Tai nėra pilnai parašyta kalba. Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Daznai literaturoje kalbama apie meile. Remdamiesi konkreciais kuriniais pasvarstykite, kokia meiles samprata dazniause lietuviu literaturoje. Turinys • Įvadas........2psl. • Meilė tėvynei Maironio kūryboje............3psl. • Meilė tėvynei Just. Marcinkevičiaus kūryboje...........5psl. • Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“...........7psl. • Meilė tėvams, Apučio „Dobilė“.............8psl. • Išvados.........9psl. • Naudota literatūra........10psl.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,29 kB)

Motinos diena, iškur kilusi, paprociai įvairiose šalyse.

Kita  Pristatymas   (11 psl., 502,42 kB)

Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.

Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)

SOLIARIUMŲ CENTRO UAB „SAULITA“ VERSLO PLANAS

Vadyba  Kursiniai darbai   (30 psl., 152,49 kB)

Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.

Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)

Ferencas Listas gimė 1811 metasi Raidine, Vengrijoje. Didžiausias šios provincijos miestas buvo Eizenštatas. Ten anksčiau gyveno ir dirbo Jozefas Haidnas. Listo tėvas buvo kunigaikščio Esterhazio dvaro ūkvedys. Ferencas savo muzikiniais gabumais greit atkreipė visų dėmesį. Tai pastebėjęs tėvas ėmė jį tuojau pat mokyti. Vos devynerių metų jis jau koncertavo Orenburge skambindamas fortepijonu. Berniukas sulaukė tokio didelio pasisekimo, kad kai kurie kilmingi vengrų meno globėjai pasiūlė jo tėvui piniginę paramą. Nuo to laiko vienintelė Adamo Listo (Ferenco Listo tėvo) svajonė, vienintelis jo tikslas – pradėti rimtai mokyti savo sūnų muzikos.

Muzika  Referatai   (8 psl., 5,66 MB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.

Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)

Pirmasis Lietuvos prezidentas gimė 1874 metų rugpjūčio 10 dieną daugiavaikėje šeimoje Ukmergės apskrityje Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Užulėnis - nedidukas kaimas, jame likę tik keletas sodybų tačiau jis yra gana garsus, dažnai sulaukia ekskursijų. A.Smetonos tėvas buvo Jonas Smetona ir jis šeimoje buvo šeštasis vaikas. Pirmoji mokykla , kur prezidentas, mokėsi Taujėnų pradinė mokykla. Nors A.Smetonos turtas buvo gana mažas turėjo ketvirtį valako ir puse dūminės pirkios, tačiau sugebėjo privačiai mokytis Ukmergėje ir Liepojoje. 1893 m. baigė Palangos progimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją, kuri buvo įsikūrusi Kaune.

Istorija  Referatai   (5 psl., 535,63 kB)

Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija. Kažkada pirtis buvo kone vienintelė prieinama prausimosi ir gydymosi vieta. Dabar ji tarnauja intensyviam poilsiui, prasmingam bendravimui, moko sveiko gyvenimo būdo, ir net suteikia paguodą sunkiomis gyvenimo minutėmis.

Etika  Referatai   (22 psl., 35,34 kB)

Kaulai. Uždegiminiai pažeidimai. Osteomielitas. Infekcinė uždegiminė kaulų liga. Procesas prasideda kaulų čiulpuose ir jau antriniai persimeta į kaulus. Etiologija ir patogenezė: dažn.sukelia bakterijos (staph.aureus!), retai grybeliai ar virusai. Gali patekti: tiesiogiai (egzogeninė f., 2k. dažn.), netiesiogiai iš kraujotakos (endogeninė f.) Skiriama: potrauminis osteomielitas, apribotas osteomielitas (dažn.žandikaulyje), hematogeninis osteomielitas (2-16 m.,dažn. ilgųjų kaulų metafiz.).

