antrą vertus, buvo pripažintas laikinas LDK savarankiškumas – iki Vytauto mirties, po kurios visos jam atiduotos valdos turėjo grįžti Jogailai ir Lenkijos karūnai. Jei mirtų Jogaila, nepalikęs įpėdinio, Lenkijos taryba įsipareigojo nerinkti naujo karaliaus be Vytauto sutikimo. Yra daug nuomonių dėl šios unijos. Vieni mano, kad Lenkijos diktatas po pralaimėjimo prie Vorsklos nusilpusiai Lietuvai, užkirtęs kelią galimai Vytauto karūnacijai. Kiti mano, kad tai Jogailos, nesugebėjusio įgyvendinti Krėvos akte išdėstytos inkorporacijos, nuolaida. Svarbiausia yra kompromisas tarp Lietuvos valstybę ginusio Vytauto ir LDK inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Bendri valstybių interesai vertė ieškoti kompromisų. Todėl 1401 m. Vilniaus ir Radomo aktai, nors nustatė tik laikiną LDK ir Lenkijos karalystės santykių statusą, atvėrė Vytautui ir jį rėmusiai Lietuvos bajorijai realias galimybes praktine valstybine veikla įtvirtinti LDK savarankiškumą ir ateityje. Šio tikslo siekimas tapo visos tolesnės Vytauto politikos credo, penkiolikto amžiaus pirmuosius dešimtmečius galima apibūdinti kaip LDK valstybingumo tvirtinimo laikotarpį. Valstybės ir visuomenės organizavimo pakitimai, įvykę 1387–1430 m., per gana trumpą laiką pavertė LDK vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe. Labiausiai čia nusipelnė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Lietuvos valstybingumui, jos visuomenės modernizavimui ir europeizacijai ypač svarbus Horodlės suvažiavimas ir jo aktai, nulėmę visą tolesnę LDK vidaus raidą bei jos santykius su Lenkija. Šis suvažiavimas įvyko 1413 m. spalio 2 d.Horodlėje. Bręstant naujam karui su Ordinu, valstybės sąjungininkės nutarė sudaryti naują susitarimą ir pademonstruoti vienybę priešininkui. Horodlės akte Jogailos vardu buvo pakartotas 1385 m. Krėvoje duotas pasižadėjimas suvienyti savo valdžioje abi valstybes. Tačiau LDK faktiškai egzistavo kaip atskira valstybė. Ją su Lenkija siejo tik Gediminaičių dinastija bei jos atstovas Jogaila. Reali valdžia priklausė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, bet tik iki gyvos galvos. Horodlės aktais buvo panaikinta 1401 m. Vilniaus ir Radomo susitarimų nuostata, skelbianti, kad po Vytauto mirties LDK turi grįžti Jogailai ir Lenkijos karalystei. Besąlygiškai pripažinus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios tęstinumą, buvo pripažintas ir faktiškai nuo 1392 m. egzistavęs LDK valstybinis atskirumas nuo Lenkijos. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu galės būti išrinktas tas, su kurio kandidatūra sutiks Lenkijos karalius ir taryba. Jogailai mirus be įpėdinio, Lenkijos karaliaus rinkimuose būtinai turi dalyvauti Lietuvos didysis kunigaikštis ir bajorai. Horodlės aktai buvo Vytauto ir jį rėmusios Lietuvos bajorijos pergalė, tačiau dokumentais buvo padėti ideologiniai bei socialiniai būsimo Lietuvos ir Lenkijos bajorų suartėjimo pamatai. 1413 m. buvo priimtas LDK teritorinių–administracinių reformų programa, sustiprinusi centralizuotą valstybės valdymą. LDK pradėta skirstyti į vaivadijas, įvestos naujos vaivadų ir kaštelionų pareigybės, kurias užimti galėjo tik bajorai katalikai. Plėsdamas Lietuvos didikų ir bajorų privilegijas, diegdamas LDK vidaus gyvenime Lenkijos politinės bei socialinės santvarkos elementus, Vytautas modernizavo valstybę. Tačiau Lenkijos diduomenės ir Lietuvos bajorijos suartėjimas turėjo neigiamų padarinių. Mažėjo atsparumas kaimyninės valstybės įtakai, formavosi prielaidos ateityje, šešioliktame amžiuje, Lietuvos bajorams suartėti su Lenkijos bajorais, pasiduoti jų politinei įtakai ir galop sudaryti Liublino uniją. O Gediminaičių dinastijoje brendo rimta krizė. Jogailos ir Vytauto kartoje dinastija pradėjo nesustabdomai nykti fiziškai: mažėjo vyriškosios giminės palikuonių, nuolatiniuose karuose ir tarpusavio vidaus kovose dėl valdžios žuvo nemažai kunigaikščių. Lietuvos valstybei nuolat plečiantis slavų žemėse, reikėjo vis naujų Gediminaičių šioms žemėms valdyti, Vytauto politika srityse keisti bajorais senuosius dinastijos kunigaikščius aršino vidinius prieštaravimus ir konfliktus. Kai kurie dinastijos nariai atsimesdavo nuo didžiojo kunigaikščio bei pasitraukdavo iš LDK. