Šiame darbe mes nagrinėsime intelekto ir sugebėjimų santykį, ieškosime skirtumų ir panašumų. Aptarsime intelekto istorinę raidą, jo progresavimą natūraliame gyvenime. Išnagrinėsime intelekto matavimo ir vertinimo galimybes. Sužinosime testų realią naudą ir žąlą, taip pat koeficiento IQ patikimumą . Nagrinėsime intelekto pritaikymo galimybės praktinėje veikloje, jo kintamumo priežastis, atliktų tyrimų ir gautų rezultatų išvadas, taip pat aplinkos ir paveldėjimo įtaką intelektui. Šio darbo tikslas išanalizuoti ir susisteminti intelekto sudėtines dalis, ištirti jų vertinimo ir matavimo ypatumus, įvertinti testų patikimumą. Sužinosime intelekto atsiradimo priežastis, kur naudojama ši sąvoka, kokią įtaką intelektas daro mokymosi, profesinėje asmeninėje srityje. Ar intelektas reikalingas tikslams pasiekti, o gal tai mokslo žinių įvertinimo sąvoka? Išanalizuosime kokią reikšmę intelektui turi gabumai ir talentai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 16,62 kB)

Kiekviena organizacija veikia tam tikroje aplinkoje, o aplinka daro esminį poveikį organizacijai. Organizacija – tai žmonių pastangomis suburta ar susibūrusi bendrija, kurią sieja bendras tikslas arba bendra veiksmų programa. Organizaciją sudaro žmonės, turintys tarpusavio ryšius, socialinius vaidmenis ir statusą. Visas žmogaus gyvenimas yra tarsi ilga ir nenutrūkstama kelionė per organizacijas, tai gali būti ir darželis, mokykla, universitetas, darbovietė, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas, toliau seka politinė partija, klubas ar draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba sąmoningai apsisprendęs.

Vadyba  Referatai   (15 psl., 28,14 kB)

Lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą ,,Metai”. Donelaičio visas gyvenimas prabėgo Rytų Prūsijoje ( dbr. Kaliningrado srityje). Gimė Lazdynėliuose gausioje laisvųjų valstiečių šeimoje. Mokėsi Kneiphoto katedros mokykloje, Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją ir lankė lietuvių kalbos seminarus. Tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Donelaitis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje netoli altoriaus.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 395,6 kB)

Investicinis fondas (i.f.) tai ne kas kitas kaip akcijų ir/ar obligacijų rinkinys. Investicinio fondo idėja yra paprasta: daug žmonių sudeda savo pinigus į fondą, kuris investuoja į įvairius vertybinius popierius. Kiekvienam investuotojui tenka proporcinga investicinio fondo uždarbio dalis – pajamos (dividendai ar palūkanos), gautos iš vertybinių popierių; taip pat ir finansinė nauda ar nuostolis, patirtas pardavus investicinio fondo turimus vertybinius popierius.

Ekonomika  Referatai   (6 psl., 15,79 kB)

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Todėl verta aptarti tam tikrus dėsningumus, kurios patiria paaugliai šiame vystymosi tarpsnyje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (9 psl., 14,73 kB)

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, Mažojoje Lietuvoje. Mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.

Literatūra  Pateiktys   (9 psl., 1,52 MB)

Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.

Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)

Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir per 491 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerumo užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (24 psl., 101,06 kB)

Beveik visos Turkijos upės turi slenksčius, todėl yra netinkamos navigacijai. Didžioji jų dalis vasarą išdžiūsta. Kizil Irmakas (1150 km) įteka į Juodąją jūrą ir yra ilgiausia upė. Büyükmenderes teka iš vakarų Anatolijos ir įteka į Egėjo jūrą. Tigris ir Eufratas teka iš Turkijos rytų ir įteka į Persų įlanką. Vano ežeras yra didžiausias Turkijos ežeras. Jo ir kito didelio ežero - Tuzo- vandenys yra sūrūs. Pietvakariuose esantys Beisehiro, Egridiro ir Burduro ežerai yra gėli. 2. SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS UGDYMO PRIELAIDOS 2.1. Gyventojai ir darbo resursai Turkijoje gyvena 80% turkų, o kitus 20% sudaro kurdai, graikai, arabai, armenai ir žydai. 1995 metais Turkijoje gyveno maždaug 62 032 000 gyventojų. Vidutinis gyventojų tankumas sudaro 80 žm./km2. Maždaug 69% gyvena miestuose, tuo tarpu kai 1950 metais gyveno tik 21%. Didžiausia gyventojų koncentracija yra Stambule ir pajūrio regionuose. Stambule gyvena 6 620 241, Ankaroje - 2 559 471, Izmyre - 1 757 414 žmonių. Kalba Oficiali kalba yra turkų. Bet apie 10% populiacijos kalba kita, dažniausiai kurdų ar arabų kalba. Švietimas Respublikos pradžioje daugiau nei 90% gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81% suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6.9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3.2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo (1453), Ageno (1955) Izmyre ir Ankaros (1946). Darbo resursai 1990-tųjų metų pradžioje Turkijos darbo jėgą sudarė apie 20.8 mln. ekonomiškai aktyvių gyventojų. Apie 48% dirbo žemės ūkyje, miškų ūkyje ir žvejyboje, 32% dirbo aptarnavimo sferoje ir 20% dirbo pramonėje. Be to apie 1.3 mln. Turkijos piliečių dirbo užsienyje, ypač Vokietijoje, Saudo Arabijoje ir Prancūzijoje. 2.2. Gamtiniai ir mineraliniai resursai Turkijos teritorijoje randami dideli kiekiai anglies, geležies rūdos ir chromo. Pietryčiuose randama šiek tiek naftos. Divrige randama magnetitų, kai kur - cinko ir švino, vario ir sidabro. 3. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Valiuta ir bankai Turkijos piniginis vienetas yra turkiška lyra (TL), kurią sudaro 100 kurų (41 475 TL = U.S. $1, 1995). Pagrindinis yra Centrinis Turkijos respublikos bankas, įkurtas 1930 metais. Pagrindinė birža yra Stambule. Turkijos bendras vidinis produktas 1990-aisiais sudarė $118.9 bilijonų. 30% bendro vidinio produkto sudarė pramonė, 15% - žemės ūkis ir 55% - valstybinės ir privačios paslaugos. 3.1. Pramonė 1990-tųjų pradžioje pagrindinės pramonės šakos buvo tekstilė, maisto apdirbimas, nafta ir jos produktai, geležis ir plienas bei chemija. Stambulas, Izmyras ir Bursa yra pagrindiniai pramonės centrai. 3.2. Žemės ūkis Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19.3 mln. tonų kviečių, 14.8 mln. tonų cukrinių runkelių, 6.9 mln. tonų miežių, 6.4 mln. tonų pomidorų, 5.3 mln. tonų melionų, 3.6 mln. tonų vynuogių, 2.1 mln. tonų kukurūzų, 1.9 mln. tonų obuolių. Kitos svarbios kultūros yra svogūnai, riešutai, kopūstai, bulvės, rugiai, saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai, alyvos ir citrusiniai augalai. Medvilnė ir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Fermeriai laiko 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40.4 mln. avių, 10.8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių. 3.3. Transportas Turkija turi apie 10 413 km geležinkelio. Šalyje taip pat yra 59 770 km kelių. Gyventojai turi 2.5 mln. automobilių, juos aptarnauja 460 000 sunkvežimių ir 271 000 autobusų. Didžiausi uostai yra Stambulo ir Izmyro. Turkijos avialinijos teikia tiek vietines, tiek ir užsienio paslaugas. Pagrindiniai aerouostai yra Stambule, ankaroje, Adanoje, Antalijoje ir Izmyre. 3.4. Miškininkystė ir žvejyba Nors Turkijos terotoriją sudaro 26% miškų, komercinę vertę turi tik trečdalis miškų. 1990-aisiais buvo nukirsta 15.8 mln. m3 medienos. Du trečdaliai jos buvo panaudota kaip kuras, kita dalis - kaip statybinė medžiaga. 1990-aisiais buvo pagauta daugiau nei 364 600 tonų žuvies, daugiausia Viduržiemio ir Juodojoje jūroje. 3.5. Kalnakasyba Turkija yra viena iš lyderių chromo rūdos produkcijoje. Ji kasmet iškasa 613 000 tonų šios rūdos. Eksportuojamus mineralus sudaro boro rūda (2 mln. tonų) ir varis (184 000). 1990-aisiais Turkija per metus išgaudavo 30.9 mln. barelių naftos, 212.5 mln. m3 gamtinių dujų. Kitus mineralinius produktus sudarė anglis, boksitai, geležies rūda, magnis, stibis, švinas, cinkas ir siera. 3.6. Energetika 1990-aisiais Turkija kasmet pagamindavo apie 44 bilijonus kilovatvalandžių elektros energijos. Apie 38% elektros energijos buvo pagaminta hidroelektrinėse, pagrinde prie Eufrato upės. 4. UŽSIENIO PREKYBA Kasmetinio Turkijos importo kaina paprastai būna žymiai didesnė už pajamas iš eksporto. 1990-aisiais kasmetinis importas sudarė $22.9 bilijonų, o eksportas - $14.9 bilijonų. Eksportuojama pagrinde tekstilė, geležis, plienas, džiovinti vaisiai, odos gaminiai, tabakas ir naftos produktai. Importuojama mašinos, natūrali nafta, transporto priemonės ir chemijos produktai. Didelės pajamos gaunamos iš turizmo. 1990-aisiais 6.5 mln. užsieniečių šalyje kasmet išleisdavo $934 mln. Pagrinde Turkija eksportuoja į Vokietiją, Italiją, JAV, Prancūziją, Didžiąją Britaniją, buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, Nyderlandus, Saudo Arabiją. Importuoja iš Vokietijos, JAV, Italijos, Saudo Arabijos ir Prancūzijos. 5. EKONOMINIAI-GEOGRAFINIAI RAJONAI Turkija dalinama į septynis regionus: Trasas, Egėjo ir Viduržiemio regionas, Juodosios jūros regionas, vakarinė Anatolija, centrinis Anatolijos plokščiakalnis, rytinės aukštumos ir pietryčių Anatolija. Trasas yra derlinga, drėgna vietovė, kurios ketvirtadalis yra naudojamas žemės ūkiui. Rytinėje šio regiono dalyje yra kalnas Ulu (Olympus), kurio aukštis 2543 m. Egėjo ir Viduržiemio jūrų pakrantės rajonai yra siauri ir kalnuoti ir tik penktadalis šio ploto yra ariamas. Rytuose auginama didžioji dalis Turkijos medvilnės.