Medicina  Konspektai   (17 psl., 25,46 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Šia tema, būtent Antano Smetonos asmeniu ir jo vykdoma politika valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokinų ar šaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A. Eidinaitį kurio net dvi knygas naudoju rašydamas šį referatą, tai “Antanas Smetona” ir “Lietuvos Respublikos prezidentai”. XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna - pasaulis žinojo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijas, bet negirdėjo apie lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, rašto darbų spausdinimas lotyniškuoju šriftu (lietuvišku raidynu) po pralaimėto 1863 m. sukilimo uždraustas, iš dvarų sklido lenkinimo bangos, iš valdžios, administracijos - rusinimo politika. Atrodė, tauta, spaudžiama kaimynų kultūrinės įtakos, tuoj pat uždus svetimybėse. Tačiau lietuvių kalba dar ruseno daugelyje valstiečių pirkių, ja pradėjo domėtis žymūs pasaulio mokslininkai. Nors ir lėtai, spartėjo kapitalistinių santykių raida žemės ūkyje ir ekonomikoje. Antanui Smetonai buvo septyneri, kai pasirodė J. Šliūpo ir J. Basanavičiaus “Aušra”, penkiolika, kai 1889 m. pradžioje suskambo V. Kudirkos “Varpo” garsai: “Kelkite, kelkite, kelkite …” Iš paprastų valstiečių gryčių kilę negausūs lietuvių inteligentai, neturėdami teisės (išskyrus teisininkus ir kunigus) gauti darbo Lietuvoje, žadino atgimstančią tautą naujam, savitam gyvenimui. Smetona - jau antros kartos lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo atstovas, vienas iš nedaugelio sugebėjęs įgyti aukštąjį išsimokslinimą ir įsidarbinti Vilniuje, Lietuvoje. Kaip ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai, ne iš rūmų ar dvaro, o iš paprastos sodžiaus pirkios jis išėjo į gyvenimą. Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus “iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietuvybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugeliu, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo prisiartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panaudojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktų tvirtumu ir ryžtingumu”. Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha.) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą Antano Smetonos motiną. Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motiejaus Valančiaus knygas. Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmą kartą tapo šiokiu tokiu viršininku - buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju. Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį. Mintaujos gimnazijoje Smetona sueina į pirmą konfliktą su caro administracija, o tiksliau - su biurokratine ir rusifikacine carizmo švietimo sistema. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamoką kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį Smetona ir dar penkiolika mokinių iš gimnazijos pašalinami. Su Jurgiu Šlapeliu ir kitais jis vyksta į Peterburgą, pas Rusijos švietimo ministrą, ir prašo leidimo baigti mokslą.Prašymas buvo patenkintas, ir Smetona 1897 m. baigia Peterburgo IX gimnaziją. Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus, pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža lietuviškų draugijų, tad Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja Č. Sasnausko chore, su V. Sirutavičiumi slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos gramatiką, kurią išdalija norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams. Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsisprendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai, pasisakė prieš marksizmą, nors nuo bendrų studentų reikalų neatsiribojo. 1899 m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių varžymų (valdžia išvaikė studentų eitynes) buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Tiesa, po mėnesio caro administracija leido jam tęsti mokslus universitete. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po dviejų savaičių, trūkstant įkalčių bylai sudaryti, paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir, kaip vienas iš nedaugelio to meto lietuvių inteligentų, turinčių aukštojo mokslo diplomą, grįžta į Lietuvą. Vilniuje Smetona, kiek padirbėjęs advokato padėjėju, susiranda ramią, nors menkai (50 rub. Per mėnesį) apmokamą tarnyba Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių visuomeninę veikla; verčia (P. Vileišio paskatintas) knygeles į lietuvių kalbą, dalyvauja lietuvių demokratų partijos (LDP) renginiuose ir keliuose jų suvažiavimuose, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą. Jų namai tampa daugelio to meto Vilniaus veikėjų susirinkimų, susitikimų vieta. Griežtai atsisakęs dalyvauti socialistiniame judėjime, priešiškai nusiteikęs jo internacionalistinėms idėjoms, Smetona ir Vilniaus lietuvių visuomeniniame judėjime propaguoja “ramią” kultūrinio gyvenimo plėtrą, net Demokratų partijoje užima dešiniąją poziciją. Bręstant visoje Rusijos imperijoje revoliucinei situacijai ir 1905 m. prasidėjus revoliucijai, Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, J. Šaulio, F. Bortkevičienės, J. Bagdono ir K Griniaus kaip vienas žymesniųjų Lietuvos demokratų partijos veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma.1 Išaugusį A. Smetonos autoritetą Lietuvos demokratų partijoje ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė seimo pirmininku. Be LDP atstovavusio A. Smetonos, į suvažiavimo prezidiumą buvo išrinkti: nuo nepartinių - dr. J. Basanavičius, nuo LSDP - S. Kairys, nuo LKDS - prof. Kun. P. Bučys, nuo ūkininkų - J. Stankūnas. Faktiškai Seimui pirmininkavo tik J. Basanavičius, S. kairys ir A. Smetona. Sprendžiant iš glaustų Didžiojo Vilniaus seimo aprašymų, A. Smetona mažai dalyvavo ne visuomet diskretiškuose Seimo dalyvių ginčuose. Tikrai žinoma, kad Seimo metu jis pasakė dvi kalbas, nors galimas dalykas, kad pasakė ir trečią kartą (ne daugiau, nes kalbų trukmė ir skaičius buvo griežtai reglamentuojamas). M. Biržiška teigia, jog A. Smetonos kalbos pasižymėjo “minties nuotakumu ir argumentavimo logika. Savo pasakymuose A. Smetona neakcentavo vien LDP interesų, o daugiau dėmesio skyrė bendriems tautos reikalams. Pirmoje kalboje jis aptarė Lietuvos autonomijos lietuvių etnografinėse ribose reikalą. Konkrečių duomenų, kaip jis tada suprato tas ribas, stokojama, tačiau sprendžiant iš to, kad jam pritarė ir P. Višinskis, reikia manyti, jog A. Smetonos mintys nesiskyrė nuo demokratų partijos programos ir suvažiavime priimtų nutarimų (t.y. Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, su didesne Vilniaus gubernijos dalimi Lietuvai, prie kurios galėjo prisijungti ir to pageidaujančios Gardino gubernijos teritorijos). Antroje Seime A. Smetonos pasakytoje kalboje yra _________________________________________________1 A. Eidinaitis. Antanas Smetona. V., 1990. p 11-16 įdomi detalė. J. Basanavičius nurodė, kad A. Smetona pripažino “apart ginkluotos kovos - kultūriškąją kovą”. P. Višinskis taip pat teigia, jog A. Smetona kalbėjęs, kad “reik ginklų ir pinigų” ir kad “partijos nesipeštų”.2 2 Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, A. Smetonai per daug revoliucinga atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė ir “Lietuvos ūkininko” bendradarbių ir jau 1907 m. kartu su J. Tumu - Vaižgantu ragino plėtoti daugiau kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie “Vilniaus žinių “ redakcijos taip ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį LDP ir socialdemokratų atstovų grupei. Taip nutrūko pirmasis A. Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio mėnesį, pradėjus leisti tris kart per savaitę laikraštį “viltis”. Pagrindinę “Vilties” kryptį nusakė žodžiai “Mūsų viltis vienybėje”. “Nebūdama dvasišku laikraščiu, nors dvasiškai žymiai palaiko, “Viltis” krikščionybę laikė ir laikys stipriausiu lietuvių gyvenimo veikiniu, kuris reikia išnaudoti kultūros ir tautybės sustiprinimui”, - pabrėžta viename vedamųjų straipsnių. Viltininkai teigė dirbantys nepartinį darbą ir, derindami kraštutines sroves, siekė aprėpti bendrus lietuvių tautos reikalus. Tačiau pirmiausia skaitytojų ieškojo tarp pasiturinčių sluoksnių: “Malonėtume, kad nei viena raštinė, mokykla, dvaras nebūtų nesusipažinę su “Viltimi”. “Viltyje” išsiskyrė dvi plunksnos - emocinga ir gyva J. Tumo - Vaižganto bei ramiai polemiška A. Smetonos. Pastarasis stengėsi remti lietuvių katalikų spaudą, gindamas _________________________________________________2 Eidinaitis A. Lietuvos respublikos prezidentai. K., 1991. P 10 nuo kovingos kairiųjų kritikos, aukštino kunigų kultūrinį darbą, kritikavo A. Bulotos aktyvumą Rusijos visuomeniniame - politiniame gyvenime, nurodymams, jog rusų visuomenės problema nėra lietuvių reikalas, todėl nereikia į jas kištis. A. Smetona teigė, jog carinėje Dūmoje caro valdžios atžvilgiu nereikia blokuotis nuo rusų ar lenku politinėmis partijomis, o daugiau domėtis lietuvių reikalais. A. Smetonos straipsniai pamažu telkė inteligentus apie “Viltį”. Taip susidarė tautiškoji srovė, nesitikinti nieko daugiau iš caro valdžios iškovoti, pasitenkinusi tuo, kas jau buvo iškovota (spauda ir mokyklos), vadinamoji vidurio srovė. Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: “Aušros” knygų leidimo bendrovėje, Vilniaus lietuvių sušelpimo, “Ryto”, Lietuvių dailės draugijose, “Žiburėlyje” ir kitose, dėstė lietuvių kalbą kai kuriose Vilniaus gimnazijose, buvo vienas pirmosios lietuvių dviklasės mokyklos globėjų. 1914 m. pradžioje, pasitraukęs iš “Vilties” leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo leisti ir redaguoti tautininkų dvisavaitinį žurnalą “Vairas”, kuris tęsė “Vilties” idėjas, formavo tautiškumo ideologiją, suaugusią su katalikiškojo tikėjimo postulatais: “mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas, ant kurio mes stovime ir ant kurio norėtume matyti kitus stovint, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais”. Kodėl “Vairas”? 1913 m. spalio 2 d. laiške A. Voldemarui A. Smetona aiškino, jog lietuvių inteligentijos kaip ir nėra, “ji klaidžioja po pasaulio jūrą, svetimomis ideologijomis vaduodamos, savo pažiūrą į lietuvių visuomenę ir politiką remdama ant svetimų idėjų skeveldrų”. Nepatenkintas ideologinių lietuvių inteligentijos margumynu, A. Smetona užsimoja sutelkti ją tik tautiniu pagrindu: “Mūsų žurnalo tikslas suburti vienon krūvon viska, ką lietuviai šiuo metu turi geresnio ir sveikesnio, sutelkti vienon draugėn rimtąsias mūsų inteligentų pajėgas. Tada turėsime laivą lietuvių jūroje ir jį ves “Vairas”. Taigi “Vairas” turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos lietuvių inteligentiją, kurios uždavinys - vadovauti tautos gyvenimu, o A. Smetona, be abejo, turėjo būti pačiu vairininku. Įvykdyti tokį planą, žinoma, buvo be galo sunku, tad A. Smetona, jau iš “Vilties” patyrimo pasimokęs, telkia į vieną stovyklą lietuvių krikščionys demokratai (minėtame laiške A. Voldemarui jis rašo, kad žurnalo “Vairas” steigimui pritaria ir šeši kunigai, tik “prašė slaptoje laikyti jų pavardes”). Apskritai Tautininkiškosios ideologijos pagrindu jis 1917 - 120 m. sugebėjo suvienyti katalikų veikėjus ir kitus dešiniuosius ir vykdyti savo politines nuostatas.3 3 Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d., aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Iki šiol istorikai dokumentaliai šio proceso neaprašė, nes trūko svarbių Lietuvos Valstybės Tarybos protokolų . <…> Tačiau jie mažai kalbėjo apie akto atsiradimo istoriją ir peripetijas arba rašė gana skirtingai. <…> Tokie nesutapimai atsiminimuose yra natūralūs, tačiau, kaip matome, prieštaringi. Lietuvos TSR centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija kiek kitaip. Tiesa, rasti protokolai nėra rankraštiniai, sekretoriaus nepasirašyti, kol kas turimos kopijos mašinėle (kai kurių protokolų yra po kelis nuorašus, tačiau jų tekstai sutampa). _________________________________________________3 Eidinaitis A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991. P 11 - 15 Kadangi šalia protokolų įsteigti rankraštiniai Tarybos narių rašyti pareiškimai (su parašais), protokolų tikrumu vargu ar verta abejoti. <…> Taigi būsimo Vasario 16 d. akto autoriai, keturi išstojusieji, pasiūlo savo projektą - deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų šalių. Rašto originale, šalia praleistos vietos, skliausteliuose paraštėje įrašyta - “Rusijos, Vokietijos”. Kaip matyti, trys asmenys, tarp jų ir Smetona, susilaiko balsuojant - jie už gruodžio 11 d. akto formuluotę, nes bijo, kad vokiečiai neišvaikytų tarybos. Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Keturi kairieji Tarybos nariai pareiškia dėl Smetonos išrinkimo protestą, apkaltina P. Klimą juos apgavus ir atsisako įeiti į Tarybos prezidiumą. Taryboje ir vėl, pasak P. Klimo, “prasidėjo tąsymasis, kuriame realizmas kovėsi su radikalizmu sunkioje karo konjunktūroje”. Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo, išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Nue Litauen”, “Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodo, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22 - asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Žinoma, Vasario 16 d. aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Tačiau Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t.y. deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomeninės politinės orientacijos dokumentas. Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, tarp jų ir kompromiso verčiamas Smetona, šuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su imperalistine Vokietija. Tad Vasario 16 d. aktas buvo nemažas žingsnis į priekį.4 4 1917m. balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu. Dienotvarkė buvo griežta: keldavosi 9 val., po valandos pusryčiaudavo, tuo pat metu išklausydamas adjutanto parengtą informaciją.po pusryčių - darbo kabinrtas. Nuo 11 iki 13 val. priiminėdavo lankytojus: ministrus, valdininkus, kaimų ir ūkininkų delegacijas. Po to vykdavo pasivaikščioti į Karmėlavos mišką ar į Aukštąją Panemunę. Po pasivaikščiojimo - pietūs, po kurių kiek numigdavo. Paskui vėl darbo kabinetas. 