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai 1424 m. iš ketvirtosios Jogailos santuokos su lietuvių kilmės Alšėnų kunigaikštyte Sofija gimė sūnus Vladislovas. Jogailos sūnaus gimimas išprovokavo ir naują Gediminaičių dinastijos krizę. Gimus Vladislovui Jogailaičiui, valdančioji Lenkijos diduomenė, Jogailai pareikalavus pripažinti jo sūnaus Vladislovo teises paveldėti Lenkijos sostą, suskilo, nesutardama dėl sąlygų, kurias reikėtų iškelti valdovui. Padėtis dar labiau susikomplikavo, kai gimė antrasis ir trečiasis Jogailos sūnus. Jogailaičių gimimas sužlugdė ir Vytauto ne be pagrindo puoselėtas ambicingas viltis įsigalėti Lenkijos soste, jei amžiumi vyresnis Jogaila mirtų nepalikęs vyriškosios giminės įpėdinių. Ši dinastijos krizė subrandino istoriškai reikšmingiausią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimosi Lietuvos karaliumi projektą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimosi karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Lietuvos paskelbimo karalyste klausymas tvyrojo Vidurio ir Rytų Europos “politiniame ore” nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno suvažiavimo 1398 m. laikų, kai Lietuvos bajorai, paskelbę Vytautą karaliumi, pirmą kartą viešai suformulavo šį siekimą. Lietuvai tapus karalyste, Gediminaičių valdžioje būtų didelė jėga. Tai ir vertė kaimyninių valstybių vadovus atidžiai stebėti situaciją, stengtis, kad didėtų dinastijos krizė ir LDK bei Lenkijos prieštaravimai. To labiausiai troško imperatorius Zigmantas, Čekijoje ir Vengrijoje turėjęs dinastinių interesų bei planų, kurie kirtosi su Lenkijos siekiais. Todėl neatsitiktinai kaip tik tada, kai Jogailai pavyko išsireikalauti sosto paveldėjimą savo sūnums, Vytautui buvo pasiūlyta karūnuotis Lietuvos karaliumi. Imperatorius Zigmantas paskelbė šį pasiūlymą 1429 m. Lucko suvažiavime, į kurį buvo susirinkę Lenkijos ir LDK vadovai bei jų tarybos nariai, Maskvos ir kitų Rusijos žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Vytauto karūnacijos problema tapo svarbiausiu diskusijos objektu. Žinoma, priešiška buvo Lenkijos diduomenės pozicija. Lietuvą pripažinus karalyste, būtų žlugę jos puoselėti ekspansiniai LDK prijungimo prie Lenkijos valstybės planai. Pernelyg supaprastintas yra teigimas, kad Jogaila buvo priešiškas LDK paskelbimui karalyste. Nes po Vytauto mirties vienas iš Jogailos sūnų būtų pats realiausiais pretendentas į Lietuvos karalystės sostą. Taigi, Jogaila buvo suinteresuotas ir turėjo remti Vytauto karūnacijos idėją. Nuo 1429 m. vyko aktyvi diplomatinė abiejų pusių kova, prasidėjusi Lucko suvažiavime ir pasibaigusi Vytauto mirtimi 1430 m. spalio 27 d. Jos rezultatas buvo negatyvus. Vytautui ir LDK savarankiškumui priešiška Lenkijos didikų grupuotė, nesugebėjusi diplomatinėmis priemonėmis pakeisti įvykių eigos, pasinaudojo geografine Lenkijos padėtimi ir, atvirai priešiškai pagrobusi per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną, sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjusią įvykti Vytauto karūnaciją. Po Lietuvos diplomatijos pralaimėjimo ir greitos Vytauto mirties 1430 m. Gediminaičių dinastija pradėjo smukti. Pamažu ji ėmė virsti lenkiškos orientacijos lietuviškos kilmės Jogailaičių dinastija.