Geografija  Referatai   (19,93 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

KAS SUKELIA INFLIACIJĄ? Mes nuolat pastebime, kad tų ar kitų prekių ir paslaugų kainos pasikeičia. Paprastai jos padidėja. Kodėl tos kainos didėja? Juk prekė išliko tokia pat, ją gamino tie patys žmonės, iš tų pačių išteklių. Ir tada prisimenama infliacija, vienas dažniausiai ekonominiuose tekstuose vartojamų žodžių. Infliacija – tai bendras kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta bendra piniginio vieneto perkamoji galia. Ekonomistai skiria šliaužiančiąją, šuoliuojančią infliacija ir hiperinfliaciją. Šliaužiančioji pasižymi lėtu, tačiau pastoviu kainų didėjimu ir nedideliu tempu – nuo 3 % iki 7 % per metus. Šuoliuojančios infliacijos metu kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti. Hiperinfliacijai būdingas ypač didelis tempas. Svarbu suprasti, kad infliacija nėra bet koks kainų, tam tikrų prekių paslaugų ar jų grupių didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras prekių ir paslaugų kainų lygis, taigi pinga pinigai. Norėdami išmatuoti infliaciją, ekonomistai naudojasi specialiu ekonominiu rodikliu – vartojamų prekių kainų indeksu. Šis rodiklis parado kainų lygio pokyčius ir leidžia palyginti sutarto prekių rinkinio kainas per vienerius su kurio nors ankstesnio laikotarpio (bazinio) kainomis. Pastaraisiais metais pastebima ir infliacijos priešybė – defiliacija, kuri reiškia bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. INFLIACIJA LIETUVOJE (1992-2003 m.) Ypač didelė infliacija Lietuvoje buvo 1992 metais (net 1 163,0 proc.). Mažinant infliaciją Lietuvoje, didžiausią vaidmenį atliko nacionalinių pinigų – litų – įvedimas 1993metų birželio 25 dieną. Prieš tai, 1992 m. spalio 1 d., įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Nors iki talonų įvedimo infliacija šalyje buvo labai didelė, pati Lietuva negalėjo daryti įtakos kylančioms kainoms, nes rublių emisija priklausė Rusijai. Lietuva tada buvo priversta didinti kainas ir pinigines išmokas. Po lito įvedimo, kainos nuolat mažėjo. AR VISADA INFLIACIJA YRA TIK BLOGIS? Daugelio ekonomistų nuomone, 2-3 % per metus infliacija yra netgi naudinga: mažėja nedarbas, didėja gamybos apimtis, investicinė veikla. Ekonomikos kilimo tempas pradeda mažti, kai infliacijos lygis didesnis kaip 4 %. Didėjant infliacijos tempui, stiprėja neigiamas jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinė infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 %. Savaime suprantama, žmonės stengiasi išvengti infliacijos, nes infliacijos metu pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Vis dėlto neverta pamiršti, kad infliacijos metu yra laimėjusių ir pralaimėjusių‼ Perskaitykite Jums duotas situacija ir pabandykite pasakyti ar infliacija yra naudinga? Kas laimi? O kas pralaimi? KAS PRALAIMI? Infliacijos sąlygomis pralaimime visi, nes dėl infliacijos sutrinka pinigų, kaip vertės mato, funkcija Infliacijos nuostolių patiria dirbantieji, pirmiausia tie, kurie gauna santykinai pastovias pajamas, nes jų realusis darbo užmokestis mažėja. Labiausiai nukenčia tie, kurie gauna pajamas iš biudžeto, nes jų darbo užmokestis ar pajaunamos yra nustatytos ilgesniam laikui. Infliacija daug nuostolių gali padaryti ir tiems, kurie taupo pinigus. Taip atsitinka, kad palūkanos mažesnės negu infliacija. Be to, verslas ir dirbantieji kenčia nuo padidėjusių mokesčių normos. KAS PASIPELNO? Iš infliacijos naudą gauna pati valstybė. Svarbiausia iš jų – senjoražas – skirtumas tarp išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų. Šiuo atveju vyriausybė gali padidinti savas išlaidas nedidindama įprastų mokesčių. Iš infliacijos pasipelno skolininkai. Infliacijai paspartėjus, grąžinti realiai teks mažiau, negu buvo gauta. Verslininkai gali laimėti todėl, kad, spartėjant infliacijai, darbo užmokestis atsilieka nuo kylančių kainų. Taigi net jau laikinai didėja įmonių pelnas Kas lemia infliaciją? Ar galima jos išvengti? KAS LEMIA INFLIACIJĄ? Paklausos arba vartotojų, infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas. Kai prekės ar paslaugos paklausa didėja greičiau, negu gamintojai spėja patenkinti poreikius. Paklausa tampa didesnė nei pasiūla, todėl kainos ima kilti. Sąnaudų infliacija atsiranda tada, kai, kylant darbo užmokesčiui ir didėjant kitoms sąnaudoms, prekių pardavimo kainos taip pat didėja. Be šių anksčiau paminėtų tikslų svarbūs gali būti ir kiti verslo ekonominę aplinką apibūdinantys elementai: • Bendros rinkos sukūrimas; • Užsienio ir vidaus prekyba; • Rinkos reguliavimo priemonės 9mokesčiai, kvotos, kainų kontrolė); • Valiutos politika (pvz: euro įvedimas Europos teritorijoje); • BNP (bendrasis nacionalinis produktas). Lietuva – valstybė, turinti 3,5 mln gyventojų. Ji, kaip ir kitos demokratinės šalys, rūpinasi strateginiais bendruomenės reikalais: valstybės ir piliečių saugumu, energetikos politika, transporto ir kita infrastruktūra, švietimu, sveikatos apsauga ir draudimu, valdymu. Dalis mokesčių skiriama socialiniams kontrastams mažinti, socialiniam teisingumui vykdyti. Šiam tikslui Lietuvoje perskirstoma 32% BVP, nors Europos Sąjungoje vidurkis yra per 40%. Įvertinus šalies ekonominę ir socialinę padėtį, dabartinė Vyriausybė ėmėsi planingų, ilgesnei perspektyvai numatytų žingsnių, kaip mažinti nedarbą, skurdą, aktyvinti smulkųjį ir vidutinį verslą, pakelti Lietuvos gamybinį pajėgumą, kurio , kurio prieaugis 20002 metais sudarė 6,7%. Pradėjus taikyti įvairias Vyriausybės priimtas programas, pernai buvo pasiektos tarptautinio lygio gamybos rekordas – 9%. Tokią dinamišką, be kitų faktorių, paskatini ir Vyriausybės prižiūrėtas pelno mokestis. Jis buvo sumažintas beveik dvigubai – nuo 29% iki 15%. Europoje tik airiai turi mažesnį. Nuogąstaudami, kad dėl to valstybė neteks dalies pajamų, nepasitvirtino. Priešingai, 2003 metais sukurtas BVP išaugo 4 mlrd. ir sudarė 54,8 mlrd. litų. AR GALIMA TIKSLIAI SUSKAIČIUOTI BVP ??? Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visiškai tikslūs. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, nes jais neprekiaujama rinkoje. Pvz., tokios viešosios paslaugos kaip švietimas ar sveikatos apsauga įvertinamos tik apytikriai. Sunku teisingai apskaičiuoti ir pagerėjusią prekių kokybę. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizorių ir automobilių kokybė per paskutiniuosius metus pagerėjo, jų kainos net sumažėjo. Į BVP nepatenka ir visiškai legalus, bet neatlyginami atliekamas namų šeimininkių ir šeimininkų darbas: skalbimas, maisto gaminimas, sergančių namiškių slaugymas. Įskaičiavus šias, ne užmokesčio teikiamas paslaugas, mūsų BVP iš karto gerokai padidėtų (manoma, apie pusantro karto). Kitaip sakant, kuo daugiau prekių ir paslaugų atiduodama, tuo mažesnis tampa oficialusis BVP. AR TIKRAI BVP PARODO, KOKIA TURTINGA YRA VISUOMENĖ? Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas - skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama. KADA EKONOMIKA AUGA? Ekonomikos augimas- tai pastovus prekių ir paslaugų gamybos didėjimas. Ekonomikos augimą skatina ir technologiniai pokyčiai ir turimų gamybos išteklių – darbo jėgos ir kapitalo tobulinimas. Jei gerėja šalyje savų išteklių – darbo jėgos ir kapitalo – kokybė ir jų tarpusavio sąveika, tai galime kalbėti apie ekonomikos augimą. Valstybės sukuriamas BVP priklauso nuo šalies darbuotojų išsilavinimo, jų darbo kokybės ir kultūros lygio. Išsilavinę darbuotojai visada pagamins daugiau negu mažiau išsilavinę. Kartu mažėja ir investicijų į kapitalą – įrengimus, prietaisus, pastatus – reikšmė. Kuo daugiau kapitalo ir žmogaus išteklių, kuo geresnė jų kokybė, tuo efektyvesnė ekonomika ir didesnis ekonominis augimas. BVP augimas Kaip manote, ar legali veikla turėtų būti įskaičiuojama i BVP, jei taip tai kodėl? Kaip manote, kas sudaro didžiausią BVP dalį? Kaip manote, ar dalyvaujate kurdami Lietuvos BVP, jei taip, tai kokiu būdu? EKSPORTAS IR IMPORTAS Reikia džiaugtis besikeičiančiu importo ir eksporto santykiu, pastarojo naudai. Per trejus metus iš Lietuvos buvo eksportuota 45% šalies, o įvežta 38% daugiau prekių. Pagrindiniu užsienio prekybos partneriu tapo Europos Sąjunga – jai tenka 42% šalies eksporto ir 45% importo. Ir vidaus prekyba nuo 2000 metų padidėjo 46%, taigi kasmet vidutiniškai po 15%. Todėl grįžkime prie pagrindinių ir konkrečių perkamosios galios augimo šaltinių: atlyginimų, jų neapmokestinamo minimumo ir pensijų – kuklaus, tačiau pastovaus augimo. Likvidavus „Sodros“ deficitą ir sėkmingai surenkant įmokas, socialinio draudimo bazinė pensija išaugo nuo 312 litų 2000 metų pradžioje iki 340 litų. Pernai ir šiemet mažesnis negu 325 litų pensijos didintos vidutiniškai po 10,20 litų. Neapmokestinamų pajamų minimumas padidintas nuo 214 iki 290 litų. Šios reformos dėka dirbantiesiems papildomai išmokėta per 320 mln. litų. O padidinus neapmokestinamąjį minimumą, pajamų mokesčio tarifas, esant minimaliai 500 litų algai, sumažėjo nuo 18,5% iki 13,9%. Mokesčio tarifas auga didėjant atlyginimui: nuo 800 lt - 21%, nuo 1000 lt -23,4 %, nuo 1200lt- 25%, nuo 1500-26.6%, o nuo 300lt-29,8% it t.t. EUROPINIŲ FONDŲ PAGALBA Pernai baigta rengti keliolika mėnesių trukusi ekonominės ir socialinės sanglaudos PHARE programa pagal Europos Komisijos ir Lietuvos Vyriausybės 2000 metais pasirašytą memorandumą. Pagal ją trims regionams – Klaipėdos-Tauragės, Marijampolės ir Utenos – buvo suteikta 57 milijonų litų ES parama. Dar apie 20 mln. litų buvo pridėta iš valstybės biudžeto bei įmonių fondų. Pirmojo fondo lėšos buvo skirtos naujų įmonių plėtrai skatinti, verslo konkurencingumui didinti, naujoms darbo vietoms kurti, turizmo infrastruktūrai plėtoti Antrojo fondo lėšos buvo skiriamos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – jaunimo, bedarbių, vienišų motinų, žmonėms mokyti bei perkvalifikuoti. . sukurta 584 naujos darbo vietos, įmonės įsigijo daug modernios technikos, mokyta apie 18 tūkst. žmonių. Nedarbo mažėjimas % Tyrimai rodo, kad 2003 metais vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 lt iki 1055 lt. Vidutinio darbo užmokesčio augimas Išviso 2003 metais gyventojų pajamų didinimui buvo skirta beveik milijardas litų. Iš jų: - 228 mln. litų – socialinio draudimo pensijoms kelti; - 63 mln. – PVM lengvatoms; - 50 mln. – kompensacijoms už turtą; - 35 mln. – valstybės socialiniai paramai; - 320 mln. neapmokestinamam minimumui didinti; - 279 mln. – indėliams gražinti I-as stulpelis – iš viso liko grąžinti. II-as stulpelis – grąžintinų indėlių suma iš viso Padidėjo ir gyventojų indėliai nuo 5 mlrd. iki 8 mlrd. litų REGIONINĖ BRIUSELIO POLITIKA ES siekdama suvienodinti valstybių narių gyvenimo sąlygas, parengė regioninę politiką ir jos finansavimo principus. Remtinu regionu gali tapti visa valstybė arba jos dalys, jeigu jų BVP vienam gyventojui sudaro mažiau negu 0.75% ES vidurkio. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 0,42%, taigi visa šalis kol kas gali būti laikoma vienu regionu, kuris paramą gaus per 2 ES fondus – Sanglaudos ir Struktūrinius. Sanglaudos fondas turi susieti dvi labai svarbias gyvenimo sritis – transportą ir aplinką. Tikimasi, kad Lietuvos geležinkelių rekonstrukcija sulauks pakankamai paramos. Juk vien Rail Baltica projekto realizavimui mūsų šalies teritorijoje prireiks apie 2,76 mlrd. litų. Aplinkosaugos problemų tai pat netrūksta. Turi būti iš esmės sutvarkyti atliekų sąvartynai, nuotėkų vandenys. Struktūriniai fondai – tai socialinės ir ekonominės infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, gamybinio sektoriaus ir paslaugų plėtros, žemės ūkio, žuvininkystės rėmimas. Iš viso Lietuva iš Briuselio gaus 2,67 mlrd. eurų (10mlrd. litų). Tai kasmet sudarys 1-2 % BVP prieaugį. Taigi Europinės organizacijos tikslas kelti visą mūsų šalies ekonomiką, plėtoti atskirus ūkio sektorius. Kas pateiks geresnius veiklos rezultatus, tas p[er atvirus konkursus ir gaus paramą. Tačiau iš Briuselio mes galime patirti spaudimą didinti mokesčius, kad jie būtų suvienodinti visai sandraugai, o Lietuva vis dar yra skolinga užsieniui milijoną litų. KAIMO EKONOMINĖ POLITIKA Kokios Lietuvos kaimo perspektyvos artimiausiam dešimtmečiui? Kokią įtaką tam turės šalies narystė ES? Šiemet jei ūkininkai stropiai pateikė paraiškas apie pasėlius, gyvulius ir pieną, galės gauti per 623 ml. Litų. Tai sudarys tik 55% ES narių senbuvių ūkininkams išmokamų sumų. Numatoma didelė kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros planą. 2004-2006 metais ji sudarys 1,1 mlrd. litų, iš kurių, tik 20% skirs Lietuvos biudžetas. Bus remiamos investicijos siekiant pagerinti ūkių struktūrą. Tai investicijos jauniems ūkininkams įsikurti, produkcijos gerinimui ir rinkodarai gerinti, kaimo vietovių ir žemės ūkio valdų pritaikymui ir plėtrai skatinti. Joms šiemet skiriama 87,8 mln. litų. Lietuva iš savo biudžeto kasmet 90 mln. litų skirs bendrosios žemės ūkio politikos priemonėms: • parama nelaimės atveju; • draudimo įmokų, paskolų, palūkanų kompensavimas. Konkurencinė aplinka, didėjantys reikalavimai gamybos našumui ir produkcijos kokybei veda prie to, kad po kurio laiko perspektyvus bus tik stambus ūkis, valdomas vieno savininko ar ūkininkų grupės – vieno savininko kooperatyvo. Tie kaimo gyventojai, kurių ūkiai (prekine prasme) neturi galimybės išlikti ir konkuruoti su kitais žemės ūkio produktų gamintojais, per artimiausius 3-5 metus turės rinktis: juos parduoti, išnuomoti, prisijungti prie kooperatyvo, keisti veiklos pobūdį ar dalyvauti pasitraukimi iš žemės ūkio programoje KAIP KEITĖSI LIETUVA 2001-2004 METAIS EKONOMINIU ATŽVILGIU • sukurta 100 000 naujų darbo vietų; vien šiais metais įdarbinta 64 tūkstančiai žmonių; • minimali alga padidinta nuo 430 lt iki 5000 lt, neapmokestinamasis minimumas – nuo 214 Lt iki 290 Lt, vidutinis mėnesio darbo užmokestis išaugo nuo 970 Lt iki 1222 Lt; • bazinė pensija padidinta nuo 147 Lt iki 172 Lt, vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 318 Lt iki 4000 Lt; • pelno mokestis sumažintas nuo 29 proc. iki 15 proc.; • PVM mokestis sumažintas nuo 18 proc. iki 5 proc. (gyventojai sutaupė 40 mln. Lt), socialiai remtiniems žmonėms komunalinių mokesčių kompensacijoms skirta 150 mln. Lt; • Kiekvienam vaikui nuo 3 iki 7 metų mokami „vaiko pinigai“ – 50 Lt; • Vyriausybės parama žemės ūkiui padidinta nuo 618,7mln. iki 812,1 mln. Lt (31 proc.), o parama specialiajai kaimo rėmimo programai – nuo 266 mln. lt iki 375,5 mln. Lt (41 proc.) • Žemdirbių kasmetinės realizacijos pajamos išaugo nuo 5200 Lt iki 8000 Lt; • Žemės ūkis ir kaimo plėtra gavo 370 mln. Lt SAPARD lėšų; • Gyventojų indėliai išaugo nuo 5 mlrd. Lt iki 8 mlrd. Lt; • Pasaulio banko duomenimis, Lietuva tapo viena iš 10 labiausiai investicinę aplinką reformavusių pasaulio valstybių.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (43,37 kB)

Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.

Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš mūsų svarstome: ką veiksime baigę mokyklą, kokį darbą pasirinksime, arba tiksliau, kur gausime darbą, kiek gausime atlyginimo, ar jo užteks mūsų reikmėms patenkinti: būstui išlaikyti ir aptarnavimo išlaidoms, maistui, drabužiams, transportui, laisvalaikiui, mašinai, televizoriui, ir kt.; kodėl už jūsų darbą mokama tiek arba tiek; kodėl brangsta arba pinga prekės ir paslaugos; kodėl ir kokius mokate mokesčius valstybei; ką daryti su likusiomis pajamomis – kaip jas kaupti ir laikyti – ar banke, ar pirkti akcijas, obligacijas, žemę ar vertingą daiktą. Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų padės atsakyti ekonomikos mokslas. Žodis „ekonomika“ kilęs iš graikų kalbos žodžių – „oikos“– namai ir „nomos“ – taisyklės. Graikų „oikonomia“ reiškė namų ūkio tvarkymą ir šeimyninių žmonių sąjungą su jos įvairiais reikalais. Tad ekonomika kaip mokslas apėmė namų valdymą, žinias apie namų ūkį, apie žmogaus gyvenimą bei veiklą. Ekonomika ─ mokslas, nagrinėjantis, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti pasirenkamuosius, tarpusavyje konkuruojančius žmonių poreikius; tai mokslas apie tai kaip žmonės įsigyja būtiniausius daiktus bei patogumus ir su kokiomis problemomis jie susiduria tai darydami, be to, kaip mažinti šias problemas. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties nulemtos reikmės vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė yra ta, kad užtikrinant nuolatinį vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Visi žinome, kad vienu metu tenkinti visų poreikių negalime. Teisingai pabrėžiama, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam ką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – noriu abiejų. Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, nes tai dar neįvaldyti ištekliai ir žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis. Gamtos yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augalija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja... Gyvenamoji erdvė, naudingosios iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia pirmiausiai mums iškyla jų panaudojimo problemų. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas. Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie yra riboti, dauguma jų – neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi kintant gamtos turtų naudojimo technologijai. Darbu trumpai vadinama darbo jėga. Tačiau, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas. Darbas – tai žmogaus tikslinga ir sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja ir pritaiko savo poreikiams. Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių, dvasinių bei moralinių savybių visuma, leidžianti jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms kurti. 2. GAMYBOS KAŠTAI IR JŲ KLASIFIKAVIMAS Šiuolaikinis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip mokslas, švietimas, kultūra, informacijos apdorojimas, valdymas ir pan. Bendriausia prasme gamyba –gėrybių, t.y. įvairių prekių ir paslaugų, kūrimas; poreikių tenkinimas, nes pagrindinis rinkos subjektas yra vartotojas. Tačiau be gamintojo šio tikslo pasiekti neįmanoma, o poreikiai negali būti tenkinami be išlaidų. Visos išlaidos kuriant verslą sudaro gamybos kaštus.

