Šviečiamasis amžius. Kas būdinga švietimo epochai. Literatūros kryptys. Menas.

Lietuvių kalba  Namų darbai   (3 psl., 9,94 kB)

Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados

Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)

Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?

Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)

Šio referato tikslas – apžvelgti žemaičių papuošalų specifiką ir įvairovę. Numatoma remtis rastais šaltiniais ir litertūra (nurodyta darbo pabaigoje). Norint iškelti senovinių papuošalų problemą šiandien, bus apklaustas patyręs ir nispelnęs lietuvių liaudies menininkas – Vytautas Paukštys, kuris pasidalins savo asmenine patirtimi, kasdien keliant mūsų kultūros šaknis ir bandant atkurti tas unikalias formas, ornamentiką ir simboliką papuošalų. Aptariamas Vidurinysis Geležies amžius (V – VIII a. ), tai – Tautų kraustymosi epocha. Šis laikotarpis labai svarbus ir aktualus ieškant atsakymų į iškeltas problemas, nes aktyviai vykstant kovoms tarp valstybių ir vietinių genčių, kai buvo priplėšiama svetimų kultūrų turto su kitokia ornamentika, formomis, daiktais, kurie ne tik buvo gaminami iš kitų medžiagu, jų kombinacijų, bet ir kitokių paskirčių. Tai įtakojo spartų kultūrinį šuolį aukštyn, naujų medžiagų naudojimą, tobulesnius jų apdirbimo metodus, naujas formas, įvairesnę ornamentiką. Bus paliesti ir tiriamieji, ir lyginamieji metodai, kadangi papuošalų formos, ornamentika ir tipai priklauso nuo regionų, kuriuose dirbiniai randami skirtingi. Kreipiamas dėmesys į gausius ornamentus, kurie naudojami papuošti įvairiems tiek moterų, tiek vyrų papuošalams. Norima iškelti papuošalų paskirties ir svarbos problemą viduriniojo geležies amžiaus laikotarpyje, Žemaitijos apskrityje. Gaminti papuošalus pradėjo jau labai seniai, jų randama net Mezolito laokotarpio kapavietėse. Pirmieji papuošalai būdavo sumedžiotų žvėrių dantys, kaulai, iš kurių darydavo vėrinius ir dėdavo į kapavietes. Vėrinių skaičius priklausydavo nuo žmogaus lyties (vyrams jų dėdavo daug, moterims mažai, arba visai nedėdavo), amžiaus ir užimamos vietos bendruomenėje. Žyniuonių kapavietėse (taip manoma), dėdavo itin daug vėrinių, dantų, kaulų. Kartais jų randama ir vaikų kapavietėse. Papuošalų paskirtis, formos, medžiagos kito vystantis kultūroms ir geležies amžiuje jau naudojamos įvairios medžiagos bei jų kombinacijos: bronza, žalvaris, sidabras, emalė, alavas, oda… Bronza naudota labai plačiai, alavu dengti bronzos dirbiniai labai panašūs į sidabrinius. Sidabras pradėtas naudoti nuo IIIa., o patys pirmieji dirbiniai atsivežti iš Romos imperijos provincijų, paauksuotų papuošalų Lietuvos teritorijoje randama itin mažai. Nenustatyta, ar tie dirbiniai vietinių meistrų, ar atvežtiniai iš kitų kraštų. Metalų epochos dirbinius yra priimtina vadinti žalvariniais, tačiau tai yra klaidinga. Spektrinės analizės būdu buvo nustatyta, kad net 89% buvo būtent bronziniai ir tik apie 5% - žalvariniai. Bronza atkeliaudavo iš Centrinės Europos rūdynų. Papuošalai buvo gaminami labai kruopščiai: sukdavo vielą, atskiras detales ornamentikai prilituodavo, kniedydavo, pačius papuošalus liedino. Jau nukaltą, išlietą dirbinį šlifuodavo, kad išgautų subtilesnes formas, nebūtų atsikišimų. Papuošalus išdirbdavo iki tobulo rezultato. Ornamentikoje vyravo geometriniai raštai: apskritimai, trikampėliai, kvadratukai, kryželiai trumpomis įbraižomis ar ilgomis linijomis, iš kurių susidarydavo įdomesnės, sudėtingesnės figūros: spiralės, banguotos linijos, rombai, žvaigždės, saulutės, net dvigubos pynutės. Dažniausiai ir būdavo naudojami gana abstraktūs ornamentai, gyvūnų ar paukščių figūrėlės pasitaiko daug rečiau ir vėliau atsirado. Atskiroje grupėje išskirti papuošalai, kurių vijimo, pynimo ir tordiravimo atlikimas lėmė meninę išraišką. Papuošalai tai ne tik antsmilkiniai, apgalviai, kepuraitės, segės ar smeigtukai, bet ir diržų sagtys, kalavijų makštų puošti apkalai, paauksuotos ir dekoruotos sagtys, žirgų kamanos… Šie radinai puošti itin sudėtingais simboliniais atvaizdais, kurie buvo ne tik reljefiniai ornamentai, bet ir tūriniai žvėrių (briedžių, elnių), paukščių, gyvačių atvaizdai, kartais net šių zoomorfinių atvaizdų kompozicijomis (gal net antropomorfinių).

Istorija  Referatai   (12,39 kB)