Istorija  Konspektai   (16,52 kB)

Bakterijos. Klasifikacija. Sandara. Reikšmė.

Biologija  Pateiktys   (16 psl., 114,26 kB)

Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.

Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)

Bakterijos sąvoka ir apsirūpinimas energija, Bakterijos sandara, Bakterijų formų tipai ir jų apibūdinimai, Bakterijų dauginimasis, Bakterijų nauda, Gerosios bakterijos.

Biologija  Referatai   (9 psl., 495,08 kB)

Susipažinti su virusais, bakterijomis, grybais ir pirmuonimis. Aprašyti jų žalą. Apibūdinti jų sukeliamas žmogaus ir augalo ligas. Parašyti darbo išvadas. Patikrinti temos įsisavinimą atliekant testus.

Biologija  Pateiktys   (24 psl., 890,23 kB)

Civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, savivaldybių vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (7 psl., 12,44 kB)

Žmonija per tūkstančius karų sukūrė labai daug įvairių priemonių bei prietaisų priešams naikinti ar kitaip jiems pakenkti. Juos vadiname ginklais. Jie būna dvejopi: tai naikinimo priemonės bei jų gabenimo iki tikslo priemonės. Pagal naikinimo pobūdį skiriami įprastiniai, įprastiniai padidinto galingumo bei masinio naikinimo ginklai. Pastaraisiais tradiciškai vadinami cheminiai, biologiniai ir branduoliniai ginklai. Padegamieji šaudmenys ir mišiniai naudojami priešo karių ir ugnies priemonių, esančių atviroje vietovėje ir ilgalaikiuose ugnies bei kituose fortifikaciniuose statiniuose, tai pat jo ginkluotės, technikos ir kitų objektų pažeidimui.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (13 psl., 31,22 kB)

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.

Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)

Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimas, kuris spinduliuojamas seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyskta tol kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta.

Geografija  Pateiktys   (11 psl., 1,79 MB)

Iki Niutono fizikoje vyravo Aristotelio pažiūros. Aristotelis tvirtino, kad visi kūnai, kurių neveikia išorinės jėgos, turi būti rimties būsenoje. Šio teiginio klaidingumą pirmasis nurodė G. Galilėjus. Remiantis jo darbais, buvo suformuluotas mechanikos dėsnis, kuris dabar vadinamas pirmuoju Niutono dėsniu: kiekvienas kūnas išlaiko rimties arba tolygaus tlesiaeigio judėjimo buseną tol, kol kitų kūnų poveikis jo neprivercia ta būsena pakeisti.

Fizika  Referatai   (9 psl., 64,49 kB)

Šiuolaikiniame pasaulyje, šalia visiems gerai žinomos “Windows” operacinių sistemų šeimos, šalia daug girdėtų, tačiau reto žmogaus išbandytų “Linux” operacinių sistemų, egzistuoja ir neįprastas Lietuvos žmonėms „Apple“ kompiuterių ir „Mac OS X“ operacinės sistemos pasaulis. Mac OS X buvo sukurta norint pakeisti ankščiau „Apple“ firmos kompiuteriuose naudotą Mac OS sistemą, kadangi ši jau nebetenkino to meto reikalavimų operacinėms sistemoms. Mac OS X buvo kuriama „Unix“ operacinės sistemos pagrindu ir joje buvo įdiegta keletas svarbių naujovių, tokių kaip kitoks, patikimesnis daugelio užduočių valdymas, nauja atminties valdymo sistema, leidžianti išvengti sistemos „lūžių“, „Aqua“ grafinė vartotojo terpės. Ši sistema pristatyta 1999 metais, pasaulyje pasirodė 2000-aisiais kaip Beta versija, ir 2001 metų kovo mėnesį buvo išleista oficiali „MacOsX“ 10.0 versija pavadinimu „Cheetah“. Tačiau pirmoji versija pasirodė besanti gana lėta, nestabili, nepalaikanti net visų ankstesnės operacinės sistemos galimybių. Taip pat jai buvo sukurta labai nedaug taikomųjų programų, ypač iš nepriklausomų programinės įrangos kūrėjų. Po keleto klaidų ištaisymų Mac OS X ėmė dirbti gerokai stabiliau ir ja vėl ėmė girti kaip ypač stabilią sistemą. Antroji Mac OS X (v10.1) pavadinimu „Puma“ išleista 2001 metų rugsėjo mėnesį, joje buvo gerokai padidintas našumas, įdiegtos trūkstamos funkcijos, tokios kaip DVD diskų peržiūra, CD