Ekonomika  Referatai   (21,76 kB)

Tačiau pažymėtina, kad audito atsiradimo užuomazgos, jo pradžia siejama ne su vyriausybine politika, o tiesiogiai su įmonės vadovų ir jų akcininkų tarpusavio santykiai. Greitai paaiškėjo, kad įsteigtų akcinių bendrovių vadovų, tiesiogiai valdančių įmonę, ir akcininkų, finansuojančių jų veiklą, interesai gerokai skiriasi. Pirmųjų pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrųjų - dividendus. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurių pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Audito tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Svarbiausiuose jūrų uostuose maždaug nuo 1790 m. kai kurie buhalteriai jau vertėsi vieša apskaitos praktika. Tačiau galutinai kaip savarankiška praktinės veiklos sritis ir kaip savarankiškas mokslas auditas susiformavo tik XIX a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų bei privačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo firmos finansinės atskaitomybės tikrumą ir tikslumą. Tokias garantijas pradėjo teikti viešieji buhalteriai (public accountants), kurie vėliau buvo pavadinti auditoriais (auditors). Jie pradėjo kurti įvairias profesines apskaitos organizacijas, reikalauti šalių vyriausybes įteisinti jų veiklą. Galima skirti 3 svarbiausias tendencijas, kurios išryškėjo pasaulinėje audito raidoje ir yra būdingos daugeliui pasaulio šalių: Pirmaisiais dešimtmečiais auditas buvo traktuojamas tik kaip finansinių ataskaitų patikrinimas ir jų tikrumo ir tikslumo patvirtinimas. Tokioje stadijoje iš esmės yra visų buvusių socialistinių šalių dabartinė audito būklė. Nuo XX a. vidurio (praktiškai nuo 1969 m.) vis labiau akcentuojamas sisteminis - orientacinis audito pobūdis. Daug dėmesio skiriama įmonių valdymo sistemos, ypač vidinės kontrolės efektyvumui. Pastaraisiais metais labai daug dėmesio skiriama galimai audito rizikai ir galimybėms ją sumažinti. AUDITO APIBRĖŽIMAS Šiuo metu daugelyje audito knygų auditas apibrėžiamas vadovaujantis Didžiosios Britanijos audito standartuose pateiktu apibrėžimu: Auditas - įmonės finansinių ataskaitų nepriklausomas patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Nurodomi 6 audito elementai, nusakantys jo esmę: 1 TAS “Audito tikslai ir pagrindiniai principai” pateikiamas toks audito apibrėžimas: Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas, užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimu. Panagrinėsime pagrindinius šio apibrėžimo teiginius. Nepriklausomumas - kad audito informacijos vartotojai pasitikėyų auditoriumi, jis turi būti nepriklausomas nuo tikrinamos įmonės. Jis privalo turėti faktinę nepriklausomybę ir ją parodyti savo elgesiu. Auditorius neturi eiti į kompromisus su administracija, turi būti laisvas nuo bet kokių finansinių interesų: akcijų, kreditų. Ne tik jis, bet ir šeimos nariai neturi būti suinteresuoti. Informacija apie autoriaus finansinius interesus firmose kaupiama nuo jo priėmimo į darbą. Tyrimas - pripažintų metodų panaudojimas, įgalinantis nustatyti valdymo sistemos efektyvumą ir vientisumą, taip pat buhalterinių įrašų teisingumą ir išsamumą. Tyrimo tikslas - įgalinti auditorių suformuoti nuomonę apie auditą. Nuomonė - nėra garantija. Tačiau prityrusio profesionalo auditas, atliktas pagal pripažintus standartus, turi būti patikimas. Dažniausiai auditoriaus nuomonė apima: įstatymų numatytų taisyklių laikimąsi; finansinių ataskaitų patikimumą ir bešališkumą. Išreiškimas - raštu, pridedamas prie finansinės atskaitomybės, sudėtinė dalis. Finansinė atskaitomybė rodo įmonės pelną (arba išlaidas, kai už jas atsiskaitoma), likvidinių lėšų judėjimą per ataskaitinį laikotarpį ir finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigai. Ją sudaro: pelno ir nuostolių ataskaita; piniginių srautų ataskaita; balansas. Įmonė. Labai svarbu nustatyti struktūros, apie kurią auditorius pateikia nuomonę, ribas. Gali būti - kompanija, transnacionalinis susivienijimas, gamybinis vienetas ar valstybės valdymo administracinis organas. Paskirtas auditorius. Skiria auditorių visuotinis akcininkų susirinkimas (jam auditorius ir atsiskaito). Suranda auditorių ir pateikia tvirtinimui įmonės administracija. Įstatymų nustatytos taisyklės. Savo veikloje auditorius privalo laikytis visųreguliatyvų, tiek reglamentuojančių jo profesionalią, tiek įmonės gamybinę - komercinę bei ūkinę - finansinę veiklą. AUDITO RŪŠYS Teoriniu požiūriu audito rūšių klasifikavimo problema išnagrinėta prasčiau negu apskaitos rūšių. Nepakankamai dėmesio skiriama kriterijams, pagal kuriuos turi būti klasifikuojamas auditas, nagrinėti. Dažniausiai auditas klasifikuojamas pagal du kriterijus: pagal veiklos sferas ir funkcijas; pagal apimtį bei atlikėjus. Pagal veiklos sferas auditas skirstomas į šias rūšis: Finansinį arba finansų ataskaitų; Valdymo ir veiklos; Kompanijos politikos ir programos; Socialinį auditą. Valdymo auditas dažnai atliekamas atskirai nuo veiklos audito, kuris tiesiogiai siejamas su kompanijos politikos ir programų tyrimu. Todėl kai kurie auditoriai visiškai pagrįstai nurodo 3 audito rūšis: Finansinių ataskaitų; Valdymo; Veiklos auditą (žr. 1 schemą). 1. Finansinis arba finansinių ataskaitų auditas Jį atliekant, tikrinamas balansas, pajamų (arba pelno ir nuostolių), pinigų srautų, fondų judėjimo ataskaitos ir su jomis susijusios pažymos (pastabos). Daugelis autorių, apibūdindami audito esmę, pagrindu laiko finansinių ataskaitų auditą, labiausiai paplitusį įvairiose šalių kompanijose ir įvairiose veiklos srityse. Finansinio audito tikslas - nustatyti, ar visi finansiniai sandėriai ir ūkinės operacijos atitinka kompanijos politiką. Išnagrinėjus kompanijos finansines ataskaitas, galima susidaryti vaizdą apie jos finansinę būklę, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, išlaidų dydį ir rūšis, pelną ir rentabilumą, mokamąjį pajėgumą bei įsiskolinimus ir t.t. Valdymo ir veiklos auditas Dažnai ši audito rūšis vadinama ekonominio efektyvumo auditu. Tai tokia audito rūšis, kur auditorius daug dėmesio skiria kompanijos valdymo ir jos dabartinio biznio būklės kokybinei analizei. Tikrinamas veiklos ekonomiškumas, efektyvumas ir produktyvumas. Dažnai įvertinamas naudojamų kontrolės sistemų efektyvumas. Atliekant valdymo auditą, nagrinėjamas valdymo organizavimas ir jo efektyvumas. Veiklos audito metu įvertinami galutiniai veiklos rezultatai, t. y. pajamos, išlaidos ir nuostoliai. Be to, nustatoma, ar objektyviai buvo naudojami visų rūšių ištekliai (atskleidžiamos neracionalaus jų naudojimo priežastys), ieškoma būdų produkcijos gamybai didinti bei kokybei gerinti, parengiami ir nagrinėjami alternatyviniai sprendimai veiklos efektyvumui didinti. 3. Kompanijos politikos ir programos auditas Ši audito rūšis neretai vadinama tvarkos ir drausmės, ekonominių įstatymų ir drausmės pažeidimų auditu. Jo pagrindinis tikslas - tikrinti, kaip kompanijoje laikomasi veiklos organizavimo nustatytos politikos įstatymų, procedurų, taisyklių ir nutarimų. Iš esmės, ši audito rūšis padeda nustatyti, kaip kompanijos personalas dirba, t. y. ar nepažeidinėjama pagrindinė darbo sistema. 4. Socialinis auditas Ši audito rūšis labai paplito pastaraisiais metais. Jo tyrimų objektas labai platus. Tai kompanijų gamtinės aplinkos ir ją lemiančių veiksnių tyrimai, tarnautojų ryšių ir įvairių bendrovių (sąjungų) veiklos analizė, vartotojų poreikių ir suinteresuotų kompanijų veikla asmenų interesų tyrimas. Šis auditas taip pat apima žmonių svaikatos, užimtumo, gamybos ir gamtos harmonizavimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo, darbo saugumo ir kitų svarbių šiuolaikinių visuomenės problemų tyrimą. Dažnai šis auditas vadinamas aplinkos, ekologijos, gamtos, “žaliuoju” ir pan. auditu. Pagal apimtį ir atlikėjus auditas skirstomas į: Išorinį (viešąjį); Vidinį; Vyriausybės (valstybės). Atitinkamai auditoriai skirstomi į: Išorinius (viešuosius)(public accountants, public auditors); Vidinius (internal auditors); Vyriausybės (governmental)(žr. 2 scemą). Taip dažniausiai skirstoma atliekant finansinį auditą. Išorinis auditas apibrėžiamas kaip nepriklausomas finansinių ataskaitų patikrinimas ir nuomonės apie jas suformulavimas. Todėl viešų auditorių svarbiausia pareiga - atestuoti finansinių ataskaitų teisingumą, nors, savaime suprantama, jie, dirbantys pagal sutartis, atlieka ir įvairius kitus darbus. Išorinio (viešojo) auditoriaus veiklai daro įtaką daugybė veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į 3 svarbiausias grupes: veiksniai, kurie turi įtakos įmonių viduje; veiksniai, kurie turi įtakos už įmonės ribų; biurokratiniai veiksniai. Pirmos grupės veiksniai yra labiau asmeninio pobūdžio, pvz., tarpusavio ryšiai su kitais auditoriais ir įmonių narias (vadovybe, bendradarbiais ir pan.). Prie veiksnių, kurie turi įtakos už įmonės ribų, priskiriami tokie: visuomenės nuomonė, kitų auditorių laimėjimai, audito apskaitos literatūra, konferencijos, valstybės ekonominė politika, profesinės apskaitos organizacijos ir kt. Biurokratiniai veiksniai - tai tokie veiksniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu reguliuoja visą darbo technologiją ir aplinką. Dažniausiai tai vadinama biurokratiniu popierizmu, be kurio neapsieinama ir išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Vidinis auditas yra nepriklausoma veikla (funkcija) įmonės viduje. Jo metu tikrinama įmonės kontrolės sistema, veiklos kokybė ir siekiama padėti vadovybei. Beveik visi vidinio audito apibrėžimai nurodo, kad auditas yra nepriklausoma funkcija (veikla), atliekama įmonės viduje, kad jo tikslai yra patikrinti ir įvertinti kitų kontrolės rūšių efektyvumą ir suteikti įmonei kitas atitinkamas paslaugas. Praktikoje vidinio audito metu tikrinama ne tik apskaitos ir kontrolės būklė, bet ir įmonės padalinių darbo efektyvumas bei jų veiklos atitikimas bendrą politiką. Vienas iš vidinio audito tikslų - padėti apsaugoti įmonės turtą nuo išeikvojimų, vagysčių ir neracionalaus naudojimo. Vidiniai auditoriai yra įmonės personalo nariai. Tai yra didelis vidinio audito privalumas, nes jie gerai žino įmonės padėtį, “jaučia jos pulsą”. Jie tarsi futbolo teisėjai prižiūri, kad įmonėje būtų “žaidžiama pagal taisykles”, t.y. kad būtų laikomasi įstatymų, standartų, vidinės tvarkos procedurų. Jų tikslas - padėti įmonės vadovybei, pateikti jai tyrimų duomenis, rekomendacijų, patarimų ir komentarų. Vidinis auditas reikalingas pasitaikančioms klaidoms atskleisti ir, svarbiausia, užkirsti kelią joms atsirasti. AUDITO BŪTINUMAS Audito būtinumą lemia rinkos santykiai. Tuomet susiklosto tokios aplinkybės, kuriose be audito negalima išspręsti kai kurių problemų. Svarbiausios yra tokios: Dirbant kolektyviai reikalingas tarpusavio pasitikėjimas ir garantija, kad visi kolektyvo nariai, o ypač tie, kurie disponuoja pinigais ir materialinėmis vertybėmis, sąžiningai ir teisingai vykdytų savo pareigas. Tokia garantija gali būti tuomet, kai, esant reikalui arba iš anksto nustatytais terminais, atliekamas patikrinimas. Sprendžiant turtinius ginčus tarp pačių įmonių arba tarp įmonių ir atskirų asmenų. Tokie ginčai paprastai vyksta tuomet, kai kuri nors pusė nevykdo įsipareigojimų arba kitokia veikla padaro materialinę žalą kitai pusei. Tada tenka nustatyti, kokių įsipareigojimų nebuvo paisoma, kokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams ar sutartims ir kokia dėl to padaryta materialinė žala. Sprendžiant pasitikėjimo įmonių finansinėmis galimybėmis kalusimą. Kreditoriams, akcininkams yra svarbu žinoti, kokia finansinė būklė tų įmonių, į kurias jie įdėjo arba numato įdėti savo kapitalą. Be to, statistikos ir kitos valstybinės įstaigos, bankai turi turėti garantiją, kad įmonių ataskaitos yra teisingos. Ataskaitų teisingumą patikrinti ir paliudyti gali tik nepriklausomi nuo įmonės kontrolieriai. Vykdant įvairias operacijas, susijusias su turto padalijimu, naudojimu, prireikia objektyvios ir pagrįstos informacijos apie turto kiekį, kokybę, vertę. Praktiniame kasdieniame darbe audito aplinka smarkiai susiaurėja. Auditorius, rinkdamas ir apdorodomas informaciją, bendrauja tik su firmos valdymo personalu ir tarnautojais. Jo aplinką sudaro “užburtas ratas” (trikampis): auditorius - valdymo personalas - tarnautojai (žr. 4 schemą). APSKAITA AUDITO PROCESE Audito efektyvumas labai priklauso nuo apskaitos kokybės ir jos teikiamos informacijos tinkamo tinkamo panaudojimo audito metu. Vyrauja nuomonė, kad net pažangiausios audito metodikos bus neveiksmingos, jei apskaitos duomenys bus klaidingi, netikslūs, blogai susisteminti. Tokie apskaitos duomenys yra nepatikimi. Jais remiantis, negalima padaryti teisingų audito išvadų. Taigi audito procese apskaita atlieka svarbiausią vaidmenį. Kokia jos vieta audito procese, rodo 5 schema. Audito procese naudojami visų apskaitos rūšių duomenys, bet pirmiausia reikia valdymo ir finansinės apskaitos duomenų. Be valdymo ir finansinės apskaitos, naudojama vadinamosios išorinės ir auditoriaus generuotos apskaitos informacija. Išorinės apskaitos informacija - tai informacija, kuri gaunama iš trečiųjų asmenų. Auditoriaus generuota apskaita - tai informacija, kurią pats auditorius sukuria prieš atlikdamas auditą ir jo metu. Audito metu panaudojami visų rūšių dokumentai: pirminiai, suvestiniai, neoficialūs, pagalbiniai ir kiti. Patikimiausi yra pirminiai dokumentai, nes jie surašomi operacijos atlikimo metu (ar tuoj ją atlikus), turi visus privalomus rekvizitus ir kartu patvirtina ūkinę operaciją. Suvestiniai dokumentai surašomi pirminių dokumentų pagrindu. Neoficialūs dokumentai - tai tokie dokumentai, kuriuos surašo įmonės darbuotojai savo iniciatyva. Gauta iš šių dokumentų informacija nors ir nėra pakankamai patikima, tačiau neretai nurodo audito kryptį, t.y. kokiems klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Panašaus pobūdžio informaciją teikia ir pagalbiniai dokumentai, t. y. dokumentai, kurie atspindi konkrečių asmenų požiūrį į atitinkamus ekonominius reiškinius, įvykius, ūkines operacijas ir procesus. Prie šios grupės dokumentų priskiriami piliečių pareiškimai, skundai, pasiaiškinimai ir pan. Apskaitos informacija turi labai svarbią reikšmę audito rezultatui, t.y. audito išvados kokybei. Taigi apskaita ir auditas vienas kitą papildo, lemia, skatina plėtoti naujas jų formas ir metodus. Nuo apskaitos sistemos daug priklauso finansinių ataskatų audito apimtis. Finansinių ataskaitų audito apimtį (scope of an audit) dažniausiai nustato šalių profesinės apskaitos ir audito organizacijos, atitinkami nacionaliniai įstatymai, nuostatai ir nutarimai. Tačiau galioja bendra nuostata, jog auditas turi būti atliekamas taip, kad apimtų (kiek leidžia pateikta finansinė informacija) visas įmonės veiklos sritis. Auditorius turi nustatyti, ar informacija, pateikta dokumentuose, knygose ir kituose apskaitos registruose, yra patikima ir pakankama, kad ja remiantis būtų galima rengti finansines ataskaitas. Todėl auditorius turi gerai išnagrinėti įmonėje naudojamą apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai, kaip nurodyta pirmame tarptautiniame audito standarte, padeda: identifikuoti reikšmingiausias klaidas finansinėse ataskaitose; nustati veiksnius, lemiančius klaidas; numatyti atitinkamas procedūras klaidoms atskleisti. Formuodamas finansinių ataskaitų patikimumo išvadą, auditorius privalo naudoti visas priemones, kad pagrįstai įsitikintų, jog finansinės ataskaitos pateikia tikrą ir teisingą vaizdą (true and fair view) pagal tarptautinių arba nacionalinių apskaitos standartų reikalavimus. AUDITO STADIJOS Audito darbo chronologinė seka gali būti suskirstyta į stadijas. Panagrinėsime plačiau Vakarų literatūroje siūlomą aštuonių stadijų variantą (žr. 6 schemą). Kiekvienai audito stadijai formuluojami savarankiški tikslai ir numatomos priemonės jiems pasiekti. Pirmojoje stadijoje, remiantis teoriniais pagrindais, numatoma bendroji audito veiklos sistema. Šioje stadijoje pravedama vadovybės apklausa; išaiškinamas verslo pobūdis ir jo įrašai; paruošiamos procedūrų instrukcijos; sudaromos organizacijos schemos; suformuluojamas auditoriaus pastabų sistemai projektas; gaunama pagalba iš palankiai nusiteikusių anksčiau dirbusių įmonėje auditorių. Antrojoje stadijoje numatoma praktinė veiklos sistema ir suplanuojami savarankiški stabėjimai ir ateitį liečiančios apklausos; parenkami “įėjimo kiaurai” (walk - through) testai apie tipinius sandorius; paruošiamos sistemos informacijos srautų diagramos (flow - diagrams). Pirmos dvi stadijos yra “neutralios”, susijusios su pradinės informacijos rinkimu. Trečiojoje stadijoje detaliai nušviečiami sistemos pranašumai ir trūkumai. Tai pasiekiama užpildant vidinės kontrolės anketą (visus skyrius), pritaikytą kliento įmonei; vadovaujant pasitikėjimo testams; paruošiant pastabas (memorande) apie silpnąsias vietas. Ketvirtojoje stadijoje įvertinamas silpnųjų vietų poveikis svarbiausioms sritims. Šis poveikis apsvarstomas atsižvelgiant į svarbą ir kitas kompensuojančias kontroles. Pabaigiama vidinės kontrolės įvertinimo lentelė ir ją pakomentuojant apsvarstomas silpnųjų vietų poveikis. Paruošiamas laiškas vadovybei apie svarbiausią jų poveikį. Penktojoje stadijoje patvirtinamas įrašų, kurių pagrindu ruošiamos baigiamosios sąskaitos, patikimumas. Čia ruošiamos detalios audito programos, kuriose smulkiai apibūdinami savarankiški testai apie sandorius ir sąskaitų likučius. Šioje stadijoje ir įvykdomos programos. Todėl svarbu padaryti atitinkamą atranką (kad testai būtų reprezentatyvūs). Šeštojoje stadijoje įsitikinama, kaip finansinės atskaitomybės projektas atitinka pagrindinius įrašus. Šiam tikslui auditorius ruošia savas detalias lentales (arba patikrina paruoštas kliento) pagal metų pabaigos duomenis. Balanso duomenys suderinami pagal kiekvieną straipsnį su ankstesnių ir einamųjų metų duomenimis ir padaromos nuorodos į sumavimo lentelę auditoriaus darbo dokumentuose. Septintoje stadijoje suformuojama nuomonė, ar sąskaitose pateikia teisingą ir bešališką vaizdą, ar laikomasi įstatymų ir kitų nustatytų reikalavimų. Šioje stadijoje iš vykdytojų vadovo gaunamas reprezentacinis laiškas, baigiamas turto ir įsiskolinimų patikrinimas (vertification) bei balanso audito programa. Taip pat yra pritaikomi patikrinimo lapai (checklists), kuriuose nušviečiami visi reikalingi iššifravimai. Paskutinis šios stadijos momentas - poauditinė apžvalga (įvairių programų, buhalterinių sąskaitų), kurią vykdo nepriklausomas partneris. Ji įgalina ne tik patikrinti audito duomenų teisingumą, bet ir išaiškinti audito veiklos trūkumus, kurių reikėtų išvengti ateityje. Aštuntoje stadijoje suformuojama audito nuomonė, išreiškiama ataskaitoje ir pateikiama vykdytojams, grupės nariams. Šioje stadijoje dažniausiai atliekami tokie darbai: sudaromas specialus patikrinimo lapas (checklist), kuriame nurodamas visas ataskaitos techninis turinys; daroma direktorių ataskaitos turinio apžvalga ir sulyginama su auditorių tyrimų rezultatais; apsvarstoma, ar yra reikalas kvalifikuoti auditoriaus išvadą; su bet kokiomis kvalifikacijomis supažindinami nepriklausomi partneriai; formuluojamas galutinis auditoriaus ataskaitos projektas, kuris bus įtrauktas (for inclusion) į atskaitomybę. TARPTAUTINIO AUDITO REIKŠMĖ Pastarajame dešimtmetyje pradėjo formuotis tarptautinio audito teorija ir praktika. Tai daugiausia susiję su multinacionalinių ir tarpnacionalinių kompanijų veiklos ir tarptautinių audito firmų tinklo plėtimu. Informacijos vartotojus labiausiai domina du dalykai: 1) informacijos turinys ir informacijos kokybė. Mat daugelis vartotojų be audito negali objektyviai įvertinti informacijos turinio, ypač jos kokybės. Todėl iškilo būtinybė organizuoti tarptautinį audutą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose. Atitinkamų šalių finansinėms ataskaitoms būdingos tam tikros ypatybės. Nemažai ypatybių yra ir atliekant auditą, nes šalys pirmiausia vadovaujasi nacionaliniais audito standartais, o jei jų nėra, savo teorine ir praktine patirtimi. Šią nuomonę patvirtino mokslininkų atlikti tyrimai. Pirmą kartą, 1978 m., Kanados prof. E. Stamp ir JAV prof. M. Moonitz atliko audito būklės palyginamąją analizę 9 pasaulio šalyse, t.y. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, VFR, Prancūzijoje, Olandijoje, Japonijoje ir Brazilijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausia bendrų dalykų atliekant auditą yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, t.y. šalyse, turinčiose didelę istorinę audito patirtį. Vėliau L. Campbell atlikta palyginamoji audito analizė Australijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV parodė, kad atliekant auditą multinacionalinėse ir transnacionalinėse kompanijose būtina vadovautis tarptautiniais audito standartais. Įvairiose šalyse audito, kaip ir apskaitos , aplinka yra įvairi. Pirmiausia jai daro įtaką teisinė, socialinė, ekonominė ir politinė sistemos bei daugelis kitų veiksnių (pvz.: kalba, kultūra, švietimas). Todėl iškyla nacionalinių audito standartų harmonizavimo problema. Tarptautinio audito moksliniai tyrinėjimai, palyginti su tarptautinės apskaitos, yra mažesnės apimties ir žemesnio lygio, nors, kaip žinoma, apskaita ir auditas yra labai artimai susiję sprendžiant įvairiausius įmonės veiklos klausimus, numatant jos ateities perspektyvas. Apskaita ir auditas yra artimausi kompanionai per visą įmonių egzistavimo istoriją. Šiuo metu besiformuojantis tarptautinio audito mokslas taip pat tiesiogiai susijęs su tarptautine apskaita. Iškilo klausimas, kokias įmones reikėtų audituoti tarptautiniu mastu. C. Chow 1982 m. iškėlė idėją, kad auditas būtinai turi būti siejamas su: a) firmos dydžiu, kapitalo struktūra ir skolų dydžiu bei skaičiumi. Audito poreikis yra didesnis didelėse, ypač multinacionalinėse ir transnacionalinėse korporacijose ir tose, kurios turi daug skolų. Pastaraisiais metais palito vadinamosios keliaujančios auditorių komandos (traveling team of audutors). Jos keliauja iš vienos šalies į kitą siekdamos patikrinti pirmiausia multinacionalinių irtransnacionalinių korporacijų finansinę veiklą. Tarptautinio audito reikšmė ateityje dar labiau didės, nes biznis tampa vis labiau internacionalizuotas, nuolat plečiasi kapitalo rinka, mažėja užsienio prekybos barjerų, steigiasi vis daugiau transnacionalinių kompanijų. TARPTAUTINIAI AUDITO STANDARTAI Auditorių darbe svarbią reikšmę turi tarptautiniai apskaitos standartai, kuriuos jie turi gerai išstudijuoti. Juk je savo išvadoje privalo nurodyti, ar apskaita tvarkoma pagal tarptautinių apskaitos standartų principus. Kaip žinoma, įmonių vadovai gali parengti finansines ataskaitas įvairiems savo tikslams įvairiais būdais. Tačiau, kada finansinės ataskaitos rengiamos kitiems (išoriniams) vartotojams (akcininkams, kreditoriams, vyriausybei, visuomenei), jos turi atitikti tarptautinius apskaitos standartus. Todėl kiekvienos pasaulio šalies vyriausybės ir jų profesinės apskaitos organizacijos reguliuoja finansinių ataskaitų sudarymą, o tai labai padeda kasdieniame auditorių darbe. Pasaulio banko misija, atlikusi kai kurių Lietuvos ekonomikos sričių būklės ekspertizę, kurios išvadas pateikė Lietuvos Respublikos vyriausybei 1992 m. sausio 30 d., nurodė, kad kaip galima greičiau reikia apskaitos standartus. Nemenkinant tarptautinių apskaitos standartų vaidmens praktiniame auditorių darbe, pažymėtina, kad svarbiausi jų veiklą reglamentuojantys dokumentai yra Tarptautiniai audito standartai. Tarptautiniai audito standartai - tai audito taisyklės ir procedūros, kurias pripažįsta ir taiko visų pasaulio šalių auditoriai. 1992 m. sausio 1 d. Patvirtinti šie tarptautiniai audito standartai: 1. Audito tikslai ir pagrindiniai principai. Audito raštas (laiškas). Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 1 standartą. Planavimas. Kito auditoriaus darbo panaudojimas. Rizikos įvertinimas ir vidinė kontrolė. Audito kokybės kontrolė. Audito pagrindimas. Dokumentavimas. Vidinio auditoriaus darbo naudojimas. Apgaulė ir klaida. Analitinės procedūros. Auditoriaus išvada dėl finansinių ataskaitų. Kita informacija finansinių ataskaitų audito dokumentuose. Auditas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Audito technika naudojant kompiuterius. Susieti padaliniai. Eksperto darbo naudojimas. Atranka atliekant auditą. Anuliuotas, jo pagrindinės nuostatos perkeltos į 6 standartą. Auditoriaus išvados data. Įvykiai sudarius balansą. Faktų išaiškinimas paskelbus finansines ataskaitas. Vadovybės pateikta informacija. Besitęsianti veikla. Audito išvados specialūs rekvizitai. Klaidos reikšmingumas ir audito rizika. Įvertinimų apskaitoje auditas. Numatomos finansinės informacijos tyrimas. Auditas pirmaisiais metais - pradiniai likučiai. Kai kurie audito standartai buvo peržiūrėti ir patobulinti. Dėl to iš šio sąrašo iškrito 3 ir 20 audito standartai. Šiuo metu yra parengti keli nauji audito standartų projektai, kurie svarstomi. Kiekvienas rimtas auditorius turi gerai žinoti visus audito standartus, svarbiausias jų taisykles ir nuostatas. AUDITO FIRMOS IR JŲ VEIKLA Audito firmos labai įvairios. Jos skiriasi savo dydžiu ir veiklos sfera. Yra firmų, kuriose dirba 1 - 2 žmonės, ir multinacionalinių kompanijų, turinčių tūkstančius darbuotojų, o jų padaliniai įsteigti daugelyje pasaulio šalių. Kaip rodo praktika, audito firmų veikla gana plati. Didelės audito firmos ne tik auditą atlieka, bet ir teikia įvairias kitas paslaugas, pvz.: Konsultuoja klientus mokesčių klausimais. Teikia valdymo informacijos paslaugas. Organizuoja vidinės kontrolės sistemas. Moko, kaip kontrolei panaudoti kompiuterius. Atlieka paslaugas, susijusias su finansiniu planavimu. Atlieka įvairius užsakymus, susijusius su investicijomis, įmonių privatizavimu, likvidavimu ir t. t. Kitaip negu žinybinės kontrolės organai, firmos yra nepriklausomos nuo jokių ministerijų ir žinybų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Jos dirba ūkiskaitos pagrindais, t. y. atlieka visus sutartyse su įmonėmis nurodytus darbus, už kuriuos atitinkamai mokama. Įvairiose pasaulio šalyse audito firmų veiklą vyriausybiniai organai reguliuoja nevienodai. Pvz. JAV ir Didžiojoje Britanijoje audito firmos labai savarankiškos, jos pačios rengia auditorius, suteikia jiems kvalifikaciją, tikrina, ar sąžiningai ir kvalifikuotai jie atlieka savo darbą. O daugelyje kontinentinės Europos šalių audito firmų veiklą organizuoja ir kontroliuoja vyriausybiniai organai. TARPTAUTINIŲ AUDITO FIRMŲ “KARAS” Septintajame - aštuntajame dešimtmetyje ypač paaštrėjo vadinamasis Didžiojo aštuoneto (the Big Eight) audito firmų “karas”. Didijį aštuonetą sudarė šios audito firmos: Price Waterhouse, Arthur Andersen & Co, Coopers & Lybrand, Deloitte Haskins & Sells, Whinney & Ernst, Peat Marwick Mitchell, Touche Ross, Arthur Young. Šios firmos siekė pripažinimo, o kartu užkariauti naujas apskaitos teritorijas, įvairiose pasaulio šalyse įsteigti savo filialus. Vyko konkurencinė kova ne tik dėl to, kuri firma sukaups daugiau pajamų, bet ir dėl įtakos apskaitos ir audito metodologijai ir praktikai. Šios firmos, siekdamos savo tikslų, kūrė įvairias organizacines struktūras. Labiausiai paplitusios šios: 1) integruotos struktūros, Didžiojo aštuoneto audito firmos į išsivysčiusias Europos šalis įžengė 1921 - 1922 m., tačiau pagrindinis “karas” prasidėjo septintajame - aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu visos Didžiojo aštuoneto firmos įsitvirtino Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Olandijoje. Pažymėtina, kad 1992 m. Arthur Andersen & Co firma užkariavo Lietuvą. Visos Didžiojo aštuoneto audito firmos, išskyrus Arthur Andersen & Co, įkurtos XIX a. Per šimtmetį jos labai sustiprėjo, daugelyje pasaulio šalių įkūrė savo filialus. Tai rodo 3 lentelė. TARPTAUTINĖS AUDITO FIRMOS LIETUVOJE Į Lietuvą tarptautinės audito firmos įžengė tuoj atkūrus nepriklausomybę. Pirmosios buvo “Arthur Anderson & Co”, “Price Waterhouse”, “Coopers & Lybrand” ir “KPMG” firmos. “Arthur Anderson & Co”. Ji yra viena iš pirmaujančių profesinių konsultacijų ir profesinių konsultacijų ir paslaugų teikimo organizacijų visame pasaulyje. Visas darbas atliekamas dviejuose veiklos centruose - “Arthur Andersen” ir “Andersen Consulting”. “Arthur Andersen” teikia įvairias paslaugas apskaitos, audito, mokesčių, finansiniais ir veiklos gerinimo klausimais. “Andersen Consulting” - didžiausia konsultacijų valdymo klausimais organizacija pasaulyje. Jos darbas apima platų sistemų ir konsultavimo paslaugų spektrą visuose funkciniuose veiklos vienetuose, apimančiuose finansus, operacijas ir personalą, visus ūkio sektorius bei vyriausybę. “Arthur Anderson & Co” firmos Lietuvos praktika remiasi vietiniais darbuotojais ir ekspertais iš Šiaurės šalių. Lietuvoje ši firma teikia daug paslaugų, apimančių auditą ir apskaitą, tarptautinį ir vietinį mokesčių planavimą, privatizaciją ir įvertinimus, pagalbą įsigyjant įmones, veiklos ir informacinių sistemų konsultacijas. “Price Waterhouse” firmoje šiuo metu dirba daugiau kaip 50 000 jos darbuotojų 115 šalių. 