20 val. paprastai vakarieniaudavo su šeima ir prezidentūros karininkais. Prieš miegą ilgai skaitydavo, daugiausia filosofijos veikalus, versdavo iš lotynų ir graikų kalbų. Pokalbiuose su užsienio atstovais kalbėdavo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis, domėjosi ir rūpinosi lietuvių k. reikalais. Priėmimus prezidentūroje rengdavo esant reikalui, tačiau labai taupiai. Iš reprezentacijai skirtų lėšų aukodavo visuomeninėms organizacijoms. žinoma, tarp viso to būdavo šventės, priėmimai, teatras, simfoniniai koncertai. Vasarodavo Palangoje su visa šeima. Švenčiant Smetonos 60 metų jubiliejų tautininkų komitetas nupirko jo tėviškėje Užulėnio palivarką ir jam padovanojo. Tuomet jis atostogaudavo ten. 1926 m. pabaigoje Seime krikščionių demokratų ideologas ir jų atstovas M. Krupavičius sveikino Smetoną, _________________________________________________4 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990. P 56 - 65 išrinktą prezidentu. “Ištiesus jam ranką, ministeris pirmininkas prof. A. Voldemaras juodviejų draugiškai suglaustas rankas spaudė savąja ranka, lyg simboliškai jungdamas didžiam tėvynės darbui jų asmenyse tautininkų ir krikščionių demokratų visuomenes, lyg suburdamas tas dvi tautiškąsias krašto jėgas viename pasiryžime. Tačiau įsitvirtinti valdžioje Smetonai ir tautininkams trukdė Seimas. Todėl jau 1927 m. sausio tautininkų spauda kėlė reikalavimus suteikti Smetonai diktatoriaus teises, buvo rašoma, “jog plačioji visuomenė nori, kad rinkimų visai nebūtų ir kraštą valdytų tautos vadas. Paleidus Seimą, Smetona nebuvo ramus. Smetona toliau aiškino, jog stipri valdžia bus tiktai tada, kai prezidentas turės daugiau galios ir kai bus renkamas ne partijų atstovų Seime, o visuotinių gyventojų balsavimu. 5 Eidinaitis A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 107 - 109 1944m. sausio 9d. JAV, Klivlende, medinio namelio rūsyje staiga kilo gaisras. Namo gyventojai iš apatinių aukštų spėjo išbėgti, bet liepsna greitai pasiekė trečiąjį, kuriame gyveno Smetona. žmona išbėgo paskutinę minutę tik su chalatu, o Smetona kiek užtruko ir to užteko, kad žūtų. Jo kūnas rastas virtuvėje - užsidengęs galvą kailiniais, matyt, gelbėjosi nuo troškinančių dūmų. Atvykę į nelaimės vietą gaisrininkai nieko įtartino nerado, tačiau išeivijos spaudoje pasipylė įtarimai, buvo nuomonių, jog Maskvai į karo pabaigą tapo itin nepatogu turėti du Lietuvos prezidentus, kad slaptieji sovietų agentai per name dirbusią tarnaitę specialiai sukėlė gaisrą ir panašiai. Labai gedėjo tautininkai ir jų spauda, ypač “Dirva”. Velionis buvo pašarvotas sausio 13d. šv. Jono katedroje. Palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo mauzoliejų. Įvertinti Smetonos gyvenimą ir darbus yra gana sunku, bet ne dėl to, kad tai buvo kontroversinė asmenybė. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai smerkė Smetoną už jo autoritarinės diktatūros įvedimą po valstybės perversmo 1926m., jie visi ir dalis tautininkų - už išvykimą į užsienį 1940m. vasarą, už Lietuvos Respublikos žlugimą, socialdemokratai - už darbininkų politinių laisvių ir organizacijų varžymą, valstietijos interesų nepaisymą ir turtingųjų protegavimą, biurokratinę-politinę valdymo sistemą, besiremiančią kariuomene ir saugumu, dešiniąsias politines pažiūras apskritai, ir galop komunistai - už jų persekiojimus, areštus ir administracines nuobaudas, kalėjimus, Varnių ir Dimitravo stovyklas kitaip manantiems, kitaip