įrašymas. Trečioji versija, (v10.2) pavadinta „Jaguar“ išleista 2002 metais, rugpjūčio mėnesį ir daugelis ją laikė „pirmąja gerai veikiančia laida“. Šioje Mac OS X, pasak „Apple“ , buvo įdiegta daugiau nei 150 patobulinimų, pagerintas suderinamumas su „Microsoft Windows“ tinklais, įdiegta „Quartz extreme“ grafikos atvaizdavimo posistemė, leidžianti greičiau atvaizduoti ekrane programų langus. Ketvirtojoje versijoje (10.3 - „Panther“) buvo atsisakyta senesnių „Apple“ kompiuteriuose naudotų G3 procesorių palaikymo, įdiegta daug naujų galimybių, keletas iš jų: „fast user switching“ – leidžia keletui vartotojų naudotis kompiuteriu, neatjungiant (logout) kito vartotojo, padidintas suderinamumas su „Microsoft Windows“, iChat AV - vaizdo funkcija iChat programoje, „Safari“ interneto naršyklė, aktyvus vartotojo katalogų šifravimas. 2005 metų balandžio mėnesį buvo išleista ir šiuo metu paskutinis kačių šeimos atstovas – „Tiger“ (v10.4). Greta visų naujų funkcijų tai yra ir pirmoji versija palaikanti Intel firmos procesorius nors dėl to ir teko atsisakyti keletas senesniu „Mac“ kompiuterių modelių palaikymo. Keletas naujų funkcijų: Voice Over – gali skaityti tekstą žmonėms su regėjimo negalia, Core Image ir Core Video dėka paveikslėlių ir judančio vaizdo efektai gali būti atliekami realiuoju laiku, nauja interneto naršyklės versija – „Safari2“. Sekančią „Mac OS X“ versiją, „Leopard“ planuojama išleisti 2006 metų pabaigoje arba 2007 metų pradžioje, maždaug tuo pat metu kaip ir „Windows Vista“. Ji taip pat turėtų palaikyti tiek PowerPC tiek ir Intel x86 procesorius. Mac OS X kūrėjai nuolat stengiasi sukurti savo sistemą patogią vartotojui, greitą, malonios išvaizdos , tačiau šiuo metu konkuruoti su „Microsoft“ produktais gana sunku, nors ši sistema ir garsėja tuo jog retai „lūžta“, į ją retai įsilaužiama, jai beveik nekuriama kenkėjiškų programų, virusų. Visų pirma „Mac OS X“ trukdo plisti prisirišimas prie vieno procesorių gamintojo ir gerokai didesnė įrangos kaina, nei „Windows“ + „Intel“ sistemose. Tačiau dabar, išleidus su „Intel“ procesoriais suderinamą versiją, gali įvykti taip, jog „Mac OS X“ atsikovos sau šiek tiek didesnę rinkos dalį. O taip pat yra dėl didelio papildomos programinės įrangos kiekio, dirbančio tik „Windows“ operacinėse sistemose. Juk namų kompiuteris šiuo metu įsivaizduojamas kaip įvairiapusis pramogų įrenginys, o ne vien darbui skirtas daiktas. Tuo tarpu „Mac OS X“ negalėtų pasigirti dideliu jam skirtų žaidimų kiekiu, vaizdo ir garso apdirbimo , bei atkūrimo programų gausybe. Vis tiek yra, kuo galėtų pasigirti „Mac OS“, - tai esamų programų kokybė, bei beveik visiškas piratavimo nebuvimas. Mac OS X Mac OS X 10.4v. darbalaukis Kūrėjas Apple kompiuteriai OS šeima BSD Kodo modelis Uždaras kodas, tačiau Darwin yra atviro kodo Paskutinė versija 10.4.5 / 2006, Vasario 14d. Branduolio tipas Hibridinis branduolys Licencija APSL ir Apple EULA Svetainė www.apple.com/macosx Mac OS X Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Mac OS X yra operacinė sistema (OS), skirta Apple Computer firmos gaminamiems kompiuteriams, vadinamiems Macintosh (Mac). Tai vieninteliai kompiuteriai, kuriuose naudojama ši operacinė sistema, nors sistemos branduolys - Darwin dirba ir kitokią architektūrą mašinose (pvz., i386). Mac OS X išleista 2001 m., kai Apple, nusipirkusi NeXT įmonę, jos gamintų Next Step ir Open Step sistemų pagrindu sukūrė iš principo naują operacinę sistemą savo kompiuteriams. Ši operacinė sistema pakeitė ankstesnes Mac operacines sistemas (9-os ir ankstesnių versijų Mac OS). Mac OS X sukurta UNIX, visų pirma - FreeBSD pagrindu. Grafinė aplinka sukurta, remiantis PostScript ir Open Step. Mac OS X yra daugiafunkcinė OS, kitaip tariant, palaiko daugelio programų ir vartotojų bendrą darbą, tinka ir asmeniniams kompiuteriams, ir darbo stotims ir serveriams.