1994 m. sausio mėn. Atidarytas filialas Vilniuje. “Price Waterhouse” firmos atliekamas auditas - tai procesas, pagrįstas glaudžiu kompanijos vadovų ir jos auditorių benradarbiavimu. Ji taip pat teikia pagalbą pertvarkant Lietuvos apskaitos sistemą pagal Europinės apskaitos sistemos principus. Priklausomai nuo kliento rizikos ir poreikių firma siūlo platų spektrą paslaugų, susijusių su finansine kompanijų veikla. Ji konsultuoja mokesčių, nuosavybės įsigyjimo klausimais, teikia rekomendacijas kompanijoms, ieškančioms naujos programinės įrangos apskaitai tvarkyti, bei kompanijoms, kuriančioms savo finansinės informacijos sistemas. “Coopers & Lybrand” firma savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1992 m. Ji konsultavo korporaciją “Philip Morris”, kuri planavo įsigyti, o vėliau ir įsigijo Klaipėdos tabako fabriką. “Coopers & Lybrand” firmos klientai Lietuvoje yra “Kraft Jacobs Suchard”, “Master Foods” (kompanijos “Mars” dukterinė įmonė), “Elektrolux”, “Tetra Pak” ir kitos kompanijos. Vykdydami EEB programos dalį, ši firma atliko Latvijos, Lietuvos ir Estijos įstatymų ir normatyvinių aktų analizę, nurodė trūkumus, galinčius sulėtinti užsienio investicijų srautą, bei pateikė pasiūlymų, kaip pagerinti investicinį klimatą šiose šalyse. “KPMG” firma, neseniai Lietuvoje įsteigusi Vašingtono ir Danijos atstovybes, ketina teikti ne tik apskaitos ir audito paslaugas. Jos specialistai gerai išmano šalių, pereinančių iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sunkumus ir problemas. Be didžiųjų tarptautinių audito firmų, daugelyje išvystytų pasaulio šalių dirba daug mažų, kurias sudaro 1 - 3 darbuotojai. Didelės audito firmos neretai išstumia mažas, nes bankai ir kiti klientai labiau pasitiki didelėmis. Klientai labiau linkę naudotis didelių audito firmų paslaugomis, nes jos turi geresnius specialistus, materialinę techninę bazę, didesnę praktinę ir metodinę audito patirtį. Tačiau ne visi klientai gali naudotis didelių, ypač tarptautinių audito firmų paslaugomis, nes jų kainos yra gerokai didesnės. Kadangi klientų veikla ir jų poreikiai yra labai įvairųs, tai visiškai pateisinama, kad šalia didelių tarptautinių audito firmų sėkmingai dirba ir mažos. AUDITAS IŠVYSTYTOSE RINKOS ŠALYSE Didžioji Britanija turi seniausias ir turtingiausias audito tradicijas. Visi DB auditoriai yra atitinkamų profesinių apskaitos organizacijų nariai. DB yra vienintelė pasaulyje šalis, kuri turi daugiausia profesinių apskaitos organizacijų. Didžiausios profesinės apskaitos organizacijos, turinčios seniausias ir turtingiausias veiklos tradicijas, kurios gerbiamos ir puoselėjamos, yra šios: Diplomuotų buhalterių priveligijuotoji asociacija (Chartered Association of Certified accountants), Priveligijuotas valdymo buhalterių institutas (Chartered Institute of Management Accountants), Anglijos ir Velso privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in England and Wales), Airijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Yreland), Škotijos privilegijuotų buhalterių institutas (Institute of Chartered Accountants in Scotland), Valstybės finansų ir apskaitos privilegijuotas institutas (Chartered Institute of Public Finanse and Accountancy). Visos šios profesinės apskaitos organizacijos turi didelį tarptautinį pripažinimą, jos yra Tarptautinio standartų komiteto ir Tarptautinės buhalterių federacijos narės. Jos tira apskaitos ir audito būklę šalyje, nagrinėja apskaitos ir audito standartų naudojimą, dalyvauja rengiant apskaitos ir audito standartus, organizuoja mokymo kursus, norintiems tapti privilegijuotais buhalteriais (auditoriais); rengia privilegijuotų buhalterių (auditorių) egzaminus ir suteikia jiems šį titulą (charteres accountant), atlieka apskaitos ir audito mokslinius tyrimus, publikuoja mokslinę ir mokymo medžiagą ir kt. Visų profesinių organizacijų veiklą koordinuoja Profesinių apskaitos organizacijų konsultacinis komitetas (The Consultative Committee of Accountancy Bodies). Jo pagrindinis tikslas - teikti aprobuotus profesinių apskaitos organizacijų pasiūlymus vyriausybei įvairiais apskaitos ir audito klausimais. 1976 m. šis komitetas nusprendė sukurti savarankišką Audito praktikos komitetą (Auditing Practices Committes), kadangi DB labai išsiplėtė auditinė veikla. 1991 m. šis komitetas pavadintas Audito praktikos taryba (Auditing Practices Board). Pagrindiniai jos uždaviniai yra šie: rengti audito standartus, juos sistemingai tobulinti ir naudoti praktikoje, didinti audito vaidmenį visuomenėje, kelti audito profesijos prestižą, ieškoti būdų audito naudai ir efektyvumui didinti ir kt. Daug dėmesio Audito praktikos taryba skiria standartams rengti. DB naudojami du bendri ir 38 specialūs audito standartai, kurie vadinami audito gairėmis (Auditing guidelines). Audito standartai parengti vadovaujantis Tarptautiniais audito standartais ir 1985 m. Kompanijų įstatymu. 1989 m. Kompanijų įstatymas papildytas kai kuriomis nuostatomis dėl audito išvados surašymo didelėse kompanijose ir mažose įmonėse, pateikti detalesni nurodymai dėl neapribotos ir apribotos išvados surašymo. Pagrindiniai reikalavimai, keliami DB auditoriams, jų svarbiausios profesinės nuostatos išdėstytos Kompanijų įstatyme. DB profesinių apskaitos organizacijų praktika rodo, kad griežtos profesinės etikos taisyklės, dideli dalykiniai reikalavimai yra sėkmingo auditorių darbo pagrindas. DB ypač daug dėmesio skiriama auditorių nepriklausomybės klausimams. Siekiant garantuoti ir apginti auditoriaus nepriklausomybę, dažnai atliekama auditorių rotacija. Dažniausiai ji daroma tais atvejais, kai vienas ir tas pats auditorius nuolat, metai iš metų tikrina tą pačią firmą. Be to, DB gana sėkmingai dirba auditorių teismas. Jo pagrindinis uždavinys - užtikrinti kelią auditoriams netekti nepriklausomybės. Nors DB audito teorija ir praktika yra pasiekusios aukščiausią pasaulyje lygį, tačiau dar pasitaiko namažai įvairių sukčiavimų ir piktnaudžiavimo faktų tiek sudarant finansines ataskaitas, tiek jas tikrinant. Nemažai pasitaiko ir auditorių profesinės etikos normų pažeidimų. Naujos audito perspektyvos siejamos su vis platesniu kompiuterių panaudojimu apskaitos baruose. Kaip nurodo D. Taylor ir G. Glezen, įvairių kompiuterinių sistemų naudojimas skatino ir ateityje skatins naudoti naujas audito procedūras, testus ir techniką. Manoma, kad keisis vidinės vidinės kontrolės struktūra. Nors kompiuterių naudojimas palengvins ir pagreitins audito atlikimą, tačiau svarbiausias vaidmuo vis dėlto teks auditoriui, jo kvalifikacijai ir sąžinigumui. JAV auditas turi didelę patirtį. 1887 m. įkurtas Amerikos diplomuotų viešų buhalterių institutas (American Institute of Certified Public Accountants),kuris šiuo metu yra didžiausia profesinė apskaitos organizacija pasaulyje. 1896 m. Niujorko valstijos įstatymų leidybos organai priėmė įstatymo projektą, reguliuojantį auditinę veiklą. Dar 1900 m. nebuvo visuotinai pripažintos nuolatinės ir vienodos (standartizuotos) apskaitos ir audito praktikos. JAV tuo metu naudojo pažangią DB patirtį. 1902 m. Anglijoje įvyko diplomuotų buhalterių komiteto narių susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta standartizuoti apskaitą ir nustatyti jos tvarkymo bendruosius principus. JAV tuoj pat sukūrė Auditorių bendrijų federaciją, kurios tikslas buvo parengti federalinį apskaitos tvarkymo įstatymą. Tačiau toks federalinis įstatymas nebuvo priimtas. Vienas iš svarbiausių įvykių JAV audito raidoje buvo 1939 m. Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto pastangomis pradėti leisti Apskaitos tyrimo biuleteniai (Accounting Research Bulletins; 1939 - 1959 m. išleista net 51). Juose buvo publikuojami instituto oficialiai priimti apskaitos tvarkymo nuostatai ir audito proceėdūros. Pirmoje viešai paskelbtoje audito procedūrų ataskaitoje buvo pateiktos septynios pagrindinės nuostatos, kuriomis vėliau remtasi formuojant auditoriaus profesiją. Ši ataskaita padarė didelę įtaką tam, kad 1941 m. būtų įkurtas Amerikos vidinių auditorių institutas (American Institute of Internal Auditors). Šio instituto devizas: pažanga ir partnerystė. Šiuo metu jis turi daugiau kaip 35 000 narių, kurie dirba įvairiose verslo sferose. Vidinių auditorių institutas įkurtas siekiant geriau parodyti visuomenei vidinio auditoriaus profesijos svarbą, ją plėtoti, kelti vidinių auditorių kvalifikaciją, jų darbo kokybę, tobulinti profesinės etikos normas. Pažymėtina, kad Amerikos vidinių auditorių institutas, remdamasis Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto 1948 m. parengtais Bendraisiais audito standartais, parengė Vidinio auditoriaus taisykles. Pagal JAV įstatymus finansinių ataskaitų auditas privalomas visoms akcinėms bendrovėms, kurių akcijos užregostruotos vertybinių popierių biržoje. Be to, audituojamos didelės neakcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, šeimyninės ir net vieno savinionko firmos. Audito atlikimo iniciatoriai dažniausiai būna bankai, kurie iškelia šią sąlygą prieš suteikdami kreditą. Be to, auditu suinteresuoti esami ir potencialųs investitoriai bei patys savininkai, besirūpinantys savo įmonės veiklos rezultatais. Pastaraisiais metais JAV ypač daug dėmesio pradėjo skirti vidinio audito metodikoms tobulinti ir apskritai jo prestižui kelti. Formuojasi naujos vidinio audito kryptys: vis dažniau audituojama veiklos organizavimas ir efektyvumas, valdymo struktūra, darbuotojų pareiginių instrukcijų vykdymas ir kt. Kadangi beveik visose JAV įmonėse apskaita kompiuterizuota, tai iškilo auditorių, sugebančių dirbti su kompiuteriais ir juos naudoti apskaitoje, rengimo problema. IŠVADOS Išvadoms apžvelgsiu audito situaciją Baltijos šalyse. Paskelbus nepriklausomybę ir formuojantis rinkos santykiams, pradėta galvoti apie auditinę kontrolę ir Baltijos valstybėse. Įsitikinta, kad, integruojant naujų nepriklausomų valstybių (Latvijos, Lietuvos, Estijos) ekonomiką į pasaulinę ir Europos rinką, būtina sukurti audito sistemą, atitinkačią tarptautinius reikalavimus. Pirmoji audito sistemos pagrindus pradėjo kurti Estija. 1990 m. vasario 19 d. Estijos Respublikos vyriausybė, siekdama garantuoti efektyvią kontrolę pereinamuoju į naujas rinkos ekonomikos sąlygas laikotarpiu ir reorganizuoti valstybinę kontrolę, patvirtino Auditinės veiklos Estijos Respublikos laikinuosius nuostatus. Latvija buvo viena iš pirmųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, pradėjusių kurti nepriklausomo audito sistemą. 1991 m. kovo 25 d. Latvijos finansų ministerijos kolegija patvirtino Auditinės veiklos Latvijos Respublikoje nuostatus ir Auditinės veiklos tarybos nuostatus. Lietuvos Respublikos vyriausybė 1991 m. gruodžio 17 d. Priėmė nutarimą “Dėl auditorių veiklos organizavimo”. Siekdama garantuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų finansinės informacijos patikimumą, ūkinių komercinių sandorių teisėtumą ir sudaryti įmonių savininkams sąlygas naudotis auditorių paslaugomis, Lietuvos Respublikoje nuostatus bei komisiją auditorių kvalifikacijai suteikti. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžių. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūriu. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarką, rezultatų įforminimą ir atsakomybę. Tačiau jis negali aprėpti visų keturių audito reglamentavimo krypčių, paplitusių Europos Bendrijos šalyse: 1) vietos įstatymai (kompanijos aktas), 2) EB 8 Direktyva, 3) nacionaliniai audito standartai, 4) tarptautiniai audito standartai. Todėl audito veiklos praktikoje iškyla neatidėliotinos informacijos įvairiais audito klausimais poreikis, ir auditoriams, ir jų klientams.