įsivaizduojantiems Lietuvos politinę ir socialinę sistemą, santvarką. Ir visi kaltino Smetoną pagrįstai - jis nebuvo demokratas. Nors ir buvo siekta, tačiau sukurti Smetonos asmens kultą Lietuvoje nepavyko, jo ir negalėjo būti - per daug sudėtinga buvo ekonominė daugumos krašto gyventojų padėtis, gilėjo socialinė diferenciacija, režimas nieko konkretaus nežadėjo darbininkams, mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, nedaug ką dėl jų ir padarė, tiesa, ne todėl, kad paprasčiausiai to nenorėjo. Negarbino aklai Smetonos ir inteligentija, nors jis neprievartavo inteligentų ir meno žmonių kurti tik režimo labui, tenkinti tik tautininkų ideologinius poreikius. Išeivijos atstovai daugiausia kaltina Smetoną, kad jo politika leido sunaikinti Lietuvos Respubliką, dalis jų teigia, jog Smetona turėjo parodyti ryžtingumo ir priešintis Tarybų Sąjungai įvedant jai papildomus neribotus Raudonosios armijos kontingentus 1940m. birželio 15d., kiti, labiau realistai, mano, jog Smetonos pasirinktas neutraliteto kelias sudėtingomis tarptautinėmis 1939-40 m. aplinkybėmis buvo pats teisingiausias. Antano Smetonos visuomeninė-kultūrinė veikla lietuvių tautiniame judėjime vaidino pažangų vaidmenį iki 1917m. revoliucijų Rusijoje, po to jis tampa vienu iš konservatyviausių asmenų Lietuvos Taryboje, kurį laiką pasisakiusiu (taktiniais sumetimais) net prieš Vasario 16d. akto formuluotę, nepriklausomos Lietuvos valstybės šalininku, pagrindusiu ir įdiegusiu Lietuvos Taryboje kardinalų posūkį lietuvių politinėje orientacijoje nuo Peterburgo-Maskvos į Berlyno, o vėliau - Londono ar apskritai Vakarų pusę. Smetona kaip valstybės vadovas ir politikas buvo stiprios, diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas, siekęs realizuoti savo politines nuostatas po 1926m. gruodžio 17d. karinio valstybės perversmo. Kaip valstybės vadovas, Smetona galutinai perorientavo Lietuvos kultūrinį, materialinį, ekonominį gyvenimą iš Rytų į Vakarus ir siekė savito Lietuvos gyvenimo, savų politinių tradicijų sukūrimo. Užsienio prekybai praradus imlią Rytų rinką, nedidelei valstybei teko brangiai mokėti už tai, o nepasiturintiems sluoksniams kęsti nemažus materialinius nepriteklius, kai Lietuvos bekonas ir sviestas atsimušdavo į Vokietijos ar Anglijos negatyvią poziciją importo iš Lietuvos atžvilgiu. Smetona vadovavo Lietuvos valstybiniam atgimimui, o vėliau ir įsisvyravusiai reakcijai ir ilgiausiai - nepriklausomai Lietuvai ir todėl pozityvusis šio laikotarpio įnašas yra valstybingumas ir pasitikėjimas savimi kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Antanas Smetona - pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas. Absurdiška būtų priskirti jam visus nepriklausomos valstybės susidarymo nuopelnus arba kaltinti jį tos pačios valstybės žlugimu. Kaip politinis veikėjas, jis rodė nemaža įžvalgumo ir sugebėjimų, laviruodamas tarp opozicinių jėgų krašte ir kaimyninių valstybių interesų užsienio politikoje. Esame negausi tauta nedidelėje teritorijoje, o politiką daro ir lemia didžiosios ir stipriosios. Mažos tautos, kaip jau įprasta, dažniausiai ir lieka tik istoriniame fone, kaip ir visi jų vadovai. Tačiau ir mažųjų valstybių vadovai, jų gyvenimas ir veikla toms mažosioms yra įdomūs ir savaip reikšmingi. Kad ir kokie jie būtų. Nes jie joms yra istorinės asmenybės. “O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? - Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai, savo pastovumu, galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę”.