Informatika  Rašiniai   (59,78 kB)

Dumbliai – fotoautotrofai, gniužuliniai vandenų gyventojai, turintys chlorofilą a ir nesudėtingą dauginimosi sistemą, pasižyminčia vienaląstėmis lytinio dauginimosi struktūromis. Kai kurie dumbliais vadinami oragnizmai yra heterotrofai, praradę chloroplastus. Dumbliams priskiriami prokariotiniai, mezokariotiniai ir eukariotiniai organizmai. Tai įvairios sandaros, biologijos ir ekologijos organizmai.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 11,32 kB)

Žodis „atomas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio atomos – nedalomas. Senovės graikai dar prieš 2400 metų manė, kad daiktai yra sudaryti iš atomų. Vėliau apie 2000 metų į šią idėją žmonės nekreipė dėmesio, kol Džonas Daltonas 1808 metais atliko kelis eksperimentus, įrodančius atomų būvimą. Gausūs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios atradimai įrodė, kad atomas - tai sudėtinga dalelė. Chemija nagrinėja atomo sandara tiek, kiek tai reikia, aiškinant elementų chemines savybes, atomų ryšius medžiagų molekulėse ir naujų elementų susidarymą, vykstant cheminėms reakcijoms. Šiam tikslui pakanka svarbiausių elementarių dalelių: elektronų, protonų, neutronų, pozitronų, α, β, γ dalelių (α dalelės elementariomis nevadinamos). Elektronai išsidėstę aplink atomo branduolį. Nuo elektronų išsidėstymo priklauso elementų cheminės savybės, o nuo jų - atomų jungties pobūdis molekulėse. Atomo branduolį sudaro protonai ir neutronai. Abi dalelės kartu vadinamos nuklonais. Atomų branduoliai kinta ir naujų elementų atomai susidaro, vykstant branduolinėms reakcijoms. Šių reakcijų metu kartais atsiranda α, β, γ dalelių; taigi jos susidaro skylant branduoliams. Dalelės yra elektringos (teigiamos ir neigiamos) ir neelektringos (neutralios). Elektronai. Elektronai buvo atrasti, ištyrus katodinius spindulius. Jie sklinda iš katodo tiesiai šviesiu ruožu ir pro stiklą nepraeina. Elektriniame lauke katodiniai spinduliai pakrypsta į teigiamą polių. Tai rodo, kad šie spinduliai yra neigiamų dalelių srautas; šios neigiamos dalelės buvo pavadintos elektronais. Elektronai gaunami, imant katodu bet kurį metalą ir vamzdelį užpilant bet kuriomis dujomis. Elektronų išspinduliuoja ir kai kurie įkaitinti metalai. Šis reiškinys vadinamas elektronų termine emisija. Elektronai lengvai atsiskiria, tiriant kai kurias medžiagas, pavyzdžiui, gintarą. Iš to padaryta išvada, kad elektronų turi visų medžiagų atomai. Elektrono krūvis yra mažiausias, koks tik gali būti elektros krūvis. Jis vadinamas elementariuoju krūviu ir žymimas -1. Praktiškai elektrono masė lygi nuliui. Elektronai žymimi e raide. Protonai. Katodinių spindulių vamzdelyje, įtaisius skylėtą katodą, be katodinių spindulių, buvo aptikti ir teigiamai elektringi spinduliai. Jie sklinda priešinga katodiniams spinduliams kryptimi ir praeina pro katodo skyles, kanalus, todėl protonai yra dar vadinami kanaliniais spinduliais. Kanaliniai spinduliai atsiranda, kai katodinių spindulių dalelės (greiti elektronai), lėkdamos dideliu greičiu, išmuša iš dujų atomų dalį elektronų ir atomus jonizuoja. Šios dalelės krūvis yra +1 ir žymimos p raide. Neutronai. Bombarduojant α dalelėmis berilio ir aliuminio atomus, iš jų išmušamos neelektringos dalelės, vadinamos neutronais. Neutrono masė yra artima protono masei. Neutronai yra žymimi n raide. Laisvi neutronai nepatvarūs – jie skyla į protonus ir elektronus. Atomų branduoliuose esantys neutronai yra patvarūs. Kadangi neutronai neturi krūvio, tai jų skaičiaus pasikeitimas branduolyje atsiliepia tik atomo masei, bet nepakeičia branduolio krūvio, kartu ir atomo cheminių savybių. Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai.

Chemija  Referatai   (350,1 kB)

Darbo tikslai: panagrinėti du ląstelių tipus, surasti jų panašumus ir skirtumus, pateikti konkrečių pavyzdžių, informaciją pateikti glaustai. Ląstelių skirstymas. Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys))2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)). Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara.•protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais). •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: membranos įlinkiai, tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai), mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra), plazmidės (individualūs junginiai), branduolio ekvivalentas, citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė), matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga), ribosomos (baltymų gamybos vieta), mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros), mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės), žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai), paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.), ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (107,09 kB)

Darbo tikslai •panagrinėti du ląstelių tipus •surasti jų panašumus ir skirtumus •pateikti konkrečių pavyzdžių •informaciją pateikti glaustai Ląstelių skirstymas Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. augalo ląstelė gyvūno ląstelė Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei. Prokariotinės ląstelės sandara •protoplazma (pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais) •plazmalema (plėvelė, dengianti ląstelės ir jos ataugų paviršių; ląstelės apvalkalas) ir jos dariniai: • membranos įlinkiai •tilakoidai (smulkesni membranos įlinkiai) •mezosomos (raukšlinė (klostinė) membranos struktūra) •plazmidės (individualūs junginiai) •branduolio ekvivalentas •citoplazma (pusiau skysta vidinė ląstelės terpė) •matriksas (tarpląstelinė (tarpląstinė) medžiaga) •ribosomos (baltymų gamybos vieta) •mikrofilamentai (labai ilgos, siūliškos baltyminės struktūros) •mikrovamzdeliai (tuščiaviduriai strypelio formos baltymai, kuriais juda kitų baltymų molekulės) •žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai) •paraplazminiai intarpai (granulės ir kt.) •ląstelės sienelė

Biologija  Referatai   (110,11 kB)