Ekonomika  Referatai   (58,58 kB)

Atsidūrus sudėtingoje situacijoje, kai reikia priimti sunkius sprendimus, dažnai prisimenamos etikos teorijos, nurodančios tam tikras gaires. Nors etikos teorijos buvo sukurtos seniai, tačiau jos yra aktualios ir šiandien. Jomis vadovaujamės nagrinėdami ir vertindami žmonių elgesį. Etikos teorija – tai etinių principų visuma susidedanti iš trijų dalių: etinių standartų, etinių principų ir etinių vertinimų. Išskyrėme pagrindines etikos teorijas: deontologija, teleologija, utilitarizmas ir teisingumo teorija.

Teisė  Referatai   (30,58 kB)

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”. J. V. Getė. Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis. Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?

Filosofija  Straipsniai   (3 psl., 7,32 kB)

Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)

Savižudybės sąvoka. Truputi istorijos. Psichologinės savižudybių priežastys. Socialinės savižudybių priežastys apibendrinimas. Aplinkos įtaka savižudybėms. Rizikos grupės. Mitai apie savižudybę. Savižudybė ir žiniasklaida. Prevencijos uždaviniai. Kaip padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę. Vienas iš pagrindinių suicidinės elgsenos klausimų, kodėl žmogus nebenori gyventi? Šį klausimą bandoma išsiaiškinti jau daugelį dešimtmečių tačiau vieningą atsakymą surasti taip ir nepavyksta. Visais laikais savižudybė buvo ir tebėra sukrečiantis, prieštaringas, daug diskusijų keliantis reiškinys.

Psichologija  Kursiniai darbai   (21 psl., 40,01 kB)

Teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgiančią metodologiškai vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.

Teisė  Referatai   (10 psl., 58,54 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Tai makroekonomikos dėstymas trumpai apie nacionalinių pajamų apskaitą. Ekonomikos sistemos. Bendrasis nacionalinis produktas. Gamybos metodas. Išlaidų apskaitos metodas. Nominalus ir realus BNP.

Ekonomika  Pateiktys   (21 psl., 31,81 kB)

ŽMOGAUS PRIGIMTIS: rūpintis kitais - būdinga žmonėms, žmogaus prigimčiai būdingas sociališkumas (lot.k. socialis – draugiškas).

Sociologija  Kursiniai darbai   (28 psl., 37,9 kB)

Šiluminis spinduliavimas. Kūno spektrinis spinduliavimo tankis. Emisijos, absorbcijos ir atspindžio gebos. Šiluminio spnduliavimo dėsniai. Stefano ir Bolcmano dėsnis. Vyno poslinkio dėsnis. Kvantų hipotezė, Planko formulė ir jos ryšys su kitais spinduliavimo dėsniais. Optinė pirometrija. Optinis pirometras. Šviesos šaltiniai ir jų charakteristikos. Išorinis fotoefektas. Fotono masė. Judesio kiekis. Sklidimo greitis. Komptono reiškinys. Šviesos slėgis. Kvantinės mechanikos elementai. De Broilio hipotezė. De Broilio bangų ststistinė prasmė. Klasikinės mechanikos taikymo ribos. Haisenbergo neapibrėžtumo sąryšiai. Banginė funkcija. Šredingerio lygtis.

Fizika  Paruoštukės   (4 psl., 51,18 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Sveikatos samprata. Sveikatą lemiantys veiksniai. Šiuolaikinės Lietuvos gyventojų sveikatos problemos. Moksleivių sveikatos problemos. Sveikatos lapas mokykloje, jo svarba. Mokinių sveikatos vertinimo kriterijai. Moksleivių sveikatos grupės. Medicininio fizinio pajėgumo grupės. Mokyklos sveikatos priežiūros darbuotojo (slaugytojo) pareigos. Vaiko raida, jos etapai. Raidos etapų charakteristika. Organizmo raidos dėsningumai. Organizmas, kaip visuma. Organizmo ryšys su aplinka. Šiuolaikiniai raidos ypatumai. Fizinė sveikata, jos rodikliai. Fizinės raidos įvertinimas. Brandumas mokyklai, jo nustatymas ir įvertinimas.

Maistas, sveikata, higiena  Paruoštukės   (5 psl., 61,83 kB)

Nepriklausomoje Lietuvoje toliau veikė nemažai dar XX a. pradžioje įsteigtų mokslo draugijų. Viena svarbiausių, žinoma, buvo 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), tačiau jai didžiulį smūgį sudavė Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos – mat draugijos centras buvo Vilniuje. Daugelis aktyviausių LMD narių išsikėlė į Kauną, kur tapo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrėjais bei dėstytojais. Vilniaus krašte likusios draugijos veiklą gerokai varžė lenkų valdžia.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,89 kB)

Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva dėl savo sienų jokių pretenzijų kaimyninėms šalims neturėjo, nors iki galo nesusipratimų nebuvo išvengta. Pavyzdžiui, Baltarusijos valstybės teritorijoje liko Lietuvai administraciniu požiūriu pavaldūs Gervėčiai. Tačiau mūsų valstybės teritorija pasiliko tokia, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo. Šiuo metu Lietuva ribojasi su keturiomis valstybėmis: Latvija, Baltarusija, Lenkija, Rusija (Kaliningrado sritimi). Bendra Lietuvos siena yra 1735 km ilgio.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,48 kB)

Lietuvos nepriklausomybę Europos Bendrija pripažino 1991 m. rugpjūčio 27 d. Tuo tarpu diplomatinius santykius su kiekviena iš Europos Bendrijos valstybių Lietuva turėjo užmegzti atskirai. 1992 m. gegužės 11 d. Lietuva su Europos Sąjunga pasirašė Sutartį dėl ekonominio, komercinio ir prekybinio bendradarbiavimo (sutartis įsigaliojo 1993 m. vasario 1 d.). Kartu buvo priimta ir Bendra deklaracija dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos, kuri ir sudarė galimybes politiniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,78 kB)

Paslaugų įmonių veiklos sritys ir rūšys: įmonės procesai. Veiklos sritys: įmonių klasifikavimas ir tipizavimas. Įmonių rūšys. Įmonėje vykstantys procesai. Pirma grupė – pagrindiniai procesai, tiesiogiai susiję su produktu/paslauga. Tai projektavimas (paslaugos teikimo proceso sudarymas, prekės dizainas), paslaugos teikimas, gamyba, pardavimas. Antra grupė – verslo valdymo procesai, susiję su išteklių valdymu. Tai strateginis planavimas, finansų valdymas, žmogiškųjų išteklių valdymas. Trečia grupė – aptarnaujantys procesai, skirti aptarnauti pagrindinius ir verslo valdymo procesus. Tai patalpų apsauga, patalpų valymas ir pan.

Ekonomika  Pateiktys   (64 psl., 101,56 kB)