Istorija  Referatai   (17,46 kB)

Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.

Istorija  Referatai   (19,8 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Tema: renginys „Knygų bičiuliai“. Auditorija: 4 – 7 klasių mokiniai, mokytojai. Trukmė: 1 valanda. Vieta: mokyklos aktų salė. Renginio vedantieji: Modestas ir Lorena.

Pedagogika  Projektai   (7 psl., 11,68 kB)

Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)

Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.

Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)

Tremtis yra bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš savo namų (miesto, valstybės ar šalies) draudžiant sugrįžti arba gresiant įkalinimo ar mirties bausmei grįžimo atveju. Tai viena iš griežčiausių bausmės formų.

Istorija  Referatai   (17 psl., 2,96 MB)

Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.

Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)

Nuo senų laikų Kauno Laisvės alėja buvo ir tebėra kaip viena gražiausių, įspūdingiausių gatvių ne vien Kaune, bet ir, ne vieno specialisto nuomone, visoje šalyje. Praėjusiame amžiuje, keliasdešimt metų, čia veikė dviejų krypčių transporto eismas. Žymioji alėja jungia miesto Senamiestį su Nepriklausomybės aikšte, Vytauto parku, iš jos šakojasi gatvės į lygiagrečias Kęstučio ir S.Donelaičio gatves. Vidurinę alėjos gatvę puošia kuplios liepos – vienas išskirtinių jos elementų. Dar – fontanas, įdomūs šviestuvai, abipus išsirikiavusios senos ir naujesnės parduotuvės, kavinės, kavinukės, daug prieškariu ir dar anksčiau statytų namų. Tikriausiai visi gidai miesto svečius būtinai atveda į šią Kauno širdį. Turistams (ir ne tik jiems) patinka fotografuotis prie fontano, pasidairyti į parduotuvių vitrinas, pasėdėti kavinėse.

Kalbos kultūra  Analizės   (7 psl., 16,76 kB)

Šiuo metu dauguma žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimo be transporto priemonių. Tačiau, atsižvelgus į Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį bei atlyginimus, galima pastebėti, jog gatvėmis važinėja nebenauji automobiliai. Tai visiškai suprantama. Kadangi didesniąją Lietuvos gyventojų sudaro vidurinioji klasė, pajamų neužtenka įsigyti ir išlaikyti naujesnėm transporto priemonėm. Būten dėl šios priežasties, automobilų dalių bei remonto paslagų sferoje galima pasiekti neblogų rezultatų. Todėl ir steigiama ši uždaroji akcinė bendrovė.

Vadyba  Referatai   (26 psl., 32,28 kB)

Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija. Tačiau naujų žemių jis nevyko ieškoti į Rytus, nes čia visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų kryptį. Jis buvo įsitikinęs, kad žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui, jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės. Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją. Kolumbas taip ir mirė nesužinojęs, kad atrado naują žemyną.

Geografija  Referatai   (12 psl., 181,1 kB)

Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (15 psl., 86,22 kB)

Dažnai žmonės intuityviai priima moralinius, gerus sprendimus, nežinodami, kad tokių sprendimų prėmimas, kaip ir geros derybos, yra išmokstamas menas. Net ir sudėtingose situacijose žmonės linkę pasitikėti paprastu sprendimo būdu.Praktiškas apskaičiavimas (elementari logika, patyrimas, naudingumas, teisingumas ir kt.) padeda apsispręsti, kokį žingsnį reikėtų žengti konkrečioje situacijoje.Kartais, akcentuojant sprendimo racionalumą, universalumą, remiasi auksinės taisyklės principu:”Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavim būtų elgiamasi”.

Administravimas  Referatai   (11 psl., 68,65 kB)

Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714, metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono, Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva, nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.

Kita  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,38 kB)

Pasikeitus šalies ekonominei bei socialinei situacijai, dar labiau didėjant bedarbystei, didelė dalis tėvų nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų. Šios problemos nėra naujos. Statistiniai duomenys liūdija, kad Lietuvoje egresyvūs vaikai tampa opia šiandienos problema. Šio diplominio darbo tema aktuali tuo, kad, atlikdama pagrindinę praktiką Didžiasalio laikinos vaikų globos centre (DLVGC), darbo autorė pastebėjo, jog darbas su egresyviais vaikais yra aktuali problema.

Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (39 psl., 99,66 kB)

Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.

Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)