TIPAS/ KLASĖ/ ATSTOVAS KŪNO SANDARA KŪNAS DANGA, RAUMENYS, JUDĖJIMAS VIRŠKINIMAS KVĖPAVIMAS Sarkodiniai/ Amebos/ Didžioji ameba Kūnas sudarytas iš pusiau skystos citoplazmos, kurios viduje yra vienas branduolys. Citoplazma skirstoma į ektoplazmą ir endoplazmą . Neturi skeleto, tačiau daug amebų turi kiautus. Turi nepastovias kūno išaugas-pseudopodijas. Neturi pastovios kūno formos-jų išvaizda nuolat keičiasi. Ektoplazmos paviršius yra sutirštėjęs ir sudaro ploną paviršinę plėvelę-plazmolemą, kiti sekretuoja kriaukles ar skeleto darinius. Juda pseudopodijų pagalba. Minta dumbliais, bakterijomis ar kitais pirmuoniais(yra ir parazituojančiu) Maistą paima pseudopodijomis, kurių skaičius nėra pastovus. Mitybos būdas-fagocitozė(kietų maisto dalelių paėmimas) bei pinocitozė(skystų maisto dalelių paėmimas). Virškinimas vyksta virškinamojoje vakuolėje Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Žiuželiniai/ Euglenos/ Žalioji euglena Ji yra verpstės formos, užpakalinis jos galas nusmailėjęs.Pastovi kūno forma. Citoplazmoje yra chromatoforų, kuriose yra chlorofilo grūdelių. Turi viena branduolį. Priekiniame ląstelės gale yra rezervuaras, kuriame įsilieja greta esančių pulsuojančių vakuolių turinys. Aplink pulsuojančią vakuolę išsidėsčiusios surenkamosios vakuolės, kurios surenka skystį ir perduoda jį į centrinę pūslelę.Turi du žiuželius, kurių vienas žymiai ilgesnis. Kūną dengia pelikulė. Ląstelę į priekį varo žiuželio judesiai. Miksotrofai(gali maitintis autotrofiškai ir heterotrofiškai). Chromatoforose esančių smulkiųchlorofilų dėka gali vykdyti fotosintezę, kurios produktas-artima krakmolui medžiaga. Tamsoje paraamilo grūdelių smarkiai sumažėja, ir ji pradeda maitintis tik organinėmis maisto medžiagomi osmoso būdu-heterotrofiškai ištirpusiomis organinėmis medžiagomis, susidarančiomis pūvant įvairiems negyviems organizmams. Visu kūno paviršiumi vandenyje ištirpusiu deguonimi. Sporagyviai/ Kokcidiniai/ Maliarinis plazmodijus Pastovi kūno pastovi. Dauguma neturi lokomotorinių organų. Turi vieną branduolį. Kai kurių kūną dengia pelikulė. Minta eritrocitų hemoglobinu. Blakstienuotieji/ Infuzorijos/ Klumpelė Pastovi kūno forma. Juda dėka blakstienėlės. Klmpelės kūną dengia pelėkulė. Po pelėkule yra pailgos pūslelės-trichocistos, kurias sudirginus, pro pelėkulėje esančias angeles, jos išmeta ilgus standžius, į aukos kūną susmingančius siūlus. Turi du branduolius-vegetatyvinį(makro) ir generatyvinį(mikro) Makrobranduolyje gausu DNR su poliploidiniu chromosomų skaičiumi, čia susidaro informacinė ir kitos RNR, kurios dalyvauja baltymams sintetinantis ribosomose. Šio branduolio pagrindinė funkcija- vegetatyvinė. Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi, todėl jų skaičius diploidinis. Toks branduolys dalyvauja lytiniame procese-konjugacijoje. Citoplazmoje dažniausiai būna dvi pulsuojančios vakuolės. Turi peristomą-prieburnio duobutę, ląstelinę burną-citostmą, iš jos maistas patenka į citofarinksą (ląstelinė ryklė), kurios gale yra virškinamoji vakuolė Kūną dengia pelikulė. Juda sinchroniškai judant blakstienėlėms. Minta smulkiais dumbliais, bakterijomis. Jos priekinės dalies šonu eina griovelis, kuris veda į prieburnio duobutę-peristomą, aplink kurį išaugusios ilgos blakstienėlės virpa ir kartu su vandeniu varo smulkias maisto daleles į peristomos gale esančią angelę-ląstelinę burną(citostomą). Iš citostomos maisto dalelės patenka į ryklę(citofariksą), kurios gale yra virškinamosios vakuolės. Virškinimo vakuolės su maisto dalelėmis ląstelės citoplazmoje migruoja. Maistą virškina vakuolėse esantys fermentai. Kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, patenkančiu į citoplazmą pro visą kūno paviršių.. Duobagyviai/ Hidragyvių/ Hidra Sudarytas iš: -ektodermos(joje yra epitelinės- raumeninės, dilgiosios (knidocitai), nervinės, lytinės, bei tarpinės ląstelės) -mezoglėjos (atraminė funkcija) -ektodermos(joje yra liaukinės ir virškinamosios-raumeninės ląstelės). Būdingas audinių lygis. Ląstelės diferencijuotos. Spindulinė simetrija, vienaangiai gyvūnai. Kūną epitelinės raumeninės ląstelės. Juda susitraukinėjant raumeninėms skaiduloms, kurių turi epitelinės raumeninės ir virškinamosios raumeninės ląstelės. Susitraukus skaiduloms, kunas sutrumpėja, o jei susitraukia vienoje pusėje, kūnas pakrypsta į tą pusę. Čiuptuvai sugauna grobį ir nuneša jį į gastralinę ertmę liaukinės entodermos ląstelės į gastralinę ertmę išskiria fermentus-prasideda ertminis virškinimas su žiuželiais esančios entodermos ląstelės sukelia vandens bangas ir priartina maisto medžiagas. Pseudopodijas turinčios ląstelės apgaubia maisto daleles-susidaro virškinamoji vakuolė-prasideda viduląstelinis virškinimas kitoms ląstelėms maisto medžiagos perduodamos difuziškai. Visu kūno paviršiumi, vandenyje ištirpusiu deguonimi. Deguonis, judant citoplazmai, yra nunešamas į mitochondrijas, kur vyksta viduląstelinis kvėpavimas. Plokščiosios kirmelės/ Blakstienotosios kirmelės/ Baltoji planarija Trys gemaliniai lapeliai (ektoderma, mezoderma, entoderma), organų sandaros lygmuo, tačiau specializuotų kvėpavimo ir apytakos organų sistemų nėra. Necelomianiai gyvūnai(celomas-virškinimo organus supanti kūno ertmė, išklota iš mezodermos kilusiu epiteliu). Kūno paviršių dengia blakstienėlės. Dvišalė simetrija. Turi odos raumenų maišelį (raumenys suaugę su oda). Odoje yra gerai išsivysčiusios vienaląstės gleivinės liaukos. Yra trys raumenio audinio sluoksniai-išorinis žiedinis, vidinis išilginis bei įstrižas sluoksnis, kurių dėka kirmėlė gali atlikti judesius. Didesnės planarijos juda pilvinėje pusėje ir šonuose esančiomis blakstienėlėmis. Daugybė liaukučių išskiria gleives, kurios padeda judėti. Maistą aptinka čiuopiklinės ataugos grobis apviniojamas viso kūno ar įklimpsta gleivėse per burną iškišama raumeninga rykė maistas nunešamas į trijų atšakų žarnyną vyksta tarpląstelinis ir viduląstelinis virškinimas. Virškinimo sistema aklina. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi vndenyje ištirpusiu deguonimi. Plokščiosios kirmėlės/ Kaspinuočiai/ Kiaulinis kaspinuotis Kūną sudaro daugybė narelių. Kūno gale yra galvutė-skoleksas, kurio kabliukais r vagelėmis, kaspinuotis prisitvirtina prie žarnos sienelės. Žemiau galvutės nuolat auga nauji nareliai. Odos-raumenų maišelio sluoksnis labia plonas. Tegumentą dengia daugybė mikroišaugų. Tegumente yra įvairių virškinimo frmentų, be to, kaspinuočių tegumenta sišskiria antiproteolitinius fermentus, apsaugančius parazitą nuo suvirškinimo šeimininko žarnyne. Neturi virškinimo sistemos. Paimą maistą glaudaus kontakto su šeimininko žarnynu būdu, per mikroišaugas, esančias tegumente. Medžiagų pasisavinimas vyksta dviem būdais: pinocitozės ir difuzijos. Jų maisto medžiagas pagrinde sudaro angliavandeniai, kurių trūkumui ie parazitai labai jautrūs. Bioenergetiniai procesai vyksta glikolizės būdu. Baltymai gaunami iš šeimininko žarnyno, bet juos gali sintetinti ir patys. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu. Apvaliosios kirmėlės/ Nematodai/ Žmoginė askaridė Tai pseudocelominiai gyvūnai( kūno ertmė neturi sienelių, tai tik skysčio pripildyta erdvė, kurioje yra virškinimo ir dauginimosi organai. Neturi specializuotų prisitvirtinimo organų-laikosi šeimininko žarnyneremdamasi aštriais savo kūno galais į žarnyno sieneles. Turi odos- raumenų maišelį, kuris sudaryta siš kutikulos, hipodermos ir raumenų. Kutikula atlieka išorinio skeleton funkciją ir apsaugo nuo mechaninių ir cheminių dirgiklių. Hipodermoje aktyviai vyksta medž. Apykaitos procesai bei intensyvi biosintezė. Ji taip pat apsaugo helmintą nuo kenksmingų medž. Po hipoderma yra išilginiai raumenys, todel gali judėti tik rangydamosi. Skeleto vaidmenį atlieka ir kūno viduje esantis skystis, kuris yra slegiamas, todėl kūnas yra stangrus, nuolat išlaiko formą. Brna(su trijomis lūpomis) ryklė stemplė žarna šalinamoji anga pas pateles ir kloaka pas patinus. Minta šeimininko žarnyne esančiomis medžiagomis. Neturi kvėpavimo sistemos, nesgyvena anaerobinėse sąlygose, todėl prisitaikė energiją gauti maisto medžiagas skaidant glikolizės būdu Žieduotosios kirmelės/ Mažašerės/ Žeminis sliekas Turi celomą (antrinė kūno ertmė, pilnai išklota mezodermos. Jam esant virškinimo sistema ir kūno sienelė juda nepriklausomai viena nuo kitos). Tai segmentuoti gyvūnai (celomas padalintas pertvarėlėmis-septomis). Kūno sandaros planas-vamzdelis vamzdelyje. Turi odos-raumenų maišelį. Odoje yra daug gleives išskiriančių liaukų, kurios apsaugo odą nuo išdžiūvimo ir sumažina trintį. Celomas atlieka hidrostatinio skeleton vaidmenį. Odoje yra ir jutimo nervų galūnėlės. Kiekvienas slieko narelis, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį, turi šerelius, kurie padeda jam judėti.Susitraukus išilginiams raumenims, segmentai išsiplečia ir šereliai įsminga į substratą; kai susitraukia žiediniai raumenys, šereliai įtraukiami ir tie segmentai pajuda į priekį. Burna(kuri padengta pirmojo segmento išauga-skiaute) raumeninga ryklė(į ją atsiveria trys poros kalkinių laiukų, jų išskyros neutrolizuoją į stemplę patekusį humusą) stemplė gurklys (kaupiamas maistas) skrandis (smulkinamas maistas) žarna (su tiflozoliu-žarnos raukšle, kuri padidina įsiurbiamąjį paviršių) šalinamoji anga. Specialių kvėpavimo organų nėra. Dujų mainai vyksta difuziškai per drėgną odą,, kurioje išsidėstęs tankus kapiliarų tinkles. Minkštakūniai/ Dvigeldžiai/ Bedantė Bilateralinė simetrija. Celomas yra labia redukuotas-išlikusi tik širdį suoanti ertmė. Kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių, kurios nugarinėje pusėje sujungtos raiščiu, o pilvinėje laisvos. Galva redukuota. Kraiuklę suglaudžia 1-2 suveriamieji raumenys ir sandariai uždaro prie dangtelio esantis užraktas. Neturi radulės.. Cefalizacija menkai išreikšta. Kūną dengia kriauklė(mantijos išskirtas kiautas, sudarytas baltymo ir kalcio karbonato ei vidinio parlamuo sluoksnio. Žiauninis aparatas įsiurbiamasis sifonas (mantijos blakstienėlės virpėdamos verčia vandenį pro sifoną į mantijos ertmę link burnos) burna skrandis (I jį atsiveria du stambių kepenų skiaučių latakai, bei jame kristalinis kūnelis, gaminantis virškinimo fermentus) dalis maisto patenka per latakus į kepenis, kur yra virškinamas bei įsiurbiamas žarna, kuri perveria širdį ir baigiasi analine anga, ji atsiveria tiesiai į kloakinį sifoną. Kvėpavimo organai-ktenidinės žiaunos. Jos turi po vieną porą išorinių ir vidinių lapelių. Žiaunų epitelis turi blakstienėles, juo taip pat padektos burnos skiautės ir mantijos vidinis paviršius. Blakstienėlės padeda varinėti vanens srovę mantijos ertmėje. Pro žiauninį sifoną patekęs vanduo atneša deguonį. Minkštakūniai/ Pilvakojai/ Vynuoginė sraigė Kūnas minkštas, nenariuotas. Galima išskirti šias kūno dalis: galvą, liemenį ir koją arba Visceralinę masę(vidaus organus), Mantiją-dangalą iš visų pusių supantį visceralinę masę, Redukuotas celomas (išlikusi tik širdiplėvė). Kriauklė ne tik saugo kūna nuo mechaninių sužalojimų, bet ir neleidžia jam išdžiūti. Koja susitraukinėja iš priekio atgal, išsiskiria gleivės, palengvinančios judėjimą ir taip gyvūnas juda pirmyn. Burna(radulė-raumeningas organas su dantukasi, skirtais maisto paėmimui, smulkinimui) ryklė( į ją atsiveria seilių liaukos) stemplė(kai kurių virtusi gurkliu) skrandis (sudarytas iš vidurinės žarnos priekinės dalies. Jame yra kutikulos dantukų, sudarančių mamalinį skrandį. Į jį atsiveria kepenų latakai, kepenyse vyksta viduląstelinis virškinimas, kaupiami angliavandeniai, riebalai) žarna (į ją ativeria virškinamoji liauka) šalinamoji anga. Kvėpavimo funkciją atlieka mantija, dengianti mantijos ertmę, kuri sudaro pilvakojų plaučius.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (35,96 kB)

Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogen, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes auglinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. Šis vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fiziį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai  Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą.  Žmogaus maiste turi būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą.  Norint išvengti nutukimo, reikia didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų sistemą.  Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, tiksliai nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos.  Negalima valgyti per daug gyvulinių riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių ir per mažai augalinių riebalų, pieno bei pieno produktų, vaisių, daržovių.  Didelę žalą organizmui daro bado dietos.  Būtinai reikia valgyti pusryčius.  Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Svorio kontroliavimas Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.

Biologija  Referatai   (